0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #135 Prieš 3 metus »
   - Ne visi vampyrai yra tokie laimingi dėl savo virsmo, kad su malonumu kalbėtų, kuo maitinasi, - Sorenas atsakė rimtai, nors ir suprato, kad sesuo viso labo juokauja. - Ar kada nors klausei Leopoldo, kaip jis pats buvo paverstas? - liūdnai vyptelėjo, stodamasis nuo fotelio.
   Į židinį įmetė kelias pliauskas (pliauskas, mat malkos šitoj erdvėj jau seniai prarado savo pirminę prasmę), nukreipęs lazdelę, gulėjusią ant židinio atbrailos, įžiebė ten ugnį. Kaip vampyrams, čia tvyranti temperatūra jiems turėjo mažai įtakos, tačiau suteikė jaukumos kambariui.
   - Džiaugiuosi, kad jis laimingas, - vyptelėjo Sorenas, mažumėlę nustebęs atsigręždamas į mergaitę ir prisėsdamas ant kilimo per nedidelį atstumą nuo židinio. - Ji akivaizdžiai jam padarė gigantišką įtaką, o Hogvartse buvo atsakinga moksleivė. Mokėsi pas mane, - patikslino profesorius, mat atsiminė merginą kaip tipišką varniukę. - O kas blogai su vilkolakiais? - pasiteiravo jis.
   „Atėjau, Čiorninovai, bet aš padariau tai, ko prašei, o tu numirei“, - kaži, ar kada nors Sorenas dar išgirdo tokį nusivylimo ir pašaipos kupiną balsą. Keista, kad tuo ir prasidėjo jo bendravimas su vilkolakiais.
   „Jo dukra vis dar galėtų būti gyva“, - pastebėjo Sorenas, dėbtelėdamas į raudonam siūlų hamake virš židinio besisūpuojantį vorą.
   „Plot twist: jos anūkė yra Davina“, - tingiai sureagavo Spaikas, pastarosiom dienom vis rečiau ką nors bepasakantis. „Atverk duris dar vienam plot twist'ui, Fasas Jehovos neliudija, gerųjų naujienų po namus nenešioja.
   Už durų buvo ne sūnus. Juodabarzdžiui, turinčiam gerą uoslę, klausą bei išmanančiam nemažai gyvūnų elgsenos pagrindus, tas iškart tapo aišku. Prieš atverdamas duris magizoologas už tvirtai suėmė šunį už antkaklio, kad nenukentėtų nei jis, nei svečias.
   Neaukštas, stambokas, mažumėlę apšepęs vyriškis su aštuoniolikto amžiaus tipine auroro uniforma, užanty spaudžiantis juodais baltais langeliais papuoštą barškančią dėžutę, gigantišką raudonų rožių puokštę, o delne laikantis supakuotą dovaną. Akys nervingai lakstė į šalis, lūpos mažumėlę drebėjo. Vos regimai. Net nesuprasi, ar nuo išvešėjusio alkoholizmo, ar visgi nervų.
   - Sorenai, labas, - žybtelėjo dantim vampyras. Dusliame balse girdėjosi šioks toks rusiškas akcentėlis.
   Sorenas tylėdamas stovėjo tarpdury, iš veido neatrodė labai nustebęs.
   - Sveikas atvykęs, - pasveikino tėvą su derama pagarba, bet be deramo entuziazmo. - Kas atpūtė?
   - Noriu pasveikinti Sabriną su... baigimu, - baugščiai, neryžtingai blevyzgojo Gilbertas. - Ir papasakoti apie Danielą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #136 Prieš 3 metus »
   Nutaisė kiek įmanoma tikroviškesnį nuostabos kupiną veidą.
   -Pala, vadinasi, jūs... Nesėdit visi prie laužo vidury gūdžios, tamsios nakties ir nesikalbat, kaip kažkuris išsiurbė kraują nekaltai voverytei, o kaip kažkuris išgėrė penkis litrus žmogaus kraujo?-nuostaba atsispindėjo ir balse. Dirbtinė, nesunkiai pajuntama, tačiau aktorė - nebloga.
   Tolimesnias kelias akimirkas stengėsi išlikti rimta, vis dar nustebusi žvelgė į Soreną, o tada nusijuokė. Nuoširdžiai, kiek netikėtai. Dideliu linksmumu jauboji von Sjuard nepasižymėjo.
   -Ne?-galiausiai surimtėjo susidomėdama. Žinojo, kad Sorenas, kaip ji ir Fasiras bei tie, kurių gyvųjų tarpe nebebuvo iš jų šeimos, gimė turėdami vampyriškas iltis ir auksines akis, o štai Leo... Niekuomet neklausė, o ir susimąsčiusi apie tai nebuvo.
   Vildamasi, kad netrukus išgirs dar vieną pasakojimą patogiau įsitaisė fotelyje stebėdama, kaip židinyje įsižiebia ugnis. Liepsnos liežuviai it alkani liūtai tuoj pat puolė prie medienos.
   Dar vienas sudominęs faktas. Dabar Sabrina prisitraukė arčiau fotelio krašto pasiremdama rankomis galvą. Auksinės akys liepsnojo iš susidomėjimo.
   -Pala, Daviną tu pažįsti iš anksčiau? Ir tu nujautei, tiesa?-prisimerkė nuskenuodama Soreną,-nieko,-tuoj pat papurtė galvą,-niekad neteko bendrauti su vilkolakiu, todėl sieti būtybę, kuri aprašoma knygose, su Davina, atrodančia be galo mielai, sudėtinga,-gūžtelėjo pečiais pateikdama broliui visą tiesą ant sidabrinės lėkštutės.
   -Be to... Hm... Po paskutinių susitikimų su Fasiru... Nemaniau, kad jis susidomės meilės reikalais ir...-vyptelėjo. Ak, jei tik jų santykiai būtų panašūs į jos ir eliksyrininko, galėtų drąsiai patraukti buvusį politiką per dantį.
   Neišgirdusi pažįstamo balso, o netrukus name nuaidėjo ir garsus urzgimas, kiek rauktelėjo antakius. Fasirą Saiko pasitikdavo džiugiai, puikiai tai matė, o ir svetainėje jau seniai būtų pasirodę.
   Stryktelėjo nuo fotelio įžengdama į koridorių. Rudi, ilgi plaukai subangavo už nugaros. Kuo labiau augo, tuo labiau panašėjo į Danielą.
   Auskinės akys pirmiausia pastebėjo Soreno rankose esantį antkaklį, jog haskis nepultų to, kuris stovėjo už durų, o tuomet nuslydo prie vyro. Auksas išsilydė, išgaravo lyg nė nebūtų buvę. Sabrinos akyse šokčiojo liepsnos liežuviai visai, kaip ir židinyje.
   -Ką čia veiki?-sušnypštė prieidama arčiau. Nuoširdžiai troško, kad pavyktų žvilgsniu išdeginti skylę Gilberto galvoje.
   -Po visko, kas nutiko, po tiek metų...-širdis krūtinėje kelis kartus greičiau suplakė,-tu neturi čia ką veikti.-išspjovė dar vienus nuodus.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #137 Prieš 3 metus »
   Sorenas palenkęs galvą mažumėlę priekaištingai dėbtelėjo į seserį.
   - Su metais tavo humoro jausmas tik blogėja, - konstatavo faktą juodabarzdis, pats subtiliai pasityčiodamas iš Sabrinos.
   Numanė, kad veikiai ir pats sulauks su amžium susijusios replikos - kartkartėm trynimasis tam pačiam Khomriche, tuose pačiuose miškuose, paežerėje ir namuose nuzulindavo gebėjimą originaliau mąstyti ar juokauti. Galgi tai net buvo viena iš priežasčių, dėl kurių profesorius norėjo pasitraukti į Jungtines Amerikos Valstijas. Aišku, tai tebuvo šalutinė priežastis.
   Techniškai... Juk jis Europoje net ir nebebuvo reikalingas? Von Sjuardas buvo jau beveik visai įsitikinęs, jog Orlovų giminė išmirė, jo sūnus jau nebebuvo vienišas ir pažeidžiamas, joks pažįstamas antgamtas jau seniai nesikreipė į jį pagalbos, galbūt išėjęs iš Hogvartso eliksyrininkas netgi buvo mažumėlę užmirštas. Vienintelis faktorius, dar laikantis jį čia, buvo Sabrina, nors galėjo nutikti, kad ir ji vyktų kartu.
   - Paklausk, jei kada nors su juo kalbėsies, - pasiūlė von Sjuardas. - Galbūt jis netgi duos tau paklausyti savo fonografo įrašų iš tų laikų, kai jis dar buvo žmogus, - suintrigavo auksaakis, pats minėtus įrašus perklausęs ne vieną sykį, tiesa, tai darė jau senokai.
   - Leopoldo istorijos tikrai nepasakosiu, ji per ilga ir paini. Ir neatimk malonumo pasakoti iš jo paties, - įspėdamas vyptelėjo vyresnėlis, turėdamas minty, jog senelis pasakoti mėgo. Kokie seneliai nemėgsta?
   Sorenas nusijuokė, pamatęs, kaip Sabriną riečia smalsumas - retai kada merginą tokią pamatydavo. Negi taip parūpo galimos detalės iš Fasiro asmeninio gyvenimo?
   - Pažinojau, - patvirtino vampyras. - Nors ne itin gerai - ji vis dėlto tebuvo mano mokinė. Nujausti nujaučiau, Fasas juk kelissyk davė užuominų, kai buvo atvažiavęs, - žybtelėjo akimis, pašaipiai dėbtelėdamas į nepastabią ir amžių patirties suteiktos įžvalgos dar neturinčios sesers. - Vilkolakiai gali būti visokie žmonės, ne veltui vilkolakystė yra laikoma liga arba prakeiksmu. Retas kas nori pilnaties naktis leisti miškuose, o Antivilkinius eliksyrus įpirkti ar pasigaminti sugeba ne visi, - atsikvėpė srities profesionalas.
   Sabrinos reakcija į tėvą Soreno irgi nenustebino. Šįsyk jis netgi nemėgino pagerinti Gilberto situacijos - nei matė didelės prasmės, nei turėjo vilčių, kad po šitiek metų pasirodžiusiam tėvui sesuo galėtų atleisti.
   Bet kažkas čia buvo ne taip - šitą namelio šeimininkas buvo supratęs dar iki tol, kol apsiėmė globoti seserį  ir išgirdo jos istoriją. Netgi Fasiras, atvykęs čia ir išgirdęs apie galimą Danielos nužudymą, aiškiai parodė netikįs, jog buvęs auroras, kad ir kokią sugedusią moralę turėtų, būtų galėjęs ką nors nužudyti, ypač, jei tai buvo jo mylima būtybė.
   - Ji dar nebaigė, - tarstelėjo Sorenas. Gilbertas sutrikęs nuleido rankas, veide pasirodė šioks toks nusivylimas ir liūdesys.
   Eliksyrininkui vaidenosi, jog veikiai lygiai taip, kaip jis laikė lojantį ir urzgiantį haskį, greitai teks laikyti Sabriną - šitokia pikta ji atrodė.
   - Aš buvau pas Leopoldą, - greitakalbe bėrė Gilbertas, lyg vildamasis, jog jei sugaiš nedaug laiko, bus išklausytas. - Jis pasakė, kad tu laikai mane Danielos žudiku. Aš ne žudikas, bet kas, bet ne žudikas, - Gilberto balsas skambėjo jau beveik kaip maldavimas. Sorenas lūkuriavo, kas iš to išeis - nei praverdamas duris plačiau, nei uždarydamas jas svečiui prieš nosį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #138 Prieš 3 metus »
   Išsiviepė plačia šypsena Sorenui į ją dėbtelėjus dėl turbūt netikusio pajuokavimo.
   -Jis niekad nepasieks tokio prasto lygio, kaip taviškis,-gūžtelėjo pečiais akivaizdžiai nesinervindama dėl savo suprastėjusio humoro jausmo.
   -Fonografų įrašų? Su seneliu praleidau ištisus du metus, o pasirodo tiek daug nežinau...-kiek liūdnokai šyptelėjo, tik kaltinti dėl to jaunosios von Sjuard nebūtų galima. Viso labo jai tuo metu tebuvo aštuoneri, tokie pasakojimai nelabai domino. Rūpėjo įvairiausi žaidimai ir išdaigos. Tiesa, daugeliu atvejų girdėdavo senelį kvatojantis.
   -Gerai, gerai,-iškėlė rankas lyg pasiduodama. Ką jau mėgo Sorenas, tai suintriguoti, o tada pranešti, kad istorija nebus atskleista. Dažnai norėdavosi paimti ir pasmaugti už tai. Erzinantis žaidimas su seserimi.
   Pasivaipė parodydama liežuvį. Fasiro pasakojimą apie tą laikotarpį, kai buvo dingęs ir gydėsi, išklausė visą, bet per daug nesigilino. Atvirai - nelabai rūpėjo. Ispanija, sanatorija, aurorai ir kiti neįdomūs dalykai.
   Štai tau neįdomūs dalykai... Pražiopsojai įdomiausią.
   -Bet... Davina atrodė laiminga...-tarstelėjo tyliai. Kad ir kokia buvo siaubinga liga ar prakeiksmas, mergin, regis, buvo su tuo susitaikiusi arba nelaikė to prakeiksmu.
   Stovėjo sugniaužusi kumščius, tvirtai sukandusi dantis ir stebeilydama į Gilbertą. Jos ir Soreno tėvp veide šmėžavo šioks toks liūdesys ir nusivylimas, tik ar visa tai buvo tikra? Galbūt neblogus aktorinius sugebėjimus paveldėjo iš tėvo? Nusipurtė it perlieta šaltu vandeniu. Ne, nenorėjo nieko bendro turėti su juo.
   -Paleisk Saiko,-įsakmiai tarstelėjo šalia stovinčiam broliui, stipriai laikančiam dantis šiepiantį haskį. Nė vienas namų gyventojas nesidžiaugė šios būtybės pasirodymu. Akimirką mergaitei pasidarė gaila jo. Atrodė toks nusivylęs... Praradęs viltį ir ieškantis paguodos.
   Tuoj pat nuvijo tokias mintis šalin. Ne, neleis gailesčiui pakeisti jos jausmų. Gilbertas von Sjuardas yra niekšas.
   -Aš irgi buvau pas Leopoldą po to, kai mano tikras tėvas nusprendė, kad jam esu - nereikalinga našta,-žiebė atgal nė neleisdama deramai pasiaiškinti,-man neįdomu,-nutraukė mostelėdama ranka,-tu ar ne, bet mano motinos nebėra! Verčiau būtum miręs tu!-kvėpavimas padažnėjo. Keista, Sorenas tebestovėjo vietoje, nieko nesakė, nesustabdė ir nepriekaištavo. Galbūt ir pats pyko ant tėvo? Arba žinojo, kad jis to nusipelnė.
   Auksinės akys sudrėko nuo ašarų. Vaizdas kiek susiliejo. Kelis kartus greitai sumirksėjo. Neketino parodyti, jog vos tik pasirodęs čia, Gilbertas gali ją pravirkdyti it mažą mergaitę.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #139 Prieš 3 metus »
   - Tų įrašų vaikui duoti ir nereikėtų, - pamėgino paguosti Sorenas.
   Jau viena žmogžudystė vaikui, kurio viso gyvenimo kelias yra numatomai pagrįstas žudymu, gali įsikirsti ne vienai dešimčiai ar šimtui metų, o ką jau kalbėti apie valandų valandas nuo laiko ir primityvios įrašų kokybės mažumėlę gergždžiančio vyriško balso, pasakojančio apie amoralių antgamtų medžioklę? Normalu, jog Leopoldas, net ir būdamas kartkartėm linkęs į kraštutinumus vardan moralės, nė neužsiminė užsispyrusiai ir smalsiai mergaitei apie traumatišką savo paties gyvenimo dalį.
   - Kai net labai baisus dalykas tampa tavo esaties dalimi, ilgainiui su tuo tenka susigyventi. Juk ne dėl vilkolakystės ji buvo laiminga, juk logiška? - liūdnai šyptelėjo Sorenas, jaunėlei užduodamas retorinį klausimą.
   Būtų lengva, jei visi klausimai tebūtų retoriniai. Mąsliu žvilgsniu nagrinėdamas tai Sabrinos, tai Gilberto veidus, eliksyrininkas pajuto šiokią tokią užuojautą savo tėvui. Toptelėjo, jog toksai padaras kaip jis niekada negalėtų tapti nei atsiskyrėliu išminčium, nei amoraliu monstru - aišku, ta blogiausia prasme - dėl aiškiai regimų priežasčių. Von Sjuardas mažumėlę primerkė akis, mėgindamas išskaityti tėvo mintis iš vargano ir apšepusio veido.
   Sorenas griežtai papurtė galvą, kai Sabrina įsakė paleisti šunį. Būtų galėjęs sukomanduoti jam išeiti, tačiau nebuvo užtikrintas, jog sesuo neįsakytų haskiui pulti Gilbertą - o tas geruoju jau nesibaigtų niekam.
   Vampyro rankose haskis mažumėlę aprimo - jau nei lojo, nei urzgė, nors į svečią žiūrėjo labai nepatikliai.
   - Bbbet... - sumikčiojo Gilbertas. - Bet aš mėginau! Mėginau ją išgelbėti! - kalbėjo jau bemaž su šiokiu tokiu įtūžiu ar liūdesiu.
   Soreno kelnėm, o vėliau - megztiniu aukštyn rėpliojo Spaikas. Atsidūręs ant peties, prisiglaudė labiau prie kaklo, atsidurdamas šiek tiek po eliksyrininko plaukais.
   „Jis labai pasikeitė“, - konstatavo aštuoniakojis. Magizoologas užmatė, kaip Sabrinai tampa sunku susitvardyti, bet nežinojo, ką ir daryti.
   - Tuomet paaiškink, kas ir kodėl jai nutiko, - įsiterpė buvęs profesorius, vieną ranką paslėpdamas kišenėje, o kita vis dar pridabodamas šunį. Regis, šis turėjo dresūros problemų.
   „Daug metų suteikia ne tik galimybę sukaupti gigantišką patirtį, bet ir įpulti į neišlipamą duobę.
   Prieš pradėdamas Gilbertas sunkiai atsiduso.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #140 Prieš 3 metus »
   Supratingai palinksėjo. Nujautė, kad tuose įrašuose kažkas svarbaus arba siaubingo. Galbūt siaubingai svarbaus, tad vaikui šitai girdėti ir nereikėtų. Be to, jai tai tuo metu ir nerūpėjo, vargiai būtų ramiai sėdėjusi ir klausiusis Leopoldo. Žinoma, vaikiškus pasakojimus išklausydavo nuo pradžios iki pabaigos, retkarčiais prašydavo pakartoti.
   Dar vienas pritarimas. Davina turbūt laiminga dėl to, kad yra su tuo, kurį myli. Tiesa, šitai Sabrinai tebebuvo keista. Mažų mažiausiai tikėjosi, kad gydydamasis Fasiras susižvejos ispanę, be viso to, tokią mielą ir nuoširdžią. Paniurusi ir susiraukusi jam būtų tikusi labiau, nors šiam pasimeitus, turbūt Davina ir buvo, ta kuri jam tiktų.
   -Mėginai?-netikėdama tėvo žodžiais papurtė galvą,-aštuonerius metus gyvenom laimingai, man nereikėjo tavęs, nereikėjo ir mamai, bet tada nusprendei pasirodyti ir viską sugadinai,-išsjovė žodžius it gyvatė nuodus. Norėjo, kad jis kentėtų taip, kaip ji kentėjo visus šiuos metus ilgėdamasi motinos.
   -Kai mama augino mane, ką tuo metu veikei tu? Lakstei paskui kitas, rūpinaisi tik savimi, nematei, kaip ji kentėjo žinodama, kad tau mažiausiai rūpi ji ir aš, o dabar po dar aštuonerių metų pasirodai čia ir tikiesi, kad pribėgsiu prie tavęs išskėstomis rankomis?-ji niršo ir su kiekviena akimirka tas įniršis tik augo.
   -Beje, brangus tėveli,-paniekos persunkti žodžiai įsirangė viduryje it juodoji mamba,-mane su baigimu sveikinti dar anksti, ką tik baigiau šeštą kursą,-sukryžiavo rankas ties krūtine. Atrodė, kad prisilietęs prie jaunosios vo Sjaurd galėjai pajusti, kaip įniršis virė viduje. Būtum skaudžiai nusideginęs.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #141 Prieš 3 metus »
   Saiko atsisėdo šalia Soreno jau beveik visai nurimęs, tik kaži, ar vos ištrūkęs iš rankų nebūtų griebęs Gilbertui už rankos. Toks puolimas būtų pavojingesnis pačiam šuniui, nei šitiekos metų vampyrui, tad nenorėdamas dar didesnio konflikto, von Sjuardas saugojo haskį jau vien dėl Sabrinos.
   Juodabarzdis nesunkiai jautė, jog iš šito ginčo nieko gero nesigaus. Neįsivaizdavo galimybės, jog visai maža, bet jau tiek likimo skriausta mergaitė galėtų atleisti savo tėvui. Pašlemėkui, alkoholikui, malonumų ieškotojui, kad ir ne blogos širdies ir ne piktos valios padarui. Sūnus, mažai tegalintis dalyvauti šitokiame šeimos konflikte, šįkart tik žvelgė tai į vienas auksines akis, tai į kitas. Abiejų šeimos narių veidai atrodė keistai atviri, kažin, ar taip atrodytų bet kokiam stebėtojui iš šalies, ar tik šimtamečiui, gerai pažįstančiam tiek žmones, tiek būtent savo šeimą.
   - Užteks... - nutraukė Sorenas, tvirtu balsu įsiterpdamas į pokalbį, vos tik Sabrina baigė tėvui skirtą tiradą. - Užteks, - pakartojo, kad abiem būtų tikrai aišku, jog daugiau riksmai Khomricho vietovėj tęstis nebegali. - Jei gali, paaiškink, kas nutiko Danielai, jei ne... - vampyras gūžtelėjo pečiais, nežinodamas, ką dar pridurti. - Kaži, ar turi čia ką veikti.
   Gilbertas nedrąsiai ištiesė ranką į duris, lyg mėgintų iškart jas sulaikyti, kad šios nebūtų jam uždarytos. Žvilgtelėjo į jausmų nerodantį sūnų, tada - į jais trykšte trykštančią dukterį.
   - Aš bandžiau ją apsaugoti. Ji turėjo daiktą, kuris buvo įdomus... Vienai organizacijai. Aš nuvykau pas ją, kai tik juos susekiau, - užsikirtinėdamas dėstė Gilbertas, akimis šokinėdamas tai prie vieno, tai prie kito veido, tai į žemę.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #142 Prieš 3 metus »
   Dirstelėjo į Saiko, ramiai besėdintį šalia Soreno. Ką tik lojęs ir urzgęs šuo neberodė jokių emocijų, retkarčiais tik žvilgtelėdavo į Sabriną tarsi klausdamas ar tikrai viskas gerai. Turbūt šiam ne itin patiko toks šeimininkės tonas, visgi vyresnėlio prilaikomas negalėjo pulti. Jaunoji von Sjuard suabejojo, kad haskis būtų puolęs net jei jo nepančiotų Soreno gniaužtai. Juk Fasirą pasitiko taikiai ir netgi linksmai.
   Vyptelėjo. Išsiaiškinus su vienu šeimos nariu tuoj teko aiškintis su kitu. Akimirką pagalvojo, jog buvo kur kas geriau, kai jiedu buvo tik su eliksyrininku. Be jokių giminaičių ir svečių, tik susitaikymas su Fasiru nebuvo toks blogas. Magizologas atrodė kiek laimingesnis, o ir žinoti, kad visgi ne tik Soreną ir Leo turi, buvo gera.
   Užsičiaupė kaip tik tada, kai įsiterpė tvirtas balso tonas. Klausiamai dėbtelėjo į šalia stovintį juodabarzdį. Nesuprato, kodėl šis neliepia nešdintis iš namų, jei Gilberto buvimas ir jam nemalonus. Galbūt vylėsi, kad tėvas jiems turi svarbią žinią ar nuoširdų atsiprašymą? Rauktelėjo antakius. Tokia galimybė tuoj pat buvo atmesta. Sorenas nebuvo toks naivus. Ilgaamžė patirtis kalbėjo pati už save.
   Giliai įkvėpė nusiramindama ir dirstelėdama į tėvą. Niekaip nesuprato, ką Daniela sugebėjo pamatyti jame.
   -Tai praeitis... Niekas jos nebesugražins, todėl... Išeik,-jau visiškai nurimusi aiškiai parodydama, kad nebenori matyti savo tėvo, beviltiškai papurtė galvą.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #143 Prieš 3 metus »
   Sorenas šiek tiek palenkė galvą, žvelgdamas į savo tėvą. Kurį laiką patylėjo, tyrinėdamas šio veido išraišką.
   - Tai koks tai buvo daiktas? Ir kokia organizacija? - pradėjo tardymą vampyras, nors ir žinojo, kad Sabrinai tai nepatiks.
   Gilbertas sutrikęs dėbtelėjo į juodu bei į šunį. Kiek pasimetęs išsitraukė iš užančio juodai baltai languotą dėželę, bet nedrąsiai vėl įsikišo ją atgal. Sorenas lūkuriavo nejudėdamas ir niekaip nereaguodamas, nors šiek tiek nusivylęs.
   „Sužaiskime gyvenimo partiją! Kas laimės, gaus teisę nusižudyti!“ - nuotaikingai pasiūlė Spaikas.
   - Raktas, - sumurmėjo Gilbertas, liūdnokai nuleisdamas galvą į gėles ir dovaną, kurios nedrįso įteikti dukteriai. - Jie save vadina žvirbliais, - vyptelėjo jis lyg iš prastoko juokelio, bet surimtėjo, nesulaukęs jokio atsakymo.
   Sabrinai prabilus darsyk, senesnysis von Sjuardas atsiduso ir pasisuko į sūnų.
   - Vieną partiją, per ją aš papasakosiu, - paprašė patylomis.
   Sorenas niauriai pakraipė galvą, perkratydamas prisiminimus ir visas išmąstytas sąžinės ir garbingumo sąvokas. Kai buvo vaikas, jis nesuprato Nesulaužomos Priesaikos rimtumo, nesuprato ir dar daugiau dalykų. seneliai, regis, nėsyk jo neapgavo, bet tik jiedu. Na, ir mama. Bet ne tėvas.
   - Vieną partiją, - tarė jis, nepasijudindamas iš vietos.
   Gilbertas nedrąsiai žengtelėjo artyn, bet neįleistas vidun neįžengė. Padėjo languotąją dėžutę ant žemės priešais slenkstį, truputį drebančiomis rankomis išdėliojo šaškes. Paėmęs baltą ir juodą šaškes pamaišė jas iš nugaros, ištiesė Sorenui pasirinkti.
   - Kairę, - negalvodamas tarstelėjo juodabarzdis. Numanė, jog Sabrina bus mirtinai pasipiktinusi dabartine situacija, bet jis nenorėjo gaišti laiko aiškindamas, kol Gilbertas neišėjo.
   Gilbertas atlenkė pirštus. Šaškė buvo juoda. Sorenas mąsliai parėmė smakrą delnu ir priklaupė prie lentos.
   - Baltieji pradeda, - sumurmėjo senis Gilbertas Dmitrijus, lyg jo sūnus būtų galėjęs užmiršti, kaip reikia žaisti, ir čia pat stumtelėjo šaškę. - Nežinau, nuo ko yra raktas.
   Sorenas linktelėjo galva bei pradėjo žaidimą juodais.
   - Iš kur raktas atsirado pas Danielą?
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #144 Prieš 3 metus »
  Staigiai kilstelėjo galvą pažvelgdama į brolį. Atrodė, kad Sorenui knieti labiau viską išsiaiškinti negu jai. Nekęsti ir smerkti lengviau nei suprasti ir pabandyti atleisti. Sakoma, kad tik stipros sielos žmonės sugeba atleisti savo skriaudėjams. Galbūt tai ir buvo didžiausias skirtimas tarp jų šioje situacijoje.
   Kryptelėjusi galvą prisimerkė. Akylai stebėjo savo tėvo (kaip keista buvo matyti jį priešais save ir prisiminti šio egzistavimą) veiksmus. Auksinės akys dar labiau prisimerkė pastebėjusios stalo žaidimo dėžutę.
   Šachmatai? Ar visgi šaškės?
    Susidomėjusi Sabrina nė pati nepastebėdama žengtelėjo nedidelį žingsnį tėvo link. Atrodė, kad mėgins išvaryti, lieps nešdintis, tačiau stovėjo vietoje.
   Smalsumas katę pražudė...
   Žvirbliai? Kas čia? Paukščių susirinkimas?
   Dėbtelėjo į tėvą ir jo rankose esančias dovanas, regis, skirtas jai. Turbūt šis nedrįso įteikti. Nujautė, kad mergina jų nepriims, o jei ir teiksis paimti - jos tuoj pat bus sutryptos.
   Nuviltum juos.
   Fandango balsas lyg iš tolumos pasiekė auksaakės mintis. Nesuprato ką šis turėjo omenyje. Soreną ir Gilbertą? Danielą ir Soreną? O galbūt visus tris? Neklausė, tačiau persvarstė savo galbūt būsimą poelgį. Jei reaguotų ramiai, motina turbūt nusišypsotų taip, kaip šypsojosi kadaise.
   Antakiai šovė į viršų, bet lūpos neprasivėrė. Tylėdama stebėjo, kaip abu vampyrai susėda ir ima žaisti, o netrukus nuskamba pasakojimas.
   Tebetylėdama susirangė šalia sienos, per gerus du žingsnius nuo į žaidimą įsitraukusių vyresniųjų von Sjuardų. Saiko vyzgindamas uodegą susirangė šalimais. Padėjo galvą ant priekinių letenų ir ėmė stebėti žaidimą.
   Atrėmė galvą į sieną trumpam užsimerkdama. Tarsi lūkuriuodama, kas bus toliau. Gaudė kiekvieną žodį, išsprūdusi tiek iš Soreno, tiek iš Gilberto. Neįsiterpė, bet ir nesitraukė.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #145 Prieš 3 metus »
   - Aš jį atnešiau, - prisipažino Gilbertas ir čia pat išsproginęs akis ėmė greitai berti žodžius: - Mes buvom taip susitarę ir ji suvokė pavojų, ji pati ieškojo to rakto, - atsiduso jis, liūdnai nudelbdamas akis žemyn.
   Sorenas, akies krašteliu dėbtelėjęs į Sabriną bei Saiko ir įvertinęs, kad padėtis dar ne kritiška, žvelgė į šaškių lentą. Seniai bežaidė, sunkiai besusigaudė, kaip žaidimą prailginti, o kaip - laimėti. Juolab, kad šiuo atveju protas turėjo dirbti trimis kryptimis vienu sykiu: mąstyti apie tolesnį ėjimą, dėlioti klausimą bei dėlioti gautas detales į bendrą paveikslą.
   Polinkį į svarstymus ir filosofijas perėmė ne tik iš senelio. O gal labiau reikėjo išskirti dar ir žaidimus protu, nesusijusius su prasmės ar gyvenimo dėsnių paieškomis - šitai Gilbertas mėgo, iki kol jo protas nepranyko žemiškuose ar net požemiškuose, amoraliuose siekiuose ir mintyse.
   Šalti pirštai patrynė barzdą, auksinėms akims nardant tarp langelių ir minčių.
   - Nuo ko tas raktas? - įgarsino klausimą ir gavo pirmąjį mušimą.
   Tėvo veidas buvo mažumėlę suvargęs, šiaip bei taip pažeistas gyvenimo būdo pasirinkimo, bet visgi savotiškai nuoširdus. Kitas kirtimas buvo greitas.
   - Nuo Vietos, - patylėjęs atsakė vyriškis. - Legendomis apipintos vietovės, dėl kurios mudu ir susipažinom, - tęsė jis, regis, nebelabai noromis.
   Sorenas pakreipė galvą mažumėlę susidomėjęs, bet visgi nenustebintas. Dar viena pelkė, į kurią įlipo riziką ir neišbraidytas sferas mėgstantis tėvas. Gal ir visai nebloga gyvenimo prasmė? Bent jau aišku, kad jis netaps Būtybe - savoto suvokimo padaru, iškėlusiu save ir savo išmintį arba žudymo instinktą aukščiau visko.
   Gražūs kraštutinumai.
   Sorenas pasisuko į Sabriną, žvilgsniu siūlydamas ko nors paklausti jai.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #146 Prieš 3 metus »
   Auksines akis apgaubė nusivylimas, sumišęs su panieka ir gėda. Daugybę dienų norėjo, kad niekad nebūtų pažinusi Gilberto, nebūtų jo sutikusi ir nė nežinotų, kad jis egzistuoja. Mieliau būtų pripažinusi pirmą pasitaikiusį benamį kaip savo tėvą nei šį apgailėtiną senį.
   -Prisipažinti esantys kalti sugeba tik drąsiausieji ir garbingiausieji... Kiti tesugeba švystelėti kaltės kirminą kitiems...-gintaro spalvos akys, apšviestos pro atviras duris patekusių saulės spindulių, spindėjo it tikras auksas, stebintis savo tėvą. Ji neslėpė savo jausmų, leido Gilbertui suprasti, ką ji jaučia, leido pamatyti ir Sorenui, nors šis turbūt ir taip puikiai tai suprato.
   Nudelbė žvilgsnį į žemę. Giliai viduje troško, kad juos būtų aplankęs Fasiras. Didelės simpatijos vis dar nejuto savo sūnėnui, bet su juo bendrauti nebebuvo tabu. Netgi derėtų pripažinti, kad buvo gera žinoti, kad ji su Sorenu nebe vieni. Jos brolis atgavo tiek metų jį smerkusį sūnų, o jaunoji von Sjuard... Ji buvo laiminga dėl brolio.
   Kilstelėjo galvą kaip tik tuo momentu, kai auksinės akys ragino užduoti klausimą.
   Nenoriu su juo kalbėtis.
   Tarsi eliksyrininkas gebėtų skaityti mintis, o ji ir toliau elgėsi, kaip nesubrendusi paauglė. Visgi noras, kad tėvas greičiau išsinešdintų, buvo stipresnis.
   -Ar tai viskas, ką turim žinoti? Ar dar ką nors slepi?-į Gilbertą daugiau nepažvelgė, trumpam žvilgtelėjo į Soreną, tačiau žiūrėti į tėvo pusę privengė, žvilgsnis klajojo grindimis, sienomis, durų staktomis, virtuvės spintelėmis, bet kur, tik ne į jį.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #147 Prieš 3 metus »
   Sabrina išdrįso - pati prieš save ir savo principus - paklausti. Sorenas stumtelėjo šaškę į nereikšmingą poziciją, na, bent jau nepatyrusio šaškininko akiai.
   - Neslepiu, - kiek įsitempęs tarė Khomricho svečias. - Jūs turite žinoti tiek, kiek norite, o kiek norite - nežinau, - tėvo balse neatsispindėjo aiškūs jausmai, gal tik nuolankumas ir kaltė. Labai logiškas paaiškinimas, nors ir galėjo nuskambėti įžūliai.
   Sorenas kilstelėjo akis nuo languotos lentos, sekundei žvilgtelėdamas į netikėtai prabilusią seserį, nė kiek nenustebintas kaltinančio jos tono. Pridėjo pirštą prie vienos šaškės, neprofesionaliai svarstydamas, ar verta ją perkelti į planuojamą vietą. Gyvenimų ir būtybių santykiai turėjo katastrofiškai sudėtingus dėsnius bei taisykles, o jų figūrų galimybės kaskart kisdavo beribėje ir langelių spalvas žaismingai kaitaliojančioje lentoje. Iš pirmo žvilgsnio čia nebuvo jokių dėsnių ir jokių taisyklių. Bet tik iš pirmo...
   Kaip žinia, pirmas žvilgsnis dažniausiai esti klaidingas. Neduokdie, jei jis įstumia žmogų į gilius jausmus. Bet viskas su patirtim, patirtim.
   „O ką patirtis gali prieš jausmus?“ - nusivaipė Spaikas, daugiaakėje galvoje turėdamas labai konkrečius atvejus. Sorenas nežymiai pakreipė galvą ir primerkė akis. Pasirinko patį netinkamiausią ir daugiausia praradimų suteikiantį ėjimą su trimis šaškių praradimais.
   Gilbertas skausmingai ir sutrikęs dėbtelėjo į sūnų. Šis mintyse jau tarė frazę, kurią tikėjosi išgirsti iš tėvo, bet visgi neišgirdo. Takt, takt, takt - šaškė atliko tris žavingus šuolius. Tylėjo.
   - Tai ką dabar? - nepiktai, labiau smalsiai paklausė Sorenas, tyčia nesuformuluodamas nieko konkretaus.
   „Yra vienas žodis, identiškai skambantis kone visose kalbose, bet kilęs, matyt, iš lotynų, ir prasidedantis raide M...“
   Gilbertas atsiduso, dvejonių pilnomis akimis dėbsodamas į šaškių lentą.
   - Nežinau, - sumurmėjo patylomis, nedrįsdamas patraukti akių nuo D4 langelio. - Nuo daug ko priklausys. Galvoju apie sugrįžimą į Leipcigą, - pasidalino vienu iš planų. Eliksyrininkas persibraukė ranka per barzdą, kažko dvejodamas senųjų būtybių atlaidumu bei galimybėmis keisti gyvenimus.
   - Jei ne, tuomet... Nežinau, - susigėdęs sumurmėjo Gilbertas von Sjuardas, nedrįsdamas išsakyti minties, kuri, ko gero, visiems čia besantiems buvo visai aiški.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Sabrina von Sjuard

  • Magizoologė
  • ****
  • 279
  • Šuo - taurus gyvis. Norėčiau patekti šunų rojun, ne žmonių.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #148 Prieš 3 metus »
   Ji prisimerkė atsispirdama begaliniam norui pažvelgti į įsitempusį tėvą. Jei Soreno balsas ir akys sunkiai išduodavo jo jausmus, šis pernelyg gerai mokėjo juos slėpti, Gilbertui šitai sekėsi prastai.
   -Galbūt jis nesistengia jų paslėpti?
   -Nes tikisi, kad privers gailėtis jo.
   Stojo tyla, tiek merginos galvoje, tiek tarp į baltai juodą sukūrį pasinėrusių vampyrų. Fandangas nieko nebeatsakė, jautė ir suprato, kaip stipriai Sabrina nekenčia tėvo, o štai Sorenas... Jis irgi tylėjo.
   -Gudrus ėjimas...-įkando stebėdama judančias šaškes, valdomas dviejų von Sjuard. Nežinojo ar vyresnysis susivoks, kad ji kalba visai ne apie žaidimą, o žodžius, tačiau per daug ir negalvojo. Jai nerūpėjo.
   Staiga sėdėti šalia tėvo (kaip keista po tiek laiko būti su tuo, kurio nekenti) tapo per daug skaudu. Prisiminimai skausmingai išraižė motinos vardą, nupiešė jos veidą, plačią šypseną, o nematomas vėjas atnešė gaivių prancūziškų kvepalų aromatą. Ji žinojo, kaip stipriai Daniela dievino tuos kvepalus, vargiai prisiminė kokį kitą kvepalų buteliuką motinos kambaryje. Vargiai prisiminė ir Gilberto vizitus.
   Ištiesė ranką prie šalia gulinčio augintinio. Sulaukęs dėmesio haskis apsivertė ant nugaros parodydamas baltą pilvą visu gražumu. Sukikenusi Sabrina pakasė baltu kailiu padengtą nesaugomą pilvą. Juodai balta uodega ėmė lakstyti į šalis, o namą sudrebino skardus amsėjimas.
   -Buvo smagu paplepėti, kadangi nebeturiu klausimų...-ir noro kalbėtis,-eisiu,-atsistojo nė nežvilgtelėdama į abu vampyrus, dingdama antro aukšto platybėse. Plaukų kamuoliukas paklusniai nusekė šeimininkę bandydamas atimti jos rankoje atsidūrusį kamuoliuką. Namą dar kelis kartus sudrebino lojimas.
Every love story is beautiful, but ours is my favorite.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Namelis Khomriche (Von Sjuardų namai)
« Atsakymas #149 Prieš 3 metus »
   Sorenas liūdnai šyptelėjo iš Sabrinos replikos, skirtos jam, bet akių nuo lentos nepakėlė. Pirštus trumpam sunėrė, veide nusistovėjus mąsliai, ramiai išraiškai. Dar keli ėjimai, dar keli klausimai ir atsakymai - ir tada mergina juodu paliko.
   Sūnus išsiaiškino daug ką ir apie Žvirblius, ir apie Durininkus, išsiaiškino galbūt ir šį tą, dėl ko dar dvejojo, ar verta tai papasakoti Sabrinai, tačiau vienas labai svarbus klausimas taip ir liko neatsakytas. Tik ne todėl, kad Gilbertui būtų pritrūkę ėjimų. Klausimas neturėjo atsakymo, nes prasigėręs senis jo nežinojo. Sorenas tikėjo tuo, kad jis nežino.
   Buvęs Hogvartso profesorius tylėdamas atsistojo, atsistojo ir buvęs Anglijos auroras. Gal ir ne tik Anglijos buvęs, bet ir kitų šalių. Ir jo karjera nebūtų pasibaigusi, jei tik proto būtų buvę tiek, kiek buvo talento.
   - Nuo kitų metų manęs Europoje neliks, tėve, - burbtelėjo Sorenas, jausdamas šiokią tokią pareigą pranešti. - Išvykstu į JAV, kadangi čia dirbau ir gyvenau per ilgai, - tęsė vampyras, sugaudamas supratingą tėvo žvilgsnį - paaiškinimo tokiam sprendimui nereikėjo.
   - Štai todėl visada buvau prieš valdžią ir švietimą, - sumurmėjo Gilbertas, susidėdamas šaškes atgal į lentos-dėžutės vidų. - Visur tai yra būdas sekti ir bukinti.
   - Jei neskirsi laiko darbui ten, nesuprasi, kaip tai veikia, ir būsi priverstas slėptis arba būsi aptiktas, - liūdnai vyptelėjo barzdočius, atsiremdamas į duris sukryžiuotom rankom.
   - Bet pabėgsi tik nuo šio pasaulio, - alkoholio išblukintos akys sužibėjo keista skvarba ar įžvalgumu. Gilbertas padėjo gėles ir dovanas ant žemės, matyt, nelabai tikėdamas, jog Sabrina jas paims, bet nenorėdamas išsinešti ir parduoti dėl velnio lašų.
   Sorenas prisimerkęs dėbtelėjo į tėvą, bet šiam sukantis išeiti tik ištiesė ir spustelėjo ranką.
   - Sėkmės, - palinkėjo.
   „Kvepia paskutiniu kartu“, - pastebėjo voras, vyresniajam von Sjuardui šlubčiojant tolyn ežero pakrante ir dingstant tyliai pokštelėjus.
   „Ir galbūt jis tai žino, kaip žino ir apie kontraktus“, - niauriai pamintijo von Sjuardas, stabtelėdamas ant slenksčio ir dėbsodamas į apgaulingai draugiškai žvilgančius ežero vandenis.
   „Bet jis nežino, kur yra Raktas.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.