[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras linktelėjo ir įžengė į namuką. Durims už nugaros trinktelėjus pusvampyris pasijuto lyg pats save į spąstelius įvaręs ir dar padaužęs žiurkiška uodega per uždarymo mechanizmus. Vaizduotė ir intuicija siūbavosi link dramos, kad jis deramai neatsisveikino su Davina, kad jis neįvykdė savo kaip politiko pareigų, ir dar krūva panašių scenarijų, tačiau von Sjuardas save sąmoningai nuo to mėgino stabdyti. Mažumėlę pramokęs stebėti save, savo savijautą ir mąstymą, staiga įgavo naujų įrankių savikontrolei ir savęs pažinimui.
   „Muninas manim didžiuotųsi“, - pamintijo Fasiras, o jei būtų buvęs jaunesnis, dar būtų pamėginęs savo galvoje sufalsifikuoti Munino balsą - kadangi vienintelis dalykas, ką dabar turėjo, tebuvo šios kilnios būtybės prisiminimas. Ne toks ryškus, kokio norėtųsi, visgi tragiška psichinė ir fizinė sveikata paliko savo šešėlį ir išgėrė atsiminimų spalvas, na, bent dalį jų, tačiau juodaplaukis vertino ir tai.
   Kitu atveju antgamtas būtų pasilenkęs paglostyti draugiško ciuciko, tačiau šįkart jautėsi pernelyg įsitempęs. Vyptelėjo, matydamas tiek smarkiai, kiek tik leidžia raumenys, vizginamą uodegą, bet linktelėjo vėl, Sorenui šunį išnešus.
   Įžengė į tėvo nurodytą kambarį tylėdamas. Čia greičiausiai buvo svetainė. Tradiciškas židinys, pora fotelių bei stalelis. Už kitų durų kažkas kunkuliavo, tad Fasiras suprato, jog eliksyrininkas tikrai buvo kažkuo užsiėmęs. Visgi kol kas į tai nekreipė dėmesio ir kaltės nejautė - pakalbėti reikėjo jau seniai, o pats ministras negalėjo niekaip žinoti, kada jo tėvas bus laisvas.
   - Na... - Fasiras mažumėlę sutriko, gavęs tokį pasiūlymą. - Turbūt ne, dėkui.
   Nekviestas svečias atsisėdo priešais nesikūrenantį židinį (tam tikra prasme bandydamas spręsti nesikūrenančio šeimos židinio problemą, ironiška).
   Kiek kartų jis jau mėgino išklausyti tėvą ir kiek kartų visa tai visgi pasibaigdavo nesuvaldomu jo pykčiu ir nesėkminga pokalbio pabaiga? Sykį jis pasišalino iš kabineto, sykį nieko nepešęs išėjo pats Sorenas, sykį jis liepė iš namų tėvą išgrūsti aurorams... Kaži, ką štabas galvojo apie jį? Kaži, ar pletkai nesklido. Sunku pasakyti, ar aurorai tik atrodo tokie plepūs, bet į savo kasdienius tauškėjimus neįtraukia profesinių paslapčių (jei tik tai galima taip pavadinti) dėl etinių priežasčių.
   - Atsiprašau dėl to karto, - sududeno auksaakis, turėdamas minty paskutinį šeimos susitikimą Godriko Dauboje. Patylėjo. - Žinau, kad tiek kartų taip iki galo ir neišklausiau, bet... - ministras ieškojo tinkamo balso tono ir tinkamo būdo užvesti šneką. - Noriu paprašyti, kad papasakotum man viską apie Hogvartso mūšį. Kas nutiko su... su jais. Ir kodėl.
   Be abejo, vis dar turėjo visą skraitą kaltinančių klausimų, bet norėjo, kad šįkart - bent iš pradžių - Sorenas papasakotų visa tai, ką norėtų pats. Jei to Fasirui neužteks, paklaus vėliau.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas mąsliai žvelgė į sūnaus veidą. Dabar jame nebematė tokio nuovargio ir kankynės, kokį matė paskutinįkart. Per pastaruosius mėnesius pastebėjo, jog laikraščiai apie ministrą visai nieko nerašė, tik kažkur buvo mažumėlę užsiminta, jog politikas atostogauja dėl sveikatos problemų. Tuomet ir visai viskas užtyko ir Sorenui ramybės tai nepridėjo.
   „Įdomu, ar multisulčių eliksyras veikia su mirusiųjų dalimis...“ - toptelėjo vampyrui.
   - Ką gi, - liūdnai šyptelėjo Fasirui, kai šis atsisakė pasiūlymo.
   Prisėdo ir pats, tylėdamas luktelėjo, kol svečias pasakys, ko atvykęs. Vienas variantų, aišku, buvo pokalbis apie šeimą, kitas... Galbūt jaunuolis vėl bus susidūręs su kokiu užkeikimu ir prašys jo pagalbos? O gal kokio stipraus eliiksyro - nors kaži, ar tokiu atveju juodaplaukis principingai nemėgintų išsiversti be jo įkišimo į reikalą, kad ir koks šis būtų.
   - Viskas suprantama, - ranka numojo Sorenas. Galbūt, jei tik pokalbis praeis gerai, jis netgi galės išsiaiškinti, kas tiksliai nutiko Fasirui, kaip ir kodėl mirė Muninas ir kas buvo girdėti apie Edgar'ą.
   Eliksyrininkas sukryžiavo pirštus ir alkūnėmis atsirėmė į fotelio ranktūrius. Kai tik išgirdo klausimą, suprato, kad per dešimtį metų sūnui, regis, ši tema taip ir neprarado svarbos. Gal tik pats tapo kantresnis ir brandesnis, nors dabar buvo dar ankstoka daryti tokias išvadas. Ne pirmas kartas, kuomet jie bando išsiaiškinti praeities detales.
   - Ką galima pasakyti ir apie beveik bet kurį mūšį - beprasmiškas kraujo praliejimas dėl galingos vizijos ir ambicijų, - filosofiškai pradėjo von Sjuardas. Šiaip ar taip, esmė buvo ne pačiame mūšyje. - Natalie jau dirbo Hogvartse sesele ir gydė gynėjus, gal tame ir buvo problema.
   Prieš akis sušvito žalia spalva, pakvipo kažkuo panašiu į vištieną. Jas pjauti reikėjo labai specifišku būdu, esą, tai labai paveikdavo skonį. Niekingas snobas.
   Ar galima teigti, jog šitaip kvepia planuojamas melas? O kaip kvepėti galėtų jau įvykdytas?
   - Ar žinai, kas nutiko su jais? - perklausė Sorenas, primerkdamas akis. Fasiro akyse neįžvelgė nei padrąsinimo kalbėti toliau, nei sustabdymo. Pasuko galvą į pelenus židinyje. - Nežinau, kodėl, bet Solveiga nusiskandino, - lūpos virptelėjo, akys peršoko nuo pelenų ant ragų virš židinio lyg kai ką atsiminus. Trečiosios rasės ragai, kad juos kur, kaip ironiška. - Spaikas matė Natalie nužudymą, bet aš pavėlavau. Ravenas buvo išgabentas Kelionmilčiais, kaip įkaitas. Techniškai... Dar galėtų būtų gyvas, bet...
   Sorenas nužvelgė Faso veidą.
   Kiek tik save atsiminė, stuburą sulaužęs buvo tik vienai būtybei, ar galėtų ji būti kalta?..
   - Nežinau, kodėl jie buvo išžudyti, - nuspėdamas kitą klausimą sumurmėjo jis.

[Fasiras von Sjuardas]

   „Ir visgi per tiek laiko nepasikeitė.“ Fasiras negalėjo sakyti, kad dėl šito būtų per daug nustebęs, šokiruotas ar tas faktas kitaip jį būtų paveikęs - visgi logiška, kad tokia sena būtybė negali žymiai pasikeisti per vos dešimtį metų. Tik kažkodėl jaunuoliui vis tiek buvo apmaudu suprasti, kad tarp jųdviejų yra tokia metų, patirties ir pasaulėžiūros bedugnė, o gal dar ir tas neužtikrintumas, kiek toksai senas padaras begali suprasti jį, kiek gali prisirišti prie žmonių ar daiktų, kiek gali jausti sąžinės graužaties ar liūdesio.
   Gerai, kad židinyje nesikūreno ugnis, mat kažkodėl pusvampyriui regėjosi, jog žiūrėti į liūdnoką šypseną ant Soreno veido bešokinėjant antgamtiškiems atspindžiams būtų žymiai sunkiau, negu dabar.
   Faktas apie Soreno amžių labai trukdė (nors gal ir padėjo?) suprasti jo tikrąsias mintis. Taip lengva atleisti? Ar tikrai jo tėvas taip gerai jį suprato?
   „O kaip būtų buvę teisinga elgtis, kai tavo šeima žūsta, o sūnus išeina?“ - sudvejojo juodaplaukis. Turbūt niekada nepasvėrė visų tų įvykių Soreno svarstyklėmis, turbūt net nepamėgino. Empatijos stygius, hm? Fasiras abejojo, kad būtų tėvą supratęs ir išklausęs, kai viskas, apie ką tuomet galvojo, tebuvo tuštuma vietoj neaiškiomis aplinkybėmis žuvusių šeimos narių.
   Ar teisinga tada būtų laukti viliantis, jog sūnus suaugs ir supras?
   Jukgi jis buvo per kraujo lašą nuo visiško savęs sunaikinimo.
   - Bet jo nebėra, - pratęsė Fasiras, nuleisdamas akis žemyn ir mąstydamas. Gal Baubas ir sugebėjo kažkaip atsekti, kur gyvena Sorenas von Sjuardas, tačiau kaip beatseksi dešimties metų pelenų pėdsakus? Ką jie ir berastų?
   O Solveiga... Solveiga jo sapnuose visada buvo arba tiesiog tokia, kokia buvo jo vaikystėje, arba apdegusi. Pasirodo, jis šito fakto nežinojo. Duokdie, kad košmarai nebesugrįžtų, bet jei vis tik sugrįš - pusvampyris buvo įsitikinęs - Solveigą jo vaizduotė pieš visai kitaip.
   - Tu juk vadovavai Hogvartso gynybai, tiesa? - dar vieną galimą atsakymą pateikė Fasiras.
   Užsičiaupė, supratęs, jog dabar pats jį teisina. Negi tik tiek tereikėjo, kad Sorenas viską paaiškintų?
   „O kaip su kapsule?“ - toptelėjo į galvą. Dar vienas fantastiškas argumentas, kad tėvas visgi jo nepamiršo?
   - Ką gi, - iškvėpė jaunesnysis von Sjuardas po pauzės. Pirmiausia norėjo viską apsvarstyti vienas ir tyloje, bet dabar jautėsi lyg jo protas būtų keistai užšaldytas. - Tuomet kodėl nepaaiškinai, kai atėjau prieš išvykdamas iš Hogvartso? - paklausė ir pamanė, kad balsas nuskambėjo kaip užguito šuns.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Taip, - linktelėjo Sorenas, nors balse ir nebuvo tvirtumo.
   Jei turėtų ilgą žilą barzdą, tinkamą mėlyną kepurę ir porą kilogramų citrininių ledinukų, galėtų atrodyti labai merliniškai ar dumbldoriškai protingas, beveik Likimo valdovas, kurio žodžiu nesudvejosi.
   - Būtų klaidinga taip sakyti, - pakraipė galvą vampyras. - Stipriai prie to prisidėjau, bet nevadovavau.
   Ta klaiki tyli kankynė - beveik atrodo, kad už durų laukia armija, tik neaišku, ką ketinanti suimti. Turbūt šitos leopoldiškos savybės paskutinio Sjuardo be dalelytės anūkui ir nepavyko atsikratyti. Sorenas kantriai lūkuriavo, susilaikydamas netgi nuo spėlionių, kuo baigsis šitas susitikimas.
   - Nes pats save iki šiol kaltinu.
   B variantas buvo dezertyruoti ir palikti Hogvartsą likimo ir tų, kas rinkosi ginti (A) arba pulti (C), valiai. Šitokia yra šlykščiausia kiekvieno mūšio pusė - rinktis gali vieną iš trijų variantų, bet tik vienas paaiškės esantis teisingas. Tikruosius mūšius, verdančius netikrų mūšių dalyvių sielose, laimi sėkmė arba gera intuicija.
   Ir vis tiek viskas yra bjauriai realistiška iliuzija.
   - O ar tu neturėtum būti išvykęs iš šalies? - paklausė Sorenas, atsargiai nusukdamas temą kryptimi, kuri šiuo metu jam atrodė svarbesnė. - Kas nutiko ministerijoje?

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras palinksėjo galva.
   Pelenai židiny buvo keistai patogi vieta akims padėti. Jis tiek ilgai laukė šitos šnekos, tiek ilgai ją atidėliojo, o dabar...
   „Apsimestinis kuklumas, ar šįsyk jau tikras?“ Svečias vos atsispyrė pagundai regimai iki baltumo sugniaužti kumštį. Dar vienas kartas, kuomet jis pasidavė savo neapykantos įpročiui. Klaikiau už prigimimą, tragiškiau už pusėtiną jo prigimtį.
   Fasas kilstelėjo akis, vėl iš įpročio ieškodamas melo ženklų. Išsigalvodavo, jei nerasdavo, nutildydavo nuojautą ir politikišką patirtį, vadovaudamasis kitais faktais ir įsitikinimais. Išgirdęs tokį atsakymą liko šiek tiek nustebęs. Dabar tik paklausė savęs, ko apskritai tikėjosi.
   Gal visai patogu būtų šiaip pasakyti?..
   „O ką dabar sakyti man?“
   - Man taip neatrodė, žinai, - Fasiras nežymiai skėstelėjo rankomis lyg atsiprašydamas.
   Jis mėgo sakyti, kad kai nebežinai, ką pridurti, kalbėk atvirai; tiesa, šitam pomėgiui nuolat prieštaraudavo Muninas, pasisakydavęs už atvirumą visais gyvenimo atvejais. Šitai atsimindamas auksaakis sudvejodavo, ar tikrai jau buvo toks atkakliai sąžiningas vaikis, kokiu save laikė.
   Dabar tomis auksinėm akimis stebeilijo į veidą to, iš kurio jas paveldėjo - gaila, kad tik tiek galėjo. Jei galėtų stebėti mintis, viskas būtų paprasčiau.
   „O jei jis iš tikrųjų tiesiog klydo?“ - jaunuolio pečiai nežymiai pasviro. Visą gyvenimą rėmėsi galimybe, kad šiaip ar taip tėvas žinojo, ką daro, ir dėl visa ko buvo kaltas.
   - Kaip matai, - patylėjęs sududeno von Sjuardas. - Beprasmiškas kraujo praliejimas dėl galingos vizijos ir ambicijų, - be šypsenos, nors ironišku balsu pacitavo tai, ką prieš kelias minutes pasakė tėvas.
   Iš tikrųjų kažkodėl norėjo tai aptarti su Sorenu, bet, tiesą sakant, dar nesijautė pasiruošęs.
   - Dar kažkas? - paklausė Fasiras, taip mėgindamas ištraukti dar ką nors iš tėvo. - O... Tai tu man buvai siuntęs kapsulę?

[Sorenas von Sjuardas]

   „Taiišesmėsnėrajokioskirtumoarpasakysiuarne?“ Ir kokie idiotai gali galvoti, kad meluoja tas, kas sako, jog viskas gyvenime yra susiję? Ir Fasas, ir mergaitė iš buvusio profesoriaus atsiminimų dėbsojo į žemę, tiksliau, na, bet kur, tik ne į jį, Soreną von Sjuardą.
   - Suprantu, - nurijęs seilę linktelėjo vampyras. - Tik pripažink, aš mėginau susisiekti, - be pykčio priminė Sorenas.
   Von Sjuardas liūdnai vyptelėjo, pagavęs pašaipią sūnaus mintį. Ką gi, Fasiras bent jau nesiskundė atminties problemomis. Daugiau apie šitai neklausė - nesunku buvo išskaityti svečio veide nenorą daugiau apie šitai kalbėti, bent jau šituo momentu.
   - Turbūt ne, - gūžtelėjo pečiais eliksyrininkas. - Taip, aš. Ar pravertė? - nelinksmai šyptelėjo vėl.
   Sėkmės eliksyras, kurį išvirė dar Hogvartse, ir iš ten išsiuntė į Godriko Daubą, buvo turbūt viena geriausių jo idėjų šitam šimtmety. Sekundėlei Sorenas sudvejojo, ar tai visgi buvo jo, ar Spaiko idėja.
   - Tiesa, - neryžtingai atsistojo Sorenas. - Norėjau tau išsiųsti ir prisiminimus, gal jie būtų pakeitę tavo nuomonę, bet pamaniau, kad vis tiek... - atsikvėpė.
   Trumpam dingo laboratorijoj, keli taukštelėjimai ir sugirgždėjimai, ir eliksyrų meistras jau laikė rankose mažytį butelaitį, švytintį keistai pilkšva spalva.
   - Gal visgi peržiūrėsi, - sumurmėjo barzdočius, ne kišdamas ar prievarta į rankas grūsdamas, bet tiesdamas atminties ir magijos bendrą šedevrą.
   „Lai priims už gerą daiktą“, - niauriai iš kampo dėbsojo voras į prisiminimų talpą. „Tu net Natalie to nedavei.“

[Fasiras von Sjuardas]

   Viduriai kažkodėl apsivertė, krūtinę užspaudė keistas šaltis. Nebūtų to pavadinęs nei baime, nei pykčiu, anaiptol, nieko panašaus. Savotiški tiek metų saugoti moralė ir įsitikinimai trynėsi kaip girnos, tarp jų buvo trinamas jis. Gal nuo šitokio jausmo staiga ir supykino.
   - Pripažįstu, - linktelėjo Fasiras.
   Sekundėlei pasigailėjo dėl pašaipos - regis, jo tėvas šįkart buvo visiškai rimtas. Bet... Negi? Kaip? Kodėl jis tiek?...
   - Pravertė, - nesmagiai vyptelėjo ir jaunuolis, pernelyg neišsiplėsdamas.
   Kol kas Sorenas dar neatrodė vertas žinoti, link ko iš tikrųjų atvedė Felix Felicis. Gal kada nors sužinos iš laikraščių, jei tik Fasiras kada nors vėl grįš į ministro postą, kuo jis buvo linkęs smarkiai dvejoti. Be abejo, jis turės kovoti už teisingumą ir atstatyti tikrąją, teisėtą Anglijos valdžią, tačiau ar tikrai pats ją dar ves į priekį? Kažin.
   Jaunasis von Sjuardas liko kiek palinkęs, sutrikęs sėdėti svetainėje, kol tėvas grįžo. Buteliuką su pilkšvu skysčiu paėmė neiškart, dvejodamas. Prisiminimus juk įmanoma gadinti ir klastoti, tik pusvampyris neblogai mokėdavo tokias klastas įžvelgti.
   - Bet aš negalėsiu jų peržiūrėti. Tik ministerijoje turėjau Minčių Koštuvą, - atsiminė auksaakis, nežinodamas, ką ir daryti su gautu daiktu.
   Prisiminimams būtų buvę saugiau pas patį Soreną, bent kol bus atgauta ministerija, bet atiduoti, atsisakyti tokio dalyko turbūt būtų buvę nepagarbu.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas kantriai stebėjo savo jaunesniąją kopiją. Pamažėle kažkas, slėgęs tėvą šitiek laiko, ridenosi šalin, suteikdamas dar nepažintą lengvumo jausmą - gal šitaip jaustųsi Atlantas, pagaliau nusikratęs nuo pečių dangų. Dabar kaltė dėl prarastos šeimos nebežeis taip smarkiai - Fasiras bent jau žinos, bent jau bus išklausęs.
   - Tu gali peržiūrėti jį pas mane, - patylėjęs pasiūlė von Sjuardas ir atvėrė duris į savo laboratoriją.
   Galvas į pilkšvą, švelniai garuojantį skystį jiedu sumerkė paeiliui - pirmas Fasiras, antras - Sorenas. Kai pagalvoji, pirmas veiksmas po dešimties ar daugiau metų, kurį pagaliau darė kartu.

   Jauki šviesa, geltonos sienos, įdomi senovinė spintelė. Šeimos pasisėdėjimas verandoje ir viską užgožiantis kraujo kvapas. Kova su savimi.
   Stebėdamas save, išpiltą šalto prakaito, Sorenas pasisuko į Fasirą. Kankino deja vu jausmas - jis, regis, jau matė Fasirą tokioj vietoj.
   Durmštrangas. Pabėgimas. Pavėlavimas.
   „Nejaugi protas yra toks trapus?“ - mintijo von Sjuardas, ranka persibraukdamas per barzdą, ir nužvelgdamas klaikiai kuprotą ir visą juodą prieš jį ir Fasirą kalbančią būtybę. Visą šį laiką stengėsi likti kuo labiau nuošaly, bet negalėjo atitraukti nuo monstro akių. O, regis, jau turėjo būti susitaikęs.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras krito keistoje erdvėje. Nukrito ant puošnių grindų. Apsidairė - išvydo paprastą mažytį kambariuką ir du žmones - klūpintį vyrą ir krėsle sėdinčią moterį. Priėjo prie jų arčiau, atpažino tėvą - šis buvo su kiek trumpesne barzda, be žilų plaukų ant viršugalvio. Moteris buvo Fasirui nepažįstama.
   – Natalie... – pasigirdo balsas Fasirui iš už nugaros. Jis krūptelėjęs atšoko ir atsigręžė. Ten susikūprinusi stoviniavo juoda, gauruota susikūprinusi būtybė švytinčiomis akimis, ištįsusiomis rankomis. 
   Fasas išsigandęs spoksojo į būtybę, o ši žiūrėjo lyg ir į jį, lyg ir pro šalį.
   – Nepažįsti? - monstras žybtelėjo auksinėmis akimis.
   Fasiras išplėtė akis ir atsitraukė, netrukdydamas būtybei kalbėti - lyg tai keistų prisiminimo pokalbį su mirštančiąja ir tuo, kuris mėgina ją išgelbėti. Apsidairė, tikėdamasis kažkur pamatyti Soreną, nėrusį į prisiminimą kartu.
   Kartkartėm jaunuolis prisiminimų autorių matydavo kur nors atokiau, o kartais jis gebėdavo visiškai išnykti. Galbūt pats buvo tūkstančius kartų peržvelgęs šituos prisiminimus, iki kol atrinko, ką perduoti sūnui. Fasiras įtarė, kad viskas, ką Sorenas dabar darė, buvo jo stebėjimas. Negalėjo už šitai jo kaltinti. Juolab, kad kartais tėvas ką nors patikslindavo ar atsakydavo į pačiam Fasui kilusį klausimą. Visgi didžiąją laiko dalį jie tylėjo.

   – Na jau, ne... Tik porą lašų kraujo. Na, sudėtinga, – iššiepė klaikius dantis juodoji būtybė - tai galbūt turėjo būti liūdna šypsena.
   Viskas aplinkui ėmė švelniai mirguliuoti ir maišytis - tuomet Fasas ir išnėrė iš jo. Neskaičiavo, kiek dabar prisiminimų pamatė, bet pamatė daug.
   Iš Khomricho Fasiras išvyko vakarop, atsiprašęs už sutrukdymą ir atsisveikinęs su tėvu. Nebuvo tikras, kad iškart grįš į Godriko Daubą. Dabar reikėjo daug ką apgalvoti. 

[Sabrina von Sjuard]

   Pagaliau ilgai laukta vasara. Danguje pro debesis besišypsanti saulė maloniai kaitino, o gaivus vasariškas vėjas vėsino. Atrodė, kad oras idealiai atspindi jaunosios von Sjuard nuotaiką. Spindinčios akys ir šypsena. Tokia plati, jog vos po kelių akimirkų nuskaudo visus veido raumenis.
   Auksinės akys lėtai nuslydo priešais esančio namo sienomis. Giliai įkvėpė užsimerkdama. Ilgesys pamažu nyko. Po tiek mėnesių ji pagaliau namuose. Pagaliau pamatys Soreną, Saiko ir netgi Spaiką. Ilgesys taip iškankino, jog mergina netgi voro, kuris per pirmą susitikimą bandė pelnyti jos simpatiją, ėmė ilgėtis. Ji ilgėjosi visko. Net menkiausios smulkmenos esančios namuose.
   Atsimerkė. Dar kartą nužvelgė namą, o tuomet pasileido bėgti durų link. Ant peties tupėjęs Marso sakalas vos spėjo suplasnoti sparnais norėdamas išvengti kritimo ant žemės.
   -Atleisk,-šūktelėjo trumpam grįžtelėdama ir kaltai nusišypsodama. Mintyse išgirdo tik tylų Fandango juoką. Tik jis vienas turbūt žinojo, kaip stipriai Sabrina ilgėjosi savo namų.
   Stabtelėjo tik tuomet, kai buvo per žingsnį nuo durų. Jei būtų buvusi bent dešimčia metų jaunesnė būtų linksmai sukrykštus, tačiau dabar tik nekantraudama, kiek santūriau šypsodamasi (visgi norėjo parodyti Sorenui, kad ji bent šiek tiek suaugo) nulenkė rankeną.
   -Sorenai? Aš grįžau!-šūktelėjo apsidairydama. Namuose buvo tylu. Tylu iki tos akimirkos, kai antrame aukšte kažkas sudundeno, o tuomet garsiai čiuožtelėjo. Vos po akimirkos laiptais skuosdamas pasirodė Saiko. Mažasis haskis, kuris dabar buvo pilnai suaugęs, beje, dailiai nuaugęs, juoda su balta žavingai žaidė šio kailyje, vizgindamas uodegą pasitiko savo šeimininkę.
   -Saiko!-džiugiai šūktelėjusi pritūpė prie savo augintinio rankas panardindama puriame kailyje. Netrukus pasigirdo laimingo šuns amsėjimai, o uodega it malūnėlis sukosi į visas puses.

[Sorenas von Sjuardas]

   Iš vakaro Sorenas paklojo Sabrinos lovą ir atidarė langą jos kambaryje, kad per naktį šis mažumėlę prasivėdintų. Pats per naktį mėgino pravėdinti galvą - joje visai jau pradviso nesuvokiama, nesuvirškinama mintim, kad mažoji (ir vienintelė) sesuo už metų jau negrįš gyventi į Khomrichą. Neretuose laiškuose mergina pasidalindavo savo svajonėmis apsigyventi Londone, kartkartėmis pasvarstydama, ką ji ten galėtų veikti...
   Po susitikimo su sūnumi daugiau tėvas negavo anei žinios. Nuojauta tylėjo, neleisdama nei tikėti Fasirą esant dar gyvą, nei palaidoti jį su beveik visa likusia šeima. Štai todėl barzdočius darė tai, ką mokėjo faktiškai geriausiai - laukė.
   Dabar Nuodų ir Vaistų profesorius sėdėjo svetainėje prieš nelabai logišku metų laiku užkurtą židinį, ant kelių laikydamas atverstą knygą, nors kažkaip jau senokai mintimis ir žvilgsniu buvo nuklydęs kitur. „Ugnis ramina, agi ne tiesa? Aišku, kad tiesa“, - kaip yra pasakęs vienas gana išmintingas žmogus, tai štai ir šiuo metu buvęs Grifų Gūžtos koledžo mokinys bei vadovas beveik meditavo, liepsnos spalvos akim stebeilydamas į liepsną.
   Per laiką, kol būsimoji viešnia nuspaus durų rankeną, vampyras spėjo užkaisti arbatinuką su vandeniu, o tuomet luktelėjo virtuvėj, kol pro šalį prabėgs haskis - niekada nestok skersai kelio laimingam šuniui, nes bus blogiau nei susitikus vilkolakį.
   Kilo pagunda paerzinti seserį apsimetant, kad pamiršo ją šiandien grįšiant, bet jai Sorenas atsispyrė. Šiaip ar taip, nebūtų išlaikęs abejingos veido išraiškos.
   - Sveika sugrįžus, - šypsodamas stabtelėjo tarpdury sukryžiavęs rankas, kol sesuo pirma jo numylavo Saiko. - Kaip kelionė? Kaip jausmas sugrįžus?

[Sabrina von Sjuard]

   Lėtai atsitiesė vis dar laikydama kairę ranką Saiko ant galvos. Regis, šio laimei nebuvo ribų. Tarpduryje pasirodžius Sorenui didysis ir vienintelis namų keturkojis garsiai sulojo net čiuožtelėdamas grindimis. Dabar ėmė maltis ne tik aplink savo šeimininkę, bet ir apie patį barzdylą, kuris neabejotinai turėjo nusibosti šuniui. Visgi šunys geresni nei žmonės ir net skriaudžiami paties šeimininko išlieka atsidavę visa savo esybe. Jų gerumui ir ištikimybei nėra ribų.
   -Kaip jausmas sugrįžus?-nusijuokė auskinėmis akimis stebėdama vyresnįjį brolį. Svarstė, kaip jo akimis turėjo atrodyti ji. Ar per prabėgusius mėnesius pasikeitė? Regis, ne, tačiau retai pastebi pokyčius, kai matai save kiekvieną dieną veidrodyje.
   -Noriu klykti ir šokinėti iš laimės, nes namų pasiilgau taip stipriai, jog maniau, apsiverksiu grįždama,-ėme garsiai juoktis. Gintarinės akys išdavikiškai laimingai spindėjo.
   -Aš net pasiilgau tavo arbatos, pasiilgau visko išskyrus tave,-gana rimtu tonu tarstelėjo, o tuomet dar kartą nusijuokusi žengė žingsnį apkabindama Soreną.
   -Juokauju,-ūgiu beveik pasivijo vyresnėlį. Na, trūko dar gerų dešimt centimetrų, tačiau Sabrina jau nebebuvo po stalu stačiai telpanti mergaitė.
   -O kelionė... Hm... Ilgokai truko, bet tai nesvarbu, pagaliau aš namuose...-palaimingai atsiduso apsižvalgydama,-pala, pala, o kur sutiktuvių tortas ir balionai? Vietoj to tik arbatos gausiu,-galvos mostu parodė į ką tik užvirusį arbatinuką.

[Sorenas von Sjuardas]

   Vampyras pakasė kiek kvailo, bet išlepinto šunėko paausius. Nors šis gauruočius ir prikrėsdavo šunybių (pačia tikriausia to žodžio prasme), Khomrichas be jo, regis, jau nebebūtų buvęs Khomrichu.
   - Ir kur jau tu ten išbėgsi į Londoną, jei ašarų ežerais namo parplauki, - pašiepė Sorenas, ir pats apkabindamas vis augančią seserį. Jis vis dar nenumanė, kokio ūgio bus mergina, bet turint minty, kad Gilbertas buvo dar mažumėlę žemesnis už savo sūnų, kaži, ar sesuo galėtų brolį praaugti.
   Ji vis dar buvo įžūli ir kandi, nors jau ne tokia akiplėša, kokia buvo vaikystėj. Visgi augimas su dviem mandagiom iškasenom prideda šį bei tą prie asmenybės tobulėjimo ir etiketo išmanymo. Na, bent jau to būtų galima tikėtis.
   - Kas sakė, kad išvis gausi arbatos? - atšovė namų šeimininkas, iš spintelės pasiimdamas vienui vieną puodelį, tik po sekundėlės paėmė ir antrą. - Kokios sutiktuvės, kai nėr lauktuvių? Va muzika, - mostelėjo į šunį. - Štai šampanas, - uždėjo delną ant virdulio. - Vaišės šaldytuve, jei ką nors ten dar rasi, - pridūrė, išeidamas į svetainę.
   Iš tiesų, prieš porą dienų jis aplankė magišką konditerijos krautuvėlę - ir ten praleido daugiau laiko, gal net negu gamindamas Sėkmės eliksyrą. Po valandėlės išrinko nedidelį tortą su prieš ugnį išsiskleidžiančiom gėlėm ant šonų bei ant viršaus belakstančiu cukriniu haskiu, nors nebuvo užtikrintas, kad Sabrinai jis ne per vaikiškas. Jei tik ji atidarys šaldytuvą, nepatikėjusi jo melais...
   Didžiausias idėjas jis taupė laikui, kuomet sesutė baigs Hogvartsą.
   Sorenas nulydėjo akimis lagaminus, klusniai tipenančius laiptais į antrą namuko aukštą, o tuomet žvilgtelėjo į Sabriną, lūkuriuodamas, kol ji pradės pasakoti, kaip baigėsi mokslo metai, ir kaip sekėsi kelionė - ji juk pirmąsyk namo keliavo visai viena.

[Sabrina von Sjuard]

   Vyptelėjo išgirdusi Soreno pašaipas. Turbūt iš dalies vyresnysis brolis bhvo teisus. Londone mergina viena ilgai neištemps. Buvo įpratusi visą sį laiką gyventi su kuo nors kitu, kuo nors, kas ja rūpinasi ir saugo. Ar Londone jaustųsi per daug vieniša? O galbūt Fandangas su Saiko užpildytų tą vienatvės jausmą? Vargu. Ji per daug spėjo prisirišti prie Soreno.
   -Tuomet turėsiu priežastį sugrįžti ir tampyti nervus tau,-gūžtelėjo pečiais atsikirsdama,-išsiverksiu tau ant peties, o tu kaip vyresnysis brolis - paguosi,-nusivaipė iš tokių savo žodžių.
   Ji taip ilgėjosi namų, jog dabar nė nenumanė, ką pirmiausia derėtų nuveikti. Išsitempti Saiko į kiemą ir nuvarginti jį? Kristi į lovą ir paparasčiausiai nieko neveikti? Pasimėgauti laisve, o gal...
   Ne, pirmąją dieną paskirs barzodčiui. Juk tai jo labiausiai (nors to neprisipažino) pasiilgo.
   -Ir tai vadini sutiktuvėm?-rauktelėjo antakius,-tu akivaizdžiai atsilikęs nuo šiuolaikinio pasaulio, brolau,-papurtė galvą sudvejodama. Sorenas nors ir skaičiavo nebe pirmą šimtmetį, tačiau retkarčiais iškrėsdavo šunybę. Lėtai, neužtikrintai žengė šaldytuvo link. Atidarė, o tuomet taip garsiai nusikvatojo, jog net Saiko išsigando.
  -Ar per šiuos mėnesius visai nukvakai?-nusijuokė atsigręždama į svetainę ir žvilgtelėdama į brolį.
   Galiausiai uždariusi šaldytuvą ėmė žingsniuoti svetainės link, kai tiek jos, tiek Saiko dėmesį patraukė keistas garsas, tylūs žingsniai už durų. Sutartiniai abu įsmeigė žvilgsnius į duris tarsi tikėdamiesi, kad pro medieną pamatys įsibrovėlį.
   Lėtai kryptelėjo galvą į eliksyrininką, o tuomet vėl į duris. Du sarginiai šunys.

[Fasiras von Sjuardas]

   Trumpas pokštelėjimas - ir Fasiras su namų elfu vėl stovėjo ežero tamsiais, matiniais vandenimis krante. Vėl atsidusęs juodas siluetas žingsniavo prie namo, ir tikėdamasis, ir nenorėdamas, kad jo šeimininkas nebūtų kur nors išvykęs. Nuo paskutinio jųdviejų susitikimo praėjo apytiksliai pusmetis, tad pasvarstyti apie tėvą ir kitus sau artimus žmones jaunuolis turėjo apsčiai. Ilgai galvojo, ar į šią kelionę šįsyk pasiimti ir Daviną, bet nusprendė, kad, bent jau kol nebus užtikrintas dėl tėvo, su juo merginos dar nesupažindins.
   Krumpliais pabarbeno į duris, o išgirdęs priimantį balsą, nedrąsiai užėjo vidun. Haskis, atpažindamas vos sykį matytą žmogų, visgi džiugiai jį pasitiko, vizgindamas uodegą, ir betiesiančio delną paglostyti šunį Fasiro akys staiga susidūrė su teta.
   - Labas... - visiškai sutrikęs išlemeno Fasiras, automatiškai žvilgsniu susirasdamas beateinantį Soreną. Šitokio susitikimo jaunuolis nesitikėjo. Nejaugi Hogvartso mokiniai jau grįžta namo? Velnias, kodėl jis neatvyko pas tėvą anksčiau...
   O gal ir visai nieko? Gal pavyktų rasti bendrą kalbą?
   - Ar galėčiau jus valandai sutrukdyti? - atsikrenkštęs ir susikaupęs paklausė vidurinysis von Sjuardas, jei visus Khomriche esančius šios šeimos atstovus dabar būtum išrikiavęs į eilę.
   Numanyti, kokia bus Sabrinos reakcija, politikui buvo visai nesunku.
   - Norėjau atsiprašyti, - pridūrė jis tylesniu balsu. Ir iš tiesų nuoširdžiai norėjo, nors dar nebuvo užtikrintas, ar eina teisingu keliu, ar teisinga buvo sudaužyti visus savo praeities vaizdinius.