[Sabrina von Sjuard]

   Sugavusi priekaištingą brolio žvilgsnį, nekaltai gūžtelėjo pečiais. Sorenas akivaizdžiai darė blogą įtaką savo seseriai. Per pastaruosius kelerius metus perėmė šio kiek patobulintą kandumą ir visai, na, gal ir ne visai, užmiršo motinos ir Leo įskiepytas vertybes ir mandagumą. Ar Daniela ir senelis vis tiek būtų laimingi patenkinti kiek ūktelėjusia ir savas savybes ėmusia tobulinti rudaplauke? Na, vieno iš jų visuomet buvo galima paklausti, kito, deja...
   Išgirdusi atsakymą trumpam susimąstė bandydama įsivaizduoti, kaip vyrensėlis praneša žinia, kad jų ežere apsigyveno ryklys.
   Visai būtų sma... nesmagu...
   -Smalsumas,-pasipurčiusi, tarsi bandydama nuvyti mintis šalin, paprasčiausiai gūžtelėjo pečiais. Ryklys nebedomino. Visgi, dėmesį traukė kita pokalbio tema, kuria vyresnysis von Sjuardas neragino kalbėti. Leido pačiai nuspręsti ar tikrai nori pasakoti.
   Kurį laiką svarstė ar tikrai derėtų pasakyti viską, kas nutiko. Ne abejo, kad dalis apie Fasirą šalia stovintį eliksyrininką velniškai sudomins, bet... kartu ir nuliūdins...galbūt.
   -Na... Prieš grįždama į Hogvartsą po to įvykio Godriko dauboje... Mačiau Fasirą...-tyliai pratarė stebėdama auksines, visai, kaip jos pačios, akis. Laukė, kol išvys bent menkiausią emociją.
    Lėtai atleido plaktuką laikiusius pirštus. Krumpliai vos po kelių sekundžių atgavo normalią spalvą, o galvoje nustojo skambėti "trolių žodynas".
   -Ne, jei jau pradėjau - pabaigsiu,-užtikrintai atsakė kelis kartus giliai įkvėpdama ir papurtydama nukentėjusios rankos pirštus. Skausmas pamažu slinko šalin, o nusimuilinti nuo darbo, kurį pati sau pasižadėjo užbaigti, nes norėjo įrodyti, kad sugebės, neketino.
   Pasiėmusi kiek toliau nuriedėjusį vinį vėl užsimojo šįkart, laimei, pataikydama būtent į jį, o ne sau į pirštus. Ar susierzinimas, ar atsiradęs noras pabaigti patikėtą darbą, leido iš visų jėgų užsimoti ir priversti vinį sulįsti iki pat galvutės. Patenkinta savimi šyptelėjo, o tuomet ėmėsi kitų, kol galiausiai lieptelis ėmė puikuotis keliomis lentomis. Be abejo, nemažai dar trūko, kaip ir nemažai laiko buvo sugaišta, bet atsižvelgiant į darbininkę, sekėsi visai neblogai. Atrodė, žinoma, irgi neprastai. Bent jau jaunajai von Sjuard.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas, matydamas, kad jaunėlė jau pagavo principą, kaip elgtis su vinim ir plaktuku, galėjo mažumėlę atsipalaiduoti - šiaip ar taip, pirštai jau šiek tiek nukentėjo per jo nebudrumą, o ir dar vienas kitas trinktelėjimas vampyriškų kaulų sulaužyti neturėtų. Ne sidabrinis gi plaktukas. Tad žengtelėjęs mažumėlę atgal vampyras įsibrido į ežerą iki kelių - visai nieko, pasirodo, pamirkyt kojas. Pakrantė švari, dėlių nėr, o gal jei ir būtų, jos lavonų nemėgsta.
   Von Sjuardas tik linktelėjo į Sabrinos pasiaiškinimą dėl ganėtinai keisto klausimo.
   „Galbūt palinks į magizoologiją?“ - vylėsi jis, mat visiems smagu, kai jaunesnieji šeimos nariai paseka jų pėdomis, na, arba bent galima taip vaizduotis. Magizoologija buvo tai, kuo Sorenas žavėjosi ir užsiėmė gal net seniau nei eliksyrais, tik taip jau gavosi, kad daugeliui jis buvo žinomas labiau kaip magiškųjų viralų meistras, o ne gyvūnų.
   - Kur jį susitikai? - liūdnai šyptelėjo turbūt labiau ne dėl tokios žinios, bet dėl tiriančio sesers žvilgsnio. - Kalbėjotės? - pasidomėjo jis.
   Reikėjo pripažinti, tokia situacija atrodė gana baisiai. Nuo pirmojo jų trijų susitikimo su Fasiru praėjo jau gana nemažai laiko, o jaunoji von Sjuard šitą papasakoti prisiruošė tik dabar. Buvo įmanomas net ir toks variantas, kad šitie lentelių pakalinėjimai yra paskutinė brolio ir sesers veikla kartu. Pusės tūkstančio metų senumo vampyras jau buvo patyręs, kaip greit gali pasikeisti žmonės ir jų požiūris. Nors ir norėjosi tikėti, kad Sabrina buvo nepriklausoma nuo kitų nuomonės.
   - Tavo valia, - gūžtelėjo pečiais juodabarzdis. Šito, po teisybe, ir tikėjosi, žinodamas, kokia principinga yra prancūzaitė, jei tik taip jis vis dar galėjo ją vadinti. Geriau pagalvojus, ji, kaip ir jis, jau nebegalėjo laikytis savęs jokios šalies piliete, juolab, kad visa jos šeima buvo išsibarsčiusi išsimėčiusi po visą pasaulį ir kalbanti įvairiausiom kalbom.
   - Puiku, - pagyrė jis, Sabrinai prie liepto darbuojantis vis greičiau. Ir netgi nereikės pirkti dar daugiau vinių.

[Sabrina von Sjuard]

   Stojo tyla. Sorenas, kaip įprastai naudojo savo taktiką - per daug nesigilino, leido pačiai jaunėlei viską apmąstyti, kai pats taipogi pasinerdavo į savo apmąstymus.
   Skambtelėjo dar vienas smūgis į vinies galvutę, regis, sutrikdęs tylą. Akimirką rudaplaukė stebeilėjo į jį, tarsi laukdama, kol šis nuspręs, kad čia jam ne vieta ir išlįs, o to nesulaukusi tyliai iškvėpė orą. Kiek laisviau suėmusi plaktuką nužvelgė įpusėtą lieptelį, o tuomet žvilgsniu susirado vėsiu, dar vasaros saulės neįšildytu vandeniu besimėgaujantį vyresnįjį von Sjuardą. Tylėdama stebėjo. Kantriai laukė.
   Galiausiai nusprendusi pailsėti ir šiek tiek pasimėgauti saulės spinduliais, sugrįžo atgal į krantą. Numetė šalimais savo darbo įrankį, patogiai susirangė ant įšilusios žemės ir užvertė galvą į dangų. Auksinės akys paskendo tamsoje.
   Kurį laiką taip ir sėdėjo, jusdama, kaip saulės spinduliai švelniai glosto veido odą, šukuoja į netvarkingą uodegą surištus plaukus ir šokčioja ant ežero vandens.
   -Kings Kroso stotyje,-išgirdusi klausimą atsimerkė ir susirado brolį, tebebraidžiojantį vandenyje,-nepavadinčiau to pokalbio,-gūžtelėjo pečiais,-jis rėkė ant manęs, aš ant jo,-kiek nerūpestingai atsakė, nors mintyse tebeprisiminė, kaip susigūžė, pasijutusi prastesne, kaip išsigandusi vos sulaikė ašaras, kaip stipriai tą akimirką jo nekentė.
   Idiotas...
   Papurtė galvą. Nuvijo prisiminimus šalin.
   -Kad ir ką jis sakytų, neketinu jo klausyti. Leo pavedė mane rūpintis tau, o ne jam, be to, esi mano brolis, kurio neketinu prarasti, tad jei teks rinktis, rinksiuosi tave ir Fasiro von Sjuardo neapykantą,-užtikrintai ir be jokios abejonės išsakė tai, ką pastaruosius dvejus metus mąstė.
   Magijos ministras jai buvo niekas. Niekas, kuris taip pasielgė su ja ir Sorenu, niekas, kuris apšaukė ją ir išgąsdino.
   Antrąjį pasakojimą nusprendė kol kas pasilaikyti sau. Tik iki tol, kol viską papasakos apie savo sūnėną.
   -Kai jį sutikau... Jis, regis... Kažkur keliavo,-tik dabar prisiminusi, kad jis atsitraukė nuo kolonos, prie kurios stovėjo lagaminas, savo mintis išsakė garsiai,-ar Magijos ministrui tai priimtina? Palikti savo postą ir pasiimti atostogas?-rauktelėjo antakius.
   -Oho, koks pastabumas, Sabrina.
   -Ypatingas.

[Sorenas von Sjuardas]

   Vanduo pakrantėj dabar buvo ramus, prie baltų šaltų kojų anei smalsi žuvis artyn neplaukė. Nestabili Khomricho ramybė - kartais ir visą dieną galėjai sėdėti ant ežero kranto, o kartais nė artyn nepriėjęs būsi dingęs nuo žemės paviršiaus.
   - Netikėta, ką gi jis ten būtų galėjęs veikti? - retoriškai paklausė barzdotasis.
   Ministrui atviri buvo visi keliai ir turbūt visos įmanomos transporto rūšys. Ko gi jam prisireikė traukinių stoty? Prašėsi nesmagi mintis, jog Soreno sūnus ten specialiai ėjo, kad susitiktų Sabriną, tačiau visgi eliksyrininko nuojauta ją neigė. Fasiras niekad nebuvo linkęs į tokius dalykus, nebent nepasitikėjimas ir pyktis ant tėvo pasiekė nesveikas viršūnes.
   ,,Oi, tikrai jau jis tokių nepasiektų, labai sveikai atrodo, elgias ir maitinas."
   Sorenas įžvelgė keistą negatyvą sesers akyse - jau per ilgai ją pažino ir per ilgai pažino žmones, kad jam būtų sunku pamatyti tai, ką kitiems įžiūrėti paprastai gali būti sudėtinga. Sabrinos veide žėravo ne tik pyktis, bet ir kažkas daugiau. Gal gėda?..
   - Gaila, - palinksėjo galva von Sjuardas, nuleisdamas auksines akis žemyn, į švelniai besisupančias ežero bangas. - Aš taip norėčiau, kad jis bent vieną kartą išklausytų. Tąsyk buvo jau beveik... - atsiminė vampyras dieną, kai į Godriko Daubą sugužėjo pusė egzistuojančios von Sjuardų šeimos. Egzistuojančios - nebūtinai gyvos, nebūtinai mirusios, bet užimančios šiokią tokią vietą ant žemės paviršiaus.
   - Ačiū, kad manim vis dar pasitiki, - liūdnai šyptelėjo brolis.
   Sabrinai paminėjus lagaminus, Sorenas pirštais palygino barzdą mąstydamas.
   - Ko gero, jis neturėjo kitos išeities, - garsiai išdėstė mintis auksaakis. - Nesupratau, iki galo, kas nutiko, bet jis prarado Muniną ir atrodė labai prastos sveikatos.
   Jis vis dar paskaitydavo laikraščius, tačiau apie ministrą pastaruoju metu nieko nebuvo rašoma. Regis, Fasiras skrupulingai slėpė savo asmeninį gyvenimą ir viešai kalbėdavo tik tuomet, kai tai buvo jo, kaip politiko, pareiga. Kai pagalvoji, keistas jis buvo politikas. Ir apskritai, kodėl gi jis pasuko į politiką? Tai Sorenui vis dar liko didžiausia paslaptim - vyriausiasis jo sūnus niekada neatrodė linkęs į valdžią, dramas ir prasmės iliuzijas. Ravenas būtų tikęs šioms pareigoms žymiai labiau. Gal... Gal toks ir buvo atsakymas?

[Sabrina von Sjuard]

   Tingiai nusižiovavo. Aukštai danguje besišypsanti saulė keistai veikė apačioje besiilsinčią vampyrę. Akimirką atrodė, kad ji galėtų užmigti, čia, ant žolės. Paprasčiausiai susirangytų į kamuoliuką ir miegotų ištisas paras. Visgi ji buvo vampyrė ir miegas jai buvo nereikalingas. Tai tik saulės sukurta iliuzija.
   Į, regis, retorinį brolio klausimą, neatsakė, kaip ir derėjo. Leido šiam paskęsti savo apmąstymuose, kol tuo metu pati kilstelėjusi galvą bandė susirasti dangų skrodžiantį Marso sakalą. Beprasmiškai. Fandangas buvo per daug toli arba per daug aukštai.
   Kiek nusivylusi iškvėpė orą.
   Aš visada šalia tavęs.
   Galvoje nuskambėjęs padrąsinantis ir paguodžiantis sakalo balsas privertė šyptelėti. Jis, kaip ir vyresnysis šeimos narys niekuomet nepalikdavo merginos vienos. Nė akimirkai.
   Žinau... Ir jau baigiu išprotėti.
   Jai įprasto sarkazmo ir ironijos neatsisakė net ir dabar. Galbūt į nuoširdžią ir mielą akimirką įterpti pastaruosius privertė pokalbis su Sorenu apie Fasirą.
   -O ko tu tikiesi? Kad jis ims ir išklausys tave? Pff... Kol jo niekas neatves į protą arba kas nors neužvoš su kokia keptuve,-šyptelėjo,-vargu ar jis teiksis bent jau elgtis mandagiau,-gūžtelėjo pečiais sugrįždama prie savo darbo. Tingiai paėmusi į rankas plaktuką pasukiojo šį, o tuomet išmetusi į orą sugavo. Dar kartą šyptelėjo patenkinta savo sugebėjimais.
   -Neturiu priežasties nepasitikėti,-gūžtelėjo pečiais susirasdama vinį ir įkaldama jį į sekančią lentą. Šis, kaip ir pirmieji, nulinko. Sabrina tyliai atsiduso. Tiek iš to ir mokymosi.
   -O,-suvaidino nustebusią,-o anksčiau toks psichas nebuvo? Norėčiau su ankstesniu Fasiru susipažinti,-visiškai nuoširdžiai pateikė vieną iš daugelio savo norų.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas pribrido arčiau liepto, o, kadangi Sabrina kurį laiką nebesidarbavo su lentelėmis, nusprendė ant jo prisėsti. Kelių prikaltų lentelių jau užteko tam, kad įsitaisyti būtų ganėtinai patogu, be to, tai buvo pakankamai patikimas būdas patikrinti lieptelio tvirtumą. Naujasis von Sjuardų statinys nesusvyravo ir nesubraškėjo, regis, viskas buvo atlikta taip, kaip pridera. Be abejo, su Soreno priežiūra.
   - Sabrina, nekalbėk taip, kol nežinai visų aplinkybių, - buvusio profesoriaus balsas jau skambėjo žymiai griežčiau, žvilgsnis irgi įgavo kategoriškesnį atspalvį. Paprastai jam buvo nesunku pakelti net ir skaudesnes jaunylės replikas, tačiau šiuo atveju jam regėjosi, jog taip kalbėti nėra teisinga.
   Prancūzijoje gimusiai vampyrei buvo jau penkiolika metų. Ir daug, ir mažai... Sorenas karts nuo karto pasvarstydavo, kad galėtų leisti jai peržiūrėti tikruosius savo mūšio atsiminimus, tačiau baimė, kad tai per stipriai sukrės Sabriną, jį vis priversdavo šiuos planus stumti į ateitį - dar per savaitę, dar per mėnesį, dar per metus, o laikas vis bėgo. Ji juk augo, o kaip antgamtiškos rasės atstovė, ji tikrai turėjo būti pasiruošusi gyvenimo žiaurumams ir nesąžiningumui. Khomrichas siūlė per gražų pasaulio vaizdinį, nors ir toji ramybė ir tyla tebuvo iliuzijos, kurias kartkartėmis prablaškydavo naktiniai vendigų klyksmai. Gal Khomrichas ir juos pasitiko taip svetingai, nes buvo puikūs namai magiškiems padarams.
   - Tu praradai mamą ir tau atrodė, jog tai sugriovė tavo pasaulį, Sabrina, - pastebėjo juodabarzdis. - O jis paauglystėje prarado ir mamą, ir seserį, ir brolį dvynį. Dabar jis prarado ir Muniną - tu juk supranti, ką tai reiškia? - patylėjęs paklausė jis, mėgindamas priversti varniukę suprasti.
   Daug vilčių į tai nedėjo - mergaitė kartais galėdavo būti klaikiai įsitvėrusi savo įsitikinimų. Aišku, kai ji bus pragyvenusi tiek, kiek jis, nedvejotinai ir jai jau bus lengviau susitaikyti su įvairiais praradimais ir mokėti mėgautis gyvenimu net tada, kai jis atrodo tamsus. Gal dėl savo amžiaus antgamtas kartais jausdavosi gyvenąs šiek tiek paviršiutiniškai - tiek suvokta, tiek įsisąmoninta, mažai kas begali nustebinti.
   Kartais jis nusistebėdavo, kodėl kepurė nepamatė jos užsispyrimo ir drąsos ir nepaskyrė į koledžą, kur patekdavo visi von Sjuardai - į Grifų Gūžtą.

[Sabrina von Sjuard]

   Nuskambėjus griežtesniam Soreno balsui, mergina pavartė akis. Galbūt kiek ir persistengė dėl Fasiro, tačiau vyresnėlio nebuvo Kings Kroso stotyje, jis nė nenumanė, kaip tuo metu rudaplaukė buvo priversta pasijusti. Vienintelis, kuris tai žinojo - buvo Fandangas, juodaplaukiui vargu ar rūpėjo ir vargu ar pastebėjo Sabrinos reakciją ir emocijas.
   -Tebūnie,-tyliai atsiduso iškeldama rankas į viršų ir nepatenkintai mostelėdama ranka, kad eliksyrininkas kiek pasitrauktų nuo paskutinės lentos ir mergina galėtų toliau darbuotis. Kelias akimirkas tylėjo nepratardama nė žodžio. Nujautė, kad užsiminus apie tolimesnius parko nuotykius apie Londoną ir čia tvyrojusią ramybę galės pamiršti ilgam. Nors... kad jau pradėjo ir viską sujaukė, kodėl neužbaigus?
   -Jis visą laiką turėjo tave ir nesugebėjo nė išklausyti, bent jau būtų pabandęs...-ji gynė jį net ir po to, kai girdėjo griežtą balso toną. Neapykanta Fasirui aptemdė jaunosios von Sjuard protą. Nors retkarčiais susimąstydavo, kad galbūt ji pati nenorėjo jo pamėgti. Bent jau ne po to, kas įvyko.
   -Suprantu...-nenoriai pratarė įpusėdama lieptelį ir tyliai atsidusdama. Peržvelgus pusvampyrio gyvenimą, turbūt kiekvienas būtų pasielgęs panašiai. Jis prarado beveik viską, laikė tėvą išdaviką, paskendo vienatvėje ir... Ir vis tiek Sabrina jo nekentė.
   Papurtė galvą.
   Gerai, gana apie jį.
   -Beje... Londone... Netyčia mečiau akmenį į vaikiną, kurį palaikiau tavo sūnumi... Vėliau įstūmiau į Londono ežerą,-nusprendusi pakeisti temą gūžtelėjo pečiais,-ėmiausi savigynos,-nekaltai šyptelėjo, net jei Sorenas ir nematė tos šypsenos, mat, rudaplaukė atsukusi nugarą savo vyresnėliui darbavosi su plaktuku.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas paklusniai atsitraukė nuo lieptelio ir nušlepseno per vandenį į krantą, kur atsisėdo ant žolės. Jautė Sabrinos irzulį ir numanė, jog ji vis dar tiki jį esant naivų tėvą, nesuprantantį, kad jo sūnus yra paprasčiausias kvailys. Be abejo, Fasirui, kaip ir jai, šiek tiek trūko įžvalgumo, tačiau tai nereiškė, kad kuris nors iš jų nebuvo vertas pagarbos.
   - Sabrina... O ar tu kada nors išklausytum Gilbertą? - patylėjęs paklausė von Sjuardas, nors ir žinojo, kad šitokiais žodžiais pasodino save ant ašmenų.
   Žinojo, ką sesuo jautė jųdviejų tėvui ir kokios ji buvo blogos nuomonės apie jį, tačiau pats visgi niekaip netikėjo, kad jis būtų prisidėjęs prie Danielos mirties. Savaime aišku, atsakomybės jam trūko, neabejotinai jis turėjo ir labai netinkamų polinkių ir nelabai veiklią sąžinę, tačiau niekada nebūtų peržengęs tokios ribos.
   Galų gale, neapykanta labiausiai kenkia ne nekenčiamajam, o nekenčiančiajam.
   - Metei akmenį į žmogų ir įstūmei jį į upę? - perklausė Sorenas atsidusdamas. - Bent neišsidavei, kad ne žmogus? - pasitikslino, turėdamas mažytę viltį, kad bent jau tiek proto turėjo von Sjuard.
   Kita vertus, negi pats nebuvo prisidirbęs, kai buvo kiek jaunesnis? Kodėl gi Sabrina neturėjo teisės pasismaginti vidury Londono? Aišku, laikai buvo kiti, antgamtai jau lengviau susekami ir pažabojami, bet be patirties neatsiras ir atsargumas. Dargi, vyresnysis brolis gerai žinojo, moralas šiuo atveju nelabai ką tepagelbės.
   - Ką dar prisidirbai ir man nepapasakojai? - atsiduso jis taip sunkiai, lyg ant pečių būtų nugulus viso pasaulio nuodėmių našta.

[Sabrina von Sjuard]

   Kūnu perbėgo šiurpas. Nemalonus ir keliantis neapykantą. Tas vardas... Vienu metu jis kėlė tiek daug emocijų ir kartu... Nieko. Kartais atrodydavo, kad Gilberto vardas nereiškia nieko. Eilinis žodis telefonų knygos puslapyje.
   Auksinės akys nuslydo vandens paviršiumi, pirštai kiek tvirčiau sugniaužė plaktuką. Rauktelėjo antakius, tačiau tuoj pat nurimo. Nuo Fasiro ji mažai, kuo skyrėsi. Nekentė Gilberto lygiai taip pat, kaip šis nekentė Soreno. Liko viena be tėvų, bet... Bet Sorenas pusvampyrio niekada nepaliko. Jis rūpinosi juo kartu su savo žmona Natalie, o ką tuo metu darė Gilbertas? Pasiplovė vos tik rudaplaukė išvydo šį pasaulį, lankė Sabriną tarsi koks tolimas giminaitis, nors turbūt šis būtų dažniau lankęs merginą nei jos tėvas.
   -Nežinau... Ne, turbūt ne...-atvirai atsakiusi susirangė ant sukaltų lentelių tuščiai žvelgdama į vieną tašką,-bet tu nepalikai jos...-ji neužbaigė savo argumento, vylėsi, kad vyresnėlis supras, ką ši norėjo pasakyti.
   Sūri ašara nusirito kiek paraudusiu jaunosios prancūzaitės skruostu ir tyliai kaptelėjo į ežerą. Ji ilgėjosi motinos. Troško, kad ši išėjusi iš jų namo, esančio už nugaros, šūktelėtų ją vardu ir... Mintis nutrūko. To nebus. Danielos seniai nebėra, jai teliko tik Sorenas.
   Orą perskrodė it geležiniai sparnai. Marso sakalas nėrė taip greitai, jog girdėjosi tik švilpimas. Akimirksniu sulėtinęs greitį švelniai nutūpė ant savo šeimininkės peties. Bandydamas paguosti kiek pataršė rudus plaukus savo mažyčiu snapeliu. Sabrina šyptelėjo.
   -Ne, nenorėdama išsiduoti sumelavau ir savo vardą,-balsas skambėjo neapsakomai ramiai. Pernelyg ramiai,-daugiau nieko...-ir šįkart kalbėjo atvirai.

[Sorenas von Sjuardas]

   Auksinės eliksyrininko akys stebeilijo į su savim kovojančią paauglę. Sąmoningai, nors gal ir nelabai protingai užkliudė jautrią stygą. Sekundėlę jis tikėjosi aršaus pasipriešinimo ar net pasipiktinimo, bet Sabrina tik tylėjo, kas visgi aiškiai demonstravo jos artėjimą link brandumo. Kaip penkiolikmetė, ji irgi jau buvo patyrus nemažai smūgių ir akibrokštų, kas ją ir laužė, ir stiprino.
   - Taigi, - linktelėjo galva vampyras, mat šitokio atsakymo ir tikėjosi. - Nepalikau, - pripažino jis. - Gilbertas žinojo tave esant gerose rankose, tai ir po mamos žūties perdavė tiems, kas tavim galėtų pasirūpinti. Kai tau virš pusės tūkstančio metų, įpročius keisti darosi sunku, o į pasaulį imi žvelgti mažumėlę kitaip, - kalbėjo von Sjuardas su tam tikru pozityvu ir iš savos patirties.
   - Be abejo, tam tikra prasme jis pasielgė nedovanotinai, tačiau tam tikra prasme jis suteikė tau geriausia, ką galėjo. Ir dėl Danielos, - pridūrė jis ir trumpam nutilo, luktelėdamas, kad sesuo atsigręžtų į jį. - Esu užtikrintas, jog Gilbertas jos nenužudė.
   Ant Sabrinos peties nusileido sakalas, tuo tarpu Sorenas nužvelgė žiburiuojančias ežero bangas.
   - Gerai, bent tiek, - atsiduso jis. - Visgi turėtum būti atsargesnė, - nesusilaikė nepridūręs moralizuojančio sakinio.
   Virš bangų labai neįprastu paros laiku kėlėsi blausus ir lengvas rūkas - šitas faktas Khomricho gyventojui ne itin patiko. Galbūt pranašavo audrą ar kokią artėjančią bėdą, nors gamtos ženklų sąsajomis su ateitim magizoologas anaiptol netikėjo. Visgi tebeturėjo kažkur pasidėjęs tą servetėlę su eilėraščiu, galimai skirtu jam. Jį nagrinėjo pernagrinėjo ir netgi turėjo kelias teorijas, ką tai galėtų reikšti, tačiau vis dar nesiryžo imtis jokių veiksmų. Netgi nebuvo tikras, ar jo laikas dar nebus praėjęs ir pasibaigęs - protingiausia senajam von Sjuardui dabar bent keliasdešimčiai metų užsidaryti Škotijos kalnuose ir nesirodyti niekur viešumoje.
   „Kam sulaužei nugarą nutrenkęs į medį...“

[Sabrina von Sjuard]

   Man regis, paskutinį vinį įkalei kreivai.
   Gerai, kad tik tau taip regisi.
   Sabrina šyptelėjo. Fandangui visai nesunkiai pavyko nukreipti jos mintis kitur, kad ir prie erzinančių dalykų tokių, kaip lentelių kalimas, kuris merginai ne taip jau gerai ir sekėsi.
   -Man nerūpi, kaip jis žvelgia į pasaulį, norėjau, kad jis dingtų iš mano gyvenimo, taip ir padarė, dabar galiu ramiai gyventi su mintimi, kad neturiu tėvo,-atrėžė taip piktai ir šiurkščiai, jog net ant peties tupintis Marso sakalas susigūžė.
   Giliai iškvėpė orą nusiramindama, pasukiodama rankoje esantį plaktuką, tarsi matytų  pirmą kartą. Ji taip nuoširdžiai nekentė Gilberto, jog norėjo, kad šį ištiktų toks pats likimas, kaip ir jos motiną.
   Kryptelėjo galvą pažvelgdama į auksines akis. Tvirtai tebegniauždama plaktuko rankeną išsitiesė ir ramiai, regis, be jokio įniršio žengė vyresnėlio link.
   -Esu užtikrinta, kad man tai nerūpi,-spjaute išspjovė žodžius taip aršiai pažvelgdama į Soreną, jog jei būtų žvelgusi ilgiau, šis būtų pavirtęs į akmenį. Laimei, rudaplaukė visai nenorėjo, kad brolis suakmenėtų, ji nekentė savo tėvo, ne Soreno.
   -Lieptelį pabaigsiu vėliau,-kiek nurimusi davė žodį, jog darbo nepabaigto nepaliks. Tiesa sakant, jai visai patiko kalti lenteles ir stebėti, kaip pamažu, nedideliais žingsneliais ežero paviršiuje susiformuoja lieptelis, jos ir eliksyrininko dėka.
   -Būtinai,-linktelėjusi stabtelėjo prie pat durų trumpam žvilgtelėdama į už nugaros likusį brolį, o tuomet dingdama namelio viduje.

[Fasiras von Sjuardas]

   Keliavimą oru laisvai galėtum pavadinti tam tikra modernaus meno atšaka, tam tikru performansu, padovanojančiu visą pluoštą pojūčių ir suvokimų. Galbūt savotiškas narkotikas - viskas suleidžiama tiesiai į venas ir nuo to nepabėgsi, na, arba gydymu, mat tam tikrais atvejais tokios kelionės pagerina (arba pablogina) savijautą. Kam labiau psichinę, kam - fizinę. Laisvas interpretacijos, pomėgio permąstyti, pernelyg į kažką gilintis (kas lietuviškai vadinama overthinkinimu) ir tam tikros genetikos reikalas.
   „Priklausomas, hm...“ - filosofiškai persvarstė šį konceptą dvidešimt septynerių Fasiras von Sjuardas, Anglijos Magijos ministras, sugebantis apsaugoti savo mintis nuo legilimantijos, tačiau neturintis anei geltono suvokimo, kaip padoriai keliauti oru, ir, beje, nesirūpinantis šito išmokti. Būtent todėl dabar jis buvo priklausomas nuo savo namų elfo, turinčio šį fantastišką įgūdį vietoj jo ir gabenančio jo ten, kur jis jau tiek laiko planavo (bet ne svajojo, šitas žodis čia būtų netinkamas) nuvykti.
   Panašu, kad toji vieta nebuvo arti - burtininkui buvo ganėtinai sudėtinga sugalvoti, kokiomis magijomis užsiiminėjo Baubas, kad iš velniaižin kur atkapstytų asmens, gyvenančio kažin kur Didžiojoj Britanijoj, lokaciją. Sakė, kažkas pagal vokus, sakė, kažkas pagal Siklio buvusį skrydį... Aukštoji matematika - ir čia darėsi aišku, kad nuolankus ir baikštus Baubas visgi buvo itin išsilavinęs ir protingas. O gal ir ne, gal tokie buvo visi namų elfai, tik kad jaunajam Godriko Daubos gyventojui visai patiko idėja apie paslėptą inteligenciją.
   Sudribęs ant smėlėto, šlapio paviršiaus ir kurį laiką pastypsojęs susilenkęs, kad atgautų kvapą, Fasiras galiausiai apžvelgė vietą, kurioje atsidūrė.
   - Khomrichas, šeimininke, - po ilgos tylos pasakė elfas Baubas, regis, šiek tiek sunerimęs dėl tokios juodaplaukio būklės.
   - Ačiū tau, - turbūt gan šykščiai burbtelėjo auksaakis ir apsisuko į pusiau akmens, pusiau mūro namuką.
   Nežinojo, ko tiksliai tikėtis, bet šito tikėjosi, ko gero, mažiausiai. Kur jis būtų įsivaizdavęs gyvenant Soreną von Sjuardą? Na, gigantiškame vaiduokliškame dvare, apsuptame tamsių, retų medžių, iš kurių už kiekvieną gali pakloti negėdingą bagočiui pinigų sumą, galgi kokiame miesto pakrašty, nes kaipgi tokia charizmatiška ir ekstravertiška asmenybė save ištremtų į...
   - Stebėk aplinką ir esant reikalui išsyk išvykstam atgal, - burbtelėjo Fasiras, pamaže žygiuodamas prie durų.
   Rudeniškam ir kalnuotam peizaže namukas visgi atrodė didingai.
   Balti krumpliai kelissyk nusileido ant tvirtų ąžuolinių durų.
   Khomricho tyla jį kažkodėl jau erzino.

[Sorenas von Sjuardas]

   Fėjų dulkių. Pamaišyti triskart prieš laikrodžio rodyklę.
   „Liūdesiuks tau biške, ką?“
   Eksperimento dėlei mestelėti išilgai supjaustytų ir porą savaičių džiovintų tamsos šokėjo žiedų. Turėtų pailginti veikimo laiką. Žiupsnį aštuoniakampės piramidės formos ledukų, sušaldytų po šešis mililitrus...
   „Tu vaikėji.“
   Baikalo ariamdumblis. Šviežių magnum interfectorem kojyč...
   „TO NEBUVO RECEPTE!“
   Žibančios auksinės akys pervėrė ant juodo stalo besimaskatuojantį vorą, šiandien nuolat bekaišiojantį snapą į visus indelius ir net mėginusį palypėti jam ant viršugalvio, kad geriau matytų viduj beverdantį eliksyrą.
   - Manau, atsiras. Kaip sako liaudis, daug plepantys liežuviai labiausiai tinkami... - tik čia eliksyrininko dėstoma mintis nutrūko, jam pradėjus skaičiuoti viralo pamaišymus ar dar kokį neaiškų velnią.
   Europinis medžioklis, daugmaž patenkintas, kad provokacija įvyko sėkmingai, voratinkliu nusileido nuo stalo. Po teisybe, gyvenimas atskirai, normalaus socialinio gyvenimo nebuvimas neigiamai paveikia visų humoro jausmą ir psichinę sveikatą, tad šitokiom nesąmonėm namų gyventojai ir užsiiminėjo. Spaikas pradėjo trukdyti netgi švenčiausią Soreno darbą, Destinatas pradėjo tragiškai nepelėdiškai sliūkinti ir iš pasalų užpuldinėti tiek vorą, tiek vampyrą, haskį pelėdžiokas nustojo erzinti, kai šis iškando pusę uodegos. Sorenas karts nuo karto susižvejodavo „Magijos žinių“ numerį ar gaudavo retą laišką iš Sabrinos ir virė visą įmanomą šūdą iš eilės, kad mažiau laiko liktų nerimauti dėl sūnaus ir sesers ir laisvesniu laiku taikydavo laikraščio lapų gniužulais į bėgantį Spaiką. Tie patys popieriaus burbulai puikiai tikdavo žaidžiant su haskiu - iš pradžių jis juos atnešdavo numestus, o vėliau juose išsivoliodavo, kailį priveldamas skutų. Ir šiaip Saiko nebuvo labai protingas.
  Gal šiek tiek bus ramiau, kai mažoji von Sjuard - mažoji??? - pabaigs Hogvartsą, o žiniasklaida, užuot malusi negatyvą apie buvusį Magijos ministrą, pradės kalbėti ne vien apie politiką ir negatyvą. Beveik neliko netgi skelbimų skilties, šiuo metu tokios reikalingos juodabarzdžiui.
   „Kaip Leo taip ištveria?“ - pamintijo Sorenas, pastaruoju metu karts nuo karto vis pasvarstantis apie persikėlimą gyventi į Vokietiją. Visgi kol Sabrina mokinosi Hogvartse, štukametis buvo priverstas laikytis būtent šitam pasaulio užkampy.
   Ką jis darys, kai pagaliau...
   - Ar čia kažkas pabeldė? - paklausė von Sjuardas, išgirdęs išvis niekada Khomriche gyvenant negirdėtą stuksenimą.
   Po teisybe, tai skambėjo netgi mažumėlę įtartinai ir nemaloniai. Vaizduotė nupiešė prie durų bestovintį sulinkusį vendigą - o gal kartais pranašystė bus pasibeldusi? - nes iš Khomricho gali tikėtis visiškai visko, ypač rudens metu.
   - Fasirai? - Sorenas minutėlę nežinojo, ką daryti. Plačiai atidarė duris, pasiruošęs priimti svečią.
   Ar įmanoma, kad jo sūnus, o ne koks apsimetėlis Fasiro išvaizda būtų užsukęs pas jį? Kaip Fasas išvis jį rado? Kokiu tikslu?..

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras, pažvelgęs į kairiau durų esantį langą, spėjo pamatyti jame dingstantį vorą ir pelėdą, o vėliau ten pamatė mažas šuniškas ausis ir išgirdo spigų lojimą.
   „Visa ferma“, - niekinamai sučiaupęs lūpas pamintijo von Sjuardas, bet vėl sustabdė save nuo tokių minčių.
   Nejučiom jam toptelėjo, jog katastrofiškai sunku būtų nustatyti, kuri jo priklausomybė buvo baisesnė - ar nuo migdomųjų, ar visgi nuo neapykantos tėvui? Kitaip pastarojo jausmo net negalėjai pavadinti - kaskart atsiminus Soreną beveik iš tikrųjų užvirdavo kraujas ir pirštai patys spausdavosi į kumštį lyg tai ruošiantis gynybai, lyg tai puolimui. Neaišku, ką jis tokiu atveju būtų gynęs... Galbūt užslėptą teisybę, kaip visgi jam trūko šeimos? Bet negi tik tiek?
   „Ar vertėjo ateiti?“ - drįso prasiveržti dvejonė, nors Fasiras buvo netgi pasižadėjęs Davinai, kad pagaliau nuvyks pas tėvą ir jį išklausys iki galo.
   Apskritai pusvampyriui buvo sunku suprasti, už ką gi jis nusipelnė Davinos. Faktiškai ji ištraukė jį iš to dugno, kuriame sėdėjo, kai buvo ištremtas į Ispaniją, ji davė aiškų postūmį netgi ir dabartinei kelionei į neaiškų Škotijos užkampį. Šitai padaryti reikėjo jau seniai, nors jaunuolis vis neatrasdavo jėgų. Dabar irgi dar nesijautė pasiruošęs, bet...
   - O... Sveikas, - burbtelėjo Fasiras turbūt pačią bukiausią frazę, kurią galėjo pasakyti nekenčiamam ir tai žinančiam, šimtą metų nematytam tėvui.
   Suprato, kad labai neministriškai neapgalvojo, kaip jie susitiks ir kaip išvis jis pradės šneką apie įvykius Hogvartso mūšio metu ir po jo. Pagalvojo, kad būtų mandagu atsiprašyti, bet kol kas nesijautė kaltas, juolab, kad atsiprašymas galėtų Sorenui klaidingai sufleruoti apie galimą susitaikymą  ir bendravimą. Ne, jis neatsiprašys, kol nebus įsitikinęs, kad klydo. Ir anaiptol nesijautė pasiruošęs atleisti būtybei, sugriovusiai jo gyvenimą ir nė kiek nepasigilinusiai į savo paskutinio (o gal ir ne paskutinio? Kiek Fasiras turi nežinomų brolių ar seserų? Kas gi šimtmečius išdabotų savo skaistybę?) sūnaus savijautą. Kažkas čia netilpo galvoje.
   - Netrukdau? - paklausė juodaplaukis, nors matė tėvą dėvint prijuostę ir tebelaikant samtį rankose. Regis, dirbo. - Norėjau pasikalbėti, - atsikrenkštęs užbaigė jis, bandydamas sukaupti dar daugiau drąsos, kad šįkart galėtų pasižiūrėti tėvui į akis be kaltinimo ir baimės. Daugiau jokios baimės ir jokio nepagrįsto kaltinimo.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sekundėlei namų šeimininkas stovėjo tarpduryje, visiškai išmuštas iš vėžių. Apie tokius svečius nė pagalvot sau nebūtų leidęs. Šito įvykio tikimybė buvo faktiškai nulinė ir jai trukdė praktiškai visos įmanomos aplinkybės ir faktoriai: Fasiro buvimas ieškomu žmogum, jo neapykanta ir nepasitikėjimas Sorenu, neaiški ir slaptai laikoma informacija apie Soreno gyvenamąją vietą, Khomricho klaidumas, daugmaž sveikas Soreno protas (tad haliucinacijų papult negalėjo, pala, o gal ta eksperimentinė eliksyro dalis kažkaip paveikė nebaigto viralo garus?), ir, ir, ir... Galėtai vardyti ir vardyti.
   - Labas, - pasisveikino auksaakis.
   Patylėjo, lūkuriuodamas, kas toliau. Kantrumas jam gyvenime beveik niekada nemaišė.
   Eliksyrininkui jau buvo sunku įžvelgti ministro veide ką nors tikro - per daug jau praėjo metų, o Fasiras ir suaugo, ir išmoko neblogai slėpti savo emocijas nuo aplinkos. Kad ir vaikis būdamas jis anaiptol nebuvo atviras, ne taip, kaip Ravenas. Beliko pasitikėti Fasiro žodžiu.
   - Ne, užeik, - Sorenas pasitraukė, leisdamas sūnui praeiti ir uždarydamas duris jam iš paskos.
   Laboratorijoje beverdantis išradimas, galintis praskaidrinti senojo von Sjuardo savotiško karantino kasdienybę, staiga absoliučiai prarado savo reikšmę. Pro duris, Sorenui nespėjus jų uždaryti, prabėgo Saiko ir puolė prie Fasiro. Vampyras spėjo sučiupti šuniuką už pakarpos prieš jam mėginant sėkmingai įsisegti į svečio koją, bet visgi haskis atrodė draugiškas ir ėmė vizginti uodegą. Gal dar neturėjo gynybinio instinkto, o lojimu tereiškė gigantišką šunišką viltį, kad veikiai bus praskaidrinta jų kasdienybė.
   - Uždarysiu jį, kad netrukdytų, - Sorenas pasiėmė Sabrinos haskį į glėbį - juodas jo megztinis ir taip jau buvo visas apsivėlęs pūkais iš šuniuko kailio, būtent todėl ir buvo užsirišęs prijuostę, kai gamino eliksyrą, beje, dabar prijuostę jis paliko virtuvėje ant kėdės - ir pasiruošė uždaryti jį Sabrinos kambaryje. - Sėskis. Arbatos? - juodabarzdis mostelėjo ranka į svetainę.
   Ar neatrodytų per keista siūlyti tokiam asmeniui arbatos dar nė nežinant, apie ką jie kalbės ir kas bus po to? Eliksyrininkas į šitai dėmesio, regis, nelabai kreipė. O gal čia sužaidė ir angliškoji jo asmenybės dalis - faktiškai bet kokie reikalai geriausiai išsprendžiami prie poros puodelių arbatos, sėdint viens prieš kitą ir besant visai atviriems.
   Kas Fasirą atgynė į tokį beviltišką užkampį?..