[Fasiras von Sjuardas]

   Čia tyvuliavo nedidelis ir mažai kam žinomas ežeras, iš visų pusių apsuptas migloje skęstančių miškų ir kalnų, viršūnes sumerkusių į debesis. Vietovė, dar neužgrobta nei turistų, nei mėgėjų žvejų. Gal ir ne šiaip sau užgrobta – visko, kas čia dėjosi, nežinojo nei žiobarai, nei burtininkai, bet legendas ir paskalas kūrė tiek vieni, tiek kiti. Sumauti prietarų vergai. Na, gal ir ne visai...
   Visgi ši vietovė, praminta Khomrichu, buvo ganėtinai rami tiek dėl reputacijos, tiek ir dėl sunkaus prieinamumo. Khomrichas buvo toks užmirštas, jog atrasti jį galėjai itin retame Didžiosios Britanijos žemėlapyje, tad jis galėjo tapti puikiu prieglobsčiu ramybės ir vienatvės ieškančiajam. Ką, regis, ir įžvelgė kažkas, čia pasistatęs namą. Tik kaži, ar tas kažkas numanė, į kur žengia.
   Namas stovėjo tolėliau nuo tamsių, nuo vėjo švelniai raibuliuojančių vandenų, šiauriniame ežero krante, labiau į girią. Pastatas buvo dviaukštis, statytas dalinai iš akmens, dalinai – iš plytų, atrodė gana senas, bet atrodė puikiai.  Iš pietinės sienos ežero pusėn buvo išsikišusi terasa, o virš jos – balkonas.
   Trobelė buvo nedidelė, bet jauki. Pro ąžuolines duris, virš kurių buvo prikaltas į elnio panašus ragas ir šermukšnio šakelė (matyt, ankstesni gyventojai užsiėmė medžiokle), įžengęs vidun pirmiausia patektum į prieškambarį, o iš jo – į koridorių. Iš ten galėjai pasukti į svetainę, miniatiūrinę virtuvę, vonios kambarį bei Soreno darbo kambarį, labiau primenantį laboratoriją. Taip pat mediniais, truputį girgždančiais laiptais galėjai užlipti į antrąjį aukštą, kuriame buvo trys nedideli kambariai – viename buvo įrengta biblioteka, kitą okupavo čionai atsikrausčiusi Sabrina.  Trečiasis kambarys kol kas buvo tiesiog užverstas nereikalingais daiktais (pavyzdžiui, senais būgnais, žvakėmis, škotiškomis knygomis ir panašiai), kaip ir palėpė, esanti, sakykim, trečiajame aukšte, tiesiai po stogu. Dargi reikėtų pasakyti, jog namas seniau atrodė kitaip, o tik vėliau jį kardinaliai pertvarkė naujasis savininkas - Sorenas von Sjuardas.

[Fasiras von Sjuardas]

Liucijus Kampinis išsitraukė krūvą lagaminų iš magiško tėvų automobilio bagažinės. Su tėvais atsiglėbesčiavęs buvo dar Kings Kroso stotyje. Vaikinas stabtelėjo priešais savo namus - baltą vilą ir keistai nusišypsojo. Nors šie namai jam vis dar atrodė keistai, vis dėl to tai buvo namai. Ir į namus visuomet gera grįžti. Klastuolis paskui mamą įžengė į kambarius ir padavė lagaminus namų elfui. Šis nugabeno juos į Liucijaus kambarį. Užėjęs pavalgyti, šešiolikametis papasakojo nuotykius Hogvartse tėvams - apie mokslus, juokingiausius dalykus pamokose, draugus, puotas, šokius, nors apie vieną iš svarbiausių dalykų - Džeinę, užsiminė nedaug. Tada užlipo laiptais į paskutinį namo aukštą, kuriame turėjo savo kambarį. Įsijungęs kompiuterį, garsiai užsileido muziką - kaip seniai jos neklausė. Staiga pro langą įskrido maža juoda pelėdžiukė ir numetė laišką, o tada nutūpė Liucijui ant peties. Klastuolis nutildė muziką, kad neišgąsdintų paukščio.
- O, ačiū...- sumurmėjo cvaikinas ir iš stalčiaus ištraukė mėsos gabaliuką, padavė pelėdai. Tada išlankstė laišką.
Sveikas, Liucijau.
Gal norėtum susitikti? Lauksiu atsakymo.
Myliu, Džeinė. - perskaitė vaikinas mintyse. Liucijus Kampinis kiek pagalvojo, o tada pasiėmė pergamento ir plunksną. Vaikino rašysena nebuvo labai graži ar puikia suprantama, bet iš reikalo perskaitoma.
Labas, Džeine. Galim susitikti ,,Kiauram Katile" arba aukštutinio Fleglio parke. Arba žirgyne, jeigu tu nori...
Liucijus.
Įteikęs laišką pelėdai, vaikinas vėl pasigarsino muziką ir laukė Džeinės laiško.

Po kiek laiko juodoji Džeinės pelėda sugrįžo. Liucijus šyptelėjęs perskaitė laišką ir nulipo laiptais žemyn. Pasakęs tėvams, kad išeina, Liucijus pravėrė duris ir nužingsniavo į gatvę.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Jūs tikrai norite pirkti tą namą? - nepatikliai pasiteiravo Liucijus Kampinis - retų šviesių plaukų, žalių akių, keturiasdešimties metų vyras, neišvaizdus, bet akivaizdus vilkolakis, beveik jau buvęs namo savininkas. Sorenas nežymiai šyptelėjo ir padėjo pinigus ant stalo.
   - Taip, ačiū jums už rūpestį, - padėkojo.
   Gavęs leidimą pasinaudoti čia buvusiu židiniu, Sorenas ištarė vietovės pavadinimą ir buvo beregint nukeltas į Khomrichą - savo naujus namus.
   
   Teko gerai namus išvėdinti, mat ankstesnių savininkų būta vilkolakių - tas baisus šlapio šuns dvokas grasino nulupsiąs vampyrišką nosį ir paskandinsiąs Khomricho ežere. Dar šiek tiek tvarkos ir namuose jau buvo galima gyventi.
   Sorenas stovėjo terasoje, į nedidelę dėžę įdėjo Nešyklę (nedidelį palėpėje užtiktą puodelį su Škotijos žemėlapiu) ir trumpą laišką Leopoldui. Rūpestingai suvyniojęs tai, vampyras pririšo siuntinį pelėdai prie kojos. Galėjo, be abejo, į Vokietiją nuvykti ir pats, tačiau numanė, jog turėtų leisti Leopoldui su Sabrina pasikalbėti vienam - juk išsiskirs jie greičiausiai gana ilgam laikui.
   Tuomet naujasis trobelės savininkas prisėdo ant sofos ir įsistebeilijo į židinyje žybsinčią ugnį - na, štai, pagaliau jis galės priimti mažąją seserį ir nesijausti kaip bomžas. Nebuvo tiksliai suskaičiavęs, kiek metų gyveno be oficialaus būsto. Kurį laiką, kol profesoriavo, gyveno Hogvartse, bet Hogvartsas juk ne viešbutis, jame gali apsistoti tik tol, kol dirbi, o amžinai ten užsilikti von Sjuardas nenorėjo ir negalėjo. Visgi dabar, regis, vienas jo tikslų jau buvo įgyvendintas, tad kuriam laikui buvo galima nurimti ir pasvarstyti apie tolimesnio gyvenimo planus.
   O problema buvo tame, jog jis per lėtai seno ir per ilgai užsibuvo žavingame žmonių pasaulyje - nedaug trūktų, kad jo įtarinėjimai taptų masiniais. Galgi reikėtų pasikeisti išvaizdą bei vardą ir išeiti darbuotis, tarkim, į Skutelį?
   ,,Ir vėl svarstai, kaip čia nepradingti iš visuomenės?" - nusivaipė Spaikas.
   Sykį dingus sunku begrįžti, - liūdnai vyptelėjo eliksyrininkas. Keitėsi kalbos, manieros, politika, viskas keitėsi. Jam, penkiolikto amžiaus iškasenai, ir taip vietomis prisitaikyti buvo gana sudėtinga.
   Ką gi, dabar teks laukti, kol atvyks naujasis šeimos narys - penkiais šimtais metų jaunesnė sesuo, regis, paveldėjusi Gilberto užsispyrimą. Sorenas vylėsi, jog jai čia patiks ir ji nesugalvos jau pirmą dieną vykti atgal pas senelį. Regis, namus buvo sutvarkęs jaukiai. Dėl visa ko nusipirko kelionmilčių, bet uždarė ir paslėpė savo laboratorijoje - jeigu kas, Leopoldą pasiekti sunku nebus. Leopoldas irgi galės atvykti kada panorėjęs. Keista, apie tai pagalvojęs von Sjuardas suprato, kaip buvo atsiskyręs nuo savo giminių per kelis pastaruosius metus.

[Sabrina von Sjuard]

  Vaizdas mirguliavo. Atrodė, jog būtum įsėdęs į vienas iš daugelio atrakcionų parko karoselių ir prižiūrėtojas netyčia nuspaudė mygtuką "MAX". Jausmas, kaip ir pats vaizdas, tikrai nebuvo malonus, ypač, kai magiškąja nešykle naudoji pirmąjį kartą. Vienu metu mergaitė buvo įsitikinusi, jog liepžiedžių arbata, gerta per atsisveikinimą, išlips per gerklę. Laimei, būtent tuo metu vaizdas nustojo suktis. Atrodė, jog net pati Žemė liovėsi suktis.
   Kiek suirzusi mėlynplaukė papurtė galvą. Mintis, kad kada nors teks dar kartą tai pakartoti, visą kūną privertė pašiurpti.
   Verčiau jau būčiau ėjusi pėsčiomis...
   Skrandžiui kiek nurimus mergaitė kilstelėjo galvą. Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Vaizdas priminė vieną iš daugelio matytų paveikslų. Milžiniški, galiūnai kalnai savo baltomis viršūnėmis laikė beribį dangų, o šių viduryje tyvuliavo pasakiškai gražus ežeras. Nei per didelis, nei per mažas, o svarbiausia - vanduo buvo itin skaidrus. Be abejo, vos keletas metrų nuo ežero stovėjo medinis, nebe pirmas dienas skaičiuojantis, tačiau puikiai išsilaikęs namelis. Sprendžiant iš pirmo žvilgsnio - dviejų aukštų, kurių viršuje, regis, puikavosi palėpė.
   Gal jis ir panašus į Gilbertą, bet skonį turi visai neblogą.
   Kelias akimirkas mergaitė paprasčiausiai stovėjo grožėdamasi vaizdu. Tobulas kalnų derinys su viduryje esančiais priedais malšino viduje jaučiamą skausmą po išsiskyrimo. Dalis auksaakės jau spėjo pasiilgti namų, tačiau kita dalis džiaugėsi, jog nuo šiol gyvens čia, apsupta kalnų.
   Kiek pastoviniavusi pagaliau žengė kelis žingsnius ir stabtelėjo pasiekusi medines duris. Kelias akimirkas delsė mąstydama. Juk nuo šiol tai jos namai, tad belstis ji neprivalo, tiesa? Vis dėl to dešinė ranka pakilo prie dailiai sukaltų lentelių ir kelis kartus pabeldė. Įsiveržti į vidų atrodė nemandagu ir toli gražu nepriminė Leo pamokų, kurioms jis skyrė tiek daug laiko.
   Belaukiant, kol vyresnėlis atidarys durys, jei tik šis buvo namuose, žvilgsnis ir vėl nukrypo į kalnus. Nuoširdžiai tikėjosi, jog būsimame kambaryje ji galės stebėti šį vaizdą per stiklą.

[Sorenas von Sjuardas]

   Po svetainę pasklidusi šiluma švelniai migdė. Na, tik vorą - o vampyrą tevertė nugrimzti į savo tolimesnę sąmonės kertę ir pamedituoti ar atsiminti ką nors gražaus. Regis, buvo visai pamiršęs, kad namai turi gigantišką pliusą - židinį su ugnimi. Aišku, laužo irgi niekas nedraudė kur nors susikurti, tačiau rasti jam saugią vietą kartkartėmis galėjo būti sudėtinga. Juolab, kad ir vaizdas ne tas. Ką gi, Leopoldas visada žinojo, ką daro.
   Kartais Sorenas sudvejodavo, ar nebus Leopoldas tyčia pakišęs gerklės.
   Tuomet į duris kažkas švelniai pabarbeno. Namų šeimininkas iškart pakilo nuo sofos ir bemat atsidūrė prie durų bei jas atidarė.
   - Labas, - plačiai atvėrė duris ir pasveikino seserį.
   Vyras iškart apsidairė lagaminų ir mažumėlę nustebo, kad mergaitė atvyko tik su kuprine. Nejaugi čia tėra mitas, kad merginų turtas užima dėžių dėžes ir jo neįmanoma viso išsyk perkelti? Visgi šito garsiai nekomentavo. Sabrinai užėjus, jis uždarė duris.
   - Kuriuo vardu į tave turėčiau kreiptis? - nejaukiai vyptelėdamas paklausė jis, turėdamas omenyje, kad kartais žmonės teikdavo pirmenybę kuriam nors iš dviejų, jei turėdavo du.
   - Tikiuosi, kelionė neišvargino, jei norėsi, galėsiu užkaisti arbatos, - kalbėjo juodabarzdis von Sjuardas, mostelėdamas ranka į svetainę, taip pasiūlydamas užeiti ir prisėsti prie židinio.
   Tiesą sakant, jis nežinojo, kaip kitaip pradėti visą šitą šneką. Tiesa, rūpėjo paklausti apie Gilbertą, tačiau buvęs profesorius nebuvo tikras, jog tai būtų gera pokalbio pradžia užmegzti ryšius su vienuolikamete, praradusia motiną bei susidūrusią su tokiu tėvu. Bet vampyras buvo įsitikinęs, kad progų pasikalbėti dar bus, jeigu tik ji po to sąlygoje pateikto mėnesio nedings atgal pas senelį.
   - Tau kambarį įrengiau antrame aukšte, jis bus su balkonu. Jei nepatiks, bus galima pertvarkyti, arba pasirinksi kurį nors kitą, - pridūrė Sorenas, nebūdamas tikras, jog Sabrina nori iškart apžiūrėti visus namus. Gal ir taip per daug visko naujo?

[Sabrina von Sjuard]

   Nė nespėjo mirktelėti, kai priešais esančio namo durys plačiai atsivėrė. Tarpduryje stovėjo tamsių plaukų savininkas, regis, žvilgsniu ieškodamas tik jam žinomų daiktų. Ilgai netrukus mėlynplaukė suvokė, kad šis ieško lagaminų. Na, žinoma, juk ji atkeliavo iš Vokietijos visam laikui gyventi su vyresnėliu, tad, kaip įprasta, turėjo atsitempti mažiausiai du lagaminus. Laimei, to neprireikė. Už nugaros esančioje garsios sportinės firmos kuprinėje, dėka burtų, tilpo viskas ir dar daugiau.
   Pro atviras duras į veidą ėmė plūsti maloni namo šiluma. Auksaakė nė neabejojo, kad viduje kūrenasi židinys. Akys automatiškai ėmė merktis, tačiau vos matomai papurčiusi galvą žvilgtelėjo į Soreną, o tuomet prasmuko į vidų. Atidžiai nuskenavusi koridorių nusiėmė iki šiol plaukus slėpusį kapišoną ir įsmeigė žvilgsnį į svetainę. Ji nesuklydo, ten išties tyliai spragsėjo ugnis. Mergaitė nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius.
   -Sabrina,-tarstelėjo pasukdama į labiausiai šiluma spinduliuojantį kambarį,-juk keliavau nešykle, o ne pėsčiomis,-pavarčiusi akis nusiėmė kuprinę padėdama šią sofos ir įsitaisydama šalia. Kelias akimirkas paprasčiausiai sėdėjo apžiūrinėdama kambarį. Šis akivaizdžiai priklausė medžiotojams. Tik įdomu, kuriems. Žiobarams ar tiems, kurie medžiojo antgamtikus, o žvėris tik tam, jog nekiltų įtarimų? Juk taip galėjo būti ar ne?
   -Kodėl pasirinkai šią vietą?-sukryžiavusi kojas po savimi žvilgtelėjo į vyresnėlį. Netrukus nugara atsirėmė į minkštą sofos atlošą.
   -O kur tu miegosi?-vos matomai kilstelėjo kairįjį antakį. Nujautė, jog Sorenas bus pasirinkęs kambarį apačioje, juk dažniausiai taip ir būdavo. Vaikai miegodavo antrame aukšte, o tėvai miegamąjį įsirengdavo pirmame. O gal Sorenas nusprendė praleisti kuo daugiau laiko ir kambarį įsirengė antrame aukšte? Nė pati nepastebėdama Sabrina kiek palinko į priekį atidžiai žvelgdama į vyresnėlį.
   Staiga mėlynplaukei toptelėjo, jog galbūt jie čia gyvens ne vieni. Nuojauta kuždėjo, kad Sorenas nebuvo tas vampyras, kuris nusprendė gyventi vienišo vilko gyvenimą. Neabejojo, kad jis turi vaikų. Juk pats Leo kartą buvo užsiminęs, kad seniai nematė proanūkio. O gal jai tuo metu pasigirdo, mat, tie žodžiai buvo ištarti taip tyliai, kad Sabrinai prireikė kelių sekundžių suvokti. Neketindama toliau spėlioti uždavė jai įdomiausią klausimą.
   -Ar mes gyvensim tik dviese?

[Sorenas von Sjuardas]

   Buvo pats vidurvasaris, tačiau Sabrina von Sjuard lyg nujausdama apsirengė kiek šilčiau. Taip, Khomriche vasaros buvo gana vėsios. Tik šilumos maudynėms ežere gal ir užtektų - šito Sorenas kol kas nežinojo.
   Regis, Sabrinai nereikėjo daug laiko, kad apsiprastų vietoje, kuri mėnesį arba septynerius metus bus jos namai. Mergaitė išsyk pasuko į svetainę - medžiu iškaltomis sienomis, jaukų kambarį, į kurį įžengęs dešinėje galėjai išvysti židinį, virš kurio kabėjo du ragai - jie buvo itin panašūs į elnio, bet magizoologui užteko žvilgsnio nustatyti, jog jie priklauso tikrai ne žiobariškam gyvūnui, o po detalesnės analizės išsiaiškinti, dar ir kam jie priklauso. Dar čia buvo nenauja, bet Sorenui patikusi tamsaus medžio sekcija stiklinėmis durelėmis, taip pat jau minėta sofa, ant kurios iškart kita naujoji namų gyventoja ir klestelėjo.
   - Šitą namą? - pasitikslino eliksyrininkas. - Kartais miestų zvimbimas įgrįsta, man labiau patinka gamta, o čia ji ir labai graži. Be to, pagal profesiją esu eliksyrininkas ir magizoologas, tad čia gyventi man paranku, - blausiai šyptelėjo jis. - Ši vietovė, beje, yra Škotijoje. Khomrichas, - pridūrė juodabarzdis, stovėdamas atsirėmęs į sieną.
   Išgirdęs kitą klausimą jis vėlgi šyptelėjo, po sekundėlės nupėdino ir atsisėdo į fotelį, stovėjusį netoli sofos.
   - Na, aš nemiegu, - pasakė, mažumėlę nustebęs dėl tokio klausimo, nors to neparodė. Juk Leopoldas irgi niekada nemiegojo, ar Sabrina pamiršo, kad jie ne žmonės? - Bet mano kambarys bus šalia svetainės, - mostelėjo von Sjuardas ranka. - Galėsi apžvelgti visus namus.
   Spaikas patylomis tarp dviejų rago atšakų virš židinio mezgėsi sau hamaką - tiesą sakant, tai darė ne iš voratinklio, o iš vilnonių mėlynų siūlų, tik savo paties kiek modifikuotų ir sutvirtintų. Kaip tik tada, kai Soreno dėmesys nukrypo į aštuoniakojį padarą, šis užmetė siūlo giją ant trečios rago atšakos ir vampyras suprato, kad, ko gero, voras statysis sau visai ne hamaką, o nedidelį uždarą ir šiltą namelį. Europinio medžioklio šeimininkas tam visai neprieštaravo. Ne tik todėl, kad Spaikas būtų ignoravęs jo nepasitenkinimą, bet ir todėl, kad namuko ir pamatai atrodė jaukiai.
   - Taip pat, - staiga atsiminė vampyras: - Spėju, kad tau dar nepasireiškė rasės savybės, kaip paprastai būna, todėl reikės nusipirkti maisto. Parduotuvė už valandos kelio nuo čia, - čia mintyje jis turėjo vampyrišką valandą - valandą bėgimo antgamtišku greičiu, vampyrvalandę. - Nieko nepirkau, nes nežinojau, ką mėgsti.
   Išgirdęs dar vieną klausimą, Sorenas pasisuko į seserį, svarstydamas, ką ji turi galvoje.
   - Ne, - atsakė vyresnysis brolis. - Čia taip pat gyvens liepsnotoji pelėda, kuri, beje, jums buvo atnešusi mano siuntinį, ir Spaikas, - juodabarzdis mostelėjo ranka į vorą, susikaupusį prie savo mezginio. 

[Sabrina von Sjuard]

   Laukti atsakymo ilgai neprireikė. Regis, vyresnysis von Sjuardas buvo nusiteikęs pokalbiui. Turbūt visiškai netikėta, vienintelė moteriškosios lyties atstovė šeimoje, buvo įdomi visiems artimiesiems. Dėl to Sabrina nė vieno nekaltino, išskyrus savo tėvą. Šiam neapykanta, kaip ir anksčiau, nuolat didėjo.
   Akimirką mėlynplaukė susimąstė. Troško išvysti Gilberto veido išraišką, kai šis sužinos, kad nuo šiol ji gyvens su Sorenu ir lankys Hogvarstą. Tiesa, jaunoji prancūzė abejojo, jog ši žinia tėvą pasieks greitu metu ir, vargu, ar tai jam bent kiek rūpės. Nors kita vertus, jei jis būtų visiškai neatsakingas bukagalvis, beje, Sabrina būtent tokiu jį ir laikė, nebūtų atidavęs jos Leo.
   Juk būtų buvę paprasčiau atiduoti ją kam nors kitam. Pirmas pasitaikęs žmogus ir problemos nebėra. O gal taip ir buvo? Leo paprasčiausiai pasimaišė tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku, todėl ji ir atiteko jam. Kad ir kaip ten bebūtų, mergaitei tai nerūpėjo. Ji džiaugėsi, kad augo ne su Gilbertu. Po galais, turbūt būtų tikę augti ir su pačiu šėtonu, svarbu ne su tuo, kuris taip pasielgė su jos motina.
   Mintis nutraukė Soreno balsas. Lyg iš miegų pabudusi pabandė suvokti tai, ką neseniai išgirdo. Galiausiai pravėrė rausvas lūpas.
   -Šaunu...Vadinasi gyvensim, kaip atsiskyrę vienuoliai nuo viso pasaulio ir maitinsimės visatos energija,-konstatavo jai visiškai nepatinkantį faktą.
   Nors su Džonu taip pat neteko gyventi mieste, tačiau mergaitė dažnai išsiprašydavo ten nukeliauti. Nė pati nesuvokė, kodėl triukšmingas ir nuolat skubantis žmonių gyvenimas mieste ją taip traukė. Žinoma, su motina jaunoji prancūzė gyveno ne kur kitur, o pačiame Paryžiuje. Nuostabu, ką? Meilės miestas. Tiesa, mėlynplaukę žavėjo ne meilės legendomis apipintas miestas, garsėjantis Eifelio bokštu, o tai, jog ten nuolat galėdavai matyti žmones, kurie atkeliaudavo iš viso pasaulio pamatyti jos miesto.
   Auksaakė prisiminė, kaip dar visai mažytė su Daniela vakarais stebėdavo gatvėmis einančius žmones ir spėliodavo iš kur šie atkeliavo. Ji, vos kelių metukų susirangydavo ant palangės, o motina tvirtai laikydama ją šildė savo kūnu. Maloni šiluma nuolat būdavo susipynusi su kiek per aštriais, tačiau keistai traukiančiais kvepalais. Visa tai atrodė, jog vyko vakar. Deja, praėjo daugiau nei penkeri metai.
   -Turėjau omenyje, kur leisi didžiąją savo laiko dalį?-sugrįžusi iš prisiminimų pataisė neseniai ištartą klausimą. Ne tik Džonas paaiškino, kad vampyrai nemiega, tačiau ir motina ne kartą apie tai buvo užsiminusi. Juk ji vis dėl to būsima vampyrė.
   Netrukus sulaukusi atsakymo linktelėjo.
   Vadinasi, antras aukštas teoriškai priklausys man...Gal ir nieko?
   Kambaryje stojo tyla, girdėjosi tik tylus žindinyje besikūrenančios ugnies spragsėjimas. Kiek kryptelėjusi galvą Sabrina įsispoksojo į virš židinio esančius ragus, ant kurių kaip tik prieš kelias dienas mojavęs voras sukosi sau...namelį? Kiek kilstelėjusi kairįjį antakį nepatikliai įsistebeilėjo, tačiau netrukus gūžtelėjo pečiais. Keista vieta įsirengti namus, tačiau žinant vorus, stebėtis nederėtų. Bent jau nebus tikimybės jo sutraiškyti ant žemės.
   Išgirdus žodžius apie parduotuvę jaunosios prancūzės pilvas tyliai sugurgė. Ne, maisto tikrai neatsisakytų, tačiau, kaip suprato iš vyresniojo brolio žodžių, namuose nieko nėra.
   Nuostabu, sėdėsiu alkana.
   -Valanda kelio kokiu keliavimu būdu? Pėsčiomis, bėgant maratoną ar skrendant šluotą?-nepatenkintai žvilgtelėjo į Soreną. Mintis, kad aplink nėra žmonių, bet ir parduotuvė toli, kaip reikiant siutino. Na, turbūt geroji viso to pusė ta, kad didžiąją dalį teks praleisti Hogvartse, o ten juk vaikų nemarins badu.
   Pokalbiui eilinį kartą pasisukus prie kitos temos, Sabrina tyliai sukikeno.
   -O aš tikėjausi išgirsti, kad turėsiu kambarioką sniego žmogų,-suvaidinusi kiek nusiminusią, vos po akimirkos surimtėjo,-kalbėjau apie kitus vampyrus,-pateikė užuominą apie šeimą.
   

[Sorenas von Sjuardas]

   Sabrinai apie kažką netikėtai užsisvajojus, Sorenas kurį laiką kantriai patylėjo. Galbūt jai reikėjo trupučio tylos apmąstymams ir susitaikymui su visu šiuo reikalu, nors Leopoldas nebūtų galėjęs jos tiesiog šiaip ištempti ir sukurti nemalonų siurprizą. Ji galimai tam ruošėsi jau ilgą laiką. Aišku, kai kuriems dalykams net ir per ilgą laiką prisiruošti nėra įmanoma. Gal kantrus tylėjimas ir mąstymas irgi buvo šiokia tokia von sjuardiška savybė? Juk tiek Leopoldas, tiek Sorenas, tiek Gilbertas, tiek ir Fasiras, nutraukęs su giminėmis ryšius, pasižymėjo polinkiu kartkartėmis nutilti mąstant. Gal kiek mažiau mąstydavo ir daugiau eksperimentuodavo bei improvizuodavo Ravenas. Gal per tai ir prarado galvą, dabar to jau niekas nežinojo, nors šiokią tokią kaltę dėl to širdyje jautė kiekvienas iš von Sjuardų. Ko gero, netgi Gilbertas, kitaip, ko gero, jis būtų dukterį perdavęs iškart Sorenui, o ne Leopoldui. Sorenas jautė, kad Gilbertas, kad ir koks be sąžinės buvo, ir kaip tingėjo rūpintis ir užsimesti atsakomybę ant savo pečių, dukterį perdavė seneliui būtent dėl to, kad jo sūnus tuo metu nešiojo žiaurų gedulą.
   Keistas padaras buvo tas Gilbertas.
   - Galima ir taip pasakyti, - linktelėjo galva Sorenas, veidą išlaikė rimtą, bet akyse vis dėl to išdavikiškai suspindėjo šypsena.
   ,,Saturno sumuštinį? O gal Paukščių Tako picos, pagardintos žvaigždžių padažu? Juodosios skylės pieno?.."
   Sorenas patylėjo, neištardamas garsiai nei vienos Spaiko replikos, nors gal būtų nuskambėję gerai. Bet taip skambėtų tik jam, o Sabrina, ko gero, ir taip jautėsi klaikiai. Visam mėnesiui ar net keleriems metams užsilikti pas galimai pamišusį, nepažįstamą, pusės tūkstančio metų amžiaus brolį be jokio šanso anksčiau grįžti pas jau spėtą pamilti senelį... Tragedija, hm? Miniatiūrinė miniatiūrinės asmenybės tragedija.
   Išgirdęs klausimo patikslinimą, Sorenas panoro dar paminėti, jog neretai bus antrame aukšte įrengtoje mažytėje bibliotekoje, bet laiku prikando liežuvį - nieko, tegu tai Sabrina aptiks pati, jeigu tik ji mėgsta skaityti knygas. Leopoldas galėjo prastumti net sudėtingus etiketo dalykus, tačiau knygų meilė galėjo būti tik įgimta. Kiek eliksyrininkas atsiminė, Daniela buvo intelektuali prancūzė, todėl, ko gero, ir Sabrina negalėjo spjauti į knygas.
   - Bėgant, - trumpai atsakė vampyras. Visgi Sabrina susigaudė, kur šuo pakastas, ir įtarė mažytę jo gudrybę. Ko gero, Leopoldas ją šiek tiek išlepino, mat veido išraiška bylojo begalinį nepasitenkinimą, kad maisto iškart gauti nepavyks. - Kita vertus, ežere turėtų būti žuvies. Jei mėgsti, galima susižvejoti ir išsikepti, - kažkodėl toptelėjo Sorenui.
   Regis, kažkur palėpėje jis matė meškerę... Tačiau garsiai išsakius šią idėją juodabarzdžiui galiausiai toptelėjo, kad čia nei Ravenas, nei Fasiras, na, kitaip sakant, čia ne berniukas, o mergaitėms žvejyba retai kada esti įdomi.
   Ką gi, kas pasakyta, tas.
   - Čia jų nėra, bet kalnuose ten - gali būti, - paslaptingai šyptelėjo magizoologas. - Ne, būsim vieni, nebent kada nors mus aplankyti sugalvos senelis arba tėvas, - papurtė galvą von Sjuardas.
   ,,Įdomu, ar senelis jai minėjo, kad turėjau šeimą? Ar ir vien apie Fasą?" - mintyse spėliones ir nuogąstavimus išsakė Sorenas. Žinojo, kad būtų velniškai nesmagu, jei Sabrina dabar pat užklaustų apie savo sūnėną.
   ,,Statyčiau savo galvą ir septynias iš aštuonių kojų, kad taip," - nerūpestingai atsakė Spaikas, užmesdamas giją ant dar vienos rago atšakos.
   ,,Iš likusios kojos tau jokios naudos, neatsiregeneruosi", - nusišaipė vampyras.
   ,,Ji liktų tau apverkti ir palaidoti", - sumurmėjo europinis medžioklis. Skaudžiai.

[Sabrina von Sjuard]

   Įsikaraliavusią tylą pertraukė brolio balsas. Ne, ne tokio atsakymo Sabrina tikėjosi. Mintis, kad teks sėdėti alkanai visiškai nežavėjo. Žinoma, šioje situacijoje buvo ir pliusų. Na, pavyzdžiui, ir tai, kad badaudama ji sulys ir sulaukusi pilnametystės galės dirbti modeliu, o tiksliau vaikščiojančiu kaulėtu skeletu.
   Regis, jau turiu savo ateities profesiją. Įdomu, pavyks paeiti su tais aukštakulniais, kurių kulnas siekia 20 centimetrų?
   Ateitis, sukurta savo pačios vaizduotės privertė šyptelėti. Nuo jaunosios von Sjuard neatsiliko ir priešais sėdintis vyriškosios lyties atstovas. Nors nuskambėjęs balso tonas buvo rimtas, tačiau auksinės akys išdavė giliai slepiama šypseną. Nejučia ir pati mėlynplaukė kilstelėjo lūpų kampučius.
   Gal nebus čia jau taip blogai?
   -Įsigydamas šią vietą tikėjaisi bėgiodamas numesti svorio ar tiesiog buvai bukagalvis?-neiškentėjusi įgėlė taip, kaip jai būdinga. Mintis, kad teks būti priklausomai nuo vyresniojo von Sjuard, be galo siutino. Nujautė, kad Sorenas nebus visą laiką namuose, nebent šis visiškas atsiskyrėlis, kaip galėjai spėti iš dabartinės gyvenamosios vietos, tačiau jei šis spėjimas buvo klaidingas, pirmuosius kelis mėnesius teks, kaip reikiant pasikankinti. Ypač žinant tai, kad jaunajai prancūzei retai kada pavyksta nugalėti principus ir savo užsispyrimą.
   -Aš tau panaši į katiną, kad savo skrandžio poreikius tenkinčiau žuvimi?-rauktelėjusi nosytę aiškiai leido suprasti, kad ežero turinys jos visiškai nedomina.
   -Greičiau Liuciferis taps tikru gėrio įsikūnijimu, o pats pragaras pavirs į ledą nei čia pasirodys Gilbertas,-gūžtelėjo pečiais lyg ką tik būtų kalbėjusi apie orus. Tas neatsakingas žmogysta mergaitės nė kiek nedomino.
   Pokalbio apie šeimą nusprendė daugiau nebetęsti. Nenorėjo šnekėti nei apie motiną, nei apie Gilbertą, o jei Sorenas nepasakoja apie savo šeimą, vadinasi, nereikia. Ji nieko prieš gyventi dviese.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sprendžiant iš nekintančios Sabrinos veido išraiškos, ji Soreno atsakymą suprato gana tiesiogiai. Von Sjuardas galėjo pripažinti, jog Leopoldas jam įteikė gana žiaurų savęs išbandymą, kuriame nuolat turi palaikyti svarstyklių pusiausvyrą: ant vienos lėkštelės - autoritetas, ant kitos - draugiškumas. Be abejo, vampyras norėjo, kad sesuo čia jaustųsi gerai, bet, regis, ji pati dar buvo linkusi kovoti. Ką gi, pasitikėjimas neateina taip greitai, ypač tiems, kurie jį būna jau praganę.
   Vis dėl to veikiai vienuolikametė irgi šyptelėjo. Tiesą sakant, mažų sataniūgų šypsena ne visuomet reikšdavo kažką gero, tad buvęs profesorius su gilia patirtimi dar neskubėjo pernelyg džiaugtis.
   ,,Buvo Soras, vampas storas", - nusivaipė Spaikas, išgirdęs gana įžūlų Sabrinos klausimą. Štai todėl su šeimos nariais visuomet esti sudėtingiau - jei ji tebūtų buvusi eliksyrininko mokinė, kelis vakarus už įžūlumą atsėdėtų areštą. Deja...
   - Man maisto į parduotuvę bėgti nereikia, - trumpai atsakė Sorenas, duodamas užuominą apie jųdviejų racionų skirtumus, o gilioje potekstėje - ir ką tik gimusią išmintį ,,Kam reikia - tas bėga". Nusprendė neiti su velniu obuoliauti, o jei velnias įsišėls, bus kitų būdų susitvarkyti.
   - Žuvį valgo ne tik katinai, - mirktelėjo Sorenas ir užsibrėžė tikslą kada nors jai išvirti ir į arbatą įpilti kokio eliksyro, valandai priauginančio ryžas katino ausytes. - Atleisk, kad apie tai nepagalvojau anksčiau, tačiau šituo tikrai bus pasirūpinta dar šiandien.
   Įdomu, kaip ji reaguotų, ant galvos pajutusi pūkuotas ausis? Suprastų, kur katinas pakastas, ar pultų į paniką?
   Kita Sabrinos replika Soreną mažumėlę nustebino. Vadinasi, ji tikrai tėvo nekentė, ir brolis negalėjo dėl to jos kaltinti. Susimąstęs jis patylėjo. Kada nors jos nuomonė pasikeis, dėl šito vyresnysis von Sjuardas neabejojo.
   - Ko gero, - neišsiplėsdamas linktelėjo mergaitei.
   Kambaryje tyliai spragsėjo ugnis, Spaikas įlindo į mažąjį mėlynąjį savo naują namelį, dabar nuo sofos tegalėjai matyti vieną truputį išsikišusią pūkuotą koją. Galbūt tą pačią, kurios voras nepastatė lažybose dėl Leopoldo pasakojimų apie Soreno susikurtą šeimą.
   - Numanau, jog pasiilgsi senelio ir dabar tau pikta, jog buvai ištremta nežinia kur, - nutraukė tylą juodabarzdis, žybtelėdamas auksinėmis akimis. - Jei nori, galiu kuriam laikui palikti tave vieną ir leisti apsiprasti su nauja vieta.
   Dar norėjo įspėti, kad ji neitų į lauką toli nuo namų, bet nusprendė kol kas apie tai patylėti - ji galėtų nepaklusti ir patekti į bėdą, jis juk dar jos gerai nepažinojo.

[Sabrina von Sjuard]

   Jaunoji prancūzė jau seniai spėjo suvokti, kad aplinkiniams su ja bendrauti nelengva. Išskyrus pirmuosius aštnuonerius metus, kuriuos, beje, mergaitė, nelabai prisiminė, tačiau žinojo, kad tuomet jos elgesys nė iš tolo nebuvo panašus į dabartinį. Įžūli, kandi, principinga, pasipūtusi von Sjuard ji tapo būtent tą dieną, kai Gilbertas ją atplėšė nuo mirusios motinos.
   Daugeliui tokių atžalų elgesys įprastas ir turintis aiškią pabaigą. Kiek per principingi poelgiai, neapgalvoti žodžiai, o tuomet - tėvų bausmė ir garsus durų trinktelėjimas, lydimas apsiašarojosios atžalos riksmų. Galbūt mėlynplaukė taip pat būtų pasielgusi, jei tik nebūtų iš tiesų išskirtinė savo charakteriu.
   Po Soreno atsakymo, regis, skirto išbandyti jaunąją prancūzę, nepasigirdo nei durų trinktelėjimas, nei verkiančios mergaitės riksmai. Visų nuostabai Sabrina ėmė kikenti. Linksmu ir nuoširdžiu juoku. Ir jai visai nerūpėjo, kad galbūt vyresnėlis žvelgs į ją žvilgsniu, kupinu nuostabos. Mėlynplaukė linksmai kvatojosi ir nurimo tik tuomet, kai ėmė skaudėti pilvą.
   -Gerai, tu laimėjai,-pagaliau nurimusi paskelbė savo pralaimėjimą. Nors iš pradžių von Sjuardas stengėsi įtikti savo seseriai, tačiau dabar kirto jai atgal jos pačios nuodais. Ir, tiesa sakant, auksaakei tai patiko. Jos brolis nebesistengė įtikti jai, o įsitraukė į žaidimą, kurį, kaip bebūtų keista, Sabrina pripažino pralaimėjusi.
   -Be abejo,-linktelėjo,-ją valgo visi kačių šeimos atstovai,-patenkinta šyptelėjo dar kiek paerzindama savo šeimos narį, o tuomet žvilgtelėjo į tyliai spragsintį židinį. Šio šiluma, teko pripažinti, veikė raminančiai ir migdančiai, tačiau į pastarąjį poveikį Sabrina nekreipė dėmesio. Šiai knietėjo apžiūrėti visą namą, kuriame teks praleisti nemažą gyvenimo dalį.
   -Atsiprašymas priimtas,-nežymiai kilstelėjo lūpų kampučius žvilgsnį gražindama į Soreną. Šis, kaip ir prieš tai, sėdėjo visiškai ramiai, lyg nė viena mėlynplaukės ištarta frazė nesujaudino ar nesuerzino jo. Kelias akimirkas prancūzė atidžiai stebėjo vyresnėlį, o tuomet paprasčiausiai nusprendusi nesigilinti grįžo prie pokalbio.
   -Nereikia,-lyg niekur nieko, visiškai nerūpestingai gūžtelėjo pečiais. Nors gestas buvo akivaizdžiai nerūpestingas, tačiau giliai viduje Sabrina klykte klykė prašydama jos nepalikti. Po motinos mirties ir visų šių šeimos narių keitimo mergaitė nuoširdžiai bijojo, jog vieną dieną liks atstumta. Kad ir kaip buvo sunku tai pripažinti, teko susitaikyti su mintimi, kad auginti vaiką, kuris net ne tavo ir juo rūpintis neprivalai, buvo gana didelė atsakomybė ir pasiaukojimas. Nujautė, kad visi von Sjuard tai darė dar ir dėl pagarbos Danielai. Iš visų jų pasakojimų ji suprato, kad motina gana artimai bendravo su jais, nors pati apie tai nebuvo užsiminusi. Galbūt dėl to, jog tikėjosi dukrą užauginti pati. Deja, likimas nusprendė kitaip.
   Likusi be motinos Sabrina buvo tikra, kad atsidurs gatvėje arba vaikų namuose. Išvysti Gilberto tarpduryje visiškai nesitikėjo, tačiau, kaip ir pati tikėjosi, šis ilgai netempė. Daug kartų mėlynplaukė buvo įsitikinusi, jog kiek per daug įsiaudrinęs tėvas išvarys paprasčiausiai ją į gatvę. Laimei, tai nenutiko. Kam dėl to dėkoti, Sabrina nelabai suprato, tačiau nenorėjo likti viena, net jei atrodė priešingai.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas žiūrėjo į Sabriną taip, kaip ir ji žvelgė į jį. Regis, abiejų auksinėse akyse žiburiavo šioks toks smalsumas, vieno akyse - iššūkio metimas, kito - mestelėjimas atgal. Giminės bruožas? Gali būti.
   Staigus sesers juokas šiek tiek apstulbino. Soreno antakiai vėlgi pakilo, o tada ir pats jis nusišypsojo - šįsyk nei liūdnai, nei sarkastiškai, nei apsimestinai. Retas atvejis. Visgi šio mergaitės prisipažinimo jis garsiai nekomentavo. Kas žino, kiek ilgai tęsis ta jo pergalė?
   „Ar čia yra garuojančių juokinančių eliksyrų?“ - sulaikęs kvėpavimą paklausė Spaikas. Kažkada panašius eliksyrininkas buvo panaudojęs netgi savo pamokoje, taip sutrikdydamas kiekvieną, peržengusį slenkstį ir patekusį į jo kabinetą.
   Sorenas atsistojo, kai mergaitė pareiškė jam atleidžianti
   - Man garbė, - mažumėlę teatrališkai nusilenkė jis, o tuomet priklaupė prie židinio, sumaitindamas ugniai dar porą beržinių pliauskų.
   Ugnis jas išsyk aplaižė it mažas šuniukas, gavęs išsvajotą skanėstą.
   „Aš vis dar nekvėpuoju, prašau patvirtinimo, kad ore nėra nieko netinkamo“, - po tylos prabilo Spaikas. Sorenas vis dar vypsojo, žvelgdamas į ugnį. Liepsnos atspindžiai auksinėse akyse atrodė kraupiai fantastiškai.
   „Įkvėpk“, - mestelėjo vyras, atsitiesdamas ir atsisukdamas į Sabriną.
   - Manau, dabar galiu aprodyti tau namus, - pasiūlė jis. - Ar mėgsti gaminti? - pasiteiravo, sukdamas į pirmąjį „ekskursijos“ tašką.
   Taigi, pirmiausia jis įžengė į miniatiūrinę virtuvę, kurioje vietos faktiškai tebuvo tik porai žmonių - maistui gaminti, man visą erdvę užėmė šaldytuvas, viryklė (šitie, be abejo, magiški ir atrodantys egzotiškai, nes, reikia nepamiršti, šitokiam užkampyje elektros tikrai negalėjo būt), kelios spintelės ir stalas.
   Na, vonios ar tualeto aprašinėti, regis, tikrai nereikia, bet į savo darbo kambarį Sorenas tikrai įdėjo nemažai pastangų. Lubos ir visos, išskyrus vieną sieną, buvo apkaltos bedroko plokštėmis, grindys liko iš paprasto akmens, greičiausiai taip buvo užkerėta. Kambarį apšvietė keisti mėlynai švytintys akmenys, matyt, jau iš kokio urvo ištraukti. Užėjęs į kambarį Sorenas pastūmė plokštę, kuria buvo uždengęs langą į mišką - be abejo, jau seniai jis nebuvo su viralais patyręs nesėkmės, tačiau atsargumas niekada nepamaišo. Pro langą į laboratoriją kaipmat įėjo daugiau šviesos - dabar galėjai aiškiai įžvelgti kambario viduryje stovintį labai tamsiai mėlyną akmeninį stalą, kambario šone stovinčią kėdę ir dureles grindyse į rūsyje įrengtą eliksyrų sandėliuką. Pagaliau Sorenas galėjo visa tai išsikrauti iš savo eliksyrininko krepšio.
   - Na, o antrą aukštą galėsi apžiūrėti pati, - vyptelėjo didysis brolis. - Taip pat ir įsirengti savo kambarį taip, kaip patiks. Per tą laiką galėčiau sulakstyti ko nors valgomo pagal tavo užsakymą, - davė užuominą, kad jau laikas pasirinkti pirmuosius pietus šiuose namuose.

[Sabrina von Sjuard]

   Nežinia, kas privertė šyptelėti vyresnįjį mergaitės brolį. Nuoširdus Sabrinos juokas? O galbūt tai, kad mėlynplaukė pripažino pralaimėjusi? Tiesa sakant, tai nebuvo svarbu. Jaunajai prancūzei užteko to, ką išvydo Soreno veide. Jis šypsojosi ir, regis, visiškai nuoširdžiai. Ne, nuobodu jiems tikrai nebus čia gyventi. Akivaizdu, nuotykių, pokštų ir išdaigų čia tikrai nepritruks. Na, galbūt kantrybės gali prireikti kiek daugiau, tačiau tai ne problema.
   Linksmą akimirką pakeitus kiek kitokiai, tačiau vis tiek keliančiai šypseną, von Sjuard lūpų kampučiai nežymiai kilstelėjo, o tuomet linksma išraiška pasikeitė į rimtą ir kiek per daug susimąsčiusi.
   Auksinis žvilgsnis, slepiamas rudos spalvos lęšių, įsmigo į židinį. Liepsna, lyg alkanas liūtas, uždarytas narve, neramiai šokčiojo židinio sienomis, o gavusi malkos, puolė šią lyg išbadėjusi anakonda. Kelias akimirkas Sabrina tylėdama stebėjo jai nugarą atsukusį vyresnėlį ir priešais jį šokčiojančią ugnį.
   Netrukus Sorenas atsitiesė ir rudų akių žvilgsnis susitiko su auksiniu. It kareivis išgirdęs vado komandą staigiai nušoko nuo minkštos sofos ir nusekė paskui vyresnįjį šeimos narį. "Ekskursija" po naująjį namą Sabrina iš ties domino. Juk vis dėl to čia teks praleisti nemažą gyvenimo dalį.
   -Tai nėra mano hobis, bet su virykle karo neskelbiam,-gūžtelėjo pečiais. Žinoma, jaunoji prancūzė virtuvėje nesisukiojo, kaip aukščiausios klasės virtuvės šefas, juk buvo sulaukusi vos vienuolikos metų, tačiau prižiūrima Leo mergaitė dažnai mėgdavo sukiotis virtuvėje. Neretai kiek nesėkmingai, tačiau tą pat akimirką į pagalbą atskubėdavo senelis.
   Sekdama paskui Soreną ir laikydama liežuvį už dantų Sabrina nužvelgė virtuvę. Ši, kaip ir reikėjo tikėtis, didelė nebuvo, tačiau jauki ir pakankamai erdvi dviem "virtuvės šefams".
   Tiks.
   Mintyse konstatavusi tik jai vienai aiškų faktą nusekė toliau, regis, į brolio laboratoriją. Čia, priešingai nei virtuvėje buvo kur kas įdomiau. Smalsumas prašyte prašė apžiūrėti kiekvieną kampelį, tačiau jaunoji von Sjuard liko stovėti tarpduryje. Tai buvo Soreno kambarys ir per daug brautis neketino. Nepakęstų, jei šis elgtųsi taip pat.
   -Kiek senoviška, bet atsižvelgiant į tavo amžių, tinkama,-gūžtelėjo pečiais pasukdama prie laiptų, tačiau čia pat buvo sustabdyta brolio balso. Lėtai apsigręžusi kelias akimirkas įtemptai mąstė. Galiausiai rausvos lūpos prasivėrė.
   -Pica,-šyptelėjo pateikdama užsakymą. O ko tikėtis reikėjo? Juk ji jaunosios kartos atstovė. Pica ir gazuoti gėrimai pagrindinis meniu.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas tik linktelėjo į Sabrinos prisipažinimą, jog ji nėra didelė mėgėja gaminti maistą. Širdį mažumėlę suspaudė prisiminimas, kad didysis virtuvės šefas buvo Fasiras. Kaži, ar dirbdamas ten, ministerijoje, jis dar turi šitam reikalui laiko. Fasiro tėvas nė nenumanė, kaip ten buvo. Nors buvo visai logiška, jog vakarais ar naktimis jis tuo užsiimdavo - juk pusvampyris jau turėjo būti priėjęs tą amžių, kai jam miego visai nebereikėjo. Be to, nors Sorenas nebuvo visiškai tuo įsitikinęs, atrodė, jog paskutinį ar priešpaskutinį sykį, kuomet lankė sūnų, jo namuose kvepėjo kažkuo keptu - galbūt sausainiais ar pyragu. Vyresniajam von Sjuardui buvo gana sunku atskirti šiuos gaminius dėl savo prigimties.
   - Argi aš senas? - apsimestinai nustebęs paklausė barzdočius, siekdamas sutrikdyti seserį. Ir iš tiesų, iš išvaizdos jis neatrodė vyresnis nei trisdešimt penkerių. Tiesa, ties smilkiniais į plaukus pamažėle skverbėsi sidabras, bet...
   Išgirdęs užsakymą, Sorenas palenkė galvą, su mažumėlę tramdoma šypsena ir priekaištu žvelgdamas į Sabriną. Visgi dėl to nieko dar nesakė - tegul pirmai apsipranta su nauja vieta, o paskui bus galima ir kažką stipriau pasakyt, ir pasibart.
   - Geriau nupirksiu raugintų kopūstų, labai tiks prie virtų bulvių, - apsigręžęs pagąsdino vampyras.
   Tiesą sakant, nežinotų, ką tokio amžiaus žmonės mėgsta, ir nežinotų, kaip jiems sukelti šiurpą, tačiau visgi tie dvylika ar keturiolika metų turint šeimą suteikė jam neįkainojamos patirties apie dabartinio jaunimo valgiaraštį bei nekenčiamą maistą. Natalie, Fasiro mama, deja, irgi nebuvo iš šio ar praeito amžiaus, tačiau tiek Fasas, tiek Venas, tiek Solveiga prie XXI amžiaus aktualijų puikiai prisitaikė ir elgėsi visiškai normaliai, jei taip galima apibūdinti. Na, tiesą sakant, ir apskritai Sorenas daugiau sužinojo apie maistą, kadangi maitinosi kiek kitaip, negu žmonėms buvo įprasta.
   Eliksyrininkas pasuko į svetainę, prikišo delną prie vilnonio mėlynojo namuko ir pasiėmė vorą. Atstumas buvo per didelis, kad eitų be sielonešio. Spaikas nebuvo itin patenkintas dėl to, tačiau nesipriešino. 
   - Tuomet susitiksim po poros valandų, sėkmės įsikuriant, - Sorenas pamojavo Sabrinai, žengė pro duris ir žaibiškai dingo kažkur girioje, o gal jau ir už kalnų.