0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #45 Prieš 6 metus »
Pamažu, pamažu, tarsi ietimi išjudinta obuolių lavina, kuri po truputėlį vis juda, juda... kol galiausiai nurieda pirmas vaisius, po to antras, o po to pasipila visa griūtis, pasipylė atsakymai į užduotus klausimus. Tričė stovėjo, klausėsi, tačiau giliai širdyje kirbėjo įtarimas, jog draugas pasako ne viską. Kodėl? Gal bijo tos šutvės? mintijo sau, laukdama prieisiant paskutinį, jos užduotą klausimą. Ir taip, žinoma tas laikas atėjo. Tik ties ta vieta vaikinas miktelėjo, patempė pirmą žodžio raidę, lyg būtų ko išsigandęs, ar tiesiog susimėtęs... sekundė, dvi, trys...
Vietoj Džeimso Greywindo stojo kitas, gana panašus į jį, prisistatęs Fredu Greywindu. Poniai Riddle nereikėjo didelio proto, jog suprastų jį esant jos geriausio draugo tėvu. Išgirdus ką šis siūlo, pirma mintis: sugniaužti kumštį, žiebti jam į žandikaulį, įkąsti, sužeisti, sukelti skausmą... kelti jį, kol tasai negalėdamas tverti maldaus mirties! Taip, mergina troško kraujo, galvojo visai kaip jos vyras, galbūt tokios prigimties ir jos sūnus. Sūnus, kurį šis šunsnukis pagrobė. Akimirką grifė susimąstė, ką jai pasakytų tėtis, žvelgdamas pro pusinių akinukų viršų, kad ji nemyli? Myli ji, tik pasaulis nėra padalytas į gerus žmones ir mirties valgytojus, visi, kad kokios prigimties bebūtų, yra žmonės, dėl tam tikrų priežasčių tapę geresniais ar blogesniais. Jei šią valandą būsima aurorė trokšta kraujo, nereiškia, jog nepasiilgo vyro, sūnaus, dukters, tai nereiškia, jog jai nerūpi mergina, stovinti šalia.
-Mes ateisim. – tepasakė, tada tvirtai suėmė Caroline už rankos ir apsisukusi ant kulno išnyko oru. Nematė jokio reikalo čia ilgiau pasilikti, o tai dar derybos nebūtų įvykusios, Slapstūnai galėtų švęsti tarpininko laidotuves vietoj to juos taip jaudinančio įvykio.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #46 Prieš 6 metus »
Pasisveikindama linktelėjo atėjusiai Beatričei ir sutelkė dėmesį į Džeimsą, atrodantį dar baisiau nei pati mirtis savo krizės dieną. Juodaplaukis vaikinas, rodės tuoj krisiantis negyvas, ėmėsi gana sudėtingo vaidmens - atsakyti į klausimus. Klausimus, Vienas po kito pasibėrusius Apgalvotus, apskaičiuotus O gal visai nenumatytus, netyčiomis nuo liežuvio galo nuslydusius. Papūtė į rankas - buvo vėsu. Apsidairiusi Caroline pastebėjo, jog liko viena žmogiška būtybė tarp visų susirinkusiųjų. Na, gal dar Džei, jo vietoj didelis klaustukas styrojo kaip ir anksčiau - tačiau visgi, tuoj bus išskirtinumas būt paprastu mirtinguoju. Mirtinguoju. Mirtininku. Mirštančiuoju. Nedidelis skirtumas, ar ne? Bent jau bendruomenės, komandos, sąjungininkų - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi - kredo jai patiko. Mirtininkai pasitinka mirtį kaip sau lygią. Gražu.
Susimąsčiusi juodaplaukė žvelgė kažkur sau po kojomis - girdėjo kuo puikiausiai, tad savo tamsiai rudus veizolus įbedus į Džeimsą dėpsoti reikalo nebuvo. Neišgirdo nieko tokio, kas galėtų padėti. Ferumos. Kas, kad ferumos - jeigu apie jas teisingai kalbama, ne taip lengva įveikti, kokia nauda, kad žinai pavadinimą. Nebent ant antkapio galima iškalti padaro, nuo kurio rankos (ar snapo) žuvai, vardą. Ir tai - daugiau darbo, graviruoti reiks. Kam čia vargintis? Džei staiga nutilus Caroline nustebusi pakėlė akis. Kad tave velniai, peiliai ir Merlino kelnės... Vietoje sąlyginai pažįstamos Džeimso Greywindo figūros stojo kita - vyresnė, griežtesnė ir, nori pripažink nori ne, baimę varanti. Išplėtusi akis septyniolikmetė tarsi netikėdama vėpsojo į besibaigiantį multisulčių eliksyro poveikį. Paliepimas ateiti į Demonų Metro merginos beveik nesujaudino. Ateiti? Kur tik norit, prašom. Juk nesunku. Tačiau išgirdus įkaitų vardus... Taip, buvo galima numanyti, reikėjo numanyti, tačiau... Tik dabar Carol suvokė, kad Slapstūnai pasiryžę eiti iki galo. Kad ir su kuo kovotų - armija ar keliais maištininkais, kurių vyriausias duokdie turėjo keturiasdešimt.
Juodaplaukė tebesukiojo garbaną ant piršto, papuolusi į savotišką sąstingį. Pokštelėjimas išnykus Igoriui grąžino į realybę. Jis neteko arba tuoj galimai neteks (septyniolikmetė nebuvo linkusi manyti, kad Slapstūnai - tokie skaidrūs ir sąžiningi kaip kalbėjo Fredas) sesers. Beatričė - brolio ir sūnaus. Tai kam reikalinga ji? Atsakymas į galvą atėjo kiek vėliau.
 - Malonu buvo susipažinti, gerbiamasis. Iki susitikimo metro? Tikiuosi jus ten pamatyti,- niūriai vyptelėjo ir spustelėjo Tričės ranką. Senojoje kvidičo akištėje pasiliko stovėti (jei dar neišsinešdino) tik mėlynapsiaustis derybininkas.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #47 Prieš 6 metus »
Vėjas darsyk bloškė šuorą suvirpindamas visus susirinkuosius.
Vilkolakis, vampyrė, žmogus ir mifritė. Žavinga. Visi padarai, kurie neša mirtį.
Tiksliau, mifritė, kuri pabėgo, gelbėdama savo sėdimąją. Nė nepklaususi kur jos Džeimsas, kurį ketino savo murkiančiu balseliu suvilioti. Ir tai vadinasi draugystė? Kaip jo sūnus, besišaipantis iš Hogvartso, vienos iš geriausių magijos mokyklų, kurioje gali laisvai numirti, taip Fredas šaipėsi iš draugystės. Ji jam neegzistavo. Tik nauda ir ja grįsti santykiai. Ir viskas. Taškas.
Nežymiai pakėlė antakius, šiek tiek išsišiepė. Igorio reakcija buvo pati įdomiausia, ta, kurios labiausiai laukė. Gaila, bet tikrasis Fredas Greywindas jos taip ir nesulauks. Kopija, idealiai sukurta eliksyrų, kerų ir įterptų prisiminimų, Valdymo užkeikimo dėka valdoma tebuvo tik apgaulė. Viską ką sukuria Slapstūnai, tėra vienas didelis spektaklis. Nepasigauk. Sviestas sviestuotas. Džeimsas, Fredas, o iš tikrųjų kažkokia vienkartinė kopija... Net ir ferumos buvo savotiškos kopijos to nepavykusio eksperimento, kol galiausiai paverstos į eliksyrą ramiai atsigulė aidavusios savo naudą kitiems.
- Lauksim,- trumpai atitarė skenuodamas žvilgsniu paauglius.
Vienas...
Igoris dingo.
Du...
Tričė pasigriebė Caroline...
Trys...
Ir dingo.
Paukštis, įsitaisęs ant kvidičo lankų kelisyk suplasnojo ir ties dvylika sekundžių atsiplėšė nuo paviršiaus. Ir tas dingo, kaip ir visi kiti, keliaudamas oru, bet paukštišku būdu, ne burtinišku.
Fredas Greywindas aka kopija apsisuko ant kulno. Prieš akis iškilo Guolio kambariai... Pokšt. Pradingo.
Mirtininkų susirinkimas iširo, Pirmoji treniruotė nutraukta, daugiau kitos nekurtos... Ko gero, du nulis, Slapstūnų naudai.

*

Neprisijungęs Gabriel Anthony Conte

  • III kursas
  • *
  • 34
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
  • You bring me home
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #48 Prieš 6 metus »
Berniukas lėtai atsistojo nuo žemės. Būtų atsistojęs ir greičiau, bet vieną petį taip skaudėjo, kad jokio greičio nebuvo įmanoma išvystyti. Prakeiktos nešyklės. Apsižvalgė. Lengvai suprato, kas atsidūrė kažkokioje kvidičo aikštėje, bet vis tiek net nenutuokė kokiame pasaulio kampelyje yra. Na, bet šiandien to turbūt ir neprireiks. Eliotas atsisuko į savo porininką.
- Tai nuo ko turėtumėm pradėti?- paklausė. Serafino niekur nesimatė. Greičiausiai slėpėsi kokioje pakampėje. Tą varniukas ir nusprendė išsiaiškinti. Jis apėjo visus užkampius, bet jokio padaro nesimatė nei kvapo. Nors lauke buvo gan šilta, vėjelis esantis čia vis dar buvo gan šaltas, todėl Eliotas sukryžiavo rankas, taip norėjo palaikyti šilumą.
- Gal tu numanai kur jis prašapęs? Jei jau nešyklė atnešė mus čia, tai serafinas turi būti kažkur netoliese, bet bjaurybė greičiausiai kažkur pasislėpęs nuo mūsų.
Nors padarėlio nesimatė, bet ir Eliotas be teigiamo rezultato nesiruošė pasiduoti. Ir tada berniukas suprato, kad Augusto niekur nesimato.
- Užtat visada ir geriau dirbti vienam,- atsiduso Eliotas ir supratęs, kad šioje kvidičo aikštėje neras nei porininko, nei serafino, vienas nupėdino ieškoti kitur. Žinoma, nepamiršo išeidamas pagriebti ir nešyklės.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Eliotas Sinkleris »
They don't know about us

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #49 Prieš 4 metus »
Tik te Dievas žino, kas dabar nutiks.
Kajus, susikišęs rankas į kišenes, tylėdamas stebėjo senąją Ūdrų Žabangų kvidičo aikštės vidurį. Ryžtingame penkiolikmečio veide švietė vos pastebimas nerimas.
Nerimas dėl to, kas dabar nutiks.
Nerimas dėl savo saugumo.
Apie Džeimsą Greywindą bemaž nieko nežinojo - tik tai, kad yra globėjo netikras brolis ir gan ne iš kelmo spirtas vyrukas.
Kajus jautėsi kaip ištižęs molis, tačiau stengėsi tai paslėpti po ryžtingumo kauke, visgi, neramios mintys nepaliko jo ramybėje.
Kaip aš jį atpažinsiu? O jei pasirodysiu vėpla, jis atsisakys manęs mokinti? Kas jeigu aš esu iš tų, kurie nesugeba išaukti gynėjo? Kas jeigu aš nerasiu linksmo prisiminimo?
Kas jeigu aš tik dar vienas nevykėlis, kuris įsivaizduojęs galėsiantis tokiam amžiuje išaukti gynėjo kerus?

Kajus sukando dantis.
Nurimk. Viskas bus gerai...ne..negerai...Ach...man nereikėjo parašyti to laiško tam prakeiktam pelėdyne!
Prefektas sugniaužė kumštį, jo įsitempusį veidą apšvietė šeštadienio rytmečio šviesa.
Kitaip nei švilpis, gamta ir aplinka nestresavo: apsimiegojusi saulė kilo viršum kvidičo aikštės bokštų, aptingę plunksniniai debesys plaukė pilkšvai mėlynu dangumi. Šalta gaiva prisisunkusį orą virpino ausis glostančios paukštukų giesmės.
Kajus dar sykį sunkiai atsiduso.
Jei jis greičiau neaties, mane nervai užmuš,- niūriai sudejavo mintyse.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #50 Prieš 4 metus »
Laiškas rinko dulkes.
Pirštais sugriebė ugninės stiklą, pavartė, pakėlė prie lūpų ir sustojo. Trinktelėjo durys. Džeimsas prisimerkė, akimirkai susimąstydamas. Pro langą matė, kaip Džono ševeliūra dingsta už kampo. Ir jam reikėjo susitvarkyti. Džonui greičiau augo barzda, negu Greywindui garbiniavosi plaukai.
- Susitiksime Ligustrų gatvėje. – ir užsivertė.
---
Gera išlįsti iš namų. Vaikinas persibraukė veidą, barzdą, plaukai irzliai užkrito ant akių. Rytmečio gaiva lindo į ausis, pasaulis – lyg aptingęs katinas. Kojos dėliojosi pačios. Lengvumas kildamas iš skrandžio, stemple į viršų, apgaubdamas visą kūną, vertė negalvoti apie praeitį, ateitį, šią suknistą sekundę -  vėjai kišenėse, tiksintis laisvės laikas, Ministerijos rūstybė, Caroline...
Šeštadienis. Paukščiukai čiulbėjo. Hogvartsas stūksojo tylus ir ramus, artėjo vasara.
Neįskaitomos akys klajojo.
Kada rankose jis laikė lazdelę? Kada kovojo? Kova teliko tik jo galvoje.
Senoji kvidičo aikštė pagavo buvusio grifo žvilgsnį. Seniai, kažkada ten dėjosi negeri dalykai, bet ugninė užgožė tuos prisiminimus, ta maloni šiluma gelbėjo. Senos tribūnos, pūvantys suolai, žolė, tokia vešli ir siekianti kulkšnis, užkonservuota azarto dozė – viskas iškilo, viskas tėškėsi prieš tamsų siluetą, nukreipusį smakrą dangun. Vyras lėtai apsidairydamas rankas sukišo į kelnių kišenes. Nors nebuvo visiškai girtas, vienas stiklelis tebuvo apšilimas, suvokė nesant jam vienam. Lazdelės neturėjo. Ji lūžo prieš metus, gal dar seniau, tačiau taip ir neišdrįso pasirodyti pas Olivanderį – senis prisiminė visas lazdeles, visus jų savininkus. Nenorėjo to išmintingo, susiraukšlėjusio veido klausimų ar to pačio žvilgsnio, kelių žodžių nuotrupų – prieš šį meistrą jautėsi daug labiau prasikaltęs nei prieš savo buvusius draugus, įbrolį ar senąjį Nuodų ir Vaistų profesorių.
Džei žengė žingsnį šalin. Tegu aikštė lieka vienui vienai laukiančiai figūrai – Kajui Arno Wintersui, berniukui, rašiusiam laišką žudikui, kuris jo neskaitė.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #51 Prieš 4 metus »
-Ei! - Kajus kvidičo aikštėje išvydo kažkokio vyro ar vaikino figūrą.
Prefektas visu greičiu pasileido prie atėjusiojo.
Ritmingas batų dunksėjimas į žemę, kvėpavimas rankų mostai - Kajus greitai pribėgo it būtų skridęs ant šluotos.
- Sveiki...Jūs esate Džeimsas Greywimdas, tiesa? - paklausė susijaudinęs rūsčios išvaizdos žmogaus.
Kajus niekados nebuvo matęs globėjo įbrolio nuotraukos ar pasakojimo apie jo išvaizdą. Tik girdėjo apie jo būdą ir gyvenamos vietos adresą.
Padus kuteno nerimas ir jaudulys.
Gal tai tiesa? Gal jis šiandien sulaukė Džeimso apsilankymo? Gal jis iš tikrųjų perskaitė jo laišką su pagalbos prašymu?
Kajaus tamsios akys nuslinko aštrių bruožų veidą su įsodintomis rudomis akimis ir apžėlusį barzda tos pačios spalvos kaip ir plaukais.
Vyras, Kajaus manymu, buvo vidutinio ūgio, šiek teliek didesnis. Atrodo viena ar dvejomis galvomis. Tvirto sudėjimo...kaip ir tokį žmogų įsivaizduotų kaip rūstų ir griežtų profesorių.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #52 Prieš 4 metus »
Keista likti beginkliu. Lyg kūdikis... Visai neparanku. Vyras akimirkai užsimerkė sukandęs apatinę lūpą. Galėjo lazdelė ir nelūžti. Siluetui už nugaros pasileidus bėgti, batų keliamas dundesys buvo pernelyg ausį rėžiantis, jog liktų nepastebėtas  – Greywindas žvilgtelėjo per petį ir suvokė ugninės poveikiui nykstant, garuojant šalin.
Bėgo berniukas. Jis maskatuodamas rankomis skynėsi kelią per tankiai suaugusią kvidičo aikštės žolę ir Rafaelis prisimerkė saulei blykstelėjus tarp kvidičo lankų. Rudaplaukis garbanius buvo nepažįstamas, svetimas. Kaip paprasta, jokių gobtuvų, nukreiptų lazdelių ir aurorų, jokios dramos ir Mirties. Net pasišaipė iš savęs – lūpų kampučiai kilstelėjo. Baily tu, išsigandai šito mažiaus. Visgi, pastarasis vaiku tikrai nebuvo – beveik šešiolika ir paauglystės vidury. Švelnių veido bruožų susijaudinęs paauglys pribėgo ir bernioko veido panašumai su Olivijos Rouz Winter privertė Džeimsą giliai viduje išmušti iš vėžių, nors veidas liko po abejingumo kauke.
- Ko nori? – šaltas, kampuotas balsas išsimušė iš gerklės ir vyras suvokė esąs aiškiai susierzinęs. Maloni skrandžio šiluma galutinai išsivadėjo, kvidičo aikštės prisiminimai trenkė per galvą, o saulė įkyriai spigino į akis. Kažkoks idiotėlis žinojo jo vardą, tas pats idiotėlis priminė Livi. Džeimsas atsisuko visu ūgiu prieš vaikį ir randuotas veidas pasirodė visu bjaurumu, žemės rudumo akys žibėjo nemalonia gaida.
- Kas tu? – paklausė ir vėl.
Saulė ir toliau įkyriai blizgino, gamta budo.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #53 Prieš 4 metus »
Jaudulys it dūmas išgavaro iš Kajaus galvos, penkiolikmetis pasijuto it trenktas šlapiu skuduru.
-Kajus Arno Wintersas,- sumišimas pasigirdo penktakursio balse,- Igorio Lorijano Greywindo ir Emilijanos McWellės globotinis,- lyg visus savo asmeninius duomenis atsargiai išpyško sutrikęs švilpis.
Vengiančiod nepatogaus Džeimso žvilgsnio, tamsios akys nukrypo į šoną.
Senoji Ūdrų Žabangų kvidičo aikštė skendėjo ryto tyloje, ramumoje. Kajus pastebėjo praskriejantį kėkštą. Akimirką įtampa atslūgo.
Penkiolimmetis žinojo, jog kėkštai paprastai sutikdavo ir palydėdavo jiems nepažįstamus objektus. Ir šį kartą, kaip ir kitus kartus, kėkštas neatrodė ramus.
Vos nutūpęs ant medžio šakos, prabilo šaižiai giedodamas, atrodė, jog jam Kajus ir Džeimsas- nelaukti svečiai, lyg mirties nešėjai ir tik jų "dėka" šioje aikštėje kažkas negero nutiks.
Kajus suspaudęs lūpas, nedrąsiai pasikasė pakaušį.  Negi Igoris nepasakojo apie mane Džeimsui? Bet kodėl? Ne, taip negali būti...bet..jei taip..Tai kas privertė juos taip nebendrauti? O gal mane Džeimsas tikrina? Bando? Bet tada, kam?- su šia mintimi Kajus pakėlė žvilgsnį į Greywindo veidą ir nejučiomis susigūžė nuo pasirodusio visu gražumu veido.
Šie randai buvo kitokie nei Igorio - bjauresni, ryškesni, tikrai švilpiui rodėsi, jog vyras nė karto nebuvo gydomas ir ar slaugomas hilerio. Ką jau bekalbėti,  ar iš viso buvo Švento Skutelio ligoninėje.
-A-aš...-Kajus užsikirto, nes netikėtai suvokė, kad ne tokiu eiliškumu atsakė į klausimus, raudonis išmušė sprandą ir skruostus,- Pieš kurį laiką jums siunčiau laišką su prašymu, jog galėtute mane išmokyti kaip iššaukti gynėjo kerus...- Kajus troško prasmegti skardžiai žemėn. Jis jautėsi toks kvailys ir idiotas!
- Tai ar galėsite mane to pamokyti? - nedrąsiai perklausė rudaakio.
Raudonis neatslūgo.
Kajus lūpas sučiaupė stipriau.
Kas mane velnias nuneštų! Kodėl man nesiseka?   Mintis sujaukė pasirodęs vėjas.
Aš toks kvailys prie jo...Dar pasijuoks iš manęs, jog mane švilpiai išrinko prefektu, bet normaliai nemoku sakinio suregzti ir raudonuoju kaip prakeiktas burokas!- širdo Wintersas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Kajus Arno Wintersas »

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #54 Prieš 4 metus »
Berniukas persimainė – jo veidą užgrobė sutrikimas, išspyręs tą, taip aiškiai matomą, susijaudinimą. Vyras visai susiraukė:
– Igorio? Nuo kada? – vaiko žodžiai perliejo it šaltas vanduo. Tokio akibrokšto jis nesitikėjo – Igoris – globėjas? Jo jaunesnysis įbrolis, tas šviesus Švilpynės mokinys, kaip nenuostabu. Tarnauti pasauliui. O pats... jam lūžo vaizduotė įsivaizduoti save turintį vaikų, ką pasakyti apie sužadėtuves... tėvystė? Vyras pašiurpo. Tai kėlė baimę. Gumulas užspaudė gerklę. O gal? Tu ir Livi. Net ir prieš nosį stovint Kajui, matant šį nesugadintą gilios baimės, netikrumo ir pykčio, neatrodė, kad Igoriui pasisekus pasiseks ir jam.
Igorio globotinis suko tamsias akis išvydęs Džeimso veidą, jo žvilgsnis nukrypo kažkur toliau. Greywindas nesusilaikė atvirai neišnagrinėjęs vaikio. Švelnus, nematęs smurto akivaizdžiai skyrėsi nuo iškilesnių Olivijos veido bruožų, kuriuos vasaromis dengė nedidelės strazdanos. Nedidelis jų ūgis – idealus panašumas, o Kajaus rudos garbanos puikiai priminė Livi tamsiai raudonas, taip Džono Luko mėgtas pinti po judviejų pirmojo susitikimo. Kajaus pakėlus akis, Džeimsas pastebėjo Wintersą susigūžiant. Ta reakcija tokia įprasta... Taip, jo praloštame kūno grožyje karaliavo bjaurūs, metų nubalinti randai.
- Nežiūrėk, jei nepatinka. – tarė nenukreipdamas dėmesio nuo paauglio.
Jų net žvilgsnis buvo panašus. Nesuvaržomi, džiaugsmingi, tačiau rainelės skyrėsi – Rouz tarsi miško, tamsesnės už smaragdines, vaikio tamsios, it šulinys. Jis ir Livi... norėjo užvožti tam vaikigaliui. Giliai kišenėse nykščiu suspaudė smilių, trakštelėjo sąnarys.
- Sakai Igorio ir Emilijanos... – prieš akis išdygo Demonų metro grumtynės su Lorijanu, vėliau dviejų merginų kontūrai. Tai jie kartu. – O tikrieji kur?
Apie Livi tėvus buvo negirdėjęs nė žodžio, juolab apie seseris ar brolius. Panašumų buvo, bet skirtumai irgi karaliavo. Iš minčių ištraukė Winterso mikčiojimas, berniukas buvo visas išraudęs.
- Turi globėją, tegu jis ir moko. – atsainiai burbtelėjo ištraukdamas rankas iš kišenių. – Aš ne profesorius.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #55 Prieš 4 metus »
Gerai, pasirodo, jis apie mane ir Hogvartsą nieko nežino...
-Paėmė globon prieš keturis ar penkerius metus...- atsargiai atsakė Kajus, jausdamasis it nuogas.
Rudos Džeimso akys it adatos smigo į jį, atrodė, jog Greywindas  akių pagalba ketina nuo jo nuplėšti visą išvaizdą, ar pamatyti jo sielą.
Tačiau Kajus stengėsi nesusigūžti kaip anksčiau.
Stovėjo tvirtai, nesusikūprinęs, šiek tiek virpantis viduje, nes nenutuokė kas gi jo laukia.
Deja, tolimesnis randuotojo klausimas švilpio tvirtybę nupūtė kaip vėjas dulkes nuo kelio.
-Aš...Na...Jų nepažįstu,- sumekeno it avelė Wintersas,- Kaip Igoris buvo radęs mano dokumentus Skutelyje...- Kajus staiga nutilo. O dėl ko jam turėčiau aiškinti? Dėl ko jam taip įdomu? - sudvejojo penkiolikmetis,- Nepasakoti jam? Aš nepažįstu jo. Gali užsiusti ir manęs nemokinti...
-...Tiesiog, po to buvo išsiaiškinta  jog mano biologinė mama mane paliko ligoninėje. Apie tėvą nieko nežinau. Nežinau ar gyvi, ar ne.
Kajus nutilo ir nuleido tamsias akis į žemę. Jis nepapasakojo, jog jam buvo diagnozuota klinikinė mirtis.
Wrena, dabar ir šis žinos tiesą,- kažkoks sunkumas nugulė ant širdies.
Netikėtai, penkiolikmečio lygiame veide pasirodė raukšlės, jis susiraukė.
-Kodėl ne?- it žuvis išmesta į krantą, sužiobčiojo iš netikėtumo. Kajus papurtė savo galvą, garbanos subangavo,- Taip, turiu, bet Igoris per daug užsiėmęs savo darbu,- sugriežė dantimis. Na, jau ne, aš nepraleisiu šios progos išmokti gynėjo kerų! - Nei Igoris, nei Mela, nei Emilijana - niekas  iš mano pažįstamų neras laiko mano gynėjo kerams,- karčiai kalbėjo,- Uh, neesi, bet gal kažkada juo būsi? - retoriškai paklausė, įsipitrindamas į rudas Džeimso Greywindo akis.
-Pagal tavo logiką, tas kas nėra profesorius, negali mokinti kitų? Beje, gynėjo kerai nemokinami Hogvartse,- nudrėbė argumentą Kajus Arno Wintersas, tikėdamasis, jog pavyks pasiekti savo tikslą.
Kajus žengtelėjo artyn.
-Pagal mane, tu vienas geriausių mano pažįstamų kerėtojų. Negi tau bus sunku išmokyti vieną penkiolikmetį švilpį gynėjo kerų, kai pats tu gynėjo kerus išmokai net ketvirtame kurse? - neatlyžo dvivardis, sunerdamas rankas ant krūtinės.
Oi, ne, Kajus tikrai nebandys pasiduoti ir nepasiekti savo tikslo.
Oi, ne, jis tikrai bandys tai pasiekti, bet kokia kaina ir žengti dar vieną žingsnį link animagijos.
Kajus drąsiai nužvelgė Džeimsą.
-Tai?

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #56 Prieš 4 metus »
Kūdikystės panašumai tarp jo ir švilpio nemaloniai nutvilkė – abu palikti biologinių motinų, tik tėvai netikri arba tikri... Kažin, ar kelias bus tas pats? Soreno branda buvo nemaloni, Igorio vaikystė ir paauglsytė nesaldi, Viljamso skausminga, bet nei vienas, nei kitas nepuolė ten, kur pliuškenosi Džeimsas, Ašas ir Caroline. Galbūt. Kažkur skrandyje kilo noras atsidusti, atsisėsti ant tų paklypusių kvidičo aikštės suoliukų ir galvą susiimti rankomis.
Kajui ėmus niršti, žemės rudumo akis paslėpė po blakstienomis, minutėlei atsiduodamas tamsai užvertęs galvą dangun. Merlinai šventas. Vyras kilstelėjo krūtinę lyg atsidusdamas, bet tik įkvėpė rytmečio gaivos. Vėjas perbėgo kvidičo lankais, aikštės žole. Artėjo vasara... Winterso kartūs žodžiai netilo.
- Igoris papasakojo ar pats išknisai? – Džeimsas irzliai trakštelėjęs jau visais pirštų sąnariais, - Taip, išmokau, nes Hogvartsui grėsė skerdynės ir jos įvyko, o kas tau dabar? Bijai psichų? Puikybę niežti? – prunkštelėjo pašaipia gaida tingiai atmerkdamas akis. Berniukas nepriklausė jo šeimai, nebuvo ir argumentų kodėl Greywindas turėtų tampytis dėl šios neūžaugos. Ne paslaptis ir tai, kad ši šeima nenorėjo turėti jokių įmanomų santykių su Lorijanais – velniai griebtų, tegu jie eina šalin, tie apgailėtini pasaulio gelbėtojai. Džeimsui šie kėlė nemalonius prisiminimus, o Džonui – nerimą dėl keršto.
Ar tas vaikis bent numano ko klausia? Žmogaus, kuris pagrobė Melą, kuris nužudė Magijos Ministro brolį, išdavė draugus ir jiems kenkė, dalyvavo pogrindyje persekiodamas kitus. „Kiek man liko laisvės laiko?“ – pasislėpęs savo kambaryje savęs klausė kiekvienąkart nakčiai atėjus.
- Tu manęs nepažįsti, - kaip būtų dabar gerai ugninės gurkšnis. – nė kiek. – žudikas balse pagaliau atsirado noro likti vienam gaidelė. - Eik šalin.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #57 Prieš 4 metus »
Kajus sukando dantis.
-Pats suradau.
Tamsios akys įsipitrino į Džeimso veidą. Stovėjo tiesiai. Drąsiai.
-Tiek ir nuo psichų apsiginti, tiek sužinoti, koks man gyvūnas ar paukštis priklauso,- paaiškino,- Noriu tapti animagu ir man įdomu į ką galėčiau pavirsti, jei man pavyktų tapti animagu,- Kajus giliai įkvėpė, bailumą pakeitė silpnas pyktis,- Juokis į sveikatą.
Kajus jau pradėjo suvokti, kodėl Igoris mažokai kalbėjo apie Džeimą ir kas jame globėją nervino - savanaudiškumas. Visgi, Wintersas suprato, kad koks bebūtų Džeimsas, Igoriui rūpės šis rudaakis.
Prefektas žingsniu atsitraukė nuo Greywindo, tačiau nenuėjo šalin, kaip reikalavo vyras.
-Gal ir nepažįstu jūsų labai gerai, tačiau manau, pažinojimas neturi reikšmės mano prašymui. Aš neprašau jūsų išmokinti, kokių mirtinų kerų ar burtažodžių,- leptelėjo dvivardis,- Aš tik noriu apsiginti ir sužinoti mano gyvūną. Negi daug  iš jūsų prašau?- neatlyžo Kajus.
Jis buvo kaip erkė: jei ko nori - prisisiurbs, ir kad atsikratytum, turėsi tik išrauti - mandagus prašymas jokio poveikio nepadarys.
-Negi daug iš jūsų prašau? - pakartojo dar kartą,- Negi esat toks užsiėmęs?
Kajus tvardėsi. Jis taip norėjo papurtyti šį žmogų, kad pastarasis susiprotėtų ir pradėtų teiktis mokinti ji gynėjo kerų!

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #58 Prieš 4 metus »
–  Kokie mes drąsūs, –   vyras šaltais pirštais sugriebė Wintersą už smakro, atviru, žiauriu žvilgsniu sugaudamas tamsias vaiko akis, –  o daugiau nieko neradai? – jis tvirtai laikė berniuko žandikaulį ir tik vaikui žengtelėjus atgal paleido. – ne, neradai. Nebūtum atėjęs.
Igorio vaikis buvo beprotiškai įkyrus. Jei šią minutę būtų stovėjęs šešiolikmetis paauglys Džeimsas, šio susitvardymas seniai būtų išsibarstęs į visas keturias puses. Tačiau jis tik iškošė:
- Vaike. – Greywindas perkreipė veidą. – Tavo pasiteisinimai yra apgailėtini. Psichų nėra. Jie Azkabane. Tavo gynėjas nėra lygus tavo formai. Tu tikras kvailys, jei taip manei. – juodaplaukio balsas pavojingai pakilo kaip tik tą akimirką, kai vėjas suošė tarp kvidičo aikštės lankų:
- Užteks! – jau dabar buvo nebesvarbu nei švilpio panašumas su Olivija Rouze Winter, raudonplauke mergina, nei išnykusi ugninės šiluma, nei prisiminimais puolanti aikštė. – Užteks, aš pasakiau. – Džeimsas grėsmingai suurzgė, bet vyro raumenys neįsitempė, jis nepuolė. Nutilęs akimirką neslėpė žaibuojančių akių. O tada prakalbo, lėtai apsverdamas kiekvieną žodį, taip kankindamas paauglį kiekviena pauze:
 – Tu nesi lygus savo globėjui, todėl tavęs neverta mokyti. Ar aišku? Jei... – norėjęs pridurti apsigalvojo ir kilstelėjęs apžėlusį smakrą šyptelėjo bei daugiau nieko netaręs apsisuko. Igi, tau prastai baigsis. – taręs mintyse vyras patraukė per kulkšnis siekiančią senosios kvidičo aikštės žolę, pagaliau Kajų palikdamas vieną.

*

Neprisijungęs Kajus Arno Wintersas

  • Kvidičininkas
  • ****
  • 407
  • Padlmiro jungtinė komanda, puolėjas.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #59 Prieš 4 metus »
-Galiu dar kartą paieškoti ir pasistengti daug giliau,- atkirto Kajus, piktai spigindamas juodomis akimis į vyrą,- O gal pats nenori pasidalinti su žiniomis?
-O kas sakė, kad psichai Azkabane visados užsibus? Kas jeigu atsiras kažkoks diedas kaip Voldemortas ir psichai vėl ištrūks? Kas tada?- neatlyžo Kajus, nenorėdamas susitaikyti su Džeimos psakytais žodžiais apie jo pasiteisinimus. Kokia nesąmonė! Tegul pats pasiklauso kokius pasiteisinimus sako, o nevaro apie "apgailėtinus pasiteisinimus"!- niršo jis mintyse.
Kajus įsitempė. Jau žiojęs prieštarauti, jog lygu, nes yra krūva tokios situacijos pavyzdžių, tačiau užsičiaupė. Džeimo balsas pernelyg šiurpiai grėsmingai pakilo aukštyn. Prefektas pažinojo tokį balsą. Baimės šaltis sukaustė padus, pradėjo slysti su savo kibliais čiuptuvais blauzdomis, juosmeniu, link krūtinės, kol sukaustė visą švilpio kūną ir protą. Tolimesni šalti Džeimso žodžiai paliko skaudžius rėžius širdyje. Jis nekvėpavo, pamiršo apie tai. Apstublintas, gavęs šlapiu skuduru per veidą, jis tylėjo ir pasimetusiu žvilgsniu stebėjo, kaip jaunas vyras pasišalina iš Ūdrų Žabangų kvidičo aikštės.
Aš nesu lygus savo globėjui?
Aš nevertas gynėjo kerų?
Aš...?

Sumirksėjo.
Gumulas užstrigo gerklėje.
Nesu lygus? Nevertas?
Jis neprisiminė kaip išėjo ir kvidičo aikštės, jo mintys vis klajojo per visus devynis Džeimso Greywindo žodžius. Tik po kelių gerų valandų atkuto, kai suprato, jog batai permirkę nuo vakaro drėgmės žolėje ir eina ten, kur akys veda.