0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #30 Prieš 8 metus »
 Kodėl turėčiau pykti dėl to, kad susimetėm? Juk valgėm abi, tai ir mokėjom abi... - susimąstė.
 -Emm... Nereikia man gražinti pinigų. Gali laikyti, kad tarkim, aš tave pavaišinau. - tarė žengdama per kavinukės slenkstį.
 -Per Kambarį būtų per rizikinga. Kas žino ar tik prie jo durų nestoviniuos koks mokytojas. Aš manau, kad eikime pro Senąją kvidičo aikštelę, o į pilį eikime per atsargines duris. Pro jas turėtume atsidurti kažkur trečiame aukšte. ((Ten Mirtos tualetas.)) - tarė įsisupdama į apsiaustą ir užžiebdama šviesą lazdelės gale.
 Margo žingsniavo sena, akmenimis grįsta gatvele, girdėdama savo ir Klastuolės batų kaukšėjimą aprimusio miestelio skliaute.
 -Na ir šalta... - sumurmėjo paspartindama žingsnį. -Čia į kairę. Gatvės gale turėtų matytis stadionas.
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Celeste Victoria Lavenza

  • VII kursas
  • *
  • 624
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • YOU SHOULDN'T ANNOY A GIRL WITH AN AXE
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #31 Prieš 8 metus »
Eidama šalimais varnanagės iš kavinės, Junko tylomis mintyse niūniavo kažkokią liūdną melodiją, o išgirdusi šalimais einančią Margo kalbant, klastuolė atsisuko į ją.
-Vistiek, žinai, nemalonus jausmas toks atlieka, jeigu taip ir neatsimokėsiu. Tai va, vėliau grąžinsiu, kitaip pačiai bus nesmagu,- padarydama pauzę ir leisdama kitai merginai tęsti savo kalbas, o tik šiai pabaigus Junko vėl prakalbo,- Taip, gerai, gal niekas mūsų nepastebės tokiu atveju. Na, bent tikėkimės.
Palikus kavinukę, Junko vis dar mintyse kūrė tolimesnę melodiją, nelabai kreipdama dėmesį aplinkui į vietą, kurioje merginos buvo. Vienaip ar kitaip, aplinkos nepažinojo, o dėl nakties tamsumos ne ką ir įžiūrėjo, tai koks skirtumas? Tylomis, bet skubiai einančių klastuolės ir varnanagės keliami garsai einant ar kvėpuojant atsimušė į nakties tylumą, taip sukeldami nedidelį nerimo debesį. Margo pasakius gan akivaizdų faktą, kad yra tikrai šalta, pirmakursė tik pritariamai suniurnėjo, o šiai prabilus, kad stadionas jau netoli, Junko greitu žvilgsniu metė žvilgsnį į tolį, atpažindama kelis daiktų , kaip tribūnų ar lankų kontūrus. Įžengus į pačia aikštę, mergina ir vėl pravėrė burną.
-Manau, net neverta čia stoviniuoti ar kažką apžiūrinėti, geriau tiesiai šaunam į pilies vidų.
“If an angelic being fell from the sky and tried to live in this world of ours, I think even they would commit many wrongs. I wonder what colors their purity would be dyed…”

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • VII kursas
  • *
  • 392
  • Taškai:
  • popsas užkniso juodai
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #32 Prieš 8 metus »
 -Čia tik sena kvidičo aikštelė. Jeigu joje ir yra kas nors įdomaus, tam rasti reikėtų daug daugiau laiko negu dabar turime mes. Pradės švisti - pradės ir patruliuoti. - tarė, o su kiekvienu žodžiu iš mergaitės lūpų sklido dėl šalčio susidaręs rūkas.
 Margo dar labiau paspartino žingsnį.
 -Nuo šio stadiono turėtų matytis mokyklos kvidičo aikštelė, o nuo jos visai nebetoli ir pilis. - pranešė, kaip įmanydama labiau supdamasi į apsiaustą.
 Ant šlapios žolės krito rūsčiai niūrus apleisto stadiono, apipusvusių tribūnų šešėlis, nuo kurio kažkodėl dvelkė šalčiu labiau negu nuo bet kurio kito pastato. Netrukus mergaitės išlindo iš dar tamsesnio, negu naktis šešėlio. Po jų kojomis atsirado pramintas, siauras takelis vedantis iki dabar naudojamps kvidičo aikštelės, o toliau ir iki mokyklos.
Dėkoju visiems savo draugams, bičiuliams ir bendraminčiams, kurių dėka čia praleidau nuostabų laiką. Ačiū visiems mane palaikiusiems, gyrusiems ir skaičiusiems mano rašliavą. Dėkoju visiems mane mylėjusiems ir kam buvau reikalinga. Jūs ir ši vieta mane labai pakeitėt. Ir tai gerai.
Kada nors papasakosiu apie jus visus savo vaikams.
Atsiprašau tų, kuriems lieku skolinga.
Tampu vaiduokliu, kokias buvo senbuviai, kai aš buvau šviežiena.
Su meile, Margo.

*

Neprisijungęs Rosė Saulėlydė

  • II kursas
  • *
  • 57
  • Taškai:
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #33 Prieš 7 metus »
Saulei jau nebekepinant šitaip stipriai, Rosė neskubėdama patraukė apleistos kvidičo aikštės link. Ramiai pasėdėti, pakvėpuoti grynu oru ir pamastyti apie šį bei tą. Galiausiai pasiekus trybūnas, Rosė nužvelgė jas didingai stypsančias ir smarkesniam vėjo gūsiui papūtūs, trybūnos tyliai sugirgždėdavo. Varnanagė pradėjo lipti laiptais, vietomis išpuvusiais ir neretai smarkiai girgždančiais. Kai laiptai pasibaigė ir aukščiau kilti nebegalėjai, Rosė atsisėdo ant suolo. Ji perbraukė per medieną ir įsivaizdavo kaip prieš daug metų, kvidičo aistruoliai spurdėdavo savo vietose, negalėdami nustygti. Varnanagė pažvelgė į aikštę. Apačioje, geriau įsižiūrėjus galėjai pamatyti blankias linijas, nupieštas ant pievos. Ir Rosė nebūtų Rosė, jei jos mintyse neiškiltų vaizdas, kaip seniai seniai, kvidičininkai pakildavo nuo tos pievos.
Try to keep you close to me, but life get in between

*

Neprisijungęs Somin Ishii

  • ***
  • 167
  • Lytis: Moteris
  • 1
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #34 Prieš 7 metus »
Buvo jau pavakarys.Žinoma,dar buvo šviesu,nešalta,bet saulė po truputį pradėjo leistis.Vis dar atostogos..Veikti nėra ką,nuobodu.Nuotaika pakelia tik tai,kad retkarčiais sutinki po šalį praeinantį kursioką.                                     
Tuo tarpu,Andrea neturėdama ką daryti,galvoja,ką veikia jos kiti,išvykę draugai.Varniukė vis mąsto,mąsto,bet po kelių minučių pabodo tą daryti.Tada antrakursė lėtai atsistojo,ir išėjo iš iš Varno nago,Bendrojo kambario ir paliko jį vieną.Andrea niekaip negalėjo išsirinkti,ką daryti.Žinoma,buvo kelios mintys,tačiau perniek.Gal eiti į Mėlynąjį parką?Nors ne,vakar buvau tenai jau visą dieną,-mintyse kalbėjosi su savimi mergaitė.Tada jai šovė puiki mintis.Tada ji nubėgo į lauką,ir pasileido link Senosios kvidičo aikštės.Kvidičo aikštė buvo miestelio pakrašty,keliasdešimt metrų nuo Hogvartso.Galiausiai,po kokių 15 min.,Andrea atbėgo aikštelę,aplink kurią žėlė žolė,pamažėl virstanti į pievą.Antrakursė apsižiūrėjo aplink,ir ją apėmė ramybė,nes aplink ošė keletas nedidelių,jaunų medelių.Tada Andrea pamatė,kad dešinėje pusėje,kažkas gigžda.Ji staigiai atsisuko,ir pamatė nežinia kelių,o gal net keliolikos,jei ne daugiau metų,didingas ir kadaise buvusias tribūnas.Andrea iš kart užsinorėjo,ant jų užsilipti.Ji pribėgo prie laiptelių,ir greit,kad šie neįlūžtų,perbėgo juos.Ir tada pamatė savo bendrakursę,iš Varno nago,Rosę!!! Ši sėdėjo ant,tolyn besitęsiančio suolelio,ir džiugiai žiūrėjo į Andrea'ą.                                      -Sveika,Rose! Malonu tave matyti,-nusišypsojo Andrea.                              -Ką čia veiki? Beje,gal nori ką nors nuveikti? Pavyzdžiui..gal norėtum kur nors pasivaikščioti? Beje,žiūrėk,antai yra nedidelis miškelis,galėtumėm ten nueiti,pakvėpuoti tyru miško oru.Vaje,užmiršau visai jau,dabar gi noksta uogos,žemuogės! Argi nenorėtum jų paskanauti?-paklausė Andrea.
                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                             
1

*

Neprisijungęs Somin Ishii

  • ***
  • 167
  • Lytis: Moteris
  • 1
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #35 Prieš 7 metus »
 -                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                       
                                                                                                                                                                                                                                                           
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Andrea Rachell »
1

*

Neprisijungęs Rosė Saulėlydė

  • II kursas
  • *
  • 57
  • Taškai:
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #36 Prieš 7 metus »
Rosę užliūliavo ūbaujantis vėjas ir tvyranti ramybė. Kas jau kas, bet Rosė šitaip galėtų išsėdėti visą dieną. Tik Rosei nerimą keldavo girgždantys suolai ir net visos trybūnos, todėl Rosė sėdėjo įsitempusi. Staiga varniukė išgirdo pažįstamą ir seniai girdėtą balsą. Ji išsigando ir vos nenuvirto nuo suolo. Atsitiesusi, pasitaisė užkritusius ant akių palaidus plaukus ir begalo nudžiugo, kai lipant girgždančiais laipteliais išvydo Andreą! Juk nekiekvieną dieną, vasarą, sutiksi to pačio kurso draugę ir dar iš Varno Nago. Rosė atsistojo ir nulipo kelis laiptelius žemyn šitaip susilygindama su Andrea.
- Labas, Andrea! Oj, kaip gera taip pat tave matyti! - nusijuokė Rosė. - Norėjau kažkur ramiai pasėdėti, pakvėpuoti grynu oru ir pravalyti smegenis... Na, o ką tu čia veiki?
Rosė atsisėdo ant suolo ir pasislinko, palikdama vietos Andrea'i.
- Nusibosta leisti dienas nieko neveikiant... Negaliu sulaukti mokslo metų...  - tarė varnanagė ir išklausė draugės siūlymą.
- Būtų nuostabu! Žinai, negaliu atsiklausyti paukščių čiulbesio. O kur dar prinokusios, tokios raudonos žemuogės! - pasakė Rosė ir trumpam jai prieš akis išdygo gardžios žemuogės. Supratusi, kad svajoti nevieta, Rosė atsikvošėjo ir stryktelėjo.
- Na, rodyk kelią į tą mišką! - nusijuokė varnanagė.
Try to keep you close to me, but life get in between

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #37 Prieš 6 metus »
Tai buvo absurdiška. Jo nuomone, vertėtų bėgti, tačiau dauguma, arba bent svarbiausioji Mirtininkų dalis, direguojanti visomis keturiomis kas kur kam ką, įsikando nuomonės atseit geriau kautis, ginti savo laisvę ir kitas banalybes, (kurios visada iškeliamos kai tik pradeda svilti padai) negu kudašių nešti svetur. Jie tik taip greičiau išsikas sau kapą. Mes turim per mažai laiko kažką pakeisti ar kažką išmokti naujo. Kad ir kaip nepritartų nutartiems planams vis tiek pasiliko grupės sudėtyje. Tikėjosi šitaip atsikratyti primesto jungo, įvykdyti svajonę pagaliau gyvenimą tvarkytis pačiam, net tada kai juto, kaip žemė slysta iš po kojų.
Ūdrų Žabangų senoji kvidičo aikštė niekam nekrito į akis dėl savo atstumiančio, netobulo įvaizdžio. Tai nebuvo vieta, kurioje galėtai laisvai rengti pasitarimus, ypač tada, kai net buvo įsilaužta į Paslapčių kambarį. O čia tik sena aikštė miestelyje be specialios apsaugos nuo priešiškai nusiteikusių burtininkų. Turbūt todėl, joje seniai kas lankėsi, o tai idealiai tiko vieno užmačioms. Vargiai kas iškart susiprotės ieškoti ten, kur niekas nesitiki rasti.
Aikštėje švilpavo stingdantis vėjas, šiaušdamas viską kas tik leidžiasi sušiaušiamas bei keldamas kritusius lapus ir smėlio smilteles. Džei pasimuistė, ledines rankas paslėpdamas matijos kišenėse. Nuo agresyvaus šalčio negelbėjo nei bepirštės pirštinės. Nuogais pirštų galiukais palietė šiltą medienos lazdelę giliai kišenėje. Tai akivaizdžiai privertė vaikiną šiek tiek atsipalaiduoti. Atsiduso.
- Tikiuosi, mirsiu bent linksmai,- suniurnėjo. Nesusilaikęs kreivai šyptelėjo, bet akimirksniu susiraukė iš skausmo. Stiklinės, paraudusios akys, praradusios savo amžiną neapykantą. Papilkėjęs, sudaužytas veidas su šviežiais sumušimas ir įdrėskimais šalia seno, akį vagojančio rando. Dingusi tiesi, pasitempusi laikysena, atsiradę suglebę pečiai lyg išlaikyti tiesų stuburą kainuotų gyvybę. Netvirtai laikoma koja ir prikimęs balsas. Visa tai nebuvo susidūrimo su Igoriu pasėkmės Demonų metro. Greywindas atsidavė silpnumu ir liga penkių kilometrų spinduliu, kankinio fizionomija. Kiek kilstelėjęs pasuko galvą, bandydamas vienintele girdančia ausimi išgirsti kitų egzistenciją. Tvirtai tikėjo, kad visi kviestieji pastebės grifo siųstą žinutę. Turėjo. Dabar ir jiems gresė nemažas pavojus.
---
- Nieko nelaimėsit, jei nieko nežinosit apie Slapstūnus,- gergždiantis, prikimęs balsas be užuolankų ir vyniojimų į vatą pradėjo,- net pakvaišusi gvardija vieta apibūdinimo čia netinka.
Paraudusiomis akimis apžvelgė visus susirinkuosius vangiai skėstelėdamas rankomis. Plaučiams trūko oro, o tolimesniams žodžiams drąsos. Niekada neteko garsiai ir tyliai pripažinti, kad galbūt klysta, kad galbūt kažko nepasakė ir vien dėl to, kenčia kiti. Įkvėpė kvėpavimo takus rėžiančio, šalto oro. Kas buvo tas buvo, neketina gailėtis, tižti tarsi sniegutis prieš saulutę. Velniop tai.
- Slapstūnai...- nusprendė, kad pakankamai ilga pauzė išsakys nutylėtąją dalį,- tėra brolija, nuo seno jungianti pirmuosius herbologus, eliksyrininkus, magizoologus ir kitus, trokštančius pažinti pasaulį. Laikui einant, jie sugebėjo sukaupti per greitai ir per daug informacijos, kuri po truputį ėmė gasdinti aplinkinius. Jie atsiskyrė ir pasislėpė tarp istorijos puslapių. Jie buvo šeima, jie nebuvo kariai. Tačiau, tik skilus brolijai į dvi dalis, teko tokiais tapti,- pristabdė savo monologą greitai numarindamas galvą, atsukdamas nugarą. Kosėjo krauju. Pirštinės vos vos nusidažė raudoniu. Šnekėti buvo baisiai sunku, bet privalėjo. Sugriežė dantimis. Rodos, greitu metu privalės rauti iš jo informaciją visais nagais, ragais ir dantimis,- Jie žaidžia dvigubą karą,- atsisukęs paratarė,- Štai kodėl brolijai reikia mūsų. Jie apsėsti karių troškimu, kažko kas užkamšytų jų spragas. Brolija dvesia, pati nepsispardys. Štai kodėl visus akį traukiančius stebi. Amžininkai, jų antroji atsiskyrusi dalis seniai jau perlipo per Slapstūnus, dabar jiems aukso amžius, nors koks ausko amžius, ir tie verčia kanopas. Vyskta senas karas, kuris išpręs kuris lavonas dar gyvens. Bet būtent tokios skerdynės yra žiauriausios. O mes tarp dviejų frontų, - žodžiai pakibo virš Hogvartsiečių galvų. Džeimsas nutilo dirstelėdamas pro petį. Tuščia. Tik jie ir viskas. Prakeikta nuojauta, kad kažkas stebi tuojaus jį užmuš.
- Toks aukso amžius, kad savo būstinę Ūdrų Žabanguos nesaugo kaip ir viso miestelio. Būtent čia, Slapstūnai nekelia kojos jau keliasdešimt metų. Mes saugūs iki kojų panagių, aišku, jei neimsim žudyti visko iš eilės. Tačiau nereikia absurdiškai imti manyti, kad Amžininkai geriečiai,- sukrizeno, - jei iš vis tokie egzistuoja. Geriau nereikia maišytis vienos ar kitos akiratyje, nes, duodu galvą, liksi pas anuos įklimpęs visam gyvenimui. Ir šiaip, pasakymas, kad Amžininkai yra Slapstūnų kopija, viską atskleidžia,- žodžius nutyldė pakilęs vėjas. Ant aukščiausio taško nutūpęs suopis pakreipė galvą, suklapsėjo akimis. Suplasnojo sparnais, bet liko toje pačioje vietoje.
Grifų Gūžtos narys prikando lūpą, svąrstydamas ką dar pasakyti. Informacijos buvo per daug, o išrinkti kur svarbiausia- per sunku. Kas būtent tiks ateinančiam mūšiui laimėti ar bent išnešti sveiką kailį? Džeimsas susimąstė, bet smegenys it kritlis po dabartinio Kvidičo čempionato, visas atidaužytas, neveikė.
Ak. Bent jau gerai, kad kiti aplinkiniai, mokytojai ir mokiniai susidomėję kvidičo rungtynėmis, nekreipdami dėmesio koks šaršalas vyksta jiems už nugarų. Gera priedanga, po paraliais.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #38 Prieš 6 metus »
Nebuvo galima pasakyt, kad ši diena buvo iš geresniųjų- vėjas košė kiekvieną išlindusį iš savo urvelio, taršė plaukus ir kitaip biesino praeivius.  Tačiau ir tų nebuvo nekažką, jei nepriskaičiuotume vieno septyniolikmečio, kuris atsidanginęs oru iš Hogvartso, kėblino link senos kvidičo aikštės, kuri nė neprilygo Hogvartso aikštei, dabar kankinama kvidičo čempionato.
Igoris, susikišęs į kišenes rankas ir rūškanu veidu priėjo prie neitin kokios išvaizdos Džeimso. Neblogai tave kažkas aptalžė, be manęs, bro,- pašaipiai metė mintyse švilpis grifui. Vaidini lyg niekur nieko, a? Tai tikrai nežinai, kur pasidėjo mano Mela? - pyktis užvirė antgamtiko kraujyje. Kišenėse stipriai sugniaužė kumšius. Lorijanas po įvykio Demonų Metro daugiau nebematė savo sesers, kuri nulėkė it kvailė paskui tą Greywindą. Igis sugriežė dantimis. Jis nutuokė kas taip pasidarbavo. Nutuokė kodėl tai buvo padaryta ir dėl to kaltino tą suknisą djeveleną. Kaip norėjo jį užmušt! Skausmas, nerimas ir kerštas susimaišė savyje, taip grodami vilkolakiui per nervus.
---

-Koks Amžininkų skiriamasis ženklas? Slapstūnai turi mėlynus apsiaustus, o jie?- po Džeimso tirados paklausė,- Ko Amžininkai iš mūsų nori?- klausinėjo ir galiausiai nutilo, mąsliai nužvelgdamas Greywindą. Giliai įkvėpė.
-Kas Slapstūnų ir Amžininkų koziris?

*

Neprisijungęs Marina Silvia Farley

  • IV kursas
  • *
  • 47
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Error in bello mors est.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #39 Prieš 6 metus »
Ji sparčiai žingsniavo mažo miestelio skersgatviais stengdamasi kaip visada nekristi į akis, nors tos kvailos, žemę siekiančios suknios ir neišmainė į patogų jojiko kostiumą, judėjo gana sparčiai. Ilgi tiesūs balti plaukai kaip visada buvo perrišti tais pačiais sidabriniais dirželiais, nusagstytais safyrų, ant kaklo žibėjo tas pats amuletas. Rodos viskas po senovei, tačiau kai kas pakito. Kai kas, nematoma plika akimi. Violetinės merginos akys pažvelgė į tolį, išplėšdamos iš ten kelių žmonių, tiksliau, antžmogių paveikslą. Greičiausiai ten ir bus. pamintijo patraukdama ton pusėn. Andželika džiaugėsi nesuklydusi, o jei rimtai, ji niekada neklydo, visų likimai glūdėjo jos rankose, jos malonėje, o gal ir ne. Kita vertus, mergaitė buvo tuo tikra. Sustojusi greta kelių susirinkusių narių klausėsi Džeimso kalbos, nors į jį nežiūrėjo, akys turėjo savo veiklos, savų reikalų, kurių niekam nevalia žinoti.
-Ką veikia Slapstūnai? – tyliai paklausė ji, dainingas balsas nuskriejo per aikštę priversdamas atsakyti į klausimą, bei virtinę, pasipylusią po jo. – sakyk man Džei, koks jų tikslas? Kokia kasdienybė? Juk negyvena vien dėl to, kad pasipriešintų Amžininkams, galbūt jie ką nors persekioja? Ką nors naikina? – mifritės balsas murkė, murkė tik jam vienam, juk niekas nepaprieštaraus, net jei ji leis sau panaudoti galias prieš kolegą, o gal vis dėlto...priešą? galų gale visi susirinko čia, jog ką nors sužinotų, ne vien tam, kad pastovėtų šalčio košiami senoje Ūdrų žabangų Kvidičo aikštėje. Klastuolė atlošė pečius, jos koledžą galėjo išduoti nebent smaragdai, prisiūti prie auksinės suknios klosčių, tačiau šie tik spindėjo įsikibę savo paslapčių kaip mėlyni Varno Nago safyrai baltuose plaukuose, raudonas Grifų Gūžtos rubinas ant krūtinės gulinčiame amulete... čia trūko tik Švilpynės Topazų, geltonų kaip saulė. Andželikai Silvijai Nightingale trūko tik meilės, švelnumo bei atjautos, viso kito ji turėjo pakankamai. Gal net per daug. Stovėjo itin tiesi, itin savimi pasitikinti, nežiūrinti į savo metus, vargingus trylika metų, jai jie buvo niekas, kaip ir akys, šviesiai mėlynos akys, į kurias pagaliau teikėsi pažvelgti.
Thy hand, Belinda, darkness shades me,
On thy bosom let me rest.
More I would, but Death invades me;
Death is now a welcome guest.
When I am laid in earth, May my wrongs create
No trouble in thy breast;
Remember me, but ah! forget my fate.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #40 Prieš 6 metus »
Šalta. Tikrai - vėjas košė kiaurai tą ploną (žinoma, juodą) paltuką, kurį užteko proto apsivilkti. Kai pagalvoji, kada paskutinį kartą buvo išlindusi į lauką? Tikrai senokai, jei neskaičiuosime dabar visų dėmesį susigrobusio ir juo puntančio kvidičo. Tačiau dabar juk žaisti nereikia. Būtų logiškiausia susirasti kokią Dievo, žmonių, mokinių, o svarbiausia - budinčių mokytojų užmirštą kertelę ir praleisti visą dieną. Bet kažkodėl nutarė eiti į tą Mirtininkų susirinkimą. Neturėjo vilčių, kad nukreips mintis - juolab, kad tų minčių kaltininkas greičiausiai bus ten. Nesitikėjo ir kad tai išgelbės gyvybę. Tiesiog gal mirs kiek kitaip. Gražiau. Juk mirti mūšyje arba dėl jo visada skamba gražiau, nei mirtinai nukraujuoti ar sušalti kalnuose dėl ko? Dėl savo pačios naivumo. Juk žūtis dėl laisvės, meilės ir kitokių vertybių, kurios maitina ir rengia rašytojus, režisierius ir kitokias skurstančių menininkų rūšis, kurių dabar pasauly kur tik pasisuksi, visada garbstoma, giriama, įamžinama. O kas nenorėtų palikti po savęs pėdsaką? Kažką, ką dėl ko žmonės tave atsimintų. Gyventi kažkieno atmintyje yra dar vienas kelias į nemirtingumą. Tačiau Carol tikrai abejojo, ar nori nemirtingumo. Ar tokio, ar kitokio - ją vargino jos pačios egzistencija, jei taip galima pasakyti. Ir tada grauždavosi pamaniusi, jog tūkstančiai sergančių, sužeistų ir kitaip į aną pasaulį besirengiančių keliauti žmonių dantim nagais ragais ir visa kuo kabinasi į gyvenimą. O ji išmeta. Kaip šiukšlę. Taip ir gyvena Caroline Wilding. Užburtame rate. Baimė. Noras išeiti. Savigrauža, neapykanta sau. Ir todėl noras išeiti. Ir savigrauža dėl to. Ir vėl. Ir vėl. Monotonija, ar ne? Vis šiokia tokia rutina.
Apleista aikštė kažkur vidury tuščio burtininkų miestelio tikrai netraukė praeivių žvilgsnių. Ašo dar nebuvo - savotiškas palengvėjimas. Bet buvo Džeimsas - visas apdaužytas, dar labiau ligotas nei kada nors. O tau ir bėdų ieškot nereikia... kur sugebėjai po velniais? Kitas norėdamas taip nesusidaužtų per mėnesį. Kiek laiko nesimatėm? Savaitę, dvi, o jis jau gyvą lavoną primena. Žavu. Kas pasidarbavo?
Netrukus aikštėje pasirodė ir dar vienas Greywindų atstovas - rudaplaukis garbanius Igoris, Džeimsą varstantis toli gražu ne draugišku žvilgsniu. Šeimos dramos? To ir betrūko. Pala, dar spragėsių atsinešiu... O gal ir visai naudinga buvo čia ateiti. Daug linksmiau spėlioti kas atsitiko kitiems, nei narpliotis savo pačios minčių raizgalynę, susivijusią tarsi neatidžios močiutės katei palikti siūlai.
Vėl pasigirdo žingsniai, tačiau tikrai nepriklausantys Ašui - švelnūs, lengvi o juos lydėjo audinio šiurenimas. Tai buvo mergina. Atsisukusi Caroline pamatė baltaplaukę ne pagal vietą ir progą išsipusčiusią moteriškos lyties būtybę. O ko ne. Eini į Mirtininkų susirinkimą dėl greitu laiku įvyksiančio mūšio, kuris kainuos gyvybes ir pasipuoši kaip į vestuves. O gal kaip į laidotuves? Kam rūpi - vis tiek šventė.
Sučiaupusi lūpas Caroline suskeldėjusiu žvilgsniu vėrė bekalbantį Džeimsą. Žodžiai iš jo rodės reikalavo be proto daug pastangų. Gromuliuodama neseniai gautą kiekį informacijos septyniolikmetė nejučia apie pirštą sukiojo juodą garbaną.
 - Koks yra pavojingiausias Slapstūnų sukurtas ginklas? Žudymo, naikinimo būdas, kurie jį gali panaudoti?
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Beatrice Georgiana Riddle

  • ***
  • 177
  • Lytis: Moteris
  • Ars longa, vita brevis.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #41 Prieš 6 metus »
Beatričė atsiskubino beveik vėluodama, juk turėjo nuraminti Tomą bei pasirūpinti Marina. Kartais suaugusios moterys, sukūrusios šeimą, turi daugiau užduočių nei mokytis ir pramogauti. Būsima aurorė abejojo ar kas nors tai suprato, nors gal... tamsiai rudi, be galo ilgi, banguoti jos plaukai plaikstėsi už nugaros nuo vėjo, Tris bėgant. Džeimso, Igorio bei Likos figūras pamatė jau iš tolo, pamojavo ranka sveikindamasi, juk čia susirinko kol kas visi antgamtikai, tikrai pamatys. Čiūžtelėjusi šalia Igorio atsigręžė į Džeimsą. Jos baltas veidas švytėjo nuo bėgimo, plaukai netvarkingai išsidraikę, akys žibėjo, visa tai rodė vargšės moters dalią.
-Atleisk Džei, Vold... mano vyras nedalyvaus, prižiūri sergančią mergaitę. – pati girdėjo, kaip apgailėtinai tai skamba, tačiau pasakyti „dukterį“ sau neleido, o įdukra, Marinos, jai vadinti neapsivertė liežuvis. Tomas iš tiesų buvo paliktas su Mari namie, atrodė per silpnų nervų kažkur eiti. Tvardovskis ir taip daugumą apie Slapstūnus žinojo, Honorine tikriausiai vėl nusidangino į Renesansą aplankyti savo globėjos Izoldos Sayre. Kur pasidėjo Ašas Blakmoras, vien velniai ir peiliai žinojo. Užtat Carol buvo čia. Mergina užsimerkė pagalvodama apie aukštoką Marinos temperatūrą ir slaugytoją Tomą, šiaip ne taip pavyko nugurgti seiles, kad išlementų savąjį klausimą.
-Slapstūnai... Džeimsai, kuo tu su jais susijęs? – klausimas pakibo ore, tačiau ji žinojo pataikiusi į dešimtuką, tiksliai į taikinio centrą, taip, kaip išmokė Onorina.
"Pasaulį vaizduojuos kaip didelę simfoniją."

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #42 Prieš 6 metus »
Susirinko tik mažoji saujelė. Bet pati svarbiausioji,- paneigė mintyse Džeimsas,-Vie  dėl to nuvertinti neverta.
Igoris, piktas ir įtarus kaip barsukas. Caroline, kaip visada pasimetusi ir nesava. Ko gero mąstanti, apie spragėsių atsitempimą kai tokios dramos aplinkui vyksta. Lyg kino teatre. Beatričė, paskutinė, išsidraikiusiaus plaukais ir uždususi, kažkur slepianti primirštą karingąją dalelę, kuria susižavėjo grifas. Ir galiausiai, Andželika, nežemiška gražuolė, kuriai netiko vieta ir laikas. O ypač apranga. Ji kitokį stilių pažįsta ar ne?- nesugebėjo atplėšti nuo mifritės akių. Kaip jam nesiseka- vien tik kur eina, vien tik jos. Pabandė perisiorientuoti mintimis prie neatėjusiųjų... vargiai. Kol galiausiai susidarė prieš akis sąrašą: nebuvo tik Ašo, Tomo, Marinos, Klodo ir Tvardovskio. Visi likusieji buvo arba pabėgę, žuvę ar dingę. Ne visi išgyvena... Galiausiai Mirtininkas susiduria su Mirtimi. Kaip lygus su lygiu.
"Koks Amžininkų skiriamasis ženklas? Slapstūnai turi mėlynus apsiaustus, o jie? Ko Amžininkai iš mūsų nori? Kas Slapstūnų ir Amžininkų koziris? Ką veikia Slapstūnai? Sakyk man Džei, koks jų tikslas? Kokia kasdienybė? Juk negyvena vien dėl to, kad pasipriešintų Amžininkams, galbūt jie ką nors persekioja? Ką nors naikina?... Koks yra pavojingiausias Slapstūnų sukurtas ginklas? Žudymo, naikinimo būdas, kurie jį gali panaudoti? Slapstūnai... Džeimsai, kuo tu su jais susijęs?"- balsai maišėsi galvoje, vertė eiti iš proto. Klausimai kaip šaltis vertė krūpčioti, kąsti dantis ir kęsti. Viskas per skaudu. Bepasikartojantis jo vardo minėjimas iš vis į komą varė. Skaudu. Trūksmingai įkvėpė oro. Duso tiesiogine to žodžio prasme. Nuo ko pradėti? Tikėjosi klausimų. Jų ir gavo.
- Žiedas. Su fenikso atvaizdu. Toks jų skiriamasis ženklas,- kapotais sakiniais pradėjo. Gergždžiantis balsas tikrai nepadėjo suprasti idealiai. Tuo labiau, rėžė per ausis,- Mūsų likvidavimo. Vien dėl to, nes taip Slapstūnai negaus jėgos šaltinio. Arba mus persimesti per save. Bet tai ne jų stilius,- atsiduso,- Nežinau, Igi. Tuo labiau Amžininkų. Net Slapstūnai nenulupa jų iki gyvūnies. O pastarieji net ir saviškiams nieko nesako. Bet manau, kad ferumos. Visgi jos jų ausys, akys ir visa kita,- nugurgė seiles, perimaišusias su krauju. Atrodė, nugrius stačias, jei kas neprilaikys. Net prieš menkiausią vėją teko eikvoti milžiniškas pastangas negriūti veidu tiesiai į dumblyną po kojomis. Nervai, irzulys ėmė viršų. Viskas rodės dar labiau beprasmiška. Net Andželikos buvimas neramino,- aš ką tik sakiau. Anksčiau tyrinėjo viską iš eilės, o dabar kapoja galvas, kad išgyventų. Nieko įspūdingo, toks jų tas tikslas. Niekas nesirūpina tolima ateitimi, - sugriežė dantimis primerkdamas melsvas akis,- o kasdienybėje jei tik kas nesvyla, dirba oficialius darbus, pavyzdžiui Fredas,- turėdamas omeny savo tėvą,- yra auroras. Kiti lieka su šeimomis visas dvidešimt keturias valandas per savaitę. Toks darbas tikrai ėda smegenis. Slapstūno. Taip, persekioja, visus kurie nepatinka. Prie progos ir mifritus,- įsmeigė žvilgsnį Nightingale pusėn,- jų tai neperneša tiesiogine to žodžio prasme... ir naikina. Taip pat ir Amžininkus. Visas zoologijos sodas...- pajuto, kad ima trūkinėti. Žodžiai strigo gerklėje, vis dažniau nutildavo,- mmm,- numykė, batu pakapstydamas senosios kvidičo aikštės mėšlą. Rinko žodžius,- nenumanau,- trumpai atsakė,- visa jų galia ferumose. Ir užsispyrime. Naikinimo... nežinau. Mėgsta viską kas tik įmanoma... prad...edant kankinimu, baigiant klasikiniais Nedavanotinais kerais. Tiek tos galios pas juos.
Ties Beatričės Georgianos Riddle, buvusios draugės ir bendrakoledžieties, klausimu užtilo. Tik vėjas spygavo ausyse, šiaušdamas plaukus. Net mifritės  adresuotas murkimas nepadėjo išsijudinti toms ligotoms smegenims. Akys susitiko su Juodaakės. Kraujas sustojo gyslose. Žmogus, jau nebe djevelenas, užsikirto.
- Aš...
Vaikiną supurtė drebulys. Džei žengė žingsnį atgal, rankas skubiai ištraukdamas iš kišenių. Nespėjo užsisukti, kai...
Randas, kertantis dešinę akį, kartu su visais sumušimais ir smulkesniais įdrėskimais ėmė nykti.
Pavandenijusios akys įgavo tamsesnį žydros atspalvį.
Veido bruožai dar labiau paseno, sugriežtėjo, skruostai apaugo juoda barzda, numarginta žilstelėjusių gijų. Plaukai irgi.
Laikysena kito, tvirtėjo.
Iš rankų dingo seni randeliai likę nuo Suvaržymo amuleto, taip pat ir Raveno įdrėskimas.
Vyras pakėlė galvą, pašaipiai šyptelėdamas, tarp pirštų sukdamas suklastotą juodalksnio lazdelę. Velniškas panašumas į visai kitą tipą.
Multisulčių eliksyro veikimo laikas pasibaigė. Itin tiksliai apskaičiuotas. Būtent dabar, o ne vėliau ir ne anksčiau.
- Aš esu Fredas Greywindas,- baritonas buvo nuožmus ir nenuginčijamas,- Slapstūnų paskirtas derėtis su jumis. Puikiai žinau susidariusią situaciją, žinau, kad trokštate mūšio ir tai, kad renkate kariauną. Tačiau persvara ne jūsų pusėje. Nenorėkite, kad viską ką pažinojote pražūtų. Siūlome derybas: atveskite į Demonų metro Beatričę Georgianą Ridlle, Igorį Gabrielį Lorijaną ir Caroline Wilding, o mes mainais atiduosime tris jūsiškius. Turite apsvąrstyti šį pasiūlymą per per dvi savaites. Kitaip, Raveno von Sjuardo, Melijandros Julijos Lorijan ir Donaldo Roko Ridlio galvas pakabinsime šalia jūsiškių,- sklandi kalba pakibo virš galvų. Kaip ir faktas, kad visą šį laiką nebuvo Džeimso Greywindo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #43 Prieš 6 metus »
Džeimsas kalbėjo, porino, užsikirsdamas. Rodės tuo nugrius stačias į purvyną aišktės. Tačiau tai nebuvo motais Igoriui. Jis neprieštarautų jei Greywindui taip ir atsitiktų. Jam jau neberūpėjo tasai grifas. Daugiau niekada nenebus brolis ar įbrolis. Niekada.
Tačiau neneikim,  svarbios informacijos grifas pasakė apie Slapstūnus ir Amžininkus. Vienas pliusas.
O antras pliusas, pfu minusas, tai ne Džeimsas buvo, o...
Fredas Greywindas, Igorio patėvis.
Švilpis vos neatsivožė iš nuostabos, sumišimo. Širdis pradėjo greičiau plakti, lipo iš krūtinės, kojas pakirto nerimo šaltis. Nepilni keturi metai...ir tik dabar pasirodei?
-Mela?- baimė praslinko pro veidą. Igoris buvo šokiruotas.  Džeimsas ją pasigavo, po Demonų Metro įvykių!
Vaikinas žengtelėjo žingsnį atgal. Ne, taip negali būti. Mela pas Slapstūnus!?
Švilpis žvilgtelėjo į nenuginčijamas patėvio akis. Pyktis ir kerštas sukilo. Vilkolakio veidas sunuožmėjo. Norėjo pulti, šokti ant Fredo, sudraskyt į pačius mažiausius skutelius, nagais išdraskyti tą prakeiktą veidą, kuris slėpė tiesą apie Lorijano tėvų nužudymą. Tačiau užuot tai daręs, stypsojo, sugniaužęs kumščius ir niršdamas giliai savyje.
Kodėl?
Nes nuo tai priklauso  Melijandros, kažkokio Donaldo ir Marinos gyvybės.
Abiturientas giliai įkvėpė. Dar stipriau sugniaužė kumščius, nagai įsirėmė į vilkolakio odą.
Už ką taip?
Staiga susiraukė.
Ne, jis turi iš čia dingti. Turi. Su Fredu nekažką pakalbės. Nenuspręs nieko. Su kalbomis neišgelbės įkaitų. Ir taip galvodamas  švilpis prisiminė Hogvartsą. Pokštelėjimas ir septyniolikmečio jau nebebuvo- išsidangino oru.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Igoris Lorijanas-Greywindas »

*

Neprisijungęs Marina Silvia Farley

  • IV kursas
  • *
  • 47
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Error in bello mors est.
Ats: Senoji kvidičo aikštė miestelio pakrašty
« Atsakymas #44 Prieš 6 metus »
Iš pradžių liejosi naudingi atsakymai, atsakymai į rūpimus klausimus. Vieną akimirką mergaitė pagalvojo, iš kur Džeimsas, nepriklausantis Slapstūnams, tiek daug žino? Kitą akimirką buvo aišku. Deja, Andželika suprato sekundėle per vėlai. Vos multi sulčių eliksyrui ėmus baigti savo darbą, šviesiaplaukė apsisukusi leidosi ūdrų žabangų miško link. Šią akimirką nerūpėjo kur Džeimsas, vien tik tai, kaip išnešti sveiką kailį. Veidas išblyško, kojos tirpo, suknelė trukdė bėgti... mifritė garantavo, kad Fredas ne vienas, kad jų daugiau, o jei kartu ir Džonas Silkhamas, kas tada? Jei kartu jie visi, visi pagrindiniai? Dabar vėjas taršė jos glotnius baltus plaukus, kaip anksčiau Tričės, jos violetinės akys žibėjo, ausyse švilpė. Sėkmingai pasiekusi pirmąją medžių užuovėją suvokė pasielgusi kaip bailė, paklususi instinktui, tačiau juk Fredas auroras, pakanka vieno žvilgsnio, vieno legilimantinio įsiskverbimo ir viskas, dėl ko dirbo tris metus, bus baigta, ji grįš atgal į kalėjimą. Ne, vardan laisvės ji gali sau leisti pabėgti, pasielgti kaip paskutinei bailei, gali. Žaluma priglobė savo dukterį kaip visada, meiliai, tyliai, su ošimu. Net jei ką susitiktų, būdama čia mergina laisvai galėjo suvilioti, palenkti savąja galia. Deja to neprireikė, klastuolė tebelėkė viena. Atsidūrusi pakankamai toli, tankmėje, stengėsi numaldyti baimę, galų gale susikaupė, suskaičiavo iki trijų, ir karštligiškai galvodama apie tolimą Venecijos mišką, apsisuko ant kulno. Pasigirdus lengvam pokštelėjimui, žavios būtybės miško peizaže nebesimatė.
Thy hand, Belinda, darkness shades me,
On thy bosom let me rest.
More I would, but Death invades me;
Death is now a welcome guest.
When I am laid in earth, May my wrongs create
No trouble in thy breast;
Remember me, but ah! forget my fate.