[Lukas Ichiro Donovan]

Naudingi buvo visgi tėvo ir senelio Donovanų pamokymai; jog jei vaikinukas nori ką nors pasiekti - turi per daug nesigirti ir veikti tylumoje, pasitelkęs valią bei discipliną. O kur dar ir patys Luko charakterio bruožai - tylumas, užsisklendimas, darbštumas, atkaklumas, ambicingumas, nepasotinamas žinių troškimas. Kaip bebūtų keista - šie dalykai puikiai derėjo tarpusavyje ir sudarė vientisą harmoniją, leidžiančią veikti ir nuveikti daug didesnius dalykus. Klastuolis stovėjo iš aukšto žvelgdamas į mergaičiukę, vardu Dori, kiek per daug susimąstydamas ir svarstydamas ar verta prasidėti su ja:
- O turėtum bijoti, čia tau ne koks žaidimas su kauliukais. Vis tiek prasidedi su juodąja magija, nesvarbu kokia šaka... Ak, aš ne švilpis, jog man rūpėtų ar atrodau patikimas kitiems, - vyptelėjo ir jis pats, apnuogindamas iš dalies baltai švytinčius dantukus, o iškvėptas oras kaipmat virto dar vienu garų kamuoliu. - Lukas. Labai gerai, nes skundalių nemėgstu.
Galiausiai jis atsitraukė nuo mergaičiukės pusės, o tada nugara atsirėmė vėlei į balkono turėklus, vis dar nenuleisdamas žvilgsnio nuo jos:
- Tai sakai, su juodąja magija sieki įgyti daugiau galios?

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Ne, - susiraukusi atsakė. - Aš... aš nieko neketinu su ta juodąja magija! Tik šiaip pasakiau, bet tau, žiūriu, ji labai patinka, - įsispoksojo į bendrakoledžį. - Turiu nuvilti, bet jeigu siūlysi kartu atlikti kokius nors juodus darbelius, aš atsisakysiu, - tvirtai kalbėjo.
Mendel jautėsi išties pasimetusi. Tartum įsprausta į kampą. Turėjo mintį patraukti tą akiniuotį per dantį, o dabar įkliuvo pati. Ji to nesitikėjo.
Norėdama apraminti nervus trečiakursė ir vėl į rankas pasiėmė Džo. Voriukas ją ramino. Ji leido šiam ropinėti ant delno, stengėsi koncentruotis į gyvūnėlio judesius. Tačiau netrukus Dori žvilgsnis įsmigo į išėjimą. Galbūt metas nešti kudašių? Su tom mintim Džo straktelėjo žemyn ir jo nebesimatė.
- Oi! Mano voras! - sušuko. - Atsargiai! Nesutraiškyk! Kur jis, po velnių, - ėmė dairytis po žemę.

[Lukas Ichiro Donovan]

- Tai kam tuščiai gyreisi? Jei giriesi, tai ir daryk kažką su tuo, - kiek suirzęs tarstelėjo ketvirtakursis, skenuodamas ją akimis kaip kokiu rentgenu. Labai jau lengva buvo perprasti mergaičiukę, bandančią išsisukti nuo esamos situacijos. Na, jis ir negalėjo jos kaltinti dėl to. Jaunesni visada bando primesti esantys kietais ar šauniais, kad tik įtiktų kitiems. Na, o pats klastuolis buvo kiek kitoks ir tuo galbūt didžiavosi, galėjo labiau į save ir savo tikslus koncentruotis. - Kaip tik nori.
Gūžtelėjęs pečiais kiek kilstelėjo lūpų kampučius po tokios pergalės, o tada rankomis vėl atsirėmė į turėklus, protarpiais dirstelėdamas į mergaičiukę. Netrukus susidomėjo esančiu gyviu jos delniukuose ir gan vikriai judančio. Puikiai susiliejo su tamsa, nes po kelių minučių to gyvio nebesimatė:
- Miklus... luktelėk. Lumos, - jo rankoje atsirado burtų lazdelė, kuri iššaukė šviesą, o jos spinduliai palietė kiekvieną balkono užkampį ir apšvietė, taip leisdama paaugliams dairytis Džo.

[Dorotėja Vanesa Senkler]

- Aš nesigyriau! - ėmė prieštarauti. - Na, žinai, o tu ne iš kelmo spirtas, - vis tik pasakė.
Kai Džo iškrito iš mergaitės rankų, kažkokiu stebuklingu būdu racionalioji ir gerai kerinti Mendel nesugalvojo net įžiebti burtų lazdelės gale šviesos. Ji jautėsi kaip ne savo kailyje, tartum prarandanti viską, kuo didžiavosi: įžūlumą, drąsą, išeičių ieškojimą ir problemų sprendimą, net burtų naudojimą visose įmanomose situacijose...
Tačiau Lukas, regis, buvo sumanesnis ir įžiebė savo lazdelę.
- Ačiū, - tarstelėjo klastuolė ir toliau žiūrinėjo balkono kampelius, tik šį kartą tai jau nebuvo beprasmiška, nes bent kažkas matėsi.
Tačiau įžiebti savo burtų lazdelės kažkodėl mergaitei taip ir neatėjo į galvą.
- Jo niekur nesimato! - nervuodamasi sušuko Dori. - Džo, dėl Merlino meilės, kur tu?

[Auris Senkleris]

Tai buvo pirmoji diena, kai Auris sugrįžo į mokyklą iš ligoninės. Ir taip, tokią dieną kartis į tokias aukštumas nebuvo geriausias sumanymas. Bet a. Jis ieškojo atokios vietos ilgam pokalbiui. B. Balkonas buvo įspūdingas, vaizdas iš jo matyti toks gražus ir atpalaiduojantis. Rezultatas. Verta dėl to rapšdintis į aukščiausią mokyklos bokštą net ir su ramentais. Auris labai burnojo prieš juos, bet žinodamas koks žygis laukė pasiėmė iš kabineto.
- Nežinau ar buvai ten kada Eion. Iš to balkono atsiveria nerealus vaizdas. - Plepėjo lipdamas laiptais. Jau praėjo visos pamokos ir su vaikinuku jiedu užkopė į tą balkoną. Kažin ar dar veikė tas eliksyras, kurį davė jam pamokoje. Nuo jo Eion turėjo jaustis kiek aprimęs.
Žodžiu. Kai jie atsidūrė tame užkampyje senkleris įsitaisė ant žemės. Stovėti ilgai tikrai negalės.
- Pagaliau sugrįžau. - Nusišypsojo jam giedrai. - Ir mums pats metas pasikalbėti. - Bus daug daugiau laiko nei tame kvailame priimamajame. Pagalvojo.
- Eion, - švelniai pradėjo. - Norėčiau, kad tuos žmones pamirštum ir negalvotum apie juos. Bet žinau, kad tai neįmanoma. Ar norėtum apie juos ką nors daugiau sužinoti? - Dieve, kaip keista, kai Eion gimė Auris daugmaž tuo metu ir susidėjo su jais galutinai. Neįtikėtinai keistai tai atrodė.
- Norėčiau, kad jei pats nori papasakotum man apie tai, kaip jautiesi, ką galvoji po viso šito.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Šį rytą ir vėl nusišniojo plaukus. Keista, kad Auris nieko apie tai nesakė, bet po susitikimo Kiauliasodyje negalėjo pakęsti anksčiau taip patikusių poilgių plaukų. Be to, kiekvieną rytą pešiodavo šlykščius plaukelius, kurie anksčiau ar vėliau turės pavirsti barzda. Eion nenorėjo būti panašus į tą save, kuris egzistavo vos prieš kelias savaites. Taigi dabar laiptais lipo kiek skaudančiu ir nupešiotu smakru bei bet kaip nurėžtais trumpais plaukais.
- Nebuvau, - nykiai atsakė į klausimą. Visai nenorėjo kalbėtis ir eidamas šalia Aurio bandė kreiptis į jį "tėti". Deja, ligoninėje taip nesunkiai slydęs žodis dabar strigo gerklėje, tad geriausia iš viso tylėti.
- Tu dar nepasiruošęs tiek vaikščioti, - ir vėl prislėgtas kaltės ištarė, kai Auris atsisėdo. Ir kodėl iš anksto nepaklausė, kur jie eina? Galėjo susitikti kad ir kabinete ar bet kur kitur. Ne, būtinai reikėjo eiti į kažkokią tolybę. Eion atsisėdo šalia tėčio ir apsikabino kelius. Laukė pokalbio tęsinio, mat pats jo inicijuoti nė nepajėgtų.
- Norėčiau panaudoti atminties ištrynimo kerus, - atvirai pasakė spoksodamas į vieną tašką. Atrodė, kad kitaip ši situacija nepasikeis, ir jis amžinai liks toks. Purvinas, besišlykštintis savimi ir negalintis nė apkabinti broliuko.
Ši mintis priminė sudėtingą klausimą. Auris turbūt nežinos, bet gal verta pabandyti? Tuo labiau, kad ir pats leido klausti.
- Auri... Tėt... Tėti, - išspaudė vaikinukas ir pažvelgė į šalia sėdintį profesorių. - Kaip man žinoti, ar aš turiu brolių ir seserų? Kalbu ne apie Timotį, - čia neprisivertė paminėti Erkos, - o apie... Na, supranti.
Vėl pasidarė ir baisu, ir liūdna. Turbūt be reikalo to klausė, bet dabar jau nieko nepakeisi. Eion sėdėjo ir vėl įsispoksojęs į anksčiau išsirinktą tašką stengėsi negalvoti.

[Auris Senkleris]

Eion atrodė toks liūdnas. Viskuo. Pradedant išvaizda, baigiant elgesiu. Prakeikimas. Ir kaip viskas gali sugriūti taip per vieną akimirką? Dėl jo plaukų nieko nekomentavo. O kam? Žinojo, kad toks staigus pokytis šį sykį nėra dėl smagumo. Bet visgi galbūt vėliau užsimins apie tai, kad galėtų kiek pataisyti.
- Ačiū, kad rūpiniesi. Viskas yra gerai. - Daug blogesnis ir liūdnesnis dalykas už jo šiuo metu silpnas kojas buvo Eion būsena. Jei ne ta prakeikta Fausta, per tas dvi savaites gal būtų ką nors pakeitęs.
- Žinau. Ir pats turiu prisiminimų, kuriuos norėčiau ištrinti. Bet kita vertus. supranti. Tai mūsų gyvenimas. Kartais, jis susideda iš blogų įvykių, kartais iš gerų. Gal tau dabar taip neatrodo, bet kartais net iš pačių liūdniausių dalykų galima pasiimti kažką gero, pamokomo.Tarkim, žinau, jog nenorėčiau būti toks, koks yra mano tėvas. Visada tai žinojau, bet seniau vis tiek dariau tokius dalykus, dėl kurių buvau labai į jį panašus. Seniau nebūčiau to pripažinęs. Bet bėgant laikui pasidariau išvadas. - Labiausiai tas išvadas pasidarė vaikystės namuose, sandėliuke sėdėdamas ten su Timočiu.
- Kokį dalyką labiausiai norėtum užmiršti? Kas tave labiausiai gąsdina ar liūdina iš viso to įvykio? - Auris manė jog tas šaltakraujiškas elgesys, kad jo tėvai atidavė jį į vaikų namus ir dar tie pinigai apie kuriuos jie kalbėjo.
Girdint tą kreipinį tėti, vis norėjosi atsišaukti taip, esu čia. Pačiam savo galvoje tas kreipinys vis dar buvo toks neįprastas.
- Kol bendravau su jais. O tai truko gana ilgai. Na per tą laiką žinau, kad daugiau vaikų jie tikrai neturėjo. Vėliau užvirė tokia košė, jie turėjo bėgti, slapstytis. Abejoju, kad per tą laiką jie galėjo turėti vaikų. Bet nežinau. Dėl  laiko, kai nesimatėme nesu užtikrintas. Būtų galima patikrinti dokumentus, juk lieka įrašų. Bet jeigu tie vaikai ar vaikas gimė jiems besislapstant turbūt jie į ligoninę nevyko. O jei ir vyko viską galėjo suklastoti. - Kažin ar yra kokių įrašų apie Eion gimimą?

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Bet ar tikrai viskas gerai? Ar jis gali būti tikras, kad Auris nebando jo nuraminti? Kaip gali būti “viskas gerai”, kai nesenas ir stiprus žmogus vaikšto su ramentais? Ir kaip jam, Eion, gali viskas būti gerai, kai žino, kad visa tai nutiko tik per jį.
- Man nereikia tokio gyvenimo, - tarstelėjo, kai Auris bandė išaiškinti, kad net ir iš tokių dalykų galima kažką pasisemti. Kaip jam tai padaryti, kai nori tiesiog išnykti? Praėjusių metų vargai dėl egzaminų ir net pabėgimas iš namų, nes tada atrodė, kad Auris jį sukirto, dabar buvo tiesiog menkos vaikiškos problemos. Šiuo metu jam reikėjo susigyventi su tuo, kad yra pabaisų išdava.
- Tu nesi toks kaip tavo tėvas, - griežtokai ištarė, nors, žinoma, Aurio tėvo nepažinojo. Bet Auris savo sūnaus nepaliktų, kaip kad tasai tėvas paliko Timotį. Liūdnai žvelgė į jį ir galvojo, kad geriausia būtų tiesiog dingti.
- Aš noriu užmiršti… - sunkiai pradėjo atsakymą į dar vieną klausimą. Paprasčiausia būtų atsakyti, kad viską, nes buvo būtent taip. Vis dėlto pabandė pratęsti: - Aš nenoriu žinoti, kokie žmonės yra mano tėvai. Ką jie padarė man, kaip jie kalbėjo su tavimi. Ir tas sužeidimas. Jie monstrai, ir man tai yra… baisu.
Vėl apkabino Aurį. Ne, apkabino tėtį. Klausėsi, ką jis kalba apie galimybę, kad jis turi brolių ir seserų. Prisiminė ir ankstesnį pokalbį Londone. O tai iškėlė dar vieną klausimą.
- Tėti, - kreipėsi vaikinukas labiausiai tam, kad galėtų išgirsti, kaip skamba tas žodis. Tik kaip paklausti, kad nepasijustų dar blogiau? Galiausiai pratęsė: - Ar jie… Ar jie sugeba mylėti? Žinau, kad manęs jie nemyli, bet ar jie myli vienas kitą? Ar aš atsiradau… iš meilės?
Kalbėjo įsikniaubęs tėčiui į krūtinę, tad negalėjo būti tikras esąs išgirstas. Vis dėlto to klausimo jis tikrai nekartos, tad jeigu Auris negirdėjo, jis taip ir liks neatsakytas.

[Auris Senkleris]

- Paklausyk. Niekam nereikia tokių dalykų. Nemanau, kad žmonės prašo tokių sunkių išbandymų, tokių etapų. Bet net jie praeina. Viskas praeina. Laikas sukasi, atsiranda naujų dalykų. Ir nebūtinai blogų. - Juk taip deja yra. Žinoma, dabar Eion liūdna, baugu ir skaudu. Bet einant laikui ateis nauji nutikimai. Gali ateiti tokių pat džiugių, koks šitas skausmingas.
- Kartais, o seniau ir labai dažnai elgiausi kaip mano tėvas. Nesvarbu, kad kažkaip kitaip. Bet ne apie tai dabar kalba. - Nesiruošė įrodinėti Eion koks kartais gali būti siaubingas.
O taip. Nežinoti viso to būtų gera. Tikrai. Auris kažin ką atiduotų, jei galėtų pasukti laiką atgal ir ištrinti iš Eion galvos tuos įvykius.
- Taip. Nemalonu, skauda tai žinoti. Baisu, kad su tavimi taip pasielgė. Suprantu, kad negera žinoti ir tai kaip jie elgiasi su kitais. Bet Eion. Deja, tai jų pasirinkimas. O tavo gali būti visai kiti. Gal dabar tau taip ir neatrodo, bet praeis laiko ir tu suprasi, kad gali gyventi ir su šitokiu žinojimu. Tu esi Eion, kitas žmogus. Ne Fausta, ne Grėhemas. Ir tu pats gali priimti sprendimus kokiu žmogumi nori būti. - Galėjo Eion tik mėginti palaikyti, pastiprinti. Padėti su viskuo susidoroti. Bet kaip ir pirmą kartą, kai vaikinukas mokėsi juo pasitikėti, taip ir dabar daug ką turėtų padaryti ir laikas. O Auriui, kaip ir aną sykį reikės stiprybės ir žinoma sėkmės.
Eion kalbant norėjosi prisuokti nesąmonių apie tikrą jo tėvų meilę, norėjosi pasakyti, kad taip, jis atsirado iš meilės. Bet... Ar kas nors galėtų šitaip elgtis su savo vaiku gimusiu iš meilės? Jis galvojo apie Faustą ir Grėhemą. Ar jie myli vienas kitą? Jie gali veikti kaip komanda, puiki žiauri komanda. Bet ar tai meilė? Bet jie vis dar kartu, Tik galimai juos dabar jau sieja kartu padaryti nusikaltimai. Kartais tai labai suriša. Senkleris nemėgo meluoti savo vaikams. Nei Timočiui, nei Erkai, nei Eion. Jam atrodė, kad reikia sakyti tiesą. Net ir skaudžią tiesą. Arba jei negalima reikia rasti laiką kada tai padaryti.
- Negaliu to žinoti. Negaliu žinoti ką jie galvoja, ką jaučia. Juos daug kas sieja. Nežinau ar stipriai ir kaip stipriai juos siejantis dalykas yra meilė.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Jausmo, nuo pat susitikimo Kiauliasodyje kerančio viduje, apsakyti neįmanoma. Natūralu, kad Auris jo nesupranta. Kaip galima gyventi su tokiu žinojimu? Kaip egzistuoti žinant, kad viskas, kas vyko Airijoje, buvo suplanuota, ir kad už tai sumokėjo nuosavi tėvai?
- Bet, Auri, - staiga tarsi ką prisiminęs kreipėsi Eion beveik negirdėdamas, ką tėtis šneka. Prisivertė pakelti akis, tačiau kalbėti toliau buvo nepakeliamai sunku. Deja, reikėjo, mat atrodė, kad tai yra be proto svarbu. – Airijoje… Juk aš nebuvau vienintelis, kuris… Na, supranti. Negi jie sumokėjo ir už kitų vaikų… kankinimą? O jeigu ne, kodėl reikėjo griauti ne tik mano, bet ir kitų gyvenimus?
Tik dabar suprato pakenkęs ne tik Auriui, bet ir vaikų namuose gyvenusiems berniukams. Tėtis sunkiai sužeistas, o štai bendraamžių gyvenimai sugadinti. Ir viskas atsitiko tik per jį. Gal tikrai geriau išnykti, kol nesunaikino dar ko nors? Kaip jam žinoti, kad rytoj Hogvartsas nesugrius vien dėl to, kad jis čia yra?
- Aš negaliu priimti sprendimų, nes nieko gero iš to nebus, - tyliai ištarė. Prisiminė visus dalykus, kurių pridirbo pirmuose kursuose. Prisiminė, kaip dingo iš Aurio buto ir nieko apie tai nesakė. Kaip praėjusią vasarą pabėgo iš namų. Juk visa tai buvo jo sprendimai, tik kur jie nuvedė? Tik sukėlė kitiems skausmą ir nerimą. Dabar suprato, kodėl tėtis ilgą laiką nenorėjo prisirišti ir mylėti. Mylimo žmogaus skausmas dar bjauresnis nei savas. Ypač kai pats tą skausmą ir sukeli.
- Jie negali mylėti, - staiga piktai ištarė ir pratrūko: - Ir aš jiems to pavydžiu! Aš nenoriu mylėti Timočio! Aš nenoriu, kad tu man būtum svarbus! Man nereikia draugų ir šeimos! Ir aš daugiau niekada negrįšiu į tavo namus! Pamatysi, tau nuo to bus tik geriau!
Pašoko ant kojų ir pasileido tolyn. Vis dėlto už kelių žingsnių sustojo ir lėtai atsisuko į Aurį. Į tėtį. Ar jis tikrai gali taip paprastai pabėgti ir palikti viską, ko taip ilgai troško ir siekė?

[Auris Senkleris]

- Eion. - O varge, kiek visko dabar prisikaupė jo galvoje. - Eion, Tai kas dėjosi. Tai yra kitų žmonių nežmoniški pasirinkimai, poelgiai. Tu išvis negalėjai šitokių dalykų įtakoti, ne tu šitai rinkaisi. Nei sau, nei kitiems vaikams. - Baisu. Tiesiog klaiku. Ir ką jam sakyti? Taip, tavo tėvai parinko tau tokią vietą. Bet kiti vaikai tebuvo atsitiktinės aukos. Klaikybė. Pasaulis pasirodė tikra blogio irštva.
- Eion, tu nieko dėl šito negalėjai pakeisti. Ir tu ir tie vaikai. Tai su jumis blogai elgėsi, ir su tavimi ir su jais. Ne tu dėl to kaltas. O žmonės, kurie šitaip nusprendė. - Kaip gaila buvo savo vargšo berniuko, kuriam amžinai krito nelaimės.
- Aišku gali. Visada gali priimti sprendimus. Gali nuspręsti kaip nori elgtis, koks būti. - Ir vėl vyko lūžis. Jau ne pirmas jų gyvenime. Auris stengėsi išlikti ramus. Turėjo toks būti. Privalėjo atsikelti ir jį pasivyti. Ir atrasti kažkokius tinkamus žodžius, kad apramintų Eion. Nekenčiu jų. Galvojo apie Faustą ir Grėhemą. Apie tuos vaikų namus. Jis kėlėsi, tik tai nevyko taip sklandžiai, kaip visuomet. Gerai, kad Eion sustojo ir Auris galėjo prie jo prieiti. Nereikėjo bėgti. Kažin kas iš to būtų išėję. Raudonplaukis atsistojo priešais savo sūnų.
- Ar žinai kiek visko atnešiai į mano gyvenimą? Kai susitikome gatvėje, tais metais ketinau mesti mokyklą. Išvykti. Kažin kur dabar būčiau. Nežinia. Galbūt tais metais išvykęs iš mokyklos būčiau priėmęs tokių sprendimų, dėl kurių vėl turėčiau gailėtis. Tais metais buvau kupinas pykčio ir prisiminimų. Galimai Timotis būtų jau negyvas,nes gyventų pas Amyrą. Tada, kai susitikome vėl privertei mane atsimerkti. Taip, po to, kai išėjai ir kai vėl susitikome rudenį pasakiau sau, kad mano reikalas mokykloje tebus atvesti pamokas ir daugiau nieko. Bet kuo daugiau bendravome, tuo labiau keičiausi, keitėsi mano požiūris. - Jų pažintis privertė patirti daugybę emocijų. Nuo visiško siaubo, kartais pykčio. Iki nuostabių laimės akimirkų.
- Aš džiaugiuosi dėl to, kad susitikome. Kartu su tavimi išmokau daug dalykų. Tu esi geras žmogus Eion. Man taip gaila, kad turi patirti tiek skausmo. - Norėjo, bet negalėjo perimti iš jo bent dalį visko, ką turėjo neštis. Prisiminimų skausmas gali būti daug smarkesnis už fizinį. - Nei už ką nenorėčiau tavęs prarasti. Prašau patikėk manimi. Kada nors ateis laikas, kai bus geriau. Kai pasijusi geriau. Kai būsi laimingas.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Štai ir įrodymas, kad Auris jo visai nesupranta. Eion nesakė, kad sprendimai buvo jo. Bet jie buvo padaryti per jį, o tai lygiai taip pat svarbu. Jis jautėsi nebegalintis egzistuoti šiame pasaulyje. Taip, šlykščių žmonių yra daugybė, ir tikrai ne visi jų susiję su juo. Kad ir Aurio bei Timočio tėvas. Bet būtent dėl to tiek Auris, tiek Timotis neturėtų tverti dar ir jo, Eion.
- Bet jeigu aš nebūčiau gyvenęs toje vietoje, kiti vaikai nebūtų kentėję, - nepasidavė vaikinukas. Atrodė, kad širdis tuoj plyš iš pasišlykštėjimo savimi. Ir kodėl jo tėvai negalėjo būti bet kurie kiti pasaulio žmonės? Jau geriau tai būtų parke ant suoliuko miegantys narkomanai ar žiobariškame kalėjime pūnantys plėšikai. Bet ne - jo tėvai yra kuo tikriausi šio pasaulio monstrai.
- Tu nežinai, kas būtų buvę, jeigu nebūtume tada susitikę, - atsiliepė Eion. - Taip, gal būtų blogiau, kas žino. Bet viena aišku. Tau nereikėtų kęsti šito skausmo. Toji... moteris nebūtų užleidusi ant tavęs kerų, tau nebūtų reikėję prisiminti tų žmonių. Viskas atsitiko tik per mane.
Norėjo pasakyti, kad jeigu ne jis, dabar Auris būtų galėjęs atbėgti, o ne vos atsivilkti tuos kelis žingsnius. Jis būtų sveikas ir stiprus žmogus, o kas yra dabar? Tiesa, nenorėjo daugiau kalbėti apie sužeidimą, tad prisivertė patylėti.
- Tu manai, kad aš nesidžiaugiu mūsų susitikimu? - tyliai paklausė nuleidęs akis. Norėjo apkabinti tėtį, priminti, kad jis yra svarbus ir brangus. Deja, negalėjo to padaryti. Nuo šiol jam uždrausta mylėti ir prisirišti. Tai tiesiog siaubingai kenkia, tad teks ir vėl išmokti visą laiką būti vienam.

[Auris Senkleris]

- Ne. Eion, juk jis ten dirbo visada. Kuo tu čia dėtas? - Gyventų Eion ar ne toje vietoje. Jei Vaikų namuose egzistavo toks šlykštus asmuo su savo siaubingais poreikiais, tai būtų ir be Eion ėmęsis kitų vaikų. Dievai žino, kuo jis užsiėminėjo dabar.
- Nežinau. Bet sakau taip, kaip jaučiuosi. O tuo tarpu, kai susitikome nelabai žinojau ką tiksliai darysiu su savo gyvenimu. - Skausmas, šitas varganas kojų skausmas nieko nereiškė prieš daug didesnį. Nei nežinotų kur dėtųsi, jei Fausta būtų išsigabenusi Eion su savim.
- Man nerūpi šitas skausmas, tai niekai. Jei Fausta su Grėhemu tada būtų sugebėję tave pasiimti su savimi, štai tuomet tikrai nežinočiau kur dėtis. O čia. Tai praeis. O tu niekuo dėtas, kad susikirto mano ir jų keliai. Jie manęs nekenčia ne dėl tavęs, o dėl mūsų praeities. Ir vienu ar kitu metu būtumėm susitikę Eion. Jie niekada nepamirš, kad sugrioviau jų sistemą dėl to, kad jie man neleido jos palikti. Jie niekada man nedovanos ir tu čia išvis niekuo dėtas. - Tada vėl jį apkabino ir pasakė. - Aišku nemanau. Kodėl turėčiau taip manyti? Eion, nereikia bandyti atsiriboti nuo svarbių žmonių. Kartu galima nuveikti ir pasiekti daugiau nei atskirai.

[Eion Faolán Bláán Breathnach]

Ką gi, Auris jo tikrai nesupranta. Bet ar tikrai? Gal jis tik apsimeta nesusivokiantis, kad prakeiktas ūkvedys viską darė tik dėl pinigų? Jeigu ne jis, Eion, tas bjaurybė turbūt nebūtų nė lindęs prie kitų berniukų. Viskas tik per jį, ir šitos tiesos nepakeis niekas. Bet ar beverta kažką Auriui sakyti?
- O dabar žinai, ką darysi su gyvenimu? Ką darysi, kai Timotis užaugs? Kaip manai, gal turėsi savo vaikų? - staiga pradėjo klausinėti. Jeigu Auris pradėtų galvoti apie tikrus vaikus, tai reikštų, kad jis norėtų Linėjos savo gyvenime. Kad ir kaip blogai dėl to jautėsi, Eion su tuo mielai sutiktų. Bet tau negalima mylėti ir prisirišti staiga mintyse priminė sau, o netrukus ir vėl susigūžė. Kad ir kaip būtų gera, kad rūpi Auriui, iš to nieko nebus. Jeigu Auris nebūtų prie jo prisirišęs ir gal netgi pamilęs, nereikėtų jaudintis. Taip, žymiai geriau viską daryti vienam.
- Jeigu tas... vyras nebūtų panašus į mane, galėčiau galvoti, kad jie meluoja, - skausmo kupinu tonu išspaudė Eion. Tai galėtų būti viltis, bet dabar jie abu žinojo: tie monstrai iš tiesų yra jo gimdytojai.
Auriui apkabinus vaikinukas norėjo atsitraukti ir rėkti, kad būtų paleistas. Iš kitos pusės artumą jausti taip gera, kad net skaudėjo.
- Veikiant atskirai ne taip lengva sužeisti, - tyliai paprieštaravo vaikinukas. Užmerkęs akis bandė sulaikyti ašaras, tačiau tai buvo pernelyg sunku. Jis pernelyg šlykštus ir purvinas, kad kas nors norėtų būti kartu ir rūpintųsi. Deja, tai įgarsinti pasirodė esanti neįveikiama užduotis.

[Auris Senkleris]

- Artimiausioje ateityje toliau dirbsiu čia. Toliau gyvensime kartu. Noriu kažkur išvykti per vasarą. Gal susidarysiu planą kitiems metams. Kaip visada vėluoju sudaryti planus kitiems mokslo metams. Neplanuoju toli į ateitį. Nežinau kas bus, kai užaugs Timotis. Iki to dar daug laiko. O vaikų aš turiu. Esi mano vaikas. Žinau, kad tu kalbi apie biologinius vaikus. Bet žinok, kad esi kuo tikriausias mano vaikas. Nežinau kas bus ateityje ir nežinau ar mūsų šeimoje atsiras daugiau vaikų. - Šyptelėjo. -Tai ne vien nuo manęs priklauso. - Beprotiškai norėjo kada nors susigražinti tai, ką turėjo. Norėjo apsigyventi su Linėja. Norėjo ir daugiau vaikų. Bet iki to buvo didžiulis kelias. O klausimas ar išvis tai įmanoma. Ar kada gyvenime jie galėtų susitaikyti. Ar ji galėtų jam atleisti.
- Eion, tai išvaizda. Bet tavo poelgiai, tavo būdas visai ne tokie kaip jo. - O paskui Auris pasakė.
- Tu nori pasitraukti nuo visų tam, kad juos apsaugotum nuo saves, nuo tų žmonių. Eion, ką tai pasako apie tave? Tu nori rūpintis kitais ir nepaisyti savo paties gerovės. - Niekada nei už ką tavęs nepaleisiu. - Gyventi dėl kitų, rūpintis vieni kitais yra gera, gražu. Deja, tai neatsiejama ir nuo kažkokių blogų įvykių. Eion, gyvenant katu, nesvarbu tai draugai ar šeima. Kartais nutinka visko. Svarbiausia, kad vieni kitus mylintys žmonės įveikia ir blogus dalykus vieni dėl kitų. Tau nereikia nuo nieko atsiskirti.