0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

mergaitė123

Ats: Balkonas
« Atsakymas #375 Prieš 3 metus »
Adelė linksmai ir pasišokinėdama lėkė kažkur. Tiesą sakant mergaitė lankstė, kur kojos neša ir buvo užmerkusi savo žydras akis, kurias dengė akių šešėlių sluoksnis. Belakstydama pirmakursė atsitrenkė į keletą, na gerai ne keletą, o gal dešimt ar penkiolika burtininkų arba burtininkių. Tačiau mergaitei tai buvo nė motais. Ji vis galvojo: na ir ką jie dabar man? Užmuš ar tą, kurio vardo nevalia minėti pakvies? Blogiausiu atveju nuves pas Hogvartso direktorę, o ji gera ir tikrai už tokį menkniekį neišmes iš mokyklos, na nebent taškų pamažins, bet tai nesvarbu. Reikia mėgautis tik šia akimirka ir viskas. Mergaitė vis dar lakstė, kur kojos neša, bet jau atmerktomis spindinčiomis nuo saulė akutėmis, kadangi prieš kelias minutes atsitrenkė į sieną ir pakankamai stipriai... Ji vis lakstė koridoriais ir laiptais tai pirmyn tai atgal, tačiau staiga sustojo. Ji prisiminė vieną dalyką, kad už jos turėjo bėgti jos katytė vardu Snaigė. Mergaitė tikėjosi, kad padarėlis vis dar čia, nes labai nenorėjo jo praganyti, todėl greitai pasuko galvą, o katinėlis jau glaustėsi jai prie kojos. Ji atsiduso ir mąstė: matyt jis lėkė, kaip Žaibas Makvynas, na ta mašinėlė iš to žiobariško filmuko, kurį mano tėtis leisdavo kiekvieną sekmadienio popietę, na aišku kada dar buvau žiobariškoje mokykloje. Mergaitė per daug užsigalvojusi, net neapsižiūrėjo, kur gi ji yra, todėl pažvelgė aukštyn ir pastebėjo, kad yra kažkokiam balkone. Ji stebėjosi ir galvojo: na, ir ką aš čia veiksiu? Kelio link sesės Žanos kabineto aš tikrai ne rasiu, o ir bendrojo Klastūnyno kambario taip pat...

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Ats: Balkonas
« Atsakymas #376 Prieš 3 metus »
Aišku, Sindris nieko neatsakė, tik suklapsėjo akutėmis ir viskas. Etanas tyliai atsiduso. Kad jis mokėtų bet kokių gyvūnų kalbą...
Medalioną užsikabino ant kaklo, supratęs, geriau šią dovaną kol kas palikti paslaptimi. O kas jeigu ten tūnos kažkas blogo? Sau ir kitiems problemų nenorėjo prisidaryti.
Pūkuotą knisių pasiėmė į savo rankas ir jau buvo bekilęs ant kojų, kai pamatė stypsojančią mergaitę. Klastuolė. Rudaplaukė (Kodėl vis susitinku su rudaplaukiais?). Pirmakursė. Su pilku katinėliu šalia.
Etanas sutriko. Ką ji čia veikia?
Na, jaunasis Lorijanas nežinojo apie vieną seną kaip pati pilis hogiečių parodoksą - kai kažkas nori būti vienas, jis būtinai susidurs su kitu hogiečiu.
-Labas?- pasisveikino, nė nepastebėdamas kaip jo plaukai persimainė į karamelinę rudą.
Būtų visai nieko ir išeiti... Bet Sindris neskaitė antrakursio minčių, mažylis tik pamatė nepažįstamąją, jo akytės išsiplėtė iš džiaugsmo. Kurios. Reiškė. Tik. Vieną. "Tasai būtinai turi turėti kažką blizgaus!" Ir visiškai pamiršęs apie neseniai rankutėse laikytą medalioną, Sindris persirito per jau alyvinės spalvos plaukų Etano rankas ir movė klastuolės link.
-Sindri, ne!
Bet buvo per vėlu. Knisius movė į klastuolės kišenes, ieškodamas kažko blizgaus ir gražaus.

[Detalios Metamorfmago plaukų reikšmės angliškai]


*

mergaitė123

Ats: Balkonas
« Atsakymas #377 Prieš 3 metus »
Adelė per savo išsiblaškymą net nepastebėjo kažkokio berniuko, kurio plaukų spalvos keitėsi. Gal jis Metamorfagas? Galvojo Mokslinčė.
- Labas, antrakursi, kuo tu vardu? Beje tavo knisius labai mielas, gražesnio net nemačius, -nusijuokė Adelė.
Staiga mergaitė ir vėl ištiesė rankas ir pradėjo suktis ir suktis. Kelis kart ir vėl atsitrenkė į sieną, paskiau vos neiškrito iš balkono, bet jai tai buvo visiškai nė motais. Ji sustojo, nes kišenėje pajuto kažkokį švelnų padarėlį, todėl su baime akyse pažvelgė į apsiausto kišenę, kurioje laikė gal dvidešimt galeonų ir kelis siklius bei knutus, taip pat sesės apyrankę, kurią nugvelbė iš po jos stalo.
 - Kas čia vyksta? Ar tas tavo padaras mane apvoginėti nori? Mielai jį paversčiau į sidabrinę taurę, nors mielai tai dabar ir padarysiu, -tarė Adelė ir išsitraukė lazdelę.
 - Tai, knisiau, išlysi iš kišenės ar ne? Grąžinti turėsi man kiekvieną knutą, knisiuk, -vos ne rėkė Adelė, kuri baiminosi ar šis padarėlis nesuplėšys jos geriausio apsiausto.

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Ats: Balkonas
« Atsakymas #378 Prieš 3 metus »
-Etanas!- staigiai atsakė švilpis, nė nesusirūpindamas irgi paklausti klastuolės vardo,- Sindri!
Žinoma, mergaitė prieš tais darė visokiausius suktukus ir antrakursis neturėjo jokio geltono supratimo, kodėl. Būtent tai privertė Etaną sunerimti. Ką ji čia išsidirbinėja?
-Jei žinai, kad Sindris yra knisius, puikiai supranti, kokią knisiai silpnybę turi! Jie jaučia vidokiausius blizgučius, auksą ir nori su savim tą pasiimti! - išpyškino metamorfmagas šokdamas artyn prie klastuolės. Ah, kaip man reiktų tos specialios pirštinės, skirtos gaudyti knisius!
-Sindri, kad tave vynuogės nutrenktų, išlįsk! EI, NEDRĮSK! PALIK TĄ LAZDELĘ! - jau dabar įsakymiai užkaukė ant pirmakursės. Tegul ji nedrįsta užkeikti jo knisiaus! Dar blogai ištars vera verto ir kažkas blogo nuteks jo Sindriui!
Ranką žaibiškai kyštelėjo į vieną kišenę ir tada, Etano džiaugsmui, pagavo Sindrį!
Greit iškėlė iš kišenės juodą nepaklusnu kamuoliuką, greit pačiupo už kojų ir kaip kokią paklodę iškratė iš Sindriaus sterblės visą klastuolės turtą.
Galeonai, sikliai ir knutai byrėjo ant balkono grindų, sukosi ant briaunų ir kėlė malonų ausiai skimbčiojimą. Sindris skausmo perkreiptomis akimis žvelgė į šį lobį, o Etanas nesuprato, kurio velnio pirmakursėlė nešiojo tiek auso savo kišenėse. Galiausiai neiškentė:
-Kam tiek nešiojiesi kišenėse!? Gi dar neturi leidimo į Kiauliasodį, tai kur tu gali leisti pinigus?!- nesuprato jaunasis magizoologas.
Sindris cyptelėjo, atrodo prieštaraudamas Etano žodžiams, nes koks skirtumas? Turi aukso, tai ko sau jo nepasiėmus?
Švilpis sunkiai atsiduso, įkišo Sindrį į jau savo kišenę ir šiam nespėjus sureaguot, įspraudė į jo rankutes savo medalioną.
-Turėk. Ir nebandyk bėgti!
Kaip parodoksalu, bet Sindriuu tam ir to užteko.
-Ah, atleisk,- atsiprašė švilpis, žvilgteldamas į rudaplaukę,- Visai užmiršau, koks patrakęs Sindris gali būti su nepažįstamųjų turtu. Beje, koks tavo vardas?


*

mergaitė123

Ats: Balkonas
« Atsakymas #379 Prieš 3 metus »
Adelei iš kišenės išėmus padariuką ji atsiduso ir tarė:
 - Ir kaip mokykloj tokius vagis laikyt galima? Aš pinigus visad kažkur panaudot galiu, todėl čia juos ir laikau. Beje aš Adelė Mokslinčė, esu pirmakursė klastuolė ir taip, esu kerėjimo profesorės Žanos jaunesnioji seseris. O koks tavo vardas?
Adelė ramiai paėmė savo katinėlį ir pradėjo jį intensyviai glostyti, nes reikėjo nuimti stresą, sukeltą knisiaus, kurio vardas buvo Sirlis ar kažkas panašaus.
 - Tavo Sirlis tikriausiais labai švelnus, gal galėčiau jį paglostyti? Beje ar tu metaformagas ar kas ten? -pasidomėjo Mokslinčės pavardę nešiojanti profesorė. Matosi, kad labai jam įkyrėjau, tampu panašenė į Hermioną Įkyrėję. Staiga Žanos seses katinas iššoko jai iš rankų ir pradėjo pulti knisių
- SNAIGE, gal tu išprotėjai? Mane sesuo nužudys, jeigu apie tai sužinos, o ir tavęs, katyte, neteksiu! - rėkė Adelė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Adelė Mokslinčė »

*

Neprisijungęs Danielis Lorijanas

  • Burtininkas
  • ***
  • 135
  • Metamorfmagas
Ats: Balkonas
« Atsakymas #380 Prieš 3 metus »
Etanas užvertė akis į lubas. Nesiginčysiu su ja.
-Etanas, jau sakiau,- kiek sumišo švilpis Gal neišgirdo? Kerėjimo profesorės sesuo? Oho.
Sindris toliau niūrkė medalioną, tyliai iš džiaugsmo cypavo. Visiškai nekreipė dėmesio į klastuolės rankų gulintį katiną.
-Jo vardas Sindris,- Jai kažkas blogai su klausa?,- Ir taip, aš metamorfmagas. Tu esi apie juos girdėjusi, tiesa?
Oh, tu iš karto supratai mano galią!,- apsidžiaugė mėlyno turkio plaukų savininkas. Bet vėl paniuro.
-Ne, tu jo nepaglostysi, jam nelabai patinka svetimi žmonės,- bandė išsisukti. Lyg kažką supratęs iš Etano žodžių, pats Sindris kaip mat užsičiaupė ir dar giliau sulindo į kišenę.
Etanas visiškai nenorėjo nepažįstamajai (neesmė, kad žino jos vardą, koledžą ir, kad yra profesorės sesuo) duoti savo augintinį paglostyti, tai prilygo savo širdies išplėšimui.
Ne, jis to nedarys. Iš kur gali žinoti, ar Adelė nebandys pavogti Sindriaus?
Pūkuotas ir naguotas šoko ant kišenės, kur tūnojo Sindrius, Etano plaukai žaibiškai persimainė į šviesią turkio ir sodrią raudoną spalvas, knislius sucypė.
Koja ten, koja šen, delne atsirado burtų lazdelė, Sindris kažkur pasislėpė, gal kažkur jau ir nukūrė.
-Immobulus!


*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Balkonas
« Atsakymas #381 Prieš 3 metus »
 Nors šis burtažodis ir turėjo tik vieną paskirtį burtų pasaulyje, tačiau suprantančiam jo gilesnę reiškmę jis galėjo pasakyti daugiau. Paprastam žmogui, kuris apie Crucio perskaitė Vikipedijos straipsnyje (šiuo atveju burtažodžių knygoje) jis reiškė tik tai, kad jis yra uždraustas, tačiau tam, kuris mąstė giliau, tai galėjo reikšti skausmą, gyvenimo paliktas žaizdas, išdavystę ir daugelį kitų skausmą keliančių dalykų.
  Šiuo atveju Heidi, tai priminė tai, kad ji nebeturėjo tikros šeimos, turėjo gyventi su globėjais iš kurių vienas buvo uždarytas į Azkabaną dėl mergaitei nesuprantamų priežasčių. Stebėdama šešias raides, tamsiaplaukė galvojo vos tik apie vieną dalyką - tėvo kapą. Klastuolė nujautė, kad tai kaip nors turėtų padėti bandant įvykdyti užduotį ar bent jai pasiruošti ir nuvesti tinkama linkme. Galbūt tuo buvo norima pasakyti jog jai reikia būti stipriai, tačiau Heidi net neįsivaizdavo kaip tokiu metu, kai liūdni prisiminimai ir mintys plūsta į galvą, buvo galima išlikti stipriai.
  Vis dar liūdėdama mergaitė atsistojo nuo šalto grindinio ir patraukė į kokią nors šviesesnę vietą, kur šis burtažodis negalėjo jos pasiekti. Ilgai nedelsusi Heidi atsidūrė balkone, kuriame tikėjosi patirti ramybę ir ne tokį didelį liūdesį.
  Vienintelis variantas, kurį matė tamsiaplaukė, buvo išsivirti kokio nors raminančio eliksyro, kad jos gyvenimas nepasibaigtų dar pirmojoje užduotyje, jeigu kartais liūdni prisiminimai pernelyg įsisiautėtu tuo metu. Tačiau vėl gi buvo vienas „bet", šis eliksyras buvo pernelyg sudėtingas klastuolei, tad jai pačiai nebūtų pavykę jo išvirti. Aišku jį buvo galima pavogti, tačiau tuo ji galėjo rizikuoti diskvalifikacija iš Burtininkų trikovės turnyro.
  Heidi jautė, kad kuo ilgiau ji būtų sėdėjusi tame koridoriuje, tuo labiau jai tai būtų pradėję daryti negerą įtaką, tačiau galbūt viso šito ir reikėjo, jog mergaitė imtų mąstyti dalykus apie kuriuos, šviesiuose ir gražiose vietose, net nepagalvodavo. Nors iš pradžių atrodė, kad yra vos viena išeitis, tačiau grynas oras ir tyla atskleidė ir kitą - jėgos eliksyrą. Tai buvo paprastas eliksyras, kuris galbūt padės susitvarkyti su anksčiau minėtomis problemomis ir neleis Heidi prarasti vienintelės turimos gyvybės, kuri dabar nesitęsė vidutinius aštuoniasdešimt du metus, o kelis šimtus ar tūkstančius metų.
  Kadangi šis variantas buvo priimtinesnis mergaitė dar kiek laiko pasėdėjo gryname ore, šiek tiek apmąstydama šį sprendimą ir galų gale pakilo ir nuskubėjo ieškoti ingredientų, kurie bus naudojami gaminant vieną iš mišinių, kurie labai patinka vienam iš globėjų - senajam vampyrui.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Evelina Džonson

  • II kursas
  • *
  • 96
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Visi esame skirtingi ir tokie esame gražus
Ats: Balkonas
« Atsakymas #382 Prieš 3 metus »
Balkonas buvo viename iš vidurinių Hogvartso langų. Į jį buvo galima patekti pro stiklines duris. Balkonas atrodė mažesnis iš išorės, tačiau jo vidus buvo padidintas ir dėl to kas jame stovėdavo turėdavo daugiau vietos nei kitems atrodydavo. Balkonas turėjo dailius raštus ant savęs, jie buvo įvairiai išraityti. Pats jis buvo  baltos matmurinės spalvos. Beveik niekas į jį neužeidavo, o jei kas nors ir patekdavo tai dažniausiai atsitiktinai.
Tą dieną Hogvartsę buvo liūtinga. Evelina ėjo koridoriais. Labai mielai būtu išėjusi į lauką, bet kadangi po pietų Didžiojoje salėje prapliupo lietus (ir vėl) todėl nelabai norėjo per jį eiti. Ji ėjo akmenimis išklota šalta koridoriaus asla. Aplink nė deglai neapšvietė koridoriaus. Čia vis tiek tvyrojo prieblanda. Evelina pasuko iš už koridoriaus kampo ir staiga pamatė paliktas atidarytas duris kurių niekada nebuvo regėjusi. Ar užeiti? paklausė pati savęs. Tada nusprendė žvilgtelėti iš už sienos. Tyliai prisiglaudė prie akmenų. Jie buvo šalti ir nudiegė rankas. Jos žalios akys pažvelgė iš savo nelabai "sleptuviškos" sleptuvės. Patalpa buvo tuščia. Evelina (ne)norėdama iėjo į... Balkonas? pamanė Niekad nemačiau Hogvartse balkono. Nors čia aš nemačiau daug ko... Ji iėjo balkonėlis buvo baltas ir marmurinis, visai toks koks atrodė iš išorės tik žymiai didesnis. Grifiukė nedrąsiai apsižvalgė. Atrodo nieko aplink nebuvo. Pažvelgė per petį į koridorių - ten irgi nieko. Įėjo į balkonėlį plačiau. Čia palietė jo raštus, jie buvo lediniai, nes vis dėlto keletas lašelių nukrito ant jų. O, kodėl ant pačio balkono nelijo buvo pats paprasčiausias klausimas. Evelina pastbėjo, kad čia apsieita net be burtų. Paprasčiausiai šios pilies kūrėjai nusprendė patausoti energiją ir udėjo žiobarišką stogelį. Evelina nuėjo prie balkono galo. Ten persisvėrė per turėklus ir pajuto lietaus lašus ant veido. Paskui vėl ilindo. Galiu čia pabūti valandėlę... pamanė Gal poto čia kas nors grįš todėl turėsiu išeiti. Todėl ji pasirėmė ant turėklo. Buvo gera stovėti ir klausytis lietaus barbenimo.
Smiling. Every day of life is something special. Give her a chance!

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Balkonas
« Atsakymas #383 Prieš 2 metus »
Dori reikėjo pabūti vienai. Ji neberizikavo nei eiti į tunelius, nei į kiemą. Ir taip aišku, kad vis tiek susitiks ką nors iš Hogvartso mokinių. Mergaitę jau vargino nuolat prikimšta pilis, tačiau Hogvartse, žinoma, buvo daug geriau nei pas idiotus tėvus žiobarus. Jau geriau čia, tarp krūvos užknisančių kitų koledžų mokinių, nei pas juos.
Diena buvo šilta ir saulėta. Tačiau čia, balkone, vis pūstelėdavo stipresnis vėjas, nors atrodė, kad kaip tik turėtų būti užuovėja. Šitą balkonėlį tamsiaplaukė visai netyčia atrado praeitą savaitę eidama į ateities būrimo pamoką. O, kad ji būtų šią vietą pastebėjusi anksčiau! Kiekvieną dieną dabar čia mergaitė apsilankydavo, bet neteko sutikti nei vieno žmogaus. Ir čia daug saugiau nei ant stogo.
Žiūrėdama į tolį Mendel iš kišenės išsitraukė savo vorą Džo. Ar ilgai dar šis padariūkštis gyvens? Kiek laiko trunka voro gyvenimas? Na, taip, jis yra magiškas. Kitoks. Kitoks, nei tų žiobariūkščių vorai, kurie sukurti yra nebent traiškymui tapkėmis.
Tamsiaplaukė žiūrėjo į Džo ir galvojo apie jo gyvenimo trukmę. Tačiau staiga kažką išgirdo. Kažkas ateina. Prisiekiu, jeigu čia išdygs koks grifas, varnis ar švilpis, aš jį nudėsiu, atsisukdama pagalvojo Mendel.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
Ats: Balkonas
« Atsakymas #384 Prieš 2 metus »
Lukas taip pat vis ieškojo dingsties ištrūkti iš pilies, paskendusios amžiname mokinių klegesyje ir susmirdusiose, tvankiose patalpose nuo jų buvimo visur.  Mat visas šis tvankumas, triukšmas, chaosas ir visi kiti velniai neleido blaiviai mąstyti ir mėgautis taip retai gaunama vienatve. Šįkart leisdamasis į nedidelį žygį su savimi knygos nesinešė, nors buvo įpratęs nuolat nešiotis. Todėl vaikino ilgos rankos karojo keistai ties šonais be veiklos, karkartėmis sugniauždamos mantijos kišenėje gulinčią burtų lazdelę. Priėjęs koridorių trumpam dirstelėjo link dulkėto ir itin nešvaraus lango, nors ir vargiai, bet sugebėjo įmatyti šviesos šaltinį, šen bei ten dangaus mėlynę. Ir už ką elfams moka užmokestį?..Nelaimei, lauke būriavosi taip pat nemenkas būrelis žioplių, todėl teko iš naujo sukti galvą, kur suradus tik jam saugią ir atokią vietą nuo smalsių akių, ausų ir aštraus liežuvio. Atsidusęs Donovanas nekantriai ėmė barbenti ilgais ir plonais pirštais per akmenuotą sieną, kol galų gale nusprendė eiti ir išsistudijuoti visus šiosnpilies balkonus, tada jei prireiks, astronomijos bokštą, pilies stogą... Nors paskutinysis variantas tikrai neatrodė pats patikimiausias, bet ko tik nepadarys dėl asmeninės erdvės bei laikinos slėptuvės. Jaunasis burtininkas netruko pasijudinti iš vietos, o po kelių minučių pasiekė ir balkoną. Balkonėlis kaip ir atrodė tylus ir vienišas. Ketvirtakursis au norėjo imti ir triumfuoti dėl sėkmingai šturmuoto užkampio, tačiau greit ir suraukė kaktą, išvydęs nepažįstamą figūrą su trumpais plaukais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Lukas Ichiro Donovan »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Balkonas
« Atsakymas #385 Prieš 2 metus »
Jų pilna visur. Suknistų mokinių. Niekur negali pabūti tiesiog su savimi. Kad ir kur beeitum. Ar ir Dori buvo kažkam tokia rakštis? Galbūt kiti irgi ieškodavo ramios vietelės be žmonių, bet niekur nesugebėdavo tokios rasti?
O Merline. Ir vėl tas siauraakis, pamanė tamsiaplaukė atsisukusi į atėjūną. Dori šio vaikino nepažinojo, tačiau matė jį ne kartą Klastūnyno bendrajame kambaryje. Šis jai pasirodė kaip koks knygų graužikas. Ar Dori girdėjo kada nors jį kalbant? Ne. Akimirką ji pamąstė, kiek daug klastuolių ji dar nepažįsta ir kiek daug jų čia yra tylūs ir nekalbūs. Na, arba nemėgstantys tauškalės Dori. O galbūt turėdavo ką slėpti? Kaži, ką šitas klastuolis nuolat skaitydavo? Galbūt kokias nors knygas apie juodąją magiją?
Laikydama delne savo vorą Mendel įsispoksojo į bendrakoledžį. Kelias sekundes pagalvojusi ištarė:
- Kur tavo knyga?
Dar kiek patylėjusi pridūrė:
- Balkonas, kaip matai, jau užimtas.
Ir kažkiek pamąsčiusi dar pasakė:
- O klausyk. Tu ten nuolat kažką skaitai. Ką tu skaitai? Gal kažką apie juodąją magiją? Ko čia atėjai? Ką nors rezgi? Jei taip, turėsi man pasakyti ir aš galbūt prisidėsiu. O jei ne, galiu tave ir įskųsti, - įsidėjo Džo į kišenę, sukryžiavo rankas ir pakėlė antakius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
Ats: Balkonas
« Atsakymas #386 Prieš 2 metus »
Vaikinukas nebuvo itin linkęs leistis į pokalbius, kurie buvo beprasmiški bei nereikšmingi, todėl mažai ką ir pažinojo šioje burtų ir kerėjimo mokykloje. Jis laikėsi tos nuomonės, jog kas saugo savo liežuvį, tas apsaugo savo gyvastį, o plepus žmogus kažkada vis vien prieina liepto galą. Jam labiau buvo įdomios knygos, kuriuose glūdėjo amžių amžius skelbtos tiesos, neaprėpiama beribė išmintis, įdomių žmonių sukauptos patirtys. Lukas tikėjosi per knygas greičiau ir lengviau perprasti supantį pasaulį bei aplinkinius.
Nepažįstamai mergaičiukei užkalbinus, jis tik persibraukė ranka atgal per plaukus, o tada atsiduso, kiek niauriai pažvelgęs į ją. Lyg ir atpažino ją iš matymo, sėdint prie Klastūnyno koledžo suolų per šventes ar valgymo metu.
- Kambary, - per daug išsiplėsti tikrai nesistengė ir neketino, todėl jai turėjo pakakti vieno ir drūto atsakymo. Dėl pareiškimo apie balkoną nebeatsakė, tačiau kalbai pasisukus ties knygomis, azijietis lyg ir atkuto. - Ne, mano knygos apie tai, kaip žiobarų riteris per balades išreiškia savo jausmus bokšte įkalintai princesei, išvaduoja nuo devyngalvio slibino ir susituokę gyvena ilgai bei laimingai, - nejučiomis prunkštelėjo ketvirtakursis, stumtelėjęs akinius, su metaliniais rėmeliais, per noselę arčiau veido, turinčio azijietiškus bruožus.
- O jei rimčiau, tai apie kaip galima žmones gydyti tradiciniais ir netradiciniais būdais. Kad ir pati nekromantija... - tyliai sukuždėjo šį žodį, o tada dar ir apsidairė aplinkui. - Kodėl taip garsiai ir atvirai klausinėji apie juodąją magiją?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Balkonas
« Atsakymas #387 Prieš 2 metus »
Regis, vaikinas nebuvo iš piktųjų, kaip kad dažnai būdavo Klastūnyno mokiniai, todėl Dori atsikvėpė.
- Nekenčiu žiobarų, - nurėžė bendrakoledžiui ėmus pokštauti apie jų pasakas. - Nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu! Nekalbėk apie juos, maldauju, - pavartė akis.
- E... ką? Dėl Merlino barzdos, tu gal visai išprotėjai? - išplėtė akis Dori.
Ji buvo šį bei tą skaičiusi apie tam tikras juodosios magijos rūšis. Tačiau būtent ši pasirodė išties šiurpi ir rizikinga. Mendel stebėjosi, kad berniukas žino tokius dalykus. Iš šalies jis atrodė kaip paprastų paprasčiausias moksliukas. Dabar ji pamanė, kad jis tikriausiai nėra nevykęs, kaip kad iš pradžių pasirodė, o gal tik norėjo trečiakursę pagąsdinti?
- Man tiesiog įdomu, - gūžtelėjo pečiais. - Tai tu skaitai knygas apie juodąją magiją? O... o man tiesiog smalsu kaip galima pamokyti kitą, - prisipažino. - Na, jeigu koks idiotas pabandytų mane įskaudinti ir panašiai. Žinai, man patinka jaustis pranašesnei už kitus, galingesnei... tik tiek. Bet... oi, tik ne tokie dalykai, ne. Kad ir kuo tu ten užsiiminėji, aš nenoriu žinoti. Jau geriau pasinaudosiu karpų milteliais, - prunkštelėjo.
Mendel atsiduso. Šis vaikinas buvo kažkoks keistas. Pernelyg keistas.
- Kad tave kur, turbūt nerasi koledžo, kuriame būtų šitiek keistų mokinių, - lyg sau, lyg atėjūnui skundėsi Mendel. - Dėl išrinktojo Poterio akinių, ar žinai tą merginą su teleskopais? O dabar dar tu, - mintyse pridūrė.
Dabar jau klastuolė pasijuto ne tokia kieta, kokia vaizdavosi. Apskritai, ji ėmė jausti, kad antrame kurse taip stipriai dominavęs klastuoliškumas šiek tiek ėmė blėsti. Bet kaip taip galėjo būti? Apie tai galvodama mergaitė stipriai susiraukė.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Dori Mendel »

*

Neprisijungęs Lukas Ichiro Donovan

  • V kursas
  • *
  • 82
  • Taškai:
Ats: Balkonas
« Atsakymas #388 Prieš 2 metus »
- Nesakyk, kad bijai juodosios magijos, - pakėlė antakį brunetas, keistai nužvelgdamas moksleivę, kuri buvo aiškiai jaunesnė už jį. Dar klastuolės veide buvo galima įžiūrėti nežymų putlumą būdingą vaikams, tačiau galėjo įžiūrėti ir jau ryškesnius bei kampuotus kontūrus. - Keista, jog taip tryškai entuziazmu ir vis klausinėjai apie tai. Gaila.
Akiniuotis niekad nemanė, jog kada nors dar gyvenime atsiras proga patraukti per dantį kokį nors moksleivį, ypač, už jį jaunesnę mergaičiukę. Šiaurės vėjui pūstelėjus bei pakėlus ilgesnius plaukus, šie ėmė plaikstytis ore šokdami netvarkingą šokį, o tada dailiai reveransui užkrito ant akiniuočio kaktos. Atgalia ranka atmetęs plaukus atgal pabandė dar geriau įsižiūrėti į šio vėlaus vakaro pašnekovę, prisistumdamas arčiau savęs akinius:
- Gal ir skaitau, o gal ir ne. Kodėl turėčiau pasakoti, kas žino, o gal nesi patikima ir lauki progos įskųsti kam nors aukščiau? - ūmai išlindo ir mėnesiena, kuri per visą šį pokalbį tūnojo pasislėpusi už dangaus užuolaidų - debesų, o tada dar ir nušvietė ketvirtakursio pusę veido. Jo išraiška, ko gero, buvo sunkiai išskaitoma, nors ir slėpėsi mini pašaipi šypsenėlė, kurią sudarė plonos ir sučiauptos į vypsnį rožių rusvumo lūpos. Dėka mėnesienos šviesos dar buvo galima įmatyti ir tamsiai rudose akyse žybtelėjusią kibirkštėlę. - Esu girdėjęs apie tą mokinę, bet man ne per labiausiai rūpi kiti ar kitų nuomonė apie keistumą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 2 metus sukūrė Lukas Ichiro Donovan »

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • *****
  • 1771
  • Lytis: Moteris
  • Pasiūlyk RPG
Ats: Balkonas
« Atsakymas #389 Prieš 2 metus »
Šitas akiniuotis gerokai nustebino Klastūnyno trečiakursę. Juk ji galvojo, kad jis bus dar vienas eilinis nevykėlis, kurių koledže, deja, šiuo metu buvo privisę daug. Tačiau pirmasis įspūdis Dori pasikeitė greitai ir ji prisiminė vieną žiobarų posakį, kad ir kaip žiobarų nekentė: tyli kiaulė gilią šaknį knisa.
- Aš... aš nebijau! - sušuko tamsiaplaukė. - Tik neketinu veltis ten, kur galima nukentėti, - pakėlė antakį. - O tu jau, nepyk, bet taip pat neatrodai man labai patikimas, - vyptelėjo. - Koks ten tavo vardas? Ar ir to nesakysi? Aš Dori. Dėl to įskundimo, dėl Gringotso goblinų, tik pajuokavau... - atsiduso. - Nesu skundalė. Na, gerai, kartais gal ir esu, - pripažino, - bet skundžiu tik visokius idiotus, taip kad tavęs neįskųsiu.
Mendel jautėsi šiek tiek sumišusi. Ji negalėjo suprasti, ar bendrakoledžis su ja kalbasi rimtai, ar mintyse iš jos šaiposi. Tačiau ji žinojo viena: vaikinukas tikrai nėra liurbių liurbis, kaip kad pasirodė iš pradžių. Dori pradėjo svarstyti, kaip kitų koledžų mokiniams atrodo klastuoliai. Gal jie visi kitiems panašūs į nevykėlius arba keistuolius? Kad ir pati Elliw, juk trečiakursė niekaip nebūtų galėjusi pasakyti, kad ta teleskopininkė imtų ir sugautų aukso šmaukštą.