0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai: 50
Ats: Balkonas
« Atsakymas #360 Prieš 2 mėnesius »
Sigurdui atrodė, kad jaunesnis grifas jo kiek prisibijo. Tai sprendė iš tamsiaodžio balso jam prisistatant. Negi aš jam atrodau pavojingas ar baisus? Na, gal kiek persistengiau su grasinimu, bet tikrai neketinu stovėti ir nieko nedaryti, kai jis užnervins mane.
Šviesiaplaukis linktelėjo, išgirdęs bernioko vardą. Jau ketino sakyti, kad galima ir jo vardą trumpinti, bet buvo nutrauktas. Kelias sekundes vaikinukas piktinosi, bet nustebo, išgirdęs, kuo tamsiaplaukis domėjosi. Negi jam įdomi mano praeitis? Dar niekas to neklausė... Niekada... Ką gi, nepakenks.
-Jei taip nori, galiu papasakoti.-islandas dar kartą įdėmiai pažvelgė į bernioką.
Lyg pajutęs kažką negera, jis priėjo prie durų ir įškišo galvą į koridorių. Jame nebuvo nė gyvos dvasios, tad kiek palaukęs, Sigurdas tyliai uždarė duris. Jis atsirėmė į visko mačiusius turėklus ir giliai atsiduso. Matė, kad Česteris dar kažko norėjo klausti, bet užsičiaupė, lyg baimindamasis pasirodyti per daug įkyrus bei plepus. Ir teisingai daro. Nesinorėjo būti pertraukinėjamam. Bet juk kadaise jis toks ir buvo.
-Amm...- grifas nežinojo, nuo ko pradėti. Ir kaip pasakoti, kad nė vienas iš jų neskristų pro balkono kraštą į tamsius ežero vandenis. Vienas - iš gėdos ar nevilties, o kitas - nuo Sigurdo pykčio bombos.
-Prieš Hogvartsą mokiausi žiobarų mokykloje, kadangi... mano tėvas yra žiobaras. -Pirmieji žodžiai strigo gerklėje, bet vėliau jis ėmė pasakoti sklandžiau.
-Mokykloje man nelabai sekėsi, nes buvau tokio charakterio, kurį reikėjo nuolat raminti ir panašiai. Todėl aplinkiniai mane pašiepdavo,  pasityčiodavo. Iš pradžių mėginau su tuo nesitaikstyti, bet...- garbanius pasuko galvą į šoną ir pažvelgė į horizontą. Kelias sekundes stojo mirtina tyla.
-...Suvokus, kad nereaguojant į jų pašaipas, jie atstoja, aš turėjau peržengti savo prigimtį. Nutilti. -paprastai šviesios akys patamsėjo, tarsi apsitraukė migla,- Kiekvieną dieną jausdavau, kad mane kažkas palieka. - šviesiaplaukui išdžiūvo burna ir jis nutilo. Nutarė daugiau nieko neaiškinti, grifas, jei norės, pats supras.
-Bet vieną dalyką aš tikrai prisimenu,- jis atsisuko į antrakursį,- kad buvau lygiai toks pat kaip tu. Nenuorama, nuolat įsiveliantis į bėdas.-mėlynos akys gręžte gręžė rudas akis, ieškodamos supratimo.
Islandas išsipasakojęs pasijuto kiek lengviau. Bet vis dar nesijautė laisvas.
-Išgirdai, ką norėjai. Na, o apie save ką gali papasakoti?
Sigurdas norėjo nukreipti dėmesį nuo savęs.

*

Neprisijungęs Česteris Wan Gerietis

  • II kursas
  • *
  • 33
  • Taškai: 20
  • I'm not bad. At least that's what I think
Ats: Balkonas
« Atsakymas #361 Prieš 2 mėnesius »
Berniukas net nežvelgdamas į Sigurdą jautė, kad jis žvelgia kiauriai jį. Nurijęs sunkias seiles ir išklausęs vaikino pasakojimo jis pagaliau suprato kuo jie panašūs. Abu neranda vietos. Abu yra nenuoramos ir abu yra per daug auktyvūs, pasistengę galėtų kalnus nuversti, bet nei vienas to nenori. Šviesiaplaukis slepia savo velniūkštišką pusę, o tamsiaplaukis stengiasi sutvardyti savo vidinį žvėriuką, kuris kiekvieną dieną įsivelia į kokią nors nesąmonę. Berniukas šyptelėjo.
-Na, gal tai ir nėra svarbiausias dalykas, bet...- berniukas kiek susiraukė žiūrėdamas tolyn į vaizdą, bet greit vėl prasimerkė,- kai Paskirstymo Kepurė dalino koledžus, visą laik mintyse kartojau Klastūnyno vardą. Bet kaip matai, kepurė neišklausė mano norų. Sakoma, kad kepurė niekada neklysta, bet, manau, kad aš buvau pirmasis, kuris ją suklaidino. Neįsivaizduoji, bet prieš Hogvartsą buvau tikras angeliukas. Galbūt dėl buvusio gerumo ir patekau į Grifų Gūžtą.
Teris kiek šyptelėjo prisiminęs momentą kai jis tapo grifu. Supratęs, kad per šias dvi savaites berniukas šypsosi daugiau nei įprastai, nusprendė tęsti savo pasakojimą.
-Bet kas buvo po to. Nei vienas profesorius nenorėtų to prisiminti. Pirmame kurse buvau tris kartus nušalintas nuo pamokų. Vien dėl to, kad elgiausi kaip tikras velniūkštis, ogi spėk dėl ko. Ogi dėl to, kad buvau įsitikinęs, jog jei elgsiuosi kaip šmikis, mane paskirs Klastūnynan. Argi ne kvailys?- Česteris nusijuokė, nuoširdžiai,- taigi, po paskutinio nušalinimo man buvo pagrasinta, kad skrisiu lauk iš Hogvartso, turėjau areštą. Man nebuvo leista kur nors eiti per laisvą laiką ar laisvas pamokas. Buvo leista eiti tik į biblioteką. Ten susipažinau su klastuoliais. Kurie, tiesa, yra vienintėliai mano draugai. Tikiu, jog dėl to kiti grifai nelabai manęs mėgsta.
Tamsiaodis atsiduso. Pats nesuprasdamas kodėl taip nuoširdžiai išsipasakojo grifui, pakėlė akis į pašnekovą. Nužvelgė mėlynakį, linkteldamas galvą ištraukė savo sužalotą ranką. Kraujas buvo jau sukrešėjęs. Kiek apsidžiaugęs vėl atsiduso ir nutarė nieko nebesakyti, tik palaukti grifo atsakymo.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai: 50
Ats: Balkonas
« Atsakymas #362 Prieš 2 mėnesius »
Teriui pasakojant apie save, trečiakursis prisiminė, kad ir pats kadaise norėjo patekti į Klastūnyną. Bet dabar, jo nuomone, tai nebuvo svarbu. Kas, ką, kur, kada... Tai jau praeitis.
Grifui nusišypsosujus, Sigurdas nusprendė įsiterpti:
- Aš manau, kad ne visi grifai yra geri, o klastuoliai - blogi. Ir išvis, kodėl reikia mus skirstyti? Juk tai didžiausia nesąmonė! Juk žiobarų mokyklos to nedaro!- šviesiaplaukis pakėlė balsą ir piktai skėstelėjo rankomis.
Taip, islandas iki šiol nebuvo pakeitęs savo nuomonės apie koledžus ir neketino jos pakeisti. Kita vertus, tai buvo pirmas kartas, kai pasidalino šia mintimi.
Tamsiaplaukiui pratęsus savo pasakojimą, šiaurietis šyptelėjo, negalėdamas patikėti Terio išdaigomis. Grifui toliau kalbant, šypsena vis labiau platėjo, veide pasirodė mielos duobutės. Tačiau berniokui nutilus, vypsnys dingo, nepalikdamas jokių pėdsakų. Tik šiek tiek geresnę nuotaiką.
-Na, aš negaliu pasakyti, kad tavęs nemėgstu. Juk kiekvienas pats pasirenka su kuo draugauti. Nes, kaip jau sakiau, koledžai ir mokinių skirstymas yra išsidirbinėjimas!- Sigurdas nė pats nepajuto, kaip paskutinį sakinį kone rėkte išrėkė. Širdis plakė pašėlusiu greičiu, o akys netikėtai plykstelėjo mėlyna liepsna, tačiau po akimirkos jos neliko nė ženklo.
Truputį atsikvėpęs jis lyg teisindamasis prabilo, bet balse nesigirdėjo jokios savigraužos:
-Uoi, atrodo, aš pradedu taisytis...
Vaikinukas negalėjo patikėti, kad po savo pasakojimo taip atsivers. Bet gal dar ne laikas?

*

Neprisijungęs Česteris Wan Gerietis

  • II kursas
  • *
  • 33
  • Taškai: 20
  • I'm not bad. At least that's what I think
Ats: Balkonas
« Atsakymas #363 Prieš 2 mėnesius »
Teris kiek nusigando, kad šviesiaplaukis taip greitai tapo toks draugiškas. Gifiukas tapo šiek tiek labiau savimi pasitikintis, o grifas, rodos, iš dalies mėgavosi Terio kompanija. Kai Teris nugirdo kažką apie taisymąsi, nežadėjo grifo apie tai klausti. Terio veide vyptelėjo šypsena.
-Pf, neįsivaizduoji, bet kai ką sugalvojau. Kodėl mums kadanors neiškrėtus kokios nors išdaigos?- Teris kalbėjo su tokiu užsidegimu, kad jo balso tonas, paskutiniais žodžiais, net gi tapo šiek tiek aukštesnis nei įprastai. Berniukas greit nutilo. Jo sakinio aidas dar girdėjosi kažkur toli horizonte, kuriame plytėjo įvairūs gyviai ir pavojai, kurių abu berniukai dar nebuvo ragavę.
-Žinai, iš pradžių maniau, kad tu toks pat mulkis kaip ir anie grifai,- Česteris nutilo ir pažvelgė į besiklausantį Sigurdą,- bet dabar įsitikinau, kad tu geresnis. Viskuo. Esi įdomus, bet kietas žmogus.
Berniuką prajuokino jo pačio žodžiai. Bet jis bent jau sakė tiesą ir nežadėjo jam meluoti.
Teris pavargęs ramsčiuotis  trapdury, nupėdino prie turėklų ir nieko nesibaiminęs užšoko ant jų asisėsti. Jau žiojosi sakyti Sigurdui, bet už balkono durų pasigirdo šūksniai, berniukui gerai pažįstami šūksniai. Matyt, tie trečiakursiai nuo Terio neatstos iki tol, kol patys nebaigs Hogvartso. Česteris piktai sukando lūpą ir pridėjo pirštą prie lūpų, rodydamas Sigurdui tylėti ir neišsiduoti. Šią akimirką berniukas tirtėjo iš baimės, atrodė, pats jautė, kad nuo drebėjimo persisvers per balkono tūrėklą ir susmegs skradžiai žemėn. Taip pat, Teris žinojo, kad tik šią minutę berniukas galės įsitikinti ar Sigurdas patikimas draugas. Draugas grifas. Česteris norėjo nusišypsoti, bet, atrodo, bebaimis berniukas šį kartą bijojo bet kokio garso už balkono durų. Jis užsimerkė ir tik meldėsi, kad Sigurdas tylėtų ir, kad trečiakursiai neįsiveržtų pro balkono duris.

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai: 50
Ats: Balkonas
« Atsakymas #364 Prieš 2 mėnesius »
-Būtų visai smagu,- šyptelėjo trečiakursis, išgirdęs grifo pasiūlymą.
Įdomu, ką jis sugalvos? Sigurdas sukryžiavo rankas ir tylutėliai atsiduso. Iš jo visko galima tikėtis. Jis sukluso, kai antrakursis pradėjo kalbėti apie šviesiaplaukį. Mulkis? Negi aš jam atrodžiau kaip mulkis? Per kelias sekundes sukilo susierzinimas, kuris buvo nuslopintas kitų tamsiaplaukio žodžių. Vaikinukas ir šįsyk šyptelėjo, kiekvieną kartą šypsena darėsi vis platesnė ir atviresnė.
Jam nutilus, mokinys irgi norėjo išsakyti savo nuomonę apie Terį.
Deja, pasigirdę balsai privertė islandą nukreipti dėmesį kitur. Pažvelgęs į pašnekovą, jis pamatė puikiai suprantamą tylos ženklą. Kas čia darosi? Gal čia tie draugeliai, su kuriais Teris mane sumaišė? Nukreipęs žvilgsnį nuo uždarytų durų, mėlynakis dar kartą pažvelgė į grifą. Šis atrodė įsibaiminęs ir bijantis menkiausio garso. Užsimerkęs jis, rodės, tapo dar pažeidžiamesnis. Sigurdas nežinojo, kas vyko tarp tamsiaplaukio ir vyresnių grifų. Bet šviesiaplaukis prisiminė, kaip berniokas buvo išvargęs nuo ilgo bėgimo, prisiminė šviežią žaizdą delne ir šią akimirką matė jo baimę. Bet ar iš tiesų galima juo pasitikėti?
Šiaurietis tyliai prisiartino prie durų ir priglaudė ausį.
-Šiandien...galas tam Česteriui.
-...taip, jis gaus, ko nusipelnė.
Garbanius sulaikė kvėpavimą. Tai tiesa.
Staiga jo minčių verpetuose kilo idėja. Širdies plakimas padažnėjo, Sigurdas susikaupė ir išsitraukė lazdelę, nors nelabai tikėjosi, kad jos prireiks. Išduoti... draugą? Per kelias minutes pašnekesio nepažįstamasis tapo draugu. Tokiu, kuriuo galima pasitikėti. Išduoti draugą? Tai niekada nenutiks. Paskutinį kartą metęs žvilgsnį į Terį, šviesiaplaukis ryžtingai palietė durų rankeną. Balsai pasidarė dar garsesni, jie buvo čia pat. Pasigirdo juokas. Grifas sukando dantis. Man pavyks.
Žaibiškai suktelėjęs rankeną, mokinys po akimirkos išpuolė į koridorių ir pradėjo kiek įmanoma žemesniu balsu kriokti:
-KAS IŠDRĮSO MAN SUTRUKDYTI? KAS? TEGUL PASIRODO! IR AŠ JAM ŠAUSIU TOKIŲ KERŲ, KAD MAŽA NEPASIRODYS!
Akims dar nespėjus pristaikyti prie prieblandos, jis girdėjo tolyn skuodžiančius žingsnius. Kai islandas jau galėjo matyti, pastebėjo už kampo sukančius du siluetus, kurie, atrodė, spruko net nesidairydami nuo siaubingo garso šaltinio. Jiems pradingus iš akių, vaikinukas atsikrenkštė ir iš tarpdurio suglumusiu žvilgsniu stebeilijo į grifą:
-Negi aš tikrai toks baisus?- Veidas vėl buvo bejausmis, ko negalėjai pasakyti prieš keletą sekundžių.
Grįžęs į balkoną jis ramiai tarė:
-Man rodos, kažką minėjai apie išdaigą. O šitie draugeliai lyg ir neturėtų šiandien kibti.
Kas man yra? Negi aš anksčiau iš tiesų buvau toks? Bet juk ne visą laiką buvau piktas. Nurimusiose mintyse vėl mąstė mėlynakis.

*

Neprisijungęs Česteris Wan Gerietis

  • II kursas
  • *
  • 33
  • Taškai: 20
  • I'm not bad. At least that's what I think
Ats: Balkonas
« Atsakymas #365 Prieš 2 mėnesius »
Kai Sigurdas palietė balkono rankeną, berniukas čiut neišvirto pro turėklus. Jis buvo įsitikinęs, kas naujasis jo draugas išduos jį. Bet kas nutiko po to, berniukui net žandikaulis atvipo.Jis mane apgynė... Berniuko mintys susimaišė. Jam aptemo protas visomis prasmėmis. Grifas grįžo į balkoną lyg niekur nieko, o sėdintis Teris drebėjo iš baimės. Teris bandė išlementi kažką panašaus į ačiū, bet jo gerklėje, atrodė, buvo šimtas spyglių, kurie neleido mažiui prabilti. Jis pažvelgė žemyn į grindis, norėjo nulipti nuo turėklo, manė, jog paliks geriau jei tiesiog pastovės. Bet bandydamas nušokti nuo turėklo, berniukas paslydo ant jo. Teris paslydo ne priekiu, o atgal. Pajautęs vėjo taršumų plaukų skonį ir matydamas aukštielniką vaizdą, grifiukas vos gaudė orą. Kažkur užkišęs koją jis sugebėjo atsitiesti. Greit susipratęs jis griebė už turėklo strypo ir jau dabar stovėjo ant žemės, bet vis dar gaudydamas orą. Persisukęs baugiu žvilgsniu pažiūrėjo į turėklus ir nusipurtė.
-Taigi,- vos prabilo berniukas, vis dar neatsigaudamas po ką tik įvykusių įvykių,- gal pakalbėkime apie mirtį? Kadangi ji mane beveik kiekvieną dieną vejasi, o šiandien kažkaip per daug dažnai. Kada tu buvai arčiausiai mirties?
Grifiukui buvo keista, kad jis kalba tokiomis rimtomis temomis, kai pas jį galvoja sukasi vien išdaigos. Atsidusęs jis šiaip ne taip pažvelgė į mėlynakį. Prisiminė, jog jis išgelbėjo jam gyvybę.
-Ak, tiesa, ačiū tau už tai, kad išgelbėjai mane. Jei ne tu, tikriausiai jau seniai būčiau užrakintas kažkur ir nebeišlindęs iš ten kelis metus,- berniukas šyptelėjo. Pats sau. Jis suprato, kad jam patiko vaikino draugija. Kažin, jis laikys mane draugu po šio susitikimo? Ar pamirš viską ir užvers mūsų susitikimą kaip šias balkono duris kai išeisime?

*

Neprisijungęs Sigurd Eddi Hallgrimsson

  • III kursas
  • *
  • 70
  • Taškai: 50
Ats: Balkonas
« Atsakymas #366 Prieš 2 mėnesius »
Vėl paskendęs savo mintyse šviesiaplaukis nežiūrėjo į grifą. Tačiau užsitęsus netikėtai tylai vaikinukas pakėlė akis ir nustebo, pamatęs, kad Teris virpa iš baimės. Sigurdas greitai žvilgtelėjo durų pusėn. Bet ten nieko nebuvo. Sutrikęs jis prasižiojo klausti, kas atsitiko, bet nutilo, pamatęs, kad tamsiaplaukis atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Šiaurietis nespėjo nė sureaguoti ar pagelbėti, o jau iš antrakursio lūpų pasigirdo kitas klausimas.
Jis buvo gan netikėtas, tad islandas kiek pagalvojo ir tarė:
-Manau tada, kai buvau laive audringoje jūroje.
Mėlynakiui toks pasakymas nelabai patiko ir, rizikuodamas sulaukti užuojautos kupino žvilgsnio, pridūrė:
-Tuomet žuvo mano mama ir turbūt pats...vos nežuvau.
Mokinys nuleido akis. Oi, ne... Nereikėjo to minėti. Atmintyje iškilo šviesus moters paveikslas, matytas herbologijos pamokoje. Net prisiminė, ką tada ji šviesiaplaukiui sakė. ...pagalvok, kuo nori būti pats...prisimink, kad visada būsiu šalia... Kažkas širdies gelmėse suvirpėjo ir jis pasimuistė, nežinia kodėl vengdamas parodyti užplūdusius jausmus. Sudvejojo.
-O tu kada buvai arčiausiai mirties? Ar tik ne prieš kelias akimirkas? Ar ne? -veidas buvo gana rimtas, balse girdėti susirūpinimo gaidelės.
Vis dėlto jis maloniai šyptelėjo, išgirdęs Terio padėką:
-Nėra už ką. Visada jūsų paslaugoms. -Bet šypsena kiek nublanko, supratus, kad be jo grifas būtų patekęs į labai didelę bėdą. Kas ten atsitiko? Juk jis neatrodo įkyrus ar kandus. O gal tik man taip atrodo?
-O kuo tau tie grifai taip neįtinka ir neduoda ramybės?-trečiakursis susidomėjęs pažvelgė į bernioką.

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • I kursas
  • *
  • 68
  • Taškai: 223
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Balkonas
« Atsakymas #367 Prieš 3 savaites »
Kadangi vaikinas iš tiesų mėgo aukštesnes vietas iš kurių buvo galima buvo galima stebėti kitas vietas jis nuėjo į Hogvartso balkoną. Su juo kartu keliavo Trėjus. Per trumpą laiką jis suartėjo su drakoniuku. Jis lipo laipteliu po laiptelio link balkono ir greitai atsirado ten. Vaizdas buvo gana geras, bet nuo Hogvartso stogo jis buvo daug gražesnis. Vaikinas atsirėmė į balkono turėklus ir pradėjo mąstyti. Greitai ateis vasara. Jis grįš namo vasaros atostogoms ir ten praleis vasarą. Iš tiesų jis nelabai norėjo grįžti namo. Ten gali sutikti JĮ. James jis sutikti nelabai norėjo. Nors kažkur širdyje jis apie tai svajojo visą laiką, protas sakė, kad Ryan bus geriau nesutikus jo. Vaikinas sunkiai atsidūso. Kadangi čia jis atsinešė savo piešimo blonknotą ir paprastą pieštuką, jis pradėjo piešti. Vaikinas užsimerkė ir nustojo galvoti apie viską.Kaip per ateities būrimo praktiką pagalvojo vaikinas ir mintyse nusijuokė. Pamokose mokytus dalykus jis pradėjo naudoti ir ne jose. Tik dabar jis atliks ne sielos rašymą, o sielos piešimą. Vaikinas leido savo rankai judėti taip kaip ji norėjo.Po truputį ant lapo atsirado daug įvairių linijų. Greitai tos linijos sudarė jį ir jo augintinius bei James šalia. Piešinys iš tiesų buvo neblogas. Ryan šyptėlėjo ir pažvelgė į savo drakoniuką Trėju, kuris į balkoną atėjo kartu su juo.
Vėl jis vaikinas išgirdo Trėjų savo galvoje.
O tu vėl brauniesi į mano mintis tarstelėjo vaikinas mintimis drakoniukui. Jis iš tiesų visiškai nepyko ant Trėjaus už tai. Jam patiko, kad gali su kuo nors pasidalinti savo mintimis, net jeigu tai ir yra jo gyvūnėlis.


*

Neprisijungęs Mykolas Lithersonas

  • I kursas
  • *
  • 9
  • Taškai: 60
  • Lytis: Vyras
  • you feel like home
Ats: Balkonas
« Atsakymas #368 Prieš 3 savaites »
Ilgas sėdėjimas prie knygų ir rašalo buteliukų išsausino berniuko mintis, akis ir rankas. Mykoliukas nebegalėjo netgi nurašyti elementaraus sakinio iš vadovėlio savo nuodų ir vaistų rašinėliui, nekalbant apie visus kitus namų darbus, kuriuos profesoriai uždavė negailėdami mokinių nei psichologinės, nei fizinės būsenos. Švilpis žinojo, kad jau ir taip visus popierius padaryti atidėliojo iki paskutinės dienos, bet tokiom gražiom dienom kaip vakar ar užvakar konspektuoti gyvatės ragus būtų buvę tiesiog neromantiška.
Galva sustojo. Pirmakursis nežiūrėdamas pergamento tiesumo ir susiglamžymo galimybių čiupo šūsnį popierių ir vadovėlius į glėbį, plunksną suspaudė dantyse, o neužsuktą rašalo buteliuką sugebėjo įsisprausti į kairės rankos delną. Taip lyg vaiko kuprinę pamiršusi sukrauti motina atrodantis Mykolas išlėkė į lauką. Bent jau taip galvojo. Tačiau suprato, kad jo darbo efektyvumas ir produktyvumas būnant apsuptam pirmųjų pavasario garsų bus lygus riebiam nuliui, o rašiniai skraidys vėjais. Užteks ir balkono, - pusiaukelėje į galvą mušė mintis ir švilpiui teko grįžti keletą posūkių atgal, negu jau buvo nuskuodęs.
Iš toli pamatęs violetinę ševeliūrą Mykoliukas pagalvojo, kad kažkas balkonėlyje užsodino gėlių, kas berniuko lūpų kampučius pakėlė iki ausų. Laisvu žingsniu įžengęs vienuolikmetis smarkiai sudrebėjo ir išmetė rašalo buteliuką su pergamento šūsniu ir vadovėliais ant žemės. Juodasis buteliukas dužo ir skystas rašalas išsiliejo po visą balkoną. Tačiau mirtį pranašaujančios šukės ir dat šiurpiau atrodantis nuodų spalvos skystis negąsdino švilpiuko taip, kaip tame pačiame balkone esantis drakonas ir faktas, kad ten buvo ne gėlytės. Na, gal drakonas kiek labiau. Nors ir nedidelis, bet viskas kas buvo didesnis už katuką ir nebuvo žmogus galėjo Mykoliuką nuskriausti.
Kraujas užvirė ausyse. Berniukas sustingo vietoje. Rašalo baloje. Norėjo mikčioti, bet plunksna dantyse staigaus psichologinio paralyžavimo dėka buvo įstrigusi, o dantys kalenosi vienas į kitą. Po sekundės - kelių Mykolas pradėjo kosėti ir smarkiai apkramtyta rašymui skirta jo mėgstamiausia plunksnelė nusileido į juodąją rašalo jūrą.
-D-drakonas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Mykolas Lithersonas »

lost in a world that never exist

*

Neprisijungęs Ryan Jones

  • I kursas
  • *
  • 68
  • Taškai: 223
  • Lytis: Moteris
  • Niekada nesakyk niekada
Ats: Balkonas
« Atsakymas #369 Prieš 2 savaites »
Ryan susikaupęs grąžino savo piešinį. Norėjo, kad jis būtų tobulas, o dar kai oras toks geras piešti jam labai patiko. Vaikinas patraukė akis nuo piešinio ir pasižiūrėjo į drakoniuką. Trėjų jis norėjo atvaizduoti kuo tikriau. Juk jis turėjo drakoniuką šalia, tad tai padaryti nebuvo sunku. Greitai Trėjus piešinyje buvo beveik toks pats kaip ir tikrasis. Vaikinas iš tiesų turėjo talentą piešti, bet jį švaistydavo nesąmonėms, o juk jis galėjo su juo daryti ką nors naudingo. Vaikinukas atsidūso ir atsivertė kitą blonknotą puslapį. Ten buvo pradėtas žvaigždyno piešinys, tad Ryan dabar nusprendė jį užbaigti. Nors virš jo galvos danguje dabar nešvietė žvaigždės jis užsispyrė, kad piešinį užbaigs. Jones pavardę nešiojantis vaikinas susikaupė ir pradėjo piešti žvaigždynus iš savo atminties, bet gavosi, kad pusė jo piešinio buvo žvaigždynas, o kita pusė buvo labai tikroviškas avino kūnas. Šis piešinys irgi buvo neblogas. Staiga tylą balkone pertraukė nukrintantis ir sudūžtantis buteliukas. Ryan išsiganndo šio garso ir pasuko galvą šio garso šaltinio link. Čia jis pamatė kitą švilpynės koledžo mokinį ir tai, kad visas balkonas skendėjo rašele. Vaikinas atsidūso ir staiga jo bendrakursis pasakė, kad balkone yra drakonas. Ryan sukikeno, supratęs, kad jo bendrakursis išsigando Trėjaus.
Galiu jį išgąsdinti labiau? paklausė drakoniukas.
Ne, nes jis ir taip labai išsigando tavęs griežtai savo mintyse pasakė Ryan.

*

Neprisijungęs Mykolas Lithersonas

  • I kursas
  • *
  • 9
  • Taškai: 60
  • Lytis: Vyras
  • you feel like home
Ats: Balkonas
« Atsakymas #370 Prieš 3 dienas »
Stovėti ten, sustingus ir nejudant buvo galima tiek ilgai, kiek tik žmogus gali ištverti galūnių nutirpimus stovint. Berniuko su drugeliškais plaukais atodūsis teikėsi priminti, kad ne tik kojos neišlaikys tokio krūvio, bet ir drakonas suvalgys visą vieno kąsnelio dvėselieną pasigardžiuodamas. Vedamas intuicijos Mykoliukas norėjo bėgti, tačiau paskutinės smegenų ląstelės sakė, kad juodosios jūros baloje gali išmirkti ne tik plunksnelė ar batai, bet karčiame rašale išmirks ir plaukų garbanėlės. Vedamas antrosios intuicijos, vienuolikmetis pabandė išsitraukti lazdelę, tačiau drebančios rankos pasakė tam ne ir medgalys visai netrukus ridenosi balkono plytelėmis niekam nespėjus nė sureaguoti. Iš šono viskas atrodė tokia pati tragedija kaip ir Titaniko skendimas. Reikalai krito iš rankų tiesiogine to žodžio prasme.
-Ar-ar tu jį pažįsti? - su tokia nuostaba bei išgąsčiu veide, lyg rudaplaukis būtų pamatęs du savo senus gerus draugus iš priešingų slaptų veiklų, pasuko akis ir apie drakoną paklausė labai rimtu tomu. Mykolas niekada nenorėjo jokio gyvūno kartu Hogvartse bei negalėjo įsivaizduoti kaip kiti pakenčia turėti kad ir tas pačias kates savo miegamąjame, bet drakonai... 
Tyliais žingsniuodamas atgal, jeigu kartais padaras nusičiaudėtų, Mykolas bandė apžvelgti kokioje situacijoje ir aplinkoje jis atsidūrė. Logiškiausia, kaip ir visada, buvo nebijoti, tad vaikis nusprendė bandyti apgauti savo smegenyse už baimę atsakingas dalis bandydamas ignoruoti drakoną ir eidamas save priversti apsitvarkyti šitą jovalą.
-Labas. Tikriausiai labai atsiprašau už viską. Man šiandien nesiseka, - trindamas baltą marškinių apykaklę berniukas sukosi iš nejaukios situacijos ir tuo pat metu stengėsi išvengti šaltakraujo žvilgsnio į jo pusę.

lost in a world that never exist