0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Balkonas
« Atsakymas #255 Prieš 6 metus »
- Aš kaip ir irgi to nesvajoju. Bet iš pačios vaikystės esu auklėjimą, kad turiu patikti visiems. Nors turbūt man tai ir nepavyksta, bet vistiek, turiu kažkaip stengtis, kad žmonės būtų geros nuomonės. - Šyptelėjo. Pradedu nusišnekėti. Gal geriau patylėti.. - Na nepriimk rimtai. Tiesiog toks žmogus esu. - Kiek nusijuokė dirbtiniu juoku, ir žiūrėjo į Elridę. Darėsi kiek nejauki atmosfera. Taip pat, kad ir klastuolė pradėjo jaustis nejaukiai šalia Elridės. Gal iš čia išeiti?
- Man irgi mama rūpi. Visiems gal netgi rūpi. - Pasakė, ir suprato, kad nusišneka. Reikėjo patylėti.. Emillia žiūrėjo tik į Elridę. Kai ji pasakė savo žodžius, ji pradėjo žiūrėti į dangų ir kažką galvojo.
- Kaip supratau.. Ji mirusi taip? - Paklausė. Ką aš sakau? Negalima taip Emillia... Tikrai tuoj nusišnekėsiu. Reikia kai kada laikyti savo liežuvį už dantų. Emi jautėsi kiek nemaloniai, bet ji toliau žiūrėjo į Elridę ir ką ji pasakys.
- Kai visą gyvenimą gyveni su jais, jos tikrai gali atsibosti. Pati neesu dar jų tokia mėgėja, nors jas ir labai daug perskaičiau, bet tai vistiek nieko nereiškia. Kai kada galėčiau pasakyti, kad jos man visiškai nepatinka. Aišku suprantu, yra toks malonumas jas skaityti, bet kai visą gyvenimą yra apsupta jų.. Tai tikrai vargina. - Pasakė su tokiu gan grubiu tonu. Ir vėl. Ir vėl nusišneku. Ar aš ją neįžeisiu? - Tos knygos.. Jos ne visada įdomios, dar reikia surasti įdomia knyga. Bet tai taip sunku.. Kuri įtrauktu. - Bandė kažkaip pakeisti padėtį, kad neatrodytu, kad Emillia pasielgė grubiai, ar ten nemandagiai. Klastuolė atkreipė žvilgsnį į vaizdą, kurį rodo balkonas. Buvo gražu. Uždraustasis miškas atrodė nuostabiai. Tikrai buvo neįmanoma į jį nekreipti dėmesį. Jis iš balkono vaizdo atrodė dar geriau. Įdomu, kiek paslapčių slepi tą vieta. Taip norėčiau visas jas dabar sužinoti. Emillia kiek užsisvajojo, bet po to ir vėl prakalbo.
- Pasiilgai namų? Aišku. Galiu šitą suprasti, bet man Hogvartsas jau namai, taip norėčiau čia pasilikti amžiams, o su tėvais susitikti per išeigines. Bet tai tik svajonės.. - Pasakė Emillia. - Taip pasiilgau namų. Kažkas tokio tikrai yra. Bet gal ne namų, o tėvų. Tie namai man mažiausiai rūpi, o tėvai labiausiai. Tos skanios arbatos, patogios sofos, tikrai sukelia tokią šilumą viduje, bet vistiek, tai nepalyginsiu su tėvais. O ypač su mama. - Pabaigė sakinį. Nereikėjo sakyti apie ją. Ir vėl nejauku.. Blogai jaučiuosi dėl šito.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Balkonas
« Atsakymas #256 Prieš 6 metus »
Geros nuomonės... O ką gali žinot, ką nušneka už nugaros... Naivu. Besiklausydama klastuolės ji ėmė mąstyti apie save. Elridei trumpam atrodė, kad ji taip pat stengtųsi įtikt žmonėm jei to reikėtų, bet jai tai visiškai nepatiko.
-Mirus. Prieš metus,- tvirtai atsakius grifiukė pajautė dūrį į širdį.-Nebėra,-pakartojo ji. Et... Ir velniui tokių nesąmonių nelinkėčiau. Mergaitė norėjo dingti iš balkono, kažkur, kur nebūtų nė mažo gyvūnėlio, nė mažos gyvybės. Tokioje vietoje ji mielai praleistų visą savo laisvą laiką. Elridė svajojo, kaip susikurtų savo džiaugsmą, kaip galėtų įsirengti kažkokias dirbtuves ir kažką nuveikti, bet ji neįsivaizdavo, kur tokią vietą rasti. Heh, jei rasiu tokią vietą... Mielai ten įrengčiau zoo sodą su paprastais gyvūnais, nes magiškų čia galima prisižiūrėti dauugggg. Elridei pasidarė taip malonu svajoti, kad grįžus į realybę ji netikėtai nusiminė. Pasaulis turbūt niekad nebus toks gražus kaip vaizduotė, kvailoka.
-Džiaukis kol gali. Heh, aš tokios progos realiai ir neturėjau, bet nesvarbu,- šyptelėjusi ji išsidrėbė ant žemės ir patogiai įsitaisė. Gal man Hogvartsą priimt kaip tikrus namus? Tikrai... Gal lengviau bus... Bet kaip tą padaryti?
-Tu dažnai svajoji? Na, apie bet ką... Rojų, kažkokius stebuklingus dalykus,- užmerkusi akis ji stipriai išsišiepė. Saldainiai... Ak, mielai suvalgyčiau tuziną saldainių, juk taip senai valgiau... Užsisvajojus apie saldainius Elridės vaizduotė ėmė slinkti link saldainių salos. Nuo tokios vaizduotės grifiukė garsiai susijuokė, daug garsiau nei tikėjosi. Suglumusi ji pakėlė galvą ir šyptelėjo klastuolei.
-Aš... Nekreipk dėmesio, ėmiau įsivaizduot juokingas nesąmones... Cha! Saldainių sala su šokoladiniais žmonėmis, turėtų būti labai skanus...- nusijuokusi ji vėl užmerkė akis. Tikrai, kaip skanu būtų... Elridė apsilaižė lūpas ir greitai atsisėdo. Aš labai noriu... Ech... Na, bet... NOORIUUU.
-Klausyk, gal netyčiom žinai kur čia saldumynų yra? Aš nauja, o dabar mielai sukramsnočiau kokį nors saldainį...-svajingai pažvelgusi į dangų atsiduso.

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Balkonas
« Atsakymas #257 Prieš 6 metus »
- Mirus? Aš atsiprašau... - Taip ir maniau. Gal lengva buvo tai atspėti. Bet visgi užjaučiu ją, man tikrai gaila. Klastuolė pagalvojo, o kas jeigu ir jos mama mirs. Taigi tai taip baisu. Ant kiek reikia būti stipriam, kad sugebėti išgyventi visus tuos siaubingus jausmus? Emillia kiek pati pradėjo galvoti apie tai. Juk ji tiek mažai laiko su ją praleido. Visada Ema būdavo su tėvu jam padėdavo, dirbdavo, praleisdavo kartu laiką. Bet ne su mama. Tai klastuolę netgi kiek išgąsdino ir pradėjo tikrai, stipriai, labai bauginti. Po to kiek Elridės žodžiai ją išblaškė.
- Ar dažnai svajoju? Taip. - staigiai atsakė. - Aš svajoju turėti gerą ateitį. Kur turėčiau didelį namą, gerą vyrą, gal netgi ir mylinčius vaikus, man patinkantį darbą. Gal tai galima išreikšti ir trumpiau. Noriu turėti puikų gyvenimą ateityje. - Bet ar tikrai? Kodėl aš pasakiau būtent tai. Juk kiekvienas žmogus turi begalybę svajonių. Bet pasakiau būtent tą. Gal dėl to, kad jis pats logiškiausias.. Turbūt, kad taip ir yra. Emilliai kiek pradėjus galvoti apie svajones, Elridė pradėjo keistai elgtis. Ji pradėjo juoktis. Klastuolė kiek nesuprato jos tokio poelgio.
- Ar aš kažką ne taip pasakiau..? - Kiek nedrąsiai paklausė. Emi pradėjo jaustis kiek nejaukiai ir pradėjo iškarto prisiminti ką ne tai pasakė. Po to Elridė, paaiškino dėl ko pradėjo juoktis.
- Aišku. - Kiek pati susijuokė. - Na gal norėčiau irgi visa tai paragauti. Bet tik, kad būtu baltas šokoladas. - Šyptelėjo.
- Kaip žinau čia yra netoliese virtuvė. Gal nori ten nueiti? - Pasakė. Ir pati užsinorėjo saldumynu.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Balkonas
« Atsakymas #258 Prieš 6 metus »
-Nieko tokio, susitaikiau su tuo jau, bent manau, kad susitaikiau...-šyptelėjusi Elridė tyliai galvoje ėmė save keikti. Jai sukilo žiaurus priminimas, kad jos nebėra ir klaikus jausmas. Ji niekaip nesugebėjo susitaikyti su tuo, nors ir stengėsi. Muzika galvoje virto į visišką tragediją, ji pamatė mamos kapą. Kas man dedasi! Ne, ne... Nenoriu... Papurčiusi galvą mergaitė giliai atsiduso. Man reikia viską pamiršti, kažkada aplankysiu tą kapą, bet, būtų gerai jei ji nesivaidentų man...
-Žinai, keista tavo svajone... Mano manymu...-paklausiusi Emillios pasakė ji.- Aš niekados nesvajojau apie tokius dalykus, na... Apie šeimą... Aš svajoju apie kažką... Magiško... Na... Daug maž neįmanomo... Pavyzdžiui turėti gyvūnų zoo sodą, arba... Kokią nors galią mokėti am... Būtų nematomu ar kažką panašaus...,- patraukusi pečiais ji jai šyptelėjo. Tikrai... Ar ji neper jauna svajoti apie gerą vyrą? O dar vaikus... Jetus... Negalėčiau savęs įsivaizduoti motinos vietoje, tai tragiškai sunku... Manau...
-Nieko blogo nepasakei, nebijok, aš tiesiog esu keista...-pakrapščiusi galvą ji leido sau šyptelti. Taip, Elride, tu esi labai keista... Ir visi tą jau žino, nieko nepakeisi tuo.
-Nejau tu nemėgsti rudo ar ten juodo šokolado? Kaip taip galima? Juk visoks šokoladas yra nuos-ta-bus, kartoju nuos-ta-bus,-nusijuokusi ji apsilaižė lūpas, nes dar labiau išsinorėjo kažko saldaus. Įdomu... Šokoladuko batonėlis twix čia yra? Hm... Nors.. kur čia bus... Turbūt čia tik šokoladinės varlės...
-Žinai, gal ir vertėtų nueiti... Tik, ar ten bus šokolado? Nes nemanau... Valgyklose, pagal mane, yra vien sveikas maistas...- kiek susimąsčiusi ji perkreipė lūpą. Kodėl aš taip manau? Juk neesu buvusi normalioje valgykloje...

*

Neprisijungęs Clementine Martes

  • VI kursas
  • *
  • 559
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • dADdY'S GiRl
Ats: Balkonas
« Atsakymas #259 Prieš 6 metus »
- Su laiku būsi tikrai įsitikinus, kad su tuo susitaikei. Gal netgi apie tai negalvosi, ir ateityje tau rūpės tikrai kiti dalykai. Ten tarkim apie savo darbą kur pavyzdžiui yra kažkokios problemos ir tikrai abejoju ar tu pradėsi galvoti apie savo mamą. Bet čia tik pavyzdys, tiesiog turiu omenyje, kad kuo toliau, tuo labiau apie tai pradėsi pamiršti, aišku turiu omenyje ne tai, kad visiškai ji ten tarkim dings iš tavo prisiminimų, bet turiu omenyje, kad tiesiog apie tai jau nebegalvosi, nes su laiku tau pradės rūpėti kiti dalykai. Aišku, čia tik mano nuomonė, nemanau, kad taip tikrai bus, todėl gal taip nepriimk rimtai. - Kiek išsiliejo su savo apmąstymais apie tai. Tikiuosi ji mane supras.. Nors dažniausiai mane niekas nesupranta.
- Manai? Gal aš tiesiog bręstu ar tai man tokia paauglystė, - kiek nusijuokė, - Tiesiog kuo dažniau, tuo daugiau pradedu galvoti apie realius dalykus, kuo aš noriu būti, ką turėti, na kokios pasekmės būtu mano ateityje, kad būčiau tikrai laiminga. Turbūt aš pasirodžiau keista, - šyptelėjo, - Nors jeigu jau galvoti apie tokias mano manymu gal nesąmones ar kitaip pasakius, nerealius dalykus, tai norėčiau gyventi vieno filmuko pasaulyje. Ką manai? - Paklausė ir nusišypsojo. Klastuolė atsirėmė prie turėklų ir žiūrėjo į Elridę, ką ji pasakys, kokia jos reakcija, Emilliai buvo tiesiog įdomu.
- Tikrai nieko blogo nepasakiau? Kiek nejaukiai tiesiog jaučiausi. - Atsakė su tokiu tonu, kai žmonės pergyvena. - Aš irgi keista. Galvoju apie tokius dalykus, kurie gal netgi netinka mano amžiams. - Nusijuokė.
- Patinka, išvis neesu išranki maistui, man patinka jeigu tik zefyrai, man taip nėra, kad nemėgstu maisto, aš tiesiog nevalgau, bet ir galiu. Na tai gal kažkiek keistai skamba.. - Pataisė savo plaukų sruogą kuri užkrito ant Emos veido. - Jeigu rimtai, jau labai noriu nueiti į tą virtuvę. Ką nors pavalgyti..
- Sutinku, mums reikėtų ten nueiti. Nežinau, gal tu ir teisi, ten tik sveikas maistas. Bet kažkaip tiesiog užsinorėjo valgyti, bet gal ten ir bus tas šokoladas, - Nusijuokė, - Tai ką manai? Einam? - Paklausė ir žiūrėjo į Elridę, laukė ką ji pasakys.

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Balkonas
« Atsakymas #260 Prieš 6 metus »
Elridė paklausiusi klastuolės žodžiu susimąstė. Ji matė mamą prieš save ir ėmė jaustis keistai. Grifiukė pasijautė it skalndytų ore. Mergaitė žvelgė į mamą, o ji jai nusišypsojo. Elridė papurtė galvą ir nuleido galvą. Pradėsi pamiršti. Ji netikėjo tokiais žodžiais. Jai atrodė, kad mama ją vysis visą likusį gyvenimą ir toliau seks savo istoriją, kurią ji pamėgo. Mergaitė negalėjo patikėti, kad papuolė į tokią vietą. Ji trumpam pamąstė, kad jei nebūtų nuėjus į tą pamoką viskas būtų gerai ir ji būtų linksmas vaikas, bet...
-Paauglystė? Nu, nemanau,- nusijuokusi atsakė ji. - Svajoti apie realybė nėra taip... Malonu... Kas realu, tas realu ir tas bus, o kas ne... Dėl tokių dalykų verta svajoti... O filmuko pasaulyje, galbūt būtų visai šaunu,-nusišypsojusi jai ji apsižvalgė. Gyventi filmuke? Hm... O kokiam aš galėčiau? Heh... Kuriu savo filmukus, nereik.
-Tikrai nieko blogo,- šyptelėjusi ji pasirąžė. Na, miegeli, tik nebandyk manęs griebt, kąsiu.
-Manau galime nueiti, mano pilvelis tikrai prašo valgyt... Dieve tikrai, nebeatsimenu kada valgiau!-nustebusi ji trinktelėjo sau per galvą, nes negalėjo pamiršti tokio dalyko.- Tikėkimės ten bus šokolado, o jei bus tai skaniausio... Einam,- šyptelėjusi ji atsistojo ir patraukė iš nuostabaus balkono žvilgteldama atgal į nuostabų vaizdą, kažkur toli toli...

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Ats: Balkonas
« Atsakymas #261 Prieš 6 metus »
Buvo dar ankstyvas gegužės rytas, kai Adelaidė, uniforminį apsiaustą palikusi giliai spintoje, šmirinėjo po pilį. Nubrizgusio mėlyno megztinio rankovės buvo gerokai atraitotos, nešukuotos šviesios garbanos kiek pasivėlusios, o paakiai papilkėję, bet virš jų spingsėjo žvitrios žalios akys. Turbūt jei ne tos akys, ją būtų galima sumaišyti su pilies vaiduokliais - antrakursė priminė baltą kaip drobė pasieniais slankiojančią pamėklę.
Nusibraukdama neklusnius plaukus nuo akių, Adelaidė, trumpam užsukus į Didžiąją salę ir nugvelbusi nuo pusryčių stalo keletą skanėstų, nerūpestingai žingsniavo kur akys veda.
Pro didžiulius vitražuotus langus suspindo pirmieji saulės spinduliai, kažkur lauke sučiulbo paukščiai.
Prisiminus apie nugirstą kažkieno pokalbį apie aukščiausiame bokšte esantį balkoną, antrakursei kilo idėja jį surasti, - galbūt dar spės išvysti saulėtekį, - tad ji paknopstom pasileido prie besisukančių laiptų. Kas antrą peržengdama, ji greitai pakilo iki aukštutinio bokšto ir pasikliaudama nuojauta pradėjo aptriušusio balkono paieškas.
Kai galiausiai nedidelės durys į balkonėlį buvo surastos, Adelaidė buvo visai nusikamavusi, o ir saulė jau kurį laiką kabojo aukščiau horizonto. Tačiau tiek sugaišus vien beieškant, Adė nusprendė kurį laiką čia pasėdėti, tad sulenkusi kelius ji atsirėmė į vėsią sieną ir, per balkono kraštą stebėdama kažkur žemai verdantį gyvenimą, gnaibė iš salės pasiimtos bandelės minkštimą.

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Balkonas
« Atsakymas #262 Prieš 6 metus »
 Šiandienos rytas buvo kitoks. Gal todėl kad Grifų Gūžtos globotinė Elena LoveGood vaikščiojo išsišiepusi ir viskuo patenkinta? Na, tokia ji būdavo labai, labai retai. Dažniausiai būdavo susiraukusi ir viskuo nepatenkinta. Bet ištikrųjų jaunoji Grifiukė šiandien taip troško pašniurinėti po pilį, todėl vis tik pramerkusi savo raudonas akeles Elena apsirengė ir išdrožė iš Grifų Gūžtos kambario. Eidama pilkaplaukė sveikinosi su sutiktais Profesoriais ir pažįstamais draugais. Praėjusi didžiąją salę, Grifiukė kažkaip apie maistą nepagalvojo, nes dažniausiai kaip ateidavo į didžiąją salę, iš jos neišeidavo gerą pusvalandį. Priėjusi kažkokius laiptus kurie vedė į viršų, Grifiukė suprato jog čia dar nėra nė karto buvus. Tačiau girdėjo jog šie laiptai veda į balkoną, kuriame atsiveria labai gražus vaizdas. Nieko nelaukusi Elena pradėjo neskubėdama lipti laiptais. Pagaliau pasiekusi patį viršų, Elena pradėjo giliai kvepuot. Laiptai niekados nebuvo jos draugai, ji visada svajojo jog visur vietoj laiptų butų liftai ir panašūs dalykai. Pailsėjusi Grifiukė pakėlė savo raudonas akeles ir prieš save išvydo didelęs, ąžuolinęs duris. Nieko nelaukusi Elena priėjo prie jų ir jas atvėrė. Vos jas atvėrusi, Elenai už akių užkliuvo sėdinti  šviesiaplaukė. Nieko nelaukusi Grifiukė priėjo prie jos ir rankomis atsirėmė į turėklus.
 -Čia išties atsiveria gražus vaizdas. Visi taip kalbėdavo, tad nuspręndžiau pati įsitikinti,- sukikeno pilkaplaukė,- bėja aš Elena. Elena LoveGood pirmakursė Grifų Gūžtos globotinė,- pridūrė Grifiukė ir vėl pažiūrėjo ir nuostabų vaizdą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Elena LoveGood »

*

Neprisijungęs Adelaidė Kondwani

  • IV kursas
  • *
  • 50
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • frick frack
Ats: Balkonas
« Atsakymas #263 Prieš 6 metus »
Ramiai valgydama iš batono sulipdytus nedidelius gumuliukus, Adė didelėmis akimis stebėjo ramybės drumstėją. Akivaizdu, kad šioji buvo linkus bendrauti - su trenksmu įsiveržus į nedidelį balkonėlį kaipmat ėmė prisistatinėti, lyg bandydama užvesti pokalbį. Adelaidė įtariai prisimerkė ir linktelėjo galvą.
 - Malonu, aš Adelaidė. Varnė. O vaizdas - na taip, įspūdingas reginys. Nekasdien pamatysi. Mėginau suspėti stebėti iš čia saulėtekį - tikėjaus kažko dar geriau - gaila, nespėjau.
Šviesiaplaukė nužvelgė pašnekovę, kiek ilgiau užsibūdama ties jos akimis.
 - Retai kas raudonos spalvos akis turi. Linzės? - klustelėjo ji. - Šiaip ar taip, įdomiai atrodo. Tu gal vampyrė? - nerūpestingai ironiškai šyptelėjo. Pabaigusi savo bandelę ji atsistojo ir nusipurtė trupinius, o tada priėjo prie mažytės, neabejotinai pirmakusės, pilkaplaukės.
 - O kaip tu čia atklydai?

*

Neprisijungęs Elena Lovegood

  • VII kursas
  • *
  • 240
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • They say Hogwarts, we say Home
Ats: Balkonas
« Atsakymas #264 Prieš 6 metus »
 Stebėdama išties nuostabų vaizdą, Grifiukė išgirdo kaip mergina prisistatė.
 -Oooo... Adelaidė... Gražus ir tuo pačiu keistas vardas,- leptelėjo Elena ir pažiūrėjo į Varno Nago globotinę. Šioji buvo išties gražių veido bruožų, didelės, tamsiai žalios spalvos akys pasirodė labai, labai gražios jaunajai Grifiukei. Plaukai buvo šviesūs, banguoti. Labai panašūs į mano mamos. Pagalvojusi apie tai, Elena nusišypsojo.
 -Na... Aš esu metamorfmagė. Galiu keisti savo išvaizdą kada noriu. Pavyzdžiui mano plaukų spalva priklauso nuo mano nuotaikos,- sukikeno Elena ir apsidairė,- išgirdusi apie šį bokštą iš kitų mokinių, nesupręndžiau ir aš čia ateiti. Jeigu jau beveik visi Hogvartso mokiniai čia buvo, tai kodėl man nenuėjus. Bet ištikrųjų norėjau pabėgti nuo viso to šurmulio,- pasakė Grifiukė ir pažiūrėjo žemyn. Pamačiusi jog jos yra labai aukštai, Elena neatsitraukė nuo turėklų, priešingai - dar labiau paėjo į priekį, mat jai aukštis labai patiko.
 -Dėl nepamatyto saulėtekio nenusimink, tikrai dar kažkada pamatysi,- pasakė Grifiukė ir nusišypsojusi pažiūrėjo į jau stovinčią Adelaidę,- bėja, esi jau jį mačius?- paklausė pilkaplaukė gana keisto klausimo ir pažiūrėjo į dangų.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Balkonas
« Atsakymas #265 Prieš 6 metus »
 Jasmine po Hogvartsą blaškėsi kaip vėjo valdomas medžio lapelis. Medžio, kuris jau pasiruošęs žiemos miegui stovi ir nejuda, laukia, kol bus apklotas puriu sniegu. Šiais mokslo metais grifei savo vietą surasti sunku. Anksčiau tiesiog sėdėdavo, per pamoką karts nuo karto uždirbdavo kokį taškelį ir buvo gerai. O dabar naujos pareigos, nauji žmonės... Ir naujos bėdos. Hogvartso koridoriais vaikščioti irgi buvo pavojinga, bet ką jau padarysi. Sėdėti bendrąjame kambaryje it pelei po šluota arba bandyt atlikti namų darbus nematant kas parašyta irgi buvo nei šis, nei tas. Šią popietę nusprendė paskirti slampinėjimui. Lėtai žingsniavo vienu iš aukštų - sunku suprasti kuriuo. Žinoma, pasiklysti buvo lengviau negu lengva, bet kirmyti vienoj vietoj... To irgi būtų per daug. Ne ypatingai gerai nusiteikus, lyg gavus iš NIV blogą pažymį (o gerą gauti siaubingai sunku) lėtai vilkdama kojas keliavo link... Kažko? Tiklsiau slampinėjonuo vieno koridoriaus galo, iki kito. Pajuto norą kažkur užeiti. Tik šį kartą konkrečiai - atverti tam tikras duris. Greit surado rankeną, nulenkė ją žemyn - atrakinta. Pravėrus sunkias duris į veidą pūstelėjo šaltis. To nesitikėjus rudaplaukė jas greitai užtrenkė, bet po kelių sekundžių vėl atvėrė ir įėjo. Ant plaukų pradėjo leistis šlapios snaigės, kurios tuoj pat tirpo ir ritosi lašiukais per skruostus. Ketvirtakursė uždarė duris. Gal ir gerai, kad Hogvartse nebuvo ypatingai šilta. Lauke buvo gal minus du laipsniai, bet su šiltoka apranga Džesė čia galėjo išbūti ir kokį pusvalandį. Nematė nuostabaus vaizdo, kuris atsivėrė iš čia, bet jautė, kad čia labai gera. Labai gera ir jauku, norisi šioje vietoje pasilikti tol, kol sušals visai ir nebejus pirštų galiukų.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Balkonas
« Atsakymas #266 Prieš 6 metus »
Kaip ir visada, Luna nenusėdėjo vienoje vietoje. Bendrasis kambarys jau seniai pabodęs,o Hogvartso pilis vis dar pilnai neištyrinėta. Atsistojusi prieš veidrodį juodaplaukė susirišo plaukus aukštai į uodegą ir užsivilko šiltą džemperį. Prieš išeinant iš bendrojo kambario,ji stabtelėjo prie durų ir atsisukusi pažvelgė į miegantį Meino meškėną. Šis ramiai snaudė ant varnanagės lovos. Luna tyliai išėjo iš kambario,kad neatkreiptų kitų mergaičių dėmesio ir pasuko ilgu Hogvartso koridoriumi. Regis,ne jai vienai nuobodu sėdėti kambaryje. Koridoriuje buvo pilna mokinių. Luna palengva žingsniavo koridoriumi,kol priėjo balkono duris. Jei nuo stogo atsiveria nuostabus vaizdas, tuomet ir iš balkono turi atsiverti puikus kraštovaizdis. Su šia mintimi mėlynakė nulenkė durų rankena ir atvėrė duris. Į ją plūstelėjo šalto vėjo gūsis,tačiau Luna tik nusipurtė ir žengė į vidų,kai staiga sustojo. Balkone stovėjo kita mergaitė. Ji ne iš varno nago, bet ją matė pamokose ir jei neklysta, tai ji grifiukė.
-Sveika...Nesutrukdysiu, jei prisijungsiu?
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Balkonas
« Atsakymas #267 Prieš 6 metus »
 Ant nosies galiuko nusileido viena snaigė, kuri beveik privertė grifę nusišypsoti. Ištirpo greitai, lengvai, sulaukė kitos draugės ir kartu pradėjo ridentis žemyn. Linksmos tos snaigės, gražios. Tokias akimirkas norėjosi sugauti ir įamžinti. Prisiminti. Laikyti prisiminimuose tūkstančius milijonų metų ir nepaleisti. Bet deja. Akimirkos ilgai nesitęsia, o užstrigti laike irgi nebūtų viena iš maloniausių patirčių. Tik su laiko atsuktuvu laiką atsuksi atgal, dabar sunku gauti tokius daiktus, tad akimirka greičiausiai liks užmiršta, užgožta kitų akimirkų. Jasminą iš tokios būsenos pažadino durų girgždesys, dažniausiai pranešantis apie žmogaus atėjimą. Klausa dar sykį neapgavo - atėjo kažkoks žmogus. Iš balso - mergaitė. Sunku spręsti apie žmogų iš kelių žodžių. Tonas neatrodė labai agresyvus, verčiau jau malonus.
 -Labas, - gan tyliai pasakė, bet balsas tyloje nuskambėjo garsiau.- Žinoma, prisijunk.
 Keista, bet dabar pažintys pasidarė malonesnės. Ir rodos kiti žmonės elgėsi su geriau. Žinoma, atsirado ir tokių, kurie laikė grifę šiukšlės vietoje. Gaila, bet dauguma susidarydavo apie ją nuomonę kaip aklą mergaitę, o ne Hogvartso mokinę, gal net draugę. Daugumos balsuose karts nuo karto (na gerai, dažnai) pasijusdavo užuojautos gaidelė, kuri ne tai, kad padėdavo, bet tik dar labiau sunervindavo. Tikiuosi, ji ne tokia, kaip pasityčioti mėgstantys klastuoliai, gal net ne klastuolė... Nenorėjo slėptis nuo jos net tokiu atveju, jei ir nežinojo apie šį mokyklos mastu pasklidusį dalyką. Atsisuko, lyg įprastai, tik dabar jau nereginčiomis akimis pažiūrėjo ten, kur neseniai girdėjo girgždint sniegą ir balsą.
 -Kuo tu vardu?- klausimas pasigirdo ore, snaigės prislopino garsą, jį nusinešė, tad rudaplaukė net pamanė, kad pašnekovė neišgirdo.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“

*

Neprisijungęs Luna Gardner

  • Burtininkė
  • *****
  • 970
  • Lytis: Moteris
  • Ir nelaša kraujas rašalu juodu - J. Aistis
Ats: Balkonas
« Atsakymas #268 Prieš 6 metus »
Išgirdusi merginos atsakymą į savo klausimą Luna tyliai uždarė balkono duris ir atsistojo šalia grifės. Pats balkonas buvo senas ir aprūdijęs,bet išvydusi atsiveriantį vaizdą Luna šyptelėjo. Ji neklydo, kad ir iš balkono atsivers nuostabus kraštovaizdis. Stovint čia galėjai matyti raibuliuojantį ežerą ir sniego nuklotą žemę. Net čia balkone stovint ant plaukų ir drabužių krito snaigės. Mėlynakė susižavėjusi žvelgė į tolį, kai išgirdusi klausimą atsisuko į merginą.
-Aš Luna Gardner,-rudaplaukės balsas buvo malonus ir šiltas,-o tu?-Nors žinojo,kad grifė nemato, tačiau meiliai šyptelėjo ir pakėlė akis į ją. Keista, tačiau pastarosiomis dienomis varnanagė gan dažnai taip kalbėdavo, tik su skirtingais žmonėmis. Atvykusi čia, ji manė, kad nustos bendrauti su kitais, bet kuo toliau tuo labiau atrodė, kad ji klydo. Čia ji ne tik daugiau bendravo su kitais, bet ir susirado kelis draugus.
I am a wolf and I am stronger than fear.

*

Neprisijungęs Jasmine Diana Amneta

  • Burtininkė
  • ****
  • 227
  • Lytis: Moteris
Ats: Balkonas
« Atsakymas #269 Prieš 6 metus »
 Tik tak. Tik. Tak. Ir dar kartą tik ir tak. Laikas tiksėjo, dažnai prarandanti laiko jausmą Amneta suabejojo nuoširdumu. Sunku atspėti žmogaus mintis, jei neturi kokių nors ypatingų galių be įlindimo į bėdą. Dar sunkiau perprasti žmogų. Nei tas, nei tas Dianai nesisekė. Nebūtų buvus gera psichologė ar mokytoja - dažnai tiesiog nesuprastų žmonių. Užuojauta nebuvo jos palydovė, verčiau jau atvirkščiai - pasibaigdavo pirmai progai pasitaikius. Nors ką čia apie užuojautą kalbu? Šio jausmo net nereikia dabar, kai kas nors svarbesnio nutiks, gal būt tada ir būtų galima ką nors apie tai pasakyti.
 Luna... Vardas daug nieko nepasako, pavardė irg. Ketvirtakursė gal ir girdėjo jos pavardę tariančius profesorius, bet daugiau nieko. Nei iš kokio koledžo, nei ką mėgsta... Greičiausiai pirmakursė. Arba iš kur kitur atvykus.
 -Jasmine Diana Amneta,- prisistatė visu vardu kaip ir dažniausiai daro Hogvartsiečiai. Bet kokioj žiobariškoj mokykloj pavardę pasako retas kuris, bet čia ne žiobarų namai. Turbūt magai tikisi, kad jų pavardes prisimins dar ilgą laiką, gal būt net susies su protėviais. Hogvartse jautėsi ir tradicijos, dažnai vaikai pakliūdavo į savo tėvų koledžus. Bet abi Amnetos kitokios. Viena vos nepapuolus į mamos koledžą, Varno Nagą, kita būtų pritapus prie klastuolių. Bet abi pateko į Grifų Gūžtą, keista, tiesa?
 Be gerų emocijų ši burtų ir kerėjimo mokykla gali ir supykdyti. Išskirti šeimas. Sunkiausia turbūt būtų, jei dvyniai patektų į skirtingus koledžus. Ir turėtų viens prieš kitą kovoti.
 -Iš kurio tu koledžo?- paklausė su viltimi, kad iš Grifų Gūžtos.
Legacy, what is a legacy?
It's planting seeds in a garden you never get to see
I wrote some notes at the beginning of a song someone will sing for me
America, you great unfinished symphony, you sent for me
You let me make a difference, a place where even orphan immigrants
Can leave their fingerprints and rise up,
- Lin Manuel Miranda, „Hamilton“