0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Tae Yeon Min

  • Bibliotekininkas
  • ****
  • 278
  • Lytis: Vyras
  • you need to calm down
Ats: Balkonas
« Atsakymas #225 Prieš 7 metus »
Viskas buvo gražu. Dangus, nusmurgęs balkonas, apsilaupę jo turėklų dažai ir vos bestovintis suolelis. Tiesiog, tai buvo taip įprasta, nuobodu ir neypatinga, kad net gražu. Juk tokių gražių dalykų nedažnai atsiranda pasaulyje, tuo labiau pasaulyje depresuotos ir minčių apie savižudybę apniktos anoreksikės.
Beje, dabartiniame jos gyvenime galima pastebėti tarytum kokį dėsningumą bendraujant su žmonėmis. Visi tie žmonės - už ją jaunesnės mergaitės. Siaubas. Jeigu Sirėja būtų tyrimų objektas, jai kaip mat priklijuotų pedofilės ar maniakės mergaičių persekiotojos etiketę. Netorelantiškesni žmonės dėl jos orientacijos (pasakykit man gražesnį žodį) išvadintų ją, hm, visaip siaubingai. Ką gi, taip sutvertas pasaulis.
- Nori paskraidyti kartu su manim? - šypsodama paklausė varnė mažosios.
민태연


*

Neprisijungęs Jasmin Berlin

  • IV kursas
  • *
  • 58
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Balkonas
« Atsakymas #226 Prieš 7 metus »
Jasmin šiandien jautėsi kaip nesava: lyg liūdesio debesis būtų pakibęs virš jos galvos ir ją vis sekiotų visą dieną. Mergaitė po pamokų neturėjo per daug noro kažką produktyvaus veikti. Taigi ji tiesiog klaidžiojo koridoriais, ėjo kur tik akys veda. Su savim ji turėjo tik burtų lazdelę, na ir aišku, save pačią ir savo drabužius. Bevaikštant varniukė priėjo aukščiausią aukšą. Hogvartse jau leidosi saulė, temo taigi kolidoriuje buvo prieblanda. Tolėliau buvo kažkokie nežinomi kambariai, į kuriuos nenorėjo eit pirmakursė, jie buvo tamsiausioj kolidoriaus vietoj, be to, kas galėjo žinoti kas ten yra? Varniukė tiesiog nėrė į pirmą pasitaikiusią patalpą, kurioj nebuvo žmonių. Ir mergaitė nustebo pamačiusi kur pateko! Ji atsidūrė neperdidžiausiame balkone. Galėjai matyti visas apylinkes lyg ant delno, bei saulę besileidžiančią į mišką. Buvo begalo gražu. Ant balkono krašto tupėjo keletas varnų, bet įėjus Jasmin jos išsigando ir nuskrido. Į varniukes galvą atėjo idėja: transfigūracijos praktiniai namų darbai! Mergaitė nusprendė pabandyti padaryti namų darbus čia. Paskutinė pamoka apie spalvų keitimą jai labai patiko, taigi ji jų nedarė, nes reikia daryti, labiau dėl to, kad norėjo. Tą akimirką atrodė, kad liūdnumo debesėlis kiek pasitraukė į šoną nuo jos. Mergaitė priėjo prie durų.
-Na, visų pirmą, - sau tarė Jasmin. - Colloportus.
Varniukė užrakino duris. Ji nenorėjo, kad kas nors įeitų ir sutrugdytų jai. Bet vis dėl to, kas eina čia. Be to, ką gi čia pavertus kita spalva?..
-Lumos,-vis gi, balkone buvo prieblanda, o surast objektą kurio spalvą keis, reikėjo.
Mergaitė apžiūrėjo kiekvieną kampą, tačiau nieko ypatingo nerado: keletą užsilikusių rudeninių lapų, leisgyvę pelę ir šiaip panašių niekučių. Tačiau čia dėl kažkokios priežasties buvo užsilikę žiobariškų žvakių, taigi mergaitė nusprendė jas užsidegti:
-Lacarnum Inflamarae.
Ištarusi burtažodį mergaitė uždegė kiekvieną skirtingų spalvų žvakę.
Mergaitė atistojo prie sienos ir į ją atsirėmė. Atsiduso. Negi teks keist VISĄ balkoną? O taip. Mergaitė šyptelėjo. Didesnis iššūkis būtų neprošal, be to, kažką geresnio neturėjo ką veikt.
Visų pirmą mergaitė apsidairė ir apžiūrėjo visus daiktus ir mintyse bandė įsiminti kiekvieną spalvą. Tiesą sakant, mergaitei tai nebuvo sunku kadangi ji pasižymėjo gera atmintim ir pats balkonas spalvų gausa nepasižymėjo. Grindys - rudos, o turėklai buvo nudažyti juodos spalvos dažais, kurie nusilupinėjo. 
Mergaitė mintyse bandė susigalvoti naujas balkono spalvas. Hmmm... kaip čia jį padarius gražiau ar įdomiau? savęs klausė varniukė. Jinai nenorėjo darbo padaryti kažkaip banaliai, padaryti naująsias spalvas panašias į dabartines. Gal padaryti vaivorykštinį? Meeeeh, nespėsiu, saulė jau pasislėpus už medžių, o be to ir žvakės nedegs taip ilgai. Galbūt padaryti balta-geltona-oranžinė spalvų deriniu? Manau tai neturėtų užimt per daug laiko.
Nieko nelaukusi pirmakursė nusprendė pradėti. Visų pirma - turėklai. Mergaitė ilgai svarstė kokia spalva juos padaryti, bet pagaliau nusprendė, kad balta spalva bus kaip tik. Na, o jei netiks, gi galės bet kada pakeisti į kitą!
-Colorius!-tarė mergaitė galvodama apie baltą spalvą.
Nepraėjus nė sekundei, tik keliom milisekundėm, turėklai pradėjo virst iš juodos spalvos į baltą. Jasmin šyptelėjo, o liūdesys pasitraukė kažkur į jos širdies mažiausią kamputį.
Ir tik Jasmin pažvelgus į grindis, ji tik tą akimirką suprato kiek daug plytelių čia yra. Na, gal ir nieko tokio. Būčiau neturėjus per daug veiklos grįžus į kambarį. Mergaitė nusprendė grindis daryti nuo pastelinės geltonos iki tamsiai oranžinės spalvų. Kaip žiobarai pasakytų, jinai grindis darys ombre. Su pirmąją plytele mergaitė turėjo kiek problemų.
-Colourius,-tarė Jasmin galvodama apie pastelinę geltoną.
Tačiau net po 10 sekundžių nieko neįvyko. Mergaitė iš naujo pakartojo burtažodį. Vis tiek nieko neįvyko. Hmm... Ir tik po geros minutės burtažodžio kartojimo mergaitė pradėjo niršt, nes nežinojo ką blogai daro. Tą akimirką kai mergaitės akys pradėjo pildytis ašarų mergaitė prisiminė kai mokytoja kalbėjo pamokoje. COLORIUS! Aš ne taip sakiau! COLORIUS!
Taigi susikaupus mergaitė tarė dar kartą:
-Colorius!-ji vėl galvojo apie pastelinę geltoną.
Na, lyg viskas ir pavyko. Šiandienos praktika transfigūracijos pamokoje jai buvo į naudą - ji jau beveik neklydo su šiuo burtažodžiu ir buvo jį jau išmokus. Na, nekreipiant dėmėsio į paskutinę klaidelę.
Taip mergaitė pakeitė kiekvienos plytelės spalvą. Pirmosios eilės plytelės virto pastelinėm geltonom, sekančios įprasto atspalvio geltonomis, po to garstyčių spalvos ir paskutinės įvairių atspalvių oranžinės. Mergaitė viską pabaigusi persirišo kasą, kuri pradėjo išsipinti jai bedirbant ir jai krito ant akių. Varniukė užmetė akį ant žvakių - jų puse jau buvo sudege. Reik paskubėt viską gražint į buvusias spalvas... Prieš pradedant visko grąžinimo į buvusias spalvas misiją, mergaitė priėjo prie durų, kad pažiūrėtų į viską iš toli.
-Colorius-tarė mergaitė ir turėklus iš baltų pavertė į smėlio spalvos.
Mergaitė savim labai didžiavosi. Ach, kad turėčiau žiobarų telefoną ir galėčiau tai įamžinti.
Mergaitė prisiminė, kad žvakėms liko mažai degti, taigi paskubomis pradėjo viską versti vėl nuobodžiomis spalvomis. Turėklai netrukus virto juodi, bet jau nebebuvo nudažyti atsilupinėjančiais dažais, šiltų spalvų plytelės po mažu virto niūriomis rudomis. Varniukė baiginėjo, kai užgeso paskutinė žvakė. Liko dar ne rudos kelios plytelės balkono tamsiausiame kampe. Jasmin vis kartojo burtažodį ir vertė plyteles rudomis, bet iš 6 ne rudų plytelių rudomis virto 3 iš jų. Kitų nenuspalvino, nes kai tarė burtažodį iš naujo rudai nuspalvindavo šalia esančią plytelę, be to tikslaus skaičiaus nenuspalvintų plytelių ji nežinojo. Tikėdamasi, kad viską nuspalvino pribėgo prie durų ir tarė:
-Alohomora.
Atsirakinus duris mergaitė greitu žingsniu patraukė link miegamųjų, kadangi jau buvo vėlu.
O tos, pastelinės geltonos plytelės taip ir liko tokios, Jasmin kitą dieną negrįžo patikrint ar viską atvertė gerai.

*

Neprisijungęs Raven Krystall Walters

  • Burtininkė
  • ***
  • 57
  • "It's a shame that eats man whole"
Ats: Balkonas
« Atsakymas #227 Prieš 6 metus »
Ko ji čia važiavo? Kokio velnio čia jai prireikė? Juk tereikėjo tądien neatidaryti lango norint apžiūrėti keistą liepsnų spalvos paukštį (kitaip tariant - pelėdą) ir  Mirjam tebesėdėtų išsvajotame Rio ir darytų, ką pripratusi: dirbtų, vilkėdama plazdančia suknele skrajotų po paplūdimį o vakarais stebėtų žmones pro langą. Regis, nuo to ją skyrė visai nedaug - keli bilietai, maždaug pusė paros lėktuve ir štai ji namie - visą šią europietišką pilkumą ir šaltį visomis prasmėmis pakeičia spalvos, jausmai. Viskas atvira, kaip ant delno. Arti.
Mirjam kaip visada kankino mintys. Ji nesijautė laiminga čia. Nesijautė savimi Europoje. Čia buvo šalta. Bet net ir šaltis mergaitės negalėjo atpratinti nuo mėgstamų plazdančių vasarinių suknelių. Visgi tenka apsisiausti ir kokį šiltesnį rūbą. Tad Mirjam šiandien atrodė kaip keistuolė - balta, lengva, ilga paplūdimio suknelė ir šiltas vilnonis kardiganas. Tarsi iš karnavalo. Riešą juosė apyrankė, alsuojanti Rio dvasia. Tai buvo mergaitės ryšys su namais. Tiesa, laiškuose Biancai ir Ronaldo ji neužsiminė apie savo liūdesį. Jaunoji Schwartzer nenorėjo jų nuvilti, tad mokėsi ir kentėjo čia kiek galėjo. Net skaičiavo dienas iki atostogų, kada galės grįžti į Braziliją.
 Deja, skaičiuok neskaičiavęs, o atostogos ateis lygiai po tiek pat dienų kaip būtų atėjusios neskaičiuojant, tad Mirjam nutarė iškišti nosį iš miegamojo ir apžiūrėti pilį. Net keista, kad gyvendama čia jau gana ilgą laiką mergaitė nelabai pažinojo pastato. Mokėjo nueiti tik į klases, Didžiąją salę, miegamąjį ir dar porą būtiniausių vietų. Tad dabar mergaitė nuklydo palyginus nemenką atstumą ir atsidūrė netoli Kambario Iki Pareikalavimo. Stebuklingoji patalpa Mirjam šiuo metu nedomino, tad ji pabandė eiti tolyn - gal ras ką įdomaus. Koridoriaus gale ji pastebėjo lopinėlį dangaus. Ant pirštų galiukų (nežinia kodėl, juk buvo tuščia) mergaitė patraukė pirmyn. Atsidūrė balkone. Vėjas košė plonytę dvylikametės suknelę, bet ji to nepastebėjo, net nejuto. Nematė ir kvapą gniaužiančios pilies apylinkių panoramos. Mirjam pakėlusi galvą žvelgė į dangų. Vienintelis dalykas, nesikeičiantis niekur, yra dangus. Jis visur toks pat, tad užvertusi akis viršun grifiukė vaizdavosi esanti namie. Rio. Tuoj tuoj ją pašauks vakarieniauti Bianca, o Ronaldo vėliau eis žiūrėti futbolo. Tada visi sėdės svetainėje, tyloje, kurią retkarčiais sudrums tėvo entuziastingi šūksniai palaikomai komandai. Pasibaigus žaidimui tėvai nusives Mirjam prie lango ir visi žvelgs į besileidžiančią saulę, kuri nurausvins Rio namų stogus, kol galiausiai pasislėps už Kristaus statulos. Būtent tokius vakarus mylėjo Mirjam ir būtent jų ilgėjosi nuo pat pirmos dienos Europoje.

*

Neprisijungęs Adelė Ginger

  • Burtininkė
  • ****
  • 428
  • Lytis: Moteris
  • extra meilės kamuoliukas
Ats: Balkonas
« Atsakymas #228 Prieš 6 metus »
Šviesiaplaukė Adelė slampinėjo Hogvartso koridoriais, niūniuodama Bethoveno 'Mėnesienos sonatą'. Jos trumpi piršteliai bėginėjo po įvairias palanges ir sienas, lyg tai būtų fortepijono klavišai. Koridoriai atrodė tokie tamsūs, o pro langus blausiai sklindanti šviesa, mergaitę šiek tiek baugino. Žemaūgė vilkėjo keistą sijoną su lig blauzdomis, apsivilkusi platų tėčio megztinį ir ant rankos užsirišusi Varno Nago kaklaraištį. Mergaitės pėdos šiek tiek šalo ant plytelių, kadangi ji nebuvo apsiavusi jokių batų.
Praėjusi pro kelis paveikslus, kabinetus, mergaitės žvilgsnį patraukė koridoriaus gale esantis balkonas. Lėtai, pagal jos niūniuojamą melodiją, ji nužingsniavo iki jo. Mestelėjusi plaukus atgal ji atsidūrė balkone, priėjo prie jo turėklų ir prisėdo. Ji pažvelgė į dangų ir pajautė skruostu riedančia ašarą, bet greitai ją nusivalė ir lengvai šyptelėjo dangui.

-Žinai? Kartais susimąstau, jog esu labai erzinanti mergiūkštė, kuri dėl savo nepagalvotų veiksmų nesusiranda draugų. Daugelis man sakė, jog nemoku būti rimta,-Adelė žvelgė į dangų ir kalbėjo jam.-Niekados nemėgau būti dėmesio centre, bet dėl savo charakterio,-mergaitė minutėle nutyla.-Pastoviai ten atsirandu. Noriu namo, pasiilgau Dublino, savo mielojo, ramiojo Dublino-mergaitės airiškas akcentas nuaidi per balkoną.

Adelė pasukiojo galvą ir tik dabar pastebėjo kitą mergaitę, rodos dvylikametę.

-Oh, aš labai atsiprašau, nenorėjau tavęs erzinti savo kalbomis,-Adelė kiek pasimeta.-Galvojau, jog esu čia viena, atsiprašau,-dar kartelį atsiprašo šviesiaplaukė.-Bet jeigu tu jau čia, gal norėtum susipažinti? Man čia tikrai trūksta draugų,-šypteli ji.-Adelė,-ištaria savo vardą mergaitė ir nušoka nuo turėklo.
Dieve, kai tai nesvarbu
Ir neteka vanduo, nors verkiu.


*

Zelig Reiher

Ats: Balkonas
« Atsakymas #229 Prieš 6 metus »
Nors ir prasidėjo gražios, saulėtos dienos, nakties metu jos radikaliai pasikeisdavo. Vietoje visa nušviečiančių spindulių dangus pasidengdavo tamsia, nepermatoma debesų marška, kuri it koktūs dūmai prirūkytame kambaryje smaugė ir dusino. Vietoje malonaus vėjelio, kuris retkarčiais prakedenavo nuilsusius plaukus, telikdavo tik negailestinga ir visa daužanti vėtra, kurios metu net kvėpuoti negalėdavai-- tarsi visas deguonis, kurį įtraukdavai į plaučius, būtų buvęs jėga išspaustas lauk dar nepasiekęs savo tikslo. Naktimis viskas būdavo kitaip. Netgi, rodos, dievas-- jeigu toks yra, nors taip sunku tai pasakyti, juk jeigu dievas egzistuotų, šis tikrai neleistų žmoniems kankintis-- pravirko šiuo niūriu, sutemos pilnu laiku; stambūs lietaus lašeliai piktai ir negailestingai talžė plonai apsivilkusią vyriškio figūrą. Tačiau jis tiesiog stovėjo ten, balkone, it kokia statula, kurią kažkas prakeikė, kurią kažkas privertė amžiams kentėti gamtos ir žmogaus išdaigas. Oi, kokie išdykučiai.
Izaac trumpai akimirkai kilstelėjo smakrą ir pažvelgė į nakties dangų tuščiu, visiškos tuštumos pilna akimi. Viskas aplink buvo raudona raudona raudona, net ant balkono palangės besiilsinti blyški ranka ir ant jos susikaupęs vanduo buvo pripildyti raudonio, it kažkas būtų buvęs paskerdęs kokią karvę ir pakabinęs jos karkasą viršum jo galvos, kad lašantis kraujas tekėtų tik ant jo ir iškreiptų visą jojo pasaulėžiūrą. Deja, klausimas buvo tik vienas-- kiek gi tų karkasų vis dėlto karojo virš jo? Tikrai ne vienas, ir ne du. Tuzinai, tuzinai lavonų kurie nesugebėjo užsikasti savęs, kada tam buvo tinkamas laikas; ne, verčiau šie nusprendė amžinybei ir dar ilgiau pasilikti ir lašinti savo nuodėmes ant vyro. Su atodūsiu pramerkė savo iki tol užmerktą dešinę akį ir pasaulis staiga pasipildė tamsuma. Kaip keista. Anksčiau nekęsdavo nakties, nekęsdavo tamsos, bet dabar ji buvo keistai maloni, keistai šilta, tarsi mylinti motiniška figūra, kuri visados laukė tavęs ištiestomis rankomis.
Nuleido galvą, patogiau atsirėmė į palangę--net kiek persivėrė per ją-- ir pažvelgė į apačioje glūdinčią nežinia, mąstydamas apie gyvenimą ir jo absurdiškumą.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Balkonas
« Atsakymas #230 Prieš 6 metus »
 Ji pati stebėjosi, kaip tai įmanoma, jog jau beveik vasara (ir atostogos, nors jai jos mažiausiai rūpėjo). Net nebūdama labai pastabi turėjo pastebėti besikeičiančius metų laikus, tačiau ne, ji to nematė, kol nebuvo paskelbta egzaminų savaitė. Gal taip ir geriau, kartais kažko nematymas gali tikrai pagelbėti.
 O dabar, atėjus atostogoms galės pabėgti nuo mokyklos. Tarsi tai jai padėtų, - dingtelėjo pustuštėje galvoje, prisiminus paskutiniąją vasarą, kai vos nepaskendo. Tiesą pasakius, dažnai gailėdavosi, jog tada leidosi užvaldoma savisaugos instinktų ir išgyveno. Bandė vyti tokias mintis šalin, prisiminusi faktą, kad šįmet šiaip jau turėjo bandyti atsigauti ir metų pradžioje jai tas visai neblogai sekėsi. Iki tam tikro momento, kurio net pati negalėjo apibrėžti: nei kada lūžis įvyko, nei kodėl. Šiaip geriau pagalvojus, gal būtų visai verta vėl pabandyti atgimti, kad jau visas pasaulis gimsta iš naujo, kad ir kaip apgailėtinai tai skambėtų.
 Tačiau ne, ji nenorėjo atgimti iš naujo. Žmogus negali pabėgti nuo savo praeities, negali pabėgti nuo savęs. Ir net apsimetinėjimas, kad viskas yra gerai nepadės - kas kas, tačiau ji tai puikiai žinojo. Tikrų jausmų slėpimas juos tik dar labiau kurstė, priversdamas emocijoms ištrūkti tada, kai to mažiausiai reikia. O su jos emociniu nestabilumu tai nebuvo labai gerai. Net ir jos pamėgti haliucinatai jau nebepadeda - jų teikiamas malonumas ir užmiršimas tėra trumpalaikis, o praėjus jų veikimui, viskas grįžta su kaupu.
 Žinojo, kas padeda. Grynas oras ir aukštis. Na, ne pamiršti, žinoma. Tačiau blaiviai (ar bent jau blaiviau nei įprastai) mąstyti, o jai to ir užteko. Galva buvo užimta niekam nežinomais dalykais, tačiau kojos pačios nešė ją prie balkono. Stabtelėjo tik priėjus stiklines duris, kurios šiuo metu buvo plačiai atvertos, mat užmatė priešaky žmogystą. Jos figūra iš nugaros atrodė pažįstama, prisimerkusi suprato, jog tai profesorius. Velniai rautų. Ar šioje mokykloje įmanoma kur nors nueiti be jų? Atrodė, jog šie ją persekioja - kur tik Dallifrėja bepasirodytų, čia pat atsirasdavo ir tie nelabieji. Kad juos perkūnas nutrenktų.
 Nežinojo, kaip elgtis. Galėtų ramiausiai pasaulyje pasišalinti, tačiau kol suskystėjęs protas svarstė galimas elgesio galimybes, kūnas pasielgė savaip - priėjo prie balkono turėklo ir į jį atsirėmė, priversdamas akis pažiūrėti kažkur į tolumą.
credo solo in te grande amore

*

Zelig Reiher

Ats: Balkonas
« Atsakymas #231 Prieš 6 metus »
Iš karto net nesuvokė, kad kažkas prisidėjo prie jo kuklios apmąstymų valandėlės. Žinoma, prie to prisidėjo ir šniokščiantis liūties šuoras, ir tas faktas, kad šaltis visiškai atbukino jį ir jo visas jusles. Prireikė šiek tiek laiko kol jis sugebėjo tingiai pasukti galvą šonan, pažiūrėti į prisiartinusią figūrą ir pilnai priimti ją.
-Mažos mergaitės turėtų tokiu metu tūnoti savo lovytėse, - po kelių ilgų akimirkų ištarė kimiu, tarsi ilgai nenaudotu balsu, nusukdamas galvą į šalį, tarsi būtų nesusidomėjęs tuo, ką pamatė. Nors, sakant tiesą, pamatęs moteriškus linkius trumpą sekundėlę jau buvo įsitikinęs, kad jį vėlei aplankė ta, kuri sujaukė visą jo dabartinę idilę, atėmė dvasios ramybę, ta, kuri ir šiaip visados ateidavo pačiu netikėčiausiu laiku, tuo ir suerzindama, bet kartu ir nudžiugindama jį. Šiek tiek. Nedaug. Nors galbūt dabar net nebūtų susinervinęs, galbūt net nebūtų pasakęs kokios užgaulios frazės ar žodžio. Tačiau viltis yra durnių motina, o jam su motinomis nesisekė ir šiaip. Sukryžiavo rankas ant krūtinės, tarsi būtų pasijautęs nejaukiai, o galbūt susivokė, kad plonyčiai medvilniniai marškiniai ne itin gerai apsaugo nuo lietaus ir blogo oro. Galbūt pasidarė ir kiek vėsoka. Galbūt pasijuto kaip paskutinis kvailys, kurio kvailą poelgį pamatė kitas.
-Geriau eikite vidun. Dar peršalsite, -  formalumai ant formalumų, tačiau, nors jam ne itin rūpėjo, ar susirgs mergina ar ne, tačiau jautė tokią šiokią pareigą, kuri susidėjo iš daugybės dalykų. O ir šiaip, mokinė-- tikrai mokinė, jos veidą neryškiai prisiminė iš daugybės pamokų, nors labiausiai profesoriui prisiminimus su mergina kėlė tam tikra pamoka, kurios metu kai kas išlėkė į orą. Tačiau tuo metu buvo pernelyg užsiėmęs, pernelyg užsižaidęs katę ir pelę su kitais asmenimis, todėl taip ir neatrado laiko prieiti, ir pasiterauti, kas vis gi yra negerai. Likimo ironija, kad keliai juos abu suvedė kaip tik dabar. Nors galbūt dabar jau buvo per vėlu.
-Nebent atėjote čia imti ir nušokti žemyn, - po dar kelių akimirkų pridūrė, kiek atsargiau ir lėčiau, it būtų kokia gyvatė, nežinanti, ar artintis ar pasitraukti, nežinanti, kaip kažką geriausiai padaryti. Per savo nuobodų gyvenimėlį matė pakankamai savižudžių ir jų veidų, ir, nors nebuvo tikras, galbūt galėjo imti priskirti merginą prie tų, kuriems gyvenimas kiek apkarto. Tiesa, galėjo klysti. Jam pačiam gyvenimas buvo it viena didžiulė, niekad nesibaigianti muilo opera, tačiau niekaip nebūtų sugebėjęs užsiveržti kilpos ant kaklo.
-Tokiu atveju man tektų jums skirti areštą. Man nesinori būti kuo nors kaltinamu, - formaliai, viskas šaltai ir formaliai, viskas paslėpta formalumo ir ledo sienomis, kaip gi kitaip?

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Balkonas
« Atsakymas #232 Prieš 6 metus »
 Šaltas balsas pertraukė jos mintis, nors net negalėtų pasakyti, apie ką tuo metu galvojo. Net nusipurtė nuo ledinio balso, skambančio pernelyg šiurpiai. Arba gal jai tik taip pasirodė, visko galėjo būti, ne itin pasitikėjo savo juslėmis, mat jos pernelyg įsišėlusi vaizduotė mėgdavo prikurti savo, o nelegalių eliksyrų išdžiovintos smegenėlės negebėjo atskirti realybės nuo fantazijos darinių. Menkas protelis tikėjo viskuo, ką vaizduotė jam pakišdavo.
 Pašnairavo į niūrią žmogystą akies kampučiu, nė coliu nepakeisdama kūno pozicijos.
 - Tai mažos tegul ir tūno, o man ir čia gerai, - taip pat šaltai ir abejingai atkirto, dedamasi, kad jai nusispjaut ant visko.
 Nebuvo nusispjaut, jau seniai nebebuvo. Arba neturėtų būti. Tačiau būti visada gera ir pavyzdinga mergaite irgi nenorėjo būti. Ir nebuvo, toli gražu. Geros mergaitės nesiduoda su nepažįstamais, - toptelėjo jai, - arba nepažįstamomis. Koks skirtumas, ji ir nesistengė kam nors įtikti.
 Keista, tačiau šįkart mintis apie nesukėlė jai jokių emocijų. Net išplėtė iš nuostabos akis, buvo taip pripratusi prie staigaus stiprių pojūčių antplūdžio vos kam nors užsiminus apie ją, vos dingtelėjus mažytei užuominai, kad toks abejingumas iš jos pačios ją tikrai nustebino. O gal jai vėl tik atrodo, jog tai nesukėlė jokių emocijų.
 Dar peršals. Taip, visko gali būti. Tačiau jai tai buvo nė motais.
 - Nešalta, - nesuprantamai burbtelėjo, gūžtelėdama pečiais.
 Iš tikrųjų - jai nebuvo šalta. Šaltį priminė tik profesoriaus balsas, tačiau jau spėjo įtikinti save, jog tai tik jos vaizduotės vaisius.
 Eidama čionai tikrai negalvojo apie savižudybę. Bet gal visai neblogai, kad jau pats likimas pakiša jai tokią idėją? Matyt, taip jau lemta. Net nusivaipė pati sau nuo tokių žodžių banalumo. Likimas. Lyg jis egzistuotų, lyg žmonės patys nebūtų atsakingi už savo veiksmus.
 Praėjus tiek laiko, jau net ir rausvaplaukės nekaltino. Gerai viską apsvarsčiusi suprato, jog nors ši ir buvo supuvusi, tačiau Dallifrėja pati atsakinga už viską, kas su ja atsitiko. Jeigu būtų buvusi protingesnė, būtų susiprotėjusi ir neprisilakusi iki tokios būsenos. O tada būtų išvengusi... išvengusi tokio apgailėtino gyvenimo.
 Keista, kad ši mintis tik dabar atėjo jos galvon. Gal supratus, jog tik ji atsako už savo emocijas, būtų išvengusi daugelio nemaloniu dalykų, kurie privedė ją prie to, kokia buvo dabar. Kažkaip ir nušokimas žemyn jos neviliojo, nebe.
 - Tarsi savižudybė galėtų man padėti, - paklausė daugiau savęs nei profesoriaus. - Taigi apsieisim ir be arešto, - pridūrė jau atsisukusi į vyriškį.
 Kurį laiką tylėjo, tačiau tyla buvo nemaloni, vertė ją įtempti kiekvieną kūno ląstelę.
 - Hm, o jūs neturėtumėte ruoštis egzaminams ir jau pakuotis daiktus atostogoms? - abejingai paklausė, tenorėdama išsklaidyti ją varžančią tylą.
 Iš visų dalykų, kurie jai nerūpėjo, mokytojų veikla buvo beveik pačioje jai nerūpinčių dalykų sąrašo viršuje. Žinoma, jei tokį sąrašą turėtų. Arba greičiausiai net nebūtų jame - pamirštų paminėti.
credo solo in te grande amore

*

Zelig Reiher

Ats: Balkonas
« Atsakymas #233 Prieš 6 metus »
-Kokie mes šį vakarą pikti,- profesoriaus lūpų kampučiai nejučia suvirpo, norėdami susiraityti į pašaipią, niekinančią šypseną, tačiau vietoje to šie tik truputį pakilo ir vėl nusileido žemyn į savo nuolatinę poziciją, tą nuolatinę neutralią, bet pilną nusivylimo grimasą. Bet jis buvo dėkingas už atžagarų balso toną ir į vatą nevyniojamus žodžius; jam jau atsibodo lakstyti apylankomis apie kitus, niekad nesakant apie tai, ką išties mano, atsibodo tos nuolatinės kaukės, kurias kiekvieną kart prieš išlipdamas iš lovos turėdavo užsidėti. Kartais tos pačios kaukės nedingdavo iš jo pasaulio netgi miegant, netgi sapnuose jos, it kibi ir nenuilstanti pelkė, traukdavo vyriškį žemyn ir žemyn. O galbūt jis ir vėl klysta. Galbūt jo akys nebesugeba pamatyti tiesos, galbūt jis apako ne tik tiesiogine to žodžio prasme; galbūt apako ir jo protas, ir jo siela.
Tačiau tokia melancholija nėra gerai. Tokios liguistos ir depresyvios mintys buvo nevertos dėmėsio. Gyvenimas yra daugiau negu nelaiminga ir kvaila meilė. Nors kokia gi čia meilė-- greičiau paprastas vaikų žaidimas.
-Jūs geriau žinote, - kiek vangokai mostelėjo ranka ir apsisuko aplink, atsiremdamas į palangę nugara. Tokia pozicija leido jam atsilošti ir užversti galvą aukštyn, stebėti apniukusį dangų geriausiu kadru. Lietaus lašai maloniai gydė skaudamas vietas; kas galėjo pagalvoti, kad šaltis yra toks nuostabiai naudingas? Koks skirtumas, kad tikriausiai po to susirgs kokiu plaučių uždegimu.
-Nors jūs esate pakankamai protinga mergina, - pridūrė, trumpam pašnainaruodamas jos pusėn, bet tuojau pat nusukdamas žvilgsnį į kiek matomus juodų debesų kontūrus. Ar mergina buvo tokia pat kaip ir jis? Ar ji irgi visad rasdavo pasiteisinimų, kokių nors tai ne itin reikšmingų dalykų, kurie it sąžinės priekaištai stumdavo atgal nuo to paskutinio žingsnio? Arba tiesiog ji buvo protingenė už jį. Bent jau emociškai.
Stipriai užmerkė akis, jausdamas, kaip ilgos, kiaurai permirkusios plaukų sruogos kimba prie įdubusių skruostų. Nekantriai nubraukė jas ir susiglostė vienu judesiu plaukus atgal-- žengė žingsnį atgal, arčiau mini stogelio, kuris kažkiek saugojo nuo lietaus-- pažvelgė atgal į merginą.
-Jau viskas kaip ir atlikta, -greitai atsakė, neleisdamas tylai vėl suvešėti. -Bet kada esu pasiruošęs išvykti, - tik kur? Niekas jo nelaukė, jo asmeniniai namai visus mokslo metus trūnijo tušti ir šalti, tik namų tvarkytoja retkarčiais juos aplankydavo, juk nereikėdavo leisti dulkėms nusisėsti. Tėvai kažkur Vokietijoje, apie jį pamiršę. Teta? Nebenorėjo jos trukdyti. Kaip keista, kad anksčiau tokia vienatvė jam buvo it ambrozija; dabar ji tebuvo tokia keista, it mylimoji, kuri tave išdavė, tačiau per metus kelis kartus sugrįždavo šildyti tavo lovos.
-Tiesą sakant, aš kai ko laukiau, - tyliai ištarė, vos garsiau negu tykus šnipštelėjimas. Kaip gėdinga. -Tačiau ji taip ir nebeatėjo, - gūžtelėjo pečiais ir įdėmiai pažvelgė į kitą. -Ar jums pažįstamas tas jausmas, kada kažkas jus taip gerai apgauna, kad norite būti dar kartą apgauti?- kiek neaiškiai paklausė, tam tikra užuolanka, bet nenorėjo taip išsyk būti toks atviras; bent jau ne šiuo metu.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Balkonas
« Atsakymas #234 Prieš 6 metus »
 Lyg ir nebuvo kažkaip neįprastai irzli, bet profesoriaus maniera kalbėti daugiskaita ją tiesiog varė iš proto. Gal dėl to į jį net nepažvelgė, tik tyliai sugriežė dantimis, veik nepastebimai, ir leido sau toliau žiūrėti kažkur į mišką, šlapią ir tamsų. Tai, kad lyja, suprato ne iš karto. Tik kiauriai permirkę plaukai ir vanduo, lašantis nuo jų ant pečių ir krūtinės, privertė ją pakelti galvą aukštyn.
 Kurį laiką taip stovėjo: plačiai atmerkusi akis ir įbedusi jas į tamsų, storais debesimis nuklotą dangų, leisdama sunkiems lietaus lašams nuvalyti iš veido viską - skausmą, apmaudą, liūdesį, neapykantą. Ypač pastarąją, kurios per metus susikaupė tikrai nemažai. Nors ji net negalėtų pasakyti, ko stipriau nekentė - rausvaplaukės ar savęs. Turbūt abiejų, tik ta neapykanta buvo kitokia. Savęs ji nekentė už savo kvailumą, nesugebėjimą laikyti kažko savyje - emocijų, ašarų, o pastaruoju metu ir liežuvio sulaikyt negalėjo. Už savo silpnumą. Už tai, kad negalėjo būti, kaip kiti - pamiršti ir eiti toliau.
 Tolesni vyriškio žodžiai privertė ją grįžti žemėn.
 - Iš kur ištraukėt, kad esu protinga? - neslėpdama nuostabos ir komiškai iškėlusi antakius įsispitrijo į jo veidą.
 Tikrai nemanė esanti protinga. Nei išmintinga, pasižyminti intelektu ar dar kuo vertingu. Ar gabi kam nors, ypač kerėjimui - o jis gi iš niekur daugiau nieko apie ją žinoti negalėjo. Ar galėjo? Mergina tuo abejojo. Jos smegenyse per keletą paskutiniųjų metelių neatsirado nė vienos raukšlelės, o ir buvusios greičiausiai dingo. Galėtų lažintis, jog vietoj įprastų graikinio riešuto formos smegenų, jos galvoje yra apvali ir plika kaip kelis masė. Nereikalinga ir beveik nenaudojama, tuoj turbūt apsitrauksianti pėlesiu. Nes šioks toks pasisekimas moksle toli gražu neliudija apie žmogaus protą ar intelektą, veikiau apie atmintį. O vat šios tokios geros galėtų ir neturėti - o, kaip gerai būtų nors retsykiais galėti pamiršti apie viską, kas jai nutikę ir nustoti bijoti žmonių, artumo ar jausmų. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų - ji norėjo vėl jaustis gyvu žmogumi, velniai rautų, o net it koks vaikštantis medis.
 Gūžtelėjo pečiais. Galėtų keliauti nors ir dabar, jai tai jokio skirtumo nedarė. Ot, vienu egzaminu mažiau, tarsi tai ką nors pakeistų.
 - O ko jūs laukėt? - kiek akiplėšiškai pasiteiravo. - Nejaugi jūs nerandat sau vietos dėl nelaimingos meilės? - užrietusi akis nusivaipė, laiku įsikandusi į liežuvį ir nepridurusi "irgi".
 Nejaugi po šalta ir abejinga kauke slepiasi romantiška ir sentimentali asmenybė? Fui, neduok deive. Nors gal taip ir geriau - viską slėpti savy, niekam nerodant nė krislelio tikrojo savęs. Tikrai geriau už tai, kai kiekvienas žmogus gali iš tavo veido perskaityti, jog kažkas su tavim negerai. Gal reikėtų paprašyt jo individualių pamokų, kaip slėpti viską savyje? Jai tikrai neprošal būtų.
 O gal ji klydo, gal jai vėl tik pasirodė, kad mokytojas yra kitoks, nei rodosi esąs. Na, logiškai mąstant (nors kaip tik ši veikla jai ypatingai nesisekė) - kam jam pasakotis kažkokiai eilinei mokinei, kurios vargu ar net vardą prisiminė.
 Vėl įsistebeilijo į tamsą. Nakties tylą pertraukė tik garsiai atsimušantys į pilies stogą bei akmenines balkono grindis sunkūs vandens lašai, kurie vis dar nenustojo kristi.
 - Ne, man toks jausmas tikrai nepažįstamas, - abejingai gūžtelėjo pečiais, stebėdama lėtai dangumi slenkančius debesis. - Tikrai nenoriu būti ko nors apgauta, juolab nebe pirmą kartą. Jei ko nors ir noriu, tai sugebėti mylėti, pamilti kitą, - pažiūrėjo į profesorių, - dar kartą. Dar nors vieną kartą.
 Pirmąsyk jai pavyko būti atvirai. Ir net nesvarbu, kad šalia stovėjo mokytojas, ne. Jai pavyko būti atvirai su pačia savimi, tad kiti klausytojai jai visai nerūpėjo.
 - Ir kokia apgaulė, spėju, tos, kurios laukėt, jus taip sužavėjo? - paklausė, nukreipdama pokalbį nuo savęs.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Dallifrėja Portendorf »
credo solo in te grande amore

*

Izaac Reinher

Ats: Balkonas
« Atsakymas #235 Prieš 6 metus »
-O iš kur ištraukei, kad nesi?- staiga atsikirto, greitai, nemąstydamas, negalvodamas-- akyse vaizdas ėmė lietis, ėmė pildytis raudona spalva, kuri, it raktas nuo tūkstančio grandinių, išlaisvino gudriai ir saugiai po užraktais paslėptas emocijas ir jausmus. Pro šalčio sienas prasprūdusios tikrosios mintys staiga sumaišė realybę ir norus, vos trumputei akimirkos daliai, tačiau jos užteko, kad pasielgtų ne itin tinkamai, bent jau šiai situacijai-- ėmė elgtis atžagariai, piktai, tarsi iš įdėklo ištrauktas plieninis peilis.
O ir šiaip-- vyrui tamsoje visos moterys vienodos, ypač kai rega ir šiaip ne itin patvari palydovė. Suspaudė balsvas lūpas, pasisuko arčiau merginos ir bedė ilgu pirštu jai tiesiai į kaktą, į tarpelį tarp akių. Pasistengė išlyginti veide atsiradusias mimikos raukšles, tačiau niekaip negalėjo panaikinti akyse esančios tam tikros kibirkštėlės.
-Esate dar vaikas, - monotoniškai išdaužė, tačiau tuose žodžiuose nebuvo jokios pašaipos, kad ir kaip tai būtų keista. -Aš žinau, kad jeigu pilnai atsiduotumėte darbui, jeigu nepasiklystumėte nereikalinguose dalykuose, jeigu nustotumėte galvoti blogai apie save, tuomet galėtumėte pasiekti aukštumų, - pirštas lėtai nuslydo merginos nosimi, brūkštelėjo kažkur tai žemyn per lūpas--Izaac nebejuto savo galūnių, todėl tai nutiko labiau netyčia, seno žmogaus klaida-- ir tada grįžo atgal pas savo šeimininką. -Matau tai jūsų akyse, - pridūrė. Ak, tos motyvacinės kalbos. Bet jis tiesiog sakė, ką manė, be jokių užuolankų.
-Protinga, bet dar tik vaikas, - blankiai šyptelėjo, šypsena, kuri tarsi turėjo būti atsakas į akiplėšiškumą, visiškai be jokio entuziasmo ar kokios kitos šiltesnės išraiškos, tarsi kažkoks raumenų spazmas, tarsi sudrebėjimas, kuriuo kūnas pabandė sušilti.
-Meilė skirta kvailiams, tik tiek galiu jums pasakyti. Ji nereikalinga, - patenkintai gūžtelėjo pečiais. Susižavėjimą jis paliko kartu su blogais prisiminimais vaikystėje, meilę pamiršo kartu su nutrauktais raudonais lėlės siūlais kažkur maždaug, hmm... Šiame balkone? Ne, kažkuriam kitame. Nebeprisiminė, jau buvo praėję daugybę laiko. Nors ir šiaip, tai jam buvo visiškai nebeįdomu, tarsi kokia sena, aptriušusi knyga, kurioje taip ir neradai jokio malonumo.
-Meilė nėra vienintelis dalykas pasaulyje. Be jos galima išsiversti, - kaip kirviu užbaigė ir atsistojo šiek tiek tiesiau, sunerdamas rankas ant krūtinės, bet netgi tai nesuteikė šilumos ir šaltis pamažu smelkėsi dar giliau. Būtų įdomu sužinoti, ar jis galėtų tampti ledo statula? Tokia mintis pasirodė viliojanti.
-Apgavystės yra viena iš tų priemonių, kurios leidžia gyventi. Apgaudinėti kitus, apgaudinėti save-- tai suteikia daugybę jėgų, po kiekvienos apgavystės žmogus tampa stipresnis, tad, - smalsiai pažvelgė į merginą, nors tas smalsumas buvo kiek dirbtinis, kiek per daug iškreiptas. - Jeigu jūs norite dar kartą mylėti, aš noriu dar kartą patirti apgavystę. Ne tokie jau ir skirtingi dalykai, kaip jūs manote? - palinko arčiau jos, tarsi ieškodamas josios veide atsakymo, bet staiga žengė žingsnį prie turėklo, ištiesė rankas į šonus ir giliai įkvėpė, tarsi jausdamas, kaip iš jo esybės plūsta visos jo iškrypusios, pažeistos mintys ir idealai.
-Argi meilė ir nėra pati didžiausia apgavystė, kurią tik žmogus gali rasti?- kažkam tolumoje ištarė, tyliu, vos vos per lietų girdimu balsu. -Aš atsakymo nežinau.

*

Neprisijungęs Rafaela Ginoble

  • III kursas
  • *
  • 438
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • è una musa che ci invita / a sfiorarla con le dita
Ats: Balkonas
« Atsakymas #236 Prieš 6 metus »
 Dallifrėjai buvo šalta. Nebuvo tikra, ar tai tikrai ne vasariško oro kaltė, ar veikiau keista draugija tokiam keistam vakarui ją taip veikė. Pastaruoju metu itin dažnai jai tenka bendrauti su profesoriais ir net ne šiaip bendrauti. Vis ji papuola į tokias situacijas, kai tų netyčinių susitikimų tikrai nepavadinsi jaukiais ir pripildytais nereikšmingais pašnekesiais. Ne, tokių  pokalbių nereikšmingais ji negalėtų pavadinti, ne kiekvieną dieną ir toli gražu ne kiekvienam sutiktajam pasakoja apie tikrus savo troškimus.
 Gal taip veikė tamsus metas. Žinote, naktį lengviau būti savimi, nes žmogus nebeturi jėgų dėvėti kaukių ir šiaip, - kaip skelbia visus klišė frazės. Gal kažkiek tiesos tame ir yra. Kita vertus, puikiai suprato, jog pasakyti žodžiai neliks pamiršti po šios nakties. O jai - itin jautriai asmenybei - toks pašnekesys tikrai turės įtakos.
 - Aš tą puikiai žinau, - gūžtelėjo pečiais, išrėždama pirmą į galvą atėjusią mintį.
 Argi protingi žmonės elgiasi taip, kaip elgėsi ji? Argi jie nusiplaka vos ne iki komos būsenos, o vėliau prisidirba taip, kad susigadina tolesnį gyvenimą? Vargu. Vargu, ar koks išties išmintingas žmogus su pirma sutikta žmogysta keliauja į lovą, o po to gailisi daugybę metų.
 Prisilietimas buvo šaltas, privertė ją sudrebėti. Ir ne taip, lengvai, o iš tikrųjų sudrebėti - profesorius tikrai turėjo tą pajusti. O ji pasijuto itin nejaukiai, net išsigando. Ironiška - būdama šalia vampyro jokios baimės nejuto, o kažkoks eilinis profesoriukas varo jai siaubą. Nors gal ne visai eilinis - iš kur ji gali žinoti kiekvieno pilies gyventojo paslaptis. Tačiau jų turi kiekvienas, buvo tuo įsitikinusi.
 - Jau seniai nebesu vaikas, - sustingusiu iš keistos baimės balsu pratarė, pati iki galo nesuprasdama, ką turinti omenyje, - Jūs sakote taip, kaip turėtų sakyti kiekvienas pedagogas, tačiau ar tikrai taip manote? Ar tikrai jūsų žodžiai it iškalti iš kokio vadovėlio atspindi jūsų mintis? - nežinia kaip įsidrąsinusi pasiteiravo.
 Pirštas ant jos nosies ir lūpų privertė ją nusipurtyti. Suprato esanti sustingusi, sulaikiusi kvėpavimą. Dabar garsiai išleido visą orą iš plaučių, lyg išleisdama iš savęs visą baimę. Deja, šioji niekur nedingo, vis dar vertė jos kūną įsitempti.
 - Negi mano akyse galima dar kažką normalaus įžvelgti? - paklausė veikiau savęs nei mokytojo.
 Žengtelėjo žingsnelį atgal. Toks neįprastas profesoriaus artumas trukdė jai blaiviai - kiek tai įmanoma - mąstyti.
 - Taigi, o kadangi aš protinga nesu, tai meilė turėtų būti man skirta, - blausiai šyptelėjo. - Žinoma, meilė tai ne deguonis ar maistas, be jos galima išgyventi, sutinku. Tačiau argi mes esame gyvi tik deguonies ir vandens dėka? Argi ne tuo žmonės skiriasi nuo gyvūnų, kad sugeba jausti? Juk net ir gyvūnai, net ir jie šį bei tą jaučią, kad ir kokį prisirišimą ar kitus šiltus jausmus savo šeimininkui. O žmonės turėtų būti pranašesni už tas bedvases būtybes.
 Vis dar negalėjo suprasti, kaip žmogus norėtų būti apgautas, tad juolabiau negalėjo suprasti, kaip apgavystė galėtų leisti gyventi. Ji laikėsi priešingos nuomonės - jei kas ir padeda gyventi, tai tiesa. Galbūt dėl to ji visada ir sakydavo, ką mananti, net jei tai ir kainuodavo daug ašarų ir ištampytų nervų, net jei dėl to ir nebegali savęs kontroliuoti, valdyti savo emocijų. Tačiau gyventi tiesoje lygu gyventi paprasčiau. Geriau.
 - Gal ir taip, nelygu, kokias meiles kam teko patirti, - nevisai įsitikinusi gūžtelėjo pečiais, - Tačiau meilė gali būti ir pati didžiausia tiesa, - baigė mintį įbedusi savo žvilgsnį į profesoriaus akis.
credo solo in te grande amore

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Balkonas
« Atsakymas #237 Prieš 6 metus »
Buvo gana šilta diena. Melsvame danguje raičiojosi geltonutė saulutė. Dažnai praskrisdavo gausus paukščių būrys, už savęs palikdamas skambias giesmes. Pūtė šiltas vėjelis, purendamas rudus, garbanotus grifiukės plaukus, užmesdamas juos ant tokio pačio rudumo akių.
Ashley kaip visada buvo įsitvėrusi seną, suplyšusią knygą. Jei geriau įsižiūrėtai galėtai įžvelgti ir pavadinimą - "Senovės runos". Bibliotekos pakraštyje, užmačiusi numestą knygą Ashley tuoj pat šią pakėlė. Vos pirštų galiukai susilietė su odiniu viršeliu, pirmakursė suprato, turinti ją pasiimti. Abu jos delnai buvo pridengti dailios palaidinukės rankovėmis ir apkabinę tą patį sudriskusį skaitalą, o šalis, jos mamos dovanotas šalis plevėsavo taip pat kaip ir mergaitės plaukai.
Skuosdama koridoriumi Ashley ieškojo vietelės.. Kur galėtų atversti pirmąjį puslapį ir sužinoti kur kas daugiau nei vienuolikmetei priklauso. Reikėjo šviesios, jaukios vietelės. Ir štai mergaičiukei šmėstelėjo mintis. Balkonas. Taip, kaip anksčiau nesumasčiau! Ten turėtų būti pats tas. Suraukusi nosytę ji nutipeno balkono link. Apylinkėse Ashli dar nespėjo pabūvoti, o jau antri mokslo metai į duris beldžia! Atrodo taip greitai pralėkė laikas, nors kada gi jis nelėkė? Jau vienuolika, o tuoj ir dvylika.. Mintis, jog tuoj ir trylika, keturiolika, penkiolika, šešiolika, tiesiog žudė rudaplaukę.
Pravėrusi duris Ashley išvydo nuostabų gamtos peizažą - tokį ši matydavo tik garsių menininkų paveiksluose, tuose, kuriuos turčiai iš neturėjimo ką veikti ir nesuvokdami jokios tokio kūrinio prasmės, pirkdavo aukcijonuose. Šiek tiek nuleidus akis - mergina. Sprendžiant iš išvaizdos antrakursė arba trečiakursė. Plaukai kaštoninės spalvos, akys rudos, ( keista, bet labai panaši į Ashley ) dėvi juodą mantiją su Grifų gūžtos emblema. Atrodo gana draugiškai.
- Sveika, - net pati nesupratusi kodėl, leptelėjo vienuolikmetė ir šyptelėjo.
Priėjusi kiek arčiau ji tęsė:
- Aš Ashley, Ashli, žodžiu nesvarbu, - dar kartą nusišypsojo. - O tu kuo vardu? Grifė ar ne? Aš taip pat, tad galim sakyt priklausom vienai šeimai, - sudvejojo ar taip reikėjo išsireikšti mergina, tačiau stengėsi neparodyti tokio susigėdijimo.
P. S.I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Grantacija Gerietė

  • VI kursas
  • *
  • 97
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Kaip nėra jūros be bangų,taip gyvemino-be liūdesio
Ats: Balkonas
« Atsakymas #238 Prieš 6 metus »
Gran sedėjo ant balkono grindų. Rudos suskilinėjusios plytelės jai atrodė jaukiai, taip primindamos jaukius jos buvusius namus. Grifė žiūrėdama į savo blonknotą pasiėmė pieštuką. Pirmieji palytėjimai, jai atrodė sunkiausi. Mergina stengėsi nupiešti gražų, ryto peizažą, kaip teka saulė ir nuo jos dar mažučių spindulėlių raibuliuoja ežeras. Kalvos ir uždraustasis miškas, mergaitei tai atrodė taip sava, taip gražu. Pradėdama priešti kalvas už savęs mergina išgirdo vaikišką balsą. Grant pavartė akis, kodėl šiaip metais ji pradėjo bendrauti su mažesniais ji net pati nesuvokė. Išgirdusi, kad ji taip pat grifė Gran pakėlė galvą nuo blonknoto ir pakreipė ją taip, kad sugebėtų įžvelgti kitą grifę. Ji buva maža, iš išvaizdos pirmakursė. Jos rudi šokolado spalvos plaukai krito jai ant pečių sudarybami garbanas, taip padarydami ją vėjavaikiškesnę. Rudos akys buvo susmeigtos tiesiai į Gran. Supratusi, kad perilgai ją nužiūrinėja.
-Malonu ,Ashley. Aš Grantacija, bet mieliau mane vadink Gran, arba Grant.- mergina šyptelėjo pirmakursei ir su galvą parodė sėstis.
Staiga ant balkono tūrėklo atsirado katė. Mergina šyptelėjo ir pakvietė katę atsisėsti šalia. Prisiminusi viešnią ji tarė:
-Čia mano brolio katė, Baika. Tikiuosi nebijai kačių, arba blogiau? Neesi joms alergiška?
Glostydama Siamo katytės kailį mergina atsipalaidavo ir blonknotą padėjo į šalį, taip leisdama sau gerėtis vaizdais.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Grantacija Gerietė »

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Balkonas
« Atsakymas #239 Prieš 6 metus »
Pagaliau sulaukusi atsakymo Ashley ramiau atsiduso ir tuoj pat prisėdo ant balkono grindų šalia Grantacijos, t.y. Grant. Šalia Grant. Ji maloniai prisistatė, nepaisant, jog Ashli buvo dviem metais jaunesnė. Tikrai ne kiekvienas noriai sutinka pirmakursį, o juolab priima jį į draugų ratą.
Netrukus mergaitės žvilgsnis nukrypo link aptrupėjusio turėklo. Iš kažkur atsiradusi miela Siamo katė sau ramiausiai pakviesta įsitaisė šalia Grant, o trečiakursė glostė švelnų brolio gyvūnėlio kailį.
- Ne, kačių atrodo nebijau, - tarstelėjo rudaplaukė. - Ir nealergiška, - nutęsė Ashley. - Tačiau jei užmatyčiau voriuką, tuoj pat pradėčiau klykti. Vorai man nepatinka, - prisipažino rudaakė.
Pasidėjusi knygą ant šaltų balkono plytelių, supratusi, kad reikia prisistatyti, mergaičiukė šiek tiek pamąstė, o tada patogiau įsitaisė ir pradėjo:
- Taigi, kaip sakiau aš Ashley, arba Ashli, na žodžiu kaip tau patogiau. Pirmakursė. Dar pirmakursė. Abu tėvai grynakraujai burtininkai, turiu ir vyresnį brolį. Jis jau seniai baigęs Hogvartsą. Apie tai, jog esu jaunoji ragana, nežinojau visus vienuolika metų, tikriausiai dėl to, jog kokiam žiobaro vaikui nepriburčiau kiaulės uodegos, kas tikrai galėjo įvykti, mat mokykloje buvo vienas berniūkštis jautėsi pasaulio bamba ir skriausdavo mažesnius. Negalėdavau to pakęsti, - akimirkai sustojo ir žvilgtelėjo į murkuojančią Baiką. - Kas dar čia... Mėgstu vakarais įsisupti į šilčiausią pledą ir skaityti, - užmetė akį į šalia gulėjusią knygą "Senovės runos". - Taigi, kaip ir viskas, o tu?
Baigusi litaniją, Ashley nuskynė balkono plyšyje augančią ramunėlę ir pradėjo skabyti jos baltus žiedlapėlius.
P. S.I hope you're happy.