[varpelis]

 Jau beveik įpusėjo vasara. Saulė šildė aptilusias Hogvartso apylinkes. Mokslo metams pasibaigus jai, Santai Marcelei Desmet, kaip ir visiems mokiniams reikėjo palikti mokyklą. Buvusioji profesorė laukė momento. Momento kai mokykla bus tokia tusčia, kad gali veikt ką nori ir niekas apie tave nieko blogo nepagalvos (na, neskaitant tų judančių paveikslų, kurių pilyje kaip prišikta).
 Patekti į pilį nebuvo sunku, mat ji dar dokumentuos skaitėsi kaip ateities būrimo dėstytoja. Pėstute pasiekusi duris, Desmet užėjo pilyn ir patraukė į savo mėgstamiausią vietą - balkoną esantį viename iš viršutinių aukštų. Nuo ten apžvelgė visą matomą teritoriją. Prie šios vietos ji jau buvo pripratusi, tačiau žinojo viena - nereikia priprasti prie vietos, nes ji tavęs nepaleis.
 - Sudie, Hogvartse. - Nebyliai atsisveikino su mokykla ir gan greit paliko burtų apsuptį.

[Sorenas von Sjuardas]

   Tik. Tak. Trumpa tyla. Tik tik... Tak...
   Jeigu tai nebūtų taip netikslu, neryžtinga ir kintama, galėtum pamanyti, jog tai laikrodis. Tie labai tylūs žingsniai, ataidintys iš koridoriaus. Vis garsėjantys, tai nutylantys, tai vėl pasigirstantys. Durys į balkoną prasivėrė, tylutėliai sugirgždėdamos.
   Tiik. Tak. Tak. Dunkst.
   Į akmeninį ar plytinį kaip ir visa pilis balkoną įžengė Nuodų ir Vaistų profesorius. Galima sakyti, kad jau buvęs profesorius, mat po metų grįžimo vėl pridavė direktorei atsistatydinimo lapelį. Galbūt ir nebesugrįš. Galbūt ne tik todėl, kad nebesugeba apsispręsti, kur jis nori būti, ir direktorė jo nebeįleis atgal. Galbūt todėl, kad jis pats nebeturės nei jėgų, nei noro sugrįžti.
   Viskas primena praeitį. Hogvartse Sorenas praleido tiek daug metų, kad netgi pačiam keista. Nebesinori eiti į ligoninę, retai jis beapsilankydavo ir Grifų Gūžtos kambariuose, nors vos grįžęs vėl tapo raudonojo koledžo vadovu...
   Von Sjuardas atsiduso, o su šiuo jo judesiu sutapo ir voro, miegančio vidinėje jo apsiausto kišenėje, pabudimas. ,,Pažadinau?" - apgailestaudamas paklausė vampyras, bet jokio atsakymo nesulaukė. Galbūt voras tik šiaip sau sukrutėjo, vėl sapnuodamas ką nors įtempto.
   ,,Kiek ir čia prisiminimų..." - pamintijo vyras, atsmaukdamas apsiausto rankovę, tuomet nusegdamas bei atraitodamas ir marškinių rankovę. Ant riešo kaip visada sukiojosi kompasas. Sorenui von Sjuardui prieš akis prabėgo visas filmas, kaip tas kompasas atsirado ant jo rankos. Kaip magiški dažai, visas paveikslėlis įsigėrė į ranką ir liko ten visiems laikams. Aišku, nesunku būtų jį panaikinti... Bet ne. Tegu liks.
   Burtų Trikovės Turnyro buvęs dalyvis kurį laiką pastebeilijo į besisukančią rodyklėlę. Anksčiau ji rodė vieną kryptį. Gana tiksliai. Vyro akys apsiniaukė šiek tiek dar labiau, negu jau buvo apsiniaukusios. Dabar rodyklė nuolat sukosi ir siūbavo, tai šen, tai ten. Rodos, viskas Soreno viduje išsibalansavo taip, jog jis bemaž nebesuprato, ko nori. Per nugarą nubėgo šiurpuliai - galbūt dėl gilaus suvokimo, kaip visi šie metai stipriai jį paveikė. Aišku, keli mirtingieji negalėjo visiškai sugriauti kelis šimtus metų statyto pasaulio, bet...
   Sorenas pirštu palietė tatuiruotę. Nieko nenutiko. Ne taip, kaip anąsyk. Niekas niekur jo nenukėlė. Nebent pats užsiburtų ranką. Niekas dabar nepasakys, kur eiti. Galima įveikti sovietų armijos dydžio psichučių gaują, bet negalima prikelti žmogaus. Galų gale, jis juk jau susitaikė su juo. Tik vis kirbėjo sąžinės graužimas. Ir vienatvė. Nepakeliama vienatvė, nes jis buvo ne vienas ir kartu - visiškai vienišas. Kažkur buvo Gabriella, kažkur liko Raveno kūnas, kažkur liko Solveigos kūnas, kažkur buvo Fasiras... Kažkur dar turėtų būti ir jo giminaičiai. Galbūt nebekalbantys nei angliškai, nei vokiškai, nei rusiškai. Kažkur. O Sorenas žinojo tik vieno sau artimo žmogaus buvimo vietą - Natalie Pierinos Wright - von Sjuard kapą. Atrodo. Nebuvo tuo tikras. Na, ir dar vieną kapą. Gal du.
   Gal ir jam jau laikas?.. į kapą?..
   Ech, šitame balkone jis taip pat įvykdė ir pavertimą. Dabar bemaž pykino tai prisiminus.
   ,,Už tuos gerus prisiminimus ir gražiai praleistą laiką mes galime padovanoti tiems žmonėms tą savo sielos gabalėlį, kad ir visiškai su jais susipyktume." - atsiminė Sorenas. Mintis skambėjo ne visai taip. Jis nebegalėjo atsiminti, kaip tai skambėjo iš tikrųjų. Pasijautė mažumėlę beviltiškai, lūpas perkreipė žiaurokas, savisarkastiškas šypsnys. ,,Padovanoti tą savo sielos gabalėlį... Horokrusas po horokruso ir aš nužmogėjau niekad nė nebuvęs žmogumi."

[Elride Endlercat]

Elridė neskubėdama ėjo jau pažįstamais keliais link pažįstamos vietos. Ji žinojo, kur šią dieną nuves jos laibos kojos ir žinojo, ką toje vietoje veiks. Mergaitei užkniso sėdėti savo kambaryje, būti lauke taip pat nesinorėjo, bet gražių vaizdų pasižiūrėti norėjosi. Prisiminusi pirmąjį kartą, kai buvo balkone nejučia atsiduso. Jis būtų buvęs visiškai paprastas ir galbūt net malonus, jei ne ta mergiotė užklupusi baltapūkę. Depresiškas padarėlis sugadinęs visą laiką, bet žaliaakė tikėjosi, kad šį kartą balkone nieko nesutiks, kad šį kartą galės pabūti su savimi, nes, tiesa sakant, jau atsibodo. Kad ir kur žmogiukas nueitu, ten žiūrėk kažkokie vaikėzai užtiks ją ne pačiu geriausiu metu.
-Jeigu čia kažkas bus aš išspirsiu jį pro tą nelemtą balkoną... Prisiekiu...-tyliai su savimi šnekėdama grifė pakėlė akis. Ji jau buvo balkone, bet, kaip netikėta, nebuvo viena. Iš pradžių užėmęs pyktis persimainė su didžiule nuostaba suvokus, kad tai nebuvo kažkoks mokinys. Vat ir išnyko Elridės pažadas išmest pro balkoną žmogų, koks mokinys atrastų jėgų tą padaryti su profesoriumi? Nors, gal būtų visai gerai, Nuodų ir Vaistų pamokos ji nekentė, nes ten vien tik nelaimės ir negatyvios emocijos, tas profesorius tikrai tuo mėgavosi.
-Aš...-norėdama kažką pasakyti grifiukė vėl sustingo, ji atsiminė, kai ką svarbaus. Keista, kad būtent šio vyruko jai reikėjo ir kad būtent jam turėjo tuo greičiau perduoti nelabai šaunius dalykėlius.

[Sorenas von Sjuardas]

   Kodėl iš visų Žemėje egzistuojančių savybių lengviausia prarasti žmoniškumą?
   Sorenas įkvėpė pavasariu, o gal net jau ir vasara dvelkiančio oro, pajuto, kaip pienių kvapą atnešęs vėjas it pašto pasiuntinys dviračiu ar riedlente pervažiavo jo barzdą. Na, ir per veidą. Ir rankas. Tokia maloni vėsa, lengvumas. Gaila, kad jaučiamas tik fiziškai. Kompasas vis dar negarsiai sukiojosi - tai šen, tai ten, tai keliskart apsisukdamas aplink ciferblatą. Von Sjuardas užtraukė marškinių ir chalato rankoves atgal. Bevertis daiktas. Nors tatuiruotė visai graži, reikėtų pripažinti. Bet tiek tos naudos. Iš rublio naudos daugiau. Net iš lito, nors ir anas jau seniai dingęs iš bankų akiračio. ,,Už du litus, senas skolas, kišenėj liekančius vorus..." - atsiminė vampyras. ,,O ne rankas?" - išgirdo abejonę savo mintyse. Šyptelėjo. ,,Iš tikrųjų..." - pritarė jis. Per nugarą vėl perbėgo šiurpuliai. Vienąkart Fasiras užėjo pas jį persigandęs. Dabar eliksyrininkas jau net nebeskyrė, ar taip buvo iš tikrųjų, ar tai tebuvo sapnas. Kai dienos eina kaip metai, žmonės eina kaip sapnai.
   ,,O gal reikėtų aplankyti Fasirą? Gal jam būtų įdomu pakeliauti..." - pamintijo von Sjuardas.
   ,,Kvėšti, seni. Pamiršai, kad tu jam esi Stalinas, Mobis Dikas ir dvidešimt antro balo žemės drebėjimas viename?" - bemaž nusispjovė voras, pats paveiktas to liūdesio ir piktumo.
   ,,Tokio laipsnio nėra", - švelniai pataisė jį eliksyrininkas.
   ,,Tai susimąstyk."
   Tai irgi teks užmiršti. Tiksliau, susitaikyti, mat užsimiršta viskas, ką šiaip bene labiausiai spaudi prie širdies ir brangini. Kaip smėlis. Kuo labiau spaudi saujoje, tuo labiau byra pro kraštus.
   Vyriškis smiliumi nubraukė purvą nuo balkono turėklo, patrynė tai tarp pirštų. Kuo tik nebuvo apaugusios šlapios akmeninės Hogvartso sienų plytos - purvais, samanomis, paukščiukų lizdeliais, vietomis - dumbliais ir neaiškios kilmės, eliksyrininkui nepažįstamais vijokliais.
   
   Sorenas išgirdo kažką ateinant į balkoną, išgirdo ir tą tylų pagrasinimą jam, nežinant, kad ten jis. Visgi neatsigręžė, iki kol durų sugirgždėjimo išduodamas žmogaus atsiradimas čia būtų pakankamai aiškiai girdimas bei suprantamas net ir paprasčiausiam mirtingajam. Dar vienas prisiminimas. Gerai, kad Hogvartsas neturi destruktyvių ir depresiškų nuotaikų kamuojamų išplautasmegenių sargų.
   - Labas, Elride, - mergaitę tarpduryje profesorius von Sjuardas atpažino iškart ir šyptelėjo įprastine liūdnoka šypsena. Paklausė savęs, kaip to nepadarė dar jai ateinant. Jai pradėjus sakinį ir labai jau sutrikus, juodabarzdis nenusisuko atgal į miglotus, žavingai žalius laukus ir medžius, supančius ir slepiančius Hogvartso pilį. Tik ramiai į ją stebeilijo, lūkuriuodamas, kol ji atsigaus po nedidelio šoko ir sudėlios mintis, kaip jau jai patiks. Ko gero, jis greitai iš čia ir išeis - nėra ko ilgai žvalgytis į praeitį. 

[Elride Endlercat]

Grifė spoksojo į Nuodų ir Vaistų profesorių dėliodama savas mintis. Jos galvoje buvo visiškas balaganas, nes mergaitė nežinojo, nuo ko turėtų pradėti, ką turėtų pasakyti, o ką nutylėti. Blogiausia buvo tai, kad ji visko nežinojo ir ne viską atsiminė. Elridė pajautė nusivylimą, kad negali padaryti tokios lengvos užduoties, nors, visgi, ar užduotis gali būti lengva, kai ji nežinojo, kas nutiks Fasirui. O kas, jei tas prakeiksmas bus mirtis jam? Būtent ši mintis ir sunkino viską ir pūtė iš mažo nesunkaus dalykėlio vos įveikiamu dalyku.
Žaliaakės žvilgsnis trumpam nukrypo į iš balkono matomą vaizdą tolumoje, nors, kadangi mergaičiukė paliko savo akinius, vaizdo puikiai įžiūrėti nesugebėjo. Susipratusi, kad ji vis dar tyli ir nesugebėjo pasakyti nei vieno žodžio paauglė šiek tiek nuraudo.
-Fasirui pavojus,- baltapūkė greit išpyškino jau kurį laiką galvoje besisukančius žodžius ir nužvelgė Soreno akis, kurios buvo taip pat išskirtinės. Jai buvo įdomu, kas tuo metu dėjosi padaro, esančio prieš ją, galvoje. Ji norėjo žinoti tas mintis, kad suvoktų, ką turi sakyti, o ką nutylėti, bet, deja, ypatingų galių mergaičiukė neturėjo.
-Jis turbūt perims prakeiksmą nuo savo elfo,-atsiminusi Edgaro žodžius, kuriuos laikė savo galvoje, kad neiškreiptų informacijos, mergaitė mąstė nusišypsoti, bet susivokė, kad tai būtų kvailoka. Tad, nežinodama, kaip pašvelninti situaciją, tiesiog laukė ieškodama bent kažkokios užuominos, ką mąsto vyrukas, kaip jis jaučiasi. Nors Grifė nujautė, kad žmogus gerai jaustis negali. Tas profesorius sadistas, bet, jos manymu, ir tokiems savi vaikai turėtų rūpėti ir labai, nors, aišku, tada galvoje šmėsteli pačios mergaičiukės tėtis, kuriam, regis, buvo visiškai nusišvilpt, egzistuoja Elridė, ar ne. Jos širdis suspurdo, bet ne iš laimės. Ji žvelgė į vyro, esančio prieš ją, akis ir mąstė. Soreno mergaitė nepažinojo, o kas jei Edgaras taip pat to vyruko puikiai nepažinojo ir apsigavo ir mergaitė, išdėsčiusi visą padėtį, tik pakenks Fasirui?

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas dar kiek pastypsojo, pasirėmęs į balkono turėklą. Į neilgus plaukus įsisuko vėjo gūsis, porąsyk pakedeno ir nuklydo kažkur tolyn. Vampyras dar kurį laiką susimąstęs pavėpsojo į melsvą tolumą, kurioje tilpo ir Uždraustasis miškas, ir nematomos Hogvartso ežero platybės, ir kažkokie griuvėsiai, ir nelabai smagūs prisiminimai, ir, ir... Profesorius žengtelėjo atgal lyg parblokštas dar vieno miniatiūrinio vėjo šuoro. Iš tikrųjų tai jau norėjo iš čia išeiti, juolab, rodos, kad šiandien šis balkonas turėjo ne vieną lankytoją, ištroškusį ir peralkusį vienatvės. Tiesiog išdžiūvusia burna ir perkepusiu skrandžiu nuo begalybės žmonių, pokalbių, mokslų ir dėmesio. Von Sjuardas tai suprato ir gerbė, tad nusprendė išeiti. Nieko taip ir nepasakęs. Bet tuomet, kai jis prisivertė užbaigti savo vienatvės valandėlę, jautri klausa užfiksavo du žodžius, kuriuos išgirdus suvirpėtų bet kurio tėvo širdis. Sūnui pavojus.
   Auksinės eliksyrininko akys kiek prisimerkė ir įsmigo į Elridę. Mažumėlę įtarus, nustebęs žvilgsnis. Iš kur gi ši grifė gali tai žinoti? Argi Magijos Ministras bendrauja su savo buvusiu koledžu? Nee, vargu. Absurdas. Nesąmonė. Ne. Nebent... Galbūt Elridė skaito ,,Magijos žinias". Geras laikraštis, na, neblogas. Tik ant jo viršelio Fasiro nuotrauka būdavo taip dažnai, jog Spaikas, tai užmatęs, laikraštį iškart kaži kur nukišdavo, kad tik Sorenas nebūtų ,,depresuotas" dar vieną vakarą.
   - Kaip suprasti? - visas savo abejones ir nerimą mokytojas sugebėjo sudėti į du žodžius. Na, iš tikrųjų tai ne viską. To buvo per daug, kad ir į romaną būtų galima sudėti. Vampyro delnas susigniaužė į šaltą kumštį. Ne, to šiandienai per daug. Kaip... Kas... Kodėl apskritai? Argi Fasiras galėtų jį kviestis pagalbos? Visi šie klausimai užėmė ką tik permąstytų prisiminimų vietą, užpildė ir perpildė mintis. Kažkas buvo visiškai nelogiška.
   ,,Tu tik neskubėk daryt išvadų..." - atsargiai tarstelėjo Spaikas.

[Elride Endlercat]

Mergaitė stebėjo Soreną ir jai darėsi bloga, tiesiog pykino. Kodėl būtent ji turėjo viską pasakyti, kai to bijojo? Kur yra jos Grifiškumas? Nes būtent tuo metu, kai reikėjo viską ramiai paaiškinti, baltapūkė pasijautė kaip drebulė vėjuotą rudens vakarą. Ir galbūt nieko tokio nebūtų, jei tai būtų pirmas kartas, kai paauglė bijo tokio, rodos, paprasto dalyko.
-Na, Fasiras iš kažkur gavo namų elfą, šis buvo prakeiktas, ar kažkas panašaus ir dėl to jam pavojus...-Elridė bandė kažką paaiškinti, bet nelabai suvokė, ko nori Nuodų ir Vaistų profesorius, atrodo, perdavė tai, ką turėjo. Pakrapščiusi pakaušį grifiukė svarstė, kaip kvaila, kad ji nesugeba perduoti paprasčiausių žodelių. Nors, ne kiekvienam vaikui tenka perduoti kažkam, kad jo sūnui pavojus ir šiam gali nutikti bet kas, bet tikrai kažkas blogo.
-Gal gali pabrėžti ko nesupranti?-niekaip neišmąstydama, ką turėtų jam pasakyti aiškiau, o ką nutylėti, mergaičiukė klausiamai nužvelgė vyrą su viduje jaučiama užuojauta. Jos pačios ta žinia netenkino, kadangi gerai užsibaigti viskas negalėjo, bet ji visą laiką bandė įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis prieš ją esantis žmogus, ir, deja, viskas, kas dėjosi jos viduje nebuvo malonūs jausmai.

[Sorenas von Sjuardas]

   Visgi tokie sūkuriai mintyse dar niekam nepadėjo spręsti problemų. Nors vampyrams deguonis nebuvo būtina, Sorenas porąsyk pripildė ir ištuštino oru savo plaučius. Gilus kvėpavimas nuramina ne tik gyvuosius ir mirtinguosius. Elridė vapėjo neaiškiai, bemaž įtartinai. Nors Grifų Gūžtos vadovas nemanė, kad ji galėtų ką nors jam primeluoti. Kita vertus, jis daug ko nemanė savo gyvenime, ir tas nemanymas buvo didelė ir nereta klaida.
   - Iš kur žinai? - paklausė eliksyrininkas tyliai. Pagalvojo, kad jo grėsmingi, lakoniški sakiniai mergaitę galėjo ir bauginti. Gal šiuo atveju tai ir nėra blogai. Visgi net nesulaukęs atsakymo į pirmąjį klausimą jam įkandin vyras pasiuntė ir antrą: - Ar tai Fasiras tavęs prašė tai pranešti?
   Logiška, kad ne. Logiška, kad tai gali būti spąstai. Ko nesugebėtų Magijos ministras su sau pavaldžia šutve įvairiausio plauko ir patirties burtininkų? Vienišas, lazdelių magijai katastrofiškai negabus vampyras čia būtų kaip šimtakojui šimtas pirmoji koja ar ereliui bėgimo takas. Labiau nereikalinga už nereikalingą.
   Taip, iš tikrųjų. Sorenui reikėtų pranešti asmeniškai nebent apie jo sūnaus mirtį. Bet ir šito nereikėtų, nes praneštų visa mokykla arba ,,Magijos žinios", minėtos jau prieš tai. Visi kiti atvejai, jeigu tik turėtų saugumo ir nekenkimo Sorenui sąlygą, yra nelogiški.
   - ,,Galite", nes aš profesorius dar kelias dienas, - negalvodamas pataisė Elridę profesorius von Sjuardas. - Nesuprantu, kodėl tu man tai praneši.
   Tai turėjo nuskambėti keistai, labai keistai. Bemaž piktai, jei pažvelgsime iš baltapūkės grifiukės pusės. Tarsi Sorenas nenorėtų to girdėti. Po teisybe, ir nenorėjo. Kažkuria savo dalimi. Ir didžiąja visgi norėjo. Tik kažin, ar jam pačiam tas buvo gerai.

[Elride Endlercat]

Mergina nespėjo atsakyti į vieną klausimą, kai išdygo ir kitas. Užfiksavusi galvoje, ką turėtų atsakyti grifiukė dar pasvarstė truputėlį, ar sakyti tiesą, mat, nežinia kodėl, nepasitikėjo tuo profesorium, nors... ką čia nežinia, juk jai jis buvo profesorius sadistas. O tada pasigirdo frazė, kuri ją supykdė. Elridės akys ėmė žaibuoti pykčiu, mergina stebeilijosi į vyruką, esantį prieš ją su didžiuliu šleikštuliu.
-Man visiškai nusispjauti tu profesorius, ar ne, jei nenori nieko žinoti ir tau svarbiau tavo orumas ir kažkokia didybė, o ne sūnus, tai aš galiu nieko nebesakyti ir išeiti, bet čia darysi didelę klaidą,-mergaitės ranka traukėsi prie kišenės, kurioje buvo burtų lazdelė, ji labai niršo, bet galbūt ir gerai, kadangi drąsa veržėsi per kraštus. Grifė suvokė, kodėl Fasiras nenorėjo, kad jo tėvas žinotų, kas jam gali nutikti, bet turėjo perduoti tą žinią, nors iš tikrųjų reikiamus žodžius baltapūkė pasakė, tai kam jai dar kamuotis su tuo seniu?
-Manęs prašė Edgaras, todėl ir turėjau pranešti, bet, kaip matau, iš to jokios naudos...-paskutiniąją dalį mergaičiukė pasakė labai tyliai, džiugiu, kad ji bent nepratrūko visokiausiais keiksmais, nors, ką gali žinoti, paauglė balkono dar nepaliko, profesorius taip pat.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas palenkė galvą taip, kad, jei būtų užsidėjęs akinius, į Elridę smigtų mokytojiškas žvilgsnis per jų viršų. Nors paimk už pakarpos ir nusinešk ten, kur reikia. Kaip tą Choladsercą, kuris, kiek teko girdėti, vis dar svyrinėdamas maišosi kažkur palei Atlanto vandenyno krantus, tarp bangų paklaikusiomis akimis dairinėdamasis nekenčiamų akių. Piktas Elridės veidas taip gyvai atspindėjo ano vaikio emocijas, kad Sorenui bemaž norėjosi liūdnai šyptelėti.
   Ne veltui sakoma, kad istorija nuolat kartojasi.
   Nors kartais galima išvengti tų pačių klaidų.
   - Tai elementarus mandagumas, Elride, - pakreipė galvą profesorius, neįdėdamas į savo žodžius tos nostalgijos ar sumišimo, kuriuos dabar jautė. Sumišo, aišku, ne dėl Elridės istorijos panašumo, o dėl to, kad pasijuto pasenęs. Dabar jaunimui galbūt būdinga su vyresniaisiais bendrauti kitaip.
   Kurį laiką Sorenas patylėjo, kaip jam jau ir buvo būdinga.
   - Edgar'as Jeffter'is? - turbūt labiau retoriškai perklausė eliksyrininkas. Abejonių dėl sūnaus sumažėjo. Taip viskas dėliotųsi netgi logiškiau. Jeigu tik Edgar'as jau prieš tai nebūtų jo įtraukęs į nelabai malonią situaciją.
   - Ar dalyvausi mokslo metų pabaigos šventėje? - lyg tarp kitko staiga pasiteiravo von Sjuardas, žengtelėdamas arčiau durų. Darsyk atsigręžė į mergaitę.

[Elride Endlercat]

Merginos akys toliau liepsnojo, ji nesuvokė, kaip tas žmogus gali taip ramiai reaguoti į viską.
-Lyg žmogui kalbant apie gan svarbius dalykus galvoj lindėtų mintis "kad tik viską pasakyti mandagiai..."-mergaitė prunkštelėjo. Kuo tolyn, tuo labiau Elridė ėmė nekęsti Soreno. Jai norėjosi pamatyti bent kruopelytę įrodymo, kad tam vyrukui rūpi, tai ką jai sako, bet šis ja net pasitikėti nenori.
-Nea, Edgaras Kirvagalvis...-sarkatiškai leptelėjusi nesąmonę Grifiukė toliau nenuleido akių nuo Nuodų ir Vaistų profesoriaus. Ir kaip žmogui gali būti rami sąžinė nė nepasidomėjus, kokiomis aplinkybėmis viskas gaunasi, kodėl, nė nepaklausus kuo jis gali padėti? Baltapūkė stengėsi nemąstyti apie tai, savo užduotį ji atliko, tačiau pyktis ėmė viršų ir mintis, kad išmes žmogų pro balkoną vis labiau ir labiau gundė.
Grifiukė žagtelėjo nesuvokusi klausimo esmės. Paauglė įtariai nužvelgė Sorena ir suraukė kaktą.
-Kokio velnio tu manęs klausi tokių nesąmonių!-mergaičiukė užrėkė ant vyresniojo žmogaus ignoruodama viską. Tai, aišku, kam tas amžius ir viskas, įžūlumu per penkias minutes neatsikratysi, juolab, kai žmogų valgo įniršis ir pyktis.
-Ir nežinau, jei netingėsiu,-kiek tylėliau, be rėkimo, atsakė mergaičiukė.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas uždėjo savo šaltą delną ant galbūt kiek šiltėlesnės durų rankenos, kurią įšildė slenkanti per dangų saulė. Rankos odos temperatūros receptoriai bet kurią akimirką primena, kad nesi labai gyvas. Profesorius atsigręžęs dar žvelgė į tūžtančią grifiukę. Daugeliui jų bent jau pirmuose kursuose esti būdingas bemaž čigoniškas karštakošiškumas ir polinkis į peštynes. Savaime aišku, jam buvo penki šimtai metų, bet visgi kodėl jį paskyrė į Grifų Gūžtą? Kita vertus... Gal viskas su tuo ir gerai.
   Išgirdęs paaugliškus skundus darsyk, barzdotasis eliksyrininkas nusprendė jų nebekomentuoti. Vaikis buvo mažai dar patyręs, o ir augino jį ne kokia pagyvenusi rumunų šeima, o dvidešimt pirmo amžiaus, modernūs burtininkai. Arba ne. Kaip jau galima nesunkiai pastebėti gyvenime, išankstinės nuostatos esti dažna klaida vertinant žmones.
   Į kirvagalvį Sorenui beliko šyptelėti, nors snukis buvo apaugęs taip tankiai,  kad ta šypsenėlė atrodė labai jau netikra ir nežymi.
   - Vadinasi, nenori, - padarė išvadą profesorius, nusigręždamas į duris. - Gali susidėti daiktus. Iškeliausim. Tikiuosi, keliauti oru ar židiniais tau teko, - pasakė jis ir žengė pro duris. - Turėtum vykti, nes turėsiu tau ir Edgarui klausimų, - dar žybtelėjo auksinėmis akimis tiesiai į Elridę. Paskutiniu sakiniu paliko diplomatinę žinutę - rinkis, gali ir nekeliauti. Numanė, kad paauglė nebus patenkinta ir dėl siūlymo palikti Hogvartsą. Paaugliai retai būna patenkinti.
   Sorenui šitoje istorijoje vis tiek kažko trūko, nors nuojauta sakė, kad išvykti pas Fasirą reikia nedelsiant.

[Elride Endlercat]

Mergaičiukė sutriko, ji nustebusi nužvelgė Soreną ir svarstė jo planus. Pasitikėti tuo padaru visiškai nepasitikėjo, jautė jam šiokią tokią neapykanta, tad jos fantazija ėmė kurti visokiausius scenarijus. Grifė palietė burtų lazdelę ir pasijautusi kiek saugiau leido sau surizikuoti.
-Kam man kažką krautis? Jei reikia vykti, vykstam dabar,-taip pasakiusi ji dar gerai nužvelgė Soreną ieškodama kažkokios klastos, kažko, kas išduotų jo mintis, tačiau nieko gero nepamačiusi apsisuko ir patraukė iš balkono paskui profesorių.
Elridė svarstė, kokių klausimų skirtų jai gali kilti to vyruko galvoje, bet jos maža galvelė nesugebėjo išmąstyti kažko įdomaus.  Ką padarysi, telieka laukti, kol ji juos išgirs, jei dar bus gyva. Visgi, Sorenas merginai buvo beširdis sadistas, kurio pamokose mirtis kiekvienam kampe, ir kas jam leidžia profauti...

[Adelė Ginger]

  Natūrali, pusiau balinta blondinė antroje dienos pusėje puškavo koridoriais. Nežinia kur. Juodos velvetinės kelnės, nukirptomis apačiomis, buvo sutvirtintos ryškiai raudonu diržu, už kurio buvo užkišta lazdelė ir viena pirštinė, kitą jau kažkur buvo praganius. Ant savo galvelės buvo užsimetusi geltono, beveik neoninio, džemperio gobtuvą, o pėdas paslėpė savo skirtingos spalvos sportbačiuose. Ir vėl atrodė kaip bomžiukė. Ne naujiena.
  Dangaus mėlynės akys užkliuvo už balkonėlio, o kojos nuvedė vidun. Rankomis įsikibo į apsilupusius turėklus ir pasistiebė. Nusimetė gobtuvą, pavėlė plaukus. Jie visai kaip šienas. Dar blogiau. Adelė pastaraisiais metais jau atrodė lyg ant galvos jai būtų vienas plaukas, matot, susigadino su visais balinimais ir kirpimais. Sekundėlei persisvėrė per balkono turėklus, pažvelgė žemyn į ežeriuką. Deja, savo atvaizdo nematė, buvo per aukštai. Hm, jau, kad šienas tai reikia ir damušt iki galo. Nusidažyt? Per penktąjį kursą ir per kartojamą penktąjį kursą jos plaukai buvo kirpti mažiausiai septynis kartus ir balinti gal kokius tris ar keturis. Idiotė, ką daugiau ir besakyt. Būtų mama tai pasakytų galvoja, deja, dar viena su savais pričiūdais, paliko dukrą. Hmm, kas čia dar? Ak, taip! Ginger prieš mažiau nei dvi savaites nusikirpo kirpčiukus, kurie dabar atrodė kaip penki siūlai ant kaktos. Ką gi, gal pabaigus Hogą neliksiu plika. Žemaūgė pažvelgė į tolumoje esantį Uždraustąjį mišką ir laukė kol kas nors sudrums šią ramybę.

[Bastiano Zuccarelli]

   Pašėlusiai šaunus trečiakursis iš Grifų Gūžtos, Marcus Green, jei tiksliau, net puškuodamas tempė koridorium kibirą vandens. Kol kas nežinojo, ką su tuo vandeniu padarys, tačiau, kaip taisyklė, improvizuoti pokštai, kaip ir improvizuotos kelionės, dažniausiai pavyksta geriausiai. Todėl raudoną kaklaraištį beryšintis vaikis nešėsi kibirą, na, iki kol atsiminė levitavimo burtažodį. Tuomet kibirą jau skraidino, pasiruošęs užmesti jį ant galvos bet kuriam pirma iš už kampo išnėrusiam mokiniui. Deja, kaip aukų nebuvo, taip nebuvo.
   Veikiai Green'ui medžioklė pabodo. Žinodamas vieną Hogvartso balkoną esant tiesiai virš ežero, jis patraukė į ten, svarstydamas, kad gal išpils vandenį ten arba numes kokiai paežerėje beburkuojančiai porelei ant sulipusių galvų su visu kibiru. Tokie dalykai veikiai numuša norą rodytis ir laižytis viešumoje.
   Marcus pravėrė duris, o tuomet iš paskos įsitempė jau ir kibirą, kurį skraidinti lazdele jau buvo pabodę. Tik tuomet nusibraukė prakaito lašelius nuo kaktos ir apsisuko - oba, varnė, visai nieko varnė.
   - Labas, - kilstelėjo ranką jis pasisveikindamas.