[Fasiras von Sjuardas]

Liucijus aistringai bučiavo Džeinę Meko, jusdamas jos ranką ant savo galvos. Seniai klastuolis nejautė tokios ramybės ir tokio džiaugsmo. Lūpų kampučiai patys pakilo, vaikinas buvo laimingas. Tada Džeinė atsitraukė nuo Liucijaus, o lūpos išsiskyrė. Vaikinas atsimerkė ir nusišypsojo Džeinei, tebelaikydamas ją apkabintą per liemenį lyg brangiausią savo turtą.
- Koks keistas klausimas, - nusijuokė Liucijus ir nustebusiu tonu paklausė: - O aš vis dar nesu tavo vaikinas, Džeine? Jei nesu, tada noriu juo tapti.
Tebesišypsodamas vaikinas priglaudė savo lūpas prie Džeinės lūpų. Ūgių skirtumas irgi buvo puikus, Liucijus buvo šiek tiek aukštesnis už Džeinę, ir neabejotinai stipresnis. Keistai jautėsi, laikydamas tokią žavią, trapią būtybę savo tarytum kaustytuose metalu gniaužtuose ir žinodamas, kad vargu, ar galėtų ji išsilaisvinti, net jeigu to panorėtų. Liucijus atlaisvino rankas ir atsitraukė, pagalvojęs, kad riešinės, paslėptos po baltais marškiniais, gali Džeinei spausti nugarą.
- Atleisk,- sumurmėjo vaikinas.

[Džeinė Meko]

Džeinė nusijuokė.
-Tikrai kad keistas klausimas...-pritarė mergina.-bet vis gi negaliu tavęs pasigrobti net neatsiklaususi. Daugybė merginų įsiustų.
Juodaplaukė dažnai matydavo kikenančias ir raustančias merginas, žvelgiančias į Liucijų. Visur. Koridoriuje, kieme, lauke, netgi Klastūnyno bendrajame kambaryje. Ir taip, ją šiek tiek imdavo pavydas. Pajutusi geležines riešines sau ant nugaros, klastuolė nustebusi paėmė Liucijaus ranką ir patraukusi viršun marškinių rankovę apžiūrėjo geležinę riešinę.
-Viskas gerai, neskaudėjo, bet... Ar tau jos neveržia?-paklausė Džeinė.
Mergina savo burtų lazdelės galiuku prilietė geležinę riešinę, mintyse ištarė burtažodį ir riešinė tapo kaip tik tokio dydžio, reikiamo Liucijaus rankai. Tą patį ji padarė ir su kita riešine.
-Na, štai. Dabar geriau?-baigusi savo darbą paklausė klastuolė.

[Fasiras von Sjuardas]

Liucijus šelmiškai šyptelėjo. Visur pilna galinčių ir trokštančių man į glėbį įkristi vištelių... Bet jeigu tik galiu, išsirenku geresnį grobį, kurio laukiau tiek daug metų... - linksmai mąstė klastuolis.
- Sakai, pasigrobti... - nusijuokė vaikinas. - Bet kad aš niekam ir nepriklausiau..
Liucijus stebėjo, kaip Džeinė atsmaukia jo rankoves ir savo švelniomis rankomis laikydama jo ranką, apžiūrinėja riešines. Nespėjus nieko pasakyti, ji geležį padidino, kad šiam būtų patogiau. Nežinia, ar tai ir buvo, ar vaikinui tik pasivaidenu, kad iltiniai dantys pailgėjo lyg per transformaciją.
- Ne, ne, ne...- nervingai suvapėjo Liucijus ir skubiai išsitraukęs iš kelnių kišenės lazdelę, jos galiuku palietė riešines ir jas truputėlį susiaurino. - Ačiū tau, bet atleisk, reikia taip... - pasakė klastuolis kreivai šypteldamas. Išvydęs keistą merginos žvilgsnį, Liucijus dešine ranka parodė į visu gražumu pasirodžiusią pilnatį.
- Tai dėl jos. - tyliai pasakė vaikinas, paimdamas Džeinės ranką.

[Džeinė Meko]

Džeinė supratingai šyptelėjo.
-Ak, suprantu... Atleisk. Nežinojau, kad tas metalas dėl geležies,-atsiprašė mergina.
Klastuolė spustelėjo Liucijui ranką.
-Tikriausiai sunku šitaip... Kiekvieną pilnatį, kai nenori virsti vilku, kamuotis. Būti su metalinėmis riešinėmis, gerti vaistus,-tyliai tarė juodaplaukė.
Hogvartso pilyje ėmė gesti šviesos. Vienas po kito ėmė temti kambarių langai. Darėsi vis šalčiau, tamsiau ir vėliau. Iš dangaus ėmė leistis snaigės. Muzika, grojusi didžiojoje salėje, nutilo, ir pasigirdo į savo koledžų kambarius beeinančių mokinių žingsnių keliami garsai. Džeinė nuo savo pečių nusisiautė Liucijaus švarką, padavė jį jam į rankas ir atsiprašomai šyptelėjo.
-Atleisk, jau vėlu. Turiu eiti,-atsiprašė juodaplaukė.-susitiksim Klastūnyno bendrajame kambaryje?
Mergina jau žengė link durų, tačiau sudvejojusi grįžo ir trumpai, švelniai pabučiavo Liucijų. Tada jam šyptelėjo ir atsisveikino:
-Labanakt.
Ir išėjo.

[Fasiras von Sjuardas]

Liucijus linktelėjo, šypteldamas. Gera turėti suprantantį žmogų.
- Nieko... - atsiduso klastuolis. Paklausęs Džeinės, vaikinas nusišypsojo. - Šiandien yra pirma mano diena, kada savo noru užsidėjau šituos metalo gabalus. Norėjau su tavimi pabūti.- pasakė šeštakursis.- Paprastai tik išgeriu virsmą palengvinančio eliksyro.
Liucijus stebėjo Hogvartso pilies langus. Ant baltų vaikino marškinių ir į plaukus leidosi snaigės. Liucijus vieną pūstelėjo nuo savęs. Atgavęs savo apsiaustą, Liucijus pasisuko į Džeinę.
- Suprantu. Ne, su apsiaustu grįžk į bendrąjį kambarį. Aš su riešinėmis vis vien neužmigsiu.- karčiai šyptelėjo šešiolikametis. Gaila suplėšyti gerą daiktą. O ir Hogvartso koridoriuose ne Havajai... - pagalvojo Liucijus, vėl apgaubdamas Džeinę švarku.
- Labanakt, rytoj susitiksim.- atsisveikino Liucijus Kampinis ir luktelėjo, kol Džeinė atvers duris. Tada atsistojo ant balkono turėklo ir lazdele palietė riešines, jas praplėsdamas tiek, kad tapdamas vilkolakiu nepamestų, bet magija kūno nebeveiktų. Išdygo kailis, pailgėjo snukis ir dantys. Neišlaikęs pusiausvyros, didžiulis vilkolakis nugarmėjo žemyn ir nukritęs ant žemės, nuskuodė į Uždraustąjį mišką.

[Brielle Siri Devers]

Auri lipo ant stogo, tačiau iki galo jo nepasiekusi, pasuko kitur. Šešėliai nakty rodė, kad ten kažkas yra, tą patį liudijo ir balsai. Mergina nenorėjo trukdyti. Tyliai nutykinusi aukščiausiu pilies koridoriumi priėjo praviras duris ir kyštelėjo pro jas šviesiaplaukę galvą. Pūstelėjo vėjas. Auri prasmuko pro durų tarpą ir tyliai jas uždarė. Atsiduso. Kelias sekundes stovėjo basomis kojomis ant šaltų akmeninių plytelių veidu į duris. Paskui apsisuko. Septintakursės akys nušvito, kai ji išvydo, kur atsidūrė. Džiaugsmingai spygtelėjusi Auri prišokavo prie turėklų ir atsirėmė į juos. Kelias minutes spoksojo iškėlusi galvą į žvaigždes, vėjas kedeno plonyčius trumpus plaukus. Staiga mergina užšoko ant turėklų ir atsistojo. Plonos medvilnės naktiniai marškiniai plaikstėsi aplink kojas. Auri pažvelgė žemyn. Niekada nebijojo aukščio, tačiau dabar susverdėjo. Laimė, jai pavyko išsilaikyti nenukritus šimtus metrų žemyn i rneišsitėškus ant kietos žemės. Plačiai atmerktos pilkos Auri akys stebėjo viską aplink, baltis mažos pėdos įsitempė ir kaip paukščio kojos įsikirto į turėklus. mergina troško muzikos.

[Katherine Rivers]

Katerina vaikščiojo koridoriais nerasdama sau vietos. Nusprendė pakvėpuoti grynu oru. Einant link balkono pamatė jame jau kažką esant. Ten ant turėklų stovėjo kažkokia blondinė mergaitė. Ant turėklų!!!, išsigandusi pagalvojo Katerina.
-Tikiuosi nesiruoši nusižudyti?- tyliai, kad neišgąsdintų vyresnės kokiais dviem metai merginos, paklausė. Tada priėjo prie turėklo ir silpnai į jį atsirėmė, kad pati jos nenustumtų. Užsimerkė ir pradėjo uosti orą - nuo uždraustojo miško sklido pušų spyglių ir sniego kvapas. Keista, kad Katerina jį iš viso užuodžia. Bet ji tiesiog kvėpavo gilias ir retais įkvėpimais, tada pasižiūrėjo į merginą. Ji buvo maždaug septintakursė.
-Beje, mano vardas Katerina. O tavo?- mandagiai susipažino ir atkišo ranką, merginai paspausti. -Kelintas tavo kursas?- bandė užmegzti pokalbį. Katerinai bekalbant su mergina, pasidarė šalta. Na nenuostabu, juk dar net ne pavasaris.  O ji apsirengusi tik kelnes, maikę ir batus.
Katerina pradėjo niūniuoti savo mėgstamą dainą. Jai iš niekur nieko užėjo noras dainuoti, šokti, gal net "taškytis" kaip per Mis Hogvartso atidarymą. Bet šalia buvo liudininkė, kuri visa tai matytų. Gal neg pakriktų jos psichika nuo tokios Katerinos. Tad ji nenorėjo rizikuoti. -Koks tavo koledžas? - iš smalsumo paklausė Grifiukė. Ši mergina jai jau atrodė matyta.

[Brielle Siri Devers]

Auri krūptelėjo, spygtelėjo ir susverdėjusi nušoko nuo balkono turėklų. Per arti. Sukosi merginos galvoje, ji atsitraukė nuo atėjūnės kiek galėdama toliau, kol nugara įsirėmė į balkono truėklą. Akys lakstė netoliese stovinčios merginos kūnu aukštyn žemyn kaip išgąsdinto žvėriuko. Šiek tiek aprimusi tyliai atsakė lėtai ir atsargiai dėliodama žodžius:
- Nenoriu... Žudytis... Ne.
Kitai merginai prisistačius Auri tik linktelėjo ir ėmė mąstyti, ar sakyti savąjį vardą ar ne. Nusprendė, kad nieko blogo nebus, jei pasakys.
- Auri, - ištarė tą vienintelį žodį ir sudrebėjo. Pūtė vėjas o su plonučiais medvilniniais marškiniais septintakursė jautėsi tiesiog perpučiama kaip... na, tiesiog perpučiama. Nepatikliai žvelgė į ištiestą ranką ir savosios nepadavė. Nepasitikėjo žmonėmis. Išgirdusi dar du klausimus kelias minutes tylėjo bandydama prisiminti, koks jos kursas. Koledžą prisiminė, kaip neprisiminsi, kai didžiumą laikąo, kai lyja, praleidi ryškiai raudonuose kambariuose ir ant kiekvieno kampo šmėkščioja auksiniai liūtai. Galiausiai įveikusi savo trumpalaikį atminties parardimą, ištarė tris žodžius:
- Septintas. Grifų Gūžta, - Auri žmonėmis nepasitikėjo, tačiau kiekvieno istoriją ją labai domino. Pati kalbėti ir pasakoti nemėgo.
- Papasakok apie save, - nustebindama net save pačią, paprašė Auri.

[Katherine Rivers]

-Papasakok apie save,- mergina, kurios vardas buvo Auri, paparšė Kateriną. Katerina buvo nustebusi.
-Kad net nėra kas pasakoti...- tyliai sušnabždėjo Katerina. Jos balsas užlūžo, bet ne dėl to, kad ji jau ruošėsi verkti, nes ji buvo pakankamai stipri ir turėjo daug valios tam pasipriešinti, o todėl, kad ji niekada nepagalvojo apie save ir savo istoriją. Ji jau daugelį metų meluoja žmonėms į akis, tad yra nuostabi aktorė ir galėjo apmauti bet ką. Grifė pasižiūrėjo į Auri, taip pat Grifę. Taip ir žinojau kad kažkur tave mačiau..., pagalvojo Ketė. Ji nusišypsojo Auri.
-Iš kur tu? Be to kodėl taip vėlai naktį esi lauke, bei kodėl naktį stovėjai ant turėklų, jeigu galėjai netyčia nukristi porą šimtų metrų, ir "pokšt!"?- Katė apklausinėjo Grifiukę Auri, rodydama rankomis sprogimo gestą, kai pasakė "pokšt!". Katerina vėl nugara atsirėmė į turėklą ir pasižiūrėjo į Auri tiriamu žvilgsniu. Ji buvo labai simpatiška septintakursė. Buvo daug vyresnė už pačią Kateriną, bet Katerina žiūrėjo į Auri kaip į kokią senai pažystamą draugę. Ir tikėjosi, kad ji ir taps jos drauge.

[Brielle Siri Devers]

Auri papurtė galvą. Niekada nemėgo pasakoti. Buvo klausytoja. Klausėsi visko, muzikos, pasakų, dažniausiai kitų žmonių istorijų. Norėdamas pasakyti Auri paslaptį, visda galėjai būti tikras, kad septyniolikmetė jos neišduos. Tiesiog neturėjo jokio noro ir naudos jai iš to nebūtų. Ji buvo tik klausytoja, galėjo imtis veiksmų, jei reikėjo. Pasaulį ji norėjo išgirsti.
Nebuvo reikalo išsisukinėti, esą Auri istorija neįdomi ar dar kokia nors, tad mergina paprasčiausiai ištarė:
- Nemėgstu pasakoti. Žinau, kad galėjau, - pridūrė Auri ir pakėlė akis į dangų tarsi norėdama iš žvaigždžių išgirsti atsakymą į savo nebylų klausimą: Juk ji - tai paslaptis? Taip Auri galvojo apie Kateriną. Nesimatė aiškiai, bet spetintakursė nujautė, kad tai, ką nuolatos apie sve žmonėms pasakoja Katerina, nėra visiška tiesa. Be abejo, Auri negirdėjo nei vienos iš tų istorijų, tačiau nujautė. Pasiklysi tarp savo paslapčių ir pamesi tkrąjį savo gyvenimą. Mintyse pasakė Auri Katerinai. Koks tikslas slėptis? Merigna nenorėjo, kad katerina išgirstų. Mintyse užduodma klausimus grifiukei, užduodavo klausimus ir sau, į kuriuos paskui ilgą laiką ieškodavo atsakymo. Auri šviesiomis pilkomis akimis stebėjo Kateriną.

[Katherine Rivers]

Auri žiūrėjo į žvaigždes lyg ko nors klaustų. Grifė buvo susimąsčiusi, lyg ieškotų atsakymo ar dar ko nors. Nors tarp jūdviejų tvyrojo visiška tyla, ji bent jau buvo maloni ir jauki. Katerina taip galėtų visą naktį išbūti su Auri, tylint. Tada papūtė vėjėlis ir Katerina taip sudrebėjo, kad nusprendė daugiau nepasiliksianti šaltame ore.
-Auri, gal eime vidun? Lauke labai šalta,- paklausė kaip mažesnė sesė vyresniosios. Katerina buvo apsikabinusi save rankomis, kad nesušaltų ir visa drebėjo. Anksčiau nebuvo pastebėjusi, kad būtų buvę šalta. -Auri?- dar kartą kreipėsi Ketė į Grifę. Ji atrodė lyg būtų kažkur kitur. Katerina silpnai ją pakratė. -Apie ką galvojai? Atrodė kad net atsijungei,- pajuokavo.
 Joms dar pastovėjus balkone kokias porą minučių, Katerina nebeištvėrė. Ji stvėrė Auri ranką ir išsitempė iš balkono į šiltą ir apšviestą koridorių.
-Ten buvo labai šalta...- pasiteisino Katerina Auri beuždarinėdama balkono duris.

[Brielle Siri Devers]

Auri vėl pakėlė akis į žvaigždes. Lyg iš tolių girdėjo atsklindantį katerinos balsą, tačiau ne itin kreipė dėmesį. Pajuto, kaip katerina ją pakratė, tačiau mergina vis tiek nekreipė dėmesio. Buvo labai susimąsčiusi. Ji tiesiog nesuprato. Ir bandė suprasti, įžvelgti. Kodėl ji slepiasi? Slepia save nuo žmonių? Auri pajuto labai didelį norą tai sužinoti. Galbūt tereikia paklausti. Tačiau neišgąsdinti. Auri pajuto, kaip Katerina pastvėrė ją už rankos ir tempte ištempė iš balkono. Auri pabudo iš savoptiko transo tik tada, kai kūnu pajuto šilumą, nebepūtė ledinis vėjas. Pabalusios spetyniolikmetės galūnės [pamažu ėmė atitirpinėti.
- Nieko tokio, - tarė Auri Katerinai. Su šiokiu tokiu ilgesiu pasižiūrėjo į uždarytas balkono duris. Staiga pačiupo katerinai už riešo ir išplėtusi pilkas akis paklausė:
- Katerina, kodėl tu nori pasislėpti? Kodėl meluoji apie save žmonėms?
Auri tonas nebuvo kaltinantis ar piktas. Maldaujantis.

[Katherine Rivers]

- Katerina, kodėl tu nori pasislėpti? Kodėl meluoji apie save žmonėms? - maldaujančiu tonu paklasuė Katerinos Auri. Katerina truputį sutriko, bet greitai supratusi klausimo esmę atsakė:
-Kaip suprasti, nieko aš nemeluoju?- bandė juokais numesti šią temą, taip pat ir pamelavo. Katerina jau graužė pati save iš vidaus, kad visiems meluoja. Bet ji turėjo tai daryti, jeigu norėjo, kad kiti aplinkui ją liktų sveiki, ir gyvi. Ji niekam, niekam nėra pasakojusi apie save, apie tai ką jai teko išgyventi, ir apie tai kas jos laukia ateityje. Vienintelis žmogus kuris tai žino yra jos brolis Semas. Ir Katerina nori kad taip ir liktų, kad niekas nesužinotų.
-Žinai, jau vėlu, mums reikėtų eiti,- po ilgos tylos pranešė Katerina. Tada pasižiūrėjo į už Auri esantį balkoną. Kateriną lyg kokia jėga tempė į jį. Ji vėl norėjo išeiti į lauką ir pajausti nakties vėsą. Bet jau tikrai buvo gerokai po vidurnakčio, ir reikėjo kaip nors atsikratyti Auri, nes kitaip Katerina neiškęs ir viską, viską papasakos. Ji norėjo viską papasakoti Auri, nes ji jai atrodė kaip kokia vyresnė sesuo, ir ji atrodė patikima. Bet ji negali, tiesiog negali. Katerinai niežėjo liežuvis, tad kol ji dar nepaleido jo įš darbą ištarė ASuri:
-Kada nors papasakosiu...- sušnibždėjo ir nubėgo koridoriumi.

[tantalas]

Tebrent Tisakai di Elthaber, nerūpestingai užsimetęs raudoną kuprinę ant pečių (kaip keistai ,,pjovėsi" juoda, raudona ir mėlyna spalvos), žygiavo koridoriumi. Geriau eiti įstrižaine, negu kraštinėmis... - galvojo berniukas, prisimindamas metalo šedevro pjūvius savo kambaryje. Varno Nago mokinys niekur neskubėjo, nes jau buvo po pamokų. Pastebėjęs, keletą nedraugiškai į jį vėpsančių klastuolių, Tebrent pravėrė pirmas pasitaikiusias duris į kairę ir apsimestinai užtikrintas įžengė vidun. Vaje, Susimoviau... - pagalvojo pirmakursis, išvydęs balkoną. Vis dėl to neištvėręs jis priėjo prie balkono turėklų ir pažiūrėjo tiesiai žemyn - o vaizdas buvo bauginantis - toks aukštis! Berniukas kilstelėjo galvą ir įsižiūrėjo į Uždraustąjė mišką. Vyresntysis jo Saruman pasakojo, kokių baisybių ten esama, ir priešingai, negu daugelis pašėlusiai drąsių Hogvartso moksleivių, Tebrent visiškai netroško eiti į tą baugią ir tamsią girią. Greičiausiai ne visai todėl, kad ten šalta, nejauku, kad rizikuoji būti suplėšytas į šimtus mažyčių kąsnelių ir ne dėl to, kad Tebrent būtų bailys. Ne visai. Uždraustajame miške nebuvo nė gabalėlio metalo...
((Kas nori rpg?))

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

Baigėsi pamokos ir Jekaterina be garso greitai ėjo link balkono. Jai reikėjo atsigauti. Susimojavusi su keliais pažįstamais pakeliui ji tyliai pravėrė duris ir įsmuko į balkoną nepastebėjusi vienišos personos iš Varno Nago, stovinčios netoli juodaplaukės. Antrakursė perlipo per balkono turėklus ir atsisėdo ant jų kojomis į bedugnę. Kitaip nei šalia stovinčio Varno jos žvilgsnis ilgesingai krypo į mišką. Tikriausiai labiausiai tos vietos ji pasiilgo visame Hogvartse. Vėjas plaikstė jos juodus, ilgus plaukus, kuriuos mergaitė laikė kiek apsitiesinusi. Mėnuo pilnatis pasidabravo jos odą ir išryškino gražius veido bruožus. Būtent dėl šios priežasties jai patiko pilnatis. Tokiu metu ji atrodydavo... kitaip. Ne taip, kaip visada. Paslaptingiau.