[Davina von Sjuard]

Sakalui skuodžiant pieva Davina mėgavosi juntamu greičiu ir pašėlusiu vėju, kuris draikė surištus į kasą merginos plaukus. Įsiveržusi į priekį mėlynakė nustojo raginti žirgą ir šis ritmingai šuoliavo į priekį. Daugybė metų dalyvavusi žirgų varžybose mėlynakė žinojo, jog ne pergalė svarbiausia, o pačios varžybos, tad ir dabar ji laukė kada ją pasivys Igoris. Nors ji siūlė palenktyniauti ir pažiūrėti, kuris žirgas greitesnis, tačiau prasmė viso to buvo gilesnė. Mergina norėjo vėl pajusti greitį ir malonumą lekiant žirgu. Netrukus Davina išvydo, šalia jojantį Igorį, kuris šyptelėjęs pralenkė kartu su Apolu Sakalą. Linksmai nusišypsojusi mergina paragino žirgą ir šis nieko nelaukęs ėmė dar greičiau šuoliuoti. Netrukus abu žirgai šuoliavo šalia vienas kito, kartais vienas kitą pralenkdami vienu kitu šuoliu. Žvilgtelėjusi į vaikiną mėlynakė nusišypsojo ir laukė ką Igoris darys dabar. Žinojo, jog Sakalas gali šuoliuoti dar greičiau, lygiai taip pat, kaip ir Apolas.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Saulė ritmingai krypo vakarų pusėn. Žirgyno apylinkės skendo vakaro tamsoje, palengva pradėjo cvirpti svirpliai. Karštį nuslopino artėjanti vėsumos skara.
Apolas iš šuolių pakeitė į risčią, Igorio noru, o vėliau ir į žinginę.
-Tebunie, tu laimėjai,- šyptelėjo vaikinas, nužvelgdamas pievas,-Temsta,- priminė Davinai rudaplaukis,- Turėtume grįžti.
Lorijanas žvilgtelėjo į dangų, susiraukė, bandydamaa prisiminti kokia mėnulio fazė nušvies dangų. Kaip keista, jam niekad nereikdavo tai prisiminti - taip seniai buvo tarp normalių, įprasto gyvenimo savininkų žmonių.
Paslpatys...Jos vieną sykį tai tikrao mane nužudys,- niūrai pamintijo buvęs švilpis.
Apolas nerimastingai suprunkštė, papurtydamas savo karčius lyg ir pats sutikdamas su mintimi grįžti į žirgyną ar/ ir mintim su paslaptimis - gyvūnai jaučia, tai ką pačiam žmogui sunku suprasti.
Igoris atsisuko į merginą.
-Judam?
Igoris tamsoje matė daug geriau nei žmonės, tačiau nutylėjo idėją lenktyniauti link žirgyno. Jei Davina pati nebuvusi jodinėjusi tamsoje, net ir jei buvusi, jai gali kilti įtarimas, kaip toks "žmogus", kaip jis gali taip  greitai joti ir būti tikras, kad žirgas nesuklups tokioj vakaro tamsoje. Tamsu dar nebuvo- vasaros vakarai dar šviesūs, tačiau jei ilgiau užsibus -tai tikrai bus tamsu, kaip į akį durk.
Paraginęs Apolą judėti link žirgyno, dvivardis jaunuolis atsisuko į Daviną.
-Ar tik tu nepažįsti Keito Kolinso?

[Davina von Sjuard]

Igoriui ėmus stabdyti Apolą mergina padarė tą patį ir netrukus abu žirgai žingsniavo šalia vienas kito. Leidusi Sakalui lėkti pieva Davina nė nepajuto, kaip dienos karštį pamažu pakeitė gaivi vakaro vėsa. Apsupta malonios vėsos rudaplaukė kilstelėjo galvą į dangų. Saulė pamažu ritosi į vakarus ir šviesiai melsvas dangus apsigobė nakties skraiste. Išgirdusi Igorio žodžius mergina kryptelėjo galvą į vaikiną.
-Tebūnie lygiosios,-apdovanojusi jaunąjį raitelį šypsena tarė mėlynų akių savininkė,-tu teisus, metas grįžti,-linktelėjo varnanagė ir apsuko Sakalą atgal į žirgyną. Nors ir temo, vis dėl to Davina troško leisti ir vėl Sakalui skuosti pieva, tačiau tik pažvelgė į tolį. Žinojo, jog šių vietų ji nepažįsta, be to neatleistų sau, jei Sakalas susižeistų lėkdamas sutemus. Ir vis dėl to buvo gera ir vėl sėdėti žirgui ant nugaros, net jei tai buvo svetimas žirgas ir nepažįstamos vietos. Mėlynakė žvilgtelėjo į šalia jojantį vaikiną, kuris apie kažką mąstė ir atidžiai jį nužvelgė. Pasiilgusi jojimo ir žirgų, ji nė neatkreipė dėmesio, kad šalia jos jojo ne kas kitas, o Magiškųjų gyvūnų profesorius. Vadinasi jis ne žiobaras...Mėlynakės mintis nutraukė vaikino klausimas.
-Taip, pažįstu...-mergina linktelėjo.-O kodėl klausi? Jūs irgi pažįstami?-žvilgtelėjusi į Igorį šyptelėjo rudaplaukė.

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Jaunas vyras linktelėjo.
-Taip. Kartu buvome Švilpynės  kvidičo komandoje. Jis žaidė gynėjo pozicijoje, o aš, - gaudytojo,- paniro į prisiminimus Igoris,- Seniai begirdėjau žinių iš iš savo pažįstamų, tokių kaip Keitas, vis dar tupinčių Hogvartse. Problema tame, kad ilgą laiką, vos man pabaigus Hogvartsą, neturėjau galimybės su juo ir kitais pažįstamais susiekti. Galėsiu tik atėjus rudenui,- šyptelėjo,- Tad nenoriu nuvykti tenai ir nieko nežinoti kaip jis gyvuoja. Žinai kaip jam sekasi? Ilgai bendraujate?
Nejučia žirgyno pastato kontūrai išryškėjo, įjungtos šviesos it kelrodžiai rodė kur joti.
Neilgai trukus tuoj reiks keliauti į Ūdrų Žabangus. Tikiuosi Mela ar Emi nenudės manęs, kad vėl iki vėlumos užsibuvau čionai,- pamislijo Igoris,-O Kajus nenugriovė namų. Kažin, ką jis dabar sumąstė daryti? Ką jau iškrėtė per išdaigą?
Kanopos sudunksėjo ant išplūktos žemės, tamsa liko ir sutirštėjo už nugaros. Žibintų šviesa pradėjo kristi ant vaikino ir žirgo. Apolas tingiai papurtė galvą. Igoris vyptelėjo ir paplekšnojo žirgui per kaklą.
-Šaunuolis,- tyliai sušnibždėjo žirgui jojikas.

[Davina von Sjuard]

Klausydama Igorio pasakojimo mergina žvelgė į tolį, kur visai netrukus ėmė žibėti šviesos ir ryškėti žirgyno kontūrai. Rudaplaukė kiek nusiminė, jog visai netrukus ji turės palikti žirgyną ir grįžti namo. Tiesa, mėlynakė žinojo, jog pasibaigus ateinantiems mokslo metams ji grįš į Ispaniją, kur laukia seniai matyti draugai ir pažįstamos vietos ir vis dėl to Davina jau buvo spėjusi priprasti prie Londono ir čia pažįstamų žmonių.
-Su Keitu susipažinau visai neseniai, bet jis atrodo mielas ir šaunus vaikinas,-šyptelėjo mergina prisiminusi susitikimą su juodaplaukiu.-Na, turbūt nei blogai, nei labai gerai...-tyliai atsakė rudaplaukė. Davina nė nepastebėjo, kaip visai neseniai vos įžiūrimi žirgyno kontūrai tapo aiškiai matomais, o Sakalas išvydęs pastatą tyliai sužvengė. Regis, ir žirgas nebuvo laimingas sugrįžęs atgal. Paglosčiusi Sakalo kaklą mergina grakščiai nušoko nuo jo nugaros, šiam priėjus pakankamai arti žirgyno.
-Na, jei žadi būti Hogvartse, tuomet manau dar susitiksim,-nusišypsodama mėlynakė žvilgtelėjo į vaikiną. Jei tik prisiversiu nueiti į pamokas...

[Igoris Lorijanas Greywindas]

Kalbant merginai, Igoris tylėjo.
-Ką gi, supratau,- tarstelėjo taip pat nušokdamas nuo žirgo,- Tikiuosi dar susitiksim, gero vakaro, Davina,- šyptelėjo hogvartsietei ir nusivedė Apolą į žirgyną, gardo link.
Tamsa sparčiai tirštėjo, žirgynas tapo kaip niekad tylus - apart žirgų žvengimų. Igoris uždaręs Apolą, tyliai atsiduso. Nuo ilgo jodinėjimo skaudėjo visą kūną, dar nenuostabu, kad nenudribo šuoliuodamas ant Apolo.
Rudaplaukis trumpam pastovėjęs atsirėmęs į sieną, pasičiupo balną, pakinktus ir visus kitus reikmenis, kurių pavadinimai šį kartą užstrigo galvoje. Sunkiajam svoriui nugulus reikiam kambaryje (taip pat jo irgi pavadinimas užstrigo), Igoris pagaliau gavo progą išlįsti į lauką.
Mažytės žvaigždės mirgėjo danguje, o jaunatis palengva plaukė dangaus skliautu.
Naktis buvo giedra  ir Igoris nieko nelaukęs, apsisuko ant kulno. Įsivaizdavo Ūdrų Žabangus, tąjį mišką, kuriame stovėjo jo tėvų vasarnamis.
Pokšt!
Ir Igio jau nebebuvo šiose apylinkėse.

[Davina von Sjuard]

-Tau taip pat,-atsisveikindama šyptelėjo mergina ir įžengė į žirgyną. Likusieji žirgai pasitiko grįžusiuosius linksmu žvengimu. Be kitų žirgų žvengimo ir kanopų kaukšėjimo pastate nieko daugiau nesigirdėjo. Nubalnojusi Sakalą mergina perbraukė ranka per šiltą kaklo odą. Kryptelėjęs galvą žirgas pasekė rudaplaukės veiksmus iškvėpdamas šiltą orą. Šyptelėjusi Davina įvedė Sakalą į gardą ir atsisveikindama paskutinį kartą paglostė žirgą. Palikusi juodai baltą žirgą ilsėtis savame garde mėlynakė nužvelgė milžinišką pastatą. Regis, Igorio jame jau nebebuvo. Išėjusi į lauką mergina kilstelėjo galvą nužvelgdama tamsų dangų. Namo grįžti dar nenorėjo, tad lėtai žingsniuodama patraukė miško link. Šis atrodė baugus ir šiurpus. Žvilgsniui slystant tamsiais miško medžiais mergina išgirdo artėjančio automobilio garsą. Netrukus vakaro tamsą išsklaidė ryškios automobilio šviesos ir Davina suprato, jog metas grįžti. Nusisukusi nuo tamsaus miško mergina pasuko link automobilio, kuris netrukus paliko žirgyną sau už nugaros.

[Avery Michel Streiker]

Liepos pabaiga pasitaikė maloniai šilta. Kol dauguma jaunimo kepė šalia paplūdymių ar miegojo iki pat viduridienio, kurie ne kai kurie, žingsniavo į Aukštutinio Fleglio žirgyną. Masė žmonių buvo gražiai išsipuošę, kažką emocingai šnekėjosi, tačiau pastebėtai, kad ant žirgyno buvo vartų buvo užkaltas vienas pranešimas:

ŽIRGYNAS BUS UŽDARYTAS IKI KITOS SAVAITĖS PABAIGOS DĖL TVARKOS DARBŲ

O jei būtai žiobaras, pamatytum, kad iš tiesų žirgyno pastatai buvo remontuojami, tvarkomi. Taigi, kerai ir čia traukė vien burtininkai. Žiobarų čia buvo nė kvapo.
Avery buvo viena iš tų, kurie pliumpino paskui grynakraujus burtininkus, žiopsdoma į kieme kanopomis kaukšinčius sparnuotus žirgus, jų raitelius. Sparnuotų žirgų lenktynės, visai neseniai atnaujintos vienų grynakraujų burtininkų, jos netraukė. Apie žirgus nė kiek nenusimanė, tuo labiau apie lenktynes, kurios vyks lauke. Tai buvo sena iš grynakraujų burtininkų giminių tradicijų žiūrėti į lentynes, statyti pinigus, sudatinėti verslo sutartis, o ir kai ką pamatyti ir pasišnekučiuoti. O kas svarbiausia - į šias lentynes galėjo atvykti tik grynakraujai, kas ir labiausiai sutino Avery. Iš viso, kas buvo susiję su jos gimine, jai kėlė nenumaldomą pyktį ir visa širdimi troško maištauti. Deja, krikštatėvis pasirūpino, kad ji bent dienai būtų gerute - savo burtų lazdelės taip ir negavo. Jokios pasikeitusios išvaizdos, netikėto dingimo - ji buvo įkalinta šioje išvaizdoje, kas ir buvo visos šios dienos didžiausia kastotrofa. Kuo daugiau žmonių įsidėmės jos šią išvaizdą, tuo sunkiau bus išnykti minioje, tapti kita eiline ragana.
Avery eilinį kartą susiraukė ir nužergliojo į vietą, kur jau stoviniavo žiūrovai. Žalios akys įdėmiai stebėjo krikštatėvio pakaušį, o mintyse kūrė planus bent jau nuo ko nusimuilinti.

[Kaylie Mateo]

Ir vėl tas pats. Eilinės žirgų lenktynės į kurias Kay tėvas ją vedėsi. Tai buvo panašu į šeimos tradiciją, kuri palikta rudaplaukės prosenelių.
Čia patekti galėjo tik grynakraujai burtininkai, jokių žiobarų, jokių maišyto kraujo asmenų. Taip - diskriminacija. Ji buvo būdinga Mateo šeimos nariams ir jų artimiesiems. Išskyrus pačią merginą, kuri stengėsi neišskirti žmonių rasės, odos spalvos ar kitų išskirtinių bruožų, tačiau to nepastebėdama ji vis tapdavo piktesnė ir irzlesnė. Ją daug kas erzino, tapdavo dažnai nervinga, šaukdavo ant kitų. Ir tokie dalykai kartojosi kiekvieną dieną. Ji ėmė nesuprasti kas jai darosi, norėjo gauti atsakymą iš tėvų, artimųjų, tačiau paprastas inkštimas nepravėrus lupų ir atsakymo nerasta. Šis bruožas taip pat puikiai apibūdina jos giminaičius.
Eilinis sambūris. Kasmet vykstantį "šventė" ėmė erzinti Kay. Ji eidavo čia per prievartą. Tačiau turėjo apsimesti laiminga ir patenkinta, kad šios tėtis ja didžiuotųsi.
Vos tik jie čia atvyko, mergina perbėgo akimis per gausybę susirinkusiu giminaičių, dalis jų jai net nebuvo matyti. Žinoma, jos šeimos medžiui nupiešti neužtektų balto popiergalio, turbūt reikėtų Didžiosios kinų sienos. Nenukrypstant nuo temos, vos tik jie čia atvyko, juos apsupo daugybė nematytu "snukelių", ėmė bučiuotis, glostyti savo "purvinomis" rankomis, nors imk ir ištrūk, tačiau laikys Kaylie neišauklėta "pacanke".
Rudaakė tik šypsojosi kiekvienam čia esančiam dirbtine šypsena ir laukė akimirkos, kada ji galės iš čia pradingti. Dar vienas šypsnis, dar keli bučiniai į skruostą ir mergina nėrė per didžiulę minią grynakraujų link susibūrusių žiūrovų, stebėti lenktynes, kurios ją labai "žavėjo".
- Uj.. - dustelėjo mergina atsitrenkusi į kažką kieto. - Atsiprašau, - nenoromis išlemeno Mateo net neatsisukusi.

[Avery Michel Streiker]

Kai pajuto banalų bumbtelėjimą į save, Avery susiraukė ir piktai dėbtelėjo į ją atsirenkusiąją. "Ko tau?" - vos neišlėkė iš lūpų, tačiau paskutinę sekundę žodžius nurijo.
-Kaylie,- tamsio gymio mergina sutriko, jos kakta trumpam išsilygino, žengtelėjo atgalios,- Senai matyta.
Prieš ją stovėjo rudaplaukė aukštaugė, vargiai bepasikeitusi nuo praėjusio karto kai šią matė šiame renginyje. O dai buvo prieš daugybę metų. Kaylie Mateo. Grynakraujė anglė grifė. Kaip tavo gyvenimas stipriai pasikeitė iki dabar, m?
Šiltų, draugiškų jausmų šiai nejautė, galėtų kuo ramiausiai pasišnekėti ir po to kuo skubiau pasišalinti, tačiau dabar, esant tokioje situacijoje, kokioje buvo...Tai būtų virtę minusu.
Atmintyje iškilo Paskirstymo kepurės panika.
Avery nutaisė kiek įmanoma malonų veidą.
-Kaip tau sekiojasi?
Banalių klausimu neapkentė, tačiau ko ji galėjo griebtis? Kalbėtoja iš jos buvo prasta, kai reikdavo be jokio tikslo šenkučiuotis, bet, ei, o čia yra tas nuobodus, betikslis pokalbis (akimirką sudvejojo, ar turi siekti savo tikslo būtent šiuo būdu)? Jei ne, tai kodėl ji nori lėkti nuo Kaylie taip toli, kiek gali?  O gal tik dėl to, nes ši, viena iš nedaugelio, matė ją tokioje išvaizdoje? Bijojo jos, nes žinojo, kur ją gali rasti, jei tik geriau pasuktų galvą?
Gal. Bet priežastis buvo daug gilesnė ir tamsesnė, nei ji išdrįso pagalvoti. Tikslas. Būtent tas tikslas vertė pasilikti prie Kaylie ir tuo pat metu nuo jos nešdintis.

[Alanas Senkleris]

Ši pavasario atostogų diena tiesiog dvelkė džiaugsmu. Buvo gana šilta. Tik kartais papūsdavo kiek atšiaurokas vėjelis. Augalai pamažu skleidėsi. Viskas atrodė taiku ir nuostabu.
Buvo gana ankstyvas rytas, kai Dori ir Alanas išlipo iš reaktyvinio autobuso. Suplanuoti šitą žygį kiek pagelbėjo Simoneti. kuri pasirodo lankė jojimą. Ne Anglijoje, tada gyveno kitur. Bet ji padėjo peržiūrėti žirgynus ir išrinko šitą.
Kur vyksta Alanas nesakė Dori. Tik įspėjo, kad užsiautų patogius batus ir kelnes.
- Jau tuojau ateisim. - Kalbėjo vesdamasis ją pamiške link žirgyno.
Pagaliau jie priėjo. Įėjo pro vartus į kiemą. Ten juos pasitiko viena darbuotojų.
- Sveiki, užsakiau čia pasijodinėjimą žirgais. - Nusišypsojo vaikinas.
- O taip. Ar tai pirmas jūsų abiejų kartas? - Paklausė mergina.
- Aha. Pirmas.
- Tada eisim ir susipažinsim su žirgais. - Puiku. Pamanė ir nusišypsojo savo merginai.
- juk kalbėjom kažkada apie jojimą ar ne? Štai mes ir čia.

[Dori Mendel]

Pačios paskutinės Dori atostogos mokykloje. Jos buvo nuostabios, nes beveik visą laiką mergina leido kartu su Alanu. Ji žinojo, kad juodu ir visą vasarą nesitrauks vienas nuo kito. Juk nuo rudens lauks sunkesnis etapas. Tačiau Dori atvyks į Kiauliasodį ir jie galės susitikti. Alanas ten prasmuks dažnai, porelė dėl to jau tarėsi. Tikrai nebus taip, kad jiedu matysis tik tuos kelis savaitgalius, kai vyks oficialios išvykos į Kiauliasodį ir per atostogas.
Šiandien grifas kažką sugalvojo. Patarė merginai patogiai apsirengti. Ji manė, kad Alanas bus suruošęs išvyką į mišką ar ką nors panašaus, nes jie ėjo pamiške. Tačiau vis dėl to paaugliai atsidūrė... žirgyne!
- Alanai! - nudžiugusi Mendel šoko Senkleriui į glėbį. - Tai nuostabu! - jos akyse suspindo laimės žiburėliai.
Ji buvo užsiminusi Alanui, kad norėtų pajodinėti žirgais. Ir jis nepamiršo! Padarė jai tokią staigmeną!
Mergina nenustojo šypsotis ir ėjo paskui žirgyno darbuotoją, kuri nuvedė porą prie žirgų. Pirmiausia ji pravedė neilgą paskaitėlę apie jodinėjimą. Parodė, kaip užlipti ant žirgo, kaip nulipti, pasakė, ką daryti ir ko ne, papasakojo kaip valdyti žirgą.
Tuomet ėmė pristatinėti žirgyne gyvenančius žirgus. Paminėjo koks kurio vardas, kuris lėtesnis, kuris greitesnis. Pasiūlė išsirinkti, kuriuo kiekvienas nori joti ir pranešė, jog pirmiausia abu apsuks po ratą šalia einant jai pačiai, o paskui jau Dori ir Alanas galės jodinėti savarankiškai.
- Nagi, tai kurį žirgą renkiesi? - vis dar išsišiepusi iki ausų paklausė Dori Alano.

[Alanas Senkleris]

Tą džiugę Dori reakciją jis visada labai mėgo stebėti. Jau nuo tada, kai suruošė merginai tą gimtadienį namelyje medyje. Kai Dori džiūgaudavo Širdin atsėlindavo šiluma ir laimės jausmas. Trumpam abu apsikabino, Alanas šypsojosi, nusimatė nuostabi diena.
- Juk kalbėjom kažkada apie tai. - Sušnibždėjo ir paskui jie nuėjo prie žirgų.
Klausydamasis visos tos informacijos garbanius stebėjo žirgus. Grakštūs žavingi gyvūnai. Atrodė išdidūs. Vaizduotėje jau šuoliavo miškingomis vietomis. Labiausiai jam patiko širmis, atrodė neramus, trypčiojo. Gal norėjo pasilakstyti.
- Gal Greituolį. O tu kurį? - Paklausė.
- Šis žirgas šiek tiek užsispyręs. Gana staigus. Tikrai jo norėtum?
- O taip. Man patinka gyvūnai. Lankydavausi prieglaudose, žinau kaip su jais elgtis. Aišku tai ne žirgai, bet vis tiek... - Kad mokėjo tramdyti gana pavojingus padarus negalėjo aiškinti. Dabar štai vienas toks gulėjo vaikinui ant smegenų. Gražus Marso sakalas, kurį rado miške sužeistu sparnu. Ir mintyse jau davė jam vardą Horas. Pasiskolino jį iš mitologijos.
Nors sužalotas jis kapojosi ir Alanas negalėjo normaliai sakalo apžiūrėti. Neketino leisti jam mirti iš bado ar kitų paukščių sumedžiotam. Pasiėmė jį. Nusivežė namo. Kol kas visas tas eksperimentas ėjo šuniui ant uodegos. Jo rankas žymėjo snapo paliktos žaizdelės. Todėl prie jo artindavosi tik su pirštinėmis. Žodžiu manė, kad su žirgu tikrai turėtų susitvarkyti.

[Dori Mendel]

Žinoma, Alanas pasirinko tą žirgą, kuris buvo užsispyręs. Ir tikriausiai - greitas, mat žirgo vardas buvo Greituolis.
- Ir kodėl tavo pasirinkimas manęs nestebina? - nusijuokė.
Pačią Dori labiausiai sužavėjo visiškai juodas žirgas. Jo vardas buvo Princas. Jis atrodė itin karališkai ir jį apibūdino kaip ramų gyvūną. Aišku, tik tuo atveju, jeigu tas, kas ant jo jodinės, nesibars. Nes jeigu barsis, tuomet Princas parodys savo karališkąją prigimtį ir taps aikštingu.
Netrukus Dori jau sėdėjo ant savo žirgo ir praktikavosi joti. Netoliese buvo žirgyno darbuotoja, ji ėjo šalia, stebėjo, kad viskas būtų gerai. O tamsiaplaukė jau ir praktiškai pamėgino valdyti žirgą, nepasirodė labai sudėtinga. Suprantama, kad nesudėtinga. Juk tai kur kas saugiau nei skirsti šluota ar ant hipogrifo bei testralio, kurio tada net nemačiau, nugaros, mintyse pagalvojo. Kai pora apjojo ratą, darbuotoja tarė:
- Taigi, dabar galite po žirgyno teritoriją jodinėti savarankiškai. Žinoma, kaip pradedantiesiems nepatarčiau lakstyti greitai, - jos žvilgsnis nukrypo į Alano išsirinktą gyvūną.

[Alanas Senkleris]

Dori pasirinktas žirgas atrodė išdidus. Ir Alanas pamanė, kad merginos pasirinkimas jo taipogi nestebino.
Kol kas ėjosi gerai. Greituolis jį prisileido. Alanas priėjo, paglostė žirgą. Norėjo, kad gyvūnas susipažintų su jo prisilietimu ir kvapu. Paskui ramiai pavyko ant jo užsėsti ir apjoti ratą.
- Visai gerai regis. - Pasakė. Ir kai jie liko vieni pasileido per miškingą žirgyno teritoriją.
- Kur kas paprasčiau nei su hipogrifais ar ne? - Pasakė, kai jau niekas jų negirdėjo. Ir tada Greituolis nutarė pasirodyti iš visos širdies.
Žirgas staigiai liuoktelėjo priekin. Alanas atsilošė atgal, vos nenuskriejo nuo jo nugaros dėl tokio staigaus šuolio. Jį gelbėjo tik gera praktika ant šluotos. O arklys supratęs, kad raitelis nenukris pradėjo lėkti šuoliais. Raudonplaukis tik čiupo vadeles. Kojos pametė balnakilpes.
- Mes tuojau. Tik reikia baigti pažintį. - Tespėjo pasakyti jis Dori ir žirgas neklausydamas jokių Alano veiksmų nunešė jį tolyn.
- Raminkis aš rimtai. - Balse pasigirdo ramios griežtos gaidos. Ne. Jis visai nenusigando tokio pokyčio. Ant šluotos buvo ir blogesnių patirčių.
- Ak sakai nenurimsi... - Garbanius niekaip negebėjo įkišti kojų atgal į kilpas.
Prisiminė visas skaitytas knygas su tokiomis patirtimis. Aišku skaitė jas vaikystėje. Tai buvo žiobarų knygos tokios kaip Vinetu ir panašios. Kojomis pamėgino smarkiai suspausti žirgo šonus ir jį sulaikyti. Bet kur tau. Svarbiausia nepaleisti pavadžio. Manė. Nebent jis pradės vartytis. Tada bus blogiau. Dabar buvo baisiai gaila, kad niekada neteko lankytis Aurio tėvų žirgyne.
Jie lėkė. Kol pagaliau gyvūnas pradėjo lėtinti tempą. Alanas dar vis besilaikantis ant jo nugaros smarkiai įtempė pavadį. Link jo ant kito žirgo jau skriejo darbuotoja. Jos akyse sužibo išgąstis.
- Ar tu sveikas?
- Taip. - Atsakė Alanas. Greituolis pagaliau sustojo.
- Tu tikrai niekada nejodinėjai?
- Tikrai to nedariau. - Pasakė. Dabar jie abu ėmė joti prie Dori.
- Reikėjo tau neleisti ant jo sėsti. Šis žirgas...
- Bet viskas gerai. Tik jis pavargo. - Pasakė Alanas. Jei ne skraidymai ant šluotos man būtų galas. Mintyse pridėjo.