0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Marina Silvia Farley

  • IV kursas
  • *
  • 47
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Error in bello mors est.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #165 Prieš 6 metus »
Nedidukė smulki figūrėlė, nesislapstydama nuo bjaurios šlapdribos, drebiančios ją purvinu sniegu, artėjo link žirgyno. Keturios, beveik bemiegės dienos buvo ją nutąsiusios iki nugriuvimo, tačiau mažoji raudonplaukė nė neketino atsisakyti savo planų, o juo labiau praleisti medžioklės. Gerai negalėjo atsakyti sau į klausimą, kieno pusėj dirba: Slapstūnų, ar prieš juos. Vis galvelėn lindo mintis, kad dirbanti sau, teisingumui ir niekam kitam. Menkutė būtybė gudriai šastelėjo už netoliese Aukštutinio Flegilio žirgyno esančio krūmokšnio, prasidėjo laukimas. Vieną kitą sekundę pabijojo neužsnūsti, tataip smaugė nuovargis, bet miegą tuoj išblaškė pasigirdę nelygūs žingsniai, tarsi kas klibikščiuotų kaip senis barzdyla, ar šlubčiotų kaip luošys nevertėlis. Netrukus jos didelės akys išplėšė mielą vaizdelį: nagi Džeimso Greywindo fizionomiją, ją! Vos nešoktelėjo iš slėptuvės, nepasileido tekina lyg beprotė vyriškkos lyties atstovo pusėn, bei neišsitraukusi revolverio nepataisė to nedovanotino dviejų kojų skirtingumo. Ak, kokia gailestis. užkišdama išsipešusią raudoną sruogą už ausies apgailestavo figūrėlė. Kelios akimirkos, ir tas apgailėtinai atrodantis Džeimsas ne Bondas dingo už žirgyno durų. Medžiotoja išdrįso prislinkti arčiau: balsai... žodžiai dar kol kas nesuprantami... kone sulojo iš pasiutimo, kai suvokė patalpoje esant dar kaži kokią mergpalaikę, papildomos aukos niekada nenešė šlovės Silkhamų giminei. Pamažu atpažino taip sunervinusį balsą, žirgyną prižiūrėjo toji prakeikta varnanagė patarška, Feira Leiten. Smulkutė seklė atsiduso, nesunkiai susitvarkys, bet vis tiek gaila žmogaus... nors senikių pletkininkių ant suoliukų pakanka, nereikia, kad dar ir šita pasenusi peštųsi dėl laisvo medienos lopinėlio, mėgindama įsiūlyti geresnės kokybės paskalas. Kaip psichologijoje sakoma, žmogus visada gudrus nusikratyti kaltės, įkūnydamas save į kokį nors išgalvotą personažą. Kalboms nutilus, ilgai nelaukusi dar viena būtybė įsmuko į visokiais arkliukų gėriais kvepiančią patalpą, tik užuot pakabinusi šlapią paltuką šalia pirmojo svečio mantijos, lengvais žingsneliais nutipeno gilyn. Maža rankelė stipriai gniaužė šaltą metalą. O gal be garso? Gal nekristi į akis ir vis dėlto užbaigti darbą? nekantravo besidaužanti širdis, bet ne, reikia tvarkingai išvystyti kuliminaciją, palaukti iki neišvengiamo Slapstūnų ir tų juokingų Mirtininkų susidūrimo, nepasiduoti nuovargiui. minutėlei prisiglaudė nedidelėje nišoje šalia Igreinos, širmos velso kobės gardo,  baltoje rankoje sušmėžžavo pergamento skiautelė, kurioje paskubomis atsirado dailia rašysena suraitytas pranešimas.
Citata
Tai dėl tavo kaltės, Džei.
G.S.S
Raudonplaukė raganiukė tebesiglaudė ten, kai iš už kampo, nukaukšėjus žirgo kanopoms pasirodė ruda panelės Leiten ševeliūra, rankoje kaip nekeista laikė veidrodėlį. Ir kam? Gal kad bernužėlis atlėkė pajodinėt? Gal pati norėtų būti to arklelio vietoje? Ech, tos mergiščios, dar tas amžius toks... ji nusispjovė po kojomis taip atkreipdama Feiros dėmesį, tik dar nespėjus išsprūsti naiviam klausimui „Sveika, ką čia veiki?“ nuaidėjo širdį veriantis pleputės klyksmas, kurį sekė nemažiau kraują stingdantis šūvis, tikslus kaip roboto atliktass veiksmas. Mergina stebėjo, kaip kita tos pat lyties atstovė dailiai krinta atbula, iš rankos iškritęs veidrodėlis patykšta į keliasdešiimt šukelių. Didelėmis akimis žvelgė į jas, ten atsispindėjo dužimo šiek tiek padarkyta patenkinta šypsenėlė, pagražinanti jau taip patrauklų, lapiškų bruožų veidelį. Ji leido aukai suklykti, specialiai uždelsė akimirką prieš nuspausdama gaiduką, dėl pompastikos, dėl sentimentalių grifo nervukų. Žinojo, jog antgamtikai gaudosi greitai, nors tas ir sužeistas, todėl tik sviedė pergamento skiautelę, ši kaip tik pataikė ant vienos iš veidrodėlio šukelių, ir tylutėliai, kaip dera lapeveidei, išsineždino lauk. Jau apžergusi narčią šluotą, skriedama Hogvartso link, mąstė: Ech, jei tik jis žinotų, kas mane sieja su Lika Nightin, baltaplauke Mirtininkų nare, kuri tuoj tuoj turėjo čionai pasirodyti, taip pat visa sulyta, išvargusi, tačiau nepraradusi įprastinio grožio, juk Igreina laukė...
Thy hand, Belinda, darkness shades me,
On thy bosom let me rest.
More I would, but Death invades me;
Death is now a welcome guest.
When I am laid in earth, May my wrongs create
No trouble in thy breast;
Remember me, but ah! forget my fate.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #166 Prieš 6 metus »
Kas toliau vyko, neprisiminė. Atkuto kuomet batai mirko vienoje, milžiniškoje žmogaus raudonio klane. Prieš akis gulėjo kraujo persisunkusi merginos ranka. Užverstos akys ir kraupiai pražiota burna darkė veido bruožus. Rudi plaukai išsidraikę, šlapi, tarpusavyje sulipę.
Nesiorientuojančiomis akimis, nesveiku, ligotu abejingumu pakėlė žvilgsnį. Jis ir vėl arklidėse. Kurių galų? Lėtai palinko pirštų galiukais išgriebdamas spėjusią permirkti popieriaus skiautelę. Pirštinės medžiaga įsigėrė raudonio. Turbūt sugebėjo nuslysti nuo veidrodžio šukių. Pritūpęs įsistebilijo į veidrodėlio liekanas. Stikle atsispindėjo sudaužytas, jo pačio atvaizdas. Kiek perkreiptas, netikslus, bet vis tiek jo- ne siaubingo skeleto, kurį matė Caroline Wilding per Integruotą Žiobarotyros ir Transfigūracijos pamoką. Vaikinas nieko nesuvokdamas ir nematydamas skirtumo anksčiau ir dabar, atsistojo, popierių atsargiai spausdamas delne. Idealiai gražus raštas dabar buvo išskydęs, sunkiai suprantamas, bet įdėjus pastangas galėjai suvokti jo reikšmę.
Citata
Tai dėl tavo kaltės, Džei.
G.S.S
Kas tas Džei? Kokia dar kaltė? Negi dėl to mirė toji mergina? Juodaplaukis darsyk abejingai nužvelgė nelaimėlę. Dingo ne tik atmintis, bet ir jausmai, įprastinė reakcija. Tačiau, net ir jei ji būtų, buvusio sentimentalumo liko nė juodymo, kurio taip troško dingusi žudikė. Lėtai apsidairė ir lyg niekur nieko lapelį įkišo į savo kelnių kišenę, o pats suėmė merginą už rankų. Trūktelėjęs ištysė Feirą iš klano. Akį rėžianti žliuzė sekė mėlynakį ir jo nešulį.
Lavonešys.
Žirgai susijaudinę nerimo ir prunkštė. Tik jie žinojo kas čia nutiko.
Septyniolikmetis tuščia galva ir tuščiomis akimis tempė merginą kuo toliai nuo įvykio vietos. Suvokė tik vieną dalyką: jos ten neturėtų būti- taip liepė iš kažkur išdygęs polinkis slėpti įkalčius. Pasukęs kairėn, nesugebėjo tinkamai nuspręsti tinkamo pasukimo kampo, šitaip žirgyno svanorės koja kliudė balninės durų kampą. Permirkusį kūną įrioglino dar labiau vidų. Prižiūrėtoja gulėjo tiesiai per vidurį, tarp balnų ir pakinktų it raitelė, nugaišusi iš tokio įnagių gražumo. Kurį laiką svarstė ką toliau su ja daryti. Galėjo rinktis iš dviejų variantų: palikti ją tiesiog čia ir užrakinti kambarį arba mergiotę vertikaliai sukišti į šalimais stovinčią spintą (aišku, jei tik ras vietos) ir nerakyti patalpos.
- Vienaip ar kitaip, aš jai nepavydžiu,- leptelėjo garsiai. Staigiai atsisuko ar kas neišgirdo. Ne, jis vienas. Atsiduso ir kibo į darbą pagal numeris du planą. Po varginančių minučių, ko gero pusvalandžio, atidaužyta į visus kampus visomis kūno dalimis, sugebėjo sukišti į spintą ir staigiai užverti. Turėtų neišgriūti. Gerai, kad ji negyva. Kitaip neėstų smegenų dėl atsargumo,- vangiai pamanė sugrieždamas dantimis. Kiekvienas pasilankstymas reiškė kiekvieno rando dilgčiojimą. Akyse patamsėjo. Sulinko kojos. Skausmas po truputį grobė po dalelę. Susiraukė išleisdamas aimaną. Nenulaikęs pusiausvyros griuvo ant žemės. Nagus suleido į kelienius, inkšdamas. Skausmas. It galinga jėga trenkė per galvą, kiekvienas randas priminė savo istoriją. Visi randai užgis, bet liks tik tas. Visada. Užgis tie ant nugaros, suduoti brolijos. Tik ne tas, kurį padovanojo jis pats sau. Akimirksniu nusimetė dovanotas pirštines, šias nusviedė tolyn, pirštais desperatiškai braukė, ieškojo eliksyro buteliuko. Džeimsas išplėstomis akimis, žiaukčiodamas išplėšė iš aulo butelaitį, ūmiai atsukęs užsivertė. Godžiai gėrė, traukė tą gėrį į save, taip trokštas eliksyras migdė kūną, skausmas traukėsi. Prieš akis stovėjo ta pati pelėsiais ir šalčiu atsiduodanti niūri patalpa. Neatpažįstamojo veidas. Klausimai ir norai, verčiantys nusižengti sau pačiam, principams ir savo taisyklėms. Kraujo skonis ir nugara nusėda rėžiais.
Džei nusipurtė. Giliai įkvėpė.
-Tai nepasikartos. Pažadu,- tik kam, sau ar dar kitam, niekas taip ir nesužinojo.
Greywindas atsargiai atsistojo. Lazdelės neturėjo išvalyti likusios netvarkos, taigi, teko palikti likimo valiai. Kišenėje susirado pergamento skiautelę. Atmintis grįžo skausmo dėka. Stovėjo lyg peršlapęs šunytis nežinodamas kaip jautis ir elgtis. Kažkas žuvo dėl jo kaltės. Kas iš to? Daugelis ir žus. Feira nužudyta, kadangi manęs nerado. Visgi Mirtis manęs ateina,- prisivertė dirbtinai vyptelėti. Šioka tokia paguoda... Nujautė, kad šis incidentas ilgai nepaliks jo minčių, bet sielagrauža dėl neišgelbėjimo- vargu ar iš vis atsiras. Karas prasideda. O ji tik pasimaišė trijų frontų kelyje. Tai jos kaltė.
Susitvarkęs grįžo atgal į maniežą. Suvokė, kad atminčiai dingus, reikėtų grįžti tenai, kur vyko paskutinis veiksmas. Bet vos akyse išvydo Arseną, pamatė ir ją. Visos likusios mintys buvo nukirptos staigiu riešo pasukimu.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Džeimsas Greywindas »

*

Neprisijungęs Marina Silvia Farley

  • IV kursas
  • *
  • 47
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Error in bello mors est.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #167 Prieš 6 metus »
Ilgus, žemiau liemens besidriekiančius, tiesius baltus plaukus buvo susirišusi į arklio uodegą, beveik kaskart galimą išvysti auksaspalvę suknelę su smaragdais pakeitė juodas, odinis kostiumas. Kojos dabar irgi nebebuvo basos, veikiau apautos ilgaauliais prie kūną aptempusios medžiagos derančiais batais. Andželika Silvia Nightingale nė neieškojo kokios žirgyne budinčios mergyčkos, veikiau vos įžengusi į arklides nudrožė tiesiai prie Igreinos gardo. O taip, panelytė čia laikė savo nuosavą žirgą, širmą, Velso kobų veislės kumelaitę. Igreina turėjo vos metus, todėl ją žūtbųt reikėjo prajodinėti. Čiupusi vyrišką balną, mat nuo moteriškų ją vimdydavo, pabalnojo augintinę ir nusivedė į maniežą. Baltapūkei iš paskos sekė antra jos augintinė, Velso borderkolių veislės juoda kalaitė Laputė. Pastarąjai sulojus, tarsi pasisveikinant, mifritė apsidairė. Šuo visuomet geriausias draugas, perspėjantis apie visus aplinkos dirgiklius. Šįkart Laputė sveikinosi, todėl mergina susivokė esanti ne viena, o pakėlusi galvą išvydo Džeimsą Greywindą, ranka instinktyviai sugniaužė kišenėje tūnantį, iš ponios Riddle išgautą amuletą, su vilku bei žydru brangakmeniu kaktoje. Visai tokiu safyrėliu, kokiais nusagstyti jos plaukų dirželiai, tik dabar jų nesimatė, paliko kartu su prabangiąja suknele. Vienintelis likęs matomas papuošalas pasirodė esąs ant kaklo nuolat nešiojamas suvenyras: didžiulį centrinį raudoną rubiną supo maži deimančiukai, o visa tai laikė stora auksinė grandinė, apsivijusi baltapūkės kaklą. Nieko nelaukusi Andželika užšoko ant Igreinos ir paleidusi ją risčia bemat prisigretino prie Džeimso, įtarė, jog šis, atvirkščiai nei ji, nepažįsta Tomo iš nelaisvės ištrauktos pabaisiūkštės.
-Hey, Džei! – šūktelėjo pralėkdama pro šalį, tačiau netrukus pristabdė kumelaitę, ir susmeigė savo violetines akis į kompanioną. Igreina kolkas klausė kiekvienos komandos, pavyzdingai, tarsi būtų skaičiusi kiekvieną šeimininkės mintį, o gal, po kelių mėnesių treniruočių jiedvi jau pradėjo geriau suprasti viena kitą. Šiaip klastuolė galėjo pasigirti esanti puiki jojikė, tačiau kur to išmoko, pasakyti negalėjo, tik tai aišku, jog ne uždaryta Slapstūnų sarkofage. Kad Velso kobė ją numes, negalėjo būti nei kalbos, pirma, ši kumelė taiki, antra, raitelė nenaujokė. Gal jau greitai bus galima išmėginti le vad? pamintijo mifritė, nubraukdama už nugaros išsipešusią sruogą.
Thy hand, Belinda, darkness shades me,
On thy bosom let me rest.
More I would, but Death invades me;
Death is now a welcome guest.
When I am laid in earth, May my wrongs create
No trouble in thy breast;
Remember me, but ah! forget my fate.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #168 Prieš 5 metus »
Sėdėdama važiuojančiame automobilyje Davina stebėjo pro langą besikeičiantį vaizdą. Išvažiavus iš miesto pastatus pakeitė ištisi miškai. Nejodinėjusi beveik metus laiko mėlynakė su nekantrumu laukė kada vėl galės sėsti ant žirgo ir skuosti laukais. Jodinėjimas buvo įaugęs į rudaplaukės kraują, kai beveik visą gyvenimą praleido jodinėdama. Sustojus automobiliui mergina atsisveikino su motina ir išlipusi nužvelgė teritoriją. Čia stovėjo milžiniškas žirgynas. Įžengusi į vidų Daviną pribloškė vaizdas. Pastate stovėjo šimtai įvairių veislių žirgų. Šyptelėjusi rudaplaukė ėmė žingsniuoti pro jų gardus. Priėjusi juodai baltą žirgą mėlynakė perskaitė lentelėje užrašytą vardą.
-Sveikas, Sakalai,-paglostydama priešais esantį žirgą šyptelėjo mergina, šis patenkintas tyliai sužvengė.-Ką manai jei šiek tiek palakstytume?-glostydama Sakalą nusišypsojo mėlynakė. Atsargiai išvedusi žirgą iš gardo prisegė jį ir ėmė balnoti. Per tiek metų rudaplaukė puikiai žinojo, kaip balnoti žirgą, tad vos po kelių minučių Sakalas stovėjo paruoštas jodinėjimui. Išvedusi žirgą į kiemą Davina apsidairė. Aplinkui driekėsi vien miškai. Galbūt kur nors būtų galima rasti laukus? Stovėdama šalia Sakalo mergina bandė nuspręsti kur geriausia joti. Be to nenorėjo pasiklysti nežinodama naujų vietų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #169 Prieš 5 metus »
Žirgyno grindiniu kaukšėjo kanopos. Igoris už vadelių vedėsi pabalnotą  Apolą iš vidinio maniežo į lauką.
Prieš penkias savaites rudaplaukiui gan ilgai reikėjo pasukti galvą, kokio ūgio žirgą išsirinkti- daugelis netiko, mat buvo žemi, bet praėjus keturioms dienoms nuo pirmo apsilankymo Aukštutinio Fleglio žirgyne, žirgynas įsigijo naują kaštoninį eržilą vardu Apolas, kuris kaip tik tiko aukštam Igoriui, tad teliko tik treniruotis ir prisiminti savo jodinėjo įgūdžius, šiek tiek primirštus per vienerius metus.
Staiga, vos išėjus iš žirgyno į kiemą Apolas džiugiai sužvengė, pasisveikindamas su kitu žirgu. Lorijano antakiai iš nuostabos pakilo. Nesitikėjo išvysiantis dar vieną raitelį, tiksliau raitelę, jaunesnę už jį patį. Kita vertus, vasarai einant į pabaigą, artėjant Hogvartse naujiems mokslo metamas, dauguma jaunimo skubėjo džiaugtis paskutiniuoju mėnesiu. Atrodo, aukšta, liekna rudaplaukė su šviesiai mėlynomis  akimis rymojanti prie žirgo, kaip tik tai ir darė - nors ir mergina atrodė sutrikusi arba svarstanti ką nors nuveikti.
Sakalas,-prisiminė šiojo eržilo vardą Igoris, ir šypteldamas pasisveikino su raitele:
-Labas,- ir rudaplaukis, būsimas profesorius, nuvedė prie lauko maniežo tvoros Apolą. Nors ir kaštoninis eržilas buvo ramus, visgi, nebuvo itin gerai būti prie kito raitelio su žirgu, kai pats vienas tvarkaisi ar pasitikrini balnakilpių ilgį ar pavaržos diržus. Persitikrinęs ar niekas neatsilaisvino, kai trumpam prasijodinėjo vidinkame manieže, įkišo koją į balnakilpę ir mikliai įsėdo į balną. Rudaplaukis dar sykį pasitikrino ar tinkamo ilgio balnakilpės, kol pagaliau mėlynai pilkų akių savininkas atsitiesė ir pasiėmė į ranką vadeles. Igoris paraginęs kulnais Apolą, žirgas pajudėjo žingine prie jaunosios raitelės. Jai duotų septynioliką - taip nusprendė Igoris, vos priartėjus prie raitelės.
-Gal ko nors lauki?- pasiteiravo, sustabdymas Apolą jaunuolis, išlaikydamas tinkamą atstumą tarp dviejų eržilų,- Nieko nereikia padėti?- dėl visa pikto pasidomėjo buvęs švilpis.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #170 Prieš 5 metus »
Davinai bandant nuspręsti kur būtų geriausia joti pasigirdo kanopų kaukšėjimas. Žvilgtelėjusi pro petį mergina išvydo kitą raitelį, šis buvo keliais metais vyresnis už mėlynakę. Raitelis buvo aukštesnis už rudaplaukę, mėlynai pilkų akių, tamsiai rudų, garbanotų plaukų ir gan plačių pečių. Taip pat vedėsi kaštoninį žirgą, kuris buvo šiek tiek aukštesnis už Sakalą.
-Sveiki,-šyptelėdama rudaplaukė atsakė į pasisveikinimą. Stebėdama vaikiną, kuris regis puikiai mokėjo elgtis su žirgu, mėlynakė patikrino ar viskas tvarkoje ir įkišusi koją į balnakilpę grakščiai įsėdo į smėlio spalvos balną. Nors Sakalas neprilygo namuose paliktiems žirgams, kurie buvo ne tik aukštesni, bet ir kur kas tvirtesni, tačiau rudaplaukei jis patiko. Dėmėtas juodai baltas žirgas traukė akį, be to buvo ramus ir paklusnus. Paėmusi į rankas vadeles mergina išsitiesė, o jojimui pasiruošęs Sakalas su nekantrumu laukė kada galės vėl lėkti miškais.
-Ne, nieko nelaukiu, tik galvojau, kur geriausia būtų joti, nes miškais jodinėti man neitin patinka. Be to ir žirgas negali parodyti savo greičio,-pasilenkusi šiek tiek į priekį mergina ištiesė ranką ir paglostė Sakalo kaklą.-Ne, viskas gerai, dėkui,-nusišypsodama atsakė mergina,-gal norėtumėt kartu pajodinėti? Man praverstų draugija.-Vėl išsitiesusi balne paklausė rudaplaukė. Nors namuose ji drąsiai jodinėjo rančos laukais viena negrįždama visą dieną, tačiau čia ji nepažinojo nei apylinkių, nei vietinių žmonių.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #171 Prieš 5 metus »
Tau patinka greitis-suvokė Igoris, išgirdęs, kad merginai nepatinka jodinėti miškais, o jaunuoliui atvirkščiai - tik pasakyk, kad eisi ar josi į mišką, prisistatys iš karto prie tavęs,- Žinoma,- sutiko rudaplaukis ir paraginęs Apolą, pasuko žirgą lauko maniežo link,- už lauko maniežo plyti aptvertos pievos. Galim tenai joti. Beje, esu Igoris. Kuo tu vardu?- pasigirdo malonus jautriai ausiai kanopų dunksėjimas (kiemas nebuvo išklotas jokiomis plytelėmis) ir Igis paleido kaštoninį žirgą ramia žingine.
Galėjo pradėti nuo klasikinių klausimų, tačiau susilaikė. Žirgyne susidariusi ramaus ir nerūpestingo gyvenimo vaizdas jaunuolį privertė susimąstyti ir patylėti.
 Tai buvo labai keista - nuo pat gimimo jį sekiojo paslaptys ir pavojus, ką jau be kalbėti apie tai, kad ketvirtame kurse dalyvavo Antrajame Hogvartso mūšyje, septintame - Demonų mūšyje, o dabar, jam susižadėjus su Emi, Likimas ir Gyvenimas nuspręndžia kuo daugiau užtaikyti jo gyvenime tokių idiliškų akimirkų. Tarsi bando užliūliuoti prieš audrą. Buvo kvaila manyti, kad gyvenimas pagaliau bus ramus - anaiptol. Tai tik tvanki, sausa, karšta diena prieš škvalą - tiesiogine ir perkeltine prasme. Iš tikrųjų oras ir įkaito - saulė pasiekė zenitą, net vėjas nardantis po aukštą pievų žolę, pamiškės medžių žalius apdarus, nepadėjo išvaikyti kylančio karščio.
Žirgyno teritorijos vaizdas po truptutį keitėsi: lauko maniežui likus už nugaros, priekyje pasirodė pievos.
-Nuo kiek metų pradėjai jodinėti?- pagaliau pokalbį pradėjo Lorijanas, tvirčiau įtempdamas vadeles - Apolas jau linko prie žolės. Nieko tinkamesnio užklausti taip ir nesugebėjo - buvo labiau pripratęs prie tokių žmonių, kurie kažką slepia arba jų gyvenimas pilnas tamsių, nežinomų paslapčių, o netokių, kurie ramiai sau gyvena. Visgi, tokiems, kaip naujajai palydovei, pavydėjo. Jie nors nematė, kaip žusta žmonės ir kitokie padarai.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #172 Prieš 5 metus »
Vaikinui sutikus joti drauge Davina šyptelėjo ir švelniai pragino Sakalą. Šis ėmė lėtai žingsniuoti šalia kaštoninio žirgo išlaikydamas atstumą. Nors abu žirgai buvo ramūs, tačiau atsarga gėdos nedaro. Be to rudaplaukė puikiai žinojo kas būna, kai du žirgai atsiduria per arti vienas kito.
-Tuomet jojam,-linktelėjo mėlynakė išgirdusi, jog netoliese plyti pievos. Dabar ne tik Sakalas su nekantrumu laukė kada galės skuosti pievom, bet ir Davina. Metus laiko nejodinėjusi mėlynakė ilgėjosi šio malonumo ir vėjo, kuris draiko plaukus skuodžiant per laukus,-Davina Murrell,-Igoriui paklausus merginos vardo prisistatė rudaplaukė. Netrukus žirgynas liko už nugaros ir priekyje atsivėrė ištisos pievos. Išvydęs jas Sakalas tyliai sužvengė. Regis, tu taip pat ilgai nelakstei...Davina suprato žirgo ilgesį, juk ji būdama žmogum be galo ilgėjosi jojimo, o kaip tuomet žirgas to turėjo ilgėtis? Diena iš dienos būti garde turėjo būti kankynė.
-Turbūt nuskambės keistai, bet pirmą kartą ant žirgo užsėdau būdama vos kelių dienų,-išgirdusi vaikino klausimą šyptelėjo mergina,-grįžus motinai su manimi iš ligoninės, tėtis buvo toks laimingas, jog vos tik paėmęs mane ant rankų sėdo ant žirgo ir nieko nelaukę apjojom visą rančą. Taigi jodinėju nuo gimimo,-nusijuokė mėlynakė,-o pati ant žirgo užsėdau būdama septynerių, tuomet viena išjojau į laukus, žinoma, tai nebuvo pats geriausias mano jojimas, tačiau būtent nuo to laiko jodinėjau viena, ooo...-rudaplaukė kiek pasimetė, kaip turėtų kreiptis į vaikiną. Igoris buvo vyresnis už ją, tačiau vos keliais metais.-o jūs?-galiausiai pabaigė klausimą.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #173 Prieš 5 metus »
Igoris įdėmiai klausėsi merginos, prisitačiusios Davinos vardu, pasakojimo.
-Nė kiek nekeista,- tyliai nusijuokė rudaplaukis. Mergina iš tikrųjų atrodė gimusi jodinėti ant žigo,- Taigi,  tu pati jodinėji nuo septynerių...- pasikasė pakaušį,- Na, aš pradėjau jodinėti nuo šešiolikos, vasaros pradžioje. Pusseserė pasiūlė pabandyti, nes pati jodinėjo, o aš rymojau prie tvoros,- Igoris prisimerkė prisimindamas tą dieną, karštą kaip ir ši,- Nuo to karto pradėjau jodinėti per vasaras, na iki kolei pabaigiau mokslus. Tada dvejus metus ištisai jodinėjau, nors esu labiau linkęs sakyti, kad visgi turėjau metų pertrauką iki šios vasaros,- vaikinas sutramdė šypseną.  Kodėl - geriau nereikia gilintis
- Ir nesikreipk į mane "jūs" - nesu toks jau ir seno ir garbingo amžiaus. Guldau galvą, kad mus skiria tik keturių ar penkių metų skirtumas,- priminė buvęs švilpis. Jis nepyko, bet nujautė, kad šis kreipinys tiktų daug geriau štukamečiui von Sjuardui, negu jam.
Akies krašteliu pamatydamas Sakalo norą lėkti per pievas, Igoris atidžiau žvilgtelėjo į Daviną. Lyg nujautė, jei prasitars apie lenktynes ar į tai kažką panašaus, Davina žaibiškai sutiks... arba nutylės norą dėl jam dar nežinomų merginos principų ar pagarbos vyresniesiems. Visgi, vis vien vaikinas norėjo pamatyti kiek greitas gali būti Sakalas - niekada ant jo nebuvo jodinėjęs ir nematęs kokiais ilgumo šuoliais lekia į karvės margumą panašus eržilas.
- Žinai ant kiek tavo žirgas yra greitas?- galų gale paklausė, prajodamas vartelius į pievas, tuo tarpu Apolas papurtė savo tamsius karčius.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #174 Prieš 5 metus »
Išgirdusi vaikino pasakojimą Davina susimąstė. Vadinasi, Igoris pradėjo jodinėti būdamas mano metų...Koks būtų mano gyvenimas, jei nebūčiau augusi šalia žirgų ir jais jodinėjusi? Ar vistiek čia būčiau? Taip, turbūt...
-Gerai, nebesikreipsiu į ju...į tave taip,-nusijuokė mėlynakė,-bet galbūt papasakosi kodėl nejodinėjai visus šiuos metus?-rudaplaukei buvo įdomu kas vaikiną privertė nutraukti jodinėjimą, jei šiam taip patiko. Regis, jis irgi žirgus myli. Išvydusi pievas jau visai šalia Davina šyptelėjo. Atmintyje iškilo vaizdas, kaip ji kartu su tėvu skuodžia laukais. Ji ilgėjosi rančos, jos laukų, upelio, tačiau labiausiai savo žirgų. Nebe daug liko ir vėl grįšiu į rančą... Norėdama bent šiek tiek leisti Sakalui palakstyti mergina atleido šiek tiek vadeles ir paraginusi žirgą pasuko tiesiai į tvorą. Sakalas supratęs ko rudaplaukė iš jo nori ir kad pagaliau gaus bent šiek tiek palakstyti, nieko nelaukęs pasileido bėgte ir priartėjęs prie tvoros atsispyrė šuoliui. Žirgui nusileidus Davina šyptelėjo ir pasuko jį link kaštoninio žirgo. Patenkintas Sakalas tyliai sužvengė ir įsmeigė žvilgsnį į tolį.
-Ne, joju pirmą kartą su juo, bet Sakalas yra gan tvirtas ir jaunas, o to jam ir užtenka,-paglosčiusi Sakalo kaklą šyptelėjo mėlynakė atsakydama į užduotą klausimą.-Be to ne vien nuo žirgo priklauso, kaip greitai jis bėgs, daug priklauso ir nuo raitelio.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #175 Prieš 5 metus »
Igoris šyptelėjo. Būtinai turi paklausti to, apie ką nenori nė šnekėti.
-Turėjau darbų, štai kodėl nejodinėjau,- viena jų - susirasti Emilijaną, išlikti gyvam ir pradėti mokslus Skutelyje-pabaigė mintyse rudaplaukis.
Sakalui grakščiai peršokus tvorą, vaikinas pakėlė antakius.
- Dalyvavai konkūrų varžybose? Kaip pirmam kartui, gerai joji su svetimu žirgu....ir šokinėji,- pagyrė ir pavartė akis,- taip ir nuo raitelio priklauso, ypač jo ūgio. Iš manęs būtų prastas žokėjas,- pasijuokė iš savęs ir paragino Apolą risčiai. Žemė pradėjo smagiai dundėti.
-Papasakok apie save daugiau. Kokiu veislės žirgu pirmą kartą savarankiškai jodinėjai?  Kiek metų tau buvo, kai pirmąsyk kritai nuo žirgo? Kokia mėgstamiausia žirgų veislė? Buvai žygyje su žirgais?
Klausimai. Atrodo, nuo pat ketvirto kurso šis, kiek nors įkyrus žmonių ar nežmonių (susitaikykim, šiais laikais Hogvartse tikrai priviso daugybė antgamtikų) klausinėjimas niekur nedingo. Iš prisimiminų iškilo Uždraustojo Miško proskyna. Žiema. Tą dieną po pokalbio bendrajame kambaryje su Švilpynės vadovu Reinher, ar kaip ten jo pavardė buvo, nuklydo į proskyną. Ir apipylė klausimais dviems metams jaunesnę mergaitę.
Kita vertus... jaunuolis nepajuto, kaip paniro į prisiminimus. Gal su metais tampa nolstagijos kupinas, o gan net nugrimzda į paniūrystę (išvertus iš senovinės lietuvių kalbos reiškia melancholiją, dėkokim Konstantinui Sirvydui)?
Igoris nejučiomis sustabdė Apolą - kaštoninis žirgas pradėjo vėl žingsniuoti.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #176 Prieš 5 metus »
Vaikinui trumpai atsakius į užduotą klausimą, Davina suprato, jog šis nenori apie tai kalbėti, tad daugiau ta tema neklausinėjo.
-Taip, anksčiau dalyvavau,- linktelėjo mėlynakė,-nors man vistiek visada labiau patiko žirgų lenktynės. Tai ne pirmas kartas, kai joju svetimu žirgu. Namuose ne kartą jojau kitais žirgais, tik žinoma savas žirgas vistiek geriau,-šyptelėjo rudaplaukė.-O galbūt atvirkščiai? Būtum konkūro čempionas?-Nusijuokė mergina ir susimąstė Igoriui apipylus ją klausimais.
-Pirmą kartą jojau ant Morgano veislės žirgo. Turbūt tada pirmą kartą ir nukritau būdama septynerių. Išjojusi į laukus buvau tokia laiminga, jog visai pamiršau, kad galiu viena nesuvaldyti žirgo. Šiam pasibaidžius ir pasileidus per laukus nespėjau jo suvaldyti ir neišsilaikiusi skaudžiai kritau ant žemės. Keisčiausia, tai jog pamiršusi apie skausmą puoliau vytis žirgą. Žinoma, jį sugavo tėtis, kai išjojo ieškoti manęs, pastebėjęs, kad manęs nėra namuose. Tik po kurio laiko pajutau užplūdusį skausmą...Maniau daugiau nebejodinėsiu, tačiau jau vos kitą dieną šokau ant žirgo ir vėl išjojau,-nusijuokė Davina,-nė nežinau, neturiu vienos mėgstamiausios veislės, kiekvienos veislės žirgas man kažkuo patinka, bet turbūt labiausiai patinka grynakraujai jojamieji žirgai. 13-tojo gimtadienio proga tėtis padovanojo kumeliuką šios veislės, dabar jis mano mylimiausias žirgas. Tai pirmas žirgas, kurį pati prajodinėjau. Žinoma, nebuvo lengva...Tačiau netrukus tapom geriausias draugais. Taip, kelis kartus buvom žygyje su žirgais, turbūt tai buvo vieni iš geriausių žygių,-nusišypsojo mergina.- O tu? Teko kristi nuo žirgo? Be to, gal teko prajodinėti žirgą arba dalyvauti kokiose nors varžybose?-žvilgtelėjusi į vaikiną šyptelėjo rudaplaukė.
-Gal norėtum išbandyti, kuris žirgas greitesnis?-Paraginusi Sakalą risčia paklausė mėlynakė.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #177 Prieš 5 metus »
Esi supratinga,- pastebėjo rudaplaukis, pamatęs, kad mergina daugiau nesigilins, kokių turėjo darbų, neleidusių jam jodinėti.
-Aišku,- sumurmėjo ir patapšnojo žirgui per kaklą,- Konkūras...hm,- numykė,- Man labiau patinka medžioklinis jojimas. Na, pasielgei drąsiai, bet ir kvailai, ir naiviai- atsiduso Lorijanas,-  Nerėšiu moralo, nes tai jau nutiko.Tikiuosi kitą dieną išjojai su palyda?- atsisuko į Daviną ir pakėlė klausinančiai antakius,- Nuo trylikos metų prajodinėjai? - nepatikėjo Igoris, kuo labiau, tuo daugiau stebėjosi šia mergička,- Nekiekvienam toks darbas.
Galiausiai klausimų ruletė atsisuko prieš jį patį. Kurį laiką tylėjo, įsistibeilydamas į horizontą.
Pievų žolė lingavo nuo silpno vėjo, saulė spigino, bet jau slinko vakarų pusėn, vasaros karštis slopo.
Ramybė, o dar tie klausimai... Jis nė nepajuto, nepastebėji, kaip valandos pašėlusiu greičiu lekė.
- Teko, ne vieną ir ne du,- galiausiai prakalbo,- Bet pirmiausia reikėjo surasti mano ūgiui tinkamą žirgą. Tik tada pradėjau kristi. Prajodinėti žirgus teko, bet varžybose - nedalyvavęs. Tik su gimine jodavom į medžioklinus jojimus, nes daugelio galvos pramuštos medžiokle ir miškais,- akies krašteliu dirstelėjo į Daviną, į tą rančos pasiutelę.
Na, pagaliau, susišvietė.
-Gerai,- sutiko su šypsena ir paragino kulnais. Apolo žinginę pakeitė risčia, po to- pusšuolis.
Leido Davinai jį pasivyti.
Tik kol kas.
Na, bet ir širdies neskaudės, jei prakiš.
Žemė sudundėjo, vėjas sušvipė plaukuose. Žinojo, kad yra stambesnis ir aukštesnis už Daviną, Apolas yra didesnis už  Sakalą - Apolo pušuoliai buvo platesni už margojo eržilo. Tačiau Davina buvo smulkesnė, žemesnė, kaip ir šiek tiek Sakalas - pranašumas buvo tas, kad jiems oro pasipriešinimas bus mažesnis, nei jam su Apolu.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #178 Prieš 5 metus »
-Už tą įvykį man tėtis, kaip reikiant atskaitė moralą...-Šyptelėjo mėlynakė,-ne, kitą dieną pasielgiau taip pat,-papurtė galvą rudaplaukė,-pasiėmiau žirgą ir viena išjojau. Tik šįkart nejojau toli nuo namų, be to pasiėmiau ramiausią žirgą, tad nė karto nenukritusi grįžau į namus. Žinoma, tada greičiausiai jojau risčia, bet vistiek buvau laiminga, kad man pavyko.-Atmintyje iškilus prisiminimui Davina nusišypsojo.
-Ne, prajodinėjau jį būdama penkiolikos. Kai man jį padovanojo, jam tebuvo vos kelios dienos. Grįžusi po dviejų metų ėmiau jodinėti su juo. Visiškai sutinku, žirgą prajodinėti tikrai nelengva...-linktelėjo mėlynakė žvelgdama į horizontą. Saulė ritosi į vakarų pusę, tad oras pamažu vėso. Merginą apsupo gaivi vėsa.
-Patiko tokie jodinėjimai? Nors niekada nebuvau medžioklės jojime, tačiau teko šaudyti iš lanko jojant žirgu. Nelengva pataikyti į taikinio vidurį sėdint ant žirgo nugaros,-žvilgtelėjusi į vaikiną šyptelėjo mergina, o jam sutikus palenktyniauti Davinos veidą nušvietė plati šypsena. Igoriui paraginus Apolą, mergina palinko prie Sakalo kaklo.
-Nagi, parodyk koks greitas esi,-šyptelėjusi mėlynakė paragino žirgą. Šis nieko nelaukęs pasileido paskui Apolą ir netrukus pasivijo jį. Žvilgtelėjusi į Igorį mergina šyptelėjo ir dar kartą paragino Sakalą. Žirgas pasileido šuoliais aplenkdamas kaštoninį žirgą ir kaip reikiant išsiverždamas į priekį.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Igoris Lorijanas Greywindas

  • Hileris
  • ****
  • 402
  • Lytis: Moteris
  • Chirurginio skyriaus hileris, magizoologas.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #179 Prieš 5 metus »
-Taip, patiko,- su šypsena tarstelėjo Igoris,- su gauja skalikų dažniausiai vydavomės lapes,- pridūrė dar, kai išgirdo, kad Davina yra šaudžiusi iš lanko jojant. Jaunas vyras pakėlė antakius, bet daugiau nieko nesakė.

Kanopos ritmingai dunksėjo žeme, šiltas vėjas plaikstė rudas garbanas. Mėlynai pilkų akių savininkas prisimerkęs stebėjo į priekį įsiveržusią merginą. Davina su savo žirgu dar nepriminė tolumoje boluojančio taško, tačiau jau mažai betrūko to. Pabūti džentelmenu ar nebūti? Vaikinas vyptelėjo į paleido Apolą greitesniais šuoliais.
Greitis. Vėjas. Igorio atmintyje iškilo kvidičo čempionatas, kai jis Švilpynės komandoje žaidė kapitono ir gaudytojo pozicijoje. Tačiau šį kartą buvo kitaip - lenktynės buvo ant žemės, o aukso šmaukštas - nematoma linija kažkur priekyje prieš Daviną, kuri prieš kelioliką minučių greitai jį pasivijo ir aplenkė.
Apolas, Igorio paragintas, šuoliavo gan greitai. Rudasis žirgas, priminantis klaidesdeilo ar Hanoverio veislės žirgą  sparčiai vijosi Sakalą, kol galiausiai Igoris jojo šalia pat rančos merginos.
Rudaplaukis nusišypsojo Davinai.
Netrukus Lorijanas Greywindas jau jojo priekyje. Tačiau dabar nespaudė taip smarkiai Apolo - palaikydamas ne tokį spartų šuoliavimų, žirgas gavo šiek tiek pailsėti.