0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Dakota Jackson

Ats: Žirgynas
« Atsakymas #150 Prieš 8 metus »
Tamsiaplaukė stebėjo purpurinių plaukų savininkę labai atidžiai. Kai ši pavartė akis, rudakė susiraukė ir mandagiai pasiteiravo:
-Kas dabar?-Tavaret atsiduso ir tęsė.-Kažkas blogai? Merlinai? Aš apgalvojau viską. Tu būsi Giltinė.
Nors vardas atrodė moteriškas, kreminis arklys, nuo šiol jau Giltinė, prunkštelėjo ir kuo rimčiausiai sulinksėjo. Jo balti karčiai plaikstėsi, viliodami užsikarti ant jo nugaros ir nulėkti kartu su vėju. Tauridė ir pajuto tą jausmą, tad greit užšoko ant žirgo, tvirtai įsikibo ir paragino žirgą. Giltinė iš karto viską suprato ir pradėjo lėkti kaip pašėlęs. Tavarė klykė, tačiau vėjas sumišo su klyksmu ir girdėjosi padrikas riksmas. Tav pamojo Afroditei, kad taip pat ropštųsi ant savo žirgo ir nulėktų su vėju.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #151 Prieš 7 metus »
Tas dideles pamiškės pievas juosė kadaise visai graži buvusi, dabar jau kiek išklypusi tvora. Kadaise buvo ir aukšta, tačiau viskas iš žemės išėję žemėn sugrįžta, tad prie tos pačios dirvos lentos ėmusios pūti, tvora grimzti, natūraliems gamtos procesams burtais nebuvo priešintasi, jau vien dėl tokių priežasčių kaip žirgyną lankantys akylesni žiobarai, kurie galiamai stebėtųsi, jei per dvylika metų tvora būtų išlikusi tokia pati, kaip ją pastačius, šviežutėlė. O ir šiaip, gražu buvo stebėti vis dar su žmonija kovojančią gamtą.
Štai ant tos tvoros, balansuodama vėjelyje (o gal specialiai linguodama, ką gali žinoti, juk buvo visai įmanoma, kad apsimestų laiveliu, dreifuojančiu vidury vandenyno) sėdėjo Firielė. Nedrįstų paneigti niekas, ji buvo graži, o ir malonumo skaityti, kokia graži buvo, taipogi niekas nedrįstų atimti. Saulės įkaitinta, vėjų nugairinta, smėlio nubraižyta, to paties ir į akis, šnerves, ausis prinešta, ant kaktos matėsi nubrauktų žemių pėdsakai, tačiau kaip tikra keltė panages išvalė, ko gero, tai buvo švariausia kūno vieta. Ant blakstienų, nei ilgų nei trumpų, tokių, su kokiomis gimė, irgi siūbavo smėlio dalelės, pamanytum, kad iš kopų prie Baltijos jūros ką tik parėjo basomis, karšto smėlio nuraudintomis kojomis, tie patys krislai ir kliūdavo ant akies obuolio, nešvariais krumpliais trinamų akių kampučiai paraudo ir perštėjo.
Įteigti natūralų gamtos grožį nelengva, nes jis per daug natūralus ir skaitytojui jaučiamas žūtbūtinis noras jį įteigti, ir teigiantieji jį jaučia, tad pridėkime trupinį nenatūralaus grožio, kad būtų atsvara. Dalis baltųjų, saulės dar labiau nušviesintų sruogų buvo rūpestingai sukeltos ant viršugalvio ir rūpestingai susmeigtos į kuodelį, taip, kad atrodytų viskas daryta paskubomis. Žinoma, tas rūpestingai susuktas kuodelis įgavo dar daugiau nerūpestingumo (raskime kitą žodį) kapstantis po žemes ir smėlius, čia jau tyčia, ir taip, gamta vėl prikišo savo pirštelius.
Kadaise Firielė užsimanė auskaro, o kadangi turėjo tokias išskirtines dailias auseles, dabar kairiojoje blizgėjo baltas beveik taisyklingai apvalus perliukas. Jos manymu, kriauklelės nuapvalintas akmenėlis galėjo būti įrėmintas ir į tą ypatingą tarsi miglele apsinešusį pilką metalą, tačiau juvelyras tokio nebuvo regėjęs. Ką padarysi.
Ir šitaip, natūraliai ir nenatūraliai graži elfė siūbavo ant žemėn grimztančios tvoros, primerktomis akimis gainiojo vieną kitą raitelį, neužmiršusį savojo žirgo ir mintijo apie paprastus ir nepaprastus dalykus.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #152 Prieš 7 metus »
Ir toliau varnė ieškojo savo laisvės - net jei teko mėgautis tokiomis trumpomis, net savotiškai liūdinančiomis išvykomis į kitas vietas, kur rodos, kad toji laisvė buvo pasiekiama, bet it koks šilko audinys, visada, be jokių išimčių išslysdavo iš trapių merginos pirštų, nukrisdamas tiek, kad tik kitą kartą jį pakelk - ir vėl tas pats, kartojosi ir kartojosi, galbūt kaip sukimasis aplink, nesustabdomai ratu užburtas eiti.
Galbūt beviltiška buvo save taip kankinti. Ieškoti laimės, ramumos, džiaugsmo, kuris buvo toks apgaulingas, buvo toks trumputis. Kuris, nori nenori, visada iškrenta iš rankų, ir nieko nepadarysi.
Bet žinoma, būdama tik kvaila šešiolikmetė, trokštanti to labiau už viską, norinti tai susigrąžinti labiau už viską, Nana krito į tą pačią duobę, vėl ir vėl. Įkrenti, išsiropšti, įkrenti, išsiropšti..
Tad kita jos vieta, kita duobė, kuri suteiks jai apgaulingos laimės pasirodė esąs žirgynas. Ten, kur gyvavo Gamta, ten, kur gyvavo Gyvybė, ir dar palyginus tyra - jeigu tik žmonės nebūtų prikišę savo purvinos rankos, ir toliau ji būtų gyvavusi, kitaip, bet tai būtų tikrasis gyvenimas. Tikrasis gyvavimas, tikroji priežastis, kodėl reikėjo tai daryti. Dabar žirgai, net ir savotiškai laimingi, rudose akyse atsispindėjo tokie pat belaisviai kaip ir ji.
Tik staiga, ir vėl tas pats jausmas - it kažkas dieviško, bet netikro. Rudos akys, savotiškai negyvos, su savotiškais blizgučiais viduje apžiūrėjo viską aplink - tik tada regos lauke tarsi iš niekur šoktelėjo persona, balta, vos ne dar viena savotiška deivė. Kad ir kaip buvo stebėtis kuo kitu - sunkiai įžiūrimais  veido bruožais, lengvomis bronzos dulkelėmis padengta, o gal ir išmaudyta oda - akys it nedorėlės neregėjo nieko kito, kaip tik svajingą plaukų baltumą. Gal reikėjo tai sieti su žilimu, gal su akimirkos dalį tetrunkančiu Marijos Antuanetės sindromu; o galbūt nepažįstama mergina buvo dar viena deivė, kurių varnei sekėsi aptikti net per daug.
-Atsiprašau,- įsiterpė į jos sėdėjimą, galbūt ir pozavimą, galbūt aukų laukimą. Net nesuprato, kad jas skyrė toks atstumas, kad Nana net pati nepajausdama tuos metrus ligi jūrų deivės, nežinia kodėl, bet tokias sąsajas padarė, lėkė tekinom ligi šios,- Ar netyčiomis nebūsit persireinkarnavęs Eridanas?
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #153 Prieš 7 metus »
Vienas iš paprastųjų dalykų, apie kuriuos galvojo, buvo žolė. Negalėtų konkrečiai pasakyti, kokios tos mintys apie žolę buvo, užteko ir to, kad buvo, juk reikia kartais pamąstyti ir apie paprastesnius dalykus. Visa bėda, kad mąstytdamos per daug žmogiškąjį protą turinčios esybės primąsto nebūtų dalykų, kurie apsunkina gyvenimą ir/ar egzistenciją, su skausmuprieklia įtampą ir ją nusodina ant sprando, kai visą, eterinį ir neetirinį svorį turėtų nešti vien kūno indas. Taip, lyg jo būtų negana, minėtosios esybės persipildo nebūtais dalykais, o tada raivosi bandydamos savojo permąstymo svorį nusimesti.
Ir šitaip nuo žolės mintys sudėtingėja, kol pasiekia kitą lygmenį. Ak.
Iš tų primerktų akių svajų pažadino balsas, gražus, tą aukščiau aprašytąjį svorį ilgai nešiojančios asmenybės balsas - keistai pavargęs, gyvybingas tuo pat metu.
Firielė sumirksėjo, šitaip dar vieną smėlio krislą nudanginama tiesiai į akį. Ir vėl. Pamėginusi išmirksėti dalelę, pažvelgė žemyn nuo savo aukštosios tvoros, nusišypsojo, tarytum išvydusi pilką lietaus debsėlį giedrame danguje. Akimirkas kelias tyrinėjo merginos veidą, rodėsi, jau visą pasaulį patyrusį, dar plačiau nusišypsojo. Jai šią dieną buvo gera nuotaika.
- Nemanau. Kol kas gyvenu pirmą kartą, o ir šio pabaiga dar toli. Kodėl taip pamanei? - paklausė. Elfei patiko uždavinėti klausimus ir gauti į juos atsakymus, kad ir kokius nerišlius, nesąmoningus, kartais labai protingus, kartais gilius, daugiaprasmisu, daugiasluoksnius, kurių pirmojo sluoksnio esmė būna didžiausia, dažnai tuščiausia, o prisikasęs iki paskutiniojo terandi mažytę tiesą, kurią jau buvai suvokęs, tačiau nepasiemęs sau. Tokiomis akimirkomis pasireiškia nusivylimas, ir vėl, po juo dar daugybė sluoksnių, daugybė patyrimų, kol netyčiomis, su šitokiomis pastangomis ir didžiu nusivylimu į save įsidėtą tiesą priimi kaip neatskiriamą kūno dalį ir imi naudoti.
Vėjelis staiga pakeitė kryptį ir įpūtė baltą sruogą tiesiai į šypsančią burną, mintyse keiktelėjusi, pirštais išgriebė plaukus.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #154 Prieš 7 metus »
Nelabai ir suprasti ėjo, kodėl tokią daugumą žmonių, ypač merginų, ėmė sieti su deivėmis, kodėl ėmė įžiūri kažką magiško jų veido bruožuose ir žvaigždes, ar šiuo atveju upes jų plaukuose. Nelaikė savęs grožyje skęstančia mergina, nelaikė ir ta, kuri visur jį regi. Pasaulis, kad ir koks nuostabumų, kad ir kiek nepaliestų motinos Gamtos vietų turintis vistiek buvo tarsi stiklas, kuris gali skaudžiai sužeisti, kartkarčiais parodant ir savo šlykščiąją pusę.
-Taai,- numykė, akis pakeldama į tolimiau esančius žirgus,- Galbūt plaukai? Nežinau. Asociacija su upe, asociacija su grožiu - vistiek galutinis rezultatas esu aš, tiesiai šviesiai to užklausianti.
Visur aptinkamą grožį mažomis letenėlėmis sekė ir kalba, pradėta be jokių pasisveikinimų, be jokių susipažinimo ritualų - kas gi iš šių, jeigu apie žmogų, padarą, gyvį ar kūrinį nieko nesužinai? Tai buvo tik bereikšmiškas elgesys - ir einanti taip, tarsi pokalbis neturėtų abstrakčių ir nubrėžtų ribų, einantis tiek, kiek turi eiti; sustojantis tada, kai viskas ir turėjo sustoti. Gi ne veltui viską ir valdė Visata, aukščiausioji jėga, kad ir kokius pasirinkimus pats priimdavai, galutinis apsisprendimas niekada nebuvo jokio menko žmogėno.
-Ar kažkas buvo minėjęs jums, kad grožis yra per daug nenatūralus pas jus? Ne blogąją prasme, be atgamtiškas ir niekur neaptinkamas,- ir va, Visata atlikinėjo savo darbą. Gal kuris ir užvadintų tai flirtavimu ar kuo panašiu, tačiau tai tebuvo smalsus klausimas, išėjęs iš dar smalsesnės savininkės. Nusibraukusi ir taip neklusnių plaukų sruogą už ausies ir tarsi tylomis džiaugdamasi, kad neturi stulbinančio grožio ir kažko, dėl ko reiktų pykti ant tokio gūsio šalto oro, Nana galbūt vaikišku smalsumu persipildžiomis akimis atsisuko į merginą, tokią savotiškai išdidžią ir tokią tolimą jų menkam pasauliui, kad pasivyti ir apglėbti. 
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #155 Prieš 7 metus »
Firielė smalsiai, smalsumo neslėpdama už akių, pažvelgė į merginą iš savų tvoros aukštybių. Paspoksojusi sekundę kitą, vien akimis pabandžiusi įsibrauti į gilesnes juodaplaukės dalis, nušoko nuo tvoros žemyn, ant žolės, kuri siekė kelius, ta pati, kurią visai nesenomis akimirkomis apmąstė elfė. Šypsojosi. Ne, niekas nebuvo jai sakęs kažko panašaus apie jos grožį, niekad ir pati negalvojo, kad jis gali būti nenatūralus, antgamtiškas; niekur neaptinkamas - tap. Pati save sąmoningai ir nesąmoningai siejo su žeme, su gamta, buvo toji, kuri tam tikra prasme su tąja Gamta susitarė, susigyveno, naudojosi viena kita grąžindamos tai, ką paėmė, vienaip ar kitaip.
- Nenatūralus? Antgamtiškas? - neslėpė savo nustebimo. Velniai rautų. Nenatūralus. Iš tam tikrų pusių, elfę toks pareiškimas pribloškė. Ėmė mintyse svarstyti, kas jau tokio antgamtiško, kitur nerandamo, nematomo, neegzistuojančio pas ją yra. Ar tai kažkas matomo plika akimi, ar paprasčiausiai jaučiamo, toks dalykas, kaip dvelkianti galia ar kažkas panašaus? Žinoma, mintys irgi šviesos greičiu nuslinko prie smailių ausų, melsvai žalios runos ant dilbio, baltų plaukų... Galbūt žvilgsnio.
Kilstelėjo smakrą, pasižiūrėjo į giedrą dangų. Nebuvo matyti nė debesėlio, o ji staiga užsimanė lietaus. Kad nuplautų smėlį nuo odos, žemes nuo kaktos, permerktų drbaužius ir plaukus, paliktų šlapią kaip viščiuką ir verstų žolėms nemaloniai limpant iš visų pusių per laukus risnoti link pastogės. Atsiduso.
- Prašau, sakyk man tu, - iškvėpdama tarstelėjo, skubotai, tarytum būtų ką prisiminusi. Perkėlė visą kūno svorį ant vienos kojos, ant išryškėjusio kairiojo klubo susidėjo delnus. Lengvai papurtė galvą, nusišypsojo. - O tau ar kas nors sakė, kad verti susimąstyti?
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #156 Prieš 7 metus »
Galbūt į ją iš aukščiau žiūrėti buvo tarsi įprastinis dalykas - ant tiek įprastas akiai, kaip ir paprasto žmogelio akių užvertimas į dangiškuosius ir ne tik stebuklus, kad net keista pasidarė regėti ją savo akių (net kiek žemiau) lygyje. Savotiškai negarbinga, netgi - ypač su ta išvaizda ir mina, tarsi mergina būtų išgirdusi kažką nedovanotino. Nana nepajuto, kaip vien dėl to galva susisuko - žinoma, tai nebuvo tikra deivė, ir žinoma, jinai neturėjo turėti įtakos merginai, daug jaunesnės ir ką tik sutiktos. Galbūt vien išvaizdos ir užteko, kad žmonės ne tik tave garbinti imtų, bet ir savotiškai prisibijoti nepaklusti ar tai kaip nors menkai įžeisti. Linktelėjusi galva, tada šią papurčiusi taip, kad arba būtų pritarimas ir šį sekantis prieštaravimas, o gal tik plaukų susivėlimas, Nana prabilo.
-Taip Labai daug simetrijos, atrodo, tarsi būtų kaukė, suprantate? Tarsi būtų koks medelis, nedailus ir visiškai iš proporcijų išėjęs, bet užsisklendęs dar viena žieve, tokia didžiule, kad visus nelygimus ne tik išlygino ir sutvarkė, bet pilnai pakeitė. Dėl to ir atrodėt kaip iš aukštybių kilusi būtybė, tik šie dainose apgiedami turėjo tokius tobulus bruožus.
Rankas įbrukdama į kišenes ir žvilgsnį įsmeigusi į aukštose žolėse turinčius būti, bet plika akimi (ypač žmogiškąją kaip šios) neregimus mažyčius gyvius, varnė staiga užsimanė ledinuko. Keista, ar ne? Stovi prieš tokį gražų žmogų, stovi ten, kur akimirkai gali pasijausti laisva - o štai, jinai galvoja apie maistą. Bet kartu ir labai skanų ledinuką.
-Ne. Būsit pirmoji,- pusę lūpų šyptelėjusi pratarė, staiga peršokdama per tvorą ir kristelėdama į žoles, einančias jai ligi krūtinės. Patogiai įsitaisė, pakėlė akis į baltaplaukę merginą - taip, kaip ir priderėjo, žiūrėdama iš žemo,- Ar labai įžūliai skambėtų, jei paprašyčiau jūsų plaukų sruogos?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Nana Kannazuki »
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #157 Prieš 7 metus »
Pastebėjimai buvo taiklūs. Kaip kaukę antrą žievę užsiauginęs iš pažiūros tobulas medelis, tiek netobulumų slepiantis. Firielė išties buvo tokia, bet pati nebuvo atsakinga už savo įgimtų bruožų dailumą, vis tik juos gavo vos gimusi, tokį kūną, veidą, plaukus jai suteikė dviejų kitų elfų sąjungą, vadinamųjų jos tėvų, kurių nė neprisiminė ir prisiminti, ko gero, nenorėjo. Visa tai buvo labai seniai.
Ak, o jeigu netobulumų ir turėjo (tikrai turėjo), jie nebuvo matomi paviršiuje, plika akimi. O taip, vidus dailiosios būtybės buvo apgadintas, netyras, kaip velniškai užteršta upė, priešų ir nepriešų krauju papildyta, niekšybėmis ir nuodėmėmis. Galėtumėme net palyginti elfę su Dorianu Grėjumi, kurio visos niekšybės atsispindėjo portrete, o kūnas išliko jaunas ir gražus.
Pilkais žvilgsniais stebėjo juodaplaukę merginą, tylomis svarstė, kas ji tokia, iš kur, ką čia veikia - visi įprastiniai, standartiniai klausimai sukosi galvoje, abejotina, ar bus kada ištarti garsiai. Kažkodėl jie neatrodė tinkami užduoti būtent šiai asmenybei.
- Kam tau mano plaukai? - kone įtariai pasiteiravo ir instinktyviai saugodama juos nuo kokių nors entikėtų lazdelės mojų, sugriebė delnu. Slidūs, blizgūs kaip aukščiausios kokybės šilkas ar sintetiniai barbių plaukai. - Neskamba įžūliai, greičiau jau keistai. Iš kur galiu žinoti, kad neprisiūsi jų prie kokios lėlės galvos ir paskui lėlę badydama smeigtukais nemėginsi manęs nugalabyti?
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #158 Prieš 7 metus »
Delnu lengvai perbraukė per žoles, tarsi keistai ir sveikindamasi su šiomis - tarsi brauktų per kokio kūdikio ar ką tik pasaulį išvydusio kačiuko kailį. Kartu ir taip, tarsi lengvai brauktum per tarytum kokį atsiminimą, jau praeityje didelį impaktą ateičiai sukūrusį.
Panėrė galvą į žoles taip, kad aukščiausi stiebai būtų akių lygyje - atidžiai žiūrėjo ir stebėjo, galbūt kur trokšdama ir mažą vabaliuką užmatyti.
-Na jau ne,- sukikeno, nuo žolių akis pakeldama į merginą, dar kartą viską pakartodama,- Na jau ne. O ir jūsų žinios apie vudu palyginus žemos, kad Holiduviniais filmais remiatės, vis teks pranešti, jog nesu jokia kaplata.
Pritildė balsą - neatrodė svarbu toliau tęsti vudu išmones, kurios ir širdyse kitų buvo pripildytos stereotipiniais veikalais, kurie visą magiją, visus burtus, tradicijas, šokius, vudu turgus.. viską, absoliučiai viską atspindėjo iš blogosios pusės. O galbūt ir baltaplaukei personai tai būtų tik nuobodi pasaka prieš miegą.
-Tiesiog, tarkim, atsiminimui,- pakėlė veidą į dangų, tarsi svajingai kažko ten įnirtingai ieškotų - įnirtingai, bet svajingai, tuos nesiderinančius veiksmus drauge atlikdama taip, tarsi šie būtų jos gyvenimo kelio paskirti,- Nes netikiu, kad atmintis nenorės šio atsiminimo sujaukti, priversti klausinėti ir suabejoti taip, kad susisuks galva. Žinot, kaip kad.. fėjos, nakties fėjos, net ir magija nutviekstame pasaulyje jų užmatymas būtų toks dalykas, kur imtumei klausinėti, ar kartais  nesusapnavai, ar haliucinogenų neprigirdei pats savęs. Nors ir tuomet, kas galėtų paneigti, kad ir dabar nesapnuoju? Ar kad nesapnuojate ir jūs? Kad neesame tik sapne susitikę individai?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Nana Kannazuki »
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #159 Prieš 7 metus »
Rožė raudona, ramunėlė balta... Tavo sesė gražuolė, gaila, tu ne tokia...
Stovėdama toj aukštoj žolėj, pirštais sugavo besiūbuojančios smilgos virųūnę, delnu suėmė ir patraukė, kotelis dailiai išslydo iš savo apvalkalo. Pasukiojusi tarp pirštų įsidėjo kotelį į burną ir judindama žandikaulį ėmė švelniai siūbuoti, dantimis traiškė liauną stiebą ir čiulpė saldžias sultis. Smilgų buvo daug rūšių, elfė žinojo, kurios tinka štai šitaip kramsnoti, kurios tinka pinti virveles iš žolių, kuriomis nubraukus sėklas nuo viršūnės galima žaisti "gaidelisarvištelė", ant kurių geriausiai veriasi žemuogės.
Tebekramtydama pirmąją, ištraukė iš žolės dar vieną, storesniu, kietesniu kotu ir nusitaikiusi juokais it ietį mestelėjo į juodaplaukę žolėje. ši atsitrenkė į merginą ir krito į žoles, nepasiekusi žemės pakibo ant stiebų ir žiedų.
- Kas yra Holivudiniai filmai? - paklausė ne itin trokšdama išgirsti atsakymą. Vis tiek nelabai rūpėjo, ir taip, jos žinios apie vudu išties buvo sausokos, bet visad galėjo susirasti patikimų paukštelių, kurie pačiulbės reikiamą informaciją. Jeigu prireiks. O dabar mintinas reikalingumas negrėsė, nebuvo reikalo vargintis.
Vis dar ne itin pasitikėdama perbraukė per savo gražiuosius baltus plaukus, kelias sekundes kažką svarstė. Galiausiai iš drbaužio klosčių paslapčių išsitraukė mažyti juodo kristalo peiliuką, visada šį nešiodavosi, praversdavo ne tik rėžiant runas. Ašmenų briaunos buvo aštrios iš abiejų pusių, perbraukusi per ploną plaukų sruogą nupjovė šią ir įgudusiu judesiu paslėpė peiliuką. Nuskynė žolės stiebą, švelniai,taičiau pakankamai tvirtai, kad neišslystų, perrišo sruogelę ir padavė merginai.
- Sakai, fėjos... - šyptelėjo. Puikybė (ar kažkas panašaus) prabudo. Sudėliojo piršteliais Isa, švystelėjo į dangų ir po kelių sekundžių nusileido kelios snaigės, tuoj pat ištirpusios. Firielė šypsojosi.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #160 Prieš 7 metus »
Gal ji taip bando pasijausti arčiau gamtos - kvaila, ak, tokių kvailysčių persipildžiusi mintis šovė galvon stebint, kaip gražioji būtybė įsikando vieną smilgą, kitą mesdama į ją. Įsilieji gamtą į save, bet kuriuo ir bet kokiu būdu - galbūt tai buvo it apgaulingas būdas vėl suartėti su šia per kelių akimirkų tarps.
-Net nepatarčiau susižinoti, kas tai,- pratarė, akis užversdama į dangų. Pati ir retą kurį buvo mačiusi, kad ir palyginti dažnai laiką kino salėje leido - filmai nuolat eidavo, nuo naujų nesąmonių ligi senų nesąmonių, ir vienintelis įstrigęs dalykas buvo tas, kad juos visus skyrė tik menkos, tokios, kaip veikėjų vardai ar veiksmo vieta, smulkmenos. Galbūt savotiškai nostalgiška buvo viską prisiminti - tas šaltas naktis ir žvarbius rytus, kai ten leisdavo laiką, tą vieną kartą, kai realiai rodė kažką įdomaus ir tą įvykį, kai ją užkalbino irgi kažkoks vienišas moksleivis, ir kartu pasisiūlė pasidalinti popkornais.
-Tai ganėtinai malonu iš jūsų pusės,- su šypsena veide pratarė, dar pirštais švelniai paliesdama jos plaukų sruogą, it apkerėta būtų šių - o ir buvo. Akimirkoms prabėgus, kai gėrėjimąsi jau ir keistu būtų galima palaikyti, varnė ją saugiai į kuprinę įsidėjo, tarp vienos iš užrašinių, kurių pasirinkimas dar palyginus didis tokioje kuprinėje buvo. Akys užkliuvo už sudžiuvusios gėlės žiedlapio, įdėtą į kitą puslapį - audringos mėlynos ir švelnios geltonos priemaiša, turinti vos regimus rožinės brūkšnelius pačiuose kampučiuose. Švelniai išėmusi ją iš puslapio, pasukiojusi rankoje, ištiesė į merginą.
-Mainai turi būti lygūs, argi ne? Kitaip ir visa pasaulio tvarka sugrius, tik savo godumu visiems viską apšvietusi,- kelias akimirkas patylėjo, tada nusišypsojo, prisiderindama prie gražiosios merginos - bet ir tai tebuvo trumpas šypsnis, kurį greitai paslėpė žolės, į kurias paniro atgal krisdama,- Esu Nana. Septyni. Septynetas, suvalgęs devynetą, žinai? Seven eight nine.
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #161 Prieš 6 metus »
Pasirodė nemandagu atsisakyti dovanos, kad ir koks bevertis tas sudžiūvęs žiedlapis pasirodė tą akimirką. O gal juodaplaukei jis turėjo milžinišką reikšmę ir būtų įsižeidusi, jeigu elfė nebūtų paėmusi. Nors ką gali žinoti, gal ji suprastų. Firielė nepažinojo jos minčių koridorių ir mąstymo būdo, suprato tik, kad ją paprasta sužavėti tobulumo ir netobulumo santykiu, žavingai atskleidžiant šį gyvose būtybėse. manė, kad jeigu paprašytų, ši išaiškintų elfei ir arkliašūdyje slypintį jo savitą, natūralų grožį ir tai nebūtų neįprasta - tokių, kurie skiriasi nuo daugumos savo mąstymo būdų, irgi buvo dauguma. Tokių, kurie nemąsto - kita dauguma. Mažumos buvo tie, kurie mąsto (arba nemąsto) visais būdais ir vienu kuriuo tada, kai jiems patiems to norisi. Nedrįstų savęs priskirti prie nei vienos iš šių grupių. Dėl įvairių priežasčių.
- Tavo gražus vardas, - tarė. Niekad iki galo nesuprato, kodėl skaičiams kartais teikiama tokia didelė reikšmė. Spetynetas laikomas tobulumu, ketvertas - mirtimi ir negandomis, kryžkelėmis, trejetas, jis dažniausiai pasitaiko pasakose. Mėnesių yra dvylika, penkiasdešimt dvi savaitės metuose, trys šimtai šešiasdešimt - apskritimas, trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos ir žemė pradeda dar vieną kelionę aplink saulę. Šešiasdešimt valandų, minučių ir sekundžių, o visų šimtinių ir tūkstantinių ilgio bei tūrio ir visokių panašių matų net neverta vardinti. Gal taip tik paprasčiau gyventi.
- Aš Firielė Lučiena. Firielė pagal save, Lučiena pagal prosenelę, kuri pasirinko mirtingosios gyvenimą susisiejusi su žmogumi.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Nana Kannazuki

  • V kursas
  • *
  • 51
  • Taškai:
  • Do I not live? Badly, I know, but I live.
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #162 Prieš 6 metus »
Mergina, kurios lūpas retai palikdavo šypsena.
Mergina, kurią dažnas sutvėrimas žavėjo.
Mergina, kuri reiškė domėjimąsi.
Mergina, kuri norėjo sužinoti; kuri norėjo suprasti.
Ak, kiek daug merginos.
Ne kodėl, o kaip.
Ne kada, o kas paskatino.
Ne kuo, o kokia santvarka gyvenime nutiko, kad atsidurtų šitame gyvenimo - laikotarpio, netgi - taške.
Ak, kiek daug prieštaravimų.
Lėtai ir tingiai pramerkusi akis, Nana tylimos - kažin, delikačios Firielės vardu užsivadinusios būtybės ausys išgirs tai? - išleido krizulį, iškarto kurį pasigavo nedėkingai dėkingas vėjo gūsis, nusinešdamas į užkambarius, kuriuose tai tebus mistiškas aidas.
-Dėkoju. Prisipažįstant visapusiškai, visą laiką temaniau, jog kurtas buvo ne pagal skaičius šis - ar žinai, Firiele, kiek nesuskaičiuojamų dainų turi "na na na na" kaip fono garsą, kaip priedainį, kaip įžangą? Siaubinga, nesuskaičiuojama, neaprėpiama rankomis begalybė. Tiek daug, kad kiekvienoje, net to neturinčioje melodijoje, imi tą girdėti - vis dėlto, tai jau instinktas, tą girdėti ir įsiminus būti.
Atsitiesė tarp žolių, kuriuose gyvavo įsitaisiusi - jautė, kokia minkšta žemė, kokie smailūs žolių stiebeliai, tik besistengiantys apvinguriuoti šlaunis jos iš pusių visų. Skaudamai ištiesė nugarą, iš žemo žiūrėdama į atgamtiškąjį aukštą.
-Bet argi mirtingumas nėra tuo scenarijumi geriau? Ar tu būsianti kaip tik prieš jį, neapykantą pasirinkus dėl negautos laisvės pasirinkimo didžios?
Akimirką žiūrėjo į Firielę, sumirksėjusi regėdama Lučieną. Vardai turi skirtingas asmenybės savybes, vardai atskleidžia dažnai prieštaringus viens kitam bruožus. Raidės, kurios sudaro skiemenis, kurie sudaro pilną žodį, kuris įgauna paplitusį "vardo" pavadinimą, it etiketę kokią, buvo nereikšmingi žmogiškajai daliai. Jie buvo, atvirai sakant, niekada nereikšmingi ir negalimi valdyti tųjų rankų, kurioms priklausė; toji raidžių ir žodžių dalis tebuvo svarbi kitai grupei, kurią sudarė likusi žmonijos dalis.
Asociacijos.
Prisiminimai.
Mintys.
Norai.
Emocijos.
Bendrų vardų turėjimas pažįstamų rate, atvirai ir smalsumo įžnybtai pasakius, todėl ir buvo įdomus. Tai buvo kitokios asociacijos, kitokie jausmai ir prisiminimai didūs; tai buvo visiškai, absoliučiai ir nenuginčijamai skirtinga.
-Firielė. Lučiena. Gražioji deivė. Tai, kuriai mainais atidaviau žiedlapį. Ta, kuri turi švelnius plaukus. Ta, kurios vardai pragaišingai skirtingi ir ta, su kuria tikiuosi dar pasimatyti,- žodžiai lengvai slydo lūpomis jos, bėgo į laukus, žaidė po žoles; tačiau net tylumoje užsižaidę pasirūpino pasiekti adresatą reikiamą. Varnė grakščiai šoktelėjo iš žolių, kurių kelios, per silpnos esančios, nulūžo ir šoktelėjo viršun kartu su šią - lėtai linktelėjo, paskutinį kartą įsirėmino vaizdinį paveikslą atmintį,- Viso gero.
Atsukusi nugarą, spėriais žingsniais žygiuoti pradėjo priešingos pusės link - neatsigręždama pažiūrėti, dar kartą apsidairyti, paskutinį kartą pasigrožėti aplinka. Tiesiu taikymu težingsniavo - tai per žoles, tai per siaubingai minkštą žemę, tai per akmenukais grįstą taką tol, kol žirgyno teritorijoje buvimas jos tegalėjo būti palaikytas prastai kurta minčių bereikšmių iliuzija.
I would like to forget everything, to forget myself and to forget the world

*

Neprisijungęs Ashley Shaw

  • ****
  • 241
  • Lytis: Moteris
  • a wizard soul trapped inside a muggle body
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #163 Prieš 6 metus »
Merginukė atėjo čia ištrūkti iš tiek daug susikaupusių emocijų. Ji pyko, verkė, liūdėjo, džiaugėsi, tylėjo, nerimavo, gėdijosi, nedrįso, bijojo. Tiek jausmų virė vienoje, nedidelėje antrakursėlės širdelėje. Norėjosi viską mesti ir pradėti šaukti, tačiau ji negalėjo. Negalėjo atskleisti skaudžiausių temų ir leisti, jog kiti tuo pasinaudotų. Tik ne šįkart. Ji privalėjo susiimti ir visą tai iškęsti. Istorija kupina ašarų, skausmo negalėjo pasikartoti. Buvo duotas pažadas. Nesulaužomas. Pamiršti jį ir gyventi lyg niekur nieko. Tarytum ta baisi praeitis būtų tik nematomas šydas, retkarčiais išryškėjantis, tačiau neuždengiantis akių.
Ne, aš sau pažadėjau, jog nebeleisiu jausmams paliesti manęs. Taip ir bus. Aš privalau. Pasitikėti žmonėmis grifei buvo nepaprastai sunku. Užtekdavo pasakyti, jog ji turi mamą, tėtį, brolį, gyveno ten ir ten, kol persikraustė ten ir ten. Užtekdavo. Į širdį ji neįsileisdavo. Po to įvykio aptemdžiusio raudonskruostės gyvenimą, viskas pasikeitė. Širdis, nors niekas to gal būt net nepastebėjo, buvo perdurta kiauriai. Neatitaisomai. Atrodo, tai tik dvylikametė, tačiau jau spėjusi paragauti skausmo.
Mergina stengėsi neleisti emocijoms užvaldyti, tačiau gerokai nutolusi nuo pilies, ši suklupo ir pradėjo verkti. Dabar norėjosi tik bent trupučio neapsimestinio rūpesčio, šilumos, kad kas nors apkabintų ir ištartų, jog viskas gerai.. Bet taip nebuvo. Viskas buvo blogai, giliai širdyje kaupėsi po lašelį, kol persipildė. Ašaros riedėjo kaštonplaukės skruostais. Toli nuo visų ji pagaliau galėjo išsilieti, tačiau nuo to geriau nebus ir pati garbanė tai suprato, todėl dar labiau pravirko. Kiek gi gali laikyti maža širdutė?
Nusivaliusi ašaras, rudaakė pakilo nuo rasotos žolės. Netoliese buvo žirgynas. Pagaliau priartėjusi prie tamsaus ąžuolo durų, Ashley jas praverė ir įžengė į patalpėlę. Šimtai žirgų. Visi buvo dailūs, karčiai iššukuoti, pasagos išvalytos.. Tik vienintelis ristūnas patraukė garbanės dėmesį. Akys buvo nepaprastai nusiminę. Tokių liūdnų akių grifiukė dar nemačiusi. Tas žirgas.. Panašus į Ashli. Iš išorės stiprus, o viduje tėra silpnas, šilumos trokštantis gyvis. Vešlių antakių savininkė pravėrė gardelio vartelius, bei įėjo.
- Sveikas, - tarstelėjo ši ir lėtai priėjo prie gulinčio gyvūnėlio.
Panelytė ištiesė ranką link žirgo.
- Ar galiu? - paklausė dvylikametė, o išvydusi kaip žirgas padeda galvą ant žemės, ji švelniai paglostė gyvūno kailį.
- Suprantu tave. Suprantu kaip jautiesi, - kalbėjo Ashley ir pastebėjo ant sienos kabantį užrašą.
- Nora. Tavo vardas Nora? Aš Ashley. Manau esame panašios. Man irgi sunku. Iš tamsiausių vietelių išlindo daug skausmo sukėlę įvykiai. Žinojau, kad taip anksčiau ar vėliau atsitiks. Ir štai. Nebeištvėriau.
Prabėgo viena, kita valandėlė ir sutemo. Buvo laikas grįšti. Su tomis pačiomis problemomis. Jos niekur nedings, tačiau su Nora, Ashley šias pamiršo. Kad ir kaip bebuvo sunku, atsisveikinusi hogietė paliko žirgą. Ji grįš. Dar grįš čia.
P. S.I hope you're happy.

*

Neprisijungęs Džeimsas Greywindas

  • Transfigūracijos specialistas
  • ****
  • 392
  • Lytis: Moteris
Ats: Žirgynas
« Atsakymas #164 Prieš 6 metus »
Krito šlapdriba. Dangus apsiniaukęs, ant žemės sutežę lapai voliojosi su šlapiu sniegu. Vėjas taršė plaukus, priversdamas su visu oro turiniu prisimerkti.
Kad tave hipogrifėliai medy.
Jausmas kaip iš Astronomijos bokšto kritus kartą, bet to užtekę, kad penkias minutes svąrstytum kelinta šiandien diena. Peršautą koją vos beveik pavilko, muštynių mėlynės vis dar puošėsi ant kūno. Veidas nubrozdintas, papilkėjęs, praradęs savo įprastą spalvą. Lūpa prakirsta. Praėjo keturios dienos po susidūrimo su Igoriu Lorijanu Demonų metro. Ir jis vis tiek lavonas. Nei atgal, nei pirmyn su savijauta.
- Kad jį pragaras,- subambėjo šlubuodamas Aukštutinio Fleglio pažliugusiu keliuku, vedančius miestelio žirgynan. Kad jį pragaras ir tą paiką norą prasiblaškyti, pabėgti nuo visos velniavos, palikti ją už nugaros. Pats sau išsišiepė. Lyg tai būtų įmanoma. Praeitis ir Problemos visada išskėtusiusos savo aštrius ir ilgus nagus seks paskui, raudamos žemes iš po kojų. Bet gal verta pabandyti?
Rankų stumtelėjimu atidarė žirgyno duris. Į veidą plūstelėjusi šiluma leido atsipalaiduoti įsitempusiems, sužvarbusiems nuo rudens darganos raumenims. Lūpų kampučiai vos vos kilstelėjo. Nori nenori, bet žirgyno aplinka žadino vaikystės prisiminimus. Pirmą kartą kai užlipo ant žirgo. Pirmą kartą kai skrido iš balno. Kartą, kai peršoko kliūtį. Merlinai švenčiausias, jis taip seniai jodinėjo. Prieš kiek metų? Tris, keturis? Seniai.
- Labas rytas, vaikyste,- juokais leptelėjo. Nuotaika pakilo kubu. Iškart panūdo vėl, po šitiekos metų, įsirioglinti į kokį universalų balną, po juo justi judantį gyvūno kūną, girdėti prunkštimą ir kanopų kaukšėjimą. Palikęs darganą už sunkių, medinių žirgyno durų, netvirtu žingsniu žengė gilyn. Per laiką sukaupta įtampa, nerimas ir pyktis ėmė garuoti, kaip ir Džeimso dėmesys į sopančias žaizdas. Viršų paėmė laisvės troškimas, noras vėl jaustis pilnaverčiu. Vaikino šypsena dar labiau paplatėjo. Šlapią mokyklinę mantiją pakabino šalia balninės, jau norėjo suktis atgal, kai prieš akis išdygo kažkur matyta mergina. Tikrai labai matyta. Šioji įdėmiai nužvelgė ne jojimo apranga apsirengusį, sužvarbusį Greywindą.
- Sveikas,- drąsiai pratarė tokiu tonu, kuris visada sakomas aptikus nelegalią veiklą,- tu čia užsiregistravęs jodinėti? Ką tik peržiūrinėjau jojikų sąrašus, tikrai nemačiau nieko, kas dabar jodinėtų,- išpyškino rudaplaukė mergina, ryškiai pati sau prieštaraudama. Ir Džeimsas prisiminė. Prieš akis iškilo Paskirstymo ceremonija, itin tarškanti rudaplaukė mergiūkštė, ėmusi krykštauti jai patekus į Varno Nagą. Blondinas brolis globėjiškai besišypsantis jaunėlei besisėdant šalia jo.
- Tu ką tik sau pati atsakei, Feira.
Feiros akys išsprogo, mergina ėmė mikčioti:
- I- i-š  k-k-u-u-ur žinai mano vardą?- pabaigė be trukdžių keturiolikmetė.
- Kaip aš nežinosiu, kai sėdėjau vienoje kupe su tavo broliu Maiklu?
- Kada?
- Kada, kada, prieš savo Paskirstymo ceremoniją, pirmąkart kada atvykau Hogvartsan. Keturiolikos, jei nori tiksliau. Tada tu stoty gaudei savo pelėdą,- grifas pasidalino savo prisiminimais,- tik nesakyk, kad nepamini,- žlugusiojo balsu paprašė. Ko jau ko, nesiruošė šiai tarškalei aiśkinti kas vyko prieš keturis metus. Iš vis, kaip protas susišvietė su ja toliau tęsti pokalbį? Ketvirtakursė varnangė kaltai šypsodamasi pamindžikavo.
- Prisimenu, nepergyvenk,- pilkaakės balsas persikeitė iš griežto į švelnesnį. Vaikinas pavartė akis.
- Tai leisi jodinėti, net jei ir aš neužsiregistravau ir neturi nė knuto?
---
Visgi Feira leido. Tačiau teko kentėti juodaplaukio ausims. Mažoji sugebėjo išpliurpti kodėl nėra Hogvartse- jos senelė sunkiai susirgo, o paskutinę dieną, tai yra šiandien, nusprendė prasiblaškyti žirgyne. Pasklaususi ką čia veikia septyniolikmetis, šis numykė sumaldamas kažkokią nesąmonę. Kad ir dabar dalinosi gandais apie jos bendrakoledžę, kuri atseit galėjo išburti ateitį. Aiškiaregė mat.
- Honorine Catherine Sayre, toks jos vardas,- pernelyg saldžiu balsu čiulbėjo. Ar visi varniai taip saldžiabalsiai kranksi?- sudejavo mintyse. Už vis troško paleisti kanopų krapštuką vieta Avada Kedavra Baltuolės šeimininkei kakton. Bet laikėsi. Netinkamas žingsnis ir liks be poilsio. Paleido galinę širmio kanopą ir sugriežęs dantimis ištiesino spėjusią suakmenėti nugarą. Skausmas perskrodė šią, veidas persikreipė. Po marškiniais juto kiekvieną dilgčiojantį randą. Gerai, bent tiek, kad stovėjo nugara į ketvirtakursę. Jei ji būtų pamačiusi, šaukštai po pietų- mėlynakis grifas apipiltas klausimais. Juk ir taip matė akyse, kaip šioji tvardosi neiškamantinėdama tokio Džei aplamdymo priežasties. Tik baigus žvilgsnis užtildydavo tą beprasiverančią burną. Vaikinas iš bato aulo susižvejojo pailgą, plokščią eliksyro buteliuką. Nieko nelaukęs atsisuko ir užsivertė. Karčiai saldus skystis nutekėjo stemple, priversdamas susiraukti mėlynakį. Maloni banga perbėgo visais nervais- greitai skausmă malšinantis viralas suveikė. Atsileido tiek nugaros, tiek kojos dilgčiojimai, verčiantys ištrykšti ašaras. Atitraukęs buteliuką nuo lūpų, šį užsuko ir paslėpė vėl bato aulo slėptuvėje. Lyg niekur nieko toliau ėmėsi darbo.
- ...nežinau, bet šiaip norėčiau sužinoti kas man nutiks ateityje, tik man nepatina jos išvaizda... ji tokia atstumianti atrodo...
- Mmm,- numykė grifas dar sykį perversdamas akis. Nenulaikė šypsenos įsivaizdavęs kaip lėks jos galva nuo pečių.
- O tu?- Džeimsui bededant ochros spalvos pobalnį minčių kertėje užklupo pašnekovė.
- Kas ką aš?- pasimetė. Prisiminęs apie ką eina kalba skubiai pridūrė,- man mano ateitis neįdomi, Feira. Gali pati domėtis, bet manęs tai nežavi,- nebyliai paliepė dingti jam iš akių. Mergina suzyzė, tačiau pasiliko padėti grifui kamanoti Arseną. Šįsyk, tylėdama kaip žuvis. Ne, kaip varna įsikniaubusi į knygą.
Svarbiausia, kad sutikčiau kitą dieną. Tai viskas ko trokštu dabar.
- Še,- Feira padavė jojimo pirštines, galiausiai, kai viskas buvo sutvarkyta,- visos jojimo aprangos neiškasiu iš po žemių ir-
- Ir nereikia,- atsiduso paimdamas pirštines. Linktelėjo merginai už pagalbą. Suėmęs širmį už kamanų, paragino žirgą iš vietos. Arkliškoje tyloje skendinčiose arklidėse ataidėjo kanopų kaukšėjimas, vedantis link vidaus maniežo, kuris stovėjo vienišas, be jokio raitelio.
- Merlinai, padėk,- sumurmėjo, atverdamas maniežo duris. Paprasti auliniai batai minkštai susmigo į smėlio dangą,- nuo visų plepučių. Be laiptelių, bet gan gremėzdiškai, kas rodė seną, apdulkėjusią patirtį, kurios niekas neugdė jau seniai, įsirangė balnan. Batus įsispyrė į balnakilpes ir švelniai kulnais paragino cheminiu elementu pavadintą ristūną. Guviai užsitraukė duotąsias pilkšvas pirštines ant plaštakų, suėmė vadeles ir pasileido ramia žingine. Kol skausmas neraižė ir kol Feira neatsivilko, nuotaika patapo itin retai gera. Ranka persibraukė atgalios per beveik spėjusius apdžiūti plaukus. Ir paragino risčia, manieže sukdamas aštuoniukę.