[Sorenas von Sjuardas]

Nedideliame, bet gražiame ir jaukiame Godriko Daubos miestelyje, Bažnyčios gatvėje, stovi nedidukė Švento Klementino bažnyčia. Bažnyčia stovi netoli miestelio aikštės, o šalia bažnyčios yra Godriko Daubos kapinaitės, kuriose palaidoti yra Poteriai, Dumbldorų šeima, pats Mirties relikvijos Apsiausto pirmasis savininkas - burtininkas Ignotas Peverelis, garsi istorikė ir juodojo burtininko Grindelvaldo Gelerto teta Batilda Maišinė. Bažnyčia taip pavadinta Godriko Daubos globėjo švento Klementino garbei. Šie krikščionių maldos namai buvo pastatyti maždaug tryliktame amžiuje. Bažnyčia - paprastas gotikinio architektūros stiliaus pavyzdys, ji pastatyta iš pilkų plytų. Iš išorės atrodo, ko gero, niūriai, bet viduje yra jauki ir paprasta.
Kiekvieną sekmadienį čia vyksta mišios, į kurias susirenka dažniausiai jau pagyvenę Godriko Daubos gyventojai. Laidotuvių mišios, deja, čia vyksta ne taip jau ir retai, tačiau vestuvių, Krikštynų mišios gyventojus pradžiugina labai retai.
Po altoriumi paslėptas keista dėžė, bent jau - tikrai keista žiobarų akimis. Ji medinė, tačiau kirvis jos niekaip neperkirto, o gražiuoju atidaryti irgi nepavyko. Pakračius dėžę, išgirsti keistą bildesį, kuris nenutyla dar valandą. Tad prietaringi penkiolikto amžiaus žiobarai tiesiog užkasė dėžę po altoriumi ir pamiršo. Koks naivuolis gali tikėti, kad altorius gali apsaugoti žmones nuo dėžėje uždaryto padaro įsiūčio?
((Originali informacija - http://harrypotter.wikia.com/wiki/Parish_Church_of_St._Clementine ))

[Sorenas von Sjuardas]

((BTT užduoties vykdymas))
-... gerai.- pasakė Sorenas, dėl skaudaus vėjo, staiga plojusio į veidą, užsimerkęs ir užsidengęs akis. Skubiai atitraukė dešinę ranką nuo pilko kairiosios riešo. – Spaikai? Ėėėė!- riktelėjo išsigandęs vaikinas. Jis stovėjo kažkokioje dauboje, pilnoje sniego ir nudžiūvusių, pajuodavusių dilgynių stiebų. Vaikinas atsiduso, o iš burnos išėjo garų kamuoliai, kurie labai greitai išsisklaidė, tarytum laužo šiluma vidury siaučiančios pūgos. ,,Mane kompasas atnešė į vietą, kur turiu būti. Gaila, kad būtent dabar.“- sumurmėjo mintyse Durmštrango čempionas, išsitraukdamas iš kišenės lazdelę. Dabar jis tikrai nebuvo pačios geriausios formos kovoti ar kažkur landžioti, ypač po to juodųjų dalelių sukelto šoko.
Sorenas von Sjuardas pakilo netoliese buvusiais slidžiais, samonomis, prisigėrusiomis lietaus vandens apaugusiais ir aptrupėjusiais laiptais. Kur nebuvo samanų, ten žėrėjo sniegas. Jeigu jų nebūtų taip stropiai apgaubęs įtartinai magija atsiduodantis, tirštas, it nuo dūstančios ugnies kylantys dūmai, rūkas, vaikinas būtų pagalvojęs, kad eina tyrinėti seno, apsnigto kažkokios civilizacijos miesto girios vidury, o ne susikauti su neišaiškintais padarais. Kai laiptai baigėsi, Durmštrango čempionas pateko ant aukštos platformos, nuo kurios galėjai regėti visą šalia šlamantį mišką. Vaikinas pasisuko dešiniau ir išvydo baroko architektūros stiliumi pastatytą namą, greičiausiai kažkokią šventyklą, mat ant jos sienų buvo matyti ženklai, kvepiantys pagonybe. Namas buvo labai senas, niekam aiškiai nereikalingas ir nelankomas, bet jo didybė dar nebuvo visiškai išblėsusi, nors bangų formas atkartojantis, simetriškas stogas ir langų puošmenos buvo suskilinėjusios ir apdaužytos. Sorenas pažvelgė į rankoje įšalusį juodą kompasą: auksinė jo rodyklė rodė tiesiai į šventovės duris. Kiek suabejojęs, bet apsisprendęs Sorenas žengė iškart link jų. Durys buvo akmeninės, bet kažkodėl neapaugusios samanomis ir palyginus, neblogai išsilaikiusios. Šalia durų kelios parudavusios lauko gėlyčių viršūnės kyšojo iš gelsvo nuo besileidžiančios saulės spindulių, sniego. Durmštrangietis kyštelėjo pirštus į tarpą tarp durų ir šaltos akmeninės staktos ir trūktelėjo duris. Nudiegė pirštus, bet vaikinas neatitraukdamas rankos, brazgino duris. Joms daugiau prasivėrus į darbą čempionas paleido ir kitą ranką, o kompasą įsidėjo į šilto raudono apsiausto apsiausto kišenę.

[Sorenas von Sjuardas]

((BTT užduoties vykdymas))
Kai akmeninis griozdas atvėrė įėjimą į šventyklą tiek, kad Sorenas galėtų be didelio vargo įeiti, vaikinas nebegaišdamas įsmuko vidun. Tada, patrynes truputį įskaudusius pirštus, stabtelėjo apsidairyti ir iškėlė galvą. Sorenas buvo siaurame, bet aukštų lubų koridoriuje, kuris lengvai galėjo įvaryti klaustrofobiją. Truputį pasistengęs vaikinas būtų galėjęs, pasiremdamas į abi šonines sienas, skersas užlipti iki pat lubų, bet nulipti jau būtų buvę baisiai sunku, o be to – apskritai nėra jokio reikalo lipti. Sienos buvo pilkos ir lygios, o kampuose prie grindų šiek tiek buvo patekę sniego. Neskubėdamas (o ko skubėti, nežinai, ar neišlįs koks alkanas išprotėjęs kentauras) šešiolikametis nuslinko iki koridoriaus galo ir žengė pro išpoštą pentagramomis, hieroglifais, kvadratais ir indiškais ornamentais arką, kuri atrodė kaip neskoningas visokiausių stilių kratinys. ,,O kas bus toliau?“ – pagalvojo vaikinas, atsargiai dairydamasis, žengė pro arką ir iškėlė burtų lazdelę aukščiau.
 Vaikinas suvokė, kad pateko į milžinišką salę. Ji buvo tikrai didžiulė: salėje laisvai būtų sutilpę gal keturiasdešimt didžiulių autobusų. Budrios, patyrusios kovose ir keistenybėse Soreno akys iškart užfiksavo labai keistą faktą: šioje menėje buvo vienintelis langelis, bet menė buvo šviesi. ,,Per daug šviesi. “. – atėjo mintis į durmštrangiečio galvą.
Salėje tvyravo nejauki atmosfera. Tarytum baimė, beviltiškas pyktis ir dar kažkas būtų... Pastato šeimininkai ir statytojai. ,,Čia tikrai ne žiobarų išmislas. Bet kam galėjo prireikti pastatyti tokią šventyklą ir ką čia žmonės ar kokie kiti padarai veikia?“ – taip svarstė Durmštrango mokinys. Iš pastato sienų Soreną pasveikino tyli muzika. Vaikinas šiek tiek pažinojo muziką ir jos istoriją ir netikėtai rado tarp garsų, kuriuos kažkada girdėjo ir tarp dabartinės melodijos panašumų. Ši muzika buvo graudinanti, minorinė, panaši į lopšinę, bet daug liūdnesnė, priminė Mocartą. Vieną iš garsių js kūrinių. Paskutiniojo jo sukurto ir net neužbaigto kūrinio dalį: ištrauką iš mišių ,,Requem“, pavadinimu ,,Lacrimosa“. Ne tai, kad priminė. Tai buvo kūrybingo kompozitoriaus (vaikinas abejojo, ar jis žmogus) perkurta ,,Lacrimosos“ ir grėsmingos lopšinės hibridas. ,,Šventvagiška sujungti tokį kūrinį su vaikiška lopšine. Čia kažkas negerai...“ – kuždėjo vaikino nuojauta.

[Sorenas von Sjuardas]

((BTT užduoties vykdymas))
- Aū?- tyliai, bet vis tiek neapdairiai elgdamasis,  paklausė Sorenas. Niekas nepasikeitė. Sorenas žengė dar vieną žingsnį į priekį. Staiga priešais jį pradėjo dygti migla. Ji lėtai, tarsi keltųsi iš numirusiųjų, dygo iš grindų plyšių. Sorenas susiraukė ir atsargiai atsitraukė, bet atrodė, kad nebuvo reikalo: mat migla kūrėsi ir kilo taip, kad Sorenui būtų laisvas takas. Įsižiūrėjęs į paslaptingą rūką, vaikinas pastebėjo, kad jis įgauna formą. Daug skirtingų miglos padarų, kurie iškilo per maždaug metrą nuo žemės, lėtai, lyg skausmingai ištįso. Sorenas žengtelėjo atgal ir atsistojęs ant aukštesnio slenksčio išvydo, kiek jų daug – miglos būtybių. Pamažu neaiškūs, pilki, tiršti pavidalai įgavo formą. Sorenas pastebėjo, kad kiekviena iš jų turi po vieną ugnelę savo centre. Visos ugnelės vieningai iškilo ir nusileido į žmogiškas rūko būtybių rankas. Kiekviena būtybė įgavo savo veidą, savo rankas, kuriose laikė po vieną žėrinčią ugnelę, kojas ir visą kitą žmogišką kūną. Tai atrodė kaip keistas ritualas, kažkuo Sorenui pažįstamas.
- Jūs juokaujate...- visas nutirpo Sorenas. Šie žmonės iš pilko rūko gulėjo karstuose, pakilusiuose virš žemės apie metrą, taip, kad gerai matytųsi veidas. Kiekvienas rankose, suglaustose tarsi lauktų iš šaltinio bėgančio vandens, kol šis pripildys saują, laikė mažąsias ugneles. Sorenas perbalęs nusileido žemyn. Atsistojo prieš vieną karstą su žmogumi.
- Neįmanoma...- sukuždėjo Sorenas, užmiršęs bet kokį Hogvartsą ar Burtų Trikovės Turnyrą.- Tėtis... neįmanoma...- vaikinas atsitraukė nuo miglos dėžės ir atatupstas atsitraukė. Pajuto, kad į koją įsismelkė šaltis: iš kitos pusės Sorenas buvo įlipęs į kitą rūko karstą. Pašiurpęs vaikinas išvydo savo senelį. Riktelėjo visiškai nustėręs. Neįsivaizdavo, kad senelis galėtų mirti. Nežiūrėdamas į savo du artimuosius, Sorenas ėjo tolyn, ant krūtinės jausdamas vis labiau sušaldantį ledo gabalą, kurį maitino pats savo siaubu, o visą įspūdį tarytum filme, stiprino ,,Lacrimos-lopšinė“. Išvydęs savo mamą pilkame fone, Sorenas priklaupė. Apsidairęs aplink išvydo vien tik giminaičius ir draugus, tada priklaupė.
- Kaip?- suvapėjo Sorenas, bet iš vidaus jau pradėjo atsigauti. ,,Tai neįmanoma, bičiuli...“ – ramino vaikinas save. ,,Juk jie iš rūko. Jie tik parodijos. Bet labai tikslūs... kaip...“. Neišvėręs šešiolikametis palietė nurimusį, miglotą mamos veidą.

[Sorenas von Sjuardas]

((BTT užduoties vykdymas))
Tada įvyko kažkas baisaus. Tai suprasti galėjai tik iš nuojautos. Visų lavonų akių vokai prasiskleidė lyg naktinės užuolaidos, parodydamos toli gražu ne žavingą saulėtekį. Ir muzika akimirksniui nutilo, o tada pasigirdo kitokia, tarytum iš pelenų atgimstantis daug stipresnis ugninis feniksas: ryžtinga, mažorinė su tyliais minoriniais intarpais, besipjaunančiais tarpusavyje lyg gatvės katės. Sorenas lyg per tą pačią paslaptingą miglą išvydo lavonų akis: jos buvo švytinčios, geltonos, su ilgais, siaurais, juodais kaip juodžiausias nakties dangus be jokių žvaigždžių, vyzdžiais. Paslaptingoji medžiaga, kurios vaikinas nebedrįso vadinti tiesiog tirštu magišku rūku, pradėjo kilti, nepagarbiai išardydama mirusiųjų parodijas ir suformavo naujus pavidalus. Sorenas atsistojo ir pradėjo trauktis į šalį. Kažkuriame vadovėlyje buvo skaitęs apie šiuos padarus, bet nebeprisiminė tikslaus jų pavadinimo. Toks staigus šoko smūgis per galvą ir pasikeitimas neleido greitai susikaupti, bet durmštrangietis užmerkė akis.
- Aš esu Sorenas Gilbertas von Sjuardas.- prisistatė padarams, begarsiai apsupančius jį. Tada atsimerkė ir šyptelėjo iš įpročio, kaip prieš kiekvieną darbą. – Ir aš pasistengsiu, kad jūs nebekeltumėte išgąsčio nekaltiems į jūsų irštvą užsukusiems...- sušnabždėjo, ir staiga nutilo. ,,O gal jie tik nenori, kad aš lįsčiau į jų namus? Įdomu, ar jie patys, ar kažkas juos čia uždarė?“ – staiga susimąstė Sorenas, prisiminęs sunkias akmenines duris.
- Sustink!- paleido vaikinas užkeikimą į vieną iš padarų. Migla žaibo greičiu prasiskyrė, o raudonas žaibas pralėkė pro tarsi specialią skylę jam ir dusliai trinktelėjo į tvirtas akmenines sienas. Sorenas nustebo, bet susivaldė. ,,Jau ir taip mane šitie parazitai bandė išvesti iš rikiuotės. Nebeišdegs.“ – pagalvojo vaikinas ir įsižiūrėjo į padarus. Blanki, pilka jų migla tankėjo, sudarydama juodus, bjaurius kontūrus, šiek tiek primenančius Azkabano psichus. Bet šie neturėjo gobtuvų, jų galvos buvo su stačiomis vilko ausimis ir protingomis auksinėmis gyvatiškomis akimis, nors per visą galvą nerastum nė vieno pūkelio, net ant ausų.
- Confringo!- riktelėjo Sorenas ir kerai nuskriejo į vieną iš pabaisų. Šis staigiai pasitraukė, klykteldamas taip, kad Sorenui pasišiaušė plaukai. ,,Kas jūs per monstrai, po perkūnais? Kiap man jus nukenksminti?“ – įtemptai mąstė Sorenas.
- Incarcerous! – sušuko Durmštrango čempionas. Vieną bjaurastį pavyko supakuoti, bet šis labai veikiai išsilaisvino. ,,Jiems reikia ne materialių virvių... galbūt jie kitokie?..“ – pagalvojo Sorenas ir susitelkė. Kerams, kuriuos jis ketino panaudoti, reikėjo daug pastangų.

[Sorenas von Sjuardas]

Padarai, su kuriais susidūrė Sorenas von Sjuardas, truputėlį priminė psichus. Vaikinas susiraukė ir pabandė prisiminti vieną iš savo geriausių prisiminimų. ,,O tada jinai priėjo...“ – susiraukė Sorenas ir pajuto prisilietimą prie rankos. Ranką nukrėtė elektra, o gražų prisiminimą galvoje palietė krūva siaubingų – kaip susilaužė ranką, nukritęs nuo šluotos prieš pašaipųjį pusbrolį...
- Confundus!- suriko durmštrangietis ir padaras atšoko.- Protego!
Aplink vaikiną atsirado švytintis gaubtas. Sorenas atsikvėpė lengviau – pabaisų armiją sustabdė. Bet visi vieningai brovėsi ir daužė skydą, kol jis pradėjo trupėti. Paskui su begarsiu trenksmu šviesos kupolas suskilo ir išnyko. Sorenui į galvą šovė mintis, nešina geru prisiminimu – kaip jis laimėjo pačią pirmą savo kovą Durmštrango mokykloje.
- Expecto patronum!- sušuko Sorenas. Trys monstrai, paliesti švytinčio sidabrinio lokio, sustingo ir pradėjo suktis aplinkui. Lokys staiga išnyko. ,,Čia gi Gudrieji psichučiai!“ – atpažino Sorenas. Šios bjaurybės sukeldavo baisiausius prisiminimus ir iliuzijas, kol visiškai išsekindavo žmogų arba gyvūną, o tada jį nužudydavo. Iš nugaros šeštakursiu ant pečių nusileido šlykščios šaltos rankos. Aš krentu į jūrą iš lėktuvo... nėra parašiuto, mirštu... stok! Ne! – mintyse riktelėjo vaikinas ir nukreipė Gynėjo iškvietimo kerus į šį monstrą – lokys ir jį nukenksmino. Pamažu vaikino vis iškvietinėjamas sidabrinis meškinas sustingdė ir privertė suktis aplinkui savo ašį visus psichučius. Sorenas lengviau atsikvėpė.
- Jie taip bus neilgai...- pasakė sau moksleivis, mąstydamas, kur dabar juos dėti. Praėjęs tarp nepavojingų psichučių, Sorenas atsistojo prie lango. ,,Jeigu aš juos paleisiu, jie kenks žiobarams ir bet kokiems kitokiems žmonėms... o jeigu aš juos uždarysiu, jei visi iki vieno nusigaluos... o galbūt jie gali žvejoti ežere? Nelabai... Kurgi juos padėti, kad ir jiems, kaip retai rūšiai, ir miestelio gyventojams būtų gerai? Man buvo liepta tik nukenksminti, bet juos taip palikus, jie išdvės... – mąstė Sorenas. Tada spragtelėjo pirštais.
- Acio pergamentą ir plunksną.- pasakė vaikinas. Teko gerokai luktelti, kol jo daiktai atskrido ir nusileido į šaltas Soreno rankas. Vaikinas šyptelėjo ir parašė laišką. Ilgą laišką Ministerijai: ši tikrai pasirūpins nykstančia magiškųjų gyvūnų rūšimi. Šie padarai saugos Azkabaną kartu su gentainiais Psichais arba bus saugomi Ministerijos garduose... o gal burtininkai ras Gudriesiems psichučiams vietą, kur jie galės natūraliai gyventi ir maitintis. Sorenas skubiai išžingsniavo iš akmeninės šventovės, kuri buvo slaptai pastatyta po žiobarų Švento Klementino bažnyčia ir  užrėmė akmenines duris iki galo. Apsaugojęs gražią vietovę nuo juodosios magijos, Sorenas instinktyviai palietė pilkąją kairę ranką ir išnyko, palikęs tik trumpą ūžtelėjimą. ,,Čia tikrai ne keliavimas oru. Įdomu, kas per kerai čia veikia, jeigu galiu iškeliauti ir patekti į Hogvartso teritoriją..." - pamanė Sorenas, dingdamas.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas įžengė į Švento Klementino bažnyčią. Per nugarą lazdelėmis greitai prabūgnijo mažytis šėtoniukas, vardu Šiurpulys: taip keista buvo vėl grįžti į šią šventovę. Juk čia Sorenas laimėjo Burtų Trikovės Turnyrą, čia laimės ir daug daugiau. Net ir būdamas vampyras, tamsus padaras, Sorenas tikėjo Dievu. Nebūtinai žmonių išgalvotu, su daugeliu nelogiškų savybių, bet žinojo, kad kažkas yra, kas tvarko šitą visą keistą Žydrosios Žemės ir Vandens planetos reikalą.
Bažnyčia buvo išpuošta gėlėmis ir kaspinais - šiandien čia vyks tai, kas Godriko dauboje jau tapo vertinga retenybė - vestuvės. Sorenas ėjo per bažnyčią, šypsodamasis sveikinosi su jau pradedančiais rinktis žmonėmis. Matė čia net savo mokinių, matė tėvą, sėdintį priekyje. Deja, brolis ir mama negalėjo atvykti, o pirmasis - galgi ir nenorėjo. Atsidusęs jaunasis atsistojo netoli altoriaus - juk jau greit prasidės ceremonija... Vyras nekantravo ir nenulaikė šypsenos ir kažkokio keisto jausmo - jaudulio.

[Kasiopėja Evers]

Laikydamasi, kad nepradėtų straksėti per bažnyčią, Kasiopėka įžengė į bažnyčią plačia šypsena. Pamojavusi prie altoriaus stovinčiui Sorenui, ji kaip īmanoma tyliau nuslinko link tos vietos, kur turėtų stovėti ji - vyriausioji pamergė.
Rankomis perbraukusi per suknelę, Kasiopėja atsiduso. Ji būtų norėjusi suvaldyti savo plaukus šiai nepakartojamai progai, tačiau be savo garbanų ji būtų tiesiog nesava. Tad garbanų kupeta vis dar styrojo ant jos galvos, net nesiruošdama išsitiesti ar kristi didelėmis spiralinėmis garbanomis. Kasiopėja vėl pakedeno plaukus, prieš tai nuimdama nuo savo suknelės plauką. Suknelė, kad ir kaip bebūtų keista, buvo ilga, o tai Kesei visai nebūdinga. Ilga suknelė, kurios viršutinė dalis yra neutralios kreminės spalvos (tipo "nude", bet Kasiopėjos balta oda vis viena buvo per šviesi "nude" madai), puoštai mėlynais nėriniais, o sijonas buvo kiek princesiškas, toks kokį Kasiopėja ir mėgo, žydromis klostėmis krisdamas ant grindų.
Kasiopėja nusišypsojusi vėl papurtė plaukus, laukdama kol į bažnyčią įžengs daugiau svečių, o galiausiai - Gabriella.

((http://cdn.thehomecomingdresses.com/media/catalog/product/cache/1/image/9df78eab33525d08d6e5fb8d27136e95/s/h/sherri_hill_11171_royal_nude_11171_sherri_hill_16.jpg_2_1_1_1.jpg  įsivaizduokim kad ji ilga, pūsta ir šiek tiek šviesesnė))

[Brielle Siri Devers]

Keitė Emilė Darvin tylomis įžengė į bažnyčią. Ilgas pūstas šviesiai mėlynos suknelės sijonas vos liesdamas grindis tyliai šiureno aplink kojas. Suknelė, visiškai tokia pat kaip Kasiopėjos, labai tiko ir Keitei. Kaštoniniai moters plaukai buvo dailiai susukti stambiomis spiralėmis ir paskleisti aplink kaklą ir ant nugaros. Ramiai žengdama link Kasiopėjos, Keitė dairėsi aplinkui. Bažnyčia buvo niekuo neypatinga, tokia svarbia proga išpuošta gėlėmis ir kaspinais. Ore tvyrojo gerai juntamas džiaugsmingas jaudulys.
Emilė atsistojo šalia Kasiopėjos, vyriausios pamergės, ir blankiai šyptelėjusi tylutėliai pasisveikino. Taip pat šyptelėjo Sorenui von Sjuardui ir nudūrusi akis į žemę ėmė laukti.
Ir štai, ramiai ir tyliai atėjo toji akimirka, kai nuotaka įžengs į bažnyčią. Keitė pakėlė galvą ir nusišypsojo įsmeigusi akis į įėjimą. Pasirodė nuostabiai graži Gabriella.

[Gabriella von Sjuard]

Vos pasigirdus vestuviniam maršui, į bažnyčią įžengė Gabriella Morris. Ji buvo apsirengusi nuostabia, žemę siekiančia ir besivelkančia suknele, puošta dailiais nėrinukais. Merginai padarė makiažą - kiek paryškino akis ir lūpas patepė švelnios rausvos spalvos lūpų dažais. Jos plaukai stambiomis garbanomis krito ant pečių. Šukuosenoje buvo melsvų rožių, ir kitų smulkių baltų gėlyčių. Savo išbalusiose rankose ji taip pat laikė šviesiai žydrų rožių puokštelę. Gėles ji buvo tvirtai suspaudusi abejomis rankomis, nes jos šiandien labai drebėjo. Gabriella labai jaudinosi, eidama link altoriaus ji apžvelgė susirinkusiuosius, tarp kurių buvo ir jos mama. Nelabai užtikrinta šypsenėle ji šyptelėjo mamai ir lėtai, iškilmingai ėjo toliau. Prie pat altoriaus stovėjo Kasiopėja ir Keitė - jos pamergės. Šalia profesorės ėjo jos mokinės, mėtydamos žiedlapius. Beeidama mergina drąsino save, bet vistiek labai bijojo, kol galiausiai, prie altoriaus pamatė savo mylimąjį - Soreną von Sjuardą. Tuo metu jos nerimas ir jaudulys kiek atslūgo, bet įtampa liko. Kiekvienas ten esantis burtininkas galėjo pastebėti, kad ji susikausčiusi. Visi žiūrėjo į Gabriellą, visas dėmesys buvo nukreiptas į ją. Viena mintis jos galvoj buvo ta, kad nesusimautų, nepakryptų koja... Bet viskas įvyko sėkmingai, Gabriella atsistojo šalia Soreno ir lengviau atsikvėpė, tačiau dar vis liko susikausčiusi.
((Suknelė: http://www.modwedding.com/wp-content/uploads/2014/11/david-tutera-wedding-dresses-5-11112014nz-720x959.jpg))

[Kasiopėja Evers]

Kasiopėja pamovajo ranka atėjusioms mokinėms ir Keitei. Nuo jos veido taop ir nedingo ta šypsena - tokia Kasiopėja buvo laiminga. Atsidususi ji suspaudė rankoje tvirčiau mažytę puokštelę baltų gėlyčių, kurių viduryje buvo vienui viena melsva rožė. Tokias puokšteles gavo kiekviena pamergė.
Pagaliau įžengus Gabriellai, Kasiopėja dar plačiau išsišiepė, jeigu tik tai įmanoma. Gabriellai lėtai ir iškilmingai žingsniuojant link altoriaus, kelios mokinės lakstydamos iš paskos žarstė žiedlapius į visas įmanomas puses. Palaimingai atsidususi, Kesė pagavo nuotakos žvilgsnį ir padrąsinamai linktelėjo.
Galiausiai jaunąjai priėjus prie jaunikio, visa bažnyčia nuskendo tyloje. Galėjai išgirsti ir musę skrendant.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

[O kunigas kas?]
   Jekaterina išsišiepusi ir linksma kaip saulutė nervingai trypčiojo, laukdama kitų mokinių, kurie turėjo kartu su ja mėtyti žiedlapius už Gabriellos. Klastuolė buvo vienu metu beveik supanikavusi (ir kas nesijaudina tokioje šventėje?), bet reikėjo ramintis. Blogiausiu atveju užkliūs už kažko ir nudribs, geriausiu atveju nieko neatsitiks.
   Kaip ir visos mokinės, mergina vilkėjo šviesiai žydrą suknelę be petnešėlių, su balta gėlyte ant šono ir švelniomis klostėmis krentantį sijoną. Juodaplaukė avėjo lygiai tokios pačios spalvos aukštakulnius su sagtele priekyje. Akys buvo gan ryškiai ,,sukatintos", o lūpos tik nežymiai pateptos blizgiu. Bet mėgstamiausia Jekatterinos dalis buvo šukuosena - pintas vainikėlis ant galvos, smulkiai garbanoti plaukai suvelti į prabangų kuodelį ir apkaišyti mėlynomis ir baltomis gėlėmis. Viskas buvo padaryta otido, kaip sakant.
   Lauke priėjus Gabriellai, juodaplaukė pasiruošusi ėjo už jos kartu su kitomis mokinėmis, šypsodamasi kaip saulutė ir dar plačiau. Grojant vestuviniam maršui ji ramiai ir gracingai mėto žiedlapius, susižvalgydama su kitomis ir vis plačiau šypsodamasi, nes tai buvo tiesiog nuostabi šventė. Vestuvės buvo bene mėgstamiausia Jekaterinos proga. Pasibaigus tam iškilmingam takeliui, mergina atsisėdo į reikiamas vietas, kaip ir visos kitus bei sulaikiusi kvėpavimą ėmė laukti.
[Suknelė, bateliai, šukuosena, makiažas.]

[Meibelė Casarano]

Amelia pasišokinėdama nuo kojos ant kojos keliavo takeliu link bažnyčios. Veide švietė didžiulė šypsena, o ir iš kūno kalbos galėjai suprasti, kad ji nepaprastai džiugios nuotaikos ir šiek tiek jaudinasi. Na gerai, ne šiek tiek - tai buvo pirmosios vestuvės jos gyvenime. Ir kaipgi nesijusi pakylėta? Kaipgi nesijaudinsi, kad blogai viską padarysi? Galų gale ji juk buvo ne paprasta viešnia, bet pamergė - tai mergaitė laikė ypač ypatingu dalyku.
Varniukė pagaliau pastebėjo prie durų stypsančia, taip pat išsišiepusią draugę - išsišiepusi ji pamojavo ir tekina atbėgo prie jau belaukiančios klastuolės.
-Jeka! Ar gali įsivaizduoti... Negaliu patikėti!-krykštaudama pradėjo raudonplaukė. Jos plaukai, kaip ir Jekaterinos, buvo susukti į mažą, mielą kuodelį. Suknelė taip pat buvo identiška Jekaterinos suknelei - ir kaipgi gali būti kitaip, kai abi darys tą patį - mėtys žiedlapius? Nuo Jekaterinos varniukė skyrėsi tik tuo, kad jos batelių kulnas buvo specialiai pažemintas iki keturių centimetrų (nes kitaip ji tikrai būtų pardribusi po nuotakos kojomis), o makiažas - žymiai švelnesnis, vos vos pablizgintos lūpos (taip pat Amelios pageidavimu). Abi mergaitės atrodė gražiai - ypač kartu.

Pagaliau pasirodžius nuotakai, Amelia nesitvėrė džiaugsmu. Gabriella atrodė nuostabiai - tobulai balta suknelė, nuostabi šukuosena... Pagaliau užgrojus vestuviniam maršui, mergaitė nusekė paskui jaunąją, mėtydama švelniai žydrus žiedlapius ir vis susižvalgydama su Jekaterina. Pagaliau nuotakai pasiekus jaunikį, raudonplaukė atsisėdo šalia klastuolės. Visa bažnyčia paskendo tyloje - pakilioje, šventinėje tyloje, kurią tuoj turėjo nutraukti kunigo balsas.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas bijojo net kvėptelti - rodos, kažkas jį buvo sušaldę į kažko bijantį ledo gabalą, visiem linksintį ir kaip įmanant nuoširdžiau besišypsantį. Dėkui Dievui, jam net nereikėjo kvėpuoti. Linkteldamas kiekvienam, su kieno smalsių akių žvilgsniu susidurdavo, Sorenas nekantriai žvilgčiojo į duris. Kai pagaliau įžengė jo sužadėtinė ir būsimoji žmona, vyras nusišypsojo užvis šilčiausiai - dabar jis jau nebe ledo gabalas, o žmo.. ee, gyvas padaras.
Ceremoniją pradėjo didinga vargonų muzika - ji Sorenui visad kažkuo patiko. Ypač, savaime suprantama, Johano Sebastiano Bacho ,,Togata ir Fuga in d-moll".
- Brangūs sužadėtiniai! Jūs atėjote į bažnyčią, kad kunigo ir čia esančių liudytojų akivaizdoje dievas patvirtintų jūsų nutarimą susituokti.
Anksčiau Krikšto sakramentu jums suteikta pirminę ir būtiniausią išganymo malonę - jus paskyrė šventam gyvenimui. Šiandien Santuokos sakramentu jus sustiprins amžinai tarpusavio meilei ir ištikimybei tesėti bei kitoms garbingoms susituokusiųjų pareigoms atlikti ir praturtins naujomis dvasinėmis dovanomis.- prabilo kunigas mintinai atkaltą frazę. Už nugaros Sorenui, iš liudytojų pusės, jau pasigirdo pirmieji kūkčiojimai.
Tad Bažnyčios vardu kiekvieną klausiu apie jūsų pasiryžimus.

[Gabriella von Sjuard]

- Labas, - sušnibždėjo Gabriella, bet jos žodžius tikriausiai išgirdo visa bažnyčia. Velnias, mintyse nusikeikė Gabriella, bet greit susigriebė. Bažnyčioj negalima keiktis... varge varge kaip baisu. Mergina stipriau suspaudė rožes rankose. Galgi net pajautė, kaip perlūžta vienos kotelis. Nervingai šyptelėjusi ji atsistojo šalia Soreno ir atsisuko į kunigą.
- Sorenai von Sjuardai, ar esi rimtai apsigalvojęs, niekieno neverčiamas ir tikrai pasiryžęs vesti šią savo sužadėtinę? - rimtu tonu paklausė kunigas.
Šiam atsakius, kunigas kiek pasuko galvą į Gabriellą ir paklausė to paties:
- Gabriella Morris, ar esi rimtai apsigalvojusi, niekieno neverčiama ir tikrai pasiryžusi tekėti už šio savo sužadėtinio?
- Taip, - tylokai atsakė moteris, nervingai prikąsdama lūpą.