0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #45 Prieš 7 metus »
Firielė beveik jaukiai įsitaisė ant to nepatogaus medinio suolo, apžvelgė pastato interjerą, jis pasirodė jai niūrokas, kažkoks per daug tuščias ir atgrasus. Dėl dievų meilės, ji nesuprato, kaip žmonės gali svanoriškai kiekvieną dieną (o gal kas savaitę) rinktis šitokioj vietoj, kur anei pagalvėlių ant suolų, nei kokių tai gražių paveikslų... Ar gėlių vazelėse, tokiose stiklinėse su mėlynais paukščiais, juodomis, mėlynomis ir baltomis plunksnomis, raudonomis gėlėmis.. Su keletu runų ant dugno, kad nedūžtų, jeigu kas netyčia numestų ant kietų grindų. O taip, šitas akmenines nuobodžias ir purvinas grindis reikėtų iškloti kilimu, iškart jaukiau pasidarytų.
- Tavo privatumui niekas negresia. Prieš keliaudama čia aš patikrinau, ar nesislepi už kokios dušo užuolaidos muiluota galva, patikėk, ir man menkas malonumas būtų užtikti tave... - ūmai ji nutilo, pagalvojusi, kad sakinio pabaigti nereikėtų. - Šiaip ar taip, pamaniau, kad kuo greičiau, tuo geriau. Ir manęs nebesaistys jokios sutartys, ir tavo bus rami galva, kai žinosi...
Pasakė taip, lyg būtų itin susirūpinusi Danielės galva. Žinoma, nė velnio jai tatai nerūpėjo, be to, galvoje rezgėsi dar vienas itin smagus planas, kaip šitą žaidimą sužaisti gražiai, kad ir nelabai sąžiningai.
- Tai nuo ko mes pradėsim?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Gabrielle Salliete Dévertes »
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #46 Prieš 7 metus »
Šypsodamasi puse lūpų, Danielė užmetė ranką ant suolo atkaltės. Dabar buvo daugmaž atsisukusi į savo pašnekovę, tad nebereikėjo nepatogiai užlenkti galvos. Taip pat, dabar atsivėrė vaizdas į vitražus. Šie buvo grubūs, tarsi išlieti paskubomis, tad ir tamsoje skendinti mergelė atrodė kažkokia keista. Ne švytinti iš laimė, kaip paprastai, o nukankinta. Na, bent jau jie atspindi ryškiomis spalvomis nepagražintą tiesą.
- Na, man pro ausis buvo praslydę tik keletas nuogirdų, tad visos mano žinios pasibaigia ties tupinėjimu aplink plunksnų krūvelę. Na, gal greičiau jau visą krūvą,- kiek pagalvojusi pridūrė.- Pridėjus tavąsias, jų, manau, jau turėtų pakakti, tad geriau papasakok man, kaip jas visas sulipinti, kad po viso to, atliktų savo paskirtį. Juk „Moment“ klijai, tikriausiai netinką, ką?
Neturėdama praktiškai jokių pažinčių, per kurias galėtų išsiaiškinti visas suktybes, Danielė buvo apgalvojusi tokią galimybę, bet suprato, kad paika tikėtis, jog pakaks paprasčiausių žiobariškų gudrybių. Užtat dabar atsirado kitas informacijos šaltinis, nors nevisai laiku, tačiau vietoj kuo puikiausioj.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 metus sukūrė Danielle Deverous »

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #47 Prieš 7 metus »
Firielė nusikvatojo. Juokas nuskambėjo kraupokai tuščioje bažnyčioje, tuo labiau, kad čia buvo bažnyčia. Burtininkė ji ar ne burtininkė, toji netyčia iš dangaus į žemę nukritusi angelė? Nors iš tiesų moment super glue planas skambėjo visai patraukliai... ji esi žiobaras.
- O ne, mieloji, ,,moment" čia visiškai ne į temą, - vis dar krizendama tarė. - Ir pirma siūlyčiau prisiminti faktą, kad mūsų mielasis apsiaustėlis turi būti padarytas be lazdelių magijos, visiškai jokios... Taigi, teks rankelėm, rankelėm, - Firielė kilstelėjo ranką ir visai nedraugiškai pašiaušė Danielės plaukus, šiaip, dėl smagumo. Taip, smagu buvo, mat visai neseniai suvokė, kad judviejų sutartyje nebuvo nurodytas tikslių žinių suteikimas, tik žinių. Taigi, taip išeina, kad elfė gali šiek tiek tas žinias pagrąžinti ir niekas jos už tai nenugalabys. Kad ir kaip norėtų. Net Danielė, mat tada netektų savo ,,pajamų" šaltinio.
- Taigi, sakiau, rankelėm. Plunksnas prie audinio reikės prisiūti dilgėlių siūlais ir adata, pagaminta iš raguotojo žalčio rago. Kitaip tai bus paprasčiausias plunksnuotas drabužis, be jokios galios. Ir dar...
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #48 Prieš 7 metus »
Nuskambėjus ausį rėžiančiam merginos juokui, Danielei dingtelėjo, kurgi gyvena kunigas. Gal ir keista tokiu metu galvoti apie visiškai nepažįstamo žmogaus gyvenamąją aplinką, tačiau jei jis įsikūręs netoliese, tikrai galėjo išgirsti kraupų, aido sustiprintą kvatojimą. O joms juk nereikėjo atsitiktinių aukų. Ypač tokioje vietoje.
Apimta irzlumo susiglostė pašiauštus plaukus ir atsistojusi nužingsniavo prie altoriaus. Moteris to neparodė, tačiau ją siaubingai siutino Firielės linksmumas. Lyg visą laiką šaipytųsi iš jai nematomo dalyko.
- Taigi,- atsikrenkštė nusisukusi nuo jos,- raguotojo žalčio rago adata ir dilgėlių siūlai. galiu nuspėti, kad tai nėra itin dažnai pasitaikantys daiktai. Ar tu juos turi?- atsisukusi paklausė bei atsirėmė į altorių tarsi į paprasčiausią akmeninį stalą. Ne todėl, kad negerbtų šios vietos (nors kažkokios ypatingos pagarbos tikrai nejautė), tačiau dėlto, kad pamanė būsiant negražu leisti pašnekovei bendrauti su jos užpakaliu.
- Ir dar...? Kas gi dar, be viso šito, yra?

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #49 Prieš 7 metus »
- Neturiu - visiškai sąžiningai ir atvirai prisipažino Firielė, tačiau nutylėjo, kad ir neketina greitu metu gauti, nes tektų viską atiduoti tai nelemtai demonei, netyčiom savo kreivom kojelėm nušleivojusiai žemyn. Nors iš tiesų nežinojo, kokia ten to angelėlio istorija. Pagalvojo, kad būtų visai įdomu išgirsti, gal reikės kada pasiteirauti, ar ji laisva valia paliko Edeną, ar ją kas išspyrė tiksliu spyriu į dailų užpakaliuką, kuris šiuo metu ir buvo atsuktas į elfės pusę. Tačiau ilgai juo grožėtis neteko, mat Danielė atsisuko. Firielė kone susižavėjo tomis šitaip nekantrumu liepsnojančiomis akimis.
Prieš atsakydama, kas dar yra, šviesiaplaukė dvejojo. Mielai būtų tylėjusi kaip užsiūta, mat šitai buvo daug svarbiau už visokius siūlus ir adatas. Ir taip pat ji labai būtų norėjusi viską apie paskutinį reikiamą dalyką pasilaikyti sau iki mirties. Kiti kerėtojai gal ir perduoda savąsias žinias, kad kai ateis jų paskutinioji, turėtų kam perduoti pasaulio gelbėjimo misiją. Tačiau elfė nebuvo iš tų, kruie taip daro, pasaulis jai rūpėjo tiek pat, kiek... na, nelabai rūpėjo. Paslaptis ji buvo linkusi nutylėti.
Tačiau.. net jeigu atskleistų ženklus ir jų prasmes, praktiškai ji panaudoti jų negalėtų. Juk nėra kerėtoja, o kerėtojais gimstama, ne tampama. Galbūt..
Ir vis tiek atrodė per daug rizikinga. Jeigu dar kada jos bandytų viena kitą nugalabyti, Lučiena būtų praradusi dalį savo pranašumo. Bet juk prarastas pranašumas vis dėl to geriau, nei mirtis, gresianti, jeigu ji nutylės?
- Runos, - iš anksto gailėdamasi pratarė ji. Dievai rautų, kaip nesinorėjo kažką dar pasakoti.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #50 Prieš 7 metus »
Žinia, jog mergina neturi tųjų siūlų su adata, Dani nepradžiugino, tačiau ir nenustebino. Linksmino tik tai, jog, regis, Firielei nė nekėlė abejonių Danielės kilmė. Žinojo, jog būtų per daug gerai tikėtis viską gauti išsyk ir jog taip nesti. O jei ir esti, tai tik iki tos akimirkos, kol viskas susišika trigubai.
Na, bet Firielei paminėjusrunas, visa tai nublanko. Vos išgirdus šį žodį, Danielei sutrūkčiojo pirštai, tad gavo juos suspausti į kietus kumščius. Žinoma buvo apie jas girdėjusi, nors niekad, per savo pernelyg prailgusį gyvenimą, nebuvo mačiusi nieko panašaus. Jai ir Kitiems tai buvo uždrausta, kaip ir dar begalybė visokiausių pasaulio paslapčių, saugomų Bibliotekoje. Dalykų, nuo kurių, kiekvienam proto turinčiam gyviui iš nekantrumo pradėtų džiūti burna. Ar bent jau taip atsitiko Dan, neskaitant iš susijaudinimo išplėstų akių.
Dabar moteris suabejojo ar tikrai nebuvo mačiusi paslaptingųjų runų. Prieš akis iškilo keistai sukryžiuoti Firielės pirštai ir kokį poveikį tai padarė Danielei. Žinoma, neturėdama su kuo palyginti, nebuvo tikra, bet šios galimybės neatmetė. Ir minties, kad toji mergina jas pažįsta.
- Runos, - lyg aidas atkartojo vis dar mintyse besisukantį žodį bei atgniaužė kumščius. Pasirodo juos buvo suspausi perdėm stipriai, tad jausdama delnais žemyn varvančius kraujo lašelius, pasaldino balsą ir pratęsė: - Sakyk, kuo gi jos čia dėtos ir kas tave pačią su jomis sieja?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Danielle Ophelia Deverous »

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #51 Prieš 7 metus »
Elfė beveik sugriežė dantimis iš pykčio ant tos sumautos sutarties, to į šikną duriančio sandėrio, kad jį kur dievai, velniai ir žmonės nujotų. Šią akimirką būtų su didžiausiu malonumu aštriausia adata ir tais pačiais dilgėliniais siūlais susisiuvusi lūpas, kaip kadaise nykštukai (ar kas tokie) padarė Lokiui. Linksmumas praėjo, išties, koks gi čia linksmumas, kai kaina už nutylėjimą paslapčių, saugomų iš žemės gelmių, iš ugnies ir vandens, iš vėjo kilusioje būtybėje, yra mirtis.
Elfė mylėjo gyvenimą, nors ir savitais būdais (kai kurie buvo labai priartinantys prie gyvenimo pabaigos) ir mirti troško lygiai tiek pat, kiek išgerti gyvosios mirties nuodą.
Panieka iškreipė dailų, vos prieš akimirką besišypsojusį veidą, Lučienai išvydus su kokiu (šunišku) nekantrumu iš rojaus išspirtas angelėlis spokso į ją. tarytum tikėdamasi nematomais oro gūsiais išsiurbti žodžius iš elfės lūpų.
- Mieloji, - visai nemielu balsu prabilo Firielė. - Būtent runomis nuo savo pirštų svaidausi, runomis surakinu, runomis nudeginu. Runomis galiu apakinti, apsaugoti, paskandinti, apdovanoti, palaidoti po sniegu ar įšaldyti tarytum kokį mamutą į ledą, - ji patylėjo mėgaudamasi žodžių skoniu, jų keliamu įspūdžiu. - Bet tu niekada to nesugebėsi, net jei runų studijoms paskirsi visą savo gyvenimą, kurio, manau, turi daug. Tu niekad nebūsi Kerėtoja, ant tavo pirštų galų niekad nekibirkščiuos runos, niekada įrėžtos neįgaus nieko daugiau nei reikšmę. Galiu, ne, privalau (nes kitaip mirsiu) išmokyti tave rėžti runas, galiu išmokyti tave jų reikšmių, galbūt net šiek tiek įkvėpti joms gyvybės. Tačiau neišmokysiu kerėti jomis.
Firielė nutilo, paniekos pilnu žvilgsniu prismeigė Danielę prie sienos, bjaurus šypsnys perkreipė lūpas. Ji atsiduso, papurtė galvą.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • I kursas
  • **
  • 21
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #52 Prieš 7 metus »
 Bažnyčioje pasigirdo drabužių šlamesys. Ir žingsniai. Visai kitokie negu tąkart - sprunkant iš pridvisusios katorgos. Jau nebe skubūs ir baikštūs, o tvirti, lėti ir tokie... Tarsi jų savininkas mėgautųsi, kiekvienu judesiu, kiekvienu žingsniu. Kiekvienu iš jų. Iš pačio tamsiausio ir daugiausiai šešėlių auginančio bažnyčios kampo, kuriame nebuvo prikabinėta kryžių (personai jie ne itin patiko) išlindo grakštus siluetas. Lėtai dėliojo koją už kojos, kol apdarų apačia švelniai šiurendama šlavė akmenis. Pro vitražus besisunkiančiai šviesai pasiekus būtybės veidą, ši sustojo. Pasipūtėliškai atokiai nuo kitų dvejų sielų.
 -Leisiu sau paklausti, - arogantišku angelo balseliu pradėjo. -Ką tu čia nusišneki?! - truputį garsiau ir gal kruopelytę pikčiau išrėžė. -Kokių dar dilgėlių siūlų? Kam vargti kai iš jų jokios naudos?
 Mergina išdidžiai pasisuko ir nužingsniavusi iki gretimos suolų eilės klestelėjo vienan jų.
 -Nors... Kas ten žino. Gal jums ir būtina vargti.
Kas jūs esate - mes buvome. Kas mes esame - jūs būsite.

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #53 Prieš 7 metus »
Klausantis Firielės, godūs žiburiai iš moters akių nepradingo. Atvirkščiai: ją tik dar labiau apėmė karštligiškas susijaudinimas. Kuo merginos žvilgsnis darėsi dygesnis, žodžiai aštresni, o paniekos iškreiptas balsas skardesnis, tuo Danielės noras tik didėjo, plėtėsi, kolei užpildė kiekvieną, net menkiausią jos sielos ertmę. Tokį jausmą patyrė tik sykį, taip seniai, jog bet kas kitas jos vietoje jau kaži kadai būtų jį pamiršęs. Bet ne ji. Ji jį prisiminė taip gerai, lyg viskas būtų įvykę vakar. Lyg tik vakar būtų stovėjusi prieš arkines duris, lyg tik vakar būtų siekusi paauksuotos jų rankenos ir iš tolo jautusi tą svilinančią, jai uždrausto lobio kaitrą.
Bet visą tai nustelbė iš kažkur išdygusi žmogysta, lyg šmėklos, žeme besivelkančiais drabužiais. Dani mintyse kone sudejavo. Visa atklydėlės povyza skelbė, jog jas aplankė dar viena dramos karalienė, o to Danielei, jei norėjo, kad viskas nepavirstų cirku, reikėjo mažiausiai. Nuo jos atsklidus arogantiškam, pasaldintam balseliui, jau nė nebežinojo, kurios iš jų labiau nemėgsta.
- Jėzau Kristau, negi jau ir mirusieji prisikelia iš kapų? - prispaudusi kumščius prie akių, pasiteiravo jas supančių sienų. - Nes jei taip, tai man labiau patiktų, jei grįžtum atgal, kad ir iš kokios duobės išlindai.
Nuleidusi vis dar sugniaužtus kumščius prie šonų, moteris įsmeigė žvilgsnį į Firielę, tarsi laukdama paaiškinimo, kas per pamėklė čionai atsibeldė ir kokį brudą, taip stovėdama, šioji mala. Mat, kad ir ką mala, tai visiškai nieko nepaaiškino. Bent jau Danielei.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Danielle Ophelia Deverous »

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #54 Prieš 7 metus »
Firielė garsiausiai, kaip tik galėjo, atsiduso. Akys beveik pačios žvilgtelėjo į antakius, į šį veiksmą nereikėjo dėti veikiai jokių pastangų. Kurė laiką elfė tylėjo, žudančiai nuobodumo nualintu žvilgsniu verdama, regis, šimtą metų nematytą Dakotą, kadaise užėmusią tokią pat garbingą vietą Lučienos gyvenime, kaip Danielė dabar. Geriausia anų laikų priešė. Mylimiausia, tiek kartų nužudyta ir prikelta vien dėl to, kad nebūtų nubodu gyventi.
- Labas, mieloji, seniai nesimatėm, gal pasiilgau, - tarė tariamai iš kapų prisikėlusiajai. Tada atsisuko į Danielę.
- Jeigu ji ir iš kapo prisikėlė, tai tikrai ne iš to, kuris po žemėm. Ir ne iš to, kurias čia už sienos. Vožk jai veidan su kryžium, atšoks kaip nuo ugnies (greičiausiai). Taigi. Angelėli, čia Velniukas, Velniuk, čia Angelėlis. Jūs puikiai sutarsit.
Pamosavusi rankomis į vieną ir į kitą, paliko minutėlę susipažinti. Mąstė, ar Dakota ką nors pas ją pamiršo, kad nusprendė pasirodyti. Ir būtų buvę kvaila anai tikėtis, kad ji vis dar priešų sąrašo viršuje. Jos, šiaip ar taip, lyg ir kokios ex'ės.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • I kursas
  • **
  • 21
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #55 Prieš 7 metus »
Pasirėmusi alkūne į suolo atlošą, o galvą ranka, nelaukta viešnia perdėtai susidomėjusiu žvilgsniu stebeilyjo į vieną bažnyčios durų neradusią sielą. Būtų metusi kokią sarkastiško dramatiškumo, arba dramatiško sarkazmo permirkusią repliką ir palikusią siuvėjos mokinę galvoti ką toliau pasakius, bet... Dieve, negi ji rimtai jos neatpažino? Rimtai? Galvojo pasišaipys iš poros kaimo plepučių ir išnyks kaip šešėlis saulei pasislėpus po debesimi. Bet čia tai jau tikrai darosi įdomu.
 -Firiele? Čia tikrai tu?! Ar man tik atrodo, ar tu tikrai truputėlį pasenai?! - pasaldintai džiaugsmingai šūktelėjo pora žingsnių atsirasdama prie senosios gerosios priešės. Greitosiomis nužvelgusi, tetrališkiausiu judesiu kokį tik galėjo išgyventi žmogaus raumenys apkabino tą gyvenimą skaidrinusią bestiją. Pagal planą, ji turėjo pridusti ir nesugebėti ištarti nė žodžio, bet ką jau padarysi.
 -Žiūriu, brangute, susiradai naujų draugų kol manęs nebuvo. - paleido, kaip gaila, nepridususią elfę iš plieninių gniaužtų.  -Ir ei! - dūrusi pirštu smailiaausės pusėn žengė žingsnelį atgal. -Taip negalima!
 Prisiminusi, kad čia ne klasės susitikimas, sugrąžino žvilgsnį prie siuvėjos, o dabar, pasirodo, dar ir geriausios priešės mokinės.
 -Aš Dakota, - kaip visada guviu bei bent keletu cukraus šauktų pasaldintu balseliu pripildė bažnyčią iki pat palubių ir ištiesė plaštaką, taip vadinamajam Angelėliui.
Kas jūs esate - mes buvome. Kas mes esame - jūs būsite.

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #56 Prieš 7 metus »
Stebėdama visą tą jausmingą susitikimą, Danielė pasijautė lyg sėdėdama Didžiajame Maskvos teatre. Žinoma, jam nėra ko lygintis su šia sukiužusia bažnytėle, tačiau jos viduje vykstantis netikėtas susitikimas galėtų nurungti net garsiausius spektaklius. Ir vis dėl to, mieliau nusidangintų porą tūkstančių kilometrų, jog pamatytų per pus prastesnį vaidinimą, negu dar kartą stebėtų šią sceną. Bjauru.
Šiaip ar taip, vienintelė moterį šiek tiek pralinksminusi mintis buvo ta, jog Firielė, regis, nė neabejojo jos kilme. Negi ji taip ir nesusimąstė, kodėl dažniau renkuosi vaikščioti žeme, nei demonstruoti tą grožį, ir kodėl apskritai terliojuosi su manilu.
- Danielė, - nė perpus taip gūviai, kaip Dakota, prisistatė. Porą sekundžių uždelsė mąstydama, ar būtų gerai paspausti tosios reikliai atkištą ranką, bet pripažinusi, kad nėra jokių aiškiai matomų priežasčių, dėl kurių reiktų ignoruoti šį mostą, taip pat ištiesė savąją.
Moteris ilgai neužtempė nereikalingo sąlyčio bei atitraukė ranką kiek galima toliau, neatkreipiant į ją dėmesio.
- Tai ką ten minėjai apie dilgėlių siūlus? - nukreipusi žvilgsnį į Dakotą, pasiteiravo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 6 metus sukūrė Danielle Ophelia Deverous »

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #57 Prieš 7 metus »
Elfė susiraukusi nusivaipė, atsidūrusi it šerkšnu aptraukto metalo šaltumo glėbyje, nevalingai sustingo, visos smegenų kertelės persikreipė tarsi gavusios didelę stiprių nuodų dozę. Galbūt išvysti savo seną priešą ir turėjo būti visai smagu, tačiau šitokio smagumo jau buvo per daug. Be to, mirti norėjo garbingai ir gražiai, galbūt pašauta dangiška kūrėjos strėle, galbūt skausminga ir ilga mirtimi nuo nuodų, kuriais, kaip galbūt paaiškės po keleto metų, nuodijo savo kūną visą ilgą gyvenimą. Ir nebūtų keista, jeigu pasirodytų, kad šitaip darė specialiai.
O ilgo gyvenimo užbaigimas vienu tikslingu kirčiu taip pat atrodė viliojantis, lygiai kaip dūris į pilvą ir rėžis aukštyn. Dar pasukiojimas.
Kaip mat nusibaigtų, visa laiminga, su plačiausia ir gražiausia šypsena veide. O jeigu dar pasisektų mirti nuo mylimojo rankos, tada jos euforijai nebūtų galo.
Šiaip ar taip, kadangi tarp abiejų mylimų priešių užsimezgė daugiau mažiau nuoširdus pokalbis, Firielė pasijuto nelabai reikalinga.
Plačiai skėstelėjusi rankomis, sukeldama oro gūsį kuris pakėlė nuo žemės tuos keletą sudžiuvusių lapų, ji pratarė:
- Ną, kadangi jūs susidraugavot, aš čia kaip ir nebereikalinga. Tad sudie, mielosios, susitiksim po amžiaus vieno dviejų.
Elfė gracingai apsisuko ant kulno ir išnyko. Tik ne toli, ji vis dar buvo bažnyčioje. Ten, kur nei ji nebuvo matoma, nei pati matė. Užtat puikiai girdėjo.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Margo Diuken

  • I kursas
  • **
  • 21
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #58 Prieš 7 metus »
-Ach, taip, dilgėlės... - kažką vedžiodama akimis ant grindų suniurnėjo. -Ji nusišneka. - sučiulbėjo patenkinta, lyg suradusi grindyse ką nors labai ilgai ieškoto.. -Neįsižeisk, brangute, bet... Pff... Kas po velnių galėtų dėvėti šiurkščią paklodę kuri atrodo it prie jos būtų prilipinta šlapia višta? - ji ėmė lėtai purtyti galvą. -Gal ji ir tavo priešė, bet negarbinga liepti jai dėvėti tokį neskoningą daiktą. Kad ir kokia kvailele ją laikytum, kad ir kaip jos nekęstum.
 Priekaištingas žvilgtelėjimas visi žinome kieno pusėn.
 -Ei! Net nebandyk sugalvoti nusižudyti! Nušokdama paliksi nemažai jovalo, o tai nesiderina su tavo idiliškos mirties planais! Anksčiau ji būtų pabandžiusi rėžti ką nors įdomaus... Ech, geri laikai buvo. O be manęs ji prarado sugebėjimus... Ech. - kiek daug dramos viduje ir jokio ženklo išorėje. Persona kurios gyvenimą ėmėme stebėti net mąsto kaip dramos karalienė.
 -Oj, kurgi dingo Firielė?! - paleisdama viduje tūnantį aktorės talentą ir pabrėždama savo nesijaudinimą dėl brangiosios elfės pranykimo staigiai apsisuko ir klestelėjo ant suolo. -Taigi, kokiu klausimu galiu suteikti tau tokios garbės ir pagelbėti? Kad jau mūsų brangioji Firielė Liučiena Pilkoji sumanė pasitraukti.
Kas jūs esate - mes buvome. Kas mes esame - jūs būsite.

*

Neprisijungęs Danielle Ophelia Devereux

  • ***
  • 144
  • Lytis: Moteris
  • it was heaven a moment ago
Ats: Švento Klementino Bažnyčia
« Atsakymas #59 Prieš 7 metus »
Stebėdama tąją pernelyg aktyvią prašalaitę, moteris kilstelėjo antakį. Štai taip entuziastingai pliaukšdama Dakota atrodė it per daug kofeino prisisiurbęs vaikas. O gal taip atrodė tik Danielei, mat ši niekad nebuvo linkusi bereikalingai eikvoti energijos. Šiaip ar taip, šiosios, prieš ją besiblaškančios šviesiaplaukės, judrumas erzino.
Firielei nei iš šio, nei iš to pradingus, Dan porą kartų mirktelėjo it kas būtų įkritę akin. Tai buvo vienintelis, jos sutrikimą išduodantis, veiksmas. Ir kogi daugiau iš jos galima tikėtis. Pasiplauna pirmai progai pasirodžius, - kartumu užteršta mintis įsivyravo šios galvoje, nors ir tikėjosi, kad keistoji priešė nebus itin toli nusidanginusi. Visgi, pagaut ją nėra taip jau lengva.
- Tai pirmiausia, ką turi omenyje sakydama, jog su dilgėlių siūlais neverta vargti? - susidomėjusi prieš tai jos sakytais žodžiais, Danielė apsisuko ir lengvai stryktelėjusi atsisėdo ant altoriaus. Tiesa, tikriausiai sėdėti ant bažnyčios altoriaus nepridera, bet kas jai galvoj - senis niekad nepriekaištauja žemės dulkėms dėl tokių dalykų. Bent jau kol šieji gyvi. Vienaip ar kitaip, net jei ir būtų paprasčiausia dulkė, neatsisakytų savo įpročių. - Yra ir kitų, lengviau prieinamų, būdų?