[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas tyliai padrąsindamas nusišypsojo – tikrai ne jis vienas čia jaudinosi. Vampyras girdėjo kiekvieno žmogaus, sėdinčio jo svarbiausioje gyvenimo šventėje, atodūsį, kiekvieno vargono garso gaudesį.  Jautė, kaip į jo nugarą susminga visų įsitempę žvilgsniai – lyg ir dar abejotų, ar Sorenas tikrai patvirtins savo priesaiką, o galbūt – netgi nenorėdami, kad jis tat padarytų?
- Taip,- tvirtai tarė Sorenas, nors lūpos kamputis nevalingai, visai ne pašaipiai, kilstelėjo. Kai kunigas paklausė panašaus klausimo ir būsimosios jo žmonos, vyras nejučia pažvelgė į ją, tarytum norėdamas kartą ir visiem laikam, kiek jis dar bus gyvas, įsiminti tą akimirką, kai ji pirmąsyk taria ,,Taip".
- Ar pasižadate santuokos kelyje visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti? - toliau tardė kunigas.
- Pasižadu,- tarė Sorenas, išgirdo ir Gabriellos atsakymą.
- Kadangi tikrai ryžtatės sudaryti šventą vyro ir moters sąjungą, paduokite vienas kitam dešinę ranką ir Dievo bei Bažnyčios akivaizdoje vienas kitam prisiekite. - Sorenas mintyse nusivaipė iš katalikiško oficialumo, bet padavė ranką Gabriellai ir rimtai žiūrėdamas jai į akis, prabilo gerai išmoktus žodžius:
- Aš, Sorenas von Sjuardas, imu tave, Gabriella Morris, savo žmona ir prisiekiu visada būti tau ištikimas: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, - visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas!

[Gabriella von Sjuard]

- Pasižadu, - kiek įmanoma tvirčiau pasakė Morris.
Mergina pagavo drąsinamą vaikino žvilgsnį ir pati nejučiom šyptelėjo. Gabriella įsitempusi, tačiau su malonumu klausė Soreno tvirto atsakymo. Mintyse padėkojusi kunigui, ji pagaliau padavė Sorenui dešinę ranką. Jos visas jaudulys tuo pat metu persidavė ir von Sjuardui - būsimam jos vyrui. Vampyrės ranka šiek tiek virpėjo, bet suėmus vyro ranką, jai pasidarė žymiai lengviau, jaudulys lyg išgaravo. Mergina jaudinosi, tačiau tuo pačiu ji buvo neapsakomai laiminga. Kad ir kaip iš nervų drebėjo jos kojos, mintis, kad nuo šiol ji bus susieta su mylimuoju santuokos saitais, vertė ją šypsotis. Atėjus Gabriellos eilei sakyti priesaiką, jos kūnu perbėgo šiurpuliukai, bet moteris susikaupė.
- Aš, Gabriella Morris, imu tave, Sorenai von Sjuardai, savo vyru ir prisiekiu visada tau būti ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu... - nuotaka atsiduso, pasakiusi svarbiausią priesaikos dalį. - Tepadeda man Dievas.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas rimtai stebėjo nebe pirmos jaunystės kunigą (šis greičiausiai buvo sutuokęs jau tiek porų, kad jam tas buvo nuobodu, o šypsotis jis net nebesistengė) - rodos, tiek laiko, nervų ir dar nežinia ko kainavusi ceremonija ėjo į pabaigą. Sorenas taipogi juto truputelį virpančią Gabriellos ranką - bet nežinojo, ar paties rankos lygiai taip nevirpa. Iš išorės vyras atrodė gan ramus, bet žvilgsnis, savaime suprantama, bylojo kažką daug daugiau.
- Turėdamas Dievo suteiktą man teisę ir tikėdamas ir remdamasis jūsų priesaikomis, skelbiu jus vyru ir žmona. Galite pabučiuoti nuotaiką.- tarė Švento Klementino parapijos klebonas, o Sorenas pažvelgė į Gabriellą ir be žodžių švelniai nuėmęs nuometą, slėpusį merginos veidą, pabučiavo į lūpas.
Kunigas ceremoniją užbaigė jaunųjų palaiminimu ir jau neoficialiu, iš konteksto išeinančiu, sėkmės palinkėjimu. Visiems išėjus iš bažnyčios, Sorenas pakvietė svečius į balių, vyksiantį naujuosiuose von Sjuardų namuose - bet nepaminėjo, kad ir Gabriella namo dar nebuvo mačiusi (tai buvo lyg ir vestuvinė dovana?). Visi susėdo į savo mašinas ir nuvažiavo.

[Lėja Laputė]

Lėja jau temstant žingsniavo po Godriko daubą .Buvo įsisupusi į juodą pasiaustą su ilgu , veidą slepiančiu gobtuvu ir raudonu pamušalu.
Jos ilgi, juodi vos ne iki kelių siekiantys batai kaukšėjo grindiniu. Lėja pasitaisė kelis centimetrus virš kelių siekiantį juodą sijonėlį ir apsidairė. Nieko įtartino nepastebėjo .Apskritai nieko nepastebėjo .Visi normalūs burtininkai ir raganos buvo namuose ir , matyt valgė vakarienę. Bet ne Lėja .
Ji lėtai žingsniavo pro bažnyčią , praėjo pro ją ir atsidurė prie pat kapinaičių vertų .Klastūnyno mokinės ranka siekė šaltos , metalinės spalvos tvoros vartelių .Suradusi rankena Lėja pravėrė vartelius .Šie atsidarė baisiai girgždėdami .Jai tai buvo nė motais , be ji dėl visa ko dar kartą apsižvalgė ir tik tada įžengė pro vartus .
Ji atsidūrė kapinėse .Jos neviliojo čia būti , bet ką gi padarysi .Ji žingsniavo pro antkapius , su visokiausių burtinikų pavardėmis .Čia buvo ir Poteriai , apie kuriuos neseniai skaitė Hogvartso istorijoje ir visokie kiti , kurių pavardės Lėjai buvo negirdėtos .Gal toks užsiėmimas mergaitei , kuriai greit sukaks keturiolika ir nelebai tiko , bet Lėja žinojo turinti tai padaryti.
Bet išnaršiusi visas kapinaites ji vis vien nerado antkapio su savo tėvų vardais .Ir išvis nerado beveik jokių pavardžių , kurios prasidėtų raide R. Buvo tik viena pora , bet ji mirė prieš dviešimt metų , taigi tai tikrai negalėjo būti jos tėvai.Nors..
Lėja dar sykį patikrino , data sutapo . jie mirė prieš dvidešimt metų .
Lėja nusprendė apsižvalgyti . Ji atrėmė ranką į medį kapinaičių viduryje ir apsižvalgė.

[Rokas Sviper]

Rokas skubėjo namo, jam ką tik buvo pasibaigęs darbas restorane.  Jis kaip ir kiekvieną dieną ėjo tiesiai gatve. Berniukas dairėsi į kaimynų namus. Jie nelabai pasikeitė prieš vasarą. Atėjęs prie bažnyčios pro kurią turėjo praeiti (Rokas visada eidavo pro ją namo, nes taoks kelias yra žymiai trumpesnis nei ėjimas aplink.) jis pamatė, kad varteliai atviri. Tikriausiai kasnors čia ėjo ir pamiršo uždaryti. Jis ėjo per kapines, ir kaip visada nužiūrinėjo kapų užrašus. Dabar dažniausiai jis tiesiog bandydavo išvardinti žmones kurie yra kapuose. Nes juos Varnis jau mokėjo mintinai. Jis eidamas pamatė žmogaus siluetą. Iš ilgų palukų ir nedidelo ūgio sprendė, kad tai buvo mergaitė. Priėjęs prie jos Rokas pasisveikino:
 – Labas. Kur eini?

[Lėja Laputė]

Išgirdusi nepažįstamo žmogaus balsą Lėja staigiai atsisuko ir pamatė berniuką
-Kas tu ? - mergaitė apsiusto kišenėje surado lazdelę ir ją nukreipė į nepažįstamąjį , kad būtų pasiruošusi bet kokią akimirką pradėti ginybą. Kaip gi galėjo taip atsitikti , kad jis prasmuko pro jos akis nepastebėtas ir jam pavyko prisėlinti taip arti ?
-Kas tu ? -Paklausė dar kartą - atsakyk man .Turiu lazdelę ir nebijau jos panaudoti.
Iš tiesų Lėja bijojo .Ji dar nė sykio nebuvo rimtai su kuo nors kovojusi , bet tai būtų puiki patirtis . Be to , ką šis burtininkas veikia taip vėlai , ir dar greta kapinių ?
Lėjos rankos drebėjo , bet ji niekaip neprisivertė nuleisti lazdelės ir laukė atsakymo.
Pažiūrėjus į nepažįstamąjį , Lėja pamanė , kad jis maždaug jos amžiaus ir , matyt , mokosi Hogvartse , kaip ir ji . Bet ji nebuvo jo mačiusi pilyje . Aišku , jei jis nelanko mokyklos , gali būti namuose mokomas juodosios magijos , o tokie žmonės juk yra pavojingi.

[Rokas Sviper]

Rokas suprato, kad mergaitė tikriausiai jo išsigando. Juk ištikrųjų, kas taip vėlai vaikšto kapinėse? Ir išviso kas taip vėlai būna kieme? Jis nusprendė, juk reikia prisistatyti
 – Aš Rokas, mokausi Hogvartse, Varno Nage, kitais metais būsiu antrakursis, šiais buvau pirmakursis, – prisistatė Rokas – Lazdelę aš taip pat turiu galiu ją panaudoti, – mintyse Rokas nusijuokė – beje dabar einu namo iš darbo. Gyvenu ten.(Rokas parodė ranka į bažnyčios galą) Ketvirtame name nuo bažnyčios – Rokas suprato, kad nieko nežino spie pašnekovę – O kas esi tu?
Rokas pradėjo laukti atsakymo. Tikriausiai ji irgi kaip aš, eina namo arba kur kitus ir trumpina kelią. Varniukas apsuko galvą ir pasižiūrėjo ar niekas neina už jų.

[Lėja Laputė]

Išgirdusi nepažįstamojo prisistatymą , Lėjai mažumėlę palengvėjo .Viskas gerai , jis mokosi Hogvartse ir netgi varno nage - protingųjų koledže , o ne kokioje nors klastuolių irštvoje, kurioje mokosi ji pati . Lėja pamanė , kad juo galima pasitikėti , todėl nuleido lazdelę ir paslėpė ją apsiausto kišenėje . Bet lazdelės nepaleido .Dėl visa ko.
Vien ranka Lėja nusiėmė gobtuvą ir pasitaisė suveltus orandžinius plaukus.
-Aš Lėja Laputė, pašau nesijuokti iš mano pravardės ji mano įtėvių aš užaugau su žiobarais , kurie mane įsivaikino , nieko nežinau apie savo tėvus , tik tai , kd jų pavardė iš R raidės .
Viską , kaip maldą Lėja išklojo Rokui .Tada apsidairė .Kapinėse ji nesijautė labai jaukiai .Jos rankos pradėjo šalti , taigi ji padėjo lazdelę ir pasitrynė rankas.
 - na ir šalta čia vakarais.

[Rokas Sviper]

Rokas išklausė mergaitės pasakojimą, ji buvo nusiminusi. Nu ir kodėl ji man tai pasakojo, dabar jau liūdi.
 – Tai kaip tu atsidūrei čia? Juk čia burtininkų miestelis. Kur tu dabar eini? – paklausė Rokas – beje taip, pas mus vėsoka.  Tikriausiai ten kur tu gyveni šilčiau.
Din, don, din, don, din, don, din, don, din, don, din, don. Lakrodis išmušė dvyliktą valandą. Rokas nesiskubino grįžti namo, jam mama nieko nesako jeigu jis grįžta penktą valandą ryto. (Rokas vieną kartą buvo taip grįžęs, nes vyko draugo gimtadienis. Tiesa sakant jo mama apie tą gimtadienį nežinojo ir visai nesirūpino, nes ji mano, kad Rokas jau didelis) Jau vidurnaktis. JIe ėjo toliau. Rokas pamatė savo prosenelių kapus.

[Lėja Laputė]

Žingsniuojant toliau Lėja prabilo
-Mano įtėviai žiobarai , bet mano tėvai buvo burtininkai . Tai va kodėl aš čia . Kaip ir nežinau , kas mano tikrieji tėvai taigi  atėjau pasižiūrėti , ar nerasiu jų kapo .Na , jie gali būti mirę . Bet kapo čia nėra .Taigi vadinasi , jie gyvi .Ir aš galiu juos surasti
Lėja padarė pauzę tarp žodžių
-Aš dabar einu pas savo tetą į namus
Jiems einant toliau , Lėja pamatė , kad berniukas sustojo prie vieno iš kapų .Mergaitė taip  pat ten sustojo
-Pažinojai juos ? - paklausė klastuolė
Laukdama atsakymo Lėja dar kelis kartus apsižvalgius po apylinkes ( kažkaip mergaitei buvo neramu ) pažvelgė į ką tik sutiktąjį . Jai pasirodė , kad jis nuliūdęs .
''Na jeigu aš pažinočiau mirusį žmogų irgi liūdėčiau ''
Nežinodama ką daro , Lėja paėmė jį už rankos.

[Rokas Sviper]

Rokas paklausė Lėjos aiškinimo. Ir išgirdęs klausimą liūdnai atsakė:
 – Taip aš juos pažinojau. Tai mano proseneliai. Žuvo prieš metus.
Rokas pajautė kaip Lėja paėmė jį už rankos. Jie ėjo jau netoli vartelių kol Rokas išgirdo kažką krebždant. Tai juk misteris pamaiva.
 – Atsibudo pamaiva. Jis šios bažnyčios vaiduoklis. Tiesa jis užkėrėtas ir skraido tik naktį. Taip pat jis negali išeiti iš kapinių. Tačiau jis dažnai krečia pokštus visiems sutiktiesiams.
Jie ėjo toliau. Jis pamatė, kad ant kelio priberta labai daug spyglių Pamaivos darbas maždaug iki padų galų.
 – Reikia apeiti šituos spyglius, nenoriu kad man durtų padus visą kelią.
Jau netoli buvo išėjimas iš kapinių. Kaip gerai, kad dabar atostogos.

[Lėja Laputė]

Einant iš kapinių , žengiant pro vartelius Lėjos žvilgsnis užkliuvo už kelių žmonių .Tai gal buvo burtininkai. Tikraiusiai ir buvo burtininkai , nes rankose laikė lazdeles.Jie buvo juodais apsiaustai su apsiaustai , kurie dengė jų veidus taip , kad mergaitė nusugebėjo jų įžiūrėti.
Jie neatrodė labai draugiški .Kol jie jų nepastebėjo , Lėja pradėjo veikti
-Kas jie ? Pažįsti juos ? - pasakė Lėja bakstelėusi pirštu Rokui į petį - jie ..man neatrodo labai draugiški .
Jie jų nematė , bent jau Lėjai taip tarodė . vienas jų iškėlė lazdelę ir kažką sumurmėjo , kiti pasekė jo pavyzdžiu ir padarė tą patį , ką ir pirmais . VIsa tai atrodė gana šiurpiai ir vertė eiti kuo toliau nuo šios vietos .
-Dingstam ? - pasiūlė Lėja
Ji dar sykį į juos žvilgtelėjo , bet dabar jau buvo panašu , kad tie , apsigobę juodais apsiaustai juos pastebėjo.

[Rokas Sviper]

Rokas pasižiūrėjo į žmones su juodais apsiaustais. Berniukas jų nepažinojo. Tai tikrai ne kokia nors devynmečių grupė, kokių pilna šiame mieste. Tai suagę žmonės ir tikrai ne pencininkų klubas, veikiantis mieste.
 – Ne, aš jų neažįstu. Jie ne iš šito miesto, tikriausiai, – atsakė į Lėjos klausimą Rokas – manau jie nėra gerai nusiteikę, – ištarė Rokas – reikia slėptis ir dingti.
Tie žmonės jau artėjo prie jų. Kažkas nusileido iš dangaus. Tikriausiai atkeliavo oru į čia. Kas taip vėlai bastosi kapinėse?
 – Slepiamės už šito paminklo, kad jie mūsų nepastebų, – sušnabždėjo Rokas.
Jie tyliai nuėjo už paminklo skirto kažkokiam bajorui gyvenusiam ir palaidotam Godriko Dauboje. Vaikai toliau stėbėjo žmones.
 

[Lėja Laputė]

Tie žmonės tikrai neatrodė ir nebuvo draugiški .Jie nuolatos žvalgėsi , bet ne todėl ,kad bijotų būti užpulti , o veikiausiai todėl , kad nenorėjo būti pastebėti.
''O nenori kad juos  pastebėtų , nes daro kažką neteisėto '' - pamanė klastuolė besislepianti už paminklo.
-Ką darom ? - paklaus Roko
Lėją pradėjo kankini mintys .O ką , jeigu jie čia išstovės kiaurą naktį ? O ką , jeigu jie yra juodieji burtininkai puikiai pramokę juodosios magijos ir yra pavojingi ?
Žmonės žengė arčiau , tas kuris ėjo priešais greičiausiai buvo jų vyresnysis , jis ranka parodė į paminklą .Jie nekalbėjo , nes balsas juos išduotų .
Priekyje einantysis kilstelėjo galvą ir vaikai galėjo pamatyti jo veidą .Tiksliau galėtų , jei ten kas nors būtų .Žmogus buvo veikiausiai su kauke , nes vietoj jo veido buvo balta kaukolė baisiomis tamsiomis akimis.
Lėja vos susitvardė nesurikusi .Bet žmonės artėjo link vaikų slėptuvės.

[Rokas Sviper]

Varnanagis pastebėjo, kad tie žmonės artėjo prie jų. Jis prisiminė, kad po bažnyčia yra ola. Šis paminklas stovėjo prie pat bažnyčios, šiek tiek tolėliau nuo kapinių. Deprimo Ir po jais atsivėrė skylė.
 – Šokam.
Episkey Skylė užsivėrė.
– Tai kažkokie gyvi skeletai, tikėkimės jie čia mūsų neras. Einam, – pasakė Berniukas.
Jie ėjo ilgu požemiu.
– Čia kažkuriuo metu buvo bunkeris ir tunelis kuriame slėpdavosi žmonės. Jis labai ilgas, o baigiasi pačiame kapinių krašte. Reiks iš ten greitai nešdintis. Kol tie skeletai mūsų nesurado.
Jie ėjo tuneliu. Jis buvo platus, kai kur buvo likę visokiausios daiktų liekanos kurias tikriausiai buvo palikėžę čia gyvenę žmonės, nes jie pasirodė visikai nereikalingi tolimesniam gyvenimui.