[Auris Senkleris]

Berniukas nelabai suprato ko jis norėjo. O Auriui darėsi aiškiau, kad jis tikrai girdi ne šnypštimą, o žodžius.
- Daugelis žmonių girdi tokį garsą. ššš. - Sušnypštė ir nusijuokė dėl keisto jo skambesio.
- Pavyzdžiui, jei šuo loja, girdi kaip jis loja. Au, au, au. Negirdi tikrų žodžių, tik lojimą. Lygiai taip pat aš ir daugelis žmonių girdi tik gyvatės šnypštimą. Kaip jau rodžiau.
Bandė skubiai išgalvoti pavyzdžius Senkleris. Kaip paaiškinti dar aiškiau kol kas nesumąstė.
Kad labai negąsdintų berniuko ir kad atrodytų viskas lyg niekur nieko pasiėmė knygelę. Ir pasidėjo ją ant kelių. Į vieną ranką pasiėmė lazdelę. Į kitą mamuletą. Jau kitaip to daikto tiesiog net nesinorėjo vadinti. Ir skaitydamas burtažodžius pradėjo kerėti. Iš lazdelės lindo šviesos sruogelės ir gėrėsi į molinį mamuletuką.

[Timotis Senkleris]

Timotis dar labiau susiraukė. Ar didelis Auris nori pasakyti, kad gyvatės šnypščia?
- Na, taip, - tarė. - Šuniukai sako „Au au“. O katės sako „Miau“. Kaip per tą spektakliuką, po kurio aš buvau blogas ir numečiau kakavą, prisimeni?
Nors tai buvo seniai, bet Timotis tą dieną prisiminė gerai. Ir spektakliuką, ir viską po jo.
- O gyvatės kalba, - tyliai pridūrė.
Tuomet klausiamai žiūrėjo į didelį brolį. Juk gyvatės tikrai kalba. Alanas kalbasi su savo gyvatėmis. Kodėl Auriui atrodo, kad jos šnypščia? To, kad jis minėjo, jog dėdė Alanas turi gebėjimą, berniukas neužfiksavo.
Netrukus didelis brolis pradėjo kerėti. Raudonplaukis susižavėjęs stebėjo ir ėmė mosuoti pirštu tarsi burtų lazdele net pats to nesuvokdamas. Kuo toliau, tuo labiau prie didelio brolio Timotis prarasdavo budrumą. Aišku, tai buvo gerai. Juk tai reiškė, kad jis ima juo vis labiau pasitikėti.
- Sepen... sotia, - taip pat nejausdamas tarė.
Šis burtažodis jam išsprūdo iš lūpų, nes dabar su broliu jie šnekėjo apie gyvates. O Henrikas sakė, kad tokie kerai išburia gyvatę. Tik kad burtažodis buvo sudėtingas, Timotis jo neįsiminė, o jeigu ir įsimintų, ištarti tokį būtų labai sudėtinga.
- Ar dabar mamuletas bus draugiškas ir linksmas? - paklausė.
O po akimirkos nusigando.
- Bet aš nenoriu, kad Melindai iš jo išlįstų gyvatė, - akimirksniu susigraudino.

[Auris Senkleris]

- Tą spektaklį prisimenu. O tu prisimeni, kad tada supykai ir išsigandai? Dėl to nepasidarai blogas. - Kad tave. Dar ir šnypštūnas. O vargeli... - Tau gyvatės kalba, nes jas supranti. Tu ir Alanas ir dar kas nors. O aš, Erka, eion. Na daug kas nesupranta ką jos sako. Mes girdime tik šnypštimą. - Kerėdamas daugiausia spoksojo į knygą ir burtažodžius. Bet kelis kart pakėlė akis į mažylį ir jam nusišypsojo. Kai baigė kerėti pasakė.
- Ar norėjai pasakyti Serpensortia? Tai toks burtas, kuris iškviečia gyvatę. Reikia sakyti. Ser-pen-sor-tia. - Išskiemenavo lėtai ir aiškiai.
- Aha. Dabar mamuletas bus kaip tik toks draugiškas ir linksmas. - Auris užvertė knygą. O berniukas staiga labai nusiminė. Auris jį apkabino ir pasakė.
- Ne. Jokios gyvatės iš jo neišlįs. Jų ten nėra. Tai bus labai graži dovana Melindai. - Jis paleido berniuką. Reikėjo dar tą mamuletą ant ko nors užkabinti. Bet kol kas Auris netraukė nei virvelės, nei karoliukų.

[Timotis Senkleris]

Timotis linktelėjo. Nors tai padarė tiesiog automatiškai. Vis tiek jis dėl tos situacijos jautėsi blogas, kad ir kas ką besakytų.
- Bet kodėl? - nustebimo kupinu balsu paklausė berniukas. - Kodėl jūs girdite šnypštimą, jei jos kalba?
Timotis susigėdo, pasimetė, kai suprato, kad prieš didelį Aurį ištarė burtažodį. Bet Auris nepyko, pasakė, kaip iš tiesų tas burtažodis turi skambėti. Vaikas pabandė ištarti dar kartą, tačiau teisingai to padaryti vis tiek nepavyko. Gyvatės burtažodis buvo išties labai sunkus.
Šešiametis įsitempė dideliam broliui jį apkabinus. Įsivaizduok, kad čia brolis Eion. Įsivaizduok, kad čia brolis Eion, kartojo sau mintyse, kol šiek tiek atsipalaidavo.
- Bet aš juk pašaukiau gyvatę, - droviai tarė.

[Auris Senkleris]

Apie tai, kad šitai paveldima iš kartos į kartą neaiškino. Tai atrodė šiuo metu nereikalinga informacija.
- Tiesiog gimstant jau esi burtininkas. Arba ne. Arba supranti gyvačių kalbą, arba jos nesupranti. Taip jau yra, kad vieni tai gali, kiti ne. - Jiems besikalbant Auris staiga suvokė kiek daug vaikas klausinėja. Kaip jam labai daug. Tai jį itin džiugino ir atsakinėjo jis noriai. Kad ir kiek Timotis klaustų to paties klausimo jaunuolis atsakytų taip pat kantriai bandydamas paaiškinti.
- Gimdami mes atsinešame kokį nors gabumą. Kažkam gerai sekasi dainuoti, kažkam skaičiuoti. Kažkas gali kerėti. Kažkas sugeba suprasti gyvačių kalbą ir taip toliau. Žmonės skirtingi ir jų gabumai skirtingi. - Gyvai aiškino raudonplaukis.
Auris greitai paleido berniuką ir pasakė jam.
- Bet tu neturi burtų lazdelės. Gyvatės be jos nepakviesi. O jeigu ir turėtum lazdelę ir ją pakviestum, gyvatė tiesiog atsirastų ir čia kur nors šliaužiotų ant žemės. Bet jos tikrai nebūtų mamulete.

[Timotis Senkleris]

Timotis ėmė nervuotis. Jis vis tiek nesuprato, apie kokią kalbą pasakoja didelis brolis, nes juk gyvatės moka šnekėti taip pat, kaip žmonės.
- Bet juk gyvatės neturi savo kalbos, - gana piktai tarė Timotis. - Jos šneka tokia kalba, kaip ir mūsų.
Šitie žodžiai kaip Timočiui skambėjo labai neįprastai. Gana garsiai, drąsiai. Vaikui kilo klausimas, kas negerai dideliam broliui ir kitiems, jeigu jie nesupranta, ką kalba gyvatės. Bet šito klausti nedrįso, bent jau kol kas.
Tačiau išklausęs didelio Aurio žodžių apie gabumus, Timotis apie juos paklausė:
- O koks tavo gabumas? Ir Eion? Ir Erkos? Ir mamos su tėčiu?
Paklausęs mažasis Senkleris sekundėlę į didelį brolį žiūrėjo gana įžūliai. Tarsi norėdamas suprasti, ar gali kalbėti apie mamą ir tėtį. Nes tikrai ilgai apie juos nekalbėjo. Net ir grįžęs iš apsilankymo namuose. Miegodavo apsikabinęs seną nušiurusį antklodės užvalkalą, bet šis jau buvo kitoks. Švarus. Nebeturėjo namų kvapo.
Drąsa greit išgaravo. Paminėjus tėvus vaiko atmintyje sušmėžavo prisiminimai iš dienų, kuomet dar visai mažylis Timotis patyrė smurtą. Jis sudrebėjo, o mintyse pasigirdo paties balsas: negalima klausinėti suaugusiųjų.
Timotis nusipurtė, paskui nuleido galvą. Linktelėjo dėl gyvačių ir mamuleto. Bet ką toliau jie darys su mamuletu, paklausti jau bijojo. Žinojo, kad dar turi būti virvelė.

[Auris Senkleris]

- Tau taip atrodo todėl, kad jas supranti. O kai aš nesuprantu, girdžiu ne žodžius, o šnypštimą. - Šitas reikalas išsivystė į turbūt patį pirmą tikrą ir ilgą jų pašnekesį. Auris ėmė šypsotis. Reikėjo visai ir pamąstyti ką pasakyti.
- Nėra taip, kad mes turime tik vieną gabumą. Žmonės turi daug įvairių savybių. Bet tarkim. Man sekasi kerėti ir mėgstu groti. - Nesąmonė. Didžiausias tavo gabumas įsivelti į beviltiškiausias situacijas ir paskui kažkaip iš jų išsisukti gerai susidėjus aplinkybėms. - Eion. - Eion gabumas yra išgyventi. Liųdnokai pagalvojo. - Na, jis kantrus, gali gerai mokytis kai pasistengia. Erka puikiai moka rūpintis gyvūnais. - Tėvelio gabumas žaloti. Bet staiga atėjo kita mintis galvon. Kadaise Amyras mokėjo Aurio dienas nuspalvinti nuostabiomis spalvomis. Kai viską, net tvarkymasi galėjo paversti žaidimu. Bet to negalėjo sakyti vaikui. Kam jį skaudinti? - Tėtis irgi yra burtininkas, o tavo mamytės aš gerai nepažįstu. Todėl negaliu kažko ir sakyti.
Greitai berniuko drąsa išgaravo. Bet šį kartą tai labai nenuliūdino jaunuolio.
- Timoti, man taip įdomu ir smagu su tavimi pasišnekėti. - Nusišypsojo jam.
- Dabar gali suverti karoliukus ant virvelės ir užkabinsime mamuletą. Arba gali neverti kaip nori. - Jis išėmė iš kuprinės virvelę ir įvairių spalvų karoliukus. Mamuletą užvėrė ant virvelės.

[Timotis Senkleris]

Apie gyvačių kalbą Timotis diskutuoti nebenorėjo ir jau bijojo, todėl nieko nebesakė. Tačiau vis tiek buvo įsitikinęs, jog gyvatės kalba kaip žmonės. Ir kad dideliam Auriui bei kitiems, kurie jų nesupranta, yra kažkas negerai. Kažkodėl jie girdi šnypštimą, nors gyvatės šneka.
Aš irgi gerai kerėsiu, tarė Timotis, bet tik mintyse. Jis turėjo žaislinę burtų lazdelę, tačiau tai buvo visai ne tai, kas kerėti su didelio brolio lazdele.
Auris nusišypsojo berniukui, tačiau šis jau sėdėjo nuleidęs galvą ir nebekalbėjo. Nieko nesakęs ėmė verti karoliukus. Išsirinko visus oranžinius. Norėjo, kad būtų dar karoliukų, tačiau oranžinių jau nebebuvo, tad privėrė kitokių spalvų. Tylėdamas padavė mamuletą broliui, o paskui įsispoksojo į Baksį.

[Auris Senkleris]

Auris tylėdamas laukė, kol vaikas padailins tą amuletą karoliukais. Šiandien ir tai jau tiek prikalbėjo, kiek per pusmetį turbūt nebuvo prisišnekėję. Taigi nespaudė jo. Sėdėjo, svajojo apie kažką ir tiek.
Broliukui baigus atsiėmė Mamuletuką. Surišo virvelę taip, kad Melinda galėtų užsidėti sau ant kaklo. Tada pasiėmęs knygą ėmėsi kerėti dar kartą. Į Amuletą iš lazdelės lindo šviesos sruogos. Jos susigerdavo į molinį daiktelį.
Kai pabaigė gražino jį broliukui.
- Ar jau eisim namo? Ar nori čia dar būti? - Nutraukė tylą. Surinko dažus ir kitus pasibėrusius jau nereikalingus dalykus.
Kaip gerai, kad jie tiek kalbėjosi, nors aišku kažin ar viską pavyko vaikui išaiškinti. Bet po galais jis šnypštūnas neįtikėtina. Įdomu sakyti kažkam ar ne? Nutarė nutylėti.

[Timotis Senkleris]

Timotis stebėjo, kaip didelis brolis vėl keri, tačiau dabar žiūrėjo labai atsargiai ir nebuvo šansų, jog pats ims žaisti, kad buria. Tada paėmė mamuletą, apžiūrėjo jį, tramdė kylančią šypseną. Jau įsivaizdavo, kaip įteiks mamuletą Melindai, bus drąsus ir kalbus.
Į didelio Aurio klausimus Timotis gūžtelėjo pečiais. Norėjo, kad tai Auris nuspręstų, eis jie jau ar dar ne. Galiausiai šiaip ne taip bendru sutarimu nutarė, jog eis.
Ir štai, Baksis tupėjo narvelyje, pledas buvo suvyniotas. O Timotis laikė rankoje mamuletą džiaugdamasis. Vylėsi, jog Melindai mamuletas labai patiks. Greičiau ateitų ta dovanojimo akimirka!
Senkleriai išėjo iš parko, o išeidamas Timotis išdrįso vos suprantamai sumurmėti, jog norėtų pabandyti pagroti pianinu.