0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #195 Prieš 5 metus »
-Nenoriu susilaukti papildomo dėmesio,-gūžtelėjusi pečiais vos matomai kilstelėjo lūpų kampučius. Žinojo, jog su burtų pagalba viskas būtų baigęsi kitaip, tačiau visiškai netroško atkreipti kokio nors pro šalį žingsniuojančio žiobaro dėmesio, jei kartais tamsoje būtų pasirodžiusi burtažodį sekanti šviesa. Taip, galbūt panaudojus burtus abu vampyrai nebūtų nukentėję, tačiau tuo metu venose pulsavęs adrenalinas ir abejonė, kad kas nors gali pamatyti, neleido panaudoti magijos. Stovėdama sniegu nuklotame parke tiesiai priešais ant suoliuko sėdintį vaikiną Davina žvelgė į tolumoje šviečiantį žibintą. Šio rykši šviesa neleido nakties tamsai apgobti žibinto. Atitraukusi šviesiai mėlynas akis nuo šviesos šaltinio mergina žvilgtelėjo į tamsiaplaukį. Regis, neseniai nuskambėję varnės žodžiai privertė animagą nusišypsoti.
-Neatsiprašinėk, viskas gerai,-kilstelėjo lūpų kampučius. Nors Edgar'as neseniai apipylė varnę klausimais ir šiai teko atsakinėti į kiekvieną, net ir po bandymo išsisukti, vis dėl to puikiai žinojo, kad animagas turi teisę žinoti, kas nutiko kapinėse. Turbūt jei abu jaunuoliai apsikeistų vietomis, taip pat elgtųsi ir pati mergina.
-Tu buvęs Grifų Gūžtos mokinys, tiesa?-žaviai šyptelėjo supratusi, kodėl tamsiaplaukis pasirinko būtent šį suoliuką. Pastaruoju metu mokslus nustūmusi kiek į šalį didžiąją savo laiko dalį leisdavo su Hogvartse besimokančiais mokiniais. Vis dėl to, kad ir kaip stengėsi neprisiminė mačiusi Edgar'o ankstesniuose kursuose. Žinoma, per kelis metus pasikeitusi išvaizda ir nebūtų leidusi prisiminti. Net pati ispanė nė nenutuokė apie jos laukiančius pokyčius, apvertusius jos gyvenimą aukštyn kojomis.
-Turbūt laikas...Tik visiškai nenoriu išgirsti manęs laukiančio pamokslo,-nors laukianti antra vakaro dalis ir nebuvo maloniausia, tačiau nuo mėlynų akių savininkės veido šypsena nedingo. Regis, neseniai suspindusi žavi šypsena neketino ir vėl palikti merginos veido. Sugniaužusi rankose esantį lanką Davina kryptelėjo galvą šviesiai mėlynomis akimis nusekdama jaunuolių paliktus pėdsakus. Žinojo, jog netrukus teks palikti Godriko Daubą ir grįžti į Londoną.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #196 Prieš 5 metus »
Davinos atsakymai žaliaakiui ne viską galėjo normaliai paaiškinti, tačiau daugiau nusprendė nebesigilinti neatakuodamas merginos klausimais.
- Patinka ateities būrimas?- su šypsniu veide nužvelgė rudaplaukę štai tokiu klausimu atsakydamas į josios pasiteiravimą apie juodaplaukio koledžą, kurį ji įvardijo teisingai.
- Nieko blogo tas pamokslas,- tarė atsistodamas vaikinas. Jis suprato, kad varnė tikriausiai nieko nesakiusi čia atklydo. Gerai, kad jai nieko blogo čia nenutiko ir kažkas dar vis turės kam pasakyti tą pamokslą, kuris tik parodys, kad kažkam rūpi. Juk niekas nė nesivargintų tavęs paprotinti, jei jam būtų nusišvilpti kas tau gali nutikti. Taip bent jau galvojo tamsiaplaukis burtininkas.
Jeffter`is dabar jau perbraukė po pirštine paslėpta ranka per savo plaukus nuo jų nusimesdamas dalį sniego.
- Tau čia pakeliui?- pasisukęs į priešingą tako pusę, nei tą, iš kurios atėjo, pasiteiravo lankininkės. Edgar`ui rodėsi, kad mėlynakei turėtų ši kryptis tikti, žinodamas, kad kelias atgalios nelabai kur ir nuves. Na, nebent atgal į kapines, bet tikrai nemanė, kad moksleivė pro jas atkeliavo.
Animagas giliai įkvėpęs po truputėlį ėmė judėti į priekį, įmindamas naujus pėdsakus ant sniego, nugulusio ant Godriko Daubos parko tako.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #197 Prieš 5 metus »
-Man, regis, tai praeities būrimas,-linksmai nusijuokė atsakydama į užduotą vaikino klausimą. Supratusi, kad ir šįkart neprašovė pro šalį, mergina kilstelėjo lūpų kampučius. Rodos, neseniai vykę įvykiai ir liko praeityje. Dabar abiejų jaunuolių veiduose žaidė šypsenos. Džiaugdamasi, jog nebereikia atsakinėti į klausimus apie kapinėse patirtus nuotykius Davina žvilgtelėjo į priešais sėdintį animagą.
-Turbūt,-vos matomai šyptelėjo. Tiesa, mėlynakė nė kiek nebijojo jos laukiančio pamokslo, tik jautėsi kalta, kad per savo užsispyrimą papuolė į bėdą ir kartu nusitempė Edgar'ą. Visada pasiruošusi padėti kitiems, net jei pačios gyvybei gresia pavojus, dabar šešiolikmetė sugebėjo pati papulti į bėdą, ne tik rizikuodama savo gyvybe, bet ir tamsiaplaukio. Regis, Keitas buvo teisus sakydamas, kad vieną dieną žavioji lankininkė prisidirbs rizikuodama. Laimei, tai buvo ne šiandien, nes varnei pavyko išnešti sveiką kailį iš kapinių.
Prietemoje skendinčiame parke nuskambėjus vaikino klausimui mėlynakė tik linktelėjo ir ėmė žingsniuoti šalia palikdama naujus pėdsakus puriame sniege. Regis, kelionė ir nuotykiai Godriko Dauboje šįkart buvo baigti.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Artemidė Laventi

  • V kursas
  • *
  • 23
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #198 Prieš 4 metus »
Blizgančios akys mąsliai žvelgė iš krūmų, įdėmiai skenuodamos miegančio miestelio gatves, akimirką sustodamos ties kol kas nieko neįtariančia auka. Vidurnakčio šešėliuose besislepiantis žvėris kiek iššiepė nasrus, lėtai sėlindamas pro tankius krūmokšnių kamienus į priekį. Pilkšvas kailis dengė išsišokusius padaro mentikaulius, ritmingai siūbuojančius kartu su kiekvienu priekinių kojų judesiu. Alkanas žvilgsnis persekiojo žmogystą, lengvai plaukiančią per tirštą nakties rūką. Tamsus vyro siluetas, blausiai apšviestas ilgakojų žibintų, sekundę stabtelėjo apsidairydamas lyg kažką nujausdamas, lyg užuosdamas artėjančios mirties tvaiką.
Staiga pasigirdo klyksmas. Aukšta figūra parklupo ant balose skęstančio betono ir susiėmusi už gilios žaizdos dar bandė atsistoti, tačiau nesėkmingai. Plėšrūnas nelaukė. Vos praliejęs pirmąjį nekalto kraujo lašą, it labiau paskatintas, nasrais ėmė darkyti bejėgės aukos kūną. Apmirusiose miestelio gatvėse aidėjo riksmai. Žliaugdamas krauju ir apkvaitęs nuo nežmoniško skausmo vyras paklaiko: tarsi apimtas epilepsijos ėmė purtytis, spardytis, taip apgailėtinai manąs, kad vis dar pavyks apsiginti.  Jausdamas nenuilstantį, venomis pulsuojančio adrenalino, srautą, patrakęs nuo kraujo troškimo, pilkšvakailis užgulė ant sumaitoto kūno. Iltys smigo į tysančiojo kaklo linkį, dar sykį ir dar. Galiausiai žmogysta liovėsi purtytis, agonija įveikė aukštaūgį.
Finalas buvo negražus. Medžioklės įkarščiui atslūgus, žvėris atsitraukė nuo, be gyvybės ženklų savo pačios kraujyje plūduriuojančios, aukos ir nusigręžė atgal į krūmokšnius.
  Juodos alkanos akys persimainė į šviesų safyrą. Pilkas kailis, virtęs baltų plaukų sruogomis, glostė nuogą nugarą. Lengvu rankos mostu mergina nusivalė kruvinus skruostus. Pasitenkinimo kupinas šypsnis nakties tamsoj paliko žudikės lūpas. Plėšrūnas atgavo tikrąjį pavidalį.
Once upon a time, an angel and a devil pressed their hands to their hearts and started the apocalypse

*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #199 Prieš 4 metus »
Andriui buvo pietų pertrauka. Net ir burtininkų paslaugų įmonės tokias turėjo, kaip tikri hipsteriai, kurių Andrius negalėjo pakęsti. Ir nors buvo tokios nuomonės, pietų pertraukomis palaimingai naudojosi. Nebuvo darboholikas, niekad nedirbdavo viršvalandžiais, o jeigu kas mėgindavo priversti, tam nelabai gerai klostydavosi kitos dvi darbo savaitės. Šiaip bendradarbiai jį nelabai mėgo, kai kurie gal net paslapčia bijojo. Jis pats gal ir turėjo šiokį tokį nuotuokį, kodėl taip buvo, bet nemėgo pernelyg gilintis į kitų žmonių jausmus. Tai niekad nieko gero neatnešė.
Buvo pietų pertrauka ir Andrius išėjo pasivaikščiot į parką netoli savo darbovietės, netoli namų. Pro pilkus debesis karts nuo karto išlįsdavo saulė ir nušviesdavo bejausmį vyro veidą. Eidamas Elias nežiūrėjo į žemę, žvalgėsi aplinkui, į kitus galimai savo pietų pertraukas čia leidžiančius žmones, žiobarus ir burtininkus. Manė galįs atskirti, kas yra žiobaras, kas burtininkas, tačiau po kurio laiko turėjo sau pripažinti, kad tai ne taip paprasta. Jį ir patį būtų galima palaikyti paprasčiausiu žiobaru verslininku, mat šiems irgi buvo įprasta dėvėti puikiai pasiūtus kostimius, ilgus vilnonius paltus ir kašmyrinius šalikus. Galbūt tik geriau įsižiūrėjęs iš kokių nors nenusakomų bruožų atpažintum, kad Elias moka naudotis burtų lazdele.
Taip bevaikštinėdamas, vyras priėjo tvenkinį, apjuostą neaukšta, gana dailiai išraityta tvorele. Sustojo prie šios ir įsistebeilijo į vandenį. Tvenkinyje plūduriavo sudžiūvę medžių lapai ir kelios žolės. Tolimesniajame krante Elias pastebėjo antį.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #200 Prieš 4 metus »
Išgirdęs bruzdesį Lukas pramerkė akis, bet jas greitai turėjo užmerkti, nes saulė turėjo pasirinkti būtinai tą vietą kur buvo susirangęs ant medžio šakos gulėjo vaikinas. Palietęs kišenę užčiuopė dar kelias monetas ir nedidelį nuo vandens susigūžusi popieriuką ant kurio vis dar matėsi skaičius penkiasdešimt.
-Kelios dienos ir viskas, pinigų nebeliks. Ir tada kas? Na tada teks ieškoti darbo ar ieškoti pinigų ar šiaip kažko tarkim taros. Kaip sakė kažkas: nereikia gyventi ateitimi, o reikia gyventi dabartimi ir praeities prisiminimais.
Lukas pasidarė nedidelę mankštelę ir pradėjo lipti žemyn ąžuolo. Kuris stūksojo vidury aikštės. Prieš nulipdamas nuo paskutinės šakos kur jo dar niekas nematė greitai apsidairė ir praėjus jaunuolių porelei nulipo.
 -Fu, gerai kad spėjau dar prieš pietų pertrauką, nes tada tai būtų buvę blogai.
Nuėjęs prie artimiausio suoliuko susiskaičiavo pinigus ir juos padalino į kišenes, kad užtektų dar trims dienoms bent po penkioliką per dieną ir dar liktų. Vos tik susikrovė pinigus į kišenes pradėjo plūsti tuntai žmonių.
 -Eh, teks dabar eiti kur nors prie tvenkinio, nors ir nėra ten nieko gražaus, bet bent jau žmonių mažai.
Priėjęs prie jo perlipo tvorelę, nulipo žemyn, atsisėdo ant nedidelio, bet patogaus akmens, pasiimė kelis akmenukus ir ėmė juos mėtyti į vandenį. Niekas nežinojo kodėl, net gi pats Lukas, bet jį ramino garsas kurį skleidė akmenukai grimsdantys gylyn į dugną.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #201 Prieš 4 metus »
Oras puikiai derėjo prie Andriaus nuotaikos. Debesuota su pragiedruliais. Antis kitame tvenkinio krante idiliškai plaukiojo pirmyn atgal, karts nuo karto panirdama po vandeniu. Andriui ji nepatiko, atrodė pernelyg patenkinta savo antiška būtimi. Vanduo vos vos raibuliavo, jo matiniame paviršiuje atsispindėjo dangus ir medžių šakos. Jeigu šiek tiek pasilenktų į priekį, Elijas išvystų savo kampuotą veidą. Tačiau visai neturėjo tam noro. Nebuvo asmuo, kuris viešumoje staiposi ir žvelgia į savo atvaizdą visur, kur pasitaiko. Tik veidrodis jo minimalistiškai apstatytame bute žinojo, iki kokių kraštutinumų vyras gali nueiti mėgindamas sustatyti savo plaukus į kuo tinkamesnę šukuoseną. O taip, jo veidrodis yra girdėjęs ir keiksmų, ir matęs pykčio ašaras, ir buvęs apdrėbtas plaukų produktais. Bet niekas, niekas negalėjo sužinoti šitos paslapties. Elijas kaip mat pasitelktų virvutę ar net kirvį, sužinojęs, kad jo plaukų paslaptys sklando viešumoje.
Antį išgąsdino akmenukas, pliumptelėjęs visai šalia, ir ji nuskrido. Andrius susiraukė. Netrukus į vandenį įkrito dar vienas. Vyras apsižvalgė aplinkui, dairydamasis šposininko. Ir pastebėjo. Jaunuolį, vos persiritusį į suaugumą, lyg niekur nieko svaidantį akmenis į vandenį ir baidantį puikiai stebėjimui tinkančias antis. Elijas suraukė antakius. Visai nenorėjo su berneliu kalbėtis, tad labai diskrečiai pamojavo lazdele į jo pusę ir pradangino visus jo turėtus akmenis. Lūpas akimirką iškreipė pasitenkinimo šypsenėlė, tačiau ir ji tuoj pat dingo.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #202 Prieš 4 metus »
Lukas mėtė akmenukus, o jiems pasibaigus išsiburdavo dar ir savo ,,pramogą" tęsdavo toliau. Pakartojęs šį procesą gal penktą kartą vaikinas jau norėjo siekti akmenukų, bet jie buvo dingę. Lukas apsidairė aplinkui ir pamatė žmogų kuris dar nebuvo spėjęs susikišti burtų lazdelės ir šypsojosi labai baisia ir kiek bauginančią šypseną. Tad vaikinui neteko nieko kito kaip tik atsistoti ir jam pamojuoti.
-Ateik tu man čia, parodysiu kur bulvės dygsta, -sušnypštė Lukas ir išsitraukė lazdelę.
Vaikinas lėtai perlipo tvorelę ir pradėjo eiti prie to kuris jam sutrukdė mėgautis akmenukų mėtymu. Likus kažkur dvidešimčiai metrų Lukas kas kelis žingsnius pradėjo laidyti kerus visai prie pat žmogystos kojų, o priėjęs dar arčiau sustojo, įsikišo burtų lazdelę į striukę ir pasisveikino:
 -Sveikas, malonu susipažinti aš Lukas. Tikiuosi, kad daugiau su tavim man neteks turėti reikalų.
O tada užsimojo ir trenkė į galvą.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #203 Prieš 4 metus »
Elias manė, kad žmonės civilizuoti. Paprastai jie daugiau ar mažiau tokie ir būdavo. Mandagūs ir mirtinai šalti savo mandagumu. Nesutarimus tik kraštutiniais atvejais sprendžiantys dvikovoje, dažniau pasitelkiantys šantažą ir rafinuotus keiksmus bei įžeidinėjimus. Ką gi, kartais sutinki ir kraštutinumų. Būdamas gana sveiko, nors ir keistoko proto, Elijas nesitikėjo už savo mažytę išdaigą sulaukti tokio pykčio protrūkio. Jei nebūtų reikėję gintis nuo svaidomų kerų žiežirbų, būtų pamanęs, kad berneliui verkiant reikalingi emocijų valdymo kursai.
Andrius, parankiai nespėjęs susikišti lazdelės atgal į palto kišenę, ja pamosavo atmušdamas kerus, kurie tiesiogiai jo nelietė, o kai bernelis prisiartino, atsitraukė kelis žingsnius ir perliejo šį žudančiu, nuožmiu žvilgsniu. Jo veblenimų nesiklausė, nujautė, kad taikingi pasisveikinimai ir šmaikštūs palinkėjimai nelabai dera su tokiu karingumu, tad kai tik šis užsimojo ranka, instinktyviai savasias iškėlė virš galvos ir gindamasis pasilenkė. Smūgis nepasiekė nuostabiai subalansuotos Andriaus šukuosenos, tik susidūrė su gynybai iškeltu vyro dilbiu. Elijas nustūmė įsikarščiavusio asmens ranką ir pasitraukė dar kelis žingsnius atgal, tolyn nuo tvorelės, juosiančios tvenkinį. Iškėlė lazdelę priešais save ir murmtelėjimu bei valios jėga išbūrė nematomą apsauginį skydą, jeigu tik užpuolikas nuspręstų įsibėgėjęs Andrių užgriūti.
- Jūs elgiatės nelabai mandagiai, - tarė, stengdamasis, kad nuskambėtų ne tik kaip paprastas komentaras, bet ir perspėjimas. Juk duomenų analitikas kišenėje visada nešiojosi virvelę, kuria galėjo pasmaugti, o šiandien - ir sumažintą savo kirvį.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #204 Prieš 4 metus »
Nors smūgis vos nelietė nepažįstamojo galvos, bet šis laiku spėjo sulaikyti smūgį, atsitraukti ir pamosuoti lazdele, kas tikriausiai reiškė, kad išsibūrė sau skydą.
 -Na ne visi elgiasi labai mandagiai, galima taip pasakyti ir apie jus. Bent kiek žinau nėra labai mandagu pradanginti kitų daiktus ir apsimesti lyg niekur nieko. Taip pat aš jūsų paklausiu ar esate matęs mandagų klastuolį tam kuris jam nieko gero nepadarė? Tikriausiai ne. Taip kad apie mandagumą jūs galėtumėte ir patylėti ir pats dar jo pasimokyti prieš mokydamas kitus.
Išvaręs šitą ilgą kalbą Lukas sunėrė rankas vienoj vis dar laikydamas lazdelę jeigu kartais nepažįstamasis ruoštusį jį mandagiai pulti, šaukdamas kokį karo šūkį ar dar ką garsaus taip perspėdamas apie puolimą, įsirėmė kojomis į grindinį ir ėmė laukti atsikirtimo, puolimo ar dar ko.
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Elias Andrew Ravengrave

  • Burtininkas
  • ****
  • 258
  • Lytis: Moteris
  • to the wee hours of morning
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #205 Prieš 4 metus »
Jaunuolis, su kuriuo nelauktai ir neparankiai Elijas susidūrė, žodžio kišenėje neieškojo. Tačiau negalima teigti, kad tie kaip riešutai iš jo burnos byrantys žodžiai buvo bent kiek geri. Elijas mintyse sutiko su teiginiu, kad jis pats pasielgė nelabai rafinuotai bei mandagiai, tačiau tai, jo manymu, nepateisino bernelio elgesio. Jis ryškiai buvo užsidegęs dvikovai ir muštynėms. Visa laimė, kad jiedu parke, kuriame žiobarai nesilanko. Godriko dauba - burtininkų miestelis, ir už tai Elijas galėjo dėkoti tik sau pačiam.
Andrius karčiai šyptelėjo. Bernelis rodėsi besiruošiąs gintis bet kokių duomenų analitiko su nepriekaištinga šukuosena veiksmų. Andrius mostelėjo lazdele ir panaikino apsauginį kerų skydą. Išsitiesė ir susikšo lazdelę į vidinę palto kišenę. Pirštai kišenėje brūkštelėjo per kerais sumažinto kirvio ašmenis.
- Manau, kad mes galime pasikalbėti ir taikiai išspręsti šį nesusipratimą, - tarė.
"the gratifying relief of being forgotten"

*

Neprisijungęs Lukas Dubajus

  • Burtininkas
  • ****
  • 254
  • Lytis: Moteris
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #206 Prieš 4 metus »
Lukas tikriausiai suprato, kad dabar pripezėjo nesąmonių ir kad to jis visai nemanė, tiesiog reikėjo kaip nors atsikirsti tam kuris čia ateina ir trukdo jam užsiimti mėgstama veikla, akmenukų mėtymu į vandenį. Nepažįstamajam pasiūlius viską išspręsti taikiai, pradanginus skydą ir įsidėjus lazdelę į kišenę vaikinas dar šiek tiek padvejojo, bet irgi įsidėjo lazdelę į kelnių kišenę iš kur ją galėjo jeigu reiktų greitai išsitraukti ir apsiginti ar pulti.
 -Gerai, galim pasikalbėti gražiuoju ir susitarti ir išsiaiškinti viską, -kiek galėdamas ramiau ištarė buvęs klastuolis.
 Jeigu pavyks man su juo susitarti gražiuoju, gal tada tikrai busgeriau ir vėliau ateityje vos jį pamačius pyktis dėl senų dalykų
Arkliukas

Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (kreiptis į mane)

Jei nepavyksta susirasti norimos informacijos, kreipkis į šio departamento vadovą ar darbuotojus, rašyk į pelėdyną arba prisijunk prie IH discord grupės


*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #207 Prieš 3 metus »
Kalėdų atostogos reiškė viena: galima ištrūkti iš mokyklos ir niekas tavęs nepasiges. Pirmą kartą Dafydd pranešė, kad keliaus namo. O tokiu atveju svarbiausia išsinešdinti iš mokyklos. Ką jis veiks - visiškai ne profesoriūkščių, direktorės ir tuo labiau ne motinos reikalas.
Traukiniu atvykęs į Londoną velsietis iš karto pradėjo galvoti, kur jam praleisti tas tris palaimingas savaites. Iš pradžių ketino pasilikti Londone. Šiek tiek pinigų turėjo (ačiū, mamyte!), tad pigų hostelį užsisakyti būtų galėjęs. Gal net ir maistui užtektų.
Vis dėlto netrukus apsigalvojo. Londone buvo daug žmonių. O šis faktas klastuolio itin nežavėjo. Teko keliauti kur nors kitur. Ilgokai svarstęs Llewellyn nutarė keliauti į garsųjį Godriko Daubos miestelį. Nežinojo, ar ten bus kur prisiglausti, tačiau tikėjosi, kad bent kokią skylę ras. Juk čia turėtų keliauti visi šalies burtininkai! Be galo nuostabus miestelis. Tad tikrai koks nors viešbučiūkštis turėtų mėtytis.
Atkakęs į Gordiko Daubą ir užsisakęs beveik padorią nakvynę velsietis patraukė pasivaikščioti. Jį, tiesą sakant, ne itin domino visos miestelio garsenybės. Tai tebuvo ne itin didelė gyvenvietė, kurioje nesimala pernelyg daug žiobarų. Viskas. Dafydd ėjo be jokio tikslo, kol priėjo parką. Nors žiemos dienos buvo bjauriai trumpos, vaikinas galėjo tikėtis dar kelių valandų dienos. Tik reikėjo viltis, kad nepradės ir vėl snigti.
Raudonplaukis ėjo per ne itin maloniai atrodantį parką ir svarstė, kokio velnio čia atsigrūdo. Net pradėjo atrodyti, kad vertėjo pasilikti mokykloje. Juk per atostogas visokie mažiai išsivažinėja pas mamytes ir tėvelius, tad bendrajame kambaryje būtų vos keli žmonės. Deja, panašu, kad sprendimo nebepakeisi.
Dafydd atsisėdo ant suoliuko ir pirmą kartą gyvenime pasijuto vienišas.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #208 Prieš 3 metus »
O šitas Kalėdas ji praleis Godriko dauboj. Dievaži, ankstyvoj paauglystėj apie nieką daugiau ir nebūtų svajojus - eina kur nori, daro ką nori. Šita suaugusiųjų gyvenimo dalis visai patiko, nemeluotų. Atsitrenkė čia ieškodama įdomesnių reportažų šunlaikraščiui, kuriam tuo metu dirbo. O ką? Svarbu mokėjo, o egzempliorių popierius pusė velnio tiko sukti cigaretėms. Vieni pliusai. Koks jai skirtumas, kad kaip žurnalistės pavardę (ar dažniau inicialus) visi matys šalia straipsnių apie penkiolika būdų, kaip namuose sėkmingai išauginti karpas.
Nebuvo šalta. Ar išvis dar kada bus? Po Ašo treniruočių minusinė temperatūra nebebuvo iššūkis. Vyptelėjo pati sau, ieškodama kišenėje cigaretės. Po šitiek metų jau sugebėjo jo vardą mintyse sakyt nebesipurtydama, bet klausimas, ar būtų tokia drąsi sutikus jį realybėj. Aišku, būtų galima pasvajot. Praeitis jos sąmoningai vengė, galėtų ant rankos pirštų suskaičiuot, kiek kartų nuo baigimo susitiko žmonių, kuriuos pažinojo. Tarsi pasaulyje būtų likusi viena, o visi įvykiai nuo tada, kai paauglė paliko namus, tebuvo sapnas, košmaras, dienomis sapnuotas kažkieno kito. Liko tik randai ir kasdien blunkantys prisiminimai - viskas, ką Caroline žinojo apie save. Turėjo susikurti iš naujo. Norėjo? Taip. Padarė? Ne.
Idealių Kalėdų toje pačioje ankstyvoje paauglystėje nebūtų įsivaizdavusi kaip pilko dangaus ir besniegės žemės. Šalčio tebuvo vos vos, kad galėtum iš bėdos pavadinti žiema, jeigu plikos medžių šakos netyčia suklaidino. Kažkodėl šita parko parodija kėlė juoką. Penki medžiai ir trys suoliukai, bent taip pasirodė Carol, žingsniuojančiai pro vartus. Nebuvo didelė gamtos mylėtoja, nesuprato, kokio velnio medžius reikėtų specialiai sodinti vidury miesto. Ak taip, miesto. Kodėl toks betono vaikas staiga susigalvojo savo noru atsitrenkti į provinciją? Geras klausimas. Čia nematė spalvų (neieškojo jų ir kitur, bet gi reikia prie kažko prisikabint), žmonių irgi vos keli. Vardan Merlino, ar bent jau nusigert nepastebėtam čia bus įmanoma? Nes kol kas nepanašu, kadangi žmonių tematė kelis. Tiesą pasakius, neskaičiuodama savęs, regėjimo lauke turėjo tik dar vieną veikėją - kažkur tolėliau įsitaisiusį raudonplaukį. Ką tik skundėsi spalvų trūkumui, o dabar ryški ševeliūra tik dar labiau suerzino. Dežavu? Ne, neprisiminė, kad būtų tokią kažkur mačiusi, bet kad erzino pagiriotą galvą - puikiausiai. Ir net jeigu negalėjo prisiminti nieko malonaus apie tą pokalbį (tikrai stengėsi), visgi pasuko link suoliuko.
Atsisėdo šalia nesakydama nei žodžio ir neskubėdama prisidegė dar einant išsitrauktą cigaretę. Jeigu dar kiek pamėgintų, gal ir sugebėtų prisimint vaikio vardą. Nors kam? Kreiptis pirma kol kas neketino - vis tiek jis turės sureaguot į neaiškią ir nelabai pageidaujam personą, su cigarete įsitaisiusią šalia. O jeigu nesureaguos, ką gi Caroline išpūtė dūmą ir vyptelėjo pati sau bent kažką nuo praeito susitikimo išmoko...
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Dafydd Carwyn Llewellyn

  • Menininkas
  • *
  • 1964
  • Lytis: Vyras
  • Tingėti - Llewellyn'ų prerogatyva.
Ats: Godriko Daubos parkas
« Atsakymas #209 Prieš 3 metus »
Sakoma, kad tarp "vienas" ir "vienišas" kai kuriais atvejais gali būti milžiniškas skirtumas. Gal ir taip, Dafydd nežinojo. Nors sėdėdamas ant suoliuko buvo ir toks, ir toks. Gal tikrai reikėjo likti mokykloje. Ten bent būtų normaliai šilta. Nereikėtų šalti užpakalio ant šito suoliuko, ant kurio atsisėdo ir dėl ir Aukščiausiajam nežinomų priežasčių vis dar sėdėjo.
Atrodė, kad jis ten sėdi jau kelias valandas, nors tebesilaikanti dienos šviesa paneigė tokią mintį. Beveik sušalo, nors to nejautė. Pernelyg įtemptai galvojo apie tai, kas vyksta - ar nevyksta - gyvenime. Net pagalvojo, kad gal vis tik reikėjo grįžti namo. Kad ir koks kvailys būtų patėvis, kad ir kaip erzintų brolis, nereikėtų bent jau būti visiškai vien(iš)am.
Vos tik šalia kažkas atsisėdo, Dafydd iš karto tą pajuto. Tai nustebino ir jį patį: atrodė, kad yra toks susimąstęs, kad net ir šalimais nugriaudėjęs sprogimas neatkreiptų dėmesio. Vis dėlto šalimais atsiradusi persona, matyt, buvo kažkuo ypatinga, mat vaikinas iš karto ją pajuto. Atsargiai žvilgtelėjęs į jos pusę vaikinas nemaloniai nustebo: kartą jau teko šitą moteriškę susitikti. Ir tai įvyko Londone, ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis. Kaži ko ji čia atsivilko? Londone baigėsi alkoholis ir cigaretės? Turbūt nereikia tikėtis, kad ji persekioja jį, Dafydd. Bet ko ji atšliaužė į šitą parką? Negi matė, kaip vaikinas išėjo iš prakeikto viešbutpalaikio? Raudonplaukis jau gailėjosi, kad atsidūrė ne kur kitur, o čia. Gal vis tik reikėjo pasirinkti Kalėdoms vietą, kur yra daugiau žmonių. Tada būtų lengviau nekristi į akis. Juk ji galėjo ir tiesiog eiti per parką ir pamatyti jį sėdintį ant suolo. Nemanau, kad jai tas susitikimas buvo malonus sugriežė dantimis raudonplaukis, prisiminęs popiergalį, kurį įdavė girtuoklė. Ir kurį jis netgi atidavė adresatui. O štai apie tą žmogų galvoti visai nesinorėjo. Ypač Kalėdų išvakarėse. Nepaisant to, kad Dafydd šios šventės nešventė, tai nebuvo priežastis tokią dieną galvoti apie Džeimsą Greywindą.
Vaikinas ilgokai sėdėjo ir nieko nesakė. Nė nekrustelėjo. Nors išlindęs iš apmąstymų jis pajuto šaltį, stengėsi nieko nedaryti, kad tik nesuteiktų prakeiktai girtuoklei malonumo. Visiškai nenustebo, kai moteris pradėjo pūsti dūmus. Ji aiškiai buvo tokia beviltiška, kad tikriausiai net ir gulėdama karste trauks dūmą. Šlykštu pasipiktino klastuolis ir galiausiai neištvėrė:
- Ir ką gi čia pametė girtuoklė Greywindpalaikio draugužė?
Jis neatsisuko. Apsimetė, kad jos nemato. Jeigu girtuoklė nori, gali pamanyti, kad tie žodžiai net nebuvo pasakyti. Gal jai tik pasigirdo - su tokia prarūkyta ir pragerta galva tai buvo visai įmanoma.