[Karma Eistibus Jikiniki]

Tai buvo it sena tradicija, nuolatinis vėlavimas grįžti namo, būna tai atostogos ar įprastinį kasdieninio darbo diena. Įprotis, patapęs kasdienybe jau nuo mažyčių dienų, nuo pat tada, kai vien tą trumputį, vos penkias minutes trunkantį nueiti atstumą tarp tuometinių namų Noridže ir darželio ir atvirkščiai jis įveikdavo per ilgas valandas, praleistas papildomai šlaistantis aplinkui ir nenorint grįžti į namus, kur virė nesąmoninga ir galvos skausmą varanti makalynė, visad prasidedanti švelniais, per daug švelniais žodžiais, vien jau iš jų tylumo varančiais šiurpą. Pats prisiminimas, žinoma, galbūt ir nebuvo itin blogas - su juo nebuvo elgiamasi žiauriai, nebuvo skriaudžiamas, nebuvo kaip išnaudojamas, tačiau pati atmosfera ir pojūtis, kuris niekad nepranyko iš to namo, vėliau atsekęs ir į naująjį patėvio būstą Londone vertė vaikina purtytis. Galbūt ir nieko keisto, kad jis taip bandė vengti savo atsakomybės grįžti į vadinamuosius namus - kaip priderėtų elgtis geram, drausmingam sūnui. Net ir dabar, po tų visų gerų metų nuo tokio pojūčio atsiradimo, jisai vengė užsibūti ilgiems laiko tarpams, per dažnai išsprūsdamas laukan it koks nenulaikomas vietoje katinas.
-Žinoma žinoma, jeigu taip sakote,- tyliai prunkštelėjęs pratarė, vis dėlto net ir mylinčių Hogvartsą mokinių skundus buvo galima išgirsti per daug dažnai, ypač susijusius ar tai su mokytoju kitu, ar su jų vedamu dalyku. Tęsdamas netikėtai į gyvenimo vingius įlindusį pokalbį su dar netikėtesniu pašnekovu, klastuolis kiek kilstelėjo antakį, tarsi nustebusiai perklausdamas, ar jisai tikrai turėtų būti tasai, kuris čia mirtinai sustirtų pirmasis,- Čia jūs nusprendėt kristi į sniegą, Sorenai, ne aš. Ir jums nėra prasmės manimi rūpintis, galit nesijaudinti dėl to.
Tik šią akimirką tesuvokęs, kad taip mėgstamas bastymuisi aplink draugužis kapišonas vis dar tebėra uždengęs tamsius plaukus nuo baltuojančių ir gniužulais krentančių snaigių, šeštakursis šį nusitempė žemyn, galbūt kiek labiau atidengiant veidą - žinoma, vakaro tamsoje jau ne ką įžioplinsi, tad ir reikšmės didelės turėti neturėjo, bet tai buvo it savotiška nepagarba - kurios jausmo turėjimas jaunuoliui nė per plauką nepatiko - kylanti vien iš buvimo taip. Galų gale, ir kelios - nors ir vertėtų sakyti keli tuzinai - snaigių plaukuose nė vieno nepražudė.
-Karma. Klastuolis, šeštakursis. Nenustebčiau, jeigu manęs nebūtumėt regėjęs, vis dėlto nesu itin aktyvus mokyklos gyvenime,- kiek atsainiai tarstelėjo, patogiau atsilošdamas suoliuoke - neatrodė, kad tai bus trumpas minutės dviejų netikėto susipažinimo pokalbis, kas galbūt ir buvo džiugesnis dalykas šiandieną. Bent galės šalti kompanijoje, o ne vienas.- Nors kaipgi jūs? Ar toliau planuojant dėstytojauti Hogvartse, ar ir vėl dingsit laiko tarpui iš savo profesoriaus pareigų? Atvirai, mielai pradėčiau domėtis Nuodais ir Vaistais kaip mokslo tipu ne vien už pamokų ribų, bet negaliu pakęsti to, kaip perpildytos abiejų, ir mokinių, ir triukšmo būna klasės. Argi jūsų pačio tai neerzina?
Pratęsdamas pokalbį tema, jau ilgesnį laiko tarpą it užgriozdinta motina sėdinčia jo mintyse, jis tik telinktelėjo į teiginį dėl vienišumo - aišku, ar tą regėjo jo perpus vyresnis pašnekovas buvo visiškai kita tema, tačiau nematė prasmės to reikšti žodžiais, vienišumas buvo per gili tema, per greitai gebanti pavirsti į liūdesio sūkurius, ypač tokiame ore, kur buvo regimi tik tamsoje regėjosi krentantys puraus sniego gabaliukai, vos akimirkų tarpe sugebėsiantys sukurti papildomą vienišumo, ramumos ir melancholijos mišinį. 

[Sorenas von Sjuardas]

Balto snygio sukeliamą priverstinę ramybę, kartais trunkančią mažiausiai tris ilgus mėnesius, sutrikdė garsas, primenantis kokio senovinio indėnų rago skambesį įmantraus ritualo meto... Nors kita vertus, indėnai ir tokius garsus juk ne patys išsigalvodavo, o nusiplagijuodavo nuo gamtos, niekaip neapsaugojusios savo autorinių teisių nuo kūrybingo vagišiaus, save vadinančio Žmogumi. Po teisybe, ir pats žmogus priklausė gamtai ir jos kūriniams, bet per laiką nuo jos visaip stengėsi atsiskirti, pervadinti save ir savo perkuriamus gamtos daiktus kitaip, ir tik vėliau didysis vagis ėmė suprasti, kad šios vagystės, sukčiavimai ir kitokie nesąžiningi poelgiai, už kuriuos gamta kartais tyliai atkeršydavo, kenkia jam pačiam. Visgi sugrįžkime prie to, nuo ko pradėjome; o pradėjome mes nuo garso, kuris sutrikdė balto snygio sukeliamą priverstinę ramybę, kartais trunkančią mažiausiai tris ilgus mėnesius... Šis garsas garantuotai priklausė pelėdai, ir tik stiprus, žiniomis gerai pasikaustęs ornitologas galėjo pasakyti kokiai - ar laplandinei baltajai, ar didžiajam raguotajam apuokui (dar žinomam kaip bubo bubo), ar išskitinei liepsnotajai pelėdai, o tiksliau - pelėdžiukui, kurio vardą iš tiesų turėjo garbę gauti mūsų mylimas (arba ne) Nuodų ir Vaistų dėstytojas.
- O kodėl gi sakai, kad neturėčiau rūpintis mokiniu?- nemąstydamas paklausė profesorius.- Na, man nešalta, aš savim pasirūpinęs, nors gal taip ir neatrodo,- mokytojas pamėgino išspausti savim pasitikinčią šypsenėlę, kuri iš tikrųjų atrodo tik nusišypsojimas puse lūpų, kurio per barzdą net ir nesimato, bet ir šito dalyko jam padaryti nepavyko, galbūt dėl sudrėkusios ir beapledėjančios barzdos. Vyras mėnesienoje šiurpokai blizgančiomis auksinėmis akimis ištyrinėjo ką tik nusiėmusio gobtuvą, ir taip palengvinusio jo atpažinimo  misiją, vaikinuko veidą. Krūtinę vėl užgulė kažkoks keistas jausmas: lyg nuojautos, lyg ilgesio, lyg prisiminimų.
- Malonu susipažinti, Karma,- Sorenas iš įpročio kyštelėjo sušalusią ranką sveikintis.- Esu įsitikinęs, kad tave mačiau Hogvartse,- tarstelėjo von Sjuardas, nežymiai gūžtelėdamas pečiais. Staiga supratęs, kad vaikinukui gali pasirodyti įtartina per žemos temperatūros letena, vyras jau norėjo ją patraukti, bet susilaikė - juk tai būtų nemandagu ir itin įtartina, o dar hogvartsietis juk galėtų tai palaikyti kaip pasišlykštėjimo gestą. O tai būtų tikrai nesmagu, tiek Karmai, tiek Sorenui. Sorenas, nors ir kaip nemėgo pripažinti savo silpnumo, kažkodėl šiuo metu buvo visiškai ne prieš, kad kas nors palaikytų jam kompaniją. Ir pilnai suprato, kad galbūt ši atsitiktinė, Toro turbūt siųsta pažintis gali jam padėti susirikiuoti mintis ir susitvarkyti save. Jau ta mintis, jog jis ne vienas šąla tarsi be namų, be jokio noro gyventi ir šiltai prie židinio laukti Kalėdų, kurias teks sutikti vienišam, šiek tiek guodė.
- Mano pamokose paprastai tylu, na, tik katilai kunkuliuoja ir kyla miniatiūrinis triukšmas, jeigu kažkas kažką pjausto, maišo, ar ruošia,- skėstelėjo rankomis vyras. - Į Hogvartsą grįšiu, ir toliau vesiu pamokas, o kur dabar dėsiuos. Jeigu turėsi ūpo prisiliesti prie šio mokslo, pažvelgti į jį ir iš arčiau, galėsi užeiti ir į mano kabinetą ir ne per pamokas. Mielai pamokysiu ir asmeniškai, rasi - ir patiks netyčia...
Gerai, kad tas kabinetas ir apskritai, visas mokslas, egzistavo - tai buvo, bent jau pastaruoju metu, bene vienintelis dalykas, gebantis išjudinti von Sjuardą ir grąžinti jam į akis vilties žiburėlį. Tai buvo galima puikiai matyti ir dabar - vos Karma paminėjo mokslo pavadinimą, juodabarzdis kilstelėjo galvą nuo apsnigto tako ir pažvelgė į šeštakursį. Susivokęs, kad atrodo kaip ne itin bagotas mažvaikis, kuriam siūlomas čiulpinukas, profesorius vėl droviai nuleido akis žemyn, ranka beprasmiškai perbraukdamas per sniegą.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Vienišumas - žinoma, kas per didi, visą apimanti ir į ledo kristalėlius sustingdanti tema, žmones, žmoniją ir visokeriausio tipo padarus lydinti ankščiau ir greičiau, negu darbą perima didžioji motina Mirtis. Kad ir kaip stengtumeisi vienišumą pamilti, it kokio kokentuojanti mergelė jisai pabėgtų greičiau, negu pasiektum norimą jausmų krūvį, ir vėl skendi neviltyje - bet kartais ir su ta mergele, pabėgančia greičiau ir tyriau, negu spėji susivokti, sugebi būti savimi, sugebi kažką pasakyti, kažką praveblenti, kažką suvokti - ir nėra skirtumo, kad ir būnant su ja esi vienišesnis už bet kurią kitą egzistuojančią gyvybės rūšį. Emocijos, pojūčiai, viskas, su kuo susiduria gyvybingosios šios visatos formos - tai buvo it nauji spąstai, kur vos sekundę ilgiau susimąsčius ar užklausus savęs "kodėl yra taip, o ne anaip?" į juos įklimpsti, giliai ir ilgam, ir jokio išėjimo nebėra, visos durys užsiveria neatitraukiamomis ir nepasijudinančiomis grotomis, pro kurias neprasprūsi. Nebent kažkas, kas per kitas garsas sugrąžins tave čia, į realybę, paliekant didžiąją dalį sielos užrakintą ten, kur amžinybės laukuose bus ieškodama atsakymų į nesužinomus ir neišaiškinamus klausimus.
Tarsi į išgelbėjimo simbolį pasukdamas galvą link pelėdos skleidžiamo garso pusės, Karma pasistengė nebesivelti į liūdesį, vis nebereikėjo dėti dar didesnių monologų, kurių galima paturėti ir bet kurią kitą liūdinančiai šaltą ir emocišką dieną, kai vėl bus priminta, kad vienatvę sklaidančio į visus galybės kraštus kovo nėra šalia.
-Tikrai taip neatrodo,- trumpai nusijuokdamas pratarė klastuolis, labiau buvo įtikėta, kad tik stipruoliais norintys pasirodyti žmogėnai taip tikintų po įkritimo į šaltas ir stebuklingai vis dar baltas pusnis, o ne profesoriai Hogvartse, bet kaip sakoma, kasdien po naują atradimą. Tarsi tęsiant tolimesnius mandagaus susipažinimo žingsnius, Karma taipogi atkišo ranką, kuri jau prieš ilgą laiką nebesijautė kaip jo galūnių dalis, vis buvo sustirusi ir sunkiai pajudinama - užmatydamas, kad ir profesorius von Sjuardas neturi jokio tipo pirštinių, kur bent akimirkai galėtų prašildyti tą žiemišką sustirimą, klastuolis it prisiekti galėjo, kad prieš akis atsivėrė reginys, kaip Kalėdų Senutė prašo Senelio, kad tiems dviems netikėliškai apsitaisiusiems vyriokams tiesiai ant galvos numestų po storų pirštinių porą.
-Malonu ir man, Sorenai,- it devynių galybių dievų užsiundomas tąsai keistas jausmas, apninkantis tik tada, kai reikia per daug formaliai susipažinti šį kartą besirąžančiai neatsibudo ir neįvarė į savotiškai nepatogią situaciją, kad ir tik per vieno, galimai, ir tik jo, jaunesniojo, pasijutimą - už ką tiems dievams ir derėjo melstis, melstis, ir dar kartą melstis, kartu paaukojant skanesnio šokolado plytelę,- Mh, tai skamba daug maloniau. Kaip per atvirumo valandėlę, prisipažinsiu, kad vien nuo pirmų ir antrų kursų pamokų triukšmingumo supratau mylintis per daug savo varganą klausą, kad naikinčiau vargšelę rėkiančiųjų ir dramas keliančių jaunų vaikų apsuptyje,- išspaudė menkutę šypsenėlę vien apie tai kalbant, net buvo keista, kad tai tebuvo vienintelis iš jo retų prisiminimų apie pirmuosius kursus, viskas kitkas išsitrynė, lyg būtų šiuos praleidęs ant niekada neišgyvenęs,- O ateiti, mielai ateičiau, jei jau leidžiate ir asmeniškai. Žinot, kaip kartais sako, kad svarbių, bet nepažįstamų tau žmonių pėdomis einama dažniau, negu lyderių, visa didybe bandančių pasirodyti prieš akis. Jaučiu, jeigu ką daugiau ir žinočiau apie tėvą, Eginhardą, nebūčiau taip susidomėjęs nuodais ir vaistais, ypač kaip mokslu. O dabar, vienintelis lyg ir iš tų menkų žinomų dalykų tėra tas, kad jis tuo domėjosi, net jei ir dažnai nesisekdavo labiau, nei būdavo sėkmingų galutinių rezultatų.. Tarsi koks ironiškas gyvenimų linijų vingis.
Kažkur viso viduryje pakėlęs galvą į dangų, iš kurio vis dar vargulio ir pavargimo nereginčios snaigės krito, krito ir viską tolimiau perdažė balta spalva dedant dar daugiau šlapio šalčio sluoksnio, Karma net nepajuto, kaip užsipasakojo - galbūt tai ir buvo tvyranti atmosfera, viskas, kas dabar per jausmas savuose gniaužtuose laikė šiuodu netyčia susitiktus kompanionus. Ir realiai, menką ką per informaciją žinojo apie savo tėvą, jei kažkada nebūtų atlikęs tosios astronomijos egzamino užduoties, netgi nebūtų žinojęs, kaip šis atrodo. Stebuklas, kad išpešti bent ką, kad ir vardą ir jo gimimo vietą sugebėjo iš motinos, ypač kai apie mėgstamiausią dalyką, veiklą, užsiėmimą - vadink kaip nori - susivokė tik iš seno buto Noridže persikraustant į Londoną, kur daiktų rūšiavimo metu buvo aptiktas po vienu paveikslų užkištas dienoraštis, tepasirodęs esąs pilnas įvairių viralų receptų.
-Jeigu ką įskaitot, galit pavartyt, gal kils idėjų, ką dar reik kitiems mokiniams išmokti,- tarsi pasakęs nejuokinga pokštą juodaplaukis pusę lūpų šyptelėjo, iš po šiltų aprangos sluoksnių išsitraukdamas tą patį dienoraštį, apie kurį prieš akimirką mislijo ir perduodamas profesoriui, jei kažkodėl jaunesnio ir ką tik sutikto mokinio asmeniniai pareiškimai bent kuo pasirodė šiam įdomūs. Pats pravartė tik dalį jo, per daug vietų raštas buvo sunkiai įskaitomas, o Karma nematė prasmės kelti skausmo galvai, bandant rašliavas išnarplioti - dar vienas faktas, tėvui reikėjo bent kelias pamokas pasiimti, kad išmokti Velino dailyraščio.

[Morgana Buterfield]

  Buvo gana vėlus vakaras kai Jokūbas pasirodė Godriko Daubos parke ir tik velnias žino kodėl.
Profesorius, lėtai iš palto skverno, išsitraukė „malboro gold“ cigarečių pakelį bei juodą, odinę užrašinę. Visai netrukus užtraukė dūmą. Po kelių akimirkų jis prisėdo prie vieno iš vienišų suoliukų tuščiame parke ir pažvelgė į tolį. Jo smegenyse kirbėjo įvairiausios mintys, lėkdamos viena po vienos milisekundės greičiu. Jokūbas buvo išsiblaškęs, jo planas ėjo ne pagal tvarką ir jaunuoliui reikėjo tai sutvarkyti.
  Sušlamėjo lapai. Rodos kažkas pareina. Jokūbas greitai atsistojo užvertė užrašinę kurioje netvarkingu raštu buvo užrašyti keli sakiniai. Profesorius nė nepastebėjo kaip vienas iš lapelių iškrito iš knygutės ir lėtai atsigulė ant suoliuko.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Smulkus jaunos merginos siluetas vaikštinėjo vien tik mėnulio šviesa apšviestais parko takais ir takeliais. Jos sunkūs juodi batai vertė kiekvieną, net ir patį mažiausią lapelį krūptelėti. Nesmarkus rudeninis nakties vėjas į šalis plaikstė ilgus rudus Kamilės plaukus.
Pasirodo, parkas vėsiomis rudens naktimis nebuvo toks tuščias, kokio tikėjosi astronomijos profesorė. Vienas vienintelis žmogus ant suolelio netoliese, privertė buvusią klastuolę išnerti iš visą vakarą kamuojančių minčių.
Jaunuolis, matyt, irgi čia apsilankė, kad sudėliotų visas užpuolusias mintis į vietas. Nes ką gi daugiau veiksi milžiniškame parke naktį. Nors Camille nebuvo linkusi aptarinėti asmeniškų dalykų su nepažįstamaisiais, iškritęs vyriškio lapelis galėtų būti puiki pokalbio pradžia. O ir buvo girdėjusi, kad pokalbiai dažnai padeda išsklaidyti netikusias mintis.
Priėjusi prie suoliuko, aštuoniolikmetė pakėlė popieriaus skiautelę.
-Negražu šiukšlinti parke,- Milės lūpų kampučiai kiek pakilo,- o gal nori, kad vėjas, kol tu čia miegosi, spėju, neypatingai patogiai įsitaisęs, nuneštų šį laiškelį kokiam nors tai žmogui?

[Morgana Buterfield]

  Išgirdęs repliką, Jokūbas atsisuko ir pastebėjo jauną merginą rankoje laikantį popiergalį iš jo užrašinės. Šviesiaplaukis vos susivaldė nepagriebęs jo iš tamsiaplaukės rankų, tačiau tik vos vos šyptelėjo. Jis sukando apatinę lūpą tvardydamasis.
-Atleiskit, kad šiukšlinu.- profesorius atrėžė ir tada ištiesė blyškią ranką į jos pusę.- Gal jau gražinsite lapelį? Būčiau labai dėkingas.
  Vaikino veidą dengė medžio šešėlis todėl jis nemanė, kad mergina galės jį pamatyti jei jis sugalvotų ką nors netyčia iškrėsti, bet tai pat jis nedrįso nieko daryti kol nepamatė jos veido. Gal mergina kokia raupsuotuoji? Jokūbas net nusipurtė pagalvojęs apie tai.
  Papūtė žvarbesnis vėjelis ir Jokūbui ir vėl atsirado noras užsirūkyti, todėl nieko nelaukęs išsitraukė cigarečių pakelį, vieną pasiėmė pats, o kitą atkišo merginai:
- Norite?

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Buvusi klastuolė galėjo prisiekti, kad vaikino veide išvydo menką šypsenėlę. Nežinojo, ar tai tik jos fantazijos vaisius, ar šiaip koks medžio šešėlis praskrodė jo veidą. Visgi nepanašu, kad jaunuolis būtų kaip nors piktai nusiteikęs.
-Na, hmm, jeigu būsi geras berniukas, gal ir atleisiu už tokį pasibjaurėtiną darbą,- prancūzaitė pirštais perbėgo kiek susivėlusius nepažįstamojo plaukus. -O kas bus, jei visgi nuspręsčiau negrąžinti?- Camille naglai nusišypsojo ir įsikišo popieriaus skiautę į juodo palto kišenę.
Mergina klestelėjo ant suoliuko, šalia vaikino, ir susikišo rankas į kišenes, kad vėliau pirštai nenukristų nuo šalčio.
-Paimsiu vieną,- nors profesorė kaip ir neturėjo žalingų įpročių ir kitų tikrai neskatino, šiuo metu jai atrodė, kad cigaretė leistų atsipalaiduoti ir nuvyti visas mintis šalin,- pridek.
Rūkymo patirties beveik neturinti Kamilė vos tvardėsi nekosėdama, tačiau po truputį galėjo jausti atsipalaiduojant kūną.
-Nejau visą naktį ruošiesi čia praleisti? Kažkaip abejoju, kad suoliukas labai patogi vieta, ir esu tikra, kad savo kambarėlyje galėčiau atrasti tau laikiną guolį ir gal net kažką stipresnio.

[Morgana Buterfield]

  Jokūbas kilstelėjo antakius iš menkos nuostabos, tačiau vėl menkas šyptelėjimas šmekštelėjo per jo veidą. Vaikinas nieko neatsakė kai mergina perbraukė per jo šviesius ir susivėlusius plaukus, tiesą sakant tai buvo visai malonus gestas. Gierszal prikando lūpą ir šelmiškai pažiūrėjo į merginą, šį kartą jis galėjo matyti jos veido bruožus, kurie išties buvo labai patrauklūs. Gal vis dėl to vienos nakties nuotykis nebūtų prošal, Jokūbas jau gana senai turėjo merginą lovoje, o kai atsiranda tokia proga negali jos taip paprastai imti ir paleisti.
- Žiūrėk kaip,- vaikis nusijuokė iš merginos bandymų rūkyti. Savo cigaretę jau buvo pabaigęs senai, todėl švelniai paėmęs iš jos rankų įsidėjo į burną.- Turi įtraukti dūmus į plaučius lėtai, o tada lėtai išleisti, o ne taip kaip tu... Gali dar truputi pakosėti, bet po kiek laiko viskas baigsis.
  Jis prikando lūpą vėl ir padėjo ranką ant suoliuko atkaltės tarsi apkabindamas tamsiaplaukę. Jaunasis profesorius užvertė galvą į viršų ir pažvelgė į žvaigždėtą dangų. Išgirdęs kaip kažką sako mergina Jokūbas pasuko galvą į merginą ir menkas šypsnis vėl perskrodė jo blyškų veidą.
- Būtų nuostabu.- jis lėtai ištarė, liežuviu perbraukdamas per lūpas, taip jas sudrėkindamas, o tada padarė tai ko pats nesitikėjo.
  Pabučiavo ją. Bučinys ganėtinai švelnus, su aršumo kruopele...

[Amaltėja Nereidė Barnard]

-Gerai, gerai,- Kamilė išleido juoko aimaną,- ačiū už pamoką, profesoriau... palauk, koks tavo vardas?- buvusi klastuolė išplėšė vaikinui iš lupų cigaretę ir pati ją užbaigė. Neseniai šovusi repliką apie šiukšlinimą profesorė numetė užgesintą nuorūką kažkur į šlapių rudeninių lapų krūvą.
Už savęs, ant suoliuko atkaltės, prancūzaitė pajuto jaunuolio ranką. Tik ir svajojo, kad šis uždėtų delną ant jos peties, o ji pati galėtų atsiremti į jo petį. Mergina beveik visą savo gyvenimą augo be tėvo, tad jai trūko kažkokio tai vyriško prieglobsčio ir dėmesio.
Na, kad ir kaip ten bebūtų, bučinys vargu ar buvo tai, ko šiuo metu reikėjo Camillei. Astronomijos profesorė negelėtų teigti, jog jai nepatiko, tačiau klastuoliškas užsispyrimas ir moteriška savigarba neleido pasiielgti kitaip. Užmojusi dešinę ranką, mėlynakė šaltu delnu trenkė jaunuoliui per kairįjį skruostą ir geram pusvalandžiui paliko ten nedidelio delno antspaudą.
-Prašyčiau nepersistengti, nes priešingu atveju tikrai naktį čia praleisi. Gal net negyvas!- Buvusios klastuolės pyktis buvo tik išorinis. Nors gal ir vidinis, tačiau viduje ji pyko ant savęs dėl kvailo poelgio. Bučinys buvo šildantis, kiek drėgnas, tačiau nuostabus.

[Morgana Buterfield]

  Smūgis nebuvo stiprus, tačiau vis tiek degino. Jokūbas greitai atsitraukė nuo merginos vieną ranką uždėjo ant degančio skruosto, o kitą suspaudė į kumštį vos tvardydamasis, kad neužsimotų į merginos pusę. Jo pyktis sukilo akimirksniu - akys iš ledo mėlynumo tapo, kone tamsiai tamsiai mėlyna, vyzdžiai išsiplėtė tarsi būtų ko pavartojęs. Ridlis suspaudė lūpas ir žvairomis pažvelgė į merginą. „Kalė.“- karčiai pagalvojo ir nusispjovė į žemę. Staiga Ridlis nesusivaldė ir pačiupo tą pačią ranką su kuria mergina jam trenkė ir stipriai suspaudęs už riešo, prisitraukė ją ir pažvelgė į tamsiaplaukės šviesias akis.
- Tu, maža...- jis jau žadėjo išspjauti riebų keiksmažodį, bet staiga susigaudė kas yra ši mergina. Jokūbas greitai paleido merginos ranką ir nusisuko nuo jos.- Atsiprašau.
   Šiurkščiai ištarė ir kištelėjęs ranką į kompanijonės palto kišenę išsitraukė lapelį, kurį buvo pametęs ir tada atsistojo. Murmtelėjęs kažką panašaus į „jau vėlu, turėčiau eiti“ Jokūbas lėtai patraukė savo menkų apartamentų link, tačiau kažkas tyliai sukirbėjo, kad vis dėl to jis pasielgė blogai taip palikdamas merginą, tai pat nedingo ir noras, kad ji jį sustabdytų.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Klastuolių koledžo vadovė su milžinišku išgąsčiu savo mėlynose akyse stebėjo vaikiną. Šis, pasirodo, buvo ne kas kitas kaip apsigynimo nuo juodosios magijos profesorius. Apie jį Camille buvo girdėjusi tiek pasakojimų ir legendų, kad, ko gero, net knygą būtų galima išleisti, ir tai, deja, tikrai negelbėjo situacijos. Atvirkščiai.
-Paleisk!- prancūzė kairiąją rankė bandė atplėšti Jokūbo ranką nuo savo riešo, kurį beprotiškai maudė stiprus vaikino kumštis. Nežinia, kodėl, tačiau jis gana greitai paleido merginos ranką. Ši buvo gerokai paraudonavusi ir skaudėjo. Laimei, nieko rimtesnio. Matyt profesorius susiprato, kad prieš jį visiškai bejėgė mergina, ir žmogiškieji instinktai nugalėjo žvėriškuosius.
-Aš taip pat,- tyliai burbtelėjo, išgirdusi atsiprašymą. Buvusi klastuolė jautėsi ypatingai kalta dėl viso šito. Kam ji išvis čia atėjo? Kam išvis grįžo dirbti į mokyklą? Baigei ją ir daugiau nesirodyk..
Visokios tokios mintys užvaldė rudais ilgais plaukais uždengtą Kamilės galvą. Ji nė nepastebėjo, kaip vaikinas, su kuriuo visai neprastai leido laiką, atsistojo ir ruošėsi eiti. Kaltės jausmo slegiama, Camille taip pat atsistojo ir, pasivijusi dar visai netoli spėjusį nueiti vaikiną, švelniai sugriebė jo ranką.
-Neprivalai išeiti...

[Morgana Buterfield]

 Jokūbas jau vėl žadėjo trauktis cigaretę ir užsidūmyti, bet jį sustabdė švelnus merginos prisilietimas. Jis nuleido ranką su cigarete ir pažvelgė į žemyn į merginą. Jo akys vėl kiek patamsėjo dėl menko sukilusio pykčio, tačiau kartą užsimerkus jos vėl buvo ledo mėlynumo spalvos.
- Tai ką tada siūlai daryti?- profesorius šaltai paklausė merginos ir ištraukė ranką iš Camilles gniaužtų.
  Viduje mažas nykštukas šokinėjo iš džiaugsmo tačiau Jokūbas jį greitai sutramdė. Nereikia džiaugtis ankščiau laiko, gal nieko ypatingo neįvyks. Jis vėl palaižė sausas lūpas ir akylai nužvelgė merginą. Ši išties neturėjo labai išskirtinių bruožų, tačiau jie buvo mieli ir švelnūs. Būtų gaila tokiai gražuolei kažką padaryti, deja.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Šaltas ir nemalonus Jokūbo tonas vertė Kamilės širdį plakti vis greičiau ir greičiau. Tiesa, ne tik dėl baimės, bet ir dėl su ja persipynusios aistros, kuri virte virė merginos kraujyje. Buvusi klastuolė nė pati negalėtų pasakyti, kas vaikino elgesyje ją užvedė, tačiau ji tikrai nesiruošė paleisti jo piktuoju. Gal net išvis paleisti nesiruošė. Nors mergina ir buvo užsisispyrusi, visada pasiruošusi nenusileisti, šis atvejis buvo visiškai kitoks. Arba nevisai. Klastūnyno vadovė visada darė viską, kad pasiektų tai, ko nori. Šiuo metu vienintelis jos noras buvo Jis, ir ji pasiryžo nusileisti.
-Klausyk, aš pasikarščiavau,- Camille giliai įkvėpė ir pažvelgė Jokūbui į akis, tada lūpas, kurios visai neseniai bučiavo ją,- tiesiog, eee, viskas įvyko taip greitai, nežinojau, kaip daugiau reaguoti, ir...- astronomijos profesorė, greitakalbė išbėrusi žodžius, nė nežinojo, kaip užbaigti savo mintį.

[Morgana Buterfield]

  Jokūbas pasuko galvą į šoną, žvelgdamas į tamsų ir tuščią parką. Čia jie buvo visiškai vieni, o kiti burtininkai gali būti giliai smigę, todėl jie negirdėtų jokių riksmų, net jei ir norėtų... Štai kas tą akimirką dėjosi jo galvoje, tačiau viskas staiga nutrūko, išgirdus vėl merginos kalbėjimą ir nevykusi bandymą pasiteisinti. Nenuleisdamas savo akių nuo Camilles melsvų jis įsikišo cigaretę tarp lūpų ir užsidegė, tik akimirkai nutraukdamas žvilgsnį. Tada vėl į ją pažvelgė, o kai mergina nustojo kalbėti jis išpūtė dūmus į jos veidą. Minutę, dvi tylėjo, rūkė. O po to staigiai prabilo, tačiau jo balsas vis dar buvo šaltas, su menka vos juntama pašaipos gaidele:
- Nori vėl pasibučiuoti?
   Jokūbas pakėlė šviesius antakius stebėdamas merginos besikeičiančią veido mimiką, tačiau nieko nedarė.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Minutėlę, dvi tarp profesorių stojo ypatingai nejauki tyla. Tiršti cigarečių dūmai Kamilės veide privertė ją šiek tiek kosėti ir taip sugriauti nelabai jaukią, tačiau tuo pačiu malonią akimirką.
Jokūbo žodžiai, išsklaidę tylą, kiek suglumino merginą. Ji jautė, kaip užkaito jos skruostai. Nuleidusi žvilgsnį į akmenimis grįstą parko takelį, Camille plačiai nusišypsojo. Astronomijos profesorė buvo didžiulė svajotoja. Ko gero būtent tai ją ir pastūmėjo eiti astronomijos keliu. Tiek seniau, tiek dabar, kiekvieną šiltesnę naktį praleisdavo kažkur ant žolės po atviru dangumi ir stebėdama žvaigždes svajodavo apie paprastus ir nevisai dalykėlius, kurie rudaplaukei keldavo šypseną.
Nežinodama, ką atsakyti į Jokūbo klausimą, prancūzaitė giliai įkvėpė ir pasistiebusi ant pirštu galiukų (kaip kitaip merginai pasiekti vaikino lūpas, kai jos ūgis vos siekia aukštaūgio pečius) rankomis apsivijo apsigynimo nuo juodosios magijos profesoriaus kaklą ir švelniai, mergaitiškai įsisiurbė jam į lūpas.