[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas kuo plačiausiai nusišypsojo - štai ko tereikėjo pilnai jo laimei, neįskaitant jaukių namų ir gero oro. Ir maisto. Kas be ko. Ir nuolatinio padrąsinimo, kurio visad sulaukdavo iš Gabriellos.
- Aš irgi tave myliu, Gabriella,- Sorenas nusistebėjo, kaip žmona rado tokį mielą jo vardo trumpinį. Sorenas kaip Sorenas, bjaurokas Nuodų ir Vaistų profesorius. O Renas - Gabriellos Renas. O Gabriellos visas žavesys, visas švelnumas, meilės, kaip bebūtų keista, buvo sutelktas jos pilname varde.
- O tu man - visas pasaulis, kurio man reikia.- pridūrė, tarsi pratęsdamas Gabriellos mintį, nusišypsodamas Sorenas. ,,Tik tiek to bučinio?" - Soreno alkanos, tik ne kraujo ištroškusios akys tyrinėjo žmonos veidą. Kaip ir seniau, stipriai ir tvirtai apsikabinęs savo gyvenimo moterį, Sorenas įsisiurbė jai į lūpas, tarsi ištraukdamas sielą. Luktelkit, šiaip jis ir buvo atėmęs jos sielą. Ko gero, visomis galimomis prasmėmis. Bet, turbūt, šita prasmė buvo gražiausia.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriellos širdis, atrodė, tiesiog norėjo iššokti iš savo vietos ir išsiveržti pro krūtinę, plazdėjo tarsi tūkstančio drugelių sparnai. Kiek paprasti trys ar keturi žodžiai gali suteikti laimės ir visiškai pakeisti dviejų žmonių dieną, paskatinti laimės hormonų - endorfinų - išsiskyrimą.
- O tu man... - pradėjo profesorė, bet nieko nesugalvojo, tiesiog stovėjo užburta auksinio žvilgsnio ir šypsojosi. Von Sjuard ne ką mažiau aistringai atsakė į bučinį ir vos susivaldė čia pat neparvertusi vyro ant suoliuko šalia jų. Profesorė nusijuokė, jautėsi apsvaigusi nuo meilės, rodos, net jėgos apleido jos kūną, o visą merginos sielą laikė tvirtos Soreno rankos. - Tu man kaip... - tarp žodžių ji įterpdavo po saldų saldų bučinį. -... kaip šviesa naktyje, kaip vėjas karštą vasaros dieną... aš be tavęs tiesiog neištverčiau.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas, jau visai nebe jaunas vampyras, puikiai girdėjo dar truputėlį žmogišką Gabriellos širdies plakimą. Vyras švelniai nusišypsojo savo žmonai - štai kas iki šiol, net ir po josios pakeitimo, nė trupučio nepakito! Širdies plakimas...
Sorenas jau norėjo sarkastiškai prikibti: ,,O aš tau kas? Niekas?", tačiau įprastai tokia čiauškutė žmona puikiai viską išsakė bučiniu, kurio kalbos labiau patylėti mėgstančiam Sorenui pilnai pakako. Ta pačia (turbūt - prancūzų) kalba laisvai kalbėjo ir Sorenas. Nors po teisybe, jis prancūziškai nė velnio nemokėjo. Tik kažkuria prasme...
Visgi Sorenas nesusilaikė dar plačiau nenusišypsojęs, kai Gabriella išbėrė saldžios poezijos gerą saujelę. Dar mąstė kažką pridurti, kažką atsakyti į Gabriellos žodžius, bet, ko gero, kalbėti nebylia prancūzų kalba profesoriui patiko labiau.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella von Sjuard pakėlė akis į savo vyrą, sunėrė judviejų pirštus, priglaudė jo delną prie savo lūpų ir iš jos krūtinės išsiveržė tylus laimės atodūsis. Jos smaragdinės akys nebyliai sakė "Kad tu žinotum, kokia aš laiminga, kad turiu tave". Šviesiaplaukė užsimerkė ir paniro į saldų bučinį, o atsitraukusi apsidairė. Žinoma, parke buvo daug vaikų bei jų tėvų, nužiūrinėjančių smagiai nusiteikusią porelę. Gabriella šiek tiek išraudo ir kukliai šyptelėjo savo brangiausiajam.
- Rodos, tėvai nėra labai patenkinti mūsų elgesiu, - nusijuokė ji prikąsdama lūpą.
Buvusi Hogvartso profesorė dar arčiau prisitraukė vyrą ir pabučiavo dar kartą ir įsižiūrėjo į tas svaigias auksines akis, kurios kartą ir visiems amžiams užbūrė ją "Pas madam Lepečkoję", o galgi net ir dar anksčiau.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas buvo žmogus, eee, tai yra, vampyras, kuris šypsojosi nedažnai, bet visgi mokėjo šypsotis. Ir ypač šiltai ir nuoširdžiai jis šypsodavosi tik vienu atveju: kai šalia jūdavo Gabriella von Sjuard. Visai kitaip Sorenas šypsodavosi, kai koks nors žioplas mokinys  ne iš jo koledžo (dažniausiai) susprogdindavo katilą arba iškrėsdavo kitokią žymią nesąmonę. Dar kitaip 30-tį perplaukusio vyro šypsena atrodydavo, tarsi papildydama aistros pilnų akių spindesį, kai vyras virdavo sudėtingus ir retus eliksyrus arba tyrinėdavo pačius pavojingiausius gyvūnus.
Soreno lūpų kampučiai nežymiai kilstelėjo ir per... (kokį čia būdvardį radus...) nepakartojamą bučinį, stebint gausiai publikai, iš kurių kai kurie pradėjo ploti (hmm, kokio velnio? Ar čia kokia žmonių tradicija?).
- Ko gero, tu teisi,- nusijuokė Sorenas, eilinį sykį grožėdamasis Gabriellos sąlyginai žmogiškomis akimis ir raustelėjusiais skruostais. Ko gero, raudonuoti galėjo tik žmonės ir jauni paverstieji, nes Reno, kad ir kaip jis stengėsi, veido spalva niekada nekisdavo (nebent kai jis išsiterliodavo veidą šlykščiai žalios spalvos dažais, jeigu tekdavo užsimaskuoti miške medžiojant ar dirbant).

[Gabriella von Sjuard]

Gabriellą, buvusią apsigynimo nuo juodosios magijos profesorę, dar kartą pakerėjo jos mylimojo Soreno šypsena. Regis, pati profesorė negalėjo atsispirti juodajai magijai ir užblokuoti jausmus šiam vaikinui, nors, tiesą sakant, ji to padaryti net nesistengė.
Sušokus pirmąjį šokį su paslaptingu raudonapsiausčiu vaikinu, tuomet dar pirmakursė Gabriella Morris negalėdavo to vakaro išbraukti iš atminties. Retkarčiais sugrįždavo į burtų trikovės turnyrą, pasvajodavo apie rudaplaukį, keliais kursais vyresnį vaikiną, tačiau jokio romano nesitikėjo - paprasčiausiai galvojo, kad tai - ne jos nosiai. Tačiau likimas nenuspėjamas. Tuometinę septyniolikmetę dar kartą su Sorenu suvedė kavinėje ir nuo to laiko Gabriellos minčių šis ypatingas vyras niekuomet nepalieka.
Jauna vampyrė prisiglaudė prie vyro ir įsikniaubė šiam į krūtinę. Tiesą pasakius, jai neberūpėjo nei ką mano kiti žmonės, nei kaip jų pora atrodo vaikams, Gabriella tiesiog giliai įkvėpė Soreno kvapo, tarsi tai darytų paskutinį kartą ir laiminga nusišypsojo.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas stebėjo žalias Gabriellos akis. Pagalvojus, visai nenuostabu, kad žaliaakė buvo tokia nuostabi Magiškųjų gyvūnų priežiūros mokytoja. Netyčia Sorenas ir pats nugrimzdo į prisiminimus - kažin, ar iš tiesų jis vedė Magiškųjų gyvūnų priežiūros pamokas su Gabriella, ar tik sapnavo? Ar tai buvo ,,Seniai ir netiesa"? Sorenas atsiduso, užversdamas galvą aukštyn, į šviesų dangų su plaukiojančiais šiokiais tokiais, tolydžio tamsėjančiais debesėliais. Atrodo, kad viskas buvo seniai ir netiesa, viskas. Ir Burtų trikovės turnyras, kurį Sorenui pati Fortūna padėjo laimėti, ir Durmštrangas, kurį įveikti, matyt, padėjo Borėjas, ir Hogvartsas, kuriame jis - jau nebe profesorius... Bet visgi Sorenas tikėjosi nors kiek ten pabuvęs Mimiru, nors šiek tiek dovanojęs mokiniams žinių ir supratimo. Galgi ir jo portretas atsidurs ant požeminio kabineto sienos...
- Gal norėtum nueiti į kokią kavinę? - užklausė Sorenas, pastebėjęs, kad jau ir lietus nusimato ne už kalnų.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella von Sjuard dar kartą paniro į senąją Burtų Trikovės Turnyro puotą, vėl prisiminė, kaip sukosi su pačių gražiausiu vaikinu salėje. Nors šviesiaplaukę pakerėjo ne Soreno išvaizda, von Sjuardas nebuvo neišvaizdus. Visai netikėtai žaliaakė pagalvojo, kad Sorenas - jai pirmasis. Mintyse nuaidėjus tyliam balseliui, klausiančiam, kiek jos vyras turėjo merginų (juk nemirtingas vampyras turėjo dažnai keisti mylimąsias), žaliaakė net suglumo. Kodėl jis pasirinko būtent ją. Nors mergina nei kiek neabejojo vyro ištikimybe, ta mintis tikriausiai grįš dar ne sykį.
Pats maloniausias balsas Gabriellos ausiai pertraukė tą tylą, akimirkai stojusią tarp mylimųjų, ir Magijos ministrė nusišypsojo.
- Žinoma, mielai sutikčiau, - atsakė šviesiaplaukė ir įsikibo Sorenui į parankę, o galvą atrėmė į jo petį. - Kur eisim? - smalsiai paklausė ji.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas von Sjuardas žvilgtelėjo į laikrodį metaline apyranke ant kairiosios rankos. Ciferblatas buvo puoštas išradingais juodais ir baltais oranamentais, kraštuose žibėjo sidabriniai skaičiukai ir auksinės rodyklės: trumpoji buvo sustojusi ties šešetu, ilgoji - ties vienetu. Ciferblato centre, ant rodyklių ašies, buvo pritvirtintas mažytis rubinas su išraižyta raide ,,G''. ,,Keista, kodėl laikrodžio dizaineris parinko būtent tokias spalvas?" - šovė į galvą Sorenui, bet jis neabejojo, kad neatsitiktinai. Visa tai gali simbolizuoti gyvenimą: pasitaiko ir juodų, ir baltų dienų, dienos ir metai - skaičiai, svarbiausia, ką pats nuveiki. O centre visuomet tai, kas svarbiausia. Tuomet viskas būna tvarkoje. Soreno gyvenimo ciferblato centre buvo būtent Gabriella.
- Na, aš užmačiau kelias naujai atsidariusias kavines per tą laiką, kol buvau išvykęs,- Sorenas klausiamai pažvelgė į Gabriellą.- Arba galime keliauti į Kiauliasodį...

[Gabriella von Sjuard]

- Išbandom kokią nors naują? - paklausė Gabriella ir švelnus šypsnis papuošė merginos veidą.
Von Sjuard priglaudė delnus prie vyro skruostų ir skvarbiai pažvelgė mylimajam į akis. Jose, kaip ir visus kitus kartus, įžvelgė rūpestį, laimę ir, žinoma, begalinę meilę. Juk sakoma, akys - žmogaus sielos veidrodis (nors, teoriškai vampyras neturėjo sielos...). Gabriella vyro žvilgsnyje galėjo įžvelgti tik tyrus jausmus, nors pati buvo beveik įsitikinusi, kad jos akys slepia menkutį kaltės trupinėlį. Staigiai nutraukusi akių kontaktą ir nusukusi akis į ledų vagonėlį, Gabriella dar kartą šyptelėjo sau.
 - Eime? - paklausė ji ir sunėrė rankų pirštus su Soreno.
Gabriella ir Sorenas jau šiokioje tokioje tamsių debesų prieblandoje išėjo iš parko. Šviesiaplaukė leido kavinę išrinkti Sorenui, o pati ėjo šalia ir šypsodamasi žiūrėjo tai į judviejų sunertas rankas, tai į mylimojo profilį.

[Sorenas von Sjuardas]

Dangus buvo apniukęs, apsitraukęs debesų draikanomis. Iš to dangaus dribte dribo sniegas gabalais sulig žemės riešutu, tik tas sniegas buvo visai pažliugęs, šlapias, betirpstantis, atakavo kiekvieno praeivio kaklą, rankas, skruostus ir akis, o akis - labiausiai. Sniegas krito į akis taip, tarsi tas, kas jas mėto iš dangaus, norėtų priversti praeivį ne tik šiaip mirkčioti, vengiant šalto vandens pakliuvimo į akis, bet užsimerkti... amžinai. Užsimerkti, sustoti, parkristi ir užmigti visam laikui, nenubusti net pavasarį, kai viskas aplinkui pabus.
To norėjo ir vienas praeivis, greitai žingsniavęs nepramintu, nenukastu, užpustytu parko taku. Iš tolo blausioje, krentančio sniego draskomoje ir darkomoje šviesoje galėjai įžvelgti tik tamsų siluetą, ir suprasti, kad jis priklauso vyrui. Tvirtam, ne itin didelio ūgio. Apsirengusiam plonai, visai netinkamais tokiam prastam orui drabužiais, bet visai nedrebančiam iš šalčio - veikiau juo besimėgaujančiam. Pro debesis ir medžių šakas vyriškį pasiekė pilnaties šviesa, ir dabar jau galėjai įžvelgti barzdotą veidą ir juodus plaukus, kuriuos žiema iš visų jėgų stengėsi pasidabruoti, pražildyti, ir jai sekėsi visai neblogai. Pro medžių šakas trykštanti mėnulio šviesa atkreipė ir vyro dėmesį - šis sustojo, pažvelgė į dangų, susikišo rankas į kišenes ir kažko atsiduso.

[Karma Eistibus Jikiniki]

Nelabai ir pats vaikinas suprato, ką jisai veikia Godriko Daubos parke, ypač tokiu metu, kai ir oras yra pavirtęs į nemaloniai šleikštų, kad pats bridimas per sniego pliurzes verčia raukytis iš nepasitenkinimo. Vis dėl to, buvo pati atostogų pradžia, Karma jau ir dienos viduryje turėjo bandyti spraustis į traukinį, kuris iš Hogvarsto ir jo apylinkių tiesiu taikymu jį parvežtų jį į dabar motinos ir patėvio gyvenamus namus Londone, kur susilauktų bereikalingų komentarų dėl išvaizdos, galbūt ir pakelto balso dėl to, kad per didelį tingumą ir nenorą dalyvauti mažesnių, vunderkidiškų mokinių persispaudusiose klasėse antrus metus pasiliks tame pačiame kurse. Nors realiai, koks gi ir skirtumas, klastuoliui mosikuoti lazdele ir apgaudinėti save manymu, kad kada pataps gabus burtininkas, galbūt užims vieną svarbesnių pozicijų Magijos Ministerijoje.. Ne, tai tiesiog kėlė dar vieną nepatenkintą išraišką jo veide.
Galbūt dėl to jis ir atsidūrė parke, besivalkiojantis ten, kur tik ėjo užeiti - bent jau džiaugsmas šioks anoks buvo, kad dėl purvino sniego ir vėlyvesnio paros laiko aplinkui nebuvo daugybės čiauškančių žmonių, apsimestinai besimėgaujančių tokiu oru. Tikriausiai būtų derėję ir apsidairyti aplinkui parką, vis dėl to, šis buvo verčiau gražus, ar bent žinojo, kad mėgstamas Hogvarsto mokinių apsilankymui ir gal ne itin leistinam magiškam pašėlimui kitam - aišku, tas būtų pavykę daug geriau, jeigu maži puraus sniego gabaliukai nebandytų net ir pro kapišonu uždengtą galvą ir akis lįsti į pastarąsias, visiškai sugadinant regos galimybes. Nors net ir tada tamsiaplaukiui iš blausaus regos lauko neprasprūdo kitos personos figūra, pro kurią norint neišklysti iš akmeninio takelio teks praeiti.
Karma atsiduso, iškarto paspartindamas žingsnį, kad tik nesusigadintų vienatve atsiduodantis pojūtis, ligi šiol kybojęs ore - gal ir gerai, kad nepažįstamojo vyro figūra įdėmiai žiopsojo į pilnatį, galbūt keldamas klaustukus savo gyvenimo pasirinkimams, galbūt tiesiog tyliai keiksnodamasis, kad tokiu nemaloniu šaltesniu oru nusprendė kišti koją iš šiltų namų.
-Profesoriau Sjuardai?- nespėjus ir stipriau krimstelėti liežuvin, kad kokio velnio ir užkalbinti paskutinę akimirką atpažintą personą nusprendė, klastuolis ir pats akimirkai pristabdė spartesnį žingsnį, kad galėtų dar kartą įsitikinti neklydęs. Kažkas - gal tai, kad jisai buvo įpratęs profesorių regėti vien koridoriuose, gal tai, kad jau ilgą laiką svarstė, ar nebūtų pats laikas pradėti lankyti vienintelio subjekto, kuris jį ėmė dominti pamokų - nors tikriausiai jį paprasčiausiai nustebino tai, kad vyras paprasčiausiai nusprendė šalti lauke vietoje to, kad mėgautųsi šituo baisiu reginiu lauke iš šiltų namų guolio - privertė jį pavirsti tarsi į nustebusį pirmakursėlį, pirmą kartą suvokusį, kad profesoriai egzistuoja ir už mokyklos ribų.

[Sorenas von Sjuardas]

Dangus niaukėsi ir niaukėsi, ir niaukėsi, ir ta pati pilnatis it visiškai jau  perdegusi lemputė, baiginėjo užgesti. Sorenas stovėjo it koks zombis ne biblinės, o fantastinio romano ar filmo apokalipsės metu, keistai, it gerianti višta, užvertęs galvą aukštyn, sniegas gausiai krito ir tirpo ant veido, miniatiūriniu kriokliu lašėjo už baltų, peršlapusių marškinių apykaklės, o jam, pasimetusiam nežmogiškos rasės vyrui, buvo tarsi visiškai nesvarbu. Nesvarbu, ar aplinkui pilna vilkolakių, ar demonų, nesvarbu, ar jau prasideda pasaulio pabaiga ar Trečiasis pasaulinis karas, nesvarbu, ar čia kažkur, pasaloje, tyko nusamdytas vampyrų medžiotojas, visur su savimi besinešiojantis lagaminėlį, pilną medinių kuolų nusmailintais ir pasidabruotais galais (dėl geresnio efekto ir šimtaprocentinio veiksmingumo). Pilnatis, išblukusios šviesos, arba veikiau kažkokios beprasmės - šviečiančios - tamsos šaltinis (nes šviesa tos išblukusios nepaliečiamos neskaidrios masės niekaip negalėtum pavadinti), vyrui aiškiai reiškė daug, nors niekas nežinojo, kiek ir ko. O iš tiesų įskaudintas vyras, būdamas nežmogiškos, o vampyriškos rasės, daug jautriau reagavo į mėnulio šviesą, ši, veikdama keistai, o galbūt ir magiškai, leido jam keistai atsipalaiduoti, nurimti, netgi patirti vaizdinius. Štai dabar vyrui prieš akis plaukė žmonos veidas, kai ji buvo dar visai mergaitė, mokinė, per jų pirmuosius susitikimus prie ežero Hogvartse.
- Kur tu taip bėgi, kur slepiesi? - beveik juokdamasis klausinėjo Sorenas, akimis sekiodamas merginą, jau norėjo žengti į priekį, tačiau susvyravo ir, neišlaikęs pusiausvyros, parkrito it girtas kaimo vaikėzas. Skysta pliurzė, ačiū šventiesiems Asgardo dievams, bent jau švari, o ne purvina, rūpestingai ir šlapiai apgaubė ir taip jau šlapią Soreno veidą, o mėnulis ir toliau sėkmingai veikė protą, nors, galbūt dėl tokio gėdingo skrydžio žemyn į sniegą, vizija jau buvo pasikeitusi.
,,Iš kur čia senelis Leopoldas?" - apstulbo Sorenas von Sjuardas, skubiai keldamasis iš pusnies ir valydamasis sniegą nuo veido, kelnių, apsiausto ir rankovių. Barzda, šiaip jau labai maloniai ir rūpestingai sušildanti veidą, šįsyk peršlapo ir veikiau padėjo šalčiui skverbtis į veido skūrą, negu saugojo nuo jo.
- Profesoriau von Sjuardai,- niauriai pataisė mokytojas, net ir būdamas šlapias ir niekingas kaip žiurkė, ką tik išvaryta su šluotkočiu iš sandėliuko į lietų, neprarasdamas savo išdidumo. Bet, net ir atpažinęs mokinį, rodos, kelis sykius matytą Hogvartso koridoriuose, vyras sugniužo viduje ir nukabino nosį.- Bet čia ne Hogvartsas, gali kreiptis ir tiesiog Sorenu. Joks aš čia ne profesorius, nė iš tolo į tokį nepanašus. - vampyras prisėdo ant šalia po išdaužtu parko žibintu stovinčio suolelio ir šlapiomis rankomis persibraukė per veidą. Prisiminęs mokytojo profesiją, Sorenas žybtelėjo auksinėmis akimis į mokinuką:
- O ką tu čia veiki? Ko ne namuose? - paklausė veikiau draugiškai, negu griežtai, ir vis dar nenustojo stebėtis dėl vaikinuko panašumo į savo senelį.

[Karma Eistibus Jikiniki]

O galbūt jis bus sumaišęs žmones? Galbūt tiesiog prastos atminties veikiamas kažkokį pasitaikiusį kelyje barzdočių supainioti su verčiau gerbiamu profesoriumi (ir vėl - mėgstamiausias dėstomas subjektas, vien dėl to šis buvo užsitarnavęs šiokią anokią pagarbą ir reikšmę ir kaip žmogus, ir kaip profesorius) - kuris, žinoma, turėjo tokias pat skvarbias geltonas akis, tiesiog pilnai tinkančias ir dar didesnį panašumą keliančias su vyresniuoju vyru, su kuriuo ne kartą prasilenkė koridoriais, ir kuris, ačiū dievams maloningiesiems, niekada nebuvo užtektinai įkyrus prisikabinti prie pamokų nelankančio jaunuolio. Tik problema, kad neprisiminė von Sjuardo esančio tokio nevikriai užsigalvojusio, net ir Hogvarste tokia žinia, papildyta juokeliu kitu būtų pasklidusi greičiau už visų septintakursių kartu sudėtų purvinų kojinių tvaiką.
Keliais žingsniais atsitraukdamas tolyn, kažkuo įtikėdamas, kad bandymas ištiesti pagalbos ranką tiesiog sukeltų profesoriaus pasipiktinimą - gal tai kėlė jo aura, gal tai tiesiog tebuvo išankstinis nusisprendimas pagal šio išvaizdą. O ir mintį tokią pilnai parėmė piktesnio tono balsas, tarsi automatiškai iškeliantis savo vertę ir parodantis, kad negali pakęsti tai, kas jo akimis atrodė bent lašelis nepagarbos - o galbūt Karma ir klydo, vis dėl to, tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai šį perpus vyresnį vyrą regėjo ilgiau nei tąsias trumpas penkias sekundes, ką jau kalbėti apie kalbėjimą.
-Ar šaltis taip nukabina nosį, ar tiesiog pasigavote savo mokinių depresyvumą?- tikriausiai net nederėjo bandyti užvesti kalbos, ypač regint, kaip prastai jinai ėjosi. Kažkas Soreno, kaip buvo leista kreiptis, žvilgsnyje kėlė klastuoliui norą tiesiog atsisukti atgal, žvilgtelint ir patikrinti, kad už jo nestovi kokia pabaisa, o gal kaip tik koks dar vienas vaikiūkštis - nedaug tetrūko, kad ir nugara perbėgtų šiurpas dėl tų geltonų, kaip rodėsi, akių svarbaus tyrinėjimo, kad ir kaip jaunuolis stengėsi įtikinti save, kad tai tebuvo bandymas prisiminti, ar yra juodaplaukį profesorius kur regėjęs.
Pats pilnai nesusivokdamas, ar daro gyvenimo trukmės klaidą, ar kaip tik pildo galimą galimybę ką pramokti ar išturėti turtingą pokalbį, galintį net ir kažką nulemti jo visiškai aklinomis užuolaidomis uždengtą ateitį, Karma vis dėlto prisėdo šalimais, iškarto pajausdamas tą ištirpusio sniego likusį ant suoliuko - nuostabu, bent jau galėjo pasidžiaugti, kad buvo tamsu, o juodas paltas ne ką per regimas dėmes irgi paliko.
-Verčiau visi namų išsiilgę mažakursiai grįžta pirmi, vienaip kitaip didelės prasmės to daryti man nėra,- atsidusdamas ir išleisdamas menkutį perregimų garų kamuolėlį į orą tarstelėjo - nematė nė menkiausios prasmės kažkaip bandyti tai perfrazuoti ar sukurpti per naują melą, kuris būtų dar beviltiškesnis už tiesa,- O kodėl gi jūs verčiau vartotės pliurzinose pusnyse? Žmona išvarė iš namų ar kas per dramos?- tai realiai atitiko įprastinio kvailai romantinio filmo scenarijų, kur vyras sielvartauja dėl to, kaip pasielgė - kad ir kaip netinkama rodėsi Soreną prilyginti tokio filmo personažui.

[Sorenas von Sjuardas]

Sorenas paniuręs spoksojo į sniegą, plačiai, draugiškai, storu pūkiniu apklotu, tarsi močiutės iš avies vilnos numegztu šilčiausiu pledu apklojusį viską aplink: kadaise žaliavusią parko pievelę, parko tako grindinį, juodus medžių siluetus, kurių tamsoje galimai net ir nesimatytų, jeigu ne apšerkšnijusios, balta vata aprištos šakos. Viskas apdengta, viskas paslėpta, viskas saugiai ir šiltai... Bet tik ne tiems, kas buvo priversti vaikščioti ant viso to. Vaikščioti sniegu, braidyti lygias platinos krūvas ir trikdyti šventą žiemos miegą ir poilsį, šventą laiko sustabdymą ir šventą laikiną mirtį buvo beveik mirtina nuodėmė, šventvagystė ir šventgriovystė, kiek primenanti mylinčios močiutės viso mėnesio rankų šildyto ir kantriai darbo išniekinimą, jeigu tu tai suplėšytum, išardytum jos akyse, vos tik gavęs šią ypatingą dovaną Kalėdų proga. O būtent šį nusikaltimą dabar Sorenas ir mokinukas, atklydęs į parką, ir vykdė. Po teisybe, profesorius von Sjuardas pats neapsakomai geidė atsisėsti į pusnį, pasinerti po sniegu ir atsidurti visiškoje sniego apsuptyje, jausti, kaip balti klodai nugula virš tavęs, tobulai visą paslėpdami, suteikdami begalinę ramybę... ,,Kaip gera tiems, pas kuriuos sniegas niekada neištirpsta..." - pamintijo Sorenas ilgesingai.
Deja, Soreno močiutė buvo mirusi taip seniai, kad šiam rodėsi, jog jos egzistavimas - kokios šizofrenijos ar depresijos įrėžtas į smegenis melas. Ir vyras niekada, niekada niekada negaus šilto vilnonio pledo šventų Kalėdų proga, jeigu jų proga išvis ką nors gaus ar pats dovanos.
- Mokinių depresyvumą? - nustebo Sorenas ir kone pašaipiai šyptelėjo.- Ne, asmeninės suaugusių bėdos, kuriomis mes nemėgstam užkrauti jūsų mąstymo ir jausmų, - Sorenas stabtelėjo, supratęs, jog nepažįsta to, kuris su juo kalba, ir negali į jį kreiptis vardu. ,,Atrodo, šeštakursis, visgi itin keista, kad bastosi čia... Turbūt ir jam žiemos atostogos nepakliuvo labai smagios." - svarstė mokytojas von Sjuardas.
- Tai tau, vaikine, irgi nieko nelieka, tik bastytis per šaltį? Ar tau nešalta? - klausimas nuskambėjo keistai, kaip vyro, pačiame žiemos snygyje dėvinčiam, ko gero, vasarinį apsiaustą.- Ir beje, kuo esi vardu?
Sorenas nupūtė snaigę, bandžiusią nutūpti ant ir taip sušalusių lūpų. Kur ten snaigę - ten buvo visas sniego kąsnis, kokios devynios snaigės, sulipusios į vieną, kad tarsi svarbią misiją atliekančių desantininkų būrys kuo greičiau nusileistų ant žemės.
- Na, o tavo spėjimas visai vykęs,- gūžtelėjo pečiais Sorenas, o nuo šių nukrito maždaug penki centimetrai ten buvusio sniego, nugulusio tarsi kokio svarbaus žiemos karininko antpečiai.- Tik kiek kitaip nutiko - išėjau pats. Kartais norisi vienatvės. Spėju, ir tau šis jausmas nėra svetimas.