[Eleizija Stigler]

Eleizija išėjo iš mokyklos ir patraukė ežero link. Žolė buvo dar drėgna, nuo rytinės rasos, o vėjas pasidarė stipresnis. Jis pradėjo kelti varnės plaukus ir juos velti. Merginai tai nepatiko, todėl ji užsidėjo smėlio spalvos megztinio gobtuvą. Jis švelniai prigludo prie Elės plaukų ir uždengė piktą vėją. Stigler lėtai ir be garso nusileido prie pakrantės ir apžvelgė aplinką. Ji nepastebėjo nė gyvos dvasios, neskaitant kelių voverių ir varnų. Mergaitė atsigrožėjo ežeru ir patraukė miško link, rankose laikydama smailias žirkles, su kuriomis buvo pasiruošus kai ką padaryti. Takelis, kuriuo ji ėjo, buvo ištryptas žolėje. Netikėtai pro pat varnės galvą praskrido kėkštas. Mergina išsigando ir užsidengė burną, kad nesuspigtų. Po kelių minučių Eleizija jau stovėjo pamiškėje. Ji pradėjo vaikščioti aplink medžius, glostydama jų kamienus. Vienų žievė buvo labai drėgna ir minkšta, o kitų - sausa. Keli buvo apaugę samanomis. Susiradusi patogią vietelę įsitaisyti, ji prisėdo. Paėmė į rankas žirkles ir jas apžiūrėjo. Ašmenys sužėrė saulės šviesoje ir Stigler juos palietė. Jie buvo vėsūs. Nieko nelaukdama mergaitė susirišo savo ilgus plaukus į storą kasą. Giliai įkvėpė, mintyse save ragindama. Tu gali, Ele. Tu stipri. Tai tik plaukai. Jei nepatiks, ataugs. Mergaitė stipriai suėmė žirkles.
-Nauja vieta, nauja pradžia, nauja aš, - tai tarė ir nusikirpo savo plaukų kasą.
Ji be garso nukrito ant samanotos žemės. Iš už anties varnė išsitraukė burtų lazdelę ir nukreipė į kasą. Ištarė tik vieną burtažodį, kurį ji sugeba iškviesti:
-Blium Bur Li
Iš lazdelės išlindo liepsna, kuri sudegino plaukų kasą. Mergina atsistojo, paslėpė savo lazdelę megztinyje ir palietė savo plaukus. Kažkada jie buvo ik klubų, dabar tebebuvo tik iki pečių. Nustebusi, kad jai tai patiko, Elė atsirėmė į seną medį ir netyčia kažką palietė savo kaire ranka. Pasigirdo keistas garsas ir jai ant galvos vos neužkrito kopėčios.
-Kas per?
Mergaitė norėjo sužinoti, ką ji palietė. Apžvelgusi medį, ji pastebėjo mažą mėnuliuką. Tikriausiai jį paspaudžiau. Nieko nelaukdama, jį įsikabino kopėčių ir jomis užlipo. Ant namelio, kuriame ji atsidūrė, buvo užrašyta buveinė.
-Sveika atvykus į Buveinę, Ele, -pati sau tarė varnė.

[Skarletė Siuzana Vein]

Nikita pagaliau ištrūko iš pilies, kadangi visad vengė kiemo, kuriame kilo tiek blogi, tiek geri prisiminimai. Jos mirtis jai buvo per viduriuką, nežinojo ar reikia kaltint grifę, ar save pačią, o gal išvis gailėtis nereikia? Dabar ji negalėjo verkti, jausti šalčio, šilumos, liesti. Viską praeina skersai, kas kėlė nemalonius širpuliukus, o ir kodėl ji juos jautė - iki šiol nežino. Jei dabar dar būtų gyvą - mažos kasytės plėvesuotų vėjyje, kojomis jaustų žemę, kvėpuotų gaiviu rudenio oru. Ačiū raganai švenčiausiai, kad dar ir balso neatėmė, prisiminimų. Jos niūniavimos sklaidžiojo girioje, o pati buvo nutolusi gilyn gilyn į savo laivą. Įdomu ką ten veikia namiškiai, ar pasiilgo manęs, juk pranešiau, kad liksiu čia amžinai. O ar jie žino, kad aš mirusi? Juk kūną tai turėjo rasti.... visokios keistos mintys plūduriavo jos nebeaugančiose smegenyse. Apskritai, ji pati neaugo. Per tuos kelis metus ir liko pimakursė, tik neverkšlenanti, kaip kitos mažylės. Emilė priprato prie tokio gyvenimo, bet kaskart ilgisi, o ir draugų nemažai susirado. Gaila, neberanda gražuolės Džeinės, kurią, kaip pamena, nužudė per Hogvartso antrąjį mūšį, kaip ir ją. Juk ji irgi vaiduoklė, ko nesibasto koridoriais? Gal gėdisi? Bet kas iš to? Mergina staiga sustingo, prie medžio pastebėjusi mergaitę, greičiausiai pirmakursę, nes panaši į ją. Mažoji vilkėjo varno nago uniformą, veidelis atrodė liūdnas, o gal linksmas, nesuprasi. Rankose žibėjo žirklės, kurios vėliau pasiekė tamsiai rudų plaukų kasą ir be jokio gailesčio nukirpo. Vaiduoklė vyptelėjo, juk jai nesvarbu ką toji išdarinėja su plaukais, bet ką veiks toliau - pernelyg knietėjo. Skersai perskridusi namelį iš kitos pusės, atsidūrė kaiptik priešais duris, laukdama šiosios, jei tik įlips.

[Eleizija Stigler]

Varnė užkopė iki buveinės ir pažvelgė žemyn. Buveinė išties kabojo aukštai, bet Eleizija nebijojo aukščio ir jai tai netrukdė. Pakėlusi galvą, mergina neteko žado. Priešais ją stovėjo, tiksliau skrajojo, vaiduoklis. Elė savaime sugniaužė delną į kumštį ir trenkė vaiduokliui. Kumštis tiesiog perskrodė skrajojančios merginos kūną. Elė apžvelgė merginą, suprato, kad šiai mokyklai vaiduokliai nieko keisto ir tarė:
-Oi atleisk. Čia mano refleksai, bet pati kalta, kad išgąsdinai mane.
Nežinodama ką daryti, varnė prisėdo ant grindų, įsitaisė lotoso pozoj ir ranka pasitaisė savo plaukus.
-Beje, aš Eleizija, o tu? - tai pasakiusi, ji ištiesė merginai ranką, bet supratusi, kad ji negali jos paliesti, atitraukė ir paslėpė ją sau už nugaros.
Belaukdama vaiduoklės atsakymo, Eleizija pradėjo žaisti su savo šviežiai nukirptais plaukais. Labiausiai merginą nustebino, kad ji galėjo žiūrėti kiaurai vaiduoklį. Supratusi, kad jos žvilgsnis gali nepatikti skrajojančiai merginai, nukreipė jį kitur.

[Skarletė Siuzana Vein]

Nikita susierzino, vos varnės kumštis nejaukiai atsidūrė šiosios skrandyje, lyg ir.
-Ak, bet aš gąsdinti tavęs ir nenorėjau, o tavo tie refleksai...- šiurkščiai tarė ji, sukryžiuodama savo permatomas rankas. Dabar jos durklo  mediis galas siekė mergytės nosį, kad prajuokino klastuolę. Nuo juoko, medis tariamai įskrido į nosį, bet supratusi, kad nei jai, nei tai mergaitei toks jausmas nepatinka, atbulom patraukė į namelį. Mažoji įsitaisė ant žemės lotoso poza, ak, kaip seniai Emilė pati tai bandė, tad pakartojo pirmakursės veiksmus.
-Nes(a), vadink mane Nesa. Tai vardų ir pavardės trumpinys. Ačiū,- kreivu veidu pažiūrėjo į Eleizijos ištiestą ranką. Pasirodo, mergiotė jai kažkur matyta - Frankas,- papasakok daugiau apie savo brolį,- rudaplaukė įsitaisė ir kvaila šypsenėle žvelgė į trumpaplaukę.

[Eleizija Stigler]

Elė viena akimi užmatė, kad merginai nepatiko tie jos refleksai. Ji droviai užsikišo už ausies savo plaukų sruogelę ir nurijo seiles. Ji niekada nebuvo mačiusi vaiduoklio realybėje, tik filmuose, serialuose, animaciniuose filmukuose... Visur jie buvo vaizduojami, kaip įspėjimų, perspėjimų arba baimės nešėjai, bet ši mergina buvo visai nepanaši į tuos netikrus vaiduoklius. Ji atrodė miela, nors ir suniurus dėl smūgio, kuris jai nesikėlė fizinio skausmo, draugiška ir daug žinanti. Elė giliai įkvėpė ir suglumo, kaip išgirdo vaiduoklę paminint Franką, varnės brolį. Ji pasitaisė savo drabužius, dar kartą perbraukė savo plaukus ir tarė:
-Apie Franką? Na, nežinau kiek tu apie jį žinai, bet papasakosiu, - pasakė ir nusišypsojo. -Jis naujais mokslo metais bus šeštame kurse, priklauso Frankas švilpynės koledžui, nors kai buvo mažas svajodavo apie grifų gūžtą, bet vėliau pradėjo jos nemėgti. Kodėl? Niekas nežino. Jis yra protingas, sumanus, mielas, kartais net per daug mielas, švelnus, draugiškas, nuoširdus, tikrai ne tiesmukas. Jei kas nors jį įžeis, jis atsikirs ne kokiu keiksmažodžiu, o kokiu sumania, neaiškia fraze, kuri užgauliotoją privers pasijausti nemokša, nesuprantančio brolio žodžių.
Ir taip gerą pusvalandį. Elė išsakė viską, ką Frankas būtų leidęs. Apie jo darželio pirmą meilę nutylėjo, kaip ir apie drovumą.
-Na, štai ir viskas. Dabar tu papasakok apie save, Nikita. Beja, jūs su Franku pažįstami, kad net atpažinai, kad aš jo sesė, ar kaip?

[Skarletė Siuzana Vein]

Nikita buvo pernelyg gerai įsitaisiusi, kai keisti Eleizijos pasakojimai buvo nutraukti ir vėl jai teko kalbėti. Neasakytum, kad klastuolė mėgo kalbėti, ir iš vis, jeigu tai ne pašaipūs, o gražūs žodžiai, tai visai nereikalingi.
-Sakiau vadinti mane Nesa, neaiškiai gal pasakiau?- pavartė akis mažoji,- klausyk, o kodėl tau aš taip svarbi, apie tave neliepiau paskoti, kalbėjai apie brolį, ne apie save, prie ko čia aš?- kažką suburbuliavo panosėje Emilė ir pakilo nuo grindų. 
-Norėjai išgirsti kažką apie mane? Taigi, jei dar nepastebėjai, aš - vaiduoklė. Dar negana? Nesuprantu ko iš manęs tu nori, kvaila mergiūkšte. Tavo žiniai, Frankas man joks nepažįstamas, apskritai mėgstu sekioti žmones, kad ir tave. Mačiau, kad nusikirpai plaukus, aš nebūčiau rizikavusi. O, įdomu ar brolis jau žino, gal jam pasakysiu aš?- plati šypsena visai nepapuošė Nikitos.

[Eleizija Stigler]

Išgirdusi vaiduoklės atsaką, Eleizija net išsižiojo, bet greitai grįžo į savo vietą ir atrėžė atgalios:
-Tiesiog iš mandagumo paklausiau. Aš nesu viena iš tų, kuri visur kiša savo smailą nosį ir viską žino, Nikita, - tyčia ją taip pavadino. -Nežinau ar tu turi giminių ar ką. Man šis pasaulis dar naujas, suprask tai.
Varnės ranka pradėjo nepastebimai, bet jutimai virpėjo. Taip atsitikdavo, kai ji smarkiai susinervindavo. Ji stipriai sugniaužė kumštį. Porą kartų giliai įkvėpė.
-Nejaugi? O aš maniau, kad tu peraugęs moliūgas, iš vidaus sugraužtas kirmėlių, - tėškė jai. -O kas man darbo ar tu rizikuotai nusirėžti plaukus? -Varnė akimirką pagalvojo ar vertą Nikitai skaudžiai įgelti. Nurijo seiles ir mintyse atsiprašė jos, - Cha, bėk, oi atleisk. Tavo situacijoje geriau skrajoti, taip? Juk tu vaiduoklis, o ne žmogus. Frankas tik nudžiugtų, kad aš taip padariau, nes jam  labiau patiko mano trumpi plaukai.
Įniršis apėmė visą Eleizijos kūno ląstelę. Ji netvėrė savam kailyje. Nieko nelaukusi, atsistojo ir, net neatsisveikinusi, išlipo iš būveinės. Paskutinį kartą pažvelgė į tą vietą ir pradėjo kuo greičiau nuo jos bėgti. Kas jei atsitiko? Ir viskas dėl to, kad pavadinau ją Nikita? Visi kokia pačiuožus.

[Skarletė Siuzana Vein]

Nikita vėl išgirdo savo pilną vardą, kas privertė jos nematomą ranką pereiti varnės galva.
-Ak, naujas pasaulis, tu ilgiau gyveni gyvame, nei aš savo naujame - vaiduoklių pasaulį, ir tu suprask tai,- kandžiai atsiliepė Nesa,- aš mėgstu moliūgis, gal būtų neblogai juo būti, ką? Tarsi pati nebūtum supelijęs grybas. Ir, bėgti moku, ha, manei įžeisi? Nė trupučio,- Emmily nemelavo, dar ko, įžeidimai, ha,-  patiko trumpi? Tai gal geriau tave išvis nuskusti?- žinoma, kaip ta padaryti Nikita neturėjo ei žalio, nei mėlyno ar raudono supratimo. Supraskit, ji nebuvo kokia varnė, kaip ji, dar kitaip - protinga mergaitė. Vos Eleizija išlipo iš būstinės, Emilė tik nulydėjo ją savo akimis, pašaipiai šypsodamasi. Bailė. Paskutinė. Tikiuosi. Dar susitiksim, mergyt! O vėliau dar ir pakartojo:
-Ei, tu, taip, na ana tu, panele Stigler,- šyptelėjo pusę lūpų,- susitiksim dar, lauk manęs.

[Daniela Kravitz]

Daniela, su maža kuprine ant pečių, ėjo į kažkokią visiems žinomą buveinę. Šaunuolė. Antri metai čia, o tu net aplink ežerą nepasivaikščiojai. Diena buvo saulėta, nors ir vėsi - kartais nuo vėjelio Klastuolė susigūždavo ir menkindavo save, tingėjusią pasiimti apsiaustą.
Galiausiai mergina pasiekė tą niūroką, bet gražią proskyną, kuri Danielos stiliui buvo kaip tik. Antrakusrė buvo pasiėmusi kelis vadovėlius, nors noro daryti namų darbų neturėjo. Kaip ir kiekvieną dieną, - mintyse šyptelėjo Klastūnyno globotinė, niūriai prisėsdama prie medžio ir išsitraukdama magijos istoriją. Gal ne šiandien. Tada pasiėmė apsigynimą nuo juodosios magijos ir pasiruošė skaityti, nors krūmų šlamėjimas, kažkur giedinti lakštingala ir šaltas vėjelis nedavė susikaupti.

[Dawn Strain]

Dawn gana ilgą laiką klajojo Uždraustajame miške. Ši vieta pirmakursei varniukei būtų atrodžiusi pilna pavojų ir labai grėsminga, tačiau dabar, mergina, be jokios baimės vos ne kasdien čia atsiduria. Ji nežinojo kodėl. Kažkas ją čia traukia. Varnė norėjo pabuvoti visose vietose, kokios tik yra šiame miške. Aišku, laiką tokiems žygiams ji pasirenka patį blogiausią - dažniausiai per pamokas. Kartais merginai pasisekdavo ir ši likdavo nepastebėta, arba būdavo pagauta ir turėdavo klausytis įvairiausių grasinimų. Tačiau gyvenimas buvo per trumpas, jog sėdėtų uždaryta tarp keturių sienų kelias valandas per dieną, tad ši ir vėl buvo kelyje. Netrukus Dawn pamatė kiek kitokią vietą, gerokai išsiskiriančią iš kitų, o ypač miško. Varnė pro retėjančius medžius šiek tiek išvydo jos manymu dar neatrastą vietą, tačiau, vos išlindusi, nusivylė, pamačiusi proskyną, kurioje yra buvusi ne vieną ir ne du kartus. Iš susierzinimo pavartė akis, tačiau nusprendė vis tiek ten nueiti, kadangi grįžti atgal visą šį kelią mergina nenorėjo. Atsidūrusi vietoje, mergina pamatė sėdintį siluetą. Kiek nustebusi, jog nepažįstamoji tokioje vietoje mokosi ar velniai žino ką, Strain tik pašnairavo merginos pusėn ir nukeliavo prie storojo ąžuolo, kuris buvo kiek didesnis, nei kiti jį supantys medžiai. Dawn tiesiog jautė, jog šis medis yra išskirtinis. Tada mergina pastebėjo ir mėnuliuką šiek tiek aukštėliau varnės galvos.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

Pirmieji Kamilės mokslo metai dar tik neseniai prasidėjo, o ši kvailiukė jau bėgasi iš pamokų. Galbūt, viskas būtų kitaip, jei eidama į pamoką, vienuolikmetė nebūtų pro langą pastebėjusi nepažįstamos figūros, žengiančios į Uždraustąjį mišką. Pastarojo bijojo kaip mirties, tačiau smalsumas, deja, nugalėjo. Prasliūkinusi pro koridorius, rudaplaukė išėjo iš pilies ir nupėdino to baisaus miško link.
Priėjusi tamsius medžius, tarp kurių šakų karksėjo varnos ir kiti, varnei nepažįstami paukščiai. Camille giliai įkvepė ir peržengė tą nematomą liniją, skiriančią gerą, ramų Hogvartso pasaulį nuo šios baugios vietos. .
-Kiek tau, durne, visi sakė, kartojo čia neiti. Gausi pylos, tave išmes,- nervinosi mėlynakė, žengdama pro samanas ir nukritusias šakas. Tiesą skant, gailėjosi, kad išvis čia atėjo.
Tolėliau, prie seno ir storo ąžuolo sėdėjo kiek vyresnė mokinė, kurią, ko gero, Camille ir matė pro koridoriaus langą. Prancūzaitė apėjo ją iš nugaros.
-Bu,- tyliai sušnabždėjo ir prapliūpo juoktis.
-Ką čia darai? Ar nežinojai, kad eiti čia uždrausta?- mažametė delnu atsirėmė į ąžuolą, o iš jo, tarsi iš dangaus iškrito medinės kopėčios.
-AAA!!!- suklykė vienuolikmetė ir vos iš išgąsčio nepuolė nepažįstamajai į glėbį.

[Daniela Kravitz]

Daniela, išgirdus klyktelęjimą staigiai pasisuko į tą pusę ir išvydo dvi maždaug jos amžiaus merginas, stovinčias prie medžio... O iš jo staigiai leidosi stambios medinės kopėčios. Jos buvo prie pat jaunesniosios mergaitės, kuri išsigandusi stovėjo šalia aukštesnės. Kažin, jos pažįstamos? Jos čia kartu? - beprasmių klausimų savęs klausinėjo Klastuolė ir lėtai priėjo prie merginų. Abi buvo Varnės.
- Na, kas čia nutiko? - paklausė antrakursė, galvodama, kodėl jai taip nesiseka. Tik pabėgu pabūti viena, ir kažkas nutinka... Tikėkimės, jos nėra tokios kaip tas užsispyręlis Daniel, nes išprotėsiu.... - prisiminė nesėkmingą bandymą susirasti draugų šiame miške Kravitz. Bet tuojau pat ji pagalvojo apie šiltąją Amiją, ir nusprendė bandyti laimę užmegzti pokalbį. Ir užlipti tomis kopėčiomis, žinoma.

[Dawn Strain]

Dawn pašoko, kai kažkas ją palietė. Varnė susiėmė už širdies, kai ši ėmė plakti kaip pašėlusi. Už Strain stovėjo maža šviesaplaukė mergaitė.
-Nedaryk taip daugiau!-kiek susierzino mergina,-Ir man įdomu kodėl tu esi čia, pamokų metu, beje, aš tavęs...-nespėjusi pabaigti burbėjimo, pamatė virš galvos kažką krintantį. Mergaitė šalia ėmė spiegti, o Dawn greitai atsitraukė, kad objektas nenukristų jai ant galvos. Galiausiai ant žemės atsirado tamsiai rudos kopečios. Dawn nepatikliai žvilgtelėjo į pirmakursę.
-Ką tu padarei? Ir kaip?-apibėrė klausimais. Dawn spoksojo į medžio viršūnę, stengdamasi pamatyti, kur tos kopečios veda. Ji nekantravo ten užlipti, tačiau, regis,  tą pačią mintį turėjo ir nepažįstamoji mergina, kuri dar neseniai įsitaisiusi ant žemės darė namų darbus.
-Aššš...Nežinau,-tarstelėjo atsakymą į užduotą klausimą. Nepažįstamoji stovėjo visai šalia. Dawn atsiduso ir priėjo prie kopečių. Mediena, iš kurios jos padarytos, buvo kiek nusitrynusi, tai reiškia, jog apie juos prieš tai žinojo nemažai žmonių. Rudaakė ryžtingai ėmė lipti į viršų, kiek nerimaudama, jog koks laiptelis įlūš ir ši plosis ant žemės. Žemė ėmė vis tolėti ir Dawn, pažvelgusi į apačią, pajusdavo kojose silpnumą. Galiausiai kopėčios pasibaigė ir virš galvos atsirado mažos kvadratinės durelės. Ši su ranka nestipriai ėmė stumti dureles į viršų. Įkišusi galvą į vidų, Strain niešvydo nieko, kadangi viduje buvo tamsu, nors į akį durk.

[Amaltėja Nereidė Barnard]

-Atsekiau čia tave. Argi galėčiau įskųsti, jei nežinočiau, kas tu tokia?- Camille eilinį kartą elgėsi nemandagiai. Žinoma, neišduotų nepažįstamosios, kurią galbūt kažkada matė Varno Nago bendrajame kambaryje, juk tokiu atveju ir pačiai nemenkai kliūtų už taisyklių nesilaikymą.
Netrukus šalia atsidūrė ir dar viena, vienuolikmetei nepažįstama mergaitė.
-Nežinau, kas čia ką tik buvo ir kaip aš sugebėjau, bet turėtų būti smagu!- pilntu entuziazmo balsu atsakė rudaplaukė abiems mokinėms.
Nekantravo užlipti į viršų ir pažiūrėti, kas ten. Tuo metu prancūzaitei nė netoptelėjo į galvą, kad ten gali būti spąstai ar koks nors gyvis, tik ir laukiantis, kol nieko nenutuokiantys vaikai ateis čia.
Varniukė palaukė, kol kitos mokinės pasieks viršų, ir ėmė lipti pati. Kopėčios, akivaizdu, nebuvo naujutėlaitės ir kiek traškėjo, tačiau buvo pakankamai patvarios, kad nesubyrėtų į šipulius. Pasiekus viršų, nieko matyti nebuvo.
-Ar turit burtų lazdeles? Čia tamsu kaip subinėj (taip sakydavo mergaitės močiutė)! Uždekit šviesą,- Milė apsimes, kad pamiršo savąją burtų lazdelę. Juk burtažodžio nežino, o jei ir žinotų, tikriausiai primakursei nepavyktų, tuo labiau tada, kai ji jau praleidinėja pamokas. Nenori prieš kitas mokines pasirodyti nemokša, tad geriau tiesiog patylės.

[Daniela Kravitz]

Nė viena mergina nežinojo, kodėl nusileido kopėčios, tačiau visoms ėmė jomis lipti. Daniela pastebėjo, kad pati jauniausia iš trijų buvo pati entuziastingiausia. Tu truputį ramiau, nes nuluš kuri pakopa tau taip belipant, - mintyse pagalvojo Daniela ir įgudusiai patikrindavo kiekvieną pakopą.
Taip, kopėčios buvo senos, bet tvirtos. Kai galiausiai mokinės užlipo, tamsa jas apgaubė iš visų pusių, pasidarė nejauku.
- Uždekit šviesą, - paprašė jaunesnioji Varnė ir Klastuolė nesiginčydama išsitraukė savąją lazdelę. Ištarė Lumos ir lazdelė nušvito, tiesa, ne itin ryškiai. Antrakursė tik šiaip ne taip įžiūrėjo Varno Nago globotinių veido bruožus. Ah, kaip man nepatinka šita tamsa, - mintyse sudejavo Kravitz ir paragino merginą švelniai žaliomis akimis:
- Nagi, uždek ir tu savąją. Su viena nieko neįmanoma įžiūrėti... - Ar negalėtų tie Lumos būti nors truputį ryškesni...
Apsisukusi vietoje, bandydama įžiūrėti nors menkiausią siluetą, Daniela pasidomėjo:
- Na, tai kokie jūsų vardai? Aš Daniela, beje.