[Noel Nathan Takemi]

Ksaveri vėl atsipalaidavo. Mat aprimo žviegimas kuris išmušė iš vėžių. Ji pradėjo svajingai linguoti pritardama muzikos ritmui. Nejučia ji įsikabino smiliumi į plaukų galiukus. pradėjo raityti. Pažvelgusi ji pamatė kaip jos plaukai švytėjo skaisčiai mėlynumo spalvos banga. Luna matė kaip jos draugė užsimerkė. Ir ji taip pat užsimerkė. Pros akis praskriejo vaizdai. Matė nepažįstamą žmogų su žydrais plaukais kur jis ją ir brolį visai mažučius paliko prie jos namų durų. Kuris šnabždėjo:
- Po septyniolikos metų vėl susitiksime. Mano išrinktieji. Po septyniolikos metų bus perversmas. Du kurie yra vienas. Vienas sunaikins pasaulį, o kitas išgelbės, - tai taręs paliko juos prie durų slenksčių. Lauke labai lijo, griaudėjo perkūnija. Žmogus atsitraukė nuo jų ir dingo oru. Ksaveri atsibudo garsiai šnopuodama iš baisaus sapno. Giliai alsavo...

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina tyliai sėdėdama leido vaizdams skrieti pro šalį.
- Liusinda! Ką ir vėl darai? - juokėsi linksma mergina, gaudydama juodaplaukę mergytę, kuri iš pažiūros buvo pačiupusi vyresnėlės vainiką.
 - Ateik ir pasiimk! - vaikiškas mergytės balsas skambėjo ore kartu su juoku.
 - Grįžk čia, mažoji nenaudėle, - juokėsi vyresnioji, raudonplaukė sesuo. Jos lakstė po žolynus ir bėgo per mišką, leidosi nuo kalvų ir brido per seklius, tyrus ir skaidriausius upelius.
 - Liusinda! Nagi, atiduok, - raudonplaukė bėgdama suklupo ir linksmai ridendamasi nuo kalniuko greitai pasiekė bei parvertė mažąją juodaplaukę, kuri grąžino vyresnei vainiką. Danguje sužibo tūkstančiai žvaigždžių, o juodas dangus dailiai mirgėjo.
 - O mes irgi ten būsim, Lėja? - paklausė mažoji juodaplaukė, stebėdama dangų.
 - Kada nors būsim, Liusinda, kada nors...
Vaizdas baigėsi ir pro užmerktų Jekaterinos akių blakstienas nusirito skaidri ašara. Tai buvo liūdesys, sumišęs su džiaugsmu. Greitai ją nusivaliusi mergina atkuto.
 - Nagi, reikia eiti, - be garso pasakė juodaplaukė ir atsistojo.

[Noel Nathan Takemi]

Šnopavusi Ksaveri greitai atsiplaidavo. Stebėjo Jekaterinos veido išraiškingumus. Pamatė pirmą kartą iš draugės krentančią smulkią, tyrą, sūrią ašarą. Žydraplaukė galvojo apie pranašystę. Ir apie pasaulį ir viską kas gyvena. Linktelėjusi sutiko kai išgirdo paraginimą. Atsistojusi ji atsiduso. Jai kažkuom patiko ši vieta. Tartum guostų, ramintų, atitolintų nuo realybės. Dar paskutinį kartą ilgesingai apžvelgė buveinę. Prižadėjo sau, jog dar čia ateis gal su draugais. Mergina akimis ieškojo durų. Suradusi tariamas duris, siekė jos rankenų. Staiga į ausį pasigirsta kažkieno žodžiai :
- Sveika, malonu jog jau nori čia grįžti, - lauksiu sekančio karto. Kuris artėja nenumaldomai, išrinktoji, - po šių žodžių žydraplaukė nejaukiai pasijuto bei greitai, atsargiai su kopėčiomis nusileido ant žemės. Bei nubėgo link nežinios...

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina atsistojusi tyliai nuėjo prie išėjimo vis dar galvodama apie tai, ką matė. Jau seniai apie tai negalvojo, o buveinė pažadindavo visas mintis apie senuosius laikus, apie kuriuos žinojo tik ji... Klastuolė lipo žemyn kopėčiomis ir nebyliai prižadėjo, jog dar ateis čia. Ji nenorėjo, kad kas nors sužinotų, jog tokia vieta yra, tad tikėjosi, kad Ksaveri neprives čia jokių žmonių. Mergina nebyliai atsisveikino su vieta ir nuleidusi akis nuėjo nuo kopėčių, kurios pasislėpė ir dingo medžio tankmėje. Juodaplaukė jautėsi prastokai, bet kartu ir gerai. Tarsi... net buvo sunku paaiškinti, kaip jautėsi mergina. Keistai. Prisiminė vaikystę pirma kartą per daugybę metų ir vis buveinės dėka. Nurijusi skaudžias seiles ji nubėgo greičiau ir dingo iš akiračio.

[Luna Moonlocker]

Buvo graži sausio popietė. Saulėtame danguje nebuvo matyti nė debėsėlio. Sniege atsispindėjo, deja, bet nešildantys saulėss spinduliai. Luna, kaip visad viena, vaikščiojo ežero pakrante. Lėtai bevaikščiodama ji pastebėjo kažką didelį ąžuolą. Nuėjo pažiūrėti. Iš pradžių rodos, niekuo neišsiskiriantis medis, varniukės manymu, turėjo kažkokią paslaptį. Ieškojo, kame čia "šuo pakastas" ir pamatė ant medžio išraižytą menuliuką. Eureka! pagalvojo mažylė. Jai tik palietus šį mėnuliuką, iš medžio lapijos nusileido kopėčios. Jomis užlipus buvo durys (na, tiksliau tarpdurys) virš kurių buvo medinė lentelė su užrašu "Buveinė". Mergaitė įėjo į vidų. Ten buvo šilčiau nei lauke, o pati buveinė buvo medinė. Viduje buvo staliukas ir kelios kėdutės. Varniukė negalėjo atsidžiaugti savo laime. Ji pagalvojo pagaliau radau vietą, kurioje galėsiu pabūti viena. Mergaitė prisėdusi pastebėjo, jog jai ant rankos atsirado lygiai toks pat mėnuliukas. Luna nesuprato, kodėl taip yra, tačiau nekreipė į jį dėmesio. Prisėdusi žaliaakė ilgai mąstė ir niūnavo kažkokią melodiją, kurią atsiminė iš namų...

[Gabriella von Sjuard]

Buvo saulėta, tačiau šilta rudens popietė, danguje neplaukiojo nei vienas debesėlis (na, retkarčiais, koks vienas kitas ir praplaukdavo, bet ir tas netyčia). Žydrynėje skraidė šalčio nebijantys, maži, plunksnomis pasidengę padarėliai - tikriausiai kokie žvirbliai ar juodieji strazdai.
- Ką gi, ką gi, ką gi, - šyptelėjo netoliese ant krėslo sėdėjusi mergina. - Kas drįso užklysti į šį visų užmirštą kampelį? - paklausė Gabriella, norėdama kiek pagąsdinti, jos manymu, pirmakursę mergaitę.
Ką čia veikė apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė, net ir ji pati negalėtų atsakyti. Kai dar buvo ketvirtakursė ar penktakursė, mėgdavo čia užsukti, galbūt šviesiaplaukę aplankė prisiminimai ir ji panoro būtent dabar atsirasti šiame mediniame namelyje, iš išorės niekuo neišsiskiriančiame, tačiau daug paslapčių slepiančiame.

[Luna Moonlocker]

Luna sėdėjo pasinėrusi į savo minčių ir fantazijų pasaulėlį. Staiga mergaitė išgirdo klausimą, ir baisiausiai sutriko, mat pamanė jog negalima čia būti. o ne, čia greičiausiai mokytoja! bet... kaip ji žinojo kaip čia patekti? Na, reiks atsakyti, ko jau ko, bet konfliktų su mokytojais aš nenoriu. Ji ilgai galvojo ką atsakyti. Varniukė ir taip nebuvo pratusi kalbėti, mat beveik visad būdavo viena, o čia gi ne su betkuo reikėjo kalbėti, o su mokytoja. Mažylė bijojo pasakyti ką nors ne taip, tad nedrąsiu balsu pasakė:
-Ah! Oj, vaje! Nė nesitikėjau, kad mane kažkas čia ras... Na, matote, aš pirmakursė, ir dar visiškai neturiu draugų, tad ieškojau kampelio, kur galėčiau pasislėpti. Bevaikštinėdama netyčia radau šią buveinę, tad nusprendžiau čia pabūti.
Žaliaakė jautė, kaip stengiasi nepravirkti iš baimės ir graudžiu balsu tarė:
-O kas nors negerai? Ar čia negalima būti?

[Gabriella von Sjuard]

Oho, Gabriella, pažanga... sarkastiškai mintyse pagyrė save profesorė ir atsiduso. Dabar naujokai tavęs ne tik bijo, bet ir pravirksta. Ji kilstelėjo antakį ir sučiaupė lūpas.
Galiausiai Klastūnyno vadovė nusijuokė, priėjo prie mergaitės ir uždėjo plaštaką jai ant peties.
- Nieko tokio, - tarė ji. - viskas gerai. Gali čia būt kiek nori. Į Uždraustąjį mišką negalima, na, bet ką aš tau čia sakau, vistiek jau esi supažindinta su visomis taisyklėmis. Aš Gabriella von Sjuard, Klastūnyno vadovė ir apsigynimo nuo juodosios magijos profesorė. O kas tu? Koks tavo vardas? - pasidomėjo ji, veikiau draugiškai, nei iš reikalo ar profesoriškais tikslais. Gabriellą mėgo daugelis mokinių, kadangi ji buvo labai jauna, draugiška ir maloni. Juolab, su kai kuriais teko susidurti dar pačiai būnant mokine.

[Luna Moonlocker]

Luna bandė susilaikyti nepravirkus, kad mokytoja negalvotų, jog ji bailė. Juolab, kad ji buvo Klastūnyno vadovė, o klastuoliai jai visad kėlė baimę. Išgirdusi, jog mergaitės ji ir vėl kažko klausia, ji pagalvojo ech... na, nėra taip blogai kaip galvojau. Galbūt nepravirksiu
- Aš Luna Moonlocker, pirmakursė. Priklausau Varno Nagui.-pasakė varniukė ir net pati nustebo, kai neišsigando.
-O jūs atrodote labai maloni ir draugiška, profesore,- pasakė mažylė, girdama mokytoja, kuri jai pasirodė labai geras žmogus.
Ji atrodo tokia gera. Negali būti, kad ji - apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoja! Na, bet kas aš tokia, kad ja netikėčiau.Mergaitė, neturėdama ką daugiau pasakyti tiesiog sėdėjo ir žiūrėjo į profesorę savo žaliomis akimis ir galvojo: na, bent jau neapšaukė už tai, jog tam tikra prasme esu Uždraustajame miške. Man ji patinka.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella pasirėmė delnu smakrą ir žaliomis akimis įsižiūrėjo į merginą. Iš jos veido išraiškos buvo lengva suprasti, kad ji kiek bijo (tačiau tai natūralu). Šviesiaplaukė gal kiek nustebo, kad mergaitė tvardosi ir su savo jausmais susitvarko labai lengvai. Gerai, kad ji ne dar viena jausmų valdoma panelytė, negalvojanti smegenine ir prikalbanti visokių nesąmonių... pagalvojo von Sjuard ir šyptelėjo išgirdusi šiokį tokį komplimentą.
- Dėkui, Luna, - nusišypsojo ji pačia natūraliausia, visiškai negąsdinančia šypsena. - Daug kas padlaižiauja profesoriams, ypač tiems, kurių bijo. Tačiau matau, kad tu ne viena tų... Mažų velniukų, bandančių įsiteigti vyresniems. Manau, mes gerai sutarsim.
Gabriella dar kartų nusišypsojo.

[Luna Moonlocker]

Luna stebėjo profesorės elgesį ir pamačiusi, jog ji jai šypsosi, nusišypsojo atgal. Mergaitė mėgo šypsotis, tačiau žiobarų pasaulyje jai tą daryti tekdavo nedažnai. Vaikai ten buvo žiaurūs ir tyčiodavosi iš jos, tad ji šitai darydavo tik namuose. Žaliaakė negalėjo atsistebėti šios mokytojos gražumu (tiesa, vidiniu, nes išorinis grožis nėra svarbiausia). Luna galvojo, ką pasakyti mokytojai, bet mintys niekaip neatėjo į galvą. Hmmm.. įdomu, o kodėl negalima eiti į Uždraustajį mišką? Mums gi buvo pasakyta, kad ten eiti negalima, tačiau kodėl niekas nė neužsiminė. Nemanau, kad ten galima rasti labai pavojingų gyvių, galų gale ten gi vienaragiai gyvena!. Mažylė, supratusi jog ši tema kaip tik palanki dabar susidariusioms aplinkybėms, na nes pirma: šalia jos sėdi mokytoja, kuri turėtu tai žinoti; antra: tam tikra prasme jos gi Uždraustajame miške, Luna nieko nelaukusi nuspredė mokytojos to ir paklausti:
- Mokytoja, o kodėl negalima eiti į Uždraustajį mišką? Mums buvo pasakyta, jog ten eiti negalima, tačiau dėl kokių tiksliai priežasčių, mums niekas nesakė.
Mergaitė atsisėdo, ir žiūrėdama į jauną, nepaprastai gražią (jos manymu) tiek vidumi, tiek išore ir protingą mokytoją, laukė atsakymo tema, kuri ją domino nuo pat atvykimo į Hogvartsą.

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella žaliaakės žvilgsnyje įžvelgė toli gražu ne nuostabius įvykius praeityje, suvokė, kad mergaitė turėjo nelabai gražią vaikystę. Merginai pasidarė gaila mergaičiukės, nes per pastarąsias minutes suprato, kad ji yra labai šiltas žmogus, šauni asmenybė. Šviesiaplaukė šyptelėjo. Paskui, išgirdusi klausimą kiek nusivylė, tačiau to neparodė ir nuo jos veido šypsenos linkis nedingo.
- Visų pirma, Uždraustajame miške pilna būtybių, kurios gali sužeisti mokinius. Pavyzdžiui, didžiuliai vorai, vilkolakiai, vampyrai ir daug kitų padarų. Jie toli gražu nėra geri. Antra, mokinys, būdamas vienas miške, gali pasiklysti. Todėl profesoriai, saugodami mokinių gyvybę, uždraudžia eiti į tokias vietas, iš kurių jau tektų nešti lavonus.
Gabriella kažkaip baugiai pasakė paskutinį sakinį ir drąsinamai pažvelgė Lunai į akis.

[Luna Moonlocker]

Luna klausėsi mokytojos atsakymo į jos klausimą ir kuomet ji baigė, ji pradėjo galvoti. Hmmm... Daug įvairių būtybių kurios gali mus sužeisti, mes galime pasiklysti... Vajė, labai daug pavojų. Pačios mergaitės nuostabai, ji nebebijojo mokytojos, kas žiobarų pasaulyje būtų buvę neįmanoma. Nors mokytojai ją mėgo, mat ji buvo labai gudri ir neuždavinėdavo kvailų klausimų bei visad klausydavo mokytojų, Luna vistiek jų bijodavo. Mergaitė bijojo daugumos dalykų žiobarų pasaulyje. Visko, kas susiję su kitais žiobarais. Jie žaliaakės tiesiog nemėgo. Viskas, ką ji darydavo, kitiems būdavo blogai. Vieniteliai žmonės kurie ją mėgo ir tikėjo ja, buvo jos šeima. Muzika padėdavo jai išsivaduoti iš kasdieninių vargų, o kuomet ji būdavo viena, ji galėdavo visiškai būti savimi. Tai prisiminusi Luna pajautė, kaip jos skruostais pradeda riedėti skaudžios, šiltos ir sūrios ašaros. Mažylė bandė tai nuslėpti nuo mokytojos, tačiau galiausiai pasidavė savo jausmams ir pradėjo gailiai verkti. Ji nesuprato, ką blogo padarė visiems tiems žmonėms, kurie užgauliojo ją, kodėl visiems neįtikdavo tik ji. Galiausiai, pakėlusi savo žalias, nuo ašarų net paraudusias akis, paklausė mokytojos:
-Kodėl kai kurie žmonės tokie keisti? Tu jiems nieko nepadarai, net stengiesi su jais būti geras, o jie vistiek ima, ir sutrypia tave ir tavo jausmus. Kodėl kai kurie žmonės neturi jausmų? Kodėl jie tokie beširdžiai?

[Gabriella von Sjuard]

Gabriella nurijo gniutulą, užstrigusį jos gerklėj - kažkodėl ji buvo labai empatiška ir išgyvendavo kartu su mokiniu viską, ką jis patiria. Profesorei buvo skaudu žinoti, kad daugelis pirmakursių turi sunkią vaikystę, būna skriaudžiami ir nemylimi (kaip išvis galima taip elgtis su vaikais? Taip elgiasi tik tie, kurie neturi širdies...). Gabriella von Sjuard atsiduso ir suraukė antakius. Jos žaliose akyse irgi akimirką sumirgėjo ašaros, bet ji mokėjo valdyti savo jausmus. Šviesiaplaukė apkabino varniukę ir leido jai išsiverkti ant peties. Išgirdusi klausimą, devyniolikmetė suglumo - tokia jauna mergaitė ir toks subrendęs požiūris, tiek patirties...
- Žinai... - su atodūsiu pradėjo žaliaakė. - Gyvenimas toks jau yra. Turi atskirt žmones, kurie tave myli, o kurie tik apsimetinėja.
Ji stengėsi likti tvirta, bet galiausiai jos skruostu nutekėjo ašara. Paskui antra ir trečia... Profesorė jas nusibraukė ir paleido mergaitę iš glėbio, pamaniusi, kad gal jai kiek nejauku ar per stipriai apkabino.

[Luna Moonlocker]

Luna, dar gerą laiko tarpą praverkusi, galiausiai baigė. Ji šiek tiek nuliūdo, kai Gabriella ją apsikubinusi staigiai paleido. Mergaitė norėjo padėkoti profesorei, kad ši jai padeda, tačiau žodžiai strigo gerklėje, o ji pati, rodės tuoj nualpsianti. Mergaitė atsistojo ir pasakė:
-Mokytoja, emm, naa.. Labai jums ačių kad leidote išsiverkti, ir nepagalvojote, kad aš kažkokia verksnė ar ką. Matote, man klastuoliai visad kėlė baimę, nes jie man atrodo tokie, na, pašaipūnai. O jūs, tokia, na, kitokia... Ne klastuoliška. Jūs man patinkate. Sunku susirasti draugų, ir dar kai niekas nepalaiko, toks jausmas, kad viskas sugrius.
Tai pasakiusi mergaitė pajuto kažkokį keistą svaigulį. Pagalvojo, galbūt čia dėl to, kad dažnokai verkia. Pasvyravusi tai į vieną, tai į kitą pusę, mergaitė galiausii nualpo ir su trenksmu nukrito ant medinių buveinės grindų.