[Džeinė Meko]

Prie ežero, pamiškėje, proskynoje, stovėjo galingas ąžuolas. Jo storame, žieve apaugusiame kamiene buvo įrėžtas mėnuliukas. Palietus mėnuliuką nusileidžia kopėčios į seną medinį namelį. Tai buvo būstinės, draugų namelio ir gūžtos antrininkas. Jis buvo nedidelis, visas iš medžio, su keliais langeliais, o virš durų kabėjo lentelė su užrašu, kuris skelbė: buveinė. Atrodė, jog šis namelis yra paprastas, bet ar tikrai?

Džeinei buvo nuobodu. Ir vėl. Tad ji nusprendė patirynėti Uždraustąjį mišką.
Nuo ežero ji patraukė link Uždraustojo miško, ir po kelių minučių jau buvo ten. Džeinė jautė, jog ją kažkas traukia gilyn į mišką, ir ji ėjo. Po dešimties minučių ji priėjo proskyną, kurios viduryje tebuvo vienas medis. Galingas ąžuolas. Eidama link jo ji parklupo užkliuvusi už šiknašaudžio pliurziaus. Piktai suurzgusi jos pantera Naktis nuvijo jį. Priėjusi prie medžio ji išvydo įrėžtą mėnuliuką, ir negalvodama perbraukė jį pirštais. Staiga nusileido kopėčios. Džeinė užlipo jomis (pantera nepatenkinta urzgė apačioje) ir išvydo namuką. Šis buvo labai panašus į draugų namelį, tik virš šio namelio buvo įrašyta- buveinė. Džeinė įėjo į namelį ir apsidairė. Viskas buvo taip pat kaip draugų namelyje, tik vardų nesimatė. Juodaplaukė nulipo ir nubėgo pranešti draugams. Atgal ėjo vos kelias sekundes- iškart pamatė ežerą. O praitą kartą atrodė, kad dešimt minučių...

[Grace Nicholson]

Džeinei pasiūliųs nueiti į buveinę, Grace tik linteklėjo ir po akimirko, pirmesnė už kitus  jau stovėjo prie ąžuolo, ant kurio kamieno buvo išrėžtas mėnuliukas.
Grifiukė jį perbraukė ir laukė nusileidžiančių kopėčių,tačiau... Nieko neįvyko. Grace dar kartą perbraukė. Nieko. Griufiukė suirzusi trenkė į medį. Staiga Grace ranką tarytum kažkas nudegino.Grace nusikeikė.Ji vėl norėjo bandyti, tačiau ant kamieno atsirado užrašas - "Dink iš čia".
Grifiukė išplėtė akis. Reikėtų palaukti kitų...

[Džeinė Meko]

Džeinė atėjo į proskyną ir dar spėjo pamatyti, kaip Grace iš skausmo purto ranką. Priėjusi išvydo užrašą.dink iš čia- skelbė užrašas.
Tačiau jai perbraukus mėnuliuką kopėčios nusileido.
Džeinė susiraukė.
Kodėl Grace perbraukus mėnuliuką, kopėčios nenusileido?

[Džeinė Meko]

Džeinė užlipo kopėčiomis ir įsiklausė.
Tyla.
Ji kiek paėjo koridoriumi, apsižvalgė.
Tuščia.
Dėl viso pikto apėjo visus kambarius, patikrino ar nėra kokių keistų ženklų ar laiškų.
Ramu.
Jau ėjo koridoriumi atgal pas Grace, tačiau staiga pamatė.
Vardai atsirado.
Jie švytėjo.
Staiga į Džeinę iš visų pusių pasipylė peiliai, daugumą jų ji atrėmė savuoju peiliu, tačiau vienas visdėlto įsmigo į petį. Šiaip netaip ji nulipo žemyn ir suklupo.
Iš žaizdos tekėjo kraujas.
Ji ištraukė peilį iš žaizdos ir sukliko iš skausmo.
Ji suspaudusi žaizdą ir dejuodama iš skausmo patraukė link draugų namelio, pantera inkšdama nuskubėjo paskui.

[Klerė Hikari]

Džeinei su Grace nubėgus į namelį Keitė nutarė neiti kartu. Tačiau galop ji murmtelėjo Fasui:
-Aš irgi einu. Apsaugos nereikia.
Ir nuėjo. Kuo skubiau.
Bėda, kad vos įžengus į mišką ji išgirdo balsą.
-Elena...-kvietė jis.-Elena...
-O ne,-sudejavo Keitė.-Tik ne vėl...
Palauk,-lyg kažką supratęs prabilo balsas galvoje.-tas balsas sklinda ne iš ežero pusės...
Teisybė,-suvokė Keitė.-Šįkart balsas sklinda iš miško.
Staiga balsas virto klyksmu.
-Elena!-klykė kažkas.-Elena!
Keitė nebemąstydama puolė balso pusėn.
-Ei!-šaukė ji braudamasi per mišką.-Kur tu?
Galop ji pribėgo ąžuolą. Ant jo išvydo mėnuliuką. Nei Džeinės, nei Grace, nei balso savininkės aplinkui nesimatė. Užtat klyksmas trumpam nutilo.
-Ei!-šūktelėjo Keitė.-Džeine? Grace? Ar čia kas nors yra?
Niekas neatsakė. Užtat Keitė staiga susivokė, kur esanti.
Ji stovėjo Uždraustajame miške. Bala žino, kurioje vietoje. O ko galima rasti Uždraustajame miške, geriau negalvoti...
Nebežinodama, ką daryti, mergina perbraukė mėnuliuką. Jis trumpai sušvito, tada nusileido kopetėlės. Keitė užlipo viršun. Ten ji, kaip ir pasakojo Džeinė, rado namelį. Nežinodama, ką dar daryti, varnė įėjo vidun.
Koridoriuje nebuvo išraižytas nė vienas vardas. Keitė žengė į svetainę. Ant stiklinio stalelio, tokio pat, kaip draugų namelyje,buvo padėtas raštelis. Mergina jį paėmė ir perskaitė.

Būk atsargi, mažoji Elena.

Regis, laiškeliű autorius mėgsta rašyti trumpus, neaiškius, mįslingus laiškelius,-pamanė Keitė. Ji bandė pokštauti, bet gavosi nejuokingai.
Tai buvo asmeniškas perspėjimas. Asmeniškas, skirtas ne Fasui ne Grace ir ne Džeinei, o jai, Keitei. Ir panaudotas jos antras vardas. Ir dar tas kreipinys, "mažoji"...bejėgė. Nesugebanti pasipriešinti.
Na jau ne,-pagalvojo Keitė.-Aš ne Elena. Aš Keitė. Ir jau tikrai nemaža.
Tada ji padėjo raštelį atgal ir išėjo iš svetainės.
Einant pro tą vietą, kur draugų namelyje buvo išraižytas Džeinės Grif vardas, Keitė išgirdo keistą garsą. Ji sustojo ir apsidairė.
Vardai vėl atsirado. Tačiau ne nemanė švytėti.
Į Keitè vienu metu pasipylė tūkstančiai, milijardai adatų.
Mergina griuvo ant žemės ir susirietė į kamuoliuką melsdama, kad tik pabaiga būtų greita ir neskausminga.
Aha, kurgi ne,-žiauriai atšovė balselis galvoje.-Adatos tavęs nenužudys, jei gulėsi taip, tik sukels siaubingą skausmą...
Staiga vardai sušvito.
Ne visi. Tik tie, kurie užsižiebė, kai Keitė išraižė savo vardą. Mergina nežinojo kaip, bet ji žinojo, kad tai būtent tie vardai. Nors du vardai- tėčio ir senelės- ir neužsižiebė, užtat kiti, tarp jų ir Džeinės Grif bei Keitės, švytėjo. O adatos sustingo ore.
Bėda, kad neilgai.
Netrukus adatos vėl ėmė lėkti į Keitę. Bet tada nutiko dar kai kas.
Iš visų užsižiebusių vardų (išskyrus pačios Keitės) išniro po dvasią. Visos jos nė nestabtelėdamos visu greičiu nuskriejo link adatų.
Įdomiausia, kad vos dvasiai palietus adatą, ši ne praskriedavo per ją, o išnykdavo, lyg jos nė nebūtų buvę. Kai visos adatos buvo išnaikintos, dvasios sulindo atgal į savo vardus, o šie nustodavo švytėti.
Visoms dvasioms pradingus Keitė drebėdama atsistojo. Knietėjo kuo greičiau dingti iš šio namelio.
Tada ji pastebėjo, kad viena dvasia dar negrįžo į savo vardą.
Priešpat Keitę stovėjo aukšta beveik baltų plaukų spalvos rudaakė mergina (ar moteris). Ji vilkėjo baltą suknelę kuri siekė žemę. Keitė pasuko galvą į dešinę ir pamačiusi vienintelį tebešvytintį vardą suprato, kas ji.
Džeinė Grif.
-Saugokis, Elena,-tarė Džeinė. Keitė visa pašiurpo-tai buvo tas pats skambus, tolimas lyg aidas balsas, kvietęs ją Elenos vardu.
Varnė jau žiojosi ko nors paklausti, bet Džeinė nėrė atgal į savo vardą. Šis nustojo švytėti ir visi vardai pranyko. Keitė, vėl pasijutusi nesaugi, spruko iš namelio ir vos spėjo sustoti ant pakylos, ant kurios buvo pastatytas namelis, krašto. Ji skubiai nulipo kopėčiomis žemyn. Vos nulipusi visu sau pasiekiamu greičiu nudūmė link ežero. Mergina žinojo- kad ir kaip norėtųsi šiuos prisiminimus nukišti tolimiausion smegenų kertelėn ir užmiršti, jais reikia pasidalinti su Fasu, Grace ir Džeine.

[Sorenas von Sjuardas]

Fasas Oldefortas labai tyliai, bet greitai prasėlino tamsiu Uždraustojo miško takeliu. Vis dar prisiminė, kad čia lankosi ir Dorota, ir Hogvartso Ūkvedys (kuris laisvai gali jį ištėkšti iš Hogvartso) ir pati bjaurybė Magijos Ministrė. Takelis išėjo į miško proskyną, kurios centre augo didžiulis medis. Jo lapijoje iš tolo rudavo medinis namukas, panašus į Draugų namelį. Proskynos pakraštyje žaidė Šiknašaudžių Pliurzių gauja, tad Fasas, nenorėdamas su jais susitikti, nužygiavo tiesiai prie medžio.
Oldefortoo pečių aukštyje, ant medžio žievės buvo išpjaustytas pusmėnulis, panašus į kažkurios žiobarų ,,religijos" simbolį, kurį Fasas prieš daugelį metų mokėsi žiobarų Istorijos pamokose. Mokinys pakėlė galvą, darsyk pažiūrėdamas į namuką: o jis buvo aukštai. Medžio kamienas buvo storas, tačiau gana lygus, niekaip neužlipsi. Ketvirtakursis nuleido galvą ir instinktyviai perbraukė per žievę ranką, pirštu kliudydamas ir mėnuliuką. Staiga iš viršaus kažkas trinktelėjo, Fasas nepasiruošęs krūptelėjo. Atšokęs nuo medžio per porą žingsnių, vaikinas pažiūrėjo viršun ir išsigandęs iškėlė lazdelę: į jį lėkė gera krūva ilgų samurajiškų kalavijų. Fasas staigiai nusiramino ir šūktelėjo:
- Immobilus!- šūktelėjo jis. Peiliai suledėjo ir ėmė kristi smarkiau. Nusikeikęs Fasas šūktelėjo darsyk:- Protego! Paradiolux!
Skydiniai kerai nesuveikė. Peiliai susprogo ir nudegino Fasui ranką.
- Protego.- susikaupęs pakartojo ketvirtakursis. Ant medžio žievės išryškėjo raidės: ,,Šiknius.". Fasas šyptelėjo ir pažvelgė aukštyn. Artėjo nauja kardų banga. Nusileido ir atsitrenkė į skydą. Fasas nebelaukė, o pradėjo bėgti iš Uždrausto miško. Pasiekęs taką, sustojo ir atsigręžė: namelio, stovinčio aukštai medyje, durys užsivėrė. Fasas sustingo. O paskui nuėjo taku tolyn, vis pasižvalgydamas atgal.

[Džeinė Meko]

Džeinė Meko atsargiai ėjo pamiškiu. Sustojo. Įsiklausė. Nieko, tyla. Ėjo toliau vis įsiklausydama. Nuo ligoninės ji iškart ėjo link buveinės. Brr, šalta. Džeinė patrynė rankomis pečius, norėdama susišildyti. Staiga ji išgirdo urzgimą. Kur, po velnių jos lazdelė?!? Džeinė jos nerado. Staiga ant jos šoko kažkoks neaiškus pavidalas. Džeinė gindamasi atstatė rankas ir... Išgirdo inkštimą. Žvėris(milžiniško vilko ir žmogaus hibridas) buvo sužeistas. Su aprūkusia skyle šone. Netrukus jis nudvėsė.
-Aš tai padariau?!-suriko Džeinė.
Na žinoma. Štai, kaip ji nužudė savo draugę. Paleido į ją liepsnas. O, velnias. Čia daugiau nei netyčinė magija. Tą kart buvo supykusi. O šįkart... Išsigandusi. Ji atsirėmė į buveinės medį.
-Kas per velniava?!-suriko ji.

[Sorenas von Sjuardas]

Snieginis leopardas vėl šlubuodamas ėjo prie Buveinės. Varno nago namuko. Teko susikauti su dar vienu padaru, kurio gūdžioje Miško tamsoje gerai net nesimatė. Fasas rimtai sužeidė padarą, bet šis jam neliko skolingas. Gerai, kad abu suprato esantys lygiaverčiai - ir išsiskyrė. Būtų kojas pakratę abudu. Leopardas atsitraukė nuo namuko ir stryktelėjo tiesiai prie durų. Pasižvalgė pro langus, bet vėlgi nieko nepamatė. ,,Kurgi ta Keitė?"- pamanė Fasas. Tada nukėblino į Draugų namuką. Tuščia. Buveinėje irgi nerado. Reikia tikėtis, jog ji ten, kur jai priklauso būti."- pagalvojo žvėris ir nudūlino atgal į Hogvartsą.

[Džeinė Meko]

Džeinė pribėgo prie buveinės ir palietė mėnuliuką. Užlipo viršun.
-Ir čia ne?!-susinervinusi sušuko.
Apieškojo namelį, bet Keitės ten nebuvo nė kvapo.
-Po velnių,-nusikeikė klastuolė.
Ji nulipo ir jau pasuko link Hogvartso, tačiau kažką išgirdo. Užtelėjimą.
-Kas čia?-susiraukė ir tarė Džeinė.
Staiga ją pradėjo daužyti kažkoks tamsus pavidalas. Klastuolė pajuto aštrų skausmą pilve.
-DINK!-suriko ir ištiesė rankas.
Pavidalas dingo.
-Turiu pasiekti hogvartsą,-sušvokštė mergina ir nuėjo jo link.
Pilvas buvo smarkiai sužeistas. Peilio dūris.

[George Smith]

Pirmasis temos pranešimas aprašo vietą ir nėra RPG. Džeine, virš savo dabartinio pirmojo posto parašyk šios buveinės aprašymą, o tada dėk brūkšnį [hr ] ir po apačia nukelk savo RPG žinutę.

[Yecatherine Delilah Lutterworth]

   Jekaterina kaip ir pastaruosius metus plavinėjo ieškodama nuotykių ir atrasdama naujas vietas. Štai šį kartą kojos ją atnešė prie milžiniško medžio. Netoliese žaidė keli šiknašaudžiai pliurziai. Jie nekreipė dėmesio į Klastuolę. Mergaitė priėjusi prie medžio perbraukė jo šaltą kamieną pirštais ir staigiai atitraukė ranką, nes tuomet ant jos pirštų sužibo išdegintas mėnuliukas. Juodaplaukė susirado tą mėnulį ir vėl priglaudė delną. Sunkiai dunkstelėjusios nusileido kopėčios. "Laimėjai tik šįkart" skelbė medis. Šyptelėjusi antrakursė nepakluso savo protui ir užkopė aukštyn. Pasirodė, kad medyje buvojo namelis, virš kurio durų kabanti lentelė skelbė "Buveinė". Jekaterina pravėrė duris ir atsidūrė kambaryje, kurio viduryje stovėjo stalas. Ant jo gulėjo raštelis. Paėmusi jį juodaplaukė perskaitė ir smarkiai nustebo. Raštelis rašė:

Aš tavęs laukiau, bet dink iš čia ir liksi gyva

Nusprendusi paklausyti Klastuolė pasiėmė raštelį ir garsiai pažadėjusi nebylioms sienoms sugrįžti nulipo kopėčiomis žemyn ir nubėgo link pilies.


   Jekaterina nebegalėjo tverti to skausmo, kuris ją kartais vis sugniauždavo. Tiksliau, ne ją, o jos ranką, kurioje žibėjo išdegintas švelniai mėlynai švytintis mėnuliukas. Einant link buveinės mėnuliukas sušvito ir ėmė deginti ranką. Artinantis prie medžio skausmas pasiuto. Sukandusi dantis Klastuolė prisiartino prie medžio ir priglaudė degantį delną. Greitai nusileido kopėčios, kuriomis mergaitė užlipo viršun. Nuėjusi prie vardų delnu išpaišė sąvajį. Jos vardas sušvito mėlynai. Mergaitė perbraukė sieną ir jos paliesti vardai sušvito.
 - Parodyk man savo paslaptį, - sušnabždėjo Klastuolė. Visas namelis ėmė šviesti ir į Jekateriną ėmė skrieti dviašmeniai peiliai, kurių galai priminė strėlės. Antrakursė sušuko, bet suprato, kad neišsigelbės. Jau sustingusi laukti mirties nustebo, nes viskas sustingo. Ant stalo sušvito raštelis.
 

Man tavęs reikia. Prašau, man būtina su tavimi pasikalbėti, bet buveinė neleidžia. Ji nori, kad išeitum. Aš tave susirasiu bet kur. Žalias žaibas siųstas mano. Dabar eik, nes nukentėsi. Lauk manęs. Sužinosi labai daug, bet neišpręsi visko.

Jekaterina pačiupo raštelį ir padėkojusi nulipo kopėčiomis žemyn. Mėnuliukas jos delne sušvito ir mergaitė patraukė ieškoti Svelės, nors visų smulkmenų nežadėjo pasakoti.

[Armand Desrosiers]

Šiandien oras buvo keistai, krito rūkas, lyg debesys ant žemės ir beveik nieko nebuvo įmatyti. Per tokį orą Velinas ėjo ežero pakrante, galvodamas apie tai, kad praeitais metais turėjo jau tapti septyntakursiu, bet deja nesimokė, todėl jo niekas ir neperkėlė. Pliaukštelėjo liežuviu nepatenkintas, kol galiausiai savo sielvartą dėl praleistų beviltiškų metų ėmė ir išreiškė daina.
- Sunbeams stare down on me; A dream of a midsummer love dream; Sunbeams stare down on me; A dream of a midsummer love dream; A mayfly flies away, desperately seeking love, - dainavo sau pats vienas rūke, net nepriėjus prie priedainio, jis išvydo ryškėjant trobelės kontūrus. Išpūtė iš plaučių orą ir sustojo. Ne, kol kas dar neis į tą trobą. - A glance in a mirror of dreams sets you ablaze; While a tear glimmers for your cruel short life; A suffering shadow approaches your dispiriting cage; To soar in the sky, each day you can; You dance with the dream, - pastebėjo jis seną medį kuris jau skaičiavo savo paskutines gyvenimo dienas... Jo kamienas vos laikėsi nenulūžęs visiškai, kaip to seno grifų gūžtos vaiduoklio galva. Tame lūžyje jis įžvelgė juodą kailiuką... Juodo kailiuko liekanas ir skeletą. Katė. Tai buvo jo miela katė, negyva, pūvanti ir žiūrinti savo tuščiomis akiduobėmis žemyn į savo šeimininką.
Velino širdyje kažkas suvirpėjo, jausmas apie kurį jau buvo senai pamiršęs... Tai liūdesys, tikras liūdesys, kuris užklumpa tik tada kai prarandi sau artimą žmogų... ar šiuo atvejų gyvūną kuris vienintelis jam palaikė kompaniją sunkiomis dienomis. Daina nutrūko, liko tik tyla. Varnas norėjo nusukti akis, bet matė tik savo mielą katytės kūnelį. Mintyse, jam toptelėjo, kad derėtų jam pasiimti jos kaukolę... Jos visus kaulelius ir juos sudeginti arba bent jau pasidaryti iš jų ką nors, kad galėtų ją atminti. Kažkas šiltas nutekėjo jo skruostais. Keista, nemanė, kad jo kūnas tai dar sugeba, kad jo akys vis dar gali išskirti sūrų vandenį.  Turbūt tas vanduo ruošėsi kaip tik šiai akimirkai ir po to... Nebebus daugiau nieko, tik sausos, bejausmės akys, kurios nerodo liūdesio, meilės ar džiaugsmo.
Jis palietė medžio žievę, perbraukė su delnu per ją ir tada nusprendė... Be magijos pasiims tą lavonėlį. Ir ėmė kibtis jis į šakas lipdamas aukštyn, tuo nepatvariu medžiu, kuriam jau galas artėjo ir artėjo. Medis nepatenkintas trakštelėjo, o Velinas nusijuokė, iš tų nervų, kad galbūt gaus tokį patį galą kaip ir jo katė.

[Nichol Elkhai Syberg]

Rūkas - viena iš geriausių, dosniausių gamtos dovanų norintiems pasislėpti nuo kitų (ar savęs). Vaikščioti kai niekas tavęs nemato yra puiku, žinoma, galima susikurti tokį efektą tiesiog bakstelėjus lazdele sau į galvą ar apsirengus neregimąjį apsiaustą, tačiau kai tu taip pat nematai kitų? Tai yra visai kas kita.
Nežinia kodėl kojos Nichol atnešė būtent prie ežero kuris jau buvo taip įgryses savo abejingumu visam pasauliui, tuo lygiu paviršiumi kuris toks išlikdavo bene visus metus, nebent jį sudrumzdavo retkarčiais pasitaikantis lietus, nežinia kodėl vaikinas nusprendė atsisėsti būtent ten kur jis atsisėdo, šalia seno ąžuolo. Tiesą sakant, nežinia sekė kiekvieną jaunuolio judesį, mintį.
Ištiesęs kojas ir atsirėmęs į seno medžio kamieną žmogelis apsidairė, tikėjosi, kad rūkas nebus išsivadėjęs iki jam atšliaužus į tą keistą vietą. Neteko nusivilti, rūkas net šiek tiek sutirštėjo nuo to laiko kai pilies durys tyliai dunkstelėjo keistuoliui už nugaros. išsitraukęs savo, jau šiek tiek gyvenimo mačiusią, lazdelę jaunasis burtininkas sušnibždėjo kažkokį keistą burtažodį kurį pasiglemžė rūko tirštuma, iš lazdelės galo trykštelėjo visų vaivorykštės spalvų žiežirbos, spindėdamos jos pasklido aplinkui kerėtoją ir ėmė kyboti, tarsi kokios kalėdinės lemputės savo žybčiojimu viliojančios akį ir širdį nekaltų vaikučių kurie vis tikėdamiesi gauti dovanų iš nepažįstamo dėdės žvilgčiojo į laikrodį ir laukė vidurnakčio. Tiesą sakant, Nichol jautėsi kaip vienas iš tų vaikiščių.
Galbūt rūkas ir visos keistos emocijos užmigdė atsargumo jausmą žmogelio smegenyse, o gal jis tiesiog troško kito žmogaus draugijos, tačiau visai nusispjovęs į tai, kad galbūt netoliese jo ilsisi ar šiaip ką veikinėja kitas žmogus keistuolis ėmė dainuoti. Ne, tai nepriminė dainos, greičiau tai buvo kauksmas - toks prastas regėjose esąs dainininko balsas. Lazdelė kurios jaunuolis vis dar nebuvo paslėpęs apsiauste ėmė traškėti ir staiga iš jos pasipylė spalvos. Taip, spalvos. Jos nudažė aplinkui plūduriavusį rūką, aplinkui ėmė kurtis tarsi naujas pasaulis, skirtingų spalvų dūmai rangėsi, maišėsi, sukurdami kažkokį beprotišką paveikslą. Anksčiau išburtos žiežirbos irgi ėmė keisti spalvas, prisitaikydamos prie spalvos į kurią panirdavo.

[Armand Desrosiers]

Lyg katinas lipo medžiu, šakomis, gaila tik neturėjo ilgų riestų nagų kurie užtikrintų, kad jeigu jau kristų, tai bent jau sugebėtų save sulaikyti. Per rūką skynėsi kelią, per tą tamsą kurioje nieko nematė, tik savo tikslą. Net nepajuto kaip jo delnai, nepratę prie tokio intensyvaus karstymosi ėmė ir sugalvojo sau atverti mažas žaizdeles, lyg protestuodami. Pagaliau, vaikinas pasiekė viršūnę kur buvo jo katės kūnas. Jau siekė šios galvos, bet tą pačią akimirka toji nutrūko ir iš jos pasipylė kirmėlės, o pati galva nudardėjo žemyn. Tada Velinas pamatė, kad augintinės kūną jau pilnu tempu naikina skaidytojai. Jis be reikalo čia kopė. Buvo nusivylęs ir liūdnas. Norėjo dabar atsikratyti tų emocijų, tų niūrių ir tų laimingų.
Lėtai ėmė leistis medžiu, besileisdamas pastebėjo, kad rūkas tapo spalvotas... Turbūt jau senai šitaip tasai buvo. Verčiau jau nebūtų pastebėjęs, taigi neteko katės, mažiausiai ko dabar norėjo, tai ledų spalvos rūko kuris kone sakė "suvalgyk mane". Taip begalvodamas, nė nepajuto kaip koją ne ten padėjo ir ėmė kristi, dar bandė sugauti kokią šaką, bet per vėlai... Bumbt! Jis jau ant žemės...beveik...kažkam ant kojų nukrito, nes pernelyg minkštai ir nelygiai nukrito.
Nei atsiprašau, nei labas vakaras jis nepasakė, jam paprasčiausiai nebuvo nuotaikos kalbėti, bet tada... tada jam toptelėjo, gali šitaip atsikratyti emocijų, na, kalbėdamas, šmaikščiai, sarkastiškai.
- Žinai, aš čia katę laidoju, o tu kalėdas šventi, nesiderina... Gal išjunk? - paprašė kiek pašaipiu tonu, stodamasis.
Pasirąžė, jo raumenys nepratę prie darbo dabar skaudėjo. Pasitrynė delnus, pažvelgęs į juos pamatė, kad jie kruvini. Nusikeikė, reikėjo pagalvot prieš trinant, o dabar taigi bus lyg ką tik pats savo katę pasmaugęs. Teisintis dėl to visai nenorėjo, juk jau ir taip turėjo prastą reputaciją mokykloj, kartą išgąsdino berniukus, kitą kartą mergaitės, o devinta kartą mokytojus su savo visai nemielu žvilgsniu ir kalbomis apie valdovą Voldemortą. Viena laimė, kad jo dar niekas neišmetė iš mokyklos, nes vienais metais sugebėjo varnams iškovoti taurę, tai vien dėl to buvo gerbtas ar bent toleruojamas.
- Tai ką veikiam...? Švilpis... - taip paklausė, valydamasis savo rūbus nuo kažin ko. Atsiminė tai pat, kad tam nelabai patinka švilpikai dėl kažkokios tai magijos ar blogų prisiminimų, na tie viso labo buvo žiauriai įkyrūs visus tuos metus, o tasai turbūt nebus išimtinis ar retas šokoladas nors paragauti visai dabar norėtų šokolado.

[Nichol Elkhai Syberg]

Staiga, išsklaidydamas mielą spalvų mišinį ir užgesindamas žiežirbas dar degusias rūko akyse, iš dangaus nukrito nepažįstamas asmuo. Nudribo tiesiai ant kelių. Skaudžiai. Naujasis vaikinukas visai neatrodė kaip geras pašnekovas ar šiaip žmogus, juolab, kad jo kritimą palydėjo pora šlykščių kirmėlaičių kurios taip maloniai teikėsi nusileisti ant Nichol kūno. Jau atrodė, kad atsitojęs nuo vargšių vaikščiojimo įrankių kuriuos kątik gerokai pritrėškė jaunuolis atsiprašys išsitiesusio ant žemės tinginio, tačiau ne. Nepaisant to, kad staigūs "nukritėlio" judesiai išsklaidė rūką, panaikino visus kerus kuriuos aplink save buvo paskleidęs poilsiautojas, tačiau ramybės naikintojas net nesugebėjo ištarti paprasto "atsiprašau". Tai neseniai visiškai linksmam ir viskuo patenkintam burtininkui visiškai nepatiko. Visiškai.
- Koks tavo reikalas? Ką čia per š*** mali man virš galvos? - Nestabdydamas žodžių, net ir tų, prastesnių, srauto plūdosi auka. - Laidoji katę? Man virš galvos? Medyje? Geresnės vietos savo suš******* užsiėmimams negalėjai sugalvot? Panašiau, kad pats tą savo katę ir nužudei. - Mostelėjo ranka kuria vis dar laikė lazdelę į  nubrozdintas nuotaikos gadintojo viršutines galūnes.
Atsidusęs ir nusprendęs, kad nieko gero vis dėl to rūkas neatnešė, jaunuolis atsistojo ir šiek tiek susiraukęs dėl iš tiesų maudžiančių kojų nusibraukė kirmėles kurios kėsinosi jį, kaip kokį lavoną, pradėti skaidyti. Nusprendęs dėl viso pikto nesikišti savo lazdelės į kišenę (visko gali tikėtis iš žmonių kurie nei iš šio, nei iš to aplipę kirmėlėm nukrenta tau ant kojų ir dar nusprendžia paburbėti panosėje), tačiau šiek tiek toleruoti keistą atsiradimą, prisistatymą švilpis ėmėsi reikalo iš naujo:
- Kokia katė? Kodėl tu ją laidojai medyje? - Nusprendęs padailinti savo bandymą išsklaidyti pradinio aprėkimo ir apkeikimo sukeltą žalą priešais stovinčiam juodaplaukiui po šių malonių klausimų kurie turėjo išspausti šypsenėlę net ir žmogaus turinčio kiečiausią širdį veide vaikinukas ištiesė savo ranką, tą kurioje nebuvo lazdelės pasiruošusios šokti į kovą.