[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras prikando lūpą ir trumpam užvertė akis aukštyn, slėpdamas pašaipią šypsenėlę, iškilusią dėl smagaus atsiminimo. Tiksliau, šimtų jų, šiek tiek susiliejusių į vieną didelį ir labai aiškų paveikslą, jei tik taip galima pasakyti.
   - Kiek dar galėjau žiūrėti į tavo pavydžias akis, nusekančias kiekvieną šuniuką parke kaskart, kai išeinam į Daubą pasivaikščioti? - paklausė jis, švelniai sučiaupdamas vieno jo rankas kramsnojančio šuniuko žabtus. Šis nelabai patenkintas papurtė ir ištraukė snukį, o tada kandžioti ėmė dar įnirtingiau. - Aišku, neapsimesk, kartais ir pati nutaisydavai liūdną veidą. Ko tavo tėvai tave primokė? - atsiduso, skėstelėdamas rankom, o šuniuko dantys rūpestingai nusekė delną ore.
   Baubas jau sukiojosi virtuvėj, susitelkęs į savo darbus ir mažai tekreipdamas dėmesio į šeimininkus. Pjaustė, dėliojo, tvarkė ir gamino - tiesa, visko po nedaug, kadangi jiedu šventė tik dviese, bet... Kokia šventė be viso to?
   - Na, pats irgi susimąstydavau, kad užteks Sikliui jau ramaus gyvenimo, gal karts nuo karto pavaikomas numes svorio, - suko mintį į šoną juodaplaukis. - Tėtis sakė, kad nuskridęs iki Khomricho dažnai demonstratyviai griūna ant nugaros, išskleidęs sparnus į šonus, ir išverčia pilvą. Na, kol gauna ką nors skanaus, - pašnairavo pusvampyris į koridorių, tik pelėdžiokas ar tai išskridęs buvo, ar kuo kitu užsiėmęs - tad auksinės akys su kitom auksinėm, tik piktomis, nesusidūrė.
   - Yra berniukas ir mergaitė, - patikslino von Sjuardas, nors šuniukų vieno nuo kito vis dar neskyrė. - Siaubas, net ir čia politika, - šyptelėjo jis iš Davinos parinktų vardų. - Ir ne, vardų neturiu, tad juos gali išrinkti tu. Nu va, šito snukis žymiai tamsėlesnis, galima pavadinti kokiu Varnu ar Varnanagiu, - pašiepė buvusį žmonos koledžą. - O šitas žymiai draugiškesnis ir šaunesnis, tad galėtų būt Grifas. Ar Grifė, aš dar jų neskiriu, - pridūrė.
   Dabar juodasnapis čiulpė kito šunėko ausį ir už tokį įžūlų elgesį tekštelėjimą per snukutį. Žiū, ir pyktis pradės.

[Davina von Sjuard]

   Nežymiai kilstelėjo lūpų kamputį. Dramatiška Fasiro veido išraiška buvo jos nuopelnas ir Davina galėjo pasidžiaugti nedideliu, bet džiugu laimėjimu. Net jei tą laimėjimą buvo bandyta nuslėpti. Štai, kas nutinka, kai su žmogumi praleidi ištisus kelerius metus ir nuolat matai jį šalia.
   Vokiečių aviganis, romiai žvelgiantis į savo gentainę, įnirtingai graužiančią ministro delną, gulėjo patogiai įsitaisęs šalia šviesiaplaukės ir pasidėjęs snukutį šiai ant kelio. Nuojauta kuždėjo, kad ji ką tik susirado mažą draugą, o štai Fasiras - draugę, kuri ramybės, regis, jam nebeduos. Panašu, kad gražuolis ministras sužavėjo ne tik Daviną, bet ir mažąją vokietukę.
   Nesusilaikiusi nusišypsojo, tiek dėl juodaplaukio užpuolikės pastangų, tiek dėl paties von Sjuardo žodžių. Būtų galėjusi atsikirsti, ko išmoko iš savo vyro, tačiau ne šįkart. Ne dabar.
   - Jis nebūtų priaugęs tiek svorio, jei nuolat jo nešertum, - priekaištaujančiu, tačiau švelniu ir ramiu balso tonu atsakė į vyro žodžius.
   Nusprendęs, kad laikas paišdykauti ir jam, šalia gulėjęs vokiečių aviganis ėmė inkšti, o sulaukęs dėmesio savo mažomis letenėlėmis atsispyrė nuo sofos ir liuoktelėjęs, tik nesėkmingai, per merginos kojas, persivertė kūlversčiu. Kiek papurtęs snukutį atsigrįžo į naująją šeimininkę ir pasiremdamas priekinėmis letenėlėmis į nuogas, suknelės nedengiamas kojas kelis kartus tyliai suamsėjo. Šviesiaplaukei teko prisikasti lūpą, jog neaiktelėtų dėl mažų nagelių, draskančių odą.
   - Mažas išdykėli, - sukikenusi paėmė šį į rankas ir atsargiai, žaismingai erzindama užėmė ne tik šio mintis, bet ir dantukus.
   - Puikus būdas gauti tai, ko nori, - nusijuokusi iš pelėdžiuko originalaus būdo gauti maisto, kiek nustebusi kilstelėjo antakius.
   Paleidusi vokiečių aviganį ir leidusi šiam bėgti pas savo draugę, nusibraukė keletą plaukų kuokštelių nuo savęs. Kol mažieji dar pūkuoti, panašu, kad su šituo teks susitaikyti.
   - Nori pasakyti, kad esi žymiai draugiškesnis ir šaunesnis už mane? - kilstelėjo antakį tarsi mesdama iššūkį savo vyrui. - O jei... Pavadintume juos Kovu ir... - bandydama prisiminti kitą vardą trumpam stabtelėjo. - Kiara?
   Švelniai perbraukusi per abiejų šuniukų nugaras, pakasė šiems paausius. Amsėdami, vizgindami uodegas šie nėrė tiesiai Fasirui į koją.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Bet jis gi nori, - beviltiškai skėstelėjo rankomis Fasiras, nuimdamas nuo sofos ką tik užmatytą pilką apšnekamojo padaro plunksnelę. Pirštais ėmėsi plėšyti pūkelius nuo plunksnos stiebelio. Būtų galėjęs juos numesti ant žemės, anoks skirtumas, kai vis tiek tuoj reikės išsišluoti, o jau ir du šunėkai spėjo prinešti čionai savo gaurų, tik tada pamatė alkanas minėtų šunėkų akis.
   Tuoj ir imsis rinkti Siklio plunksnas, kad tik nerinktų jų tiesiai nuo paukščio...
   - Man atrodo, tėtis sakė, kad ir Sabrina jį vis pašeria, tai, žinai, jis susirenka iš visur, užtat ir storėja, - susidūręs su priekaištingomis žmonos akimis pasiteisino truputį išgalvotu teiginiu. Visi politikai žino, jog „man atrodo“ apsaugo nuo man atrodo, beveik bet kokios atsakomybės už savo žodžius.
   Nesvarbu, kad Fasiras išlaikė (ar bent jau labai stengėsi išlaikyti) gerą moralę - tokia profesinė liga pasireikšti gali ne tik netikėtais altruizmo nuosmukiais, bet ir savotišku žodyno ir bendravimo būdo pokyčiu.
   Politikoje jis naudojo ir ispanų kalbą, nors kažkur giliai širdy sukirbėdavo keista mintis apie tai, jog šią kalbą tokioje srityje vartoti nesąžininga. Ne pasaulio ar Anglijos atžvilgiu, tačiau jo paties. Ispanų kalba jam nebuvo tiesiog kalba ar tiesiog įrankis susitarimams pasiekti. Ji jam reiškė kur kas daugiau. Tai buvo kalba, kurios jį išmokė mylima mergina, o dabar - jau ir žmona, tad ji tam tikra prasme jam buvo jausmų kalba.
   - Mmm, - susimąstęs šyptelėjo jis dėl dalinai nebylaus žmonos pasipriešinimo pašaipoms. - Būtų galima diskutuoti, - aptakiai užbaigė. - Puikūs vardai, - palinksėjo jis, pasiimdamas vieną vilkioką ant kelių ir delnuose minkydamas minkštas ausis.

[Elride Endlercat]

Pažadas išlieka pažadu, nors Elridė dar prieš savaitę būtų save prakeikus jeigu jai būtų kilus bent menkiausia mintis vėl atsidurti Godriko Dauboje. Bet štai ji vėl čia, visiškai nieko neapgalvojusi ir neapsvarsčiusi. Atėjo mintis ir reikia ją vykdyti, mat, nieko neveikimas merginą jau varė iš proto, bet ką padarysi.
Elridė prisiartino prie didžiulės tvoros ir nuoširdžiai sudvejojo, ar priėjo tikrai prie to pastato, kurį turėjo mintyje.
-Ar čia visada ji stovėjo?-garsiai savęs klausinėdama mergina lyg niekur nieko žengė į nepažįstamą kiemą. Vis dėl to, aplinka atrodė gerokai pasikeitusi, o gal tiesiog panelytei pirmą kartą būnant šioje vietoje ne tas buvo galvoje... O ir metų praėjo pakankamai daug, nors nostalgiškas žvilgsnis rodė, kad Elridės atmintyje buvo užsilikę labai daug detalių iš kurių būtų turbūt visai nesunku sudėlioti ir visą dėlionę.
Žingsniuodama takeliu namo link mergina dar pasvarstė, kad galėjo atkeliauti ir su savo drakonu, bet vis dėl to... Rizika būti pastebėtai žiobarams šiek tiek erzino, o dar ir galimas šokas ir taip niekuo nenutuokiantiems namo gyventojams... Taigi, Elridė tik dabar pasvarstė, kad visgi galėjo bent kažkaip perspėti, kad atvyksta, na, juk, kas jeigu namai bus tušti? Visa drąsa dingtų ir liktų tik nusivylimas.
Bet tebūnie viskas ateičiai, kuri artėjo nemaldomai greit. Žingsnis, kitas ir Elridė stovėjo šiek tiek pasimetusi prie namo durų. Ji pagaliau pajautė jaudulį, kurį visą laiką slėpė nuo savęs, o tada lengvai trinktelėjo krumpliais į duris svarstydama, ar antgamtinis padaras jau žinojo, kad ji ten stovi, ar visgi buvo verta paliesti duris su lengvu smūgiu?

[Fasiras von Sjuardas]

   Ant stalo gulėjo laiškas nuo tėvo, liepsnotoji paštininkė tupėjo ant kėdės atlošo, jei tiksliau - ant švarko, užkabinti ant to atlošo, kadangi, matyt, bet koks paminkštinimas nuo kelionės išvargusioms kojelėms regėjosi malonus. Kelionė iš Amerikos per žiemiškai siautėjančius vandenis ir audras buvo nedvejotinai didelis iššūkis plunksnuotajam padarui, tad Fasiras visai negailėjo jai nei skanėstų, nei paglostymų. Paukštis turėjo atsigauti iki kitos kelionės, kai tik kitas pusvampyrio laiškas bus užbaigtas ir vėl teks keliauti į buvusią Didžiosios Britanijos koloniją. Von Sjuardas rimtai galvojo įsigyti antrą pelėdą, kadangi Soreno Damnato jam buvo truputį gaila, o Siklis (dar vadinamas Siklių Maišeliu) vos susitvarkydavo su savomis užduotimis ne tik dėl užaugusio pilvo, bet ir dėl nemažo užduočių kiekio. Ministras karts nuo karto nusiųsdavo laišką į Azkabaną, nemažai laiškų - į Londoną, na, ir šiaip šen bei ten.
   Nuo šakos tiesiai už auksaakio lango nukrito sniegas, tas ir pribudino jį iš apmąstymų. Pastebėjęs, kad nuo delne visąlaik laikytos plunksnos ant pergamento jau privarvėjo nemažai rašalo, jis šniokščiančiai atsiduso, užsuko rašalo buteliuką ir padėjo plunksną ant stalo. Jau kelintąsyk mėgino parašyti kažką šiaip sau, net nenumanydamas, ko iš to tikėjosi. Bet mentelė, tarka ir plaktuvas jam pakluso lengviau nei rašalinė šerdelė ir popierius. Dainą parašyti nebuvo lengva, anaiptol.
   Į kambarį pasuko Baubas, kadangi Fasas paprašė jo nepokšėti nesant dideliam reikalui - elfo atsikėlimas oru išblaškydavo pusvampyrio mintis ir suerzindavo.
   - Prie durų Elridė, - pranešė elfas, vis dar užsidėjęs savo naujai pasisiūtą žydrą prijuostę su mėlynais burbuliukais.
   Juodaplaukis, netaręs nei žodžio, laiptais nusileido žemyn.
   - Davina, turim viešnią, - šūktelėjo ir žmonai, nors pamanė, kad Baubas galėjo ją aplankyti dar prieš jam pranešant.
   Tik tuomet atvėrė duris - ir turėjo pripažinti, kad jei tik nebūtų gavęs pranešimo iš Baubo, kaži, ar būtų greit supratęs, kokia persona šalo žiemiškam prieškambary.
   - O, kaip pasikeitei, - šyptelėjo jis. - Labas, užeik, - iškart pakvietė pasukti į svetainę.

[Davina von Sjuard]

   Iš tolumos ataidėjo balsas. Pažįstamas, malonus ir... Šlapia nosis bakstelėjo į ranką. Davina kiek pramerkė akis. Kambaryje buvo tylu, girdėjosi tik tylus dviejų vokiečių aviganių šnopavimas. Pro vos pravertą langą į vidų plūdo gaivus žiemos šaltukas. Jai, susirangiusiai po minkštais patalais, šis nė kiek nebuvo baisus, nors kambaryje buvo nepaprastai vėsu. Turbūt užsnūdo ir užmiršo pravirą langą.
   Kiek apsimiegojusi kelis kartus sumirksėjo, persibraukė ranka per kiek susivėlusius plaukus, o tada atsisėdo. Ranka čiuožtelėjo minkštu viršeliu. Pakreipė galvą. Knyga, besiilsinti po ispanės ranka, buvo užversta. Turbūt miegodama šią kaip nors stumtelėjo ir užvertė. Laimei, regis, lapų neaplamdė. Grįžusi po naktinės pamainos nujautė, kad šitaip nutiks, tačiau buvo tikra, kad įdomi knyga neleis užmigti. Matyt, neįvertino savo nuovargio tinkamai.
   Iš tolumos Fasiro žodžiams ją pasiekus, mintims pagaliau suvokus, kas buvo pasakyta, grįžtelėjo į duris. Girdėjo, kaip von Sjuard nulipa laiptais. Derėjo paskubėti ir jai. Laimei, grįžusi po darbo spėjo pasimėgauti dušu ir persirengti švariais drabužiais. Šyptelėjusi pakasė abiems vokietukams paausius, šių uodegos ėmė plakti lovos čiužinį. Jei reiktų išrinkti saugiausią vietą pasaulyje - tai Davina ką tik iš jos išlipo. Išlipo ir du jos narsūs ir ištikimi sargybiniai, nekantraujantys išsiaiškinti, kas gi pas juos užsuko. Nupėdinusi iki vonios kelis kartus nusiprausė veidą lediniu vandeniu, jog atimtų iš von Sjuard progą draugiškai pasišaipyti iš apsimiegojusios žmonos. Galiausiai pravėrusi duris išleido abu pūkuotusius ir ėmė leistis laiptais.
   Greitai laiptais nubildėję į apačią, Kovu su Kiara vizgindami uodegas šlapiomis nosimis pirmiausia apdovanojo Fasirą. Apuostė, ar šis niekur nebuvo, o tuomet draugiškai nusiteikę nurisnojo prie svečio. Šlapiomis nosimis apdovanojo ir Elridę.
   Nors mažuosius pūkuotukus matė kiekvieną dieną ir neretai kiaurą parą, jei tik nedirbdavo, tačiau nė nepastebėjo, kaip jiedu greitai užaugo. Iš pūkuotų ir besikandžiojančių mielų plaukų kamuoliukų išaugo du dideli, tvirti ir iš pirmo žvilgsnio kiek grėsmingai atrodantys vokiečių aviganiai. Ir nors buvo vieni didžiausių šunų veislės atstovų, turinčių tvirtą sukandimą, buvo mieliausi padarai žemėje. Bent jau Davinai taip atrodė.
   - Sveika, - stabtelėjo ant paskutinio laiptelio dar kelis sykius persibraukdama per plaukus, šitaip įsitikindama, kad jie tvarkingai krenta už nugaros. - Smagu tave, - nusišypsojo iš tiesų džiaugdamasi, kad juodaplaukė užsuko pas juos.
   Po paskutinio jų susitikimo ir buvusios grifės nusiteikimo, ispanė buvo tikra, kad Elridės neišvys prie namo durų. Kažkas privertė ją persigalvoti. Nejučia šyptelėjo.
   - Ar ranka sugijo gerai? - Hilerės darbui per giliai įaugus kraujyje, paklausė trumpam žvilgtelėdama į merginos ranką. - Padarysiu arbatos, - nulipusi galiausiai ir paskutinį laiptelį pasuko virtuvės link, nenorėdama šito vargo užkrauti Baubui.

[Elride Endlercat]

Elridė jau buvo pamiršusi kaip atrodo Fasiras, lygiai taip pat ji buvo pamiršusi, kad ir jos išvaizda buvo šiek tiek pakitusi. Po tiek laiko vėl išvydusi pažįstamą žmogų mergina neapsisprendė, ką jaučia. Reikėjo apsiprasti, susivokti, bet laikas ėjo kur kas greičiau nei jai reikėjo, o jo sustabdyti, apsižiūrėti, ar viskas gerai, galimybės nebuvo.
-Sveikas,-šypsniukas sušvito Elridės veide ir ji įžengė į Sjuardų rūmus, mat, kai pati apsipratusi gyveno mažame bute, viskas atrodė didingai ir prabangiai su galbūt netgi kiek per daug vietos. Tik štai, ko panelytė nesitikėjo tai dviejų didelių pūkų kamuolių. Rodos, vieną sekundę ji išvydo Daviną, o kitą jau jautė kažkokius neaiškius baksnojimus, prieš kuriuos mergina neturėjo nieko prieš. Vis dėl to, gyvūnus ji juk mylėjo, o šitie dar ir draugiški buvo.
-Sveika,-pagaliau pasisveikinusi su savo drauge mergina iškart gavo klausimą dėl kurio sekundei buvo netgi sutrikusi, nes buvo visiškai pamiršusi, kad kažkas buvo nutikę jos rankai, o, regis, tuo metu buvo tiek daug isterijos ir panikos...-Aaaa... Taip, viskas puiku, rankelė it nauja,-Suėmusi kairiąja ranka savo dešiniąją šiek tiek pakratė, o tada teatrališkai  palankstė parodydama, kad viskas yra puiku.
Elridė palydėjo akimis Daviną, o pati nejučia ėmė dairytis ir apžiūrinėti aplinką, nes jai atrodė, kad šiuose namuose ji yra pirmą kartą.
-Tikiuosi mano netikėtas apsilankymas nesukels jums bėdų,-tikėdamasi, kad nenutraukė nieko labai svarbaus, mergina pareiškė savo susirūpinimą tuo ir buvo netgi pasiruošusi išeiti lauk, jei kiltų kažkokių bėdų. Nors, tiesą sakant, taip dairydamasi, kai pagaliau smegenyse susijungė kažkurie neuronai ir pagaliau davė signalą visam kūnui, ką šioji gražuolė sugalvojo nuveikti, Elridė po truputį ėmė jausti kylančius nervus, nors, regis, šiems priežasties ir nebuvo.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras klausiamai dėbtelėjo į Elridę, kai Davina netikėtai paklausė apie tai, kaip sugijo šios ranka. Kiek pasukęs smegenis tarėsi atsiminęs, kad žmona papasakojo susidūrusi su šia mergina kažkur Skutelyje, tad apie tai, kas iš tiesų nutiko, garsiai nebepaklausė.
   - Gerai, - linktelėjo žmonai von Sjuardas. Anksčiau dar pasiginčydavo su ja dėl to, kad iš tiesų turi ruošti arbatą ir maistą namuose, bet jos požiūris į tai kažkodėl vis tiek išliko savotiškas ar netgi perdėm žiobariškas.
   Juk tie padarai mėgaujasi patarnavimu ir jiems nėra sunku paruošti puodelį kvapnaus gėrimo? Jau net nekalbant apie tai, kad Baubas vis tiek sukosi virtuvėje.
   - Ne ne, - paskubino paneigti Elridės žodžius Fasiras, pamanydamas, jog šitokia maniera ir ypatingas nenoras būti našta viešnios prote įsidegino dėl globėjo. Pusvampyrio smegenys galėjo nesunkiai iškirpti iš šios situacijos Elridę ir įklijuoti krikštatėvį - tai net nebūtų buvę sunku dėl itin panašaus jų elgesio.
   Fasiras jautėsi kaltas, kad nelankė Edgaro kalėjime dažnai. Taip pat jautėsi gana keistai dėl visko, kas įvyko pastaraisiais metais, net jei naktį tysodamas lovoje ir žiūrėdamas į tyliai alsuojančios žmonos veidą patikėdavo, kad viskas jau seniai praėję ir užmiršta. Kaip senieji košmarai, sielvartas ir baimės...
   Bet kažkas - kažkas kartais dar alsuodavo jam į nugarą.
   - Prisėsk, - jiems bestovint svetainėje pasiūlė von Sjuardas ir ant sofos prisėdo pats. - Kas nors nutiko, ar pasukai šiaip aplankyti? - paklausė jis, sarkastiškai šyptelėdamas - taip taip, jis dar nebuvo atpratęs nuo blogų žinių, kurios tik ir tebūdavo jo apsilankymo Elridės bute arba Elridės užsukimo į jo namus priežastis.

[Davina von Sjuard]

   Linksmai kilstelėjo lūpų kampučius Elridei pademonstravus, jog ranka visiškai sveika ir sugijo puikiai. Buvo smagu matyti ją tokią - linksmą, gerai nusiteikusią ir besišypsančią. Vylėsi, kad ir Fasiras užsikrės gera nuotaika.
   Į virtuvę įžengė kaip tik tuo momentu, kai Baubas ištraukė iš orkaitės vanile kvepiančius sausainius apibarstytus cukrumi. Seilės burnoje ėmė rinktis akimirksniu, o skrandis užgrojo garsiausią trimitą. Tiesa, iš miego pabudus sausainiai nebuvo geriausias maistas, bet tokio gardėsio Davina neketino atsisakyti. Būtų spėjusi, jog kepė von Sjuardas, bet girdėjo, kaip šis nusileido laiptais.
   - Atrodo pasakiškai, - šyptelėjo Baubui nukniaukdama dar karštą sausainį.
   Namų elfas tik nusijuokė iš tokio merginos nekantrumo ir atsargiai šiuos padėjo pravėsti. Palaukusi, kol rankoje turimas sausainis pravės, susirado tris juodai auksinius puodelius ir arbatą. Deja, egzotinių vaisių gėrimo, pargabento iš Ispanijos, jau nebebuvo. Neabejojo, jog Fasiras ištuštino Martos arbatą. Tyliai nusijuokusi, užpildžiusi puodelius kitokia arbata ir sukrimtusi savo sausainį patraukė į svetainę.
   Pastačiusi visus tris puodelius ant staliuko, susirangė ant fotelio. Netrukus čia pat puikavosi ir didelė lėkštė su sausainiais. Du namų gyventojai kaip įmanydami stengėsi bent po vieną nugvelbti ir įvertinti Baubo įgūdžius gaminti. Deja, nesėkmingai. Galiausiai pasidavę vienas stryktelėjo tiesiai Fasirui ant kelių ir amstelėjo į ausį, antrasis nusprendė daugiau laiko praleisti su viešnia.
   Toptelėjo, jog derėtų atsakyti von Sjuardui ir nuraminti, kad nieko blogo nenutiko, tai ji pakvietė Elridę kada užsukti pasisvečiuoti, tačiau tuoj pat nusprendė, kad galbūt visgi kas nors nutiko, nors tamsiaplaukės veide nebuvo galima įžvelgti nieko blogo. Nebent ši puikiai slėpė savo emocijas, arba Davinai nepavyko šių išskaityti.
   - Tu jam patinki, - nusijuokė pastebėjusi, kaip Kovu baksnodamas nosimi merginą prašo būti paglostytas, kol tuo metu Kiara kramsnojo Fasiro rankovę.

[Elride Endlercat]

Išgirdusi pakvietimą prisėsti mergina vos vos linktelėjo šypteldama ir patogiai įsitaisė. Žinoma, jai reikėjo gan greit nuraminti Fasira, kad neįvyko nieko blogo, nors toks jo susirūpinimas kėlė ir juoką ir liūdesį. Kiekvienas susitikimas vis kažkokios problemos, vis kažkokie netikėti įvykiai. O, regis, mergina galėtų, kad ir savo abi rankas atiduoti, kad tik apie juos galėtų pamiršti...
-Ne ne, viskas kaip ir gerai, tiesiog...-geriau apsvarstydama, kokius žodžius panaudoti Elridė padarė pauzelę.-Pagalvojau, kad visai nieko būtų kažką aplankyti ir išlįsti iš savų namų,-nors iš tikrųjų, iš savojo butelio mergina išeidavo labai dažnai, mat pamėgo iškeliauti pasivaikščioti. Ne kartą buvo užklydusi ir į Godriko Daubą, bet štai, į jai kažką reiškiančius namus užsukti nedrįsdavo niekados.
Tiesa, prie tokių draugiškų gyvūnėlių mergina nebuvo labai pratusi, mat jos drakoniukė labai mėgo ramybę ir tik retais atvejais nuspręsdavo, kad nori ir savo šeimininkės meilės. Elridė šyptelėjo šuniui, kurio akyse buvo galima pastebėti visišką meilę ir žaismingumą.
-Koks tu gražus,-pagaliau ėmusi glostyti padarėlį tarstelėjo mergina ir dar plačiau šyptelėjo. Kas jau kas, bet gyvūnai išsklaidyt gali bet kokias nemalonias emocijas ir sukelti tik dar gražesnes ir geresnes.
-Na, matau, jums čia gyventi tikrai visai linksma,-vis dar glostydama šunelį prasitarė mergina, o tada žvilgtelėjusi į jau nebe tuščią stalą kiek šyptelėjo.-Aha, pataikiau geru metu... Ar čia kažkuris jau savo aiškiaregystės gebėjimus naudojot, kad atvyksiu?-antrąją frazė sakydama mergina kiek susiraukė, mat, kiek jos atmintis leido, ji buvo įsitikinusi, kad nei vienas iš Sjuardų nepasižymėjo didžiuliais gebėjimais burti ateitį.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Džiugu, kad nusprendei mus aplankyti, - linktelėjo ministras, jau ir lengvėliau atsikvėpdamas - gal net nenuslėpdamas palengvėjimo atodūsio. - Galbūt ir Londonas išvargina, galėtum susirasti kokį namuką kad ir čia. Kiek girdėti, čia nekilnojamas turtas ne tiek ir daug kainuoja, - mirktelėjo pusiau juokais, kadangi turėti draugus kaimynystėje visada esti smagiau nei gyventi vienut vienutėliam.
   Nors jo paties sprendimas apsigyventi tolimame ir nepatogiame, per daug įžymiame miestelyje, nebuvo pats racionaliausias iš visų gyvenime padarytų sprendimų. Kita vertus, argi jis padarė bent ką racionalaus, kol jo protas buvo neracionaliai sudrumstas sielvarto ir liūdesio? Tiesa, Davina buvo paskutinis ir geriausias neracionalus jo sprendimas. O gal ir visai protingas?..
   Fasas žioptelėjo, stambioms letenoms prispaudus jo kelius, o juodas kelnes jau margant trispalviams gaurams - Kiara visiškai ignoravo jo polinkį į perfekcionizmą. Šiaip ar taip, gyvenant su dviem itin besišeriančiais šunimis, pusvampyriui nieko kito neliko, kaip tik atsisveikinti savo perdėtos tvarkos. Gal ir apskritai po to, kai atsigavo psichologiškai, prarado poreikį viską tobulai susidėlioti. Kartkartėmis pagalvodavo, kad tobulos išorinės tvarkos palaikymu jis mėgindavo kompensuoti vidinės tvarkos trūkumėlį.
   - Kiara, - šnypštelėjo juodaplaukis, aviganei kramsnojant jo bekraujus pirštus. Draugiškas kramsnojimas nerviniais skausmo receptoriais pasiekdavo centrinę nervų sistemą ne ką blogiau nei piktas. Nors pikto, tiesa, šiuose namuose nelabai ir būdavo.
   - Ne, aiškiaregystėmis neužsiimame. Godriko Dauboje visada jauku ir gera, ypač šitoj gatvėj, ar ne, Davina? - laukė pritarimo, juokais spausdamas Elridę.

[Davina von Sjuard]

   Išgirdusi pasiūlymą, skirtą Elridei, Davina vos matomai kryptelėjo galvą į pusvampyrio pusę. Lūpų kampučiai nežymiai pakilo į viršų. Nežinojo, kas tiksliai privertė vaikiną pateikti tokį pasiūlymą, kad ir juokais, bet jis iš tiesų patiko ispanei. Tokiu būdu juodaplaukė ne tik būtų netoliese, bet galėtų daug dažniau pas juos apsilankyti. Toptelėjo, kad galbūt šitaip Fasiras mėgina užpildyti tą tuštumą, atsivėrusią po to, kai Sorenas su Sabrina ir Heidi išvyko į kitą žemyną.
   - Magas niekad neatskleidžia savo paslapčių, - paslaptingai šyptelėjo gūžtelėdama pečiais, stebėdama, kaip Kiara mėgina juodaplaukio kantrybę. - Bet tiesa, čia nepaprastai gera gyventi.
   Pirmąsias dienas Davina nuoširdžiai manė, kad von Sjuard nervams bus galas, kai du kvailiojantys keturkojai kandžiojo viską iš eilės, o paskui save palikdavo milžiniškus kuokštus kailio. Be viso to, Kiara nuo pat pirmų dienų užsispyrė kuo daugiau gauti Fasiro dėmsio. Visai nesvarbu kaip ir kokia kaina. Turbūt įsimintiniausias įvykis, įstrigęs amžiams šviesiaplaukės galvoje, kai mažoji nenaudėlė nutempė ministro kelnes šiam iš po nosies, o tada prasidėjo medžioklė. Įdomu, kiek žurnalistai paklotų už tokį vaizdelį?
   Visgi ispanės nuostabai jos vyras susitaikė su dviem naujais jų šeimos nariais ir spėjo pamilti, tik atvirai savo jausmų priešingai nei ji, jis nedemonstruodavo. Būtų nepaprastai keista, jei šis visgi sugalvotų augintiniams parodyti meilės daugiau nei savo žmonai.
   - Juk sakiau, kad Kovu daug panašesnis į mane, - nusišypsojo erzindama Fasirą ir švelniai melsvomis akimis stebėdama, kaip keturkojis ilsisi padėjęs galvą šalia Elridės. - Jis ramus ir geras, be to, tikras mielumo įsikūnijimas, o štai jūs su Kiara... - Žvilgtelėjo į vis dar vaikino pirštus kramsnojančią aviganę.
   Ši turbūt net nenorėdama retkarčiais stipriau krimstelėdavo, mat dantys nebebuvo tokie mažučiai, kaip prieš kelis mėnesius, o ir jėgos turėjo daug daugiau. Bet tokį vaizdą Davinai patiko stebėti.
   - Kiara, gulk, - balsas buvo toks švelnus, jog žodžiai nuskambėjo labiau, kaip prašymas, o ne komanda augintiniui, bet neišgirsta neliko.
   Žvilgtelėjusi į Fasirą nukėlė sunkias letenas šiam nuo kelių, pririsnojo prie merginos laukdama paglostymo, o tuomet paklusniai susirangė tarp abiejų šeimininkų kojų. Mielas snukelis netrukus ilsėjosi ant letenų. Tarsi žinodamas, kad jo laukia tokia pati komanda, Kovu taip pat paklusniai susirangė prie juodaplaukės kojų. Kambaryje įsivyravo ramybė.
   - Verčiau papasakok, kaip tau sekasi ir kuo užsiimi, - galiausiai nukreipė žvilgsnį į merginą. - Ar vis dar praktikuoji burtus? - Atsakymą žinojo, bet vis tiek norėjo išgirsti iš merginos.

[Elride Endlercat]

Fasiro pasiūlymas, nors ir buvo draugiškas ir turbūt pasakytas tik juoko forma, kiek sutrikdė Elridę, tačiau to parodyti mergina nenorėjo. Vos vos šyptelėjusi panelė prisiminė, kaip keikė save, kad gyvena tarp nepažįstamų žiobarų užsidariusi tamsiame butelyje, kur tokia aplinka tik sudaro nykumo ir niūrumo nuotaiką, kas, tiesą sakant, negerina merginos psichologinės būklės.
-Dar pasiūlykit pas jus persikraustyti,-kandžiai šyptelėjusi mergina tarstelėjo taip, lyg Fasiro idėja jai kraustytis į Daubą yra visiškai kvaila ir niekinga, nors vis dėl to, ji nuoširdžiai ėmė svarstyti apie tokį dalyką. O gal...
-Hmmm... Kovu tikrai labai malonus ir mielas padarėlis,-pridurdama Davinai Elridė įstelbė akis į kitą augintinį ir kiek plačiau nusišypsojo.-Bet panašu, kad judu puikiai sutariate,-matydama kaip Kiara kramsnoja Fasiro pirštus mergina negalėjo nustoti šypsotis. Tiek visokiausių įvykių, kiek Magijos Ministro priešų... Tiesiog atsiųskit šunį, kurio vienas iš daugybės krimstelėjimų bus gerokai stipresnis ir bėdos nebėra. Nors vis dėl to, merginai vis dar buvo keista matyti, kad kažkur netoliese nesėdi joks paukštis ir nekraipo savo galvos. Ji, rodos, nejučia ir apsidairė, bet toji mintis kiek apramino linksmą nuotaiką, trumpam užmesdama nostalgijos persimaišiusios su liūdesiu skraistę.
-Kuo užsiimu... O siaube,-gerai pasvarsčiusi mergina šyptelėjo.-Taigi, nelabai kas pasikeitė, žaidžiu su burtais ir tūnoju savo mažame apartamente, tik va, tobulėju po truputį, kuriu kombinacijas, kaip matai, aplankyt nebuvau dar kartą, tai kaip ir viskas gerai,-pradėjusi pasakoti apie savo veiklą ir prisiminusi, kad ne visiems rūpi būrimai ir kombinacijos, kurios taip stūmė Elridę kažką veikti, mergina kiek sutrumpino savo pasakojimą ir šyptelėjo.-O jūs ką? Linksmai gyvenat su mielais padarais ir viskas?-garsiai paklausus merginai netgi kilo mintis, kad ir jai reiktų vieną įsigyti, bet vis dėl to... O ką Safyra pagalvos?