0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 489
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #345 Prieš 2 dienas »
   Tingiai prasimerkė. Akies krašteliu pastebėjo, kaip vaikinas išlenda iš minkštų patalų ir palieka ją vieną erdvioje lovoje. Gerai nepabudęs organizmas ir mieguistumas neleido dorai suvokti, ką išgirdo, todėl tik sumurmėjo kažką po nosimi. Keltis dar neketino. Dar kelias minutes...
   Gavusi visą lovą pasivertė ant šono paslėpdama dalį veido po anklode ir patogiai įsitaisydama vietoje, kur visai neseniai miegojo Fasiras. Tebebuvo dar šilta...
   Pajutusi, kaip neklauždama namų šeimininkas suvelia plaukus dar kartelį kažką sumurmėjo. Neįstengė dar normaliai ir prideramai atsakyti.
   Girdėjo, kaip laiptai sugirgždėjo pajutę pusvampyrio svorį, tačiau tolimesnius žingsnius nusinešė tamsa. Pasakiškas momentas, kai nejučia pabudęs pasižiūri į laikrodį, suvoki, jog turi dar gerą pusvalandį ir be galo laimingas krenti į patalus išmiegodamas tas kelias minutes, prilygstančias kelioms valandoms.
   Pabudusi vos po dešimties minučių, bet jausdamasi kur kas geriau išsimiegojusi tingiai nusižiovavo. Apsidairė, kelis kartus perbraukė per suveltus plaukus. Šie atgavo geriausią poziciją, kokia tik buvo įmanoma be šukų. Išsiropštė iš lovos ir nesivargindama prideramai apsirengti pakėlė nuo žemės baltus Fasiro marškinius. Nuogas kūnas akimirksniu buvo pridengtas. Gyvendama kartu su vaikinu spėjo įprasti nešioti ne tik savo drabužius. Be to, laisvi, keliais dydžiais per dideli marškiniai nevaržė judesių ir puikiai tiko vietoj pižamos.
   Nutipenusi į apačią stabtelėjo tarpduryje stebėdama, kaip virtuvėje darbuojasi vaikinas. Matyti tokį pusvampyrį jai patiko. Nejučia plačiai nusišypsojo.
   Žiedas, prie kurio reikėjo išties nemažai laiko priprasti, puikavosi ant gležno merginos piršto. Neįpratusi nešioti papuošalų, išskyrus vilko apyrankę, dabar jau nešiojo ir sužadėtuvių žiedą, taip akinančiai žėrintį šviesoje. Tą kartą ant Tauerio tilto išsigandusi jų santykių statuso pokyčio dabar nebebijo, buvo pasiryžusi viskam.
   -Labas,-tyliai sušnabždėjo prieidama iš nugaros ir apkabindama per tvirtą krūtinę. Padėjusi galvą ant peties giliai įkvėpė.
   -Kvepia skaniai,-nusišypsojo jausdama, kaip vienos rankos pirštams trukdęs ant kitos besipuikuojantis žiedas dabar tik maloniai slėgė pirštą.
   -Galėčiau šitaip praleisti visą likusį gyvenimą...-sušnabždėjo tyliai, tačiau taip užtikrintai, jog suabejoti nebūtum galėjęs.
   Ką turėjo omenyje leido nuspręsti pačiam vaikinui. Tokį rytą? Amžiną gyvenimą su juo? O gal abu?
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1116
  • Lytis: Vyras
  • Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.
Ats: Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #346 Prieš 2 dienas »
   Fasiras pasuko galvą, išgirdęs Daviną įeinant į virtuvę. Iš pradžių net neatkreipė dėmesio, ką ji dėvi, ir vėl pasisuko į keptuvę bei, kai tik mergina jį apsikabino, pripildė abi lėkštes angliškais pusryčiais. Dabar porą dienų Murrell'ai į jų skrandžius grūs tik ispanišką maistą, kurio paprastai būna dar ir daugiau nei vidurio Europos gyventojams įprasta. Ne veltui gi pietiečiai, atvykę į civilizuotesnius, atleiskit, šiauresnius Europos kraštus, visų pirma nustemba, kad čionykščiai valgo tik tris kartus per dieną.
   - Labas rytas, - šyptelėjo jis. - O kada būna kitaip? - apsimestinai įsižeidęs paklausė, dėdamas lėkštes ant stalo ir pabučiuodamas šviesiaplaukės kaklą.
   Laiptinėje kažkas garsiai dunkstelėjo - išsigandęs Fasiras išėjo į koridorių pasižiūrėti. Ten nebuvo nieko ypatingo - tik vienas lagaminas, kažkodėl pats nerangiausias ir turbūt daugiausiai prikrautas iš visų, neatsargiai padėjo kojelę ant laiptų, todėl su trenksmu nulėkė žemyn. Pusvampyris atsiduso, susegdamas atsiplėšusias lagamino sagteles ir pastatydamas jį ant žemės tvarkingai. Ką gi, bent jau nereikės to sunkaus daikto tįsti žemyn pačiam. Gal reikėtų laiptų šone padaryti mažėlesnius laiptukus, skirtus lagaminams ir elfui?
   Tik sugrįžęs į virtuvę ir atsisėdęs priešais Daviną, juodaplaukis suprato, kur jam matyti anie marškiniai.
   - Palik juos, jie mano, - juokais paliepė jis, mėgindamas išprovokuoti merginos susierzinimą, o gal ir ką daugiau.
   - Ar pranešei jiems apie mūsų atvykimą? - bevalgant toptelėjo Fasirui paklausti. - Ir ar... sakei, kad susižadėjom? - pasidomėjo jis, bandydamas psichologiškai nusiteikti tam, kas jų galėjo laukti Ispanijoje. Šiaip ar taip, keista buvo suvokti, kad keisis ir jo bei Viljamo ryšiai. Iš viršininko ir pavaldinio - į žentą ir uošvį.
   Kol kas - dar ne visai, bet labai jau tikėtinai, - pamintijo pusvampyris, šnairuodamas į marškiniuotą merginą, drąsiai besisukančią jo namuose ir kertančią jo su šilčiausiomis pastangomis pagamintus pusryčius. Iš tiesų, kaip ji pasakė - praleisti visą gyvenimą, kiek tik jiedviem šito skirta.
   Fasiras stumtelėjo lėkštę, kadangi po keliolikos kąsnių žmogiškas maistas jam jau visai nebelindo. Buvo pastebėjęs, kad pastaruoju metu apskritai jį mėgo vis mažiau, tik vis dar nebuvo užtikrintas, ar tai buvo geras, ar blogas ženklas. Bet bent jau arbata vis dar tiko antgamtiškiems skonio receptoriams, kuo jis ir mėgavosi.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 489
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #347 Prieš 2 dienas »
   Šyptelėjo pusryčiams atsidūrus lėkštėse. Jautėsi alkana ir nė nedvejodama būtų ištuštinusi savo lėkštę, tačiau kantriai laukė. Mintis, kad visai netrukus, jau rytojaus rytą jie pabus dvare, jos kambaryje, o uoslę kutens Martos pagaminti patiekalai, vertė plačiai šypsotis. Ir Davina šypsojosi. Tas ilgesys, augęs tiek laiko, pagaliau bus išrautas su visomis šaknimis. Galbūt po to ji rami galės sugrįžti atgal į Gordiko Daubą ir gyventi su Fasiru, retkarčiais aplankydama tėvus.
   Nors stengdavosi mintis nuvyti lauk, tačiau neretai susimąstydavo, kaip kvailai pasielgė išlėkdama paskui ministrą. Kaip šitai turėjo atrodyti iš šalies. Penkeriais metais vyresnis, aukštas pareigas užimantis asmuo taip susuko jaunai mergelei galvelę, jog ši pamiršusi tėvus išskubėjo paskui jį į lietaus apdovanotą kraštą. Dalies tiesos buvo, o visa kita Davinai nerūpėjo. Neabejojo, kad Viljamas su Klara tokį jos elgesį suprato, o svarbiausia - ji buvo laiminga su Fasiru. Retkarčiais susimąstydavo ar šis buvo laimingas su ja.
   -Niekada,-tyliai sukikenusi pasiėmė jau paruoštą puodelį su arbata. Dar karšta, garuojanti arbata, taip maloniai kutenanti uoslę tik per plauką nebuvo išpilta ant grindų. Nuaidėjus garsiam dunstelėjimui krūptelėjo visai nepagalvodama apie pavojų tokiai brangenybei. Visgi puodelis netrukus buvo saugiai padėtas ant stalo. Per tarpą išvydusi, kas nutiko ir kad tuo pasirūpino vaikinas, patogiai susirangė ant kėdės pamaišydama garuojantį skystį.
   -Man juos nusirengti čia?-sukikeno papurtydama galvą,-man jie patinka, manau, kad pasiliksiu juos,-plačiai nusišypsojo parodydama baltus dantis. Jei juodaplaukis bandė ją suerzinti, šitai jam nepavyko. Žavioji lankininkė buvo pernelyg geros nuotaikos, o ir atskirti Fasiro nuotaiką, net jei jis profesionaliai bandydavo apsimesti, galiausiai išmoko. Štai, ką padaro meilė.
   Linktelėjo sulaukusi klausimo. Viljamą su Klara informavo dar tą pačią dieną, kai tvirtai abu nusprendė, kad grįš į Ispaniją. Laišką atsakingai nunešė Siklis, tik Fasiras to turbūt nepastebėjo.
   -Ne...-tyliau pratarė. Žvilgsnis nejučia nuslydo prie žiedo. Šyptelėjo prisiminusi tą vakarą ir savo pačios sutrikimą. Buvo tokia nustebusi, jog dorai nesugebėjo galvoti, tad kliovėsi jausmais. Atsakymo nebūtų keitusi net jei visas pasaulis būtų skandavęs dviejų raidžių kratinį.
   -Pamaniau, kad bus geriau, jei tokią naujieną pranešim gyvai,-kilstelėjo lūpų kampučius,-arba galim dar palaukti. Žiedą galiu palikti čia,-pasiūlė nujausdama, kad pradžioje gali būti nejauku. Pusvampyris išvežė vienturtę jų dukrą visai į kitą šalį, neleido pasimatyti ištisus metus, o dabar parveža parodyti su žiedu ant piršto, tarsi rodydamas, kad ji priklauso tik jam, visos teisės iš jų atimtos.
   Tik Viljamas vargu, jog šitaip galvotų. Daviną jis saugojo besąlygiškai, buvo pasiruošęs paaukoti viską, tad dabar, kai ji nuoširdžiai laiminga, vylėsi, kad laimingas bus ir jis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 dieną sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1116
  • Lytis: Vyras
  • Jie stovi prie mano namų - jau beveik kaip dekoracija.
Ats: Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #348 Prieš 8 valandas »
   - Čia, - linktelėjo Fasiras ir liko mažumėlę nusivylęs, Davinai pareiškus, jog marškinių ji negrąžins. Tataigi, neverta gaišti laiko, tik reikia tikėtis, kad važiuodama pas tėvelius ji nešvytės kaip radioaktyvi voveraitė visu gražumu per baltus marškinius. Išvis, nuo kada jo garderobe atsirado balti?..
   Tokio platumo šypsena paniurėlį pusvampyrį vertė jaustis kaltą. Nenumatė, kad ji galėtų pasielgti šitaip beprotiškai, vėliau neatrado tinkamų žmonių ar magijos, kurie išdangintų Daviną ten, kur būtų saugu. Rizika buvo gigantiška, bet visgi jiedu praslydo saugiai ir sėkmingai.
   Kaip tai būtų pasikeitę, jei visą šitą laiką ji nebūtų buvusi šalia?.. Jis nebūtų rizikavęs nei laiško nusiųsti, nei židiniu susisiekti, o elfas, niekuomet nebuvęs Murrell'ų rūmuose, tiesiog nebūtų galėjęs tenai nugabenti šeimininko. Vadinasi, treji metai be jos, įtemptoje vienatvėje, svarstant, ar Anglija verta tokių kančių, ar verčiau jau nusispjauti, išvykti į kokią Japoniją ar Kiniją, kur visi baltieji atrodo visiškai identiškai, ir pardavinėti angliškus vaisių pyragus kokiam kaimely. Jei jau ne skonis jį išgarsintų, tai bent jau išvaizda. Ech, o kam gi tiek toli? Kam gi kitam jis rūpėtų už savo valstybės sienų? Dešimtmetis po dešimtmečio - na, ir kas, kad burtininkų laikas bėga lėčiau - ir jis nebebūtų įdomus nei krikštamotei, nei...
   O aplankęs Daviną pastebėtų ant jos piršto žvilgant vestuvių žiedą. Po kelių minučių ji atsiprašytų, mat išeitų pasitikti savo vyrą Matthew. Nevykėlį, neįdomiausią Hogvartso profesorių, nė iš tolo jos nevertą - nevertą nei garbanos galelio.
   Košmaras.
   - Ne, nepalik žiedo, - paprašė Fasiras. Šitokio savo pasakymo turbūt niekaip nebūtų galėjęs argumentuoti ar logiškai paaiškinti. - Pranešim, jei tik tau tai... - minutėlei užsikirto, rausdamasis atmintyje normaliai skambančios frazės. - nebus nejauku. Nepatogu... Na, supratai, - šyptelėjo, supratęs, kad, vienaip ar kitaip, nesmagu bus. Visgi antgamtas nenorėjo atimti iš merginos jos teisės sukaupti drąsą ir priimti sprendimą.
   Kaip išvis tai reikės padaryti? Kaip žmonės tai daro? Fasiras, ganėtinai anksti praradęs šeimą, jau jautėsi neturįs įgūdžių bendrauti su šeimos nariais. Kaip jam derės vadinti Viljamą, jei ir į Soreną kreipiantis tėvu jam vis dar užlūžta balsas? Šitai juodaplaukiui kėlė šiokį tokį nerimą. Juk negalės visąlaik už jį kalbėti Davina.
   - Kaip manai, kaip jie reaguos? - paklausė dar vieno rūpimo klausimo. Davina turėjo gerai pažinoti savo tėvus, tad turėjo nuspėti, ką jie kalbės ir darys.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 489
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #349 Prieš 7 valandas »
   Tyliai sukikeno gavusi atsakymą. Visgi nusimesti vienintelio kūną dengiančio drabužio vidury virtuvės neketino, o ir šitaip sugrįžti į Ispaniją tikrai nesiruošė. Turbūt Viljamas pamanytų, kad Fasiras dorą ir gerą jo dukterį pavertė visiška vertybes ir padorumą pamiršusia mergužele. Magijos ministrui durklas širdyje neabejotinas.
   Pasinaudodama tyla, įsikaraliavusia virtuvėje, prisitraukė arčiau lėkštę su dar šiltu skrebučiu ir taip dailiai ištirpusiu sūriu. Dar kartelį įkvėpusi dėkinga šyptelėjo imdama doroti savo pusryčius. Nors jautėsi alkana, tačiau valgyti neskubėjo, mėgavosi tiek arbata, tiek sumuštiniu.
   Gyvendama Anglijoje kartu su vaikinu jautėsi mylimama, saugoma ir lepindama netgi per daug. Fasiras ją saugojo per padidinimo stiklą, o maitino gamindamas su meile ir šiluma. Dideliu aptetitu nesigirianti mergina retai kada atsisakydavo von Sjaurdo pagaminto patiekalo. Pirmiausia dėl to, jog nenorėjo įžeisti, o antra - visad būdavo pasakiškai skanu.
   Linktelėjo nusijuokdama ir dar kartą palinksėjo patvirtindama, kad suprato, ką jaunuolis turėjo omenyje. Keista, jog ministras, savo šaliai tarnavęs gerą dešimtį, nesugebėjo deramai išsakyti savo nuomonės. Tokia mintis privertė šyptelėji. Žinoma, mergina ne šalis, su ja sudėtingiau.
   -Supratau,-sukikeno,-net jei bus nejauku, noriu  kad jie žinotų,-kukliai nusišypsojo. Jautėsi kalta, kad tą dieną išskubėjo paskui Fasirą, tad dabar nepranešti tokios naijienos atrodė netinkama. Būtų nuvylusi Viljamą ir Klarą, juk buvo jų mylimiausia ir geriausia dukra.
   Nudengusi stalą suplovė indus ir prieš eidama susiruošti stabtelėjo pusvampyriui už nugaros. Šypytelėjo apsikabindama šį per kaklą. Bandymas nuraminti.
   -Bijai, kad uždarys tave rūsyje ir atskirs nuo manęs?-švelniai pašiepusi sužadėtį(kaip keista vis dar buvo suvokti, kad Fasiras nuo šiol jos sužadėtinis, nebe vaikinas),-išsirinkau geriausią šalies vaikiną, jie bus laimingi,-nusišypsojo pakštelėdama į skruostą.
   -Duok kelias minutes ir galėsim keliauti,-prieš dingdama antrame aukšte pataršė juodus plaukus.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 7 valandas sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.