0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 490
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #330 Prieš mėnesį »
   Laikas atrodė - sustojo. Lietus trumpam nustojo barbenti į langus, vėjas nurimo, o tarp jų sukibirkščiavo įtampa. Aukšta ir nemaloni.
   Auksinės akys kiek priešiškai žvelgė, išdavikiškai pranešė, kad idėja apie trečią, o tiksliau ketvirtą namų gyventoją Fasirui nepatiko, tik mergina nesuprato kodėl. Namas ne tik buvo didelis, tačiau turėjo milžinišką kiemą, tad tampyti už pavadėlio šuns kiekvieną dieną po kelis kartus nereiktų, o ir stebėti tas laimingas akis, žvelgiančias į tave, buvo bene geriausias jausmas pasaulyje.
   Turbūt šitaip išreiškė ilgesį Tigriui. Ji ilgėjosi to mažo pūkų kamuoliuko, likusio Ispanijoje. Visuomet buvęs šalia jau ištisus metus nesnūduriavo šalia savo šeimininkės, o juk buvo ištikimas sargas ir nuostabus draugas visus septynerius metus Hogavartse ir puikus pagalbininkas dvare.
   Skaisčiai melsvos akys apsiblausė. Galbūt derėjo šią idėją pasilaikyti sau, neprasitarti apie tai ir nesugadinti vakaro. Visgi tai buvo Fasiro namai net jei čia nebesijautė svetima žinojo, kad be leidimo nieko negali daryti. Na, išskyrus tepliojimą dažais ant sienų.
   -Fasiro von Sjuardo,-šyptelėjo žvilgtelėdama į gintarines akis. Išgyveno visus metus be augintinio, išgyvens ir dar. Dvare laukė žirgai ir Tigrius.
   -Labanakt,-pasirėmusi ranka švelniai prilietė savo lūpomis juodaplaukio. Kiek užlaikiusi bučinį kelis kartus suklapsėjo juodomis blakstienomis, o tuomet ispaniška panda susirangė po minkštais patalais. Ilgi, šviesūs plaukai uždengė antklodės kiek apnuogintą nugarą. Netrukus kvėpavimas sulėtojo, žavioji lankininkė nugrimzdo į tamsą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Prisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1121
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #331 Prieš mėnesį »
   - Fantastiškai, - iškėlė nykštį Fasiras elfui, sukryžiavusiam pirštus ir lūkuriuojančiam jo darbo įvertinimo.
   Modernėliau įrengtame miegamajame nebuvo pagailėta tamsėlesnių šiltų ir gerai tarpusavy derančių spalvų, tik siena su Davinos piešiniu nebuvo paliesta. Priešais lovą atsirado židinys - pusvampyris pamintijo, kad žiūrėti į ugnį prieš miegą yra visai malonus ir atpalaiduojantis užsiėmimas.
   Visgi Baubo šeimininko veide nepasirodė nei šešėlis šypsenos - jame teliko nuovargio ir įtampos pėdsakai po dienos. Šiandien jie įvykdė atkeikimą - tai, kam ruošėsi šitiek daug laiko, dėl ko nemiegojo ir nervinosi. Dar vienas ryškus įrašas darbų, neduodančių ramybės, sąraše buvo užbrauktas. Veikiai Fasirui teks susitikti su Gabriele - tikėtinai tai bus paskutinis jų susitikimas, po kurio... Ech, kas po jo?
   Jaunuolis siektelėjo lazdelės, bet atsiminė, jog Baubas vis dar čia.
   - Užkurk židinį, - paprašė jis. - Ir gali būt laisvas, dėkui už šiandieną, - sumurmėjo, nors nežinojo, ar priimtina šitaip bendrauti su elfais, ar neužgaus jo darbščios dūšelės. Visgi buvo įsitikinęs, jog namų elfams irgi privalomas poilsis.
   Ugnis jau gana jaukiai liepsnojo, kuomet Fasiras, atsirėmęs į pagalvę, dėbsojo pro langą, per kurį varvėjo šveicarijų kriokliai. Žiauriai smarkiai lijo - ir už namo sienų, ir jaunuolio viduj - netgi užsimiršo, koks dabar mėnuo.
   „Davina sakė, jog veikiai ateis“, - ūžiančioje galvoje viena mintis buvo gana skaidri ir aiški. Tamsokos auksinės akys peršoko prie truputį pravertų durų. „Ji turėtų...“ - numanė pusvampyris jos reakciją, tik pamiršo žodį, apibūdinantį išplėstas akis, pakeltus antakius ir truputį pravertą burną, kai nutinka kažkas netikėto. Veiksmažodis tam irgi yra, negi ne?
   Labai nelaiku jis nusprendė įrengti židinį miegamajame. Ech, nesvarbu.
   Antgamto akyse atsispindėjo nesmarkioje melodijoje besisukantys liepsnų siluetai.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 490
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #332 Prieš mėnesį »
   Lietaus lašai, besitrankantys į šaltą, permatomą lango stiklą, slydo šio paviršiumi lenktyniaudami tarpusavyje. Atrodė liūdni, tarsi slysti langu prilygtų gedėti artimo. Vėjas, įniršęs ir liūdnas, it šuo per audrą paliktas lauke, staugė ir daužėsi į stiklą. Nerimo, grasino išdaužti langą, pažerti šukes ant žemės ir apjuosti savo ledinėmis rankomis.
   Lietaus plaunamame, vėjo talžomame lange spindėjo pora skaisčiai meslvų akių. Kurį laiką žvelgė it užhipnotizuota. Bandė sugauti bent vieną lašą žvilgsniu, tačiau akys nevalingai nukrupdavo prie kito, krūptelėdavo vėjui suriaumojus garsiau, tačiau nuo lango nesitraukė. Nesitraukė iki pat tos akimirkos, kai arbatinukas pranešė, kad vanduo jau užvirė.
   Nusigręžė nuo lango, pripildė du puodelius maloniai nosį kutenančios arbatos, o tuomet nėrė į pirmame aukšte esantį dušą. Diena pareikalavo nemažao jėgų, prakeiksmas pagaliau buvo pašalintas, regis, visi galėjo kiek ramiau atsikvėpti. Bent kol kas. Ateityje laukė dar vienas rūpestis, bet ne dabar, šiandien jie nusipelnė pailsėti.
   Kūno losijuonui sumišus su plaukų šampūnu, prie šių prisidėjo ir dar vienas - arbatos aromatas. Atsargiai užlipusi laiptais su dviem puodeliais įžengė į kamabrį. Visą dėmesį sutelkusi į dar garuojantį skystį nė nepastebėjo pasikeitusio kambario ir ant lovos gulinčio pusvampyrio. Galiausiai arbatai atsidūrus ant spintelės kilstelėjo galvą apsidairydama, ieškodama vaikino.
   Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Visas Fasiro kambarys atrodė kitaip, išskyrus sieną priešais lovą. Regis, vaikinui piešinys išties patiko, šį paliko nepaliestą, tačiau viska kita buvo... Kur kas moderniau ir atrodė... Svetima?
   Sutrikusi pakreipė galvą šypsodamasi.
   -Kodėl šitaip pakeitei kambarį?-balsas nebuvo kaltinantis. Priešingai, kupinas nuostabos ir pasigėrėjimo. Pro melsvas akis neprasprūdo ir naujai pastatytas židinys, nuo šiol kambariui suteiksiantis dar daugiau jaukumo. Tokia idėja merginai patiko.
   Užsiropštusi ant lovos prisėlino prie Fasiro susirangydama šalimais. Mėlynų akių žvilgsnis tebeklajojo kambariu.
   -Kaip jautiesi?-galiausiai sutelkusi dėmesį į auksaakį, susirūpinusi paklausė. Edgar šiam buvo svarbus, todėl žinojo, kiek daug von Sjuard šitai kainavo.
   -Paduoti arbatos?-šyptelėjo grįžtelėdama per petį. Ilgi, šviesūs plaukai nugulė priekyje, paslėpdami apnuogintą raktikaulio dalį.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Prisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1121
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #333 Prieš mėnesį »
   Po atkeikimo dar pasiliko pasišnekėti su tėvu - šįkart atvirai išdėstė visą ministerijos reikalą ir susidūrė su aiškiai planui nepritariančiu žvilgsniu. Sorenas, matyt, žinojo, ką reiškia į savo valią ir globą priimti gyvybę, kuriai gresia pavojus. Kaip bebūtų, eliksyrininkas pareiškė, jog į politiką nesikiš, nes jos ir neišmano, tad reikalingą magiškąjį viralą išvirs bei sudalyvaus kreivoje keistoje ceremonijoje.
   Įdomu, koks jausmas, kai sužinai, jog šimtmečiais jaunesnė klasiokė savo noru sugalvojo sugrįžti į tokią gilią jaunystę, į kokią pats grįžai visai netyčia; ir, tiesą sakant, jei ne tas grįžimas, jos net nepažinotum.
   Išgirdo dunksint laiptus. Gerai, kad nebe vienas gyveno - kai kažkas dunksėdavo anksčiau, kartais pasidarydavo baisoka. Visgi, regis, von Sjuardų - ar ir kieno nors kito - vaiduokliai paskui Fasą į šitą griozdišką ir seną namą neatsekė. Sakytum, jis pats šituos namuos buvo kaip vaiduoklis.
   Davina -  Prikėlimo akmuo.
   Kam žmonėms reikia galios artefaktų? Galia rūpi tik tiems, kas taip ir nepajunta šilumėlės paširdžiuos, hm?
   - O, - Fasiras šyptelėjo Davinai, mat nesitikėjo gausiąs arbatos. - Jau seniai planavau. Baubas norėjo poilsiui darbo, - gūžtelėjo pečiais, šifruodamas šviesiaplaukės veidą. - Geriau taip ar anaip? - paklausė vyptelėdamas, kad dėl visa ko nesuklystų.
   - Pavargęs, - burbtelėjo Fasas. - Kai likau pašnekėti su tėčiu, - kažkaip stabtelėjo lyg susikaupdamas neįprastam žodžiui ištarti. - Susitariau dėl jo pagalbos dėl Devertes, tad greitai reikės ir su ja susitikti... Jau galvoju apie ministeriją, - niauriai prisipažino jis. - Aš taip nenoriu ten grįžti, - liūdnai vyptelėjo.
   Sekundėlę patylėjęs, kai Davina uždavė klausimą, papurtė galvą.
   - Lai praaušta, - pridūrė jis, švelniai suėmęs jos ranką ir prisitraukdamas merginą arčiau ir apsikabindamas.
   - O kaip tu? - nubraukęs sruogą jai nuo veido, kad netrukdytų akių kontaktui, paklausė, mat žinojo, jog diena buvo lygiai tokia pati įtempta ir jai.
   Juolab, kad Edgar buvo jos mokytojas, nors anksčiau von Sjuardas to nežinojo. Jei tiksliau, Edgaras nebuvo pasakojęs apie Daviną, apie Murrell ryšius su Jeffter'iu Fasas išsiaiškino atsitiktinai, kalbėdamasis gal dar Ispanijoje.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 490
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #334 Prieš mėnesį »
   Žiburėliai, pasirodę auksinėse akyse, neliko nepastebėti. Mergina žinojo, kaip stipriai Fasiras dievino arbatą. Kartais susimąstydavo, kas jam labiau patikdavo, karšta, raminantį poveikį turinti arbata ar visgi ji, žavioji ispanė?
   -Poilsiui darbo?-rauktelėjo antakius. Namų elfas atlikdavo visus sunkius darbus arba užbaigdavo tuos, kuriuos pradėdavo Fasiras, kaip kad pusiau iškeptas pyragas, tad retkarčiais atrodė nesąžininga, kad mažiausias gyventojas daugiausiai dirba, tačiau kelias akimirkas pastebėjęs iš šalies, suprasdavai, kad šiam patinka dirbti. Niūniuodamas ar kažką linksmo prisimindamas darbuodavosi it kokia bitutė. Tokį elfą Davinai patikdavo matyti, priversdavo nusišypsoti.
   Kartais pasijusdavo kalta. Dvare ji turėjo darbą, nors to niekuomet nevadino darbu, prižiūrėti žirgus jai patiko, kaip ir pasileisti laukais sėdint balne, tačiau čia... Didžiąją dalį darbų nudirbdavo Baubas, Fasiras sukdavosi virtuvėje, todėl jai telikdavo skaityti knygas, praktikuotis burtažodžius ir gilinti žinias. Tiesa, per pastaruosius mėnesius prie dviejų kalbų:ispanų ir anglų, pridėjo ir trečiąją - lotynų. Seniai norėjusi išmokti ją, pagaliau galėjo drąsiai pasakyti, kad bent pagrindą moka. Beabejo, tobulėti dar buvo kur.
   -Man patinka židinys,-nusišypsojo leisdama skaiščiai melsvoms akims nuslysti nauja dizaino detale,-bet man patiko ir buvęs kambarys,-gūžtelėjo pečiais įsmeigdama žvilgsnį į piešinį. Burtas net ir visą dieną spiginančiai saulei neleido nublukinti dažų.
   Rausvos lūpos prasivėrė, tačiau tuoj pat susijungė suformuodamos liūdną šypsnį. Nenorėjo, kad Fasiras sugrįžtų į ministeriją, galbūt kiek savanaudiškas noras, tačiau neįsivaizdavo, kaip tektų ištverti stebint, kaip pusvampyris ir vėl krenta į bedugnę, iš kurios, regis, ji ir ištraukė.
   -Juk žinai, kad būsiu šalia, kad ir kas nutiks,-šyptelėjo pagaliau atitraukdama žvilgsnį nuo piešinio ir pažvelgdama į auksines akis. Tai nebuvo atsakymas į von Sjaurdo žodžius, tik kaip derėtų atsakyti - nežinojo. Nenorėjo, jog Fasiras žinotų, kaip stipriai ji troško, kad ten jam netektų sugrįžti, nenorėjo supykdyti jo, net jei jis ir pats nenorėjo ten sugrįžti.
   Plačiai nusišypsojo pajutusi, kaip tvirta ranka apsiveja liemenį ir nejučia nuveja visas liūdnas mintis į šalį.
   -Pakankamai gerai, jog atrasčiau jėgų šitam,-šyptelėjo kilstelėdama galvą ir apdovanodama Fasirą karštu bučiniu.
   Galiausiai atsirėmusi į raumeningą krūtinę atlošė galvą įsispoksodama į lubas. Mintys nejučia nukrypo prie Edgar. Vis dar buvo keista, sunku apsiprasti, kad žmogus, kuris ją išmokė tiek daug, buvo Fasiro krikštatėvis. Nejučia šyptelėjo. Dar vienas kito nepažinodami jie pažinojo visus žmones, kurie supo juos. Tarsi likimas nuo pat pradžių ruošė juos tam, kas vyko dabar.
   Pakreipė galvą nusišypsodama ir sušnabždėdama į ausį tik pačiam Fasirui girdimus, tačiau labai aiškius žodžius.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš mėnesį sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Prisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1121
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #335 Prieš 4 savaites »
   - Gi žinai jį, - linktelėjo juodaplaukis.
   Kol čia gyveno Miona, jis netgi pagalvodavo, kad galbūt jos gynėjas yra namų elfas - na, gynėjas nuo psichų, kurį lietuvių kalbos nemokantys vadina patronu ar patronusu, sielos atvaizdas, vidinis gyvūnas. Abudu jie buvo neregėtai darbštūs, nebuvo aišku, iš kur netgi žmogus gali semti tiek įkvėpimo ir jėgų darbui, jei ir pusvampyris, antgamto sūnus, buvo linkęs dažniau patinginiauti ar nuveikti sau kažką malonaus. Gal tuomet, kai neturi visos paros laiko, stengiesi nuveikti kuo daugiau to, kas tau atrodo prasminga? Kuo mažiau turi, tuo labiau vertini ir tausoji - taip ir su laiku.
   Bent jau Miona dabar regėjosi saugi, toli nuo visų įvykių ir absurdo. Bent Fasiras to tikėjosi, mat iki šiol nėsyk negavo iš jos laiško. Gal pelėdos neskraido per Atlantą? Skraido lėktuvai, skraido iš gabalų sudėliotos neregistruotos lavoninės Lituanicos, skraido verksmai dėl nevykusio prezidento, bet pelėdos ne. Galbūt.
   - Tuomet paliksim tik židinį, o kambarį paprašysim atkurt senesnį, - padarė išvadą jaunuolis, kuriam šiaip buvo visai dzin ta sienų spalva ir tokie mandrūs dalykai, kaip interjeras, todėl šį reikalą nesunkia ranka atidavė Davinos teismui. Šiaip ar taip, kol ji buvo laiminga, laimingas buvo ir jis.
   Na, ne visai dzin. Būtų jautęs praradimą, jei būtų dingęs Davinos piešinys.
   - Žinau, - žybtelėjo kreiva, bet šilta šypsena. Susitvardė nuo noro ištarti nelemtą „bet“.
   Aišku, darbas ministerijoje jau niekada nebebus toks varginantis ir beprasmis, koks buvo anksčiau. Juolab, kad jam neliko nuo ko bėgti.
   „Ar šitam reikia daug jėgų?..“ - prasmuko mintis prieš užgęsdama be atsakymo. Prancūzai, būdama tragiška pamaivų ir tuščiagarbystės tauta, du dalykus išmanė gerai, o vienas iš jų buvo filosofija. Kiekviena tauta kažkuo pasižymėjo. Rusiška vodka, graikinis riešutmedis, švediškas stalas ir, ir...
   Štai, kaip tas veikia. Kaip medicininės dėlės, kaip alkani psichai, turintys aiškų skonį, kaip dulkių siurblys.
   Fasiras giliai įkvėpė. Vis pagalvodavo, kiek galėtų ištverti be oro - ir ištverdavo iš tiesų labai ilgai - tačiau tokiais atvejais plaučiai kažkodėl patys to prašydavosi.
   - Aš irgi to noriu, - sušnabždėjo jis, kai Davina į ausį išsakė tik jam girdimus, bet labai aiškius žodžius. - Bet naktį po tokios dienos vyti Baubą kepti pyragą būtų nesąžininga, - atsiduso pusvampyris.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 490
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #336 Prieš 4 savaites »
   Linktelėjo šyptelėdama. Akys pamažu ėmė merktis, grasindamos paskandinti aklinoje tamsoje, atskirti kuriam laikui nuo pusvampyrio. Turbūt praleidus tiek daug laiko su Fasiru, aklai juo pasitikėjus ir per daug naktų užmigus saugiame glėbyje, pastarasis pernelyg migdė, šnabždėjo į ausį tyliausią melodiją, ragindamas užmigti.
   Nežymiai papurtė galvą kelis kartus sumirksėdama, stengėsi kuo ilgiau išbūti neužmigusi.
   -Ne,-dar kartą papurtė galvą, tik šįsyk dėl kitos priežasties,-tegul lieka, Baubas ir taip per daug darbuojasi,-šyptelėjo nužvelgdama naujų spalvų sienas, geriau derančias prie piešinio, ir kiek moderesnį, šiuolaikiniam pasauliui tinkantį dizainą. Tiesa, pastarasis merginai rūpėjo mažiausiai, nors visą gyvenimą augo prabangoje. Ak, ir dar kokioje!
   Tingiai nusižiovavo susirasdama ant pilvo besiilsinčią vaikino ranką ir sunerdama judviejų pirštus. Kurį laiką gulėjo nejudėdama, apie nieką nemąstydama, tarsi ilsėdamasi nuo visko, kas įvyko, ir nuo visų minčių. Ilgesys, pamažu vis rečiau aplankantis, regis, rodė, kad pagaliau Davina susitaikė su mintimi, jog Ispanijos dar ilgai nepamatys, o čia leisti laiką buvo vis lengviau.
   Akių vokai sunkiai nusileido it koks uždangalas, paslėpęs puikiai suvaidinusius spektaklio veikėjus. Apgaubė tamsa. Girdėjosi tik tylus, į kaklo odą nukreiptas Fasiro kvėpavimas, ir širdies dūžiai. Kelias akimirkas klausėsi keisto dueto, tačiau galiausiai ir jie dingo.
   Suletėjęs ir susinormalizavęs kvėpavimas pranešė, jog mergina paniro į varginančios dienos atneštą poilsį. Paskutinių žodžių, skirtų jai, į jos pačios žodžius, neišgirdo. Turbūt prižadinta būtų galėjusi teigti, jog Fasiro balsą girdėjo, bet žodžių nesuprato. Aidėjo tarsi būtų tolumoje, neaiškūs ir nesuprantami.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 savaites sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Prisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1121
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #337 Prieš 4 savaites »
   Stebėti, kaip Daviną įveikia miegas, sukeldavo keleriopus jausmus: prisiminimus, kaip įklimpo į migdomuosius, juoką dėl jos mielo ir žavingo trapumo ir keistą vienatvės jausmą. Kai ji užmigdavo, į Godriko Daubą kartais atslinkdavo poliarinės naktys - štai tokios ilgos. Ir visgi savotiškai nuostabios. Ten - Šiaurės pašvaistė, čia - Davina Murrell. Būsima von Sjuard.
   Fasiras ramiai alsavo, žvelgdamas į lubas ir glostydamas šviesius merginos plaukus. Ant kaktos žėrėjo šalti prakaito lašai, nors veidas atrodė ramus.
   – Ir tu sau leidi tai? – žemėtas ir nupuvęs prieš lovūgalį stovinčio Raveno pirštas su panieka bedė prie Fasiro miegančios merginos pusėn.
   Ant brolio dešiniojo peties tupėjo Muninas, ant kito – Huginas. Huginas atrodė tragiškai kaip Ravenas, o Muninas buvo gražus kaip ir savo mirties dieną. Gal netgi per gražus? Tąnakt jis miegojo mažai ir prastai... Pusvampyris jau neatsiminė to, kadangi tada jo protas buvo užtemęs nuo pykčio bei nusivylimo. Kažkodėl nujautė. Paukštis irgi turėjo nujausti - gal nebūtinai savo mirtį, tačiau didelę bėdą - tikrai.
   Kairėje, ant kėdės prie lovos sėdėjo liūdna Natalie šlykščiai išakėtu veidu, jos kaklą dumblinomis rankomis buvo apsikabinusi jai už nugaros stovinti pasibjaurėtinai išpampusi Solveiga, besiglaudžianti prie mamos galvos. Ant kelių Fasiro motinai sėdėjo ir kojomis tabalavo Helijus Lordesas, glėbyje spaudžiantis sulaužytos šluotos gabalus. Ir šluota buvo sulaužyta, ir jis...
   Mirusiųjų brolis, draugas, sūnus ir krikštatėvis nejučia tvirčiau apkabino tokiam, regis, tolimam krašte susirastą ir netyčia parsivežtą merginą – vienintelį jo žemėlapį ir kompasą, rodantį kelią į realybę.
   Juodaplaukis liūdnai atsiduso, prisimerkęs, bet ryžtingai žvelgdamas į pageltusias brolio dvynio akis, tuomet – į Solveigą ir tuščias Natalie akiduobes. Jis pats juos iškasė iš kapų, jis pats turėjo juos ten sugrąžinti.
   – Per ilgai užsibuvote su manim, – sušnabždėjo į tamsą. – Ilsėkitės ramybėje.
   Prieš išblėsdamos von Sjuardų šmėklų figūros švelniai švytėjo, bet buvo pasakiškai, pasakiškai tikroviškos ir ryškios, aiškiai išreikštomis savo esybėmis. Šelmiška Raveno šypsena, mylinčios ir gydančios Natalie rankos, ryžtinga Solveigos stovėsena, žėrinčios žvaigždėmis išmintingųjų kranklių plunksnos, vaikiško smalsumo išplėstos Helijaus akys. Visi – tiksliai tokie, kokie jie buvo gražiausiuose Fasiro von Sjuardo prisiminimuose.
   Tespėjo pabučiuoti miegančios merginos kaktą ir pasigauti iš nuovargio išklerusią, bet aiškią ir logišką mintį, kokia Davina nuostabi, - o tada ir patį pribaigė miegas. Ramus, saldus, nusipelnytas.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 savaites sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Prisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1121
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #338 Prieš 1 savaitę »
   Oras pokštelėjo prieš pat paradines namų duris, tuomet jos išdavikiškai trinktelėjo. Paltas į kairę, batai į dešinę, nuskris į savo vietą patys, jei norės, mat magijos ir politikos prisikvėpavę iki siūlagalio ir iki batraiščių galiukų. O jei visgi ir to jiems bus per mažai, jų kelione į poilsio vietą pasirūpins Baubas.
   Pusvampyrio veide žaidė santūri šypsenėlė - santūri, bet dėl to ne prastesnės kokybės. Apskritai kalbant, jis vis dar buvo šiek tiek sumišęs, kadangi dar nežinojo, ar džiaugtis tuo, kad pavyko iškovoti teisybę ir gana veikiai ministerija vėl pateks į legalias, demokratiškai išsirinktas rankas. Labiausiai, taip sakant, dūšią neramino, kad tos demokratiškosios rankos buvo ne tik visos Anglijos, bet ir jo, - o šito pastaruoju metu jis visai nebenorėjo. Nežinojo, kuo užsiimtų ir už ką gautų pinigus, mat už Davinos glėbesčiavimą bei maisto gamybą galeonais nemoka, tik gerą nuotaiką ir sąlyginai šviesų protą, na, čia jau priklausomai nuo požiūrio taško, garantuojančiom natūraliom cheminėm medžiagom kraujyje.
   - Davina? Grįžau! - šūktelėjo jis, dairydamasis šviesiaplaukės. Pasuko į svetainę, kur girdėjo beaidinčias gitaros stygas. Regis, ji laiko veltui nešvaistė.
   Netgi ir pamatęs ją, von Sjuardas nepuolė artyn, kad ji galėtų ramiai patikrinti ir įsitikinti, jog čia tikrai jis - kaip jiedu ir buvo susitarę.
   - Susitarimas pavyko sėkmingai, - atsikvėpęs pranešė auksaakis, šiltai apsikabindamas merginą. - Mafija apleis ministeriją ir mes galim vėl gyventi be baimės, - pabučiavo jos rankas. - Dar nesusitariau su Vagneriu dėl ministerijos perėmimo, bet tą padarysim artimu metu, - šyptelėjo Fasiras.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 490
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #339 Prieš 1 savaitę »
   Šaltukas, apsivilkęs baltą apsiaustą, nutįsusį per visą žemę, braižė langus ilgais, lediniais nagais. Neapsakomai gražus drabužis, virtęs akinančiai baltu sniegu, žėrėdavo kaskart, kai tik geltonskruostė saulė iškišdavo galvą žvilgtelėti, kaip gi laikosi visi gyvi padarai apsilankius žiemai. Į gilų miegą panirę medžiai, liūdnai nusvarinę nuogas šakas puikavosi baltomis pirštinėmis, o žemė nauja paklode. Vaizdas už lango kaskart priversdavo nusišypsoti. Tokia gamta išties atrodė nuostabiai.
   Jausdama, kaip giliai viduje nerimas draskosi savo mažais nagučiais, Davina visą dieną praleido darbe. Pagaliau po tokio ilgo laiko galėjo nebebūtų našta Fasirui ir prasmingai praleisti laiką. Pirmąsias dienas buvęs nedrąsumas, baimė ir nejaukumas išsisklaidė vos tik šviesiaplaukė susibendravo su kolegomis. Dirbti Skutelyje patiko. Mergina išties į darbą eidavo, kaip į šventę, linksmai nusiteikusi, šypsodamasi ir pasiruošusi padėti tiems, kuriems reikės pagalbos. Neretai užsibūdavo netgi kiek ir per ilgai. Niekuomet nepraleisdavo progos įsitikinti, kad pacientams viskas gerai, nieko netrūksta, o su kolegomis linksmai pasijuokti. Hilerės darbas neprilygo žirgų priežiūrai, tačiau neretai susimąstydavo, jog šitai galbūt ima patikti labiau. Be abejo, ilgesys žirgams niekur nedingo.
   Tebesvarstydama, kaip sekasi jaunesniajam von Sjuardui, ir nekantriai laukdama žinių, sugrįžo į namus. Dorai nebeprisiminė, kada Godriko Dauboje esantį namą ėmė laikyti savo namais. Sugrįžusi į namus Davina visuomet šypsodavosi net ir tuomet, kai jausdavosi pavargusi ir atrodydavo, jog žengti vieną žingsnį prilygs nubėgti visą maratoną. Šįkart viskas buvo kiek kitaip, diena nebuvo sunku, sugrįžo gana anksti ir dideliam nusivylimui juodaplaukio namuose dar nebuvo. Persirengusi juodais džinsais ir baltu megztuku, apnuoginusiu didžiąją dalį pečių susirangė svetainėje priešais Baubo užkurtą židinį. Karštos, dar garuojančios arbatos puodelis rankose, tyliai spragsinti liepsna ir nuostabus vaizdas už lango - regis, viskas, ko reikia iki pilnos laimės.
   Kurį laiką it užhipnotizuota stebėjo, kaip alkani ugnies liežuviai rangosi aplink jiems numestą gardėsi, o tuomet it gyvatės kerta. Lėtai kryptelėjo galvą. Skaisčiai melsvos akys nuslydo gitaros paviršiumi, apsistojo ties auksiniais inicialais. Šyptelėjo. Puikiai prisiminė dieną, kai Viljamas padovanojo jai gitarą, pagamintą specialiai jai. Atsargiai paėmė instrumentą, patikrino ar šis tikrai suderintas, o tuomet leido pirmiesiems dainos akordams nuskambėti kambario paviršiumi. Susikaupti nebuvo lengva, mintys nuolat nukypdavo prie Fasiro, o vienu metu skambinti gitara ir pritarti balsu išties reikalavo pastangų. Laimei, kaip tik tuo metu į kambarį įžengė juodaplaukis. Dešinės rankos pirštai liovėsi skambinti, o rausvos lūpos liko prasivėrusios, perkirtusios žodį pusiau. Atidžiai nužvelgė vaikiną ieškodama sužeidimų, tačiau nepastebėjusi jų ir įsitikinusi, kad tai tikrai von Sjuardas, padėjo gitarą į šalį atsistodama ir prieidama arčiau.
   Akimirką mėgavosi apkabinimu, padėjusi galvą pusvampyriui ant peties, jausdama šilumą. Mintis, kad pagaliau viskas baigta, privertė šyptelėti, deja, neilgam. Visko pabaiga reiškė, kad Fasiras netrukus sugrįš į ministeriją.
   Kilstelėjo galvą pažvelgdama į auksines akis. Juto, kaip švelnios lūpos priglunda prie rankų odos.
   -Negrįšk ten...-tyliai, vos girdimai ištarė.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Prisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1121
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #340 Prieš 1 savaitę »
   Ir niekas negalėjo nuginčyti, jog Davina turėjo sielos pašaukimą būti hilere. Talentas - talentas - buvo išgydyti Fasirą, talentas pripildyti niūrų namą šilumos ir šviesos. Bet ką apie tai bepaistyti? Fasiras nebūtų mokėjęs to apibūdinti žodžiais, tiksliau, gal netgi ir nebūtų mėginęs. Žodžiai, kaip byloja politika, nėra nieko verti prieš veiksmus ir jais už gyvybę ar šiaip brangesnius dalykus nepadėkosi.
   Pusvampyris atsiduso, raminančiai šyptelėdamas. „Ten“ šiuo atveju nereiškė vien tik Magijos ministerijos, na, bent jau jam. „Ten“ šiuo atveju reiškė jo ankstesnę būseną, kurios priežastys jau plakėsi vienam katile: ar tai netektis buvo persidirbimo ministerijoje priežastis, ar tai darbai ministerijoje - netekties, tai jau nei reikšmės beturėjo, nei begrasino magijos ministrui.
   - Jei aš ir grįšiu į ministeriją, tai jau nebebus taip, kaip anksčiau, - šiltai, užtikrintai pasakė. Pamanė, kad šitai jos greičiausiai nenuramins. - Pasiruošk ir apsirenk šilčiau, išvykstam už penkiolikos minučių, - pranešė net be šypsenos, paslaptingai mirktelėjęs ir apsisukęs.
   Tai buvo improvizuota, bet...
   Fasiras susimąstęs keliais gurkšniais išgėrė arbatą ir nužygiavo laukan. Atidarė garažą, į kurį jau seniai nebuvo pasukęs. Rūpestingai nušveitė motociklą, patikrino, ar neišsivadėjusi jo magija, keliskart pamosavo lazdele, šį bei tą patvarkydamas ir pakeisdamas. Net keistai pasijuto supratęs, jog paskutinįsyk šia magiška transporto priemone važiavo tada, kai dar net nepažino Davinos.
   „Tu tikras, kad gedimas čia? Tikrai? Numeriuose?.. Tu verki? Fasai?
   Pusvampyris perbraukė delnu per vairą. Garažas, na, ir visas ūkinis pastatas buvo tokie atnaujinti, kad jau buvo sunku besuprasti, kurioj vietoj iš tiesų tąsyk jis užmigo. Von Sjuardas jau net nežinojo, ar užmigo tik sykį, ar daugiau. Faktas toks, kad tas kartas greičiausiai buvo slenkstis į tai, kur jis atsidūrė vėliau.
   Įdomu, kaip žmonės pribręsta vieniems ar kitiems sprendimams. Įdomu, kaip jie pribręsta lėtai degradacijai. Žingsnis. Po žingsnio. Kaip laikrodis, tik vis greičiau ir greičiau, lyg sentum.
   O tada viskas kuriam laikui sulėtėja.
   Motociklas stovėjo kieme, jau paruoštas kelionei. Fasiras nustypino į namus ir stabtelėjo prie durų, lūkuriuodamas jos. Mintyse pasišaipė iš savęs, pamintijęs, kad va šitaip iš lėto praganė ir savo sielą, ir širdį, tik dėl pastarojo praradimo buvo visai patenkintas. Sandoris buvo labai sąžiningas ir malonus. Ir netgi be jokių priesaikų.
   - Pasiruošusi? - paklausė patylomis, nors žinojo, kad mergina bus sutrikusi ir galimai apipils jį klausimais. Jis visada pranešdavo ir informuodavo apie viską, kas galėtų ištikti, šįkart to nenorėjo padaryti. Žinojo, kad ispanė labai ilgai gyveno Anglijoje, bet...

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 490
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #341 Prieš 1 savaitę »
   Nudelbė žvilgsnį žemyn. Bukai pažvelgė į grindis. Uoslę sukuteno malonus vyriškų kvepalų aromatas, sumišęs su... Vėjo ir to, ką Davinai įvardinti buvo gana sunku.
   Beviltiškai linktelėjo atsispirdama norui savanaudiškai paprašyti atsisakyti bet kokios minties apie ministeriją. Bijojo, kad teks stebėti, kaip pusvampyris lėtai, bet užtikrintai krenta į duobę, kurioje praleido tokį ilgą laiką. Bijojo, kad tuomet paluš ir ji pati. Pažadas, ištartas taip užtikrintai, atrodė toks trapus... Tačiau nuvijusi liūdnas mintis šalin pasistengė patikėti tuo, kuo tikėjo Fasiras. Galbūt išties viskas bus kitaip?
   -Kur?-sutrikusi tespėjo paklausti stebėdama, kaip vaikinas pradingsta lauke. Apsidairė. Gitara gulėjo atremta į fotelį, liūdnai žvelgdama į merginą, tarsi priekaištaudama, kad melodiją nutraukė viduryje. Tyliai atsidususi lengvais žingsniais pasiekė miegamąjį. Įdėjusi instrumentą į dėklą ir pastačiusi į vietą, kurį laiką svarstė, kuo derėtų apsivilkti. Nė nenumanė, ką Fasiras sumąstė, nežinojo, kam derėtų pasiruošti. Galiausiai užsivilkusi šiltą odinę striukę, užsitraukusi odines pirštines ir įšokusi į žieminius batus nusileido į apačią. Čia jau lūkuriavo juodaplaukis anglas, pakinkęs savąjį plieninį žirgą.
   Akies krašteliu pro tarpą išvydusi motociklą nejučia papurtė galvą tarsi prieštaraudama tam, kas turbūt jos laukė. Šalti, laukiniai, tokie tobuli ir negyvi žvėrys atrodė nuostabiai, vertė žavėtis ir jausti pagarbą jiems, tačiau Davina visiškai netroško vieno iš jų išbandyti. Ji buvo pratusi prie gyvo, prunkščiančio, žvengiančio ir laisvę jaučiančio žirgo. Visgi toptelėjo, kad vaikinas nusimintų, jei ji atsisakytų važiuoti, be to, buvęs ministras ne kartą jodinėjo su ja po laukus ant tikro žirgo, taigi šitai atrodė sąžininga.
   -Kur važiuosim?-nedrąsiai paklausė tebežvelgdama į motociklą, trumpam žvilgtelėjo į juodaplaukį. Drąsos ir ryžtingumo niekuomet nepritrūkstant, juto, kaip šios savybės išgaruoja palildamos ispanę vienui vieną. Galbūt motociklu ji ir nepasitikėjo, tačiau Fasiru pasitikėjo. Besąlygiškai.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Prisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1121
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #342 Prieš 1 savaitę »
   Kol Davina nusileido žemyn, jaunuolis darsyk spėjo nueiti į virtuvę. Vėliau - į svetainę. Į koridorių. Pašnekino kažkodėl žemyn nusileidusį Siklį ir pamintijo, kad rytoj reikės išsiųsti laišką į Khomrichą. Baltasis pelėdžiokas jau seniai nieko kito namie ir neveikė, tik lesė ir penėjosi.
   - Dar kiek ir tu būsi jau Siklių Maišelis, - burbtelėjo pusvampyris, pakasydamas paukščio viršugalvį.
   Įsižeidęs laiškanešys be garso purptelėjo aukštyn, sparnu vos neužkliudydamas besileidžiančios Davinos veido. Fasiras šyptelėjo merginai, dar pagalvodamas, ar tikrai ji šitaip nesušals. Atsiminė, kad visgi ji, kaip ir jis, žmogiškajai rasei nepriklauso - ech, atimdama iš jo malonumą paskolinti megztinį ar šiaip apsikabinti vien tam, kad ji sušiltų. Keista, kada gi jis įprato į visus save supančius padarus žvelgti tik kaip į žmones?
   Visgi dėl visa ko jaunuolis įbruko jai į rankas kepurę.
   - Bus šaltoka, - patikino juodaplaukis.
   Uždarė duris, bet neužrakino - šįkart jiedu keliaus be Baubo. Šis liks saugoti namų.
   - Į kelionės tikslą, - aptakiai „atsakė“ į klausimą savim visai patenkintas Fasiras. - Dar blogiau, tau teks užrišti ant akių raištį, - pridūrė jis, čia pat iš kišenės išsitraukdamas platų mėlynos medžiagos gabalą.
   Todėl, kad važiuoti turės laikydamasi už jo, ji veikiausiai netgi neturės galimybių sukčiauti. Pusvampyris, žengęs už nugaros ir net nelaukęs jos pritarimo, surezgė mazgelį, o tuomet jau stumtelėjęs prie motociklo, padėjo atsisėsti jai ir įsitaisė ant transporto priemonės pats.
   - Važiuojam, - pranešė jis, balse atsispindint šypsniui. Baubas plačiai atvėrė vartus, motociklo variklis užkriokė.
   Šalta, balta žiemiška saulė it gigantiška snaigė tirpo horizonte, o motociklas suko Godrikos Daubo miestelio venomis į rytus. Tik tada, kai nuo gyvenvietės buvo nutolta pakankamai ir keliautojų porą paslėpė prieblanda, užkerėtas žirgelis pradėjo kilti dangun, plieno gerklių aidais drasktdamas jau ne mažo miestelio tylą, o žvaigždėtą dangų.

[[Tęsinys čia]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina Murrell

  • Hilerė
  • ****
  • 490
  • Lytis: Moteris
  • Kalbėti - gamtos noras, tylėti - išminties.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #343 Prieš 1 savaitę »
   Papurtė galvą žvilgtelėdama į kepurę. Niekuomet šios nenešiojo. Ispanijoje jos netgi ir nereikėjo. Žiemos ten švelniai tariant nepanašėjo į padorias žiemas. Retai kada tekdavo apsivilkti šiltesniu megztiniu ar apsijuosti šaliku. Hogvartse galvos apdangalo taip pat nereikėjo, nuolat pasitarnaudavo apsiausto gobtuvas, paslepiantis ilgus, šviesius plaukus. Kepurės nereikėjo ir šįkart. Šilta striukė, viduje papuošta kailiu, bet kurią akimirką buvo pasiruošusi pasitarnauti savuoju gobtuvu. Po šia slėpėsi ir Varno Nago šalikas, šildantis kaklą. Dalelė Hogvartso.
   Padėjusi kepurę ant spintelės žengė laukan. Čia pat prisistatė šaltukas, tyliai į ausį šnabždėdamas nesuprantamus žodžius, nemaloniai nagais braižydamas veido odą. Akimirksniu toptelėjo, jog sėdėti priešais židinį buvo kur kas jaukiau. Visgi smalsumas vedė išsiaiškinti, ką Fasiras sumąstė.
   Matyti vaikiną tokį paslaptingą - neįprasta. Buvęs ministras visuomet savo planais ir mintimis dalindavosi su ja. Visgi toks paslaptingas juodaplaukis žaviajai lankininkei patiko. Tarsi nauja dalelė Fasiro, kurio iki šiol Davina nebuvo pažinusi.
   -Ne,-kategoriškai papurtė galvą žengdama atatupsta. Deja, pusvampyris buvo vikresnis, o ir pritarimo nelaukė. Skaisčiai melsvas akis paslėpė raikštis, viską apgaubė tamsa. Regis, sumanymas vaikinui išties patiko. Atrodė laimingas ir Davina galėjo prisiekti, kad net užrištomis akimis matė, kaip šis šypsosi.
   Padedama juodaplaukio užsėdo ant motociklo. Akimirksniu rankomis tvirtai, gal netgi kiek ir per stipriai surakino šio krūtinę. Ji ne tik pirmą kartą sėdėjo ant plieninio žvėries, tačiau negalėjo nieko matyti. Šitai kėlė šiokį tokį nerimą ir Davinai teko iš visų jėgų pasistengti, jog pavyktų šį nuslopinti. Dabar teliko tik kantriai ir ramiai laukti.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Prisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 1121
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #344 Prieš 1 savaitę »
   Prie durų šlitinėjo mieguisti, iš vakaro susikrauti lagaminai. Nors Ispanijoje praleisti Fasiras ir Davina ketino tik porą dienų, tiksliau, visą savaitgalį, daiktų įsidėti reikėjo. Kaipgi ir be lauktuvių, kai tėvai nematė Davinos šitiek laiko? Pusvampyris pasitrynė kaktą, mėgindamas suskaičiuoti, kiek mėnesių gyveno kartu su vilkolake uždarytas Godriko Dauboje, gigantiškame name, magijos paslėptame nuo pašalinių akių. Visgi mintys dar nebuvo įėjusios į dienos režimą bei nepasidavė skaičiavimams.
   - Paskubėk, - keldamasis iš lovos sušnabždėjo Fasiras, pasisukęs į susivėlusią tebetinginiaujančią merginą. - Arbatos ar kavos? - paklausė. 
   Neištvėręs dar uždėjo ranką jai ant galvos, iš garbanų padarydamas jau visišką varnalizdį, tokį, koks jai ir derėjo, turint minty jos pabaigtą Hogvartso koledžą. Tik tuomet atsistojo ir nucimpino į virtuvę. Išeinant pro duris auksinė akis užkliuvo už žiedo, jau kurį laiką spaudžiančio Davinos bevardį pirštą. Pirmosiomis savaitėmis kaskart jį pamatęs nusišypsodavo. Vėliau per kurį laiką įprato ir susigyveno su ta mintim, ir jau nebe taip kreipdavo dėmesį. Tik kaži, ar mergina apie tai pranešė savo tėvams - įdomu, ar jie bus tam nusiteikę, ar ne. Tai Fasą vis dar neramino, nors paklausti apie tai pačios sužadėtinės jis kažkodėl nedrįso.
   Ko gero, Baubas jau irgi nemiegojo, jei tik namų elfai miega apskritai, tik šįryt pusvampyris norėjo pusryčius ir arbatą pagaminti pats. Ispanijoje, jei tik Murrell'ai neišvarys būsimo žento atgal, nieks jam suktis virtuvėje neleis. Nebent tik stebėti, jei Marta leis pasimokyti iš jos ispaniškos virtuvės paslapčių. Virtuvė gardžiai prakvipo.
   Ne, neišvarys, Fasiras tai gerai žinojo. Murrell'ai buvo protingi tėvai ir Davinai rinktis būtų leidę pačiai, net jei jų sprendimas būtų ką nors reiškęs. XXI amžius buvo XXI amžius, tai jau ne tie laikai, apie kuriuos pasakojo tėvas, kai Fasiras, Ravenas ir Solveiga dar buvo visai maži ir gyvi. Žvilgtelėjo pro langą, bet ten, savaime aišku, vis dar buvo tamsu, kadangi žiemą saulė pateka ganėtinai vėlai. Keista, kad po kelių valandų jiedu atsidurs visai kitame pasaulyje.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 1 savaitę sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“