[Fasiras von Sjuardas]

   - Tik nesugalvok su tuo dirbti viena, - įspėjo Fasiras. - Skutely yra skyrius, faktiškai užimtas vien sugalvojusiais šito išmokti be mokytojo pagalbos.
   Regis, jam pačiam ten niekada ir neteko lankytis (ir ačiū dievui), bet gandai visgi sklido. Žiniasklaida irgi domėjosi tokiais atvejais, dėl pačių gyventojų saugumo į tokius neatsakingus piliečius formuodama pašaipų požiūrį. Tai buvo neabejotinai vienas iš geresnių žiniasklaidos atliekamų darbų. Kai kurių darbų, pavyzdžiui, besikartojančių mėginimų kaišioti nosį į jo praeitį ir asmeninį gyvenimą, jis nemėgo. Visgi, nors jis negalėjo nuslėpti mokęsis Hogvartse, Grifų Gūžtoje, bei praradęs šeimą mūšio metu, jam daugelį tokių dalykų, kaip gyvenamoji vieta, rasė ir bendri pomėgiai, pasisekdavo išsaugoti asmeniškus.
   - Tikrai išėjo, - linktelėjo galva jis. - Bus nesmagu, - nežymiai šyptelėjo.
   Murrell'ai jam ten buvo kaip šeima, o ne tiesiog kaip neaiškūs laikinam gyventi priėmę žmonės. Taip pat pusvampyris žinojo, kad pasiilgs ir Davinos, nors gal ši retkarčiais jį aplankys ir Londone ar Godriko Dauboje. Regis, mergina buvo minėjusi, kad turi butą Anglijos sostinėje, na, tiksliau šeima turi. Ne visada Viljamas Murrell'as, grįždamas iš ministerijos, dar galėdavo parkeliauti į namus Ispanijoje.
   - Jei viskas legalu, neturėtum bijoti papasakoti, - pašiepė von Sjuardas, gal jau numanydamas, ką pridirbo Miona.
   Neketino bartis bet kokiu atveju - grifė negalėjo įvykdyti žmogžudystės ar kaip nors pakenkti tetai, o jei Miona kažką ne tokio mielo ir gražaus padarė, tai teta to greičiausiai nusipelnė. Tas padaras visada buvo kaip rakštis subinėj - gal net ne rakštis, o... tai, kaip būna, jei prisėdi ant kaktuso. Sunkiai įsivaizduojamas blogis. Jau ir taip von Sjuardas ilgą laiką bemaž manipuliavo Miona, kad ši liktų su teta, kur jai buvo saugiau, kol dar ir tos situacijos gerai nesuprato. Dabar Hogvartso moksleivė juk jau buvo beveik suaugusi - kokią teisę ją auklėti jis dar turi?
   - Trukdysi? - nepatikėjęs pakartojo ministras. - Tu matei, kokio tai dydžio namas? Pasistengus galima po jį vaikščioti net nesusitinkant. Gali čia pasilikti, kiek tik tau reikės, - užtikrino jis, nepaminėdamas, kad du žmonės pas jį glaudėsi netgi... Penkerius metus? O kad Hera jau nebūtų tokia užknisanti, kaip puošeiva ir į alkoholizmą linkusi vela, jis jau buvo įsitikinęs daugiau nei šimtu procentu.

[Miona Hera]

   - Tai ne ne, - greitai nuginčijo Miona, mintyse jau svarstydama, ar kartais iš bibliotekos nebuvo pasiėmusi knygos apie burtininkų gebėjimus ir kai kurių įvaldymą. Lyg tais kažkur buvo, tereikėtų gerai pasiknaisioti po krepšiuką, dar vakar šiek tiek pertvarkė tą bertvarkę, nors velniai žino, kas tarp įvairių pergamentų ar drabužių ten dar slepiasi… - Aš žinau, kas mano jėgoms ir ne. Nerizikuosiu į Skutelį patekti darsyk.
Kalbėdama apie Skutelį pajuto vos vos dilgtelint randą ant pilvo. Hileris, suduodamas paskutinius gėralus, siūlė jį panaikinti, tvirtino, kad su vaistais galima jį beveik iki galo sutraukti, bet Miona kategoriškai atsisakė. Nebuvo iš tų, kurie verkšlendavo dėl gyvenimo paliktų žymių, kad ir kokie kažkam neestetiški, nenatūralūs ir per ryškūs būdavo.
Pagalvojus, keista, kad tokiu būdu buvo pažymėta jos ir Fasiro pažintis. Kažin, ką apie tai pasakytų būrėjomis besivadinančios bobutės žiobarų turgeliuose? Kita vertus, Miona prietarais netikėjo, tad ir prasmės apie tai galvoti nebuvo.
- Bet juk Ispanija, dvaras bei sanatorija niekur neprasmegs. Murrell’ai leido tau ten pabuvoti tikrai ne trumpą laiką, tad nemanau, kad tau išvykus durys užsivers su visu, - gūžtelėjo pečiais, spėdama, kad Fasirui ten patiko, ir bandydama jau galimai iš anksto kilusį ilgesį. Juk kaipgi galima bent šiek tiek neprisirišti prie malonių žmonių ir gražaus krašto, kuriame tiek daug laiko leidai?
Miona atsiduso. Ką gi.
- Šiek tiek... Na, tik šiek tiek pakoregavau.. jos atmintį? - lėtai tardama ir sverdama žodžius pagaliau pratarė Miona, žodžiuose slėpdama klausimą, kiek iš tiesų galima keisti ar naikinti žiobarams atmintį. - Bet ne stipriai! Tiek, kiek reikėjo.
„Tiek, kiek reikėjo“ buvo baisiai jau subjektyvus dalykas, ir šviesiaplaukė tai suprato. Bet ilgaplaukė turėjo vilties, kad galbūt von Sjuardas kaip ministras prie to pritemps reikiamą reikšmę ir daugiau neklausinės. Arba pasakys, kad čia nieko baisaus. Šitai būtų netgi dar geriau. Iki kol sužinos (arba ne), ką ir kaip koregavo Miona.
- Ačiū tau, - suvokusi, kad Fasiro nelabai ir perkalbės, dėkingai šyptelėjo ir tiek tepasakė aštuoniolikmetė. Baigus Hogvartsą bent kurį laiką, kol užsidirbs pakankamai pinigų, nereikės sukti galvos apie būstą Londone. Iš pradžių grifė planavo apie kokį darbuką tarp žiobarų, tačiau kartais pagalvodavo ir apie darbą kur nors burtininkų pasaulyje, galbūt net Ministeriją…
- Kai anąsyk matėmės… Na, seklių skyriuje, - staiga prisiminusi paskutinį apsilankymą Magijos Ministerijoje lėtai pratarė Miona ir ėmė kuistis po savo krepšelį, - aš grįžau atgal. Vis tik, reikėjo su tuo vyruku užbaigti pokalbį… kažkaip… Po velnių, kur jisai, - jau kiek susierzinusi sumurmėjo mergina. - A va! - Pagaliau ištraukė kažką suvyniotą į juodos medžiagos gabaliuką. - Taigi. Pasirodo, kad tada, kai taip dramatiškai išlėkiau, jisai dar nebuvo baigęs visko pasakoti. Ir man grįžus davė šitai, - išvyniojo peilį ir atsistojusi priėjo arčiau židinio. Ugnies atspindys blykstelėjo ant vis dar aštrių, šiek tiek lenktų plieninių peilio ašmenų. Šie nebuvo labai dideli, ilgio sulig plaštakos pločiu.  Ant nulakuotos tvirtos rankenos, sutvirtintos metalu, buvo dailiai išraižyti inicialai: „K. W.“.
- Jį rado po mano… gimdytojos pagalve tada, kai šioji tiesiog pranyko, - jau nebebijodama tiesos ir pagaliau su ja susitaikiusi persakė seklio žodžius. - Nenumanai, kieno tai vardo ir pavardės pirmosios raidės?

[Fasiras von Sjuardas]

   - Gerai, - sumurmėjo Fasiras, palikdamas šitą Mionos sąžinei.
   Bet kokiu atveju, jei kas, ją galbūt kiek pridabos Baubas. Grifai, kaip taisyklė, retai turėjo talentą rizikos matematikai, o per tragišką apsiskaičiavimą Fasiras ir Miona netgi ir susipažino. Turint minty, kur ji guldė savo galvą tada, klausimas, ar dabar kažkas pasikeitė. Ugninė galva židinyje to labai tikėjosi - juolab, kad situacija tada ir dabar labai skyrėsi - vienu atveju tai buvo nevilties, vienatvės ir vidinio neišrėkto įniršio apsėstas vaikas, ministrui labai primenantis jį patį prieš kelerius metus, kitu atveju tai tebuvo naudingas, nors ir pavojingas, mokslas. Vis tiek neužsimuštų, o šiokia tokia pamokėlė gyvenime niekada nepraeina pro šalį.
   - Taip, - palinksėjo von Sjuardas. - Tačiau ten buvau labai ilgai. Dabar labai ilgai gausiu dirbti be jokių atostogų, - išdėstė faktą.
   Kartais dėl šiek tiek švaistomo laiko jį užgrauždavo sąžinė, bet jis save ramino žinojimu, jog visa tai ėjo jam į iki tol ilgai alintą sveikatą. Turėjo vilčių, kad per beveik pusę metų atsistatinėjimo tai bus jaučiama ilgai ar net jau visam, jei sugebės išlaikyti save sveikame darbo krūvyje ir atsispirs kai kurioms pagundoms. Būtų velniškai nemalonu, jei Miona kada nors naktį išgirstų jį kliedintį. Dar blogiau, dabar jo naktinės šnekos galėjo išduoti dar daugiau dalykų, kuriuos jis norėjo išlaikyti paslaptyje.
   Pačiam buvo nemalonu suvokti, kad jis tiek daug mąstė apie viso asmeninio absurdo slapstymą.
   - Ką gi, - blausiai šyptelėjo namų šeimininkas. - Išlaikei pažadą man, turėjai pagaliau ja atsikratyti, - pasakė jis ir susiprato, kad netgi deramai nepasveikino jos su pilnametyste, užsikasęs savais rūpesčiais ir problemomis.
   Jai buvo jau septyniolika! Fasiras džiaugėsi, tam tikra prasme prisidėjęs prie to, kad ji pasiektų šią ypatingą amžiaus ribą saugi ir ne vieniša. Iš dalies tai atrodė tarsi to, ko pats jis negavo, padovanojimas kažkam kitam, gal netgi tėvo tylos atpirkimas. Et, kvaili gilinimaisi. Jis tik vylėsi, kad jo buvimas pasuko Mionos lemtį ir gal net moralę šviesesniu keliu - galbūt ją aplenks noras pabėgti nuo savęs ir savo praeities, noras, kuris, deja, neaplenkė jo paties.
   - Nėr už ką, - burbtelėjo juodaplaukis. Ugnis turbūt neperdavė numojančio delno judesio. - Kas tai? Per ugnį man sunku įžiūrėti, - tarstelėjo antgamtas, pasilenkdamas iš židinio į priekį. Bijojo nuo ugniavietės per daug nutolti - tai galėjo sąlygoti kilimo užsiliepsnojimą.
   Be abejo, pirmasis vardas, kuris šovė į galvą, buvo viceministro, nors inicialai ir ne visai atitiko.
   - Kaipgi galėčiau žinoti? - su nežymia pašaipa pasiteiravo ministras. Aukštos jo pareigos nereiškė, kad jis pažino visus Anglijos piliečius. - Įdomu. Ar neturėjai jokio pažįstamo tokiu vardu?

[Miona Hera]

Miona Fasirui šyptelėjo. Regis, jaunuolis suprato, kad neverta ta tema dar aušint burnos. Gal matė šviesiaplaukės pasitikėjimą savo jėgomis, o gal nusprendė, kad aštuoniolikmetė mąsto (arba pradėjo mąstyti) su galva. Kad ir kaip ten buvo, Miona buvo rami - Fasiras nesijaudins, o ir ji nėra kvailė. Juk daugybė burtininkų geba keliauti oru. Vargu, ar ji kaip nors apsižiolipins ir susikirs per egzaminą - juk net Hogvarstsą jau tuoj tuoj baigs, turint omeny, kad bent pusėje visų septynių, na, gerai, aštuonių  - Kokia gėda... - kursų pamokose nedalyvavo.
- Hm... Tik nepulk į visus tuos darbus stačia galva, o tai tie mėnesiai poilsio nueis visiškai perniek, - švelniai papriekaištavo juodaplaukiui. Nors ir džiugino toks jaunojo von Sjuardo galvojimas apie ateities planus - kad ir kokie ne visai apibrėžti buvo, bet vis tiek planai, - tačiau staigiai šokęs į senas vėžes laisvai galėjo ir vėl įklimpti į tą pačią tešlynę kaip ir prieš tai. Kita vertus, Miona ir pati nelabai galėjo kažkaip pamokslauti Fasirui. Savam kely pasitaikiusio purvo ruožo mergina vis dar neperbrido. Pastarieji įvykiai merginą kėsinosi tiesiog palaidoti po tos šlapios žemės sluoksniu, bet kažkodėl Miona dar atkakliai ieškojo už ko užsikabinti ir galųgalėj pasiekti pelkynės krantą.
- Peilis. Ant jo - inicialai K. W., - trumpai pristatė Miona. Apsakyti, kaip jis atrodė, nesivargino.
Po tolesnių jaunuolio žodžių mergina pajuto nepaaiškinamą norą pasinaudoti tuo peiliu. Nekantriai atsiduso.
- Na, nežinau, esi ministras, ryšių turi daugiau, galbūt žinai kokį žmogų, kurio vardas ir pavardė atitiktų šias raides, - skėstelėjo rankomis Miona, neatsargiai sušvytuodama peiliu. - Ir ne, tokių pažįstamų neturiu. Bet šiaip, įdomu, kas tokius peilius galėtų gaminti. Neatrodo kaip šiaip sau kažkoks dėl grožio, - sumurmėjo Miona, švelniai nykščio pagalvėle paliesdama ašmenis. Po trumpos pauzės, nutarusi, kad ga nevalia Fasirui savo bėdų permesti, greitai išbėrė: - Gerai, išsiaiškinsiu kur nors vėliau.
Tiesa, mergina nė nenumanė, kur tokiais klausimais išvis reikėtų kreiptis, bet mintis, kad ir vėl čia pastrigs, kažkodėl gąsdino. Apskritai, rudaakė nemėgo tokių palaidų galų, kurių josios gyvenime buvo akivaizdžiai per daug.
Grįžusi prie stalo vėl suvyniojo peilį ir įsidėjo į krepšį. Kava buvo jau kiek pravėsusi, bet vis tiek išgėrė likutį. Elfo kušint nenorėjo, tad tik ilgesingai pažvelgė į tirščius ir atsiduso.
Atsirėmusi ant atlošo padėjo galvą ir įsispoksojo į lubas. Net ir tos buvo mandriai apipaišytos. Juto, kaip jau greitai gali panirti į savas mintis, tad greitai pasigriebė pro šalį plaukiančią mintį, kurią, jei nenorėjo susipykti su ministru, privalėjo išdėstyti.
- Šiaip, Fasirai, jei jau leisi man čia gyvent, turi suprasti, kad taip apleisto sodo aš tikrai nepaliksiu. - Šypteldama kardinaliai pekeitė temą mergina.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Nesijaudink, - Fasiras bemaž nusišypsojo, kažkodėl pralinksmintas nedrąsios rūpesčio išraiškos.
   Apie keistą jųdviejų ryšį ir bendravimą, pradedant dar susipažinimo istorija, būtų galima parašyti ištisą knygą - gal ne tik šiaip biografiją, bet ir dalinai psichologinę ar net filosofinę. Gal netgi būtų galima įžvelgti keistą faktą, kad vienas buvo praradęs seserį, o kita - brolį, ir šitokiu būdu iš dalies abudu padėjo vienas kitam susitaikyt su netektimis. Galbūt netgi faktą apie karmos egzistavimą - šitoks ryšys atsirado tik tada, kai Fasiras nuoširdžiai nusprendė kažkam padėti, nors nieks nė įtaręs nebūtų, kad smuklėj sėdėjo ir nieko nedarė ministras. Čia jo motyvacija ir variklis buvo ne pasmerkimo baimė, o grynas... Gėrio troškimas? Etika? Kaip pavadinti tokią keistą būseną, kai nė nemąstydamas atsistoji ir pastatai savo saugumą (galgi čia nedramatizuosim, sakydami, jog gyvybę) už nepažįstamą žmogų?
   - Neįsivaizduoju, tačiau galbūt būtų galima surasti specialistą, galintį tuo užsiimti, - sumurmėjo von Sjuardas.
   Savaime aišku, jis būtų galėjęs bent kelis asmenis, kuriems šie inicialai tiktų, įvardyti, tačiau... Kai šitaip pradedi ieškoti žmonių, įgyji mąstymo ydą - kiekviename žmoguje įžvelgti tai, ko galimai ieškai. Pavyzdžiui, kiekvieną žmogų matyti kaip savo galimą konkurentą. Kaip galimą plėšiką. Kaip galimą partnerį. Kaip galimą tėvą, jei kalbėsim apie šį konkretų atvejį.
   - Padėsiu, kai grįšiu, - pažadėjo Fasiras.
   Kol Miona gėrė kavą, ministras kantriai palūkuriavo, susimąstęs stebeilydamas į vietą, kur ką tik stovėjo Baubas. Prieš kelias dienas ar savaites buvo nurodęs elfui surasti vieną adresą, jei tik pavyktų, tik dabar dar nebuvo drąsos paklausti, ar būtybei pavyko įvykdyti šią užduotį. Juolab, kad tai dar atimtų iš jo dalį ramybės, kurios taip norėjosi dar tas porą savaičių.
   Į kitą Heros mintį von Sjuardas sureagavo kitaip - su kiek surauktais antakiais ir nesmagia šypsena. Savaime aišku, jo ūkinis pastatas buvo apgriuvęs ir apžėlęs, už namo buvo netvarkinga kvidičo aikštė ir sodas atrodė, na, nelabai jau kažkaip, nors kartkartėm elfas savavališkai ten patvarkydavo. Gėlių nebuvo, tik gal kiek per aukšta žolė, neveikiantis apsamanojęs fontanas ir keli raudonų dobilų guotai. Von Sjuardas būtų galėjęs paprašyti Baubo išpuoselėti aplinką, bet po to, kai neliko Helijaus ir Amikos... Ministras į namus težvelgė kaip į urvą, į kurį grįždavo pamiegoti ir nusiimti kaukės. Dabar prisiminti klaikią sodybos išvaizdą net nebuvo malonu.
   - Nejaugi tau malonu būtų užsiimti ta betvarke? - nesmagiai pasiteiravo. - Jau būčiau prašęs ir Baubo, kad tai sutvarkytų, tu prie to nesivargink.
   Iš ugnies pasklido pašalinių garsų - ne tik traškėjimo. Faso galva trumpam dingo, bet po kelių sekundžių vėl atsirado.
   - Turiu užleisti židinį, - pasakė von Sjuardas. - Spėju, susitiksim po dviejų savaičių. Ko norėtum lauktuvėms? - pasiteiravo, blausiai šyptelėdamas.

[Miona Hera]

Miona susiraukė. Ar „Nesijaudink“ reiškė, kad Fasiras dabar jau brandesnis žmogus, suvokiantis sveikatos kainą, ar tai reiškė, kad jisai manosi pasikrovęs pakankamai energijos, kad galėtų vėl grįžti į tą ritmą, per kurį šitaip nuvažiavo... žemyn? Klausti atrodė beprasmiška. Mergina abejojo, kad dabar galėtų kažką pakeisti. O va kai grįš…
- Žiūrėk tu man, - prisimerkusi suniurnėjo.
Iš dalies aštuoniolikmetę vis dar graužė sąžinė. Galėjo juk per tuos metus jį aplankyti. Kad ir kaip pačiai ten buvo su dvasios reikalais, reikėjo nustumti tą išdidumą ar tai kažkokį kartėlį. Reikėjo ignoruoti mintį, kad gal jis nenorėjo jos matyti ir įsiveržti į tą jo išblizgintą kabinetą su noru atskaityti gerą moralą. Tada būtų pamačiusi, kad jam blogai, ir galbūt kažką pakeitusi. Neleidusi jam taip suklupti ir kristi į tirštą egzistencinę tamsą. Ir nors ji džiaugėsi, kad Fasiras dabar po truputį jau gavosi, pamažu tvarkėsi su savimi pačiu ir gydėsi žaizdas, merginos paširdžius vis tiek maudė mintis, kad ji nebuvo to dalis. Kad tai kažkas kitas, kažkas nepažįstamas gelbėjo Fasirą, o ne toji, kuri pati sau tyliai vadino jaunąjį von Sjuardą draugu.
- Ne, nereikia, kaip nors pati, - papurtė galvą Miona. - Jei nesužinosiu, vadinas, ir nereikėjo. Visgi ji, mano biologinė motina, mane atidavė. Nemanau, kad po šitiekos metų mano vertė jos akyse pasikeitė, - gūžtelėjo pečiais. Bandė kalbėti atsainiai, bet balse vis tiek nuskambėjo skausmo nata. Kad ir ką ji begalvojo, Fasiro pagalbos neatsisakė: - Jei tik nori…
Ar jai tik pasirodė, ar tamsiaplaukiui nelabai patiko tai, kad tarp Mionos žodžių galėjai įskaityti  „Tavo sodnas - betvarkė“?
- Tai aišku, kad taip! Juk smagu!.. Ne ne ne, Baubas ir taip darbų turi. Dar ir sodą užkrauti vargšui... Nagi, Fasirai, negaliu už dyką čia gyvent, - Ir negaliu gyventi, kai aplink tokia betvarkė, - mintyse užbaigė.
Turint omeny, kad ankstesnių Mionos namų sodas buvo išpuoselėtas jos ir Adelaidės rankų, merginai net širdį skaudėjo žvelgiant į tą kadais tikriausiai buvusį įspūdingą, o dabar jau kerpėm, samanom ir vos ne žolėm apaugusį fontaną ar tais į parkelį, kuris dabar panešėjo į miškelį.
Išgirdusi, kad Fasiras jau turi eiti, kiek paniuro. Lyginant su tuo, kiek laiko von Sjuardas buvo iškeliavęs, pokalbis atrodė labai jau trumpas. Atsidususi atsistojo ir priėjo arčiau židinio atsisveikinti.
 - Nieko nereikia, - šypsodama numojo ranka. - Geriau pažadėk, kad būsi atsargus, kad ir kas benutiktų. Juk žinai, kaip čia dabar yra… - surimtėjusi nutęsė, nenorėdama per daug išsiplėsti. - Tik tiek ir tenoriu, - blausiai nusišypsojo ir staigiai suplojo rankom. - Gerai, nebetrukdykim žmonių. Labanakt, Fasirai. Sėkmės tau.
Netrukus ugnis židinyje degė kaip prieš tai degusi. Mergina žvilgtelėjo į laikrodį ant riešo ir susimąstė. Iki traukinio dar buvo likusi kiek daugiau nei valanda. Jei paskaičiavus gerai, tai  turėjo apie keturiasdešimt minučių laisvo laiko.
Vėl išgirdo pokštelėjimą ir pakėlusi galvą nusišypsojo. Baubas surinkinėjo josios paliktus indus - sausainių lėkštė, beje, buvo pustuštė.
- Ačiū, Baube, - šiltai nusišypsojo šviesiaplaukė. - Aš, jei neprieštarausi, dar pasižvalgysiu po namą ir aplinką, ir tada jau trauksiu, gerai?

[Fasiras von Sjuardas]

   Kaip tik pasibaigus lietui, pavakary į Godriko Daubą įsuko taksi. Paprastas, senas, blerbiantis, vairuojamas tradicinio ūsuočiaus raudonu veidu. Prariedėjęs pagrindine miestelio gatve sustojo prie bažnyčios, kurį laiką pastovėjo ten neužgesindamas variklio, o dviems siluetams iš jo išlipus čia pat apsisuko ir nudūzgė tolyn.
   „Kaip keista grįžti...“
   Pilvotas bičas ryža ševeliūra ir karvės grandine ant įdegusio kaklo atsiduso, į rankas pasiimdamas porą nemažų lagaminų. Išplečiamieji kerai buvo nesunkiai susekamas daiktas, todėl pasikliauti teko paprasčiausia žiobariška daiktų persigabenimo „įranga“. Netgi šluotas, su kuriomis atvyko į Angliją, Fasiras ir Viljamas paprasčiausiai pradangino. Kelionė užtruko labai netrumpai, tad vos atvykę jie pasuko į Godriko Daubą. To priežastis buvo ne tik poilsio poreikis, tačiau ir noras patikrinti, ar jie turės kokią nors apysaugę vietą apsistoti. Nors ir naivu buvo tikėtis, kad ministerijos puolėjai niekaip nesužinotų, kur gyvena ministras, nors ši informacija buvo pridabojama nuo viešumo.
   Vieta, kur gyveno Fasiras, buvo tuščia. Šlapios varnalėšos, varvančios po lietaus dilgynės ir vidury erdvaus ploto stovintis elektros stulpas. Vaizdas toks neįprastas, kad minutėlę pats užsimaskavęs ministras sudvejojo, ar tai iliuzija, ar realybė. Baubas turėjo gerokai pasižaisti su magija, kad taip drastiškai pakeistų jo buvusios sodybos vaizdą - sukurti tokią įtikinamą haliucinaciją, perdirbti miestelėnų atmintis ir rūpestingai apgalvoti apsauginius kerus.
   - Baube? - ugniaplaukis sugrįžėlis stovėjo maždaug ten, kur manėsi esant vartus.
   Sekundėlė kita ir tikrasis namų atvaizdas pamažu išryškėjo prieš jo akis. Fasiras žvilgtelėjo į savo palydovą aurorą ir į kiemą įžengė pirmas. Įtampos išvargintoje galvoje skambėjo kažkokia daina apie grįžimą į namus, galbūt viena iš tų, kurias mokėsi būdamas Ispanijoje.
   - Pagaliau, - atsikvėpė Fasiras, nuspausdamas durų rankeną.
   Iš virtuvės švelniai padvelkė kava ir ką tik iškeptais sausainiais - namai pasitiko šiltai. Triukšmą išgirdęs atskrido baltasis pelėdžiokas Siklis, bet išvydęs du nepažįstamus vyrus sutrikęs nutūpė ant laiptų turėklų burbulo. Priešais Fasirą išdygo Baubas, kurio veide galėjai įžvelgti šiokį tokį sutrikimą dėl von Sjuardo maskuotės pasirinkimo. Elfui spragtelėjus pirštais durys už Fasiro ir Viljamo užsivėrė ir užsirakino.
   - Labas vakaras, - vyptelėjo jaunuolis, padėdamas lagaminus ant žemės. - Judu čia vieni? - paklausė Baubo, tuomet išsitraukė iš kelnių kišenės lazdelę, bakstelėjo ja sau į pasmakrę ir atgavo tikrąjį pavidalą.

[Davina von Sjuard]

   Tamsiai rudų, kone juodų plaukų savininkas, kuris akivaizdžiai per daug dėmesio savo plaukams neskyrė, didžiąją kelionės dalį tylėjo. Lūpas praverdavo tik tuomet, kai būdavo priverstas. Fasirui uždavus klausimą ar nebeturėdamas, kur dėtis. Buvo per daug paskendęs savo mintyse, kad leistųsi į pokalbį. O galbūt nenorėjo.
   Pagaliau keistai rudoms, lyg primenančioms žalias akims nuslydus. Godriko Daubos gatvėmis, kiek lengviau atsikvėpė. Kelionė pavyko puikiai. Bent jau kol kas. Jie sveiki ir gyvi pasiekė Fasiro von Sjuardo namus. Derėjo bent jau šyptelėti.
   Paėmęs į rankas kelis sunkius lagaminus netardamas nė žodžio Vilas koja kojon žingsniavo kartu su juodaplaukiu. Akys buvo keistai apsiblaususios. Slėpė nuovargį, kurį sukėlė kiek per ilga, varginanti kelionė.
   Kerams išsisklaidžius ir priešais atsivėrus jaunojo von Sjuardo namų vaizdui, vyriškis šyptelėjo. Kurį laiką dvejojo, tačiau jausdamas nuovargį ir nusprendęs komplimemtus pasilaikyti sau, tylėdamas žengė vidun. Kūną apėmė keista palaima. Netrukus padėjęs lagaminus galės pailsėti, atsigauti.
   Uoslę sukuteno malonus kavos ir dieviškai skaniai kvepiančių sausainių aromatas. Viljamas šyptelėjo. Fasiro namai akimirksniu ėmė patikti Murrell.
   Atsargiai padėjęs lagaminus ir trumpai nužvelgdamas matomą vaizdą kurį laiką dvejojo. Atgauti savo išvaizdą ar vis dėl to pasilikti...
   Giliai įkvėpė. Anksčiau ar vėliau... Beveik juodi plaukai atgavo tikrąją spalvą. Ilgos, šviesios sruogos it gyvatės nugulė ant gležnų merginos pečių. Išblyškusią vyriškio odą pakeitė švelniai įdegusi bronzinė. Dar niekada gyvenime ji taip nesidžiaugė atgavusi savo tikrąjį pavidalą.
   Žengusi žingsnį švelniai įspraudė savo delną į vaikino. Skaisčiai melsvos akys kantriai laukė. Ji žinojo, kad Fasiras už šią apgavystę nepadėkos ir tikrai nenusišypsos.

[Miona Hera]

Kad grįžo, Baubui pranešti nereikėjo. Pastaruoju metu į ministro namus parkeliaudavo it laikrodukas tuo pačiu metu, taip pat vėlai. Kaip visada gal pusvalandį mėtydama pėdas, o tada su nešykle tiesiog dingdama ir atsirasdama Godriko Dauboj. Kad nesusektų.
Kava, kaip ir sausainiai, jau garavo ant virtuvės staliuko. Svetainė Mionai buvo per puošni patalpa (ir per didelė) vienai valgyti, tad su Baubu sutarė, kad geriau jau tegu nesivargina jai nešioti, tiks ir tas gardžių kvapų kampelis.
- Aš tuoj, - sustojusi prie kiek pravirų virtuvės durų išspaudė Baubui ir laiptais pavargusiai užlipo į antrą aukštą.
Kambaryje, kurį Fasiras Baubui buvo prisakęs paruošti, jei Miona čia vis tik gyvens, buvo tamsu, tačiau mergina žvakių nedegė. Norėjo kuo greičiau nusimesti tą prakeiktą užeigos uniformą ir lįsti į juodus džinsus ir ne ką šviesesnį megztinį. Nors mieliau išvis būtų išsidrėbusi lovoj, o ne ėjusi gurkšnoti kavutės su namų elfu. Tačiau tas nebylus, tik Baubo akyse įžvelgiamas prašymas ateiti ir pavakarieniauti vertė visada nulipti žemyn ir ką nors įsimesti į tuščią skrandį. Tik Miona per daug nesigilino ir nesuprato, kad namų elfas iš tiesų darė tai ne dėl savęs, o dėl josios.
Plaunant rankas akimirką pasidingojo, kad vanduo nusidažė rausvai. Sumirksėjo. Vanduo vėl tapo skaidrus kaip ir prieš tai. Šiek tiek pašlakstė  įdegusį, bet išbalusį veidą ir galųgalėj ėmė leistis žemyn.
Laiptai negirgždėjo. Kur  tau ten girgždės, kai lipa toks lengvas, kad,  rodos, vėjas galėtų nunešti, žmogus. Tačiau kad ir kokia buvo paskendusi savose mintyse, tamsiaplaukė vis tik išgirdo balsus. Aidėjo šie iš virtuvės. Miona sustojo ant trečio nuo apačios laiptelio ir įsiklausė. Negalėjo būti… Ne…
Kiekvieną dieną meldė, kad Fasiras dar būtų gyvas, bet tuo pačiu prašė, kad niekada čia negrįžtų. O dabar tarėsi girdinti jo balsą. Juk negalėjo jis būti haliucinacija, juk ne?
Kūnas judėjo greičiau už mintis. Kiekvieną dieną vis iš naujo galvotas planas, ką darytų, jeigu čia ateitų kas nors nelaukta, dingo, atsirado tik pavienės detalės. Nesistengė eiti tyliai. Bet kas galėjo būti vilkolakis, vampyras ar dar koks biesas ir girdėti ją iš toli. Net jau tada, kai buvo viršuj.
- Immobulus, - taikydama į šviesiaplaukę merginą netikėtai ištarė Miona. Netruko nei sekundės, kai juodų, tik kiek žemiau pečių siekiančių plaukų savininkei ištarus iš Fasiro rankų buvo išmušta lazdelė, o patį jaunuolį apsivijo virvės. Miona nekreipė dėmesio į tai, ką nori pasakyti Baubas. Nukreipė lazdelę į von Sjuardą ir įdėmiai stebėdama kiekvieną krustelėjimą tame kambaryje iškėlė kairę ranką taip, kad šiek tiek nusmuktų rankovė ir atsidengtų apspuręs, nublukęs tamsus kaspinas. 
- Ką šitai man reiškia? Atsakyk. Kodėl jį ryšiu?
Kad ir kaip norėjo, kad Fasiras būtų tikras, kas nors galėjo netgi namų elfą kažkokiu būdu apgudrauti. O gal visa tai tėra paskutiniu metu vis dažnėjanti haliucinacija?

[Fasiras von Sjuardas]

   - Ne, iš darbo jau grįžo ir panelė Miona, - maloniu balsu atsakė Baubas ir pusvampyriška klausa jau fiksavo tylų grindų girgždesį iš antro namo aukšto.
   „Kaži, iš kokio darbo?“ - pamintijo von Sjuardas, gavęs šitokį atsakymą.
   Tuo pačiu metu Fasiras pajuto šilumą savo delne. Nesuprato, kad tai galėtų būti, tad pasisuko į savo palydovą, aurorą Viljamą Murrell'ą (deja, kol kas su kitais aurorais susisiekti nebuvo pavykę, tad visą kelionę jo apsaugininkas buvo šis žmogus).
   Krūtinė užšalo, akys išsiplėtė - Fasiras neatsiminė, kada dar buvo taip išsigandęs. Gal net tada, kai rudenėjančiam šaltam miške susitiko Edgar'ą ir susigaudė per plauką nepraradęs gyvybės. Turbūt būtų ir tada taip išsigandęs, tik dėmesys dėl prastos sveikatos buvo taip atbukęs, kad gal ir iki šiol von Sjuardui dar buvo sunku susigaudyti, ar tas vakaras buvo tikras, ar ne.
   - Ne, kodėl... - nervingai persibraukė per kaktą delnu ir vis dar atsisakydamas patikėt absurdu, kad visą dieną buvo maustomas. Visą dieną jis rizikavo ne tik savo, bet ir Davinos gyvybe. Kaip Murrell'ai galėjo tai leisti? Kaip ji galėjo juos pergudrauti?
   Teoriškai, Viljamas galėjo patikrinti jį, pasiversdamas į savo dukrą. Bet ne, absurdas. Jis nepultų į tokius tragiškus kraštutinumus.
   O tuomet - antras akibrokštas. Fasiras pajuto, kaip lazdelę nematoma jėga šiurkščiai išlupa iš pirštų, kūną suveržia virvės taip, kad ir pusiausvyros nebeišlaikysi - juodaplaukė galva skaudžiai luposi į sieną ir netikėtai užpultas jaunuolis susmuko koridoriaus kampe.
   „Kokį velnią?..“ - Ispanijos turistas iškėlė galvą, kad įsižvelgtų į tamsaus silueto veidą. Jis buvo lengvai supakuotas ir nudusintas - vos tik pasijautė kiek saugesnis. Veidas bemaž nebuvo pasikeitęs, tačiau juodi plaukai jį rėmino visai kitaip, tad netgi būtum galėjęs sudvejoti, ar čia tas pats žmogus.
   - Miona?.. - sušvokštė Fasiras ir lazdelė buvo nukreipta į jį. Sudorojo kaip vaikutį.
   Tik išgirdęs klausimą ir pažvelgęs į juodą virvelę, tebemataruojančią ant merginos rankos, ministras staiga susigaudė, kodėl jie buvo pasitikti su begaline šiluma ir svetingumu.
   - Tai tavo šeimos tradicija, kai miršta artimas žmogus, - pasakė jis. - Turėjai jį ryšėti metus, nors tai darai jau žymiai ilgiau. Prieš Kūčias tau jį įrišau į plaukus, - atsiminė dar vieną faktą, kuris jau užtikrintai turėjo įrodyti čia esant jį, o ne ką kitą.
   Dėl šitokio atsargumo Fasiras von Sjuardas viduje neregėtai didžiavosi šia mergina. Ji neprarado budrumo jausmo ir net žinodama, kokia galinga namų elfo magija saugo šį namą, nusprendė viską patikrinti pati. Visgi kažkas jos niauriose akyse dabar jam nepatiko. Ar tik nebus apsikeitę vietomis?

[Davina von Sjuard]

   Klausa gaudė garsus, menkiausius garsus. Vėjo gūsius, kažkur vos girdimai tiksintį laikrodį ir grindų girgždėjimą antrajame aukšte, tačiau viskas, net ir namų elfo, regis, Baubo balsas nublanko prieš Fasiro reakciją. Auksinės akys taip prikaustė merginos žvilgsnį, kad šiai nė nereikėjo sustingdymo kerų. Ji tikėjosi priekaištų, riksmų, pusvampyrio neapykantos, bet ko, tačiau tik ne tokių išsigandusių auksinių akių. Ne abejojo, kad šį žvilgsnį prisimins visą likusį gyvenimą.
   Šviesiaplaukės delnas išslydo iš vėsios vaikino rankos. Žengė atatupsta. Dar žingsnis ir būtų nugara trenkusis į sieną, laimei, stabtelėjo pačiu laiku.
   Akimirksniu ėmė gailėtis savo sprendimo. Auksinės akys žvelgė taip, tarsi priešais būtų stovėjęs didžiausias pasaulio nusikaltėlis. Ji nepakluso jam, nepakluso savo tėvams ir apgavystės būdu stovėjo šalia Fasiro vien tik dėl to, kad būtų tikra, jog šis bus saugus, kad nereiktų kraustytis iš proto ir nerimauti visą laiką.
   Sureagavo per lėtai. Per daug lėtai. Dar kartą nuvylė Viljamą. Visi mokymai, treniruotės, viskas veltui. Per daug dėmesio sutelkusi į Fasirą nepastebėjo, kaip laiptais nusileido trečia persona. Juodaplaukė mergina, kuri, kaip Davina spėjo pagal pusvampyrio pasakojimus, buvo Miona. Buvusi grifukė, kuria Soreno sūnus rūpinosi ir saugojo, leido pagyventi savo namuose. Būtų džiugiai šyptelėjusi, deja, nespėjo. Vos keleriais metais jaunesnė nepažįstamoji puolė abu antgamtikus kerais.
   Skaudžiausias smūgis sekė vėliau. Negalėdama pajudėti negalėjo padėti jaunajam von Sjuardui. Vilkės ir savisaugos instinktai klykte klykė prašydami imtis kokių nors priemonių. Reikalaudami, kad šviesiaplaukė nestovėtų vietoje ir ko nors griebtųsi, deja...
   Skaisčiai melsvose akyse atsispindėjo skausmas. Buvo per daug skaudu matyti, kaip žmogų, dėl kurio leidosi į visą šią kelionę, puola kerais, o šiam praradus pusiausvyrą skaudžiai susitinka akistatoje su grindimis.
   Liaukis... Prašau...
   Ji puikiai suvokė, kodėl Miona taip elgėsi, tačiau stebėti kenčiantį vaikiną žaviajai lankininkei buvo neapsakomai sunku.

[Miona Hera]

Miona nenorėjo, kad Fasiras taip skaudžiai tėkštųsi ant grindų, bet kitaip ir negalėjo. Nebuvo tikra, kad tai nėra josios vaizduotės žaismas, nebuvo tikra ir dėl to, ar nepadarė klaidos ir nepaliko kur nors pėdsako, lengvai atvedančio iki Fasiro, o dabar ir jam vis dar ištikimos draugės namų.
Miona tyliai iškvėpė. Bijojo ne to, kad ją pagaliau kas nors panaikins nuo žemės paviršiaus. Labiau baiminosi, kad išdavusi pati save dabar per kvailumą ir aplaidumą kažkaip išdavė ir Fasirą.
Bet ministras atsakė teisingai. Žibančiom auksinėm akim jaunuolis nesuklydo. Mionai to užteko. Mostelėjusi lazdele panaikino kerus - pirmiau nuo Fasiro, o tada nuo šviesiaplaukės merginos. Tačiau pasiliko ten pat, niekur nesijudino. Nedrįso eiti arčiau von Sjuardo, kad ir kaip norėjo įsitikinti kad jis sveikas. Vis tiek bijojo, kad jei tik pamėgins, tuoj viskas paskęs rūke ir ausyse dar aidint kraupiam juokui atsibus tam pačiam tamsiam antro aukšto kambary.
Bet kažkas buvo kitaip nei sapnuose. Fasiro akyse nematė kančios, nematė jo akyse šviečiant žodžio „Žudikė“.
- Fasirai… - galųgalėj drebančiu balsu sušnibždėjo ir skubiai žengtelėjusi porą metrų rankom stipriai apsivijo draugą. - Tu čia…
Ką pasakyti, nežinojo. Pavieniai žodžiai sprūdo jai iš delnų, todėl tik stipriai spaudė vaikiną ir džiaugėsi, kad vis dar tebebuvo čia, prie virtuvės, neprabudo, kad neteko klausytis tos niūrios, slegiančios tylos, o girdėjo kvėpuojant  Fasirą. Regis, gyvą, kaip niekada.
Bet ką jis čia veikė?
- Dieve brangus, Fasirai, - galiausiai atsitraukusi ir jau su siaubu žiūrėdama į auksaakį ištarė juodaplaukė, - ką tu čia veiki? Ir ką ji čia veikia ji? - mostelėdama lazdele į, kaip spėjo, Daviną Murell ir susirankiojusi stiprybės trupinius jau griežčiau baigė Miona. Mandagybėms jėgų nebuvo. Šiuo metu svarbiausia buvo sugalvoti, kaip apsaugoti abu jaunuolius. Nors, tiesa, svarbiau Mionai vis tik buvo Fasiras.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras stebeilijo į Mioną, lūkuriuodamas, kol jo atsakymas bus patvirtintas ir pripažintas. Dar sekundėlė ir keistai apsiblaususių akių mergina panaikino kerus - ir nuo von Sjuardo, ir nuo Murrell (kol kas). Juodaplaukis atsistojo, pasitrynė kaklą ir rankas, mat šiurkščios ir veržiančios virvės nebuvo itin maloni patirtis, ir dar, kai šitaip pokšteli po šitiek laiko vos grįžus į namus, nors ir nebūtų galima sakyti, kad būtų tų namų taip neregėtai išsiilgęs. Visgi Godriko Dauba buvo vieta, kurioje jis buvo praleidęs jau devynerius metus, o ir iki tol, kol čionai atsikraustė, juk karts nuo karto apsilankydavo. Tad visgi ši vieta jį jau mažumėlę traukė sugrįžti. O dabar jis čia vėl nebebuvo vienas.
   Jaunuolis pasisuko į Daviną - regis, jai irgi viskas buvo gerai, nors Fasas vis dar negalėjo susitaikyti su tokia apgavyste ir jos buvimu čia. Bet dabar pirmenybę skirti reikėjo ne tam.
   - Šaunuolė, kad patikrinai, - išsyk pagyrė Mioną ministras, šyptelėdamas, mat iš tikrųjų džiaugėsi ją pagaliau matydamas.
   Labai netikėtai apkabintas juodaplaukis žengtelėjo atgal, bet irgi apsikabino pusmetį (o jei rimtai - tai ir daugiau kaip metus) nematytą draugę. Užjuto keistą drebėjimą jos balse, suprato, kad kažkas galimai vyko labai negerai. Mionai nebuvo būdingas šitoks elgesys. Bet Fasiras laikėsi kantrybės - minutė po minutės ir viskas išaiškės, bent jau šitaip jis vylėsi.
   - Norėjau pats grįžti į Angliją ir išsiaiškinti, kaip čia viskas. Žiniasklaida blokuojama, apie ministeriją beveik jokios informacijos negaunam, - dėstė reikalą Anglijos magijos ministras. - Juolab, kad ir mėginti susisiekti nėra saugu, o norėjau įsitikinti, kad jūs saugūs. Gavau žinių apie mūšį ne tik iš tavęs, - pridūrė jis. 
   Bjaurus reikalas, bet toje pelkėje dalyvavo kone visi jo artimi žmonės - gal tik Edgar'as ne, nors sprendžiant apie jo keistą prasidėjusią neapykantą antgamtams, pusvampyris niekaip negalėjo būti užtikrintas, kad čia krikštatėvis nebus pridėjęs sidabrinės rankos.
   - Ką čia veikia ji, - atsiduso Fasiras, pasisukdamas į merginą ir suspausdamas lūpas. Sekundėlę patylėjo. - Neįsivaizduoju.
   Von Sjuardas pakraipė galvą, negalėdamas susitaikyt su realybe.
   - Beje, jūs turbūt dar netgi nesat pažįstamos, - susigaudė jis, nors ir abiem buvo mažumėlę pasakojęs apie viena kitą. - Davina, tai Miona, mano draugė ir turbūt beveik sesuo, - nežymiai vyptelėjo jis, žvilgsniu klausdamas, ar buvusi grifė sutiks su šitokiu apibūdinimu. - Miona, tai Davina... - mažumėlę užtilo, vis dar susinervinęs ir dėl šito melo, ir dėl išpuolusios supažindinimo situacijos. Tiek tos, Miona turi teisę žinoti. - Mano mergina, kuri turėjo likti Ispanijoje, bet sugalvojo visus apgauti ir įkišti galvą į ugnį.
   Bestoviniuodamas savo namo koridoriuj Fasiras susigaudė, jog vis dar dėvi žymiai per didelius ir tragiškai įsiėdusius drabužius, kurie puikiai tiko ryžam žiobarui, kurio išvaizdą jis buvo nusikopijavęs ir pasiskolinęs. Plagiatas.
   - Baube, paruošk vakarienę ir... - „patį drėgniausią rūsio kampą su grandinėmis“, - kambarį Davinai, - sukomandavo von Sjuardas. Vėl priekaištingai ir netikėdamas tuo, kas vyksta, nužvelgė ispanę, tada, žymiai atlaidžiau, į Mioną. - Einu pasikeisti šitos tragiškos aprangos, aš greit, - burbtelėjo, kuriam laikui dingdamas į trečią namo aukštą.

[Davina von Sjuard]

   Virvės atsilaisvino išvaduodamos kartu ir Soreno sūnų ir šviesiaplaukę ispanę nuo kančių. Matyti kenčiantį brangų žmogų buvo kur kas sunkiau ir baisiau nei visa tai kęsti pačiam. Šimtus kartų mergina stebėjo, kaip kenčia jai svarbūs žmonės, ir šimtus kartų būtų mielai sutikusi apsikeisti vietomis vien tam, kad šiems netektų klykti iš skausmo, o švelniai melsvoms akims to stebėti. Kiek savanaudiška, tačiau per ištisus metus patirtų nuotykių užteko, Davina nebenorėjo daugiau to išgyventi. Turbūt būtent dėl to čia ir atvyko ir visai nesvarbu, kokiu būdu, tik... Ji nesugebėjo apsaugoti Fasiro nuo užpuolimo. Gerai buvo tai, kad priešais stovėjo Miona, mergina, kuriai lygiai taip pat rūpėjo pusvampyris, o ne koks nors ministro mirties trokštantis asmuo.
   Tai, kad burtai buvo panaikinti, mėlynakė neiškart pastebėjo. Eilinį kartą prarado budrumą. Kaip lengva nukreipti dėmesį, jei tik kankini mylimus žmones.
   Vilkolakės veidą papuošė šypsena. Paprastas, niekuo neišskirtinis gestas sukėlė džiugesį. Matyti Mioną, apglėbusią pusvampyrį ir džiūgaujančią, kad šis sveikas, žinoma, ne jaunosios Murrell dėka, buvo neapsakomai smagu. Būtum galėjęs pamanyti, kad išsiilgusi ir išsigandusi sesuo spaudė savo glėbyje brolį pražuvėlį. O panašumų šie išties turėjo. Pirmiausia tai, kad abu buvo juodaplaukiai, liekno sudėjimo ir... Ne, akys išdavė, kad šių nesieja jokie giminystės ryšiai.
   Dailių bruožų veidą šypsena akimirksniu apleido vos tik pokalbio tema nuo ministerijos nukrypo apie ją. Skaisčiai mėlynos akys atsiprašančiai žvelgė į auksines. Galiausiai lėtai nuslydo į grindis. Jautėsi, kaip maža mergaitė, prasikaltusi ir barama tėvo. Ji pasielgė nederamai, tačiau tik dėl to, kad troško žinoti, kad Fasiras sveikas ir gyvas.
   Ji įsibrovė į jo namus apgavystės dėka, sujaukė visas kortas ir neleido deramai pusvampyriui pabūti su Miona. Pasijuto kvailai. Pirmą kartą siekiant apsaugoti mylimą žmogų Davina jautėsi neapsakomai kvailai ir pažemintai.
   Vis gi to neparodė, kilstelėjo galvą susirasdama priešais stovinčius juodaplaukius.
   -Malonu,-apdovanojo rudakę žavia šypsena. Buvo smagu pagaliau susipažinti. Iš visų auksaakio pasakojimų buvo aišku, kad mergina jam svarbi. Neveltui šią pristatė, kaip beveik savo seserį.
   Nepratarė nė žodžio. Puikiai žinojo, kad nusipelnė viso jaučiamo ministro pykčio ir susierzinimo, todėl buvo pasiryžusi iškentėti pasekmes už savo veiksmus. Ir tai tebuvo tik dalis to, ką šviesiaplaukei teks iškęsti. Ispanijoje likę tėvai neabejotinai už tokius veiksmus taipogi nepagirs. Ką gi, tebūnie.
   Kilstelėjusi ranką persibraukė ranka per plaukus ir klusniai nužingsniavo paskui Baubą į antrą aukštą.
   -Dėkui,-net ir po visko, kas nutiko, Davina plačiai ir be galo dėkingai nusišypsojo namų elfui. Skaisčiai melsvos akys suspindo vos tik išvydo pripildytą vonią šilto, viliojančio vandens.
   Likusi viena kambaryje nieko nelaukdama išsinėrė iš kiek per didelių drabužių ir paniro po gaivinančiu vandeniu. Vandens pramogomis mėgavosi kiek per ilgai, dėl šito neabejojo, mat, niekaip nesugebėjo rasti nei jėgų, nei noro palikti vonią ir persirengti.
   Vis gi sukaupusi visą valią išlipo iš vonios ir persirengusi savo drabužiais, ir vėl vilkėti savo juodus džinsus ir pilkos spalvos palaidinę buvo neapsakomai gera, žengė lango link. Naiviai vylėsi, kad išvys besidriekiančius dvaro laukus, sodininką, pamišusį dėl gėlių, žolėje sėlinantį Tigrių ar besiganančius žirgus. Už lango tebuvo tamsa. Vilkiška rega įžvelgė apleistą Kvidičo aikštę.
   Tyliai atsiduso. Užsimerkė. Čia ji buvo vienui viena. Apačioje nesidarbavo Marta su Andrėja, kurios visuomet ją pasitikdavo su plačia šypsena, neaidėjo nei Viljamo nei Klaros balsai, nebuvo netgi Tigriaus. Ar taip jautėsi ir Fasiras, atvykęs pas juos į dvarą? Svetimas ir vienišas naujoje aplinkoje?
   Atsimerkė. Tamsiame lange nuo kurio atsispindėjo blausiai apšviesto kambario vaizdas, spindėjo du žėrintys žiburėliai ir neryškus šviesiaplaukės atvaizdas. Nusprendusi abu tamsiaplaukius palikti vienus ir leisti šiems niekeno netrukdumiems pasikalbėti bei pusvampyriui kiek nurimti dėl apgavystės, pasiliko kambaryje.

[Miona Hera]

Miona tik papurtė galvą. Ne, girti jos nebuvo už ką. Jei tik Fasiras žinotų, kas vyko per mūšį, jo akyse spindėtų ne pasididžiavimas, o tik pasibaisėjimas ir nusivylimas. Gal ne tik Miona, bet ir pačiu savimi. Jaunojo von Sjuardo širdy, tamsiaplaukė juto, kaltės ir skausmo buvo ir tai per daug. Rudaakė buvo pasiryšusi padaryti bet ką, kad tik apsaugotų jį nuo to. Juk jis buvo vienintelis jai likęs artimas žmogus. Negalėjo dar vieno prarasti ir vėl dėl savo kaltės.
Buvo sunku patikėti, kad Fasiras parkeliavo čia vien tam, kad įsitikintų, jog tai, ką čia paliko, vis dar tebėra nesunaikinta. Mionos širdies tvinksnių skaičius per minutę bemaž padvigubėjo. Juk tai buvo idiotiška mintis. Kvaila mintis taip rizikuoti ir čia parkeliauti esant tokioms aplinkybėms ir nesant užtikrintam dėl savo saugumo. Juk galėjo nieko čia nerasti. Galėjo vos tik atvykęs žūti. Stovėdamas čia, savo name, rizikavo viską, ką per mūšį ir laikotarpį po jo padarė Miona, tiesiog lengvai it dulkes nupūsti. Ir vis tik rudaakė džiaugėsi, kad mato jaunuolį gyvą ir sveiką. Ir beveik laimingą.
- Tu kvailys… - sušnibždėjo Miona, tačiau balse pykčio nebuvo justi. Vien tik baimė, nuostaba ir šlakelis džiaugsmo. Vis tik po trumputės pauzės tęsė: - Juk supranti, kad rizikuoji viskuo? Viskuo.
Miona linktelėjo ir šyptelėjo Fasirui. Jaunasis von Sjuardas buvusiai grifei reiškė ne ką mažiau.
Kai auksaakis užsikirto, tamsios tiriančios Mionos akys nukrypo į šviesiaplaukę, bandydamos išskaityti, kas Fasirui yra Davina. Įtarimas vis tik kirbėjo, ir netrukus buvo patvirtintas. Devyniolikmetei beliko tik kilstelėt antakius. Žiūrint į Daviną, tai nestebino. Šioji buvo šiek tiek aukštesnė už Mioną, o šviesiose akyse atsispindėjo daugybė jausmų. Jose kaip ir žavioje šypsenoje įžvelgė ir rusenančią linksmesnę liepsnelę. Regis, buvo aišku, kad Fasirą iš viso to mėšlo traukė ne kas kitas, o ji.
- Man irgi, - blausiai šyptelėjo ispanei. Nors ir stengėsi ištarti tat kiek šilčiau, akimis parodyti, kad tai tiesa, Miona suabejojo, ar jai pavyko.
Likusi viena koridoriuje, permąstė, ką darys toliau. Savo grįžimu Fasiras vėl pastatė save į pavojų. Taip pat ir Murell. Miona atsiduso ir nužingsniavo į svetainę, kur turėjo vakarieniauti. Kad apsaugotų juos abu, devyniolikmetė turės pasistengti dar labiau.