0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Rosemarie Mortimer

  • Burtininkė magizoologė
  • *****
  • 711
  • Lytis: Moteris
  • I wonder why
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #195 Prieš 4 metus »
   Pasigirdus staigiam pokštelėjimui, Rosemarie pramerkė akis. Netoliese išdygęs namų elfas prikaustė jos žvilgsnį, tad pro akis leisdama kitų susirinkusiųjų žodžius, stebėjo suvargusį sutvėrimą. Nemažai laiko buvo praėję, kai paskutinį kartą regėjo vieną iš šių pilkšvų būtybių, todėl buvo bemaž primiršusi, kaip slogiai šis vaizdas atrodė. Ir visgi, rodėsi jis toks pats kaip ir daugelis, nuolankiai ir nebyliai stebintis aplinką savo išsprogusiomis akimis, pasiruošęs įgyvendinti kiekvieną įsakymą bei per visą gyvenimą negalėjęs pažinti kitokio kelio.
   Išgirdus paliepimą ir matant vaizdą, kaip tasai elfas repečkojasi ant stalo, Rose krūtinėje sukilo piktumas. Rūškana aptrauktomis akimis dėbtelėjo priešais save į kalbantįjį ir, stipriau spustelėjusi ranktūrius, pakilo. Žengdama žingsnį artėliau stalo, suprato, kad kad ir kaip jai norėtųsi išbraukti šią dėmę iš burtininkų istorijos puslapių, nieko čia negalėjo pakeisti, tad teliko nebyliai slopinti vidinį piktumą. Vien mintis, kad šimtais metų atgal vedini savo arogancijos ir puikybės kokie nors žmonės galėjo burtais įkalinti ir paversti vergais visą rasę, kuri iki pat dabartinių laikų tarsi praplautomis smegenimis manytų, jog tai – jų dalia, rausvaplaukę, švelniai tariant, pykino. Kita vertus, ir pačių burtininkų smegenys turėjo būti ne ką mažiau praplautos, jei visą tą vergiją tęsė ir toliau. Arba paprasčiausiai per visus tuos šimtmečius jų savimonė nė kiek nepasikeitė.
   Vos nespringdama nugurgusi savo prieštaringus jausmus, Rosemarie akimis pasidairė į šalis. Greičiausiai buvo nemažai visko praklausiusi, tad stengėsi susigaudyti, kas šiuo metu vyko. Vyriausiasis von Sjuardas kažin kur prašapo, o likusieji rankose jau spaudė lazdeles, tad nusprendusi pasekti visų pavyzdžių, ji taip pat išsitraukė savąją ir nukreipė elfo link. Ratu skriejo vis tas pats kartojamas burtas, tad Rose taip pat kimiai jį išspaudė.
   – Releasasti.
   Pasigirdęs žodis pratęsė  kitų pradėtą grandinę, nubanguodamas per kambarį ir belaukdamas, kol prie jo prisijungs likusios laisvos grandys, viską ir užbaigsiančios.

I wish I told a different tale

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #196 Prieš 4 metus »
   Fasirui, po teisybe, nepatiko tas galvos linktelėjimas ir neužteko jam jo, bet teko tuo pasitenkinti. Jei dar gaištų laiką, atrodytų kvailai. Von Sjuardas nepasitikėjo savimi - nepasitikėjo savim, kai tiek laiko nemiegojo, o jo nervų sistema buvo ištampyta ir kaltės jausmo, ir liūdesio dėl ką tik praėjusių laidotuvių. Atrodė, jog jaučia žemių skonį burnoje.
   ,,Koks neryžtingas jaunuolis, ir ką gi toks bestuburis veikia ministro kėdėje?" - vaipėsi gal pats iš savęs, o gal Muninas. Ne, Muninas iš jo nesivaipydavo.
   Fasiras tuščiu žvilgsniu stebėjo perdėtai tiesiogiai įsakymą supratusį elfą. Pasisuko į Edgar'ą, visai to nesureikšminantį, priešingai nei Rosemarie, kurios veide būtų buvę galima įžvelgti šiokių tokių nepasitenkinimo apraiškų, jei tik pusvampyris būtų atkreipęs dėmesį ar bent kiek teikęs tam reikšmės.
   Auksaakis kilstelėjo lazdelę, švelniai spustelėjo ją pirštais, greitai parmetė akimis visų rankas ir veidus - ar jie pasiruošę, ar jie nusiteikę, ar jie pasiaukojo. Spėliojo, ar anie supranta, kaip rizikuoja. Spėliojo, ar pats supranta.
   - Releasasti, - sumurmėjo jis labai labai nenoromis, bet sutelkęs visas jėgas, kad prisiverstų užbaigti pradėtą darbą ir sprendimą.
   Nieko nenutiko, von Sjuardas sutrikęs nužvelgė vis dar ant stalo stovintį namų elfą Baubą, kuris kažkada turėjo kitokį vardą. Juodaplaukis net nebeatsiminė, kuo gi tas padaras buvo vardu anksčiau.
   - Nejaugi taip paprastai?.. - nutęsė politikas, nepatikliai stebeilydamas į elfą.
   Ir taip jau išvargintas kūnas įsitempė. Ar nešoks? Ar nepersikūnys į kokį didelį raudoną ir baisų padarą, kokius žiobarai mato savo šviečiančiose dėžutėse, kai pasijungia jas naktimis? Ar nebus koks žydelis patalpinęs elfe kokio priešistorinio demono? Gi ir tokių, sako, būna...

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #197 Prieš 4 metus »
Edgar'as linktelėjo atgal Sorenui, kuris netrukus dingo iš svetainės. Tuomet juodaplaukis atsisuko į visus susirinkusius, kurie, regis, neketino atsisakyti dalyvauti elfo atkerėjime. Carol dar ir patvirtino, jog jau galima pradėti.
Juodą pirštinę ant vienos rankos mūvinčio vaikino rimtame veide atsirado nežymus šypsnis, kai į jį pažvelgė jo globotinė. Mergaitė atrodė kiek sutrikusi. Bet tai nei kiek nestebino, nes ji buvo nemiegojusi ir prie viso to dar prisidėjo susiklosčiusios situacijos sudėtingumas, kurį turėtų būti sunku priimti be jokių emocijų, esant tokio amžiaus, kaip Elridė. Jeffter'is tik ramiai linktelėjo galva, taip padrąsindamas ją. Jis tikėjo, kad jai pavyks. Aišku, garantuoti to, kad viskas kuo puikiausiai jai pavyks, negalėjo, bet vis tiek tikėjo.
Po dar kelių akimirkų iš keturių burtininkų, esančių aplink stalą, ant kurio stovėjo elfas, pasigirdo burtažodis, kuris buvo reikalingas atkerėjimui. Ir po jo nieko neįvyko, kas sukėlė nustebusią Fasiro reakciją. Kiek primerkė savo kairiąją akį ir Edgar'as įsižiūrėdamas į elfą. Tikrai burtas negalėjo suveikti taip, kad atrodytų lyg nieko neįvyko. Apsigynimo nuo juodosios magijos specialistas jau spėjo pagalvoti, kad kerai nepavyko. Visgi, tos burtininko mintys buvo klaidingos, nes po kelių akimirkų, kai buvo ištartas burtažodis iš keturių lazdelių nukreiptų į elfą ėmė sklisti ryški balta šviesa, kuri apgaudė būtybę. Visas tas šviesos sklidimas truko kelioliką sekundžių. Kai šviesa nustojo plūsti iš lazdelių galų, aplink namų elfą ji neišsisklaidė. Tamsiaplaukis, dėl visa ko, pasiėmė į ranką savo magišką ginklą. Ir vos tik spėjo tai padaryti, ta šviesa, gaubusi elfą ėmė sklisti nuo Baubo ant Jeffter'io, kuris nieko nedarė tik  stebėjo kas vyksta. Matė sklindančią šviesą į jį, tačiau nieko nejuto. Būtent todėl tik akimis sekė situaciją. Elfas po truputėlį vėl tapo normaliai matomas, o magą apgaubė ta balta šviesa, visai neseniai dengusi mažąją būtybę. Edgar'as aplink save tos šviesos nematė. Jo akys matė viską taip pat, kaip ir prieš tai. Kai visas tas šviesulys sukeltas burtų lazdelių susitelkė aplink tamsiaplaukį, visa ta balta šviesa, atrodanti tarsi kokia aura, akimirksniu dingo. Jaunas burtininkas pavartė rankas prieš save norėdamas pamatyti kažką neįprasto, nes pats nejuto, kad kas nors būtų nutikę su juo. Nužvelgęs rankas irgi nieko neįprasto nepastebėjo ir tuomet pakėlė pavargusias akis į tuos, kurie atlikinėjo atkerėjimą. Jiems, atrodo, viskas buvo gerai.
- Jums pavyko,- šyptelėjo buvęs Hogvartso mokinys. Ir pavyko be jokių pasekmių. Na, bent taip manė laikinasis Baubo savininkas, nes niekam nieko nenutiko.
- Baube, nuo šiol tavo šeimininkas ir vėl yra Fasiras, todėl turėsi vėl jo klausyti,- grąžino būtybę, kuri turbūt nelabai suprato kas ką tik įvyko, krikštasūniui, - Dėkoju, jog surizikavote ir sugaišote savo brangaus laiko padėdami šiam padarėliui,- ši padėka buvo skirta visiems, ne tik Rose ar Carol, kurias reikėjo pakviesti, tačiau ir magijos ministrui su Endlercat, kurie sutiko surizikuoti sudalyvauti atkerėjime, - O dabar mums metas, Elride,- tarė mergaitei ir priėjo arčiau Wilding, - Seniai nesimatėm, todėl būtų smagu pabendrauti, bet jei tu nieko prieš gal galima tai nukelti kitam kartui?- trumpaplaukis labai norėjo pasišnekėti su buvusia bendrakoledže, nuo kurios kaip pats manė, jog pats ir atsiribojo, tačiau pašnekesiams šiuo momentu buvo pernelyg išsekęs. Todėl vaikinas jai pasiūlė užsukti kokią kitą dieną į svečius, nurodydamas savo adresą. Tuomet atsisveikino su Rose bei Fasiru ir patraukė laukųjų durų link.
- Jei nesupyksit, Fasiras jums viską papasakos. Bet šiaip viskas gerai, tad iki,- tarė buvusiam Grifų Gūžtos vadovui, išėjęs iš jo sūnaus namo ir nelaukdamas jokio atsakymo ar klausimo nužingsniavo toliau.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #198 Prieš 4 metus »
   Sorenas sėdėjo ant laiptų prieš Fasiro namų duris. „Simboliška“, - pamanė jis, ištiesdamas kojas ir delnais įsiremdamas į laiptų viršutinę pakopą. Sėdėti priešais laukujes duris ir laukti. Sėdėti priešais duris ir laukti. Sėdėti ir laukti... Ne viduje, bet lauke, bet ne išspirtam, o savanoriškai. Įtraukti į deguoniai nereiklius vampyriškus plaučius vėsaus ryto oro...
   Kartais, Sorenas būtų turėjęs pripažinti tai, jį traukė vėl nusipirkti pypkę ir tabako. Gal netgi atrastų kokią užsilikusią eliksyrininko krepšy... Nors ne, jis ten tokių su eliksyrų gamyba nesusijusių daiktų nelaikė. Veikiau kokiam žiobariškam kioskely nusipirktų kokią raižytą - pavyzdžiui, su velnio snukiu. Vėl pūstų dūmus, mąstydamas apie ilgą vampyrišką gyvenimą. Ar Hogvartse, ar Durmštrange - buvęs profesorius ir moksleivis jau nebeatsiminė, o tas ir nebuvo svarbu - kažkas jį pavadino Juodabarzdžiu. Tuo piratu, kuris po kepure pasikišdavo pypkę ir vaikščiodavo dūmydamas. Aišku, Sorenas nebuvo nei piratas, nei nešiojo kepures, bet...
   Vyras atsirėmė į sieną. Negirdėjo nieko, kas vyko Fasiro svetainėje, matyt, sienos buvo per storos.
   Staiga išgirdęs žingsnius Sorenas atsistojo, akyse trumpam sumirguliavo.
   Medyje Fasiro sode buvo įkelta keista, besišypsanti šiaudinė lėlė. Von Sjuardas papurtė galvą ir tankiai pamirksėjo... Ne, tai tebuvo nudžiūvusi, matyt, vėjo nulaužta šaka. Pasivaideno.
   - Be abejo, sėkmės, - Sorenas linktelėjo praeinančiam Jeffter'iui.
   Keista, kad jis taip greitai pasišalino - matyt, nuovargis darė savo net numigusiam jaunuoliui. Eliksyrininkas kurį laiką pastovėjo prie durų, svarstydamas, ar verta užeiti. Visgi taip be niekur nieko išeiti jis negalėjo.
   - Edgar sakė, kad viskas pavyko, tad dabar turiu išvykti, - nedrąsiai įžengęs į svetainę pasakė auksaakis. - Geros jums dienos.
   Žvilgtelėjo į Fasirą, patylėjo. Pas jį dar užsuks.
   Tuomet išėjo, daugiau netaręs nei žodžio.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #199 Prieš 4 metus »
Burtažodis po burtažodžio, galios šuorai vienas po kito kliudė ant stalo tebetupintį padarėlį. Atlikusi savo dalį Carol mintyse pasiliko tik mandagų susidomėjimą tikruoju atkeikimo poveikiu ir kitų, esančių kambaryje, reakcija. Beveik gailėjosi prieš kelias valandas pasirašiusi ant tokios avantiūros - ko tokio stebuklingo čia nematė? Visko dingtelėjo. Net neminint magijos, su kuria iki tol nebuvo susidūrusi, bet ir žmonių, nesutiktų nuo pat baigimo, o gal ir dar anksčiau.
Nevalingai prisimerkė, kai iš lazdelių ištrūkusios kerų galios strėlės susirinko į ryškią baltą šviesą. Buvo pratusi prie tamsos, prie juodumos, lipnios vėsumos, todėl dabar ta nesuteršta, skaidri ir vaiski magija trikdė. Buvo beveik tikra, kad niekaip negalėjo tapti dalimi tokio tyro dalyko. Pro nuleistas blaksteinas beveik ieškojo patamsėjimo baltame debesyje - juk jos dalyvavimas turėjo palikti kokią nors žymę. Jos asmenybė. Nerado.
Kai kambarys vėl įgavo tą pačią aušros prieblandą, o Edgar ramiai konstatavo kerų sėkmę, Carol nesusilaikė nevyptelėjusi. Taip, visiem pavyko kuo puikiausiai, elfas, kaip ir jo šeimininkas, sveikas saugus ir laimingas, buvo malonu su jumis pasimatyti bei turėti reikalų, sėkmės jums darbuose ir daug laimės asmeniniuose gyvenimuose. Taip, kur jau ne. Ironiška, kad būtent juodaplaukis pirmasis ir nutarė palikti areną - su savim pasivadino ir tą baltapūkę panelę, regis, vardu Elridė. O ko tu tikėjaisi? Kad visi lygiai taip pat nesugeba gyvent savo gyvenimo? Todėl visai suprantama, jog tamsiaplaukė tikrai nustebo pamačiusi, kad vaikinas visgi priėjo prie jos.
 - Kitam kartui, mhm, būtų malonu,- beveik mechaniškai linktelėjo, lyg iki galo nesupratusi, ką išgirdo. Kažkodėl tarė, kad tas kitas kartas ateis kiek vėliau, negu abu įsivaizduoja. Bent jau tada, kai sugebės deramai permąstyti viską, kas čia įvyko. Kuo mažiau patirčių ir išgyvenimų, tuo lėčiau žmogus mąstai. Taip jau yra su tuo gyvenimu, deja.
Pasišalinus profesoriui, Caroline irgi pakilo. Neturėjo noro klausyti ilgos istorijos, kurią, įtarė, su visom smulkmenom išguldys Fasiras. Bus lemta - dar kartą pasimatys kokioj užeigėlėj. O ką - ministrams irgi reikia atotrūkio, kontakto su netašyta prastuomene.
 - Buvo malonu pamatyt, laimingai,- atsisuko tarpduryje, nuslysdama akimis per likusius kambaryje. Turės laiko mielam kolegiškam pokalbiui, mažiau ausų, galinčių nugirsti, ką nereikia. Sunki politikų dalia.
Giliai įkvėpė vėsaus rytmečio oro. Akimirką padvejojusi, keliauti oru ar pasivaikščioti, galiausiai išsitraukė cigaretę, pravėrė vartelius ir nužingsniavo tekančios saulės nušviesta gatvele. Turėjo apie ką pagalvoti.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #200 Prieš 4 metus »
Mergina jau po burtažodžio panaudojimo nebesigaudė, kas vyko. Jai svarbiausia buvo išstovėti ir kad viskas gerai baigėsi. O stovint ir bandant suvokti pasauly, rodos, abu norai išsipildė. Viskas baigėsi, nors ta neaiški šviesa merginą gerokai išgąsdino.
Nužvelgusi Edgarą ji vos vos linktelėjo, kad tikrai metas eiti ir patraukė lauk iš kambario net neatsisveikindama su kitais. Elridei nuoširdžiai to buvo per daug. Jai neberūpėjo niekas. Viskas, bent ji taip tikėjo, pasibaigė tad dėl ko nervuotis nebėra. Galvoje beliko noras pailsėti ir tikėjimas, kad keliaujant nenugrius kažkokioj neaiškioj vietoj.
Aišku, baltapūkei dar teko palaukti, kol jos globėjas pasikalbės su savo draugeliais ir pagaliau ši galėjo pabėgti iš to prakeikto namo. Ir tiesą sakant, apsidžiaugė tuo ir nusprendė, kad niekados į jį negrįš būtent dėl šių įvykių.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #201 Prieš 4 metus »
   Fasiras visas įsitempęs stebeilijo į šviesą, paliekančią elfą ir apsėdančią Edgar'ą. Kaip paradoksalu, kad toks baisus dalykas turi tokį gražų pavidalą. Tas, kas sumanė šitą absurdą, turėjo gana neblogą humoro jausmą. Kūrybingas. Žvelgiantis į pasaulį kitu kampu. Na, arba beprotis - tai irgi būtų pakankamai logiška.
   Iškart po to Jeffter'is paliko Fasiro namus, dar perdavęs jam Baubą. Išsivedė ir Elridę. Fasiras tik kilstelėjo atsisveikindamas jiems ranką, vėliau atsisveikino ir su Caroline, ir su Rosemarie. Palydėjo paskutinį išeinantįjį link durų. Pastovėjo prie jų, svarstydamas, ar užrakinti, bet kažkodėl to nepadarė. Grįžo į svetainę, kur vis dar apdujęs stovėjo Baubas - apdujęs buvo ir pusvampyris.
   - Gali eiti ilsėtis, Baube, - sumurmėjo jaunasis von Sjuardas.
   Jis pažvelgė pro langą. Nebepamatė kieme ar už vartelių jokio pažįstamo - jie jau buvo išsiskirstę, iškeliavę savais reikalais. Per miglą ministrui iškilo mintis, kad jis neištesėjo duoto Caroline pažado - nebeparvežė jos namo. Nesuspėjo sulaikyti. Krūtinėje pradėjo dilgsėti kažkas atbukęs ir leisgyvis. Turbūt sąžinė.
   Fasiras įžengė į virtuvę, susvyravo... Vis dar jautė čia tą nemalonų kraujo ir alkoholio kvapą. Ant grindų vis dar gulėjo apvytę chrizantemų žiedeliai. Kamputyje - tuščias degtinės butelis. Auksaakis namų šeimininkas atsidarė spintelę, kurioje laikė alkoholį - likę buvo tik pora nestipraus brendžio butelių. Pripažino sau, kad norėjo nusigerti iki nukritimo čia pat, virtuvėje, ir uždrausti elfui jį išblaivyti, net jei jis to maldaus, kai neįpratęs prie alkoholio organizmas degs ir prašys mirties.
   ,,Kvaila", - pamanė juodaplaukis ir uždarė spintelę. To užteko, kad visos mintys pranyktų, palikdamos čia tik tą patį klaikų sielvartą ir blogą nuojautą. Tuomet von Sjuardas pasitaisė arbatos ir pasiėmė kelias kolbas iš kitos spintelės.
   
   Lipdamas laiptais nužvelgė skylę sienoje ir atviras duris į Amikos kambarį. Nemąstydamas atsistojo tarpduryje. Lova buvo palikta gana tvarkinga, velos kambaryje nebuvo. Fasiras nurijo gurkšnį arbatos, karčiai atsiduso. Ta prakeikta tyla, kai namie neliko nei Helijaus, nei Amikos. Helijus nebesijuoks, nebemosuos rankomis sau į burną, kai nutvers karštą sausainį. Amika nebetuštins tų alkoholio butelių, nebeužkraus savo neaiškiomis chemijomis vonios. Nebesiginčys su juo.
   Kaip reikės tęsti šitą kankynę?
   O dar - juk neaišku, kas bus su Edgar'u, kaip jis ištvers, kaip jį reikės atkerėti... Ar nereikės iškasti dar... Ne, negalima. Fasiras nenorėjo apie tai nė pagalvoti.

   Fasiras pusiau gulėjo, pusiau sėdėjo ant savo lovos. Pabaigė arbatą, o tada išgėrė visus buteliukus su visais skysčiais, kuriuos tik turėjo. Žinojo, kad taip nesąžininga, bet...
   Skaitė knygą apie kraujo kerštą iki momento, kuomet pusvampyriška sąmonė paskendo šviesiame migdomųjų sukeltame sapne.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #202 Prieš 4 metus »
Lauke jau buvo pakankamai tamsu, kad galėtum aiškiai matyti per Fasiro kiemą skuodžiantį Edgar'o kūrinį. Šis pramovęs kiaurai eliksyrininko sūnaus duris netrukus atsidūrė virtuvėje, kur kažką veikė ir namų šeimininkas. Vilko formos gynėjas papūstu kailiu, itin panašiu į tokį, kokiu pasipuošia Edgar'as įgavęs gyvūno formą, įsitaisė ant virtuvės grindų, pasuko savo galvą į magijos ministrą ir prakalbo jį iškvietusio burtininko balsu.
- Manau tai prasidėjo..,- balsas skambėjo per sukąstus dantis, - Apsaugok Elridę ir.., - Jeffter'is norėjo liepti auksaakiui pasirūpinti pačiam savimi, tačiau tų žodžių negalėjo ištarti. Nuo jų jį stabdė faktas, jog Fasiras nėra žmogus. Tuo momentu tas faktas kuo toliau, tuo labiau net skatino pradanginti gynėją ar bent pakeisti žinutės gavėją.
- Ir.. Ir..,- apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas dar kelis kartus mėgino pasakyti ką nori, tačiau pastangos naudos nedavė. Būtent po šių bandymų gynėjas išsisklaidė ore palikdamas jaunąjį von Sjuardą vieną.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #203 Prieš 4 metus »
[[Naujesnis namo aprašymas]]
   Namą supo dvimetrinė mūrinė tvora, kurią ir iš vidinės, ir iš išorinės pusės puošė kovų ir gyvūnų reljefai. Įėjus į kiemą pro testraliais ir hiprogrifais dekoruotus geležinius sunkius, aukštus vartus, galėjai vienu plytelių taku nužygiuoti tiesiai prie triaukščio mūrinio namo raudonu stogu. Taip pat galėjai pasukti į kairę ir nueiti į kairiau ir toliau namo esantį tvartą, kuris, beje, dabar nebuvo itin tvarkingas - apžėlęs dilgynėmis bei varnalėšomis, vienoje vietoje nučiuožusiomis kerpėmis. O pasukęs į dešinę galėjai pamatyti kelių medžių ir suolelių apsuptą neveikiantį fontaną (liūto, besikaunančio su drakonu, formos), ganėtinai tvarkingą veją - kažkada čia buvo visai gražus parkas. O už namo vis dar buvo kvidičo aikštė. Nors irgi jau smarkiai jau užgrobta gamtos ir netvarkinga - Fasiras vis neprisiruošė sutvarkyti, o dėl vieno pykčio priepuolio metu griežtai uždraudė aplinka rūpintis elfui.

   Kaip tik po darbo, jau gerai sutemus, Fasiras jau rėžė padangę motociklu. Prieš leisdamasis išjungė šviesas, kad neatkreiptų nereikalingo žiobarų dėmesio.
   Pagaliau pro von Sjuardo namų langą sklido jauki šviesa. Fasiras nusivalė miltuotas rankas į juodą prijuostę ir atsisėdo prie stalo. Apsnūdęs nuo šilumos Muninas tupėjo ant vienos kėdės atlošo. Juodaplaukis jo bičiulis ir šeimininkas norėjo nupasakoti apie savo dieną, bet nusprendė vakarą praleisti tyloje. Galvoje skambėjo kažkokia melodija, verčianti karts nuo karto pirštus pašokinėti ant stalo pagal ritmą. Regis, Fasas kažkada grojo būgnais, bet tai buvo taip seniai, kad jau netiesa. Muzika - per gražus dalykas, kad pusvampyris būtų leidęs sau juo skaidrintis gyvenimą.
   Auksaakis atsistojo patikrinti, kaip kepa pyragas. Kaži, ar būtų tokioj vėlumoj kažką bedaręs, bet, visų pirma, buvo pažadėjęs ką nors skanaus sukurti krankliui, antra, tešlos minkymas ir kvapų terapija vis dar padėjo jam išsilaisvinti nuo per dieną susitelkusios įtampos. Ministras jau nebesusimąstydavo apie paradoksalią savo bėglišką būtį: nuo skausmo bėgti į darbą, nuo darbo - į laisvalaikį, o iš ten kristi atgal į skausmą. Ir paryčiui vėl kepurnėtis iš lovos ir migdomųjų glėbio į ministeriją...
   Virtuvei gardžiai užkvipo, kai pusvampyrio rankos atidarė orkaitę. Ištraukęs gatavą kepinį ir leidęs jam pravėsti, įdėjo gabaliuką į lėkštę ir pastatė ant stalo prieš varną.
   Kol snapas tyliai kaukšėjo į keraminį indą, Fasiras atsuko virtuvėje šaltą vandenį, šlapiu delnu persibraukė per veidą. Pajautė, kad plaukai jau ilgesni, negu buvo pratęs turėti. Reikės susitvarkyti. Pusvampyris pažvelgė į stiklines spintelės dureles, iš matinio, turbūt senokai valyto stiklo dėbsojo auksinės akys.
   Tuomet kažkas žybtelėjo lauke.
   Von Sjuardas žaibiškai prišoko prie lango, Muninas krūptelėjęs sušiaušė plunksnas ir apsisuko.
   - Kas tai buvo? - sunerimęs paklausė ministras. Kranklys peršoko nuo stalo ant palangės, bet per tvorą nieko doro nematė.
   „Reikėtų pažiūrėti iš trečio aukšto“, - konstatavo faktą paukštis. Fasiras veikiai užlėkė laiptais aukštyn, bet per tamsą vėlgi nieko nematė.
   Šviesa buvo neregėtai ryški, per daug ryški, kad nekreiptum dėmesio. Bet kas galėjo nutikti? Jei sprogimas, tai pusvampyris būtų išgirdęs. Jei prožektorius, na... Ar žiobarai gali tokius pagaminti? Tokia ryški šviesa, kad į Fasiro namus trumpam grįžo šviesa. Politikas automatiškai atmetė žiobarų triukų variantą. Liko tik magija.
   Fasiras grįžo į virtuvę.
   - Nieko nemačiau. Galbūt reikėtų patikrinti.
   Varnas tylėjo. Abu nežinojo, nei ką manyti, nei ką daryti. Tai buvo neįprasta. Galbūt nieko ypatingo, o galbūt ne...
   Buvęs grifas mąstydamas prisėdo ir atsignybė pyrago gabaliuko, kurio dalį Muninas jau buvo sulesęs.
   Kąsnis užstrigo burnoje, kai jaunuolis pasisuko į tarpdurį, kur stovėjo sidabrakailis vilkas. Švytintis gynėjas.
   Burtininkas susikaupęs išklausė žinutę. Balsą atpažino iškart, be abejo. Išgirdo tą keistą sunkumą balse. Fasas neįsivaizdavo, kas nutiko, todėl tai ji baugino.
   - Kas prasidėjo?.. - Fasiras įgarsino svarbiausią iškilusį klausimą. Nuo ko jis turėtų apsaugoti Elridę? Ko Edgar'as nepasakė ir kokio velnio užsikirto?
   „Išsiųsk žinią ministerijai“, - patarė Muninas. Fasiras nervingai nužvelgė paukštį. Toptelėjo, kad galbūt įmanoma iš šalies pakeisti gynėjo nešamą žinutę, todėl kažkas nukirpo jos dalį. Bet tada juk žinutė turbūt būtų buvusi ir visai ištrinta.
   - Taip, reikės išsiųsti, - linktelėjo von Sjuardas.
   Dabar jis bijojo siųsti, kad kas nors į tai neįsikištų.

   Išsiuntė į ministeriją tris pasiuntinius: pelėdą, savo elfą ir gynėją.
   Ilgai svarstė, ar eiti ką nors tikrinti pačiam. Nusprendė elgtis protingai ir palaukti aurorų.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

varpelis

Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #204 Prieš 4 metus »
  Nors auroro darbas nebuvo sėdėti savame kabinete ir tvarkyti popieriukis, tačiau šiandien Amneta buvo ministerijoje. Sėdėjo savame krėsle ir tyrinėjo dukterėčios Roanos laišką, kuriame šioji teigė, kad Skutelio ligoninės penktajame ir antrajame skyriuose daugėja pacientų ir jau mušami rekordai. Aštuoniolikmetė prašė aurorų štabo vadovo paaiškinti kas vyksta. Nojus, deja, pats mažai ką žinojo, tad dabar galvojo turįs išsiaiškinti viską.
  Susimąsčiusio vyriškio dėmesį atkreipė kabinete pasirodęs elfas.
  - Mano šeimininkas Fasiras von Sjuardas prašo aurorų štabo vadovo keliauti su Baubu į jo namus. - Tarė elfas. Nojus nužvelgė šį sutvėrimą.
  - Gerai. - Atsakė Erikas ir vos po kelių akimirkų pasirodė von Sjuardo namuose. - Kvietėt, ministre? - Pažiūrėjo į šį auroras.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #205 Prieš 4 metus »
   Fasiras dar stebeilijo pro virtuvės langą į tamsą, rankas susidėjęs už nugaros. Kiek procentų tikimybės, kad bent vienas iš jo pasiuntinių pasieks adresatą ir perduos tinkamą žinią? Kiek procentų tikimybės, kad į neaiškų žybsnį bus sureaguota? O galbūt žybsnis net nebuvo susijęs su Edgar'o perspėjimu?
   - Galbūt turėčiau nuvykti į Edgar'o namus? - garsiai pasvarstė jaunuolis. Dėbtelėjo jį varną. Paukštis mąstė, nuleidęs snapą žemyn, bet vos išgirdęs klausimą įnirtingai papurtė galvą.
   - Teks palaukti, - linktelėjo juodaplaukis pusvampyris, žengtelėdamas prie kito lango.
   Krūptelėjo, kai kambaryje išgirdo tylų pokštelėjimą, atsisuko į garso pusę. Aa... Jis buvo visai pamiršęs, kad elfų magija tokia sudėtinga ir kad jie keliauja ir tvarkosi su užduotimis neregėtai lėtai. Galbūt be reikalo nepasitikėjo.
   Fasiras linktelėjo pasisveikindamas.
   - Taip, aurore Amneta, - patvirtino jis. - Turiu įtarimų, kad Godriko Dauboje šiuo metu vyksta kažkas negero, - pradėjo politikas savo pasakojimą, tik anaiptol ne melagingą.
   Sekundėlę patylėjo, vėl trumpam pažvelgė pro langą.
   - Prieš apytiksliai dešimt minučių miestelį nušvietė labai ryškus žybsnis, atrodė, kad kelioms sekundėms naktis tapo diena. Nežinau, iš kokio šaltinio sklido šviesa, bet plykstelėjo trumpai. Esu linkęs abejoti, kad tokią šviesą be triukšmo būtų galėję sukurti žiobarai, - dėstė Fasiras, nors nebuvo žiobarotyros ekspertas. Veikiau tik stipriai pasikliovė logika ir nuojauta.
   - Beveik iškart po to gavau krikštatėvio, kuris yra man artimas žmogus ir juo visiškai pasitikiu, gynėją, kuris pranešė... - von Sjuardas užsikirto, susivokęs, jog gynėjas nepasakė praktiškai nieko naudingo. Nusprendė taip ir pasakyti. - Jog kažkas prasidėjo ir turiu apsaugoti septinto lygio vadovę. Žinutė nebuvo aiški, - ministras rimtai pažvelgė į kolegą. Įsakymo kol kas nedavė - galbūt auroras norės ko nors paklausti. Ką gi, tai būtų buvę logiška - juk ir pačiam jam niekas nebuvo aišku.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

varpelis

Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #206 Prieš 4 metus »
  Smarkus šviesos ryškumo pasikeitimas kiek apakino aurorą, tačiau šis greitai apsiprato su tuo. Apsižvalgė. Nors jau trejus metus dirba magijos ministerijoje, tačiau net sekundei nebuvo pagalvojęs, kad teks čia apsilankyti. Ką gi, visada būna kažkas naujo suprato šis. Stovėjo priešais Fasirą von Sjuardą šio virtuvėje. Nors tikėjosi, kad atsidurs kur kitur. Na, tikrai ne ministro virtuvėje. Gerai, kad bent ne miegamajame žaisminga mintis praskriejo Magijos Ministerijos antrojo lygio vadovo galvoje. Tačiau netrukus tokios mintys dingo. Von Sjuardas neabejotinai pakvietė Amnetą dėl daug svarbesnių reikalų.
  Atsakydamas į pasisveikinimą, vyriškis irgi linktelėjo.
  Norėjo į antrąjį Fasiro sakinį atsakyti klausimu „Įtarimų?“, tačiau nutylėjo - jei šis pradėjo pokalbį, neabejotinai tuoj pats ir papasakos kame reikalas. Mėlynos akys, iki šiol besižvalgiusios šioje paprastoje patalpoje, sustojo ties auksinėmis politiko akimis. Tada irgi žvilgtelėjo pro langą.
  Tolimesni pusvampyrio žodžiai nesutrikdė, tačiau sudomino aurorų štabo vadovą. Ryškus šviesos žybsnis, tokio žiobarai tikrai negalėjo sukelti, kiek atsiminė pats grynakraujis, ryškiausia ką žiobarai turi iš šviesos šaltinių - tai tie šviestuvai, kabinami švyturiuose. Tačiau abejojo, kad čia, taip toli nuo jūros bus atsiradęs toks daiktas ir pakankamai elektros energijos jam.
  - Neaiški žinutė? Ką gi. Tai rimta, manau turime apžiūrėti įvykio vietą, žinoma, jei matėte iš kur tiksliai sklido šviesa. O dėl panelės Endlercat. Manau, kad šiuo metu bus geriausia, jei keli mano aurorai prižiūrės aplinka prie jos namų. - Išsitraukė burtų lazdelę. - Expecto Patronum. Perduok žinią kitiems aurorams nuo jų vadovo. Keitė, Olivija ir Damian prižiūri panelę Endlercat, jai gresia pavojus. Kiti teatvyksta į Godriko Daubą. - Išsiuntė dirhaundo formos gynėją ir pasuko durų link. Net jei Fasiras nematė iš kur šviesa sklido, reikia apžiūrėti visą aplinką.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #207 Prieš 4 metus »
   Fasiras linktelėjo aurorų štabo vadovui. Nors jo reakcija į ministro pasakojimą buvo panašesnė į gydytojo diagnozę ,,Jums smarki sloga", jis išklausė iki galo ir priėmė, rodos, teisingus sprendimus. Vadinasi, vadovas turėtų būti geras, nors ir šviežias ir neseniai teišsikrapštęs iš giliausių ministerijos požemių, kur jokio rimto ir rizikingo darbo bemaž nebūta. Jei tik neįskaitysim nusikaltėlių artimųjų keršto rizikos.
   - Deja, nemačiau, - papurtė galvą von Sjuardas. - Manau, kad ji sklido iš ten, bet gal man taip atrodo tik todėl, kad buvau prie šio lango, - išsakė spėjimą juodaplaukis jaunuolis.
   - Beje, manau, kad reikės ir užmaršintojų, - pridūrė ministras, turėdamas mintyje, kad žiobarai irgi galėjo pamatyti blyksnį, nors manė, kad galbūt be reikalo kišasi.
   - O dėl žinios per gynėją, turiu dar vieną klausimą, - varnaplaukis, kaip jį vadindavo Amika, pasijuto mažumėlę nesmagiai, nors stengėsi to neparodyti, bet visgi paprašė dar šiek tiek dėmesio. - Ar įmanoma, kad koks nors pašalinis asmuo pakeistų gynėjo nešamos žinutės tekstą?
   Fasiras būtų uždavęs dar ir antra klausimą: ar galėtų būti kuo nors naudingas. Bet žinojo, kad jam kaip visuomet bus atsakyta griežtu ,,ne", be to, jis ir taip aurorų išsiprašė lengvatų - kad nebūtų nuolat visur lydimas ir kad jo namai nebūtų stebimi kiauromis paromis. Aišku, rizikavo, bet brangino privatumą ir laisvės jausmą, mat šito ministro gyvenime ir taip buvo mažai. Ką gi, jei po šio blyksnio jie visgi paskirs jo namams apsaugą, jis nesistebės.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

varpelis

Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #208 Prieš 4 metus »
  Tai, kad Fasiras nematė iš kur tiksliai sklido šviesa, kiek apsunkino paieškas tiek aurorų štabo vadovui, tiek jo pavaldiniams. Nors ir tapo visai neseniai auroru, Nojus puikiai tvarkėsi su savo darbu, tad ir dabar buvo ramus.
  Ministro spėjimas Amnetai pasirodė logišku, tačiau jei šviesa buvo tokia stipri, ją galėjo matyti kiekvienas gyventojas ir vis vien niekas nežinotų tikslios vietos. Mėlynos akys, prieš tai nukreiptos į išėjimą, dabar pažvelgė į patį ministrą. Šis buvo teisus dėl užmaršintojų, tačiau Nojus tuo pasirūpino dar pirmosios savo darbo dienos pabaigoje - paskyrė kelis iš savo aurorų aurorais - užmaršintojais. Žinoma, trečiojo lygio darbuotojais pasitikėjo, tačiau šiems tektų siųsti dar vieną žinią, o laiko tam nebuvo.
  Tamsiaplaukis išklausė ir von Sjuardo klausimą apie gynėją. - Kol kas tokių atvejų nėra pasitaikę, tačiau rekomenduoju asmeniškai pasikalbėti su krikštatėviu ir išsiaiškinsite ar buvo žinutė pakeista ar ne. Jeigu nuojauta pasitvirtins, imsimės išsiaiškinti kas tai padarė ir kokiais tikslais. - Atsakė ir išgirdo garsų pokštelėjimą už durų - beveik visi jo aurorai atvyko. - Jeigu norite, ministre, galite eiti su mumis. Jeigu pageidausite likti namuose, paliepsiu keletai aurorų prižiūrėti jūsų namus dėl jūsų paties saugumo.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #209 Prieš 4 metus »
   Fasirą mažumėlę stebino Amnetos tylumas. Buvo pripratęs prie ankstesniosios departamento vadovės, kuri, nors ir gerai buvo daužta, niekada nenuvylė ir išsiskyrė profesionalumu. Kaip darbuosis naujasis vadovas, dar nebuvo aišku, bet von Sjuardas dėjo daug vilčių, kad sprendimas įstatymų apsaugos departamento vadovu paskirti būtent jį buvo teisingas.
   - Tuomet aš pamėginsiu susirasti krikštatėvį, - garsiai pranešė savo ketinimus Anglijos Magijos ministras.
   Išleidęs laukan kolegą ir užrakinęs namų duris juodaplaukis skubriu žingsniu pasuko link Edgar'o Jeffter namų. Gatves skandino bežvaigždė tamsa ir jaunuolis nežinojo, kas blogiau - ar tai, nenuspėjami šviesos blyksniai. Būdamas pusiau nakties, pusiau dienos vaiku šią sekundę niekaip nebūtų išsirinkęs, kurios glėbyje laukti bėdos.
   O bėda, regis, buvo visai čia pat. Ją buvo galima užuosti - aitrų, aiškų, kvėpavimo takus dirginantį kvapą.

[[RPG tęsinys]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“