[Sorenas von Sjuardas]

   Jausdamas, kad buvusi mokinė netrykšta noru kalbėtis, von Sjuardas irgi nedėjo pernelyg daug pastangų pokalbiui palaikyti. Pusiau budriomis akimis nužvelgė kiemo vartus, patvorį, o tuomet ir Elridę. Jei tik jie sugalvotų eiti į vidų, reikėtų ją pakelti nuo pievos, kad netyčiom kas nors nenutiktų.
   Visgi lyg pajutusi, kad profesoriaus mintys ėmė suktis apie ją, mergina atsikėlė nuo žolės, paneigdama teorijas, jog buvo užmigusi (nebent ji buvo lunatikė) ir, rodos, nelabai drąsiai prisiartino prie Soreno ir Caroline.
   - Ir Rosemarie, - atsakė senasis eliksyrininkas.
   Sorenas mandagiai patylėjo, kol merginos susipažino. Pamanė, kad galbūt reikėtų pasiūlyti eiti į vidų ir jau pribudinti Jeffter'į, staiga atsidūrusį įvykio centre, tačiau neišdrįso. Su Fasiru jo santykiai vis dar buvo ne kokie, tiksliau, visai jokių nebuvo, todėl svetimuose namuose ministro tėvas negalėjo elgtis taip laisvai ir pasitikinčiai savimi. Ko gero, Elridė, matyt, kur kas dažnesnė Faso viešnia, čia galėjo jaustis labiau kaip šeimininkė nei jis.
   Kažin, ar kada nors pavyks prikalbinti sūnų pokalbiui. Galbūt pasiūlyti iškart po atkeikimo? Jeigu tik viskas pavyks gerai...

[Elride Endlercat]

Mergaičiukė vos vos linktelėjo išgirdusi nepažįstamosios vardą. Ar ji tikrai jį atsimins? Turbūt, kad ne. Baltapūkė buvo per daug pavargusi ir būtent dėl to nepasitikėjo savo atmintimi. Ir jei atvirai, ji nesupyktu, jei šis vakaras, tiksliau jau rytas, pasimirštų kaip ir daugelis kitų nemalonius jausmus keliančių prisiminimų. Ir vis dėl to jos atmintis buvo tokia, kad tokius dalykus atsiminė kur kas geriau, nei prieš kelias minutes pasakytus profesoriaus žodžius, kuriuos užsirašė ant lapo.
-Aš Elridė,-tyliai, tačiau pakankamai, kad būtų išgirsta, mergaitė paminėjo savo vardą ir pati to nesuvokdama nusižiovavo. Įtampa ją tikrai gerokai sekino nors ir buvo nuslūgusi ir ji po truputį ėmė gailėtis, kad nenuėjo miegoti kaip padarė Edgaras. Ką padarysi, kelio atgal nebebuvo. Mergaitė stypsojo lauke ir nesuvokdama to šalo savo galūnes laukdama, kada viskas baigsis.
Įsižiūrėjusi į vis dar tuščią kelią ir svarstydama, kurioje vietoje turėtų būti Fasiras grifiukė atsisuko į duris ir giliai įkvėpė gryno oro.
-Nežinau kaip jūs, bet aš jau einu į vidų,-taip tarstelėjusi ji praėjo pro stoviniuojančius vyresnėlius ir pravėrusi duris vėl įžengė į Fasiro namą. Apsidairiusi ir svarstydama, kur turėtų eiti Elridė kiek sudvejojo. Virtuvė ar svetainė? Pasirinkimas buvo tikrai sunkus, bet pagalvojus, kad Fasiras turbūt neturės nieko "žmogiško" mergaitė prisivertė patyliukais pėdinti svetainės link. Vis dėl to, pažadinti Edgaro, jei šis dar miegojo, nenorėjo.

[Caroline Elase Wilding]

Elridė. Ant žolės patogiai tysojusi būtybė pagaliau įgijo ir vardą. Negalėjo pažadėti, kad prisimins, visgi jos dienotvarkė tokia pilna įvykių ir naujų žmonių... Vaje, ir kaip, būdama tokia be galo užsiėmusi, dar sugebėjo atrasti laiko neaiškiais reikalais susitikti su metų metus nematytais moksladraugiais (o gal labiau likimo broliais)? Žavingai pasibaisėtina.
Susimąstęs profesorius skrajojo savo minčių plotmėse , o priešais vis dar stovinti panelė, regis, buvo nepailsėjusi. Apie save tylėjo - ratilų po akim net neapsimoka maskuoti, nors šiaip galėjo miegoti nors ir paromis. Tik va kažkodėl kiekvieną mielą naktelę prieš akis stovėdavo snapais kapojančios ferumos, veidrodžiai, randai, peiliai, kruvinos bei purvinos Demonų metro grindys ir iš akinamai žydrų į žemės rudumo persimainiusios akys. Saldžių sapnų.
Elridė pasišalino, palikdama juodu su Sorenu vienus. Caroline prisėdo ant laiptelių šalia, ranka pasiremdama ant kelių. Virš ramių Godriko daubos stogų danguje po truputį blanko žvaigždės, horizonte mėlyna užleido vietą švelniai rausvos ir oranžinės juostai. Aušo. Retai kada stebėdavo saulėtekius, kažkodėl juose nematė nei minties, nei prasmės. Ne kitaip buvo ir dabar, tačiau bent pabandė susikaupti ir kažkur nukreipti mintis. Nesėkmingai, deja. Ta žadėtoji Rosemarie, kurios iš mokyklos dorai prisiminti nesugebėjo, vis dar nesirodė, namo viduje taip pat atrodė tylu, tad mergina sau leido pasiduoti. Apčiuopė dėžutę ir mikliai išsitraukė vieną.
 - Gal labai neprieštarausit,- dirstelėjo į von Sjuardą ir suspaudė tarp lūpų cigaretę.
Pirmuose ryto spinduliuose žybtelėjo liepsnelė, ir netrukus nikotino, dervų ir dar balažin kokio velnio pilnas dūmas susimaišė su sidabraspalviu lengvučiu rytiniu rūku. Iškvėpė, akis įsmeigė į švintantį dangų ir užsigalvojusi nukratė pelenus. Senasis barzdočius vėl sėdėjo susimąstęs apie velniai žino ką.
 - Tikiuosi, gyvenimas jums vis dar mielas, profesoriau,- nepasukdama galvos tarstelėjo.-Būtų gaila, jei mokiniai prieš akis nebeturėtų pavyzdžio. Mes turėjom geriausius ir pažiūrėkit, iki ko nusiritom,- iškalbingai patylėjo, leisdama Sorenui į vietas sudėlioti visas neigiamas mintis apie jaunąją kartą.- Baisu ir pagalvot, kas gali įvykt su dabartiniais,- Carol išpūtė dūmą ir vyptelėjo.
Visgi padėjo, jautėsi kiek ramesnė ir ne taip nervinosi. Mergina nelabai sau leido tikėtis, kad viena nuotykių pilna naktis kažką pakeis, bet leido sau išgyventi akmirką, o tai - jau savaime laimėjimas.
Sulaukiam sūnaus paklydėlio, prikeliam neišsimiegojusius, atkeikiam tą elfą ir visi laimingi skirstomės namučio. Na, beveik laimingi.

[Rosemarie Mortimer]

   Po keletos lėkimo per sumišusių garsų gaudesį akimirkų, Rosemarie kojos dunkstelėjo ant kieto pagrindo. Keliai suvirpėjo, šiaip ne taip išlaikydami rausvaplaukę ir neleisdami parkristi kniūbsčia, o gerklę sukuteno kosulys. Duslus garsas sudrumstė iš pažiūros tuščią, svetainę primenantį kambarį, ir Rose beliko viltis, kad neatsidūrė kokių nors nepažįstamų birtininkų židinyje tokioje ankstybėje.
   Galvoje šmėkštelėjus neramiai minčiai, kad jei dar porą akimirkų uždels, iš paskos atskubantis antrasis keliautojas užkris tiesiai jai ant galvos, porą kartų kluptelėjusi, išlipo lauk iš židinio. Burtų lazdele braukdama per susitaršiusią aprangą ir naikindama pakeliui prisirinkusių suodžių žymes, neskubėdama apsidairė. Antrą kartą peržvelgus patalpą, akys užkliuvo už sofos ir ant jos išsitiesusio žmogaus. Dėl atstumo, rytmečio blausos ir keistos padėties negalėjo jo atpažinti, tad kone sulaikiusi kvapą, atsargiai nutykino matomų durų link. Netryško noru drumsti ant sofos snaudžiančio asmens ramybę, o ir pati nusprendė, kad bus geriausia išeiti laukan ir savo akimis pamatyti, po kokio adreso stogu atsidūrė. Tačiau kad ir koks paprastas bei logiškas toks sprendimas buvo, Rose vis tiek negalėjo užgniaužti gerkle kylančio, nerimastingo širdies tuksenimo.
   Nerimo tikrai nemažino ir tai, kad Fasiras vis dar nepasirodė židinyje, nors kabinete buvo tiesiai už nugaros ir turėjo iškeliauti iškart po jos. Galėjo susidaryti daugų daugiausiai pusės minutės skirtumas, o kiek praėjo dabar? Rosemarie net neįsivaizdavo. Atrodė kaip mažiausiai kelios, tačiau tai galėjo tebūti ir tik proto krečiamos išdaigos. Visgi, apėmus įtampai, laiko suvokimas mėgo išsikreipti.

[Fasiras von Sjuardas]

   Trinkt. Fasiras išskrido iš netikėtai židinyje žybtelėjusių liepsnų ir vos išlaikė pusiausvyrą bei nepabučiavo svetainės kilimo. Užantyje po apsiaustu jaunuolis laikė kiek pridususį varną - vos supratęs, kad pateko į savo namus, von Sjuardas patupdė jį ant sofos. Ant antlošo dar netupdė, mat nebuvo įsitikinęs, kad paukštis stiprus ir neapsvaigęs.
   - Atsiprašau, kad užtrukau, turėjau dar kai kur nuvykti, - sumurmėjo Fasiras be šypsenos, trumpai dėbtelėdamas į Rosemarie, kuri galbūt jau buvo jo pasigedusi.
   Tuomet pervargusios pusvampyrio smegenys apdorojo gautą vaizdą - ant sofos miegojo Edgar'as. Matyt, prisiimta pareiga ir visa naktis kalbų irgi neišėjo krikštatėviui į naudą.
   - Kažin, ar Caroline jau atvyko? - pasiteiravo namų šeimininkas turbūt labiau retoriškai, negu klausdamas Rosemarie ar ir paties miegančio Edgar. Delsti jau nebebuvo galima, nors drumsti Jeffter'io miegą atrodė ne itin pagarbu.
   - Tuoj galėsim pradėt, kelkis, - sumurmėjo von Sjuardas, patapšnodamas krikštatėviui per petį, mat ir po poros dunkstelėjimų, kai du keliautojai židiniu atvyko į Fasiro svetainę, šis jokių gyvybės ženklų neparodė. - Blogai jautiesi? - paklausė pusvampyris, nors pats atrodė nelabai kažkaip. Akys išdavė nuovargį, veidas ir po laidotuvių vis dar buvo kiek pajuodęs. Kiek daug visko įvyko per vieną parą.
   Juodai apsirengęs Godriko Daubos gyventojas pro duris žengė į koridorių ir kaip tik susitiko Elridę, matyt, ketinusią eiti į svetainę.
   - So... Jie lauke? - pasiteiravo Fasiras, taip ir neprisivertęs ištarti Soreno vardo. Gal sulaukęs atsakymo, o gal jau užuodęs dūmų kvapą pusvampyris linktelėjo, pravėrė lauko duris ir iškišo galvą. Caroline rūkė prie pat įėjimo į jo namus, bet von Sjuardas nė kiek nepyko. Kur jau - juk jo namuose kelerius metus gyvenusi vela kartais prirūkydavo net vonioje ar virtuvėje. Išeiti į kiemą, palyginus, rūkyti kad ir prie durų jau buvo neįtikėtinas mandagumas ir pagarba.
   - Ačiū, kad atvykai, - linktelėjo ministras jai. - Galit eiti į vidų, tuoj galėsim pradėti.

[Edgar Jeffter]

Nors ir atsargiai iš svetainės mėgino pasišalinti Rose, ją Edgar'as jautė. Aišku, jis nežinojo, kad po kambary vaikšto ministro padėjėja. Iš tiesų, mieguistumas neleido normaliai suvokti ar tai realybė ir ar tame pačiame kambaryje, kur snaudė juodaplaukis, yra kažkas, ar tai tik sapnas.
- Aha, gerai,- greitomis tarstelėjo Jeffter'is pramerkdamas akis iš karto po to, kai buvo priliestas savo sugrįžusio krikštatėvio. Regis, jis nesapnavo ir iš tikrųjų juto netoliese neseniai vaikščiojusią Rose ir Fasą. Vaikinas palengva atsisėdo. Pakreipė galvą į vieną, po to į kitą pusę taip parąžydamas kaklą.
- Reikia, jog perleistum elfą,- iškart tarė jaunajam von Sjuardui animagas ignoruodamas klausimą apie savo savijautą. Klausimas nebuvo ignoruotas nenorint kažko pasakyti, tiesiog Edgar'as nebuvo pakankamai prasibudinęs, kad jį dorai įsisavintų ir pateiktų atsakymą į jį.
Jaunuolis rankomis susiėmė savo veidą ir jį stiprokai pasitrynė. Jam labai norėjosi miego, tačiau suvokė, kad tam laiko dabar nėra. Manydamas, jog Fasiras būtent visus sukvies čia, kur dabar buvo pats magas, jis nekilo nuo sofos ir laukė kol visi susirinks ir bus galima pradėti elfo atkerėjimą.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Ne, - gūžtelėjo profesorius, Caroline traukiant cigaretę.
   Pats kažkada rūkė, jeigu jau tektų kalbėti teisybę, tik, aišku, ne tokį smirdantį šūdą, o kvapnų namie augintą tabaką. Durmštrange net pažinojo profesorių, įsigudrinusį šito gero užsiauginti ant palangės... Bet tada jau nerūkė. Net nebežinojo, kodėl metė, bet bala to nematė.
   Bet profesorių labiau glumino tai, jog daugelis jo buvusių mokinių, jei tik susitikdavo jį ir darydavo kažką negera ar ką nors prisipažindavo, išsyk tikėdavosi jo pamokslo. Lyg ir neatsiminė, kad būtų taip dažnai juos skaldęs ar stipriai ribojęs mokinių elgesį. O gal per tiek metų pamažėle nukvako ir prarado atmintį? Gal anksčiau buvo griežtesnis ir kišdavosi net ten, kur visai ten jo nereikėjo...
   Caroline netikėtai pertraukus von Sjuardo mintį, šis sekundėlę patylėjo, akimis pasekdamas kylantį dūmelį ir per jį pažvelgdamas į merginos akis. Blausiai šyptelėjo, truputį pasisuko į durų pusę.
   - Galbūt todėl ir nusiritot - nes turėjot atitinkamą pavyzdį, - matyt, nelabai vykusiai pajuokavo. - Kaži, panele Wilding, ar jau gali laikyt save...
   O tuomet prasivėrusios durys Soreną pertraukė. Vampyras, išgirdęs sūnaus kvietimą, luktelėjo, kol vidun užeis Caroline, o tada žengė vidun ir pats. Žinojo, kad nedalyvaus atkeikime, bet dar nežinojo, ar užims čia kokią nors rolę. Tikėjosi, jog veikiai sužinos.

[Elride Endlercat]

Eidama į svetainę mergaičiukė netikėtai sutiko Fasirą. Grįžo. Trumpa mintis perskrodė jos galvelę. Ji žinojo, kad jau tuoj viskas prasidės, kad jai reiktų susikaupti... Bet kaip kauptis?
Vos vos linktelėdama į Fasiro užduotą klausimą Elridė patraukė į svetainę nepastebėdama jokių aiškių dalykų, mat nuovargis merginą gerokai veikė. Galėjo ir žmogus praeiti, kurio ji nepastebėjo, galėjo ir sprogimas įvykti...
Baltapūkė įžengė į svetainę ir geriau apsidairė. Edgaras buvo jau atsikėlęs tad ji prisiglaudė prie sienos mąstydama ar bus pakankamai gera burtininkė? Tas laikas, per kurį galėjo susidelioti mintis, buvo išnaudotas visai kitiems dalykams. Bet mergina tiesiog negalėjo amžinai galvoti apie tai. Atrodo, kai tik kyla kokia mintis tai ir norisi apsivemti... Taip pat pasijautė ir dabar. Organizmas jautė, akys matė, kad tuoj tuoj viskas įvyks.
Tada mergaitė suprato... Ar ji pastebėjo ketvirtąjį žmogų?

[Caroline Elase Wilding]

Profesoriaus žodžius nuleido negirdom. Nelabai turėjo ką pasakyti - ne aklam viskas matosi, nieko nepridursi. Stengėsi nebegalvot apie tai, kas buvo ir kas bus, kodėl ir dėl kokių neaiškių sumetimų. Liko tik dabartis su cigarete tarp pirštų, saulėtekiu prieš akis ir susimąsčiusiu profesoriumi šalia. Nikotinas ritmingais įkvėpimais keliavo į kraują, saulė spinduliais po truputį glostė namų stogus, pažerdama krūvą šviesos atspindžių tamsiose Caroline akyse. Ji laukė.
Nebūtų tiksliai pasakiusi, kiek laiko taip sėdėjo beveik nejudėdama, tik lygiais laiko tarpais kilstelėdama cigaretę prie lūpų, kai už nugaros pagaliau pasigirdo žingsniai.
 - Į sveikatą, malonu matyt pasirodžiusį. Jau visi?- atsisuko į Fasirą, nors klausti greičiausiai ir nebuvo didelio reikalo - kurgi kitur gerbiamas ministras būtų užgaišęs, jeigu negabendamas dar vieną šitam vaidinimui (na, visi apsimeta vienas kitam svarbūs ar bent mandagiai pakenčia egzistenciją) reikalingą asmenį.
Per daug nesiginčydama atsistojo ir nubraukė nuo apsiausto nesamas dulkeles. Cigaretę jau buvo sutraukusi iki pat filtro, tad kruopščiai ją užgesino ir sutrynė kulniuku. Daugiau pasilikti kieme dingsčių nebebuvo, juolab, kad profesorius kantriai luktelėjo praleisdamas merginą pirma. Giliai įkvėpusi Carol žengė vidun. Nežinojo, ką galėtų pasakyt Edgar'ui po tiek laiko. Galų gale - kaip elgtis? Tegul prieš ketverius metus vaikinas jai buvo labai svarbus, tačiau ar kurį laiką abipusė tyla nėra pakankamai tvirtas barjeras? Abejotina. Nubraukė tamsias garbanas atgal ir paskui Fasirą įžengė į svetainę.
Tamsūs akių ledokšniai nuslydo kambariu ir sustojo ties an sofos sėdinčiu juodaplaukiu. Tegu akivaizdžiai pavargęs ir kurį laiką nemiegojęs, Edgar'as vis dar priminė tą patį Grifų Gūžtos mokinį - ko greičiausiai nepasakysi apie Carol. Laikas neatpažįstamai keičia ne visus. Jis suaugo, na o ji... Ką gi, visur pusiausvyra.
 - Labas rytas,- pasisveikino, nusukdama akis į šoną. Žvilgsnis užkliudė prie sienos prisiglaudusią Elridę ir lyg užfiksavo kažkur sušmėžavusią Rosemarie, taigi susirinko visi. Mieliausiai, žinoma, būtų pasekusi mergaitės pavyzdžiu ir patraukusi prie sienos, tačiau nužingsniavo prie sofos ir prisėdo šone, saugiu atstumu nuo Edgar'o. Seniai benaudotas peilis po apsiaustu įsirėmė į klubą tarsi primindamas apie anuos laikus. Mergina atsainiai perkryžiavo kojas, taip patraukdama ginklą atgal į vietą. Dabar negali leisti sau galvoti. Vėliau.

[Rosemarie Mortimer]

   Vos priartėjus prie durų, Rosemarie už nugaros išgirdo šurmulį. Staiga grįžtelėjusi, priekaištingai pašnairavo į iš židinio lipančią žmogystą, nors visgi tuo pačiu jos krūtinę užplūdo palengvėjimas. Na, bent dėl to, kad nenusidangino velniai žino kur; dėl netrukus turėsiančių įvykti burtų, vis dar apėmusio neaiškumo ir apskritai tokio staigaus dienos pokyčio jautėsi kiek apdujusi. Tarsi galvoje tvyrotų rūkas, kurio kreipiami vaizdai atrodo lyg netikri ir kuris it širma skiria nuo ranka pasiekiamo tikrovės pojūčio.
   Keliskart sumirksėjusi, apsidairė. Žvilgsnis užkliuvo už sofos ir dabar jau tikrai pabudusio bei ant jos sėdinčio Edgaro, taip pat akies krašteliu pastebėjo į svetainę įsliūkinusią šviesiaplaukę. Toji lyg ir atrodė kažkur matyta, tačiau Rose niekaip negalėjo prisiminti, kur. Nusprendusi, kad vienintelė vieta, kur galėjo ją matyti, tebuvo mokykla, nesvarbu, ar dar tais laikais, kai mokėsi pati, ar jau tuomet, kai mokė kitus, nusigręžė ir nužingsniavo prie netoli židinio stovėjusio krėslo. Klestelėjusi į jį bei ranka pasirėmusi galvą, stebėjo besisukinėjančius ir į svetainę besirenkančius paskutinius žmones, laukdama to, kas turėjo įvykti paskui. Keistas apdujimas vis dar nesitraukė, tad galiausiai atsilošė į pernelyg minkštą atlošą ir užsimerkusi giliai įkvėpė tarsi plaučius užplūdusi oro banga galėtų nupūsti tąją miglą šalin.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras vėl stovėjo svetainėje. Luktelėjo, kol ateis ir Caroline su Sorenu, sunkiai atsiduso - nuo nuovargio šiek tiek svaigo galva. Vis dar buvo sunku patikėti, kad per laiką nuo pirmo saulėtekio iki ketvirto saulėlydžio, per kuriuos nebuvo užmigęs, spėjo netekti sūnėno, brangios draugės, o dabar likimas dar pagrasino ir elfo ar krikštatėvio gyvybėmis.
   Galva buvo pernelyg sunki, kad von Sjuardas teisingai pasvertų tų dviejų gyvybių vertę. Nežinojo, ko tikėtis, baisėjosi atsakomybe. Kuo jis galėtų pasitikėti tokią minutę? Tikrai ne tėvu. Tikrai ne savimi - ech, juk jo venomis teka juodas vampyriškas von Sjuardo kraujas, taigi, ir jo tėvo. Tikrai ne Anglija. Tikrai...
   - Edgar'ai, ar tu tikrai pasiryžęs prisiimti šią atsakomybę? Tu vis dar gali atsisakyti ir niekas tavęs dėl to neišdrįs apkaltinti, - Fasiro veidas buvo rimtas, kiek tai buvo įmanoma pajuodusiame iš nuovargio ir liūdesio veide.
   Nuojauta sakė, kad geriau jau Edgar atsisakytų.
   Nuojauta sakė, kad geriau jau būtų atiduoti elfo gyvybę - velniai jos nematė, o štai prakeiksmas yra neretai dar blogiau už mirtį...
   Nuojauta kalbėjo, bet Fasas jos nesiklausė.
   Visgi kažkodėl pusvampyrio veidas, krikštatėviui nepasakius ,,ne", pajuodo dar labiau.
   - Baube, - sumurmėjo ministras tyliai, netikėdamas, kad tai daro. O gal ir nelabai jau suprato, ką daro. Abejojo, ar užteks jam jėgų sudalyvauti atkeikime.
   Elfas atsidūrė šalia savo šeimininko. Fasiras darsyk pažvelgė į krikštatėvį, pavargusiomis akimis siūlydamas paskutinę galimybę persigalvoti.
   - Baube, tavo šeimininkas nuo šios minutės yra jis - Edgar Jeffter. Turi būti jam visiškai ištikimas ir paklusnus, o mano žodžiai tau jau nieko nereikš.
   Fasirui pasirodė, kad jis metaforiniu kastuvu išmetė dar vieną metaforinę žemių krūvelę laukan.

[Edgar Jeffter]

Edgar'ui patraukus rankas nuo veido, jis svetainėje jau matė Elridę ir Rose.
- Sveika dar kartą,- nežymiai šyptelėdamas ir pavargusiomis akimis žvelgdamas, į neseniai matytą savo draugę, pasisveikino jaunuolis. Netrukus į svetainė grįžo ir pats namų šeimininkas. Iš paskos jo į kambarį įžengė ir Caroline su Sorenu. Žinoma, Jeffter'io žvilgsnį sukaustė jo buvusi bendrakoledžė, kurios nematė nuo Hogvartso baigimo. Ji trumpaplaukiui taip pat atrodė pavargusi. Pirma jam kilusi mintis, kodėl taip ji galėjo atrodyti, buvo ta, kad galbūt Fasiras ją pažadino ir sutrukdė jos miegą. Tačiau neatmėtė ir galimybės, jog jo pavargusios akys ir kitus mato pavargusius, nors iš tikro taip nėra. Bet kažkodėl Rosemarie atrodė žvaliausia, kas reiškė, jog Edgar'o akys jo neapgaudinėjo.
- Labas. Džiaugiuosi, kad atvykai,- nustumdamas nereikalingas mintis į šalį irgi pasisveikino su netoliese prisėdusia tamsiaplauke.
Į krikštasūnio klausimą jaunas burtininkas tik linktelėjo galva tuo pat metu sumirksėdamas. Animagui nekilo dvejonių dėl savo sprendimo, kadangi pats buvo kaltas dėl susiklosčiusios situacijos, nors magijos ministras ir manė kitaip.
Kai pusvampyris pasikvietė namų elfą ir jį perleido Edgar'ui, naujasis būtybės savininkas pakilo iš savo vietos.
- Sveiki visi,- dar kartą nužvelgdamas visus esančius kambaryje pasisveikino vaikinas, - Taigi, esate čia tam, jog padėtumėte šiam elfui, kuris greičiausiai yra užkerėtas. Nežinau ar atkerėjimas Jums pakenks,- neslėpė žaliaakis, - Tačiau jums turėtų nieko nenutikti. Bet, jei visgi jums kyla kokių dvejonių, galite atsisakyti dalyvauti šiame atkerėjime,- vėl iš lėto akimis nužiūrėjo visus esančius toje pačioje patalpoje, - Jei sutinkate pamėginti padėti Baubui, tuomet viską reikia pradėti dabar, nes nebėra daug laiko,- magas nežinojo kiek tiksliai laiko buvo likę, nes nežinojo kiek yra dabar valandų, tačiau jo tikrai nebuvo itin daug, - Jums visiems vienu metu reikia ištarti burtažodį Releasasti, nukreipiant savo burtų lazdeles į namų elfą,- žaliaakis nieko nelaukdamas paaiškino, kaip turi vykti atkerėjimas.
- Jūs galite likti čia, bet dėl saugumo galite palaukti ir kur kitur, nes atkerėjimo procese jūsų neprireiks,- pasitraukdamas nuo svetainės stalo, arčiau sienos, Jeffter'is iš pradžių kreipėsi į jaunojo von Sjuardo tėvą, o po to pasisuko į Faso atiduotą būtybę, kuriai taip pat davė nurodymą, - Lipk ant stalo.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas žvilgtelėjo į pro duris iškištą Fasiro galvą, na, to nuovargio ir chaoso, atsispindinčio veide, aprašinėt jau nebebuvo reikalo, bet tas vaizdas kaskart pareikalaudavo iš Soreno pastangų išlaikyti ramią veido išraišką.
   Vyresnysis von Sjuardas nusekė koridorium Caroline iš paskos, pateko į svetainę. Visas Edgar'o ketvertas jau buvo čia susirinkęs - savaime aišku, niekas daugiau nedels ir neberizikuos. Na, iš tiesų tai rizikuos, bet reikia tikėtis, jog ta rizika pasiteisins.
   Gerai, kad visi čia susirinko burtininkai. Gerai, kad jie žymiai už Soreną gabesni. Reikia tikėtis, kad viskas ir pasibaigs gerai. Visi jie buvo jo mokiniai - profesorius žinojo, kad visi buvo geri ir šaunūs žmonės ir tikėjo, kad tokiais ir užaugo. Pasitikėjo jais.
   - Gerai, sėkmės, - sumurmėjo profesorius, linktelėdamas Edgar'ui.
   Dar pamatė, kad elfas, tiesiogiai vykdydamas įsakymą, rankutėmis įsitvėrė už stalo krašto, prisitraukė ir užsikabarojo ant jo - o tada peržengė slenkstį ir užvėrė duris. Išėjęs iš svetainės, stabtelėjo, o tada susirado laukujes duris. Vis dar smirdėjo cigarečių dūmais, bet vampyras atsisėdo ant laiptelių priešais duris ir atsirėmė į namo sieną.

[Elride Endlercat]

Mergina, rodos, žvelgė į kambarį, į žmones, kurie jau buvo kambaryje, tačiau jos galva buvo atsijungusi nuo akių. Mintys klaidžiojo visai kitur pamiršdamos, kad mergina gali matyti, kad aplinkui kažkas vyksta. Elridė bijojo nežmoniškai atkeikimo. Ne tik dėl to, kad blogybės gali nutikti Edgarui, bet ir dėl to, kad kažkas gali atsitikti ir jai. Per tiek laiko pagaliau ji pajautė ne dvejonę, o visišką nenorą prisidėti prie tokio dalyko. Bet pasakyti ne negalėjo. Negalėjo būti kaip ta savanaudė poniutė, baltapūkė juk nėra tokia.
Nors geriau pasvarsčius ji visą savo trumpą gyvenimą žiūrėjosi, kad tik būtų geriau jai ir ne kam kitam. Šis įvykis galbūt bus kelias iš egoizmo į geresnį žmogų. Galbūt tada ir bėdos pagaliau nusiramins. Bent mergina tuo tikėjo.
Jos akys dar kartą perlekė per kambarį ir pagaliau sustojo ties Edgaru. Elfas jau buvo atiduotas, o naujasis jo šeimininkas ėmė kalbėti apie visus reikalus. Jei būtų visai kitokios aplinkybės ji galėtų net ir šypteltėti, kad jo pradžia skamba kaip kiekvieno profesoriaus esančio Hogvartse. Bet, deja, ji nebuvo Hogvartse, ji nebuvo pamokoje, ir jos laukė kur kas baisiau nei pamokos praktika.
Burti išsekus ir neturint jėgų. Jokių bandymų, jokių susimovimu. Mergaitei tai buvo neįprasta. Vis dėl to ji vis dar vaikas, tačiau vis tiek ryžosi tą daryti.
Baltapūkės rankoje jau buvo tvirtai spaudžiama burtų lazdelė. Ji giliai įkvėpė ir pasistengė susikaupti.
Sorenas dingo iš kambario, elfas ėmė kabarotis ant stalo. Mergina jautė, kaip baimė apima jos kūna. Jausmas, lyg vyktų egzaminas. Ne, baisiau už egzaminą... Elridė dar galėjo ieškoti palyginimų, bet tiesa ta, kad ji nelabai galėjo su kažkuo palyginti visko, kas vyko ir ką jautė.
Mergaitė ištiesė burtų lazdelę ir dirstelėjo į Edgarą. Tai buvo pirmas kartas, kai ji turi burti ne viena, kai žmonės turi sutapti ir dėl to jai darėsi dar baisiau. Bet reikia.
-Releasasti,-tiksliai ištarusi mergina meldėsi, kad viskas pavyktų ir kad ji nebūtų nesėkmingos tragedijos kaltininkė.

[Caroline Elase Wilding]

Buku žvilgsniu spoksojo į priešingą sieną, kol žingsnių dunksėjimas ar sušlamantis apsiaustas pranešdavo, jog į kambarį pasieniais susirenka visi kiti. Per daug nesidairė - argi turėjo bent vienam iš jų ką nors pasakyti. Ne, čia atsidūrė gryno atsitiktinumo dėka, išgirdusi seną vardą iš praeities. Na, savaime suprantama, ir iš nuobodulio. Juk daugiau nelabai turėjo ką gyvenime veikti. Atkeikti vieną kitą elfą? Ko ne, reiks tai įtraukt į savo CV, kai vėl nuspręsiu ieškotis darbo. Super, vieni pliusai.
Carol tebesvarstant, Edgar'as nutarė oficialiai pradėti šitą buvusių moksladraugų (daugausia) pasisėdėjimą. Tamsaus ledo akys nepatikliai nužvelgė vaikiną.
 - Čia susirinkę subrendę žmonės, visi žino kuo rizikuoja. Galim pradėt,- tyčia pasirinko "subrendę", nes suaugusia panelės, regis, vardu Elridė, greičiausiai nepavadinsi. Tačiau iš esmės žaliaakis tuščiai aušino burną - bet kuris jį pažinojęs būtų galvą guldęs, kad jei nebus šimtu dviem procentais įsitikinęs visų saugumu, vaikinas net nemėgins jų prisišaukti. Arba per ilgai apmąstomi prisiminimai išsikreipia ir Edgar'o paveikslas merginos atmintyje jau nebuvo tikras. Abu variantai galimi.
Pernelyg nesigilindama stebėjo elfo reikalų tvarkymą, tik išsigandusi krūptelėjo jam atkeliavus oru, bet netrukus veide atsirado ta pati mandagaus abejingumo ir atsainumo išraiška, tarsi nei vienas iš šitų įvykių jos per daug nejaudina. Stebėjo mažiuką elfą paklusniai kabarojantis ant stalo ir akimirką pasvarstė, kad vien dėl jo visai atsitiktinai į vieną vietą susirinko žmonės, jau kaip ir nutarę vienas kito gyvenimuose nebesirodyti. Arba viskas buvo daug paprasčiau, tiesiog Carol smegenys dramas kūrė ir įsivaizdavo kur kas lengviau. Toks tas gyvenimas.
Iš už diržo išsitraukė lazdelę. Nelabai galvojo apie tai, kad atkeikimas gali nepavykti. Kerėti mokėjo, kaip ir visi čia susirinkę. Jeigu ką... Ne, nieko. Vynmedis meiliai atgulė tarp pirštų, kaip ir tūkstančius kartų iki dabar. Niekada burtams nesuteikdavo ypatingos reikšmės, tai buvo visai paprasta, tarsi kvėpuoti. Tačiau dabar kažkodėl pajuto kokia galia glūdi jos rankose. Kiek daug su ja gali padaryti ir kodėl to nedaro. Per šiuos metus niekad taip aiškiai nejautė pastarųjų priežasčių.
Pirmoji burtažodį ištarė Elridė. Caroline suprato, kad tikriausiai taip ir buvo geriausia - visgi mergaitė čia buvo jauniausia ir mažiausiai patyrusi. Tačiau žvelgdama į keistą susidarusį ratą, į visų lazdeles, nukreiptas į jo viduryje ant stalo stovintį elfą, pati jautėsi penkiolikmetė išsigandusi mergaitė. Nors turėjo suaugti. Įkvėpė.
 - Releasasti,-ranka beveik nesudrebėjo. Carol negalvojo apie tai, kad gali nepavykti. Pasisuko į susikaupusį Edgar'ą ir perkyžiavo kojas. Jeigu jau čia, bent pasimėgaus reginiu. Gi ne kasdien atkeikinėji buvusių moksladraugių elfus.