0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #165 Prieš 4 metus »
   Fasiras nužvelgė tylinčią, keistai prie sienos prisišliejusią Elridę. Sekundėlę buvo įsitikinęs, kad ji nualps, bet šis spėjimas nepasitvirtino. Iš pradžių mintijo pasiūlyti atsisėsti, bet tuomet persigalvojo ir prabilo neutraliau.
   - Elride, ar viskas gerai? - pasiteiravo jis, kiek susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgdamas ją. Ne tik todėl, kad ji jam rūpėjo, bet dar ir todėl, kad nualpusi ji niekaip nepadėtų elfui.
   Visgi laikas jau ne pamažu, o visai greitai tiksėjo vis pirmyn ir delsti Fasas prabangos nebeturėjo. Anglijos burtininkų pagrindinis atstovas žvilgtelėjo į Soreną, dūmojantį apie savo artimus žmones. Tėvui pareiškus, jog jis neturi burtininkų ketverto, Fasiras kiek paniuręs linktelėjo galva. Numanė, ką tėvas būtų pasiūlęs į ketvirtojo žmogaus vietą. Nors, tiesą sakant, juodaplaukis neatmetė galimybės, kad eliksyrininkas tiesiog bando nusiplauti nuo negeros lemties.
   Apie tai pagalvojus Fasirui kažkodėl pačiam ėmė kiek suktis galva. O gal ne dėl minčių, gal dėl ko nors kita...
   Visgi drąsus ir užtikrintas Edgar'o tonas Fasirą kiek nustebino. Jis net nenumanė, kad krikštatėvis taip drąsiai teigtų žinąs, ką galima pakviesti į atkeikimą. Kad jis prisiimtų ant savo pečių savo tariamai prišauktą bėdą, savaime aišku, Edgar'o krikštasūniui nuostabos jau nekėlė.
   - Rosemarie Mortimer ir Caroline Wilding? - pasitikslino von Sjuardas, buvusiam Grifų Gūžtos prefektui išdėsčius savo pasirinkimus. Jei reikalas nebūtų buvęs toks skubus, pusvampyris net būtų nusivaipęs ar prikišęs krikštatėviui, kad nors jis pats klausinėjo dėl Claudie, pats susirado net porą gyvenimo draugės variantų dar anksčiau, negu tat padarė ministras. Bet, deja, laikas tiksėjo.
   Jaunasis von Sjuardas susvyravo, dar sėdėdamas ant kėdės.
   - Ar kuris nors iš jūsų turite pelėdą? - niauriu balsu pasiteiravo Fasiras, mat vienintelis gyvūnas, kuris galėjo nunešti laišką, šiuo metu bereikalingai gaišo laiką, skrisdamas pas Claudie.
   - Nes jei neturite, man teks nuvažiuoti iki Londono. Su motociklu tai neužims daug laiko, - pridūrė pusvampyris. - Kita vertus, gal iš tiesų greičiau sutvarkyčiau reikalus nuvažiavęs pats, nei siuntinėdamas laiškus. Tuomet susitiktumėme čia po dviejų valandų, - pasiūlė jis, sukiodamas taro pirštų lazdelę. - O jeigu kažkas nepavyktų, aš jums duosiu ženklą.
   Fasiras, išgirdęs nekantrų krikštatėvio pasiūlymą, pakreipė galvą.
   - Ne, elfą perduosiu prieš pat pradedant atkeikimo ritualą, - abejodamas tarstelėjo jis. - Kažkas dar gali keistis.
   Mat pusvampyrio nuojauta sakė, jog perdavimui dar ne laikas.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #166 Prieš 4 metus »
Mergaičiukė kiek sutriko dėl klausimo, bet nė nemirktelėjusi tarstelėjo.
-Kas gali būti gerai tokioj situacijoj?-balse pasijautė baimė, tačiau žaliaakė visiškai į tai nekreipė dėmesio, o tai, kad klausimas galėjo būti susijęs su jos savijauta nė minties nebuvo. Koks skirtumas ar blogai jaučiasi, ar ne? Svarbiausia, kad stovi ant kojų ir dar, bent taip mane, gali išlaikyti burtų lazdelę.
Stebėdama Soreną ir Edgarą mergaitė stengėsi išlikti rami. Kuris pasirinks, tas ir turės, ji nieko nestabdys, nes neturi teisės. Bet visgi ji mieliau rinktųsi elfo mirtį, nei iš kambaryje esančiųjų. Ir geriau pagalvojus, tokia mintis buvo gerokai keista, kadangi dar visai neseniai ji aprėkė Soreną iš neapykantos.
Sorenas atsisakė, Elridė sukando dantis. Taip ir dingsta būsimas globėjas, ar ne? Taip ir vėl, jei viskas gausis, kaip mergaitė įsivaizduoja, ji liks viena. Tada jau nieko gero nebebus ir panelytei apie bent truputį ramesnį gyvenimą teks tik pasvajoti.
Susitaikyti baltapūkei sekėsi sunkiai, tačiau liepdama sau apsiraminti mergaitė išgirdo kelis vardus, kurių niekados nebuvo girdėjusi. Na, nėra ko stebėtis, ji daugybės žmonių nepažįsta, o visi burtai vargu ar leis su jais susipažinti.
Velnias... Mergaitė įsitempė. Ar jai vis dar reikės kažką daryti, ar Elridė turės tiesiog žiūrėti į viską iš šalies? Chaosas, eilinis chaosas galvoje, kuris ją ėmė gerokai užknisti.
Nieko nelaukusi ji atsisėdo ant žemės ir įsistebeilijo į vieną tašką. Paskendo savo mintyse, kurios po truputį ėmė dėliotis, o tada, kai mergaičiukė nukreipė akis į Edgarą, visos mintys išnyko. Jos tiesiog pasimiršo, o Elridės galvoje išlikęs vienintelis svarbus klausimas panoro išsiveržti lauk.
-E... Edgarai? Ar man dar reikės kažką daryti?-linguodama tarp noro, kadangi būti kažkam „svarbia" visados būna malonu, ir nenoro, kadangi ji bijojo dėl savo gebėjimų kerėti ir nenorėjo, kad prisidėtų prie blogos ateities.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #167 Prieš 4 metus »
   Auksaakis vampyras patylėjo, kiek sutrikęs, kad negalėjo pasisiūlyti pats ir perimti viso pavojaus ant savo pečių. Kita vertus, galbūt tai, jog jis išliks valdomas ir sveiko proto, leis jam padaryti ir situaciją labiau valdoma, jei tik kas nors Edgar'ui, Fasirui ar ir Elridei nutiktų. Tik kaži, kur bus jo vieta vykstant atkeikimui - akivaizdu, kad jis Edgar'o ketvertui nepriklausė, todėl galbūt jam tektų palūkėti už durų. Nieko, palauks, amžius juk išmoko kantrybės.
   Kaip ir Elridė, Sorenas kiek nustebo dėl netikėto Fasiro klausimo. Galbūt pusvampyris užmatė kažką, ko senasis eliksyrininkas nepastebėjo. Juolab, kad į tokias suaugusių burtininkų problemas vaikai visai neturėtų būt įtraukti - deja, bet Elridei šiuo atveju nepasisekė. Iš dalies dabar ji netgi buvo panaši į jos amžiaus Fasirą prieš daugelį metų. Nors Fasiras, aišku, buvo visai kitoks. O ir dabar kiek pasikeitė.
   - Deja, neturiu pelėdos, - apgailestaudamas skėstelėjo rankomis blyškios odos padaras. - Galėčiau nebent pats laišką nugabenti, - kiek pagalvojęs pasisiūlė jis.
   - Visgi nepamiršk pasikviesti Munino, nes suklaidinsi Claudie, Fasirai, - įspėjamai žybtelėjo auksinėmis akimis, mat tikroji pagrindinė šio priminimo priežastis buvo ne laiškas, o Fasiro bei Munino sveikatos bei gyvybės.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #168 Prieš 4 metus »
Fasui pasiteiravus Elridės ar šiai viskas gerai, Edgar'as pasuko galvą į savo globotinę. Iš jos atsakymo buvo aiškiai matyti, jog mergaitė nėra patenkinta situacija. Bet kažin ar kas nors iš esančių virtuvėje išvis buvo ja patenkintas.
- Taip, man reikalingos būtent jos,- linktelėdamas galva patikslino krikštasūnį, - Ir kažko, kas galėtų perduoti žinią neturiu. Todėl, jei nesi pervargęs galbūt galėsi tai sutvarkyti tu?,- teiravosi jaunuolis Faso jau suprasdamas, kad nei vienas iš čia esančių su savimi neturi arba išvis neturi pelėdos.
- Nemanau, jog reiktų gaišti laiką rašant laiškus, manau užteks ir žodinio paprašymo,- Jeffter'iui nelogiška atrodė kažką rašliavoti ant popieriaus, kai vis tiek kažkas turės susitikti su merginomis akis į akį.
- Tebūnie,- juodaplaukis taupydamas laiko nebevilkino jo mėgindamas prašyti jaunojo von Sjuardo perleisti jam elfo. iš tiesų didelio skirtumo ir nebuvo ar jį savo Baubą buvusiam Grifų Gūžtos atstovui perleis dabar, ar vėliau.
- Bet tuomet reikia nebegaišti laiko ir kuo greičiau surasti reikiamus žmones,- taręs Edgar'as atsitraukė vieną kėdė, buvusią prie stalo, ir atsisėdo, - Aš luktelsiu čia. Jei, žinoma, Fasiras nieko prieš?- ramumu tviskančiomis akimis pažvelgė į magijos ministrą. Pats animagas viduje visiškai ramus nebuvo. Vis dėl to jo viduje kirbėjo klausimas, kas bus po to, kai elfas bus atkerėtas. Bet vis dėl to tam klausimui per didelio dėmesio neskyrė.
Kai apsigynimo nuo juodosios magijos žinovas išgirdo savo vardą iš savo globotinės lūpų, jis atsisuko į ją su savo nuoširdžia šypsena.
- Tu šiandieną išgelbėsi elfą,- trumpaplaukis išsyk pasakė, ką grifiukė padarys, o ne ką turės padaryti, nes buvo įsitikinęs, kad taip ir bus, atmesdamas visas tikimybes, kad kažkas iš jam svarbių žmonių galėtų šiandien nepasirodyti.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #169 Prieš 4 metus »
   - Tai, kad mes visi sveiki, gyvi ir bandome išspręsti iškilusią problemą, - kiek optimistiškiau pasistengė prabilti Fasiras į labai jau neigiamai kvepiantį Elridės klausimą. Keista, kad pats būdamas tokiu pesimistu jis kartais mėgindavo aplinkiniams įpūsti tos šviesos, kurios ir pats per savo gedulą nematė. Nežinia, ar pavykdavo.
   Išgirdęs, kad, pasirodo, jokio gyvūno, su kuriuo būtų galima perduoti žinią, šiame kambaryje besantys neturi, pusvampyris atsistojo. Pajautė silpnumą ir ėmė suprasti, iš kur gi jis, kai Sorenas priminė būtinybę pakviesti Muniną. Už šį poelgį Fasas negalėjo jo pasmerkti, bet problema buvo tame, jog pusvampyrį ir varną skyrė jau per didelis atstumas, kad čia suveiktų telepatinis jų ryšys.
   - Ne, nuvyksiu pats, - papurtė galvą juodaplaukis, atmesdamas Soreno pasiūlymą.
   - Aš ne prieš, Edgar'ai. Jūs visi galite palaukti čia. Jeigu kas, tos durys į svetainę, ten įsitaisysit patogiau, - pasiūlė Fasiras ir nebenorėdamas gaišti nė sekundės, patraukė į koridorių, kur ant puošnios senovinės pakabos buvo pakabintas juodas jo apsiaustas. Skriejant su motociklu ir siekiant kuo greičiau pasiekti Londoną, tikrai bus šalta - situacijos nepagerins ir faktas, jog lauke siaučia ruduo. Fasiras mostelėjo lazdele, ant virtuvės stalo nutupdydamas spintoje buvusią sausainių piramidę ir arbatinį - lai jau su jais daro ką nori, bet kramsnojant lengviau ištverti laukimą. Netrukus laukujos von Sjuardo namų durys trinktelėjo, pranešdamos apie išvykstantį ministrą.
   - Caroline Wilding ir Rosemarie Mortimer... - sumurmėjo jaunasis von Sjuardas, sėsdamas ant motociklo. Pasukęs raktelį, bet kol kas neįsijungęs šviesų Fasiras pasuko Godriko gatve, o kai paliko Godriko Daubą ir pamanė, jog jau nė vienas žiobaras negali jo matyti, pakilo į tamsų dangų ir nuskriejo į Londoną naktiniais debesimis.

[[Susitikimas su Caroline čia. ]]
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #170 Prieš 4 metus »
Kol kas... Mergaitė išspraudė tiek tobulintą ir tvarkytą šypsnį, kuris jai neturėjo jokios reikšmės. Na, iš tikrųjų turėjo... Ir daug. Vėl šypsotis per prievartą vertė jaustis per daug keistai. Lyg grįžtų į praeitį, kuri maišėsi su dabartimi... Ir taip kūrėsi didžiulė juoda skylė jos viduje. Kur kas didesnė nei seniau, kur kas didesnė nei ji galėjo įsivaizduoti. O ir minties, kad kažkas gali mirti ji nepaleido. Laikė įsikabinusi kaip vaikystėje baltą meškiuką prieš miegą.
Na, bet ir vėl, ji nieko negalėjo pakeisti, tad tiesiog tylėjo ir stebėjo. Atrodo, būtent tą didžiąją dalį visų įvykių ir tekdavo daryti, kadangi ji vis dar buvo vaikas. Baltapūkė norėjo užaugti. Bijojo, bet norėjo, nes tikėjosi, kad ateitis bus kur kas šviesesnė, kad viskas liausis ir tada ji bus laiminga. Juk turės darbą, nebereikės rūpintis globa, susiras būstą ir viskas bus PUIKU! O dabar, dabar reikėjo viską ištverti sukandus dantis ir sugniaužus kumščius užgniaužiant mintį, kad taip ji galvojo ir seniau, tikėdamasi, kad viskas pasikeis.
Elridės nuotaika nepagerėjo ir po Edgaro žodžių. Išgelbėsi elfą. Ir kokia to kaina? Ji giliai įkvėpė, pasistengė atpalaiduoti įsitempusius raumenis, bet sekėsi jai ne per geriausiai. Visas vakaras buvo didžiulis iššūkis jos smegenims ir organizmui. Bet, rodos, viskas eina į pabaiga, kad ir kokia nemaloni ji atrodytų.
Fasiro pasiūlymas dėl svetainės mergaitės visiškai nesugundė, juolab žarnos vis dar nebuvo nurimusios. Ji tik patogiau atsirėmė į sieną ir sukryžiavo kojas stebėdama, kaip iš kambario išeina tamsiaplaukis. Nežinodama kaip toliau elgtis grifė pakėlė akis į likusiuosius. Jos ausis pasiekė užsitrenkiančios duris ir, rodos, Edgaras nusprendė pasinaudoti pasiūlymu ir nueiti į svetainę.
Belieka, kad išeitų tas senukas... Elridė nebeišleido jokio garso, ji pagaliau po truputį atsipalaidavo, kadangi žinojo, kad kol kas nieko nereiks daryti. Bet visgi, dvejonės brovėsi į galvą ir nenorėjo jos apleisti. Mergaitė išsitraukė burtų lazdelę. Paprasčiausią pagaliuką, kuris jai teikė tiek daug pasitikėjimo ir drąsos. Ji įsistebeilijo į tą lazdelę lyg bandydama prisipildyti jėgos, kurios nežinia, ar ten buvo.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #171 Prieš 4 metus »
   Sorenas sėdėjo, susidėjęs ant virtuvinio stalo ir sukryžiavęs pirštus. Auksinės akys budriai sekė Fasirą, kalbantį jau optimistiškiau ir logiškiau. Tarsi būtų kažkas nutikę keisto ir jį privertę elgtis kitaip - juk iki tol jis elgėsi taip nervingai ir nemąstydamas. Bet visgi į tai senis per daug dėmesio neatkreipė, leisdamas jaunuoliui tvarkytis taip, kaip jam reikia. Tebūnie, išvažiuos į ministeriją, pasigaus Muniną, susikvies, jei pavyks, Edgar'o drauges, ir viskas bus pabaigta. Fasiras netgi, ko gero, nenukentės. Aišku, galimai nukentės Edgar'as, bet šiuo momentu senį von Sjuardą netgi aplankė kažkoks de žavu, primenantis tą jausmą, kai jiems teko, sakykim, gelbėti netikėtai užsimigdžiusį Fasiro krikštatėvį. Tąsyk viskas buvo kur kas lengviau, ir nukentėjusių nebuvo. Sorenas iš visos širdies tikėjosi, kad ir šįsyk jie išsisuks nesunkiai ir be nesėkmių. Galbūt tai buvo kiek naivoka. 
   - Sėkmės, - sumurmėjo senasis eliksyrininkas, sūnui žengiant artyn durų. Edgar'ui nieko nepasakius išėjus miegoti ant sofos pusvampyrio svetainėje, juodabarzdis vyriškis pažvelgė pro langą į kieme sūkuriuojančius lapus. Reikia tikėtis, kad viskas bus gerai.
   ,,Gal ir tu nori pamiegoti?" - pašaipiai paklausė Spaiko Sorenas. Tačiau voras, kaip bebūtų keista, dėl numanomos priežasties jau nebeatsakė. Vampyras atsiduso, supratęs, jog neliko su kuo padiskutuoti apie ką nors iki tol, kol su geromis ar blogomis naujienomis grįš Fasiras. Visgi virtuvėje sėdėti liko Elridė, nors jųdviejų tarpusavio ryšys buvo ganėtinai keistas. Todėl, ko gero, jam teks kalbėtis nebent mintyse su savimi. Bet visgi buvo viena svarbi detalė, kurią vertėjo paminėti garsiai.
   - O ar tu nepavargusi, Elride? Juk sėdėjom čia visą naktį, - išsakė savo mintį Sorenas. - Atkeikimas gali pareikalauti nemažai pastangų, todėl pailsėti verta, - pasiūlė jis. Nors nenumanė, ką veiks, kol bus vienas. Nors ir ne vienas, o su ja sėdėdamas nenuveiktų nieko daugiau. O žmonių maistas ant stalo visai vampyro negundė.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #172 Prieš 4 metus »
Skęsdama savo mintyse Elridė visiškai neatkreipė dėmesio, kad Sorenas kambario nepaliko. Ji svarstė apie viską, kas jos laukia ir ko ji bijo. Na, bet ką padarysi, atrodo, mergaitė visus metus Hogvartse nieko kito nedarė kaip tik bijojo. Visados, o atrodo, turėtų būti grifė. Na, bet bent jau išgyveno iki dabar, gal išgyvens ir toliau.
Visus mergaitės apmąstymus nutraukė išgirstas balsas. Mintys, kurios tūnojo galvoje staiga išgaravo ir Elridė smerkenčiu žvilgsniu atsisuko į Soreną. Nebuvo geros nuomonės apie jį, iš tikrųjų net nelabai norėjo suteikti šansą pasikeisti, bet nepasiųsi žmogaus tolyn, ypač kai tokios nesąmones vyksta aplink... Ir ypač kai žinai, kad jis vampyras.
-Ne ačiū, jei norėčiau eičiau miegoti,-tvirtesniu balsu atkirtusi baltapūkė stipriai sumerkė akis ir vėl jas atmerkė. Iš tikrųjų, poilsis jai būtų ne pro šal, tačiau ji buvo įsitikinusi, kad užmigti nesugebės. Per daug įvykių, per daug veiksmo. Visko buvo per daug.
Giliai įkvėpusi Elridė pažvelgė pro langą. Jos žvilgsnis greit nukrypo į Soreną ir mergaitė pasijautė kiek nejaukiai.
-Man galima išeiti į lauką?-patyliukais paklausis, kadangi jai tai atrodė visiškas apsurdas, žaliaakė laukė atsakymo. Aišku, ji galėtų kaip užsispyrusi ožka imti ir išeiti, bet jei atvirai po Edgaro žodžių be leidimo ar patvirtinimo, kad ten saugu eiti nebenorėjo. Ir visgi, noras pamatyti dangų Elridę taip viliojo... Ar ji pamatys dar žvaigdžių? Ar mėnulis toliau sėkmingai švies, ar galbūt jai teks stebėti jau kylančią saulę? Ir iš tikrųjų... Kiek laiko praėjo, kol ji tūnojo Fasiro name? Valanda, dvi? O gal tik vienas alinantis pusvalandukas?
Mergaitė norėjo žinoti visus galvoje esančių klausimų atsakymus, bet neįsivaizdavo kaip juos gauti. Aišku, didžiosios dalies ji galėjo paklausti, tačiau ką tu čia klausi. Užtenka vieno klausimo šiam vakarui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #173 Prieš 4 metus »
   Smerkiantis mergaitės žvilgsnis kiek sutrikdė Soreną - ne jam buvo skirta suprasti, už ką ši baltaplaukė grifė jaučia jam pagiežą. Jis suprastų, jei tie neigiami jausmai būtų atsiradę tik po to, kai ji sužinojo, kad jis - vampyras, juk neskelbdamas savo rasės jis taip pat neskelbia ir savo valgiaraščio. Bet tai buvo dar iki šios žinios. Galbūt Elridė tik turi įspūdingai gerą nuojautą?
   - Kaip nori, - kiek patylėjęs atsakė jis. Pagalvojo, kad galgi ji nesijaučia pernelyg saugiai, kad galėtų pėdinti globėjui iš paskos ir nusnūsti pati. Bet dėl to kažką padaryti pajėgus Sorenas nebuvo, todėl tik ėmė akimis tyrinėti virtuvę... Medinis stalas su kiek subraižytu stalviršiu, naminiai, ne visai vienodų formų sausainiai, beveik iki viršaus užpildę gana nemažą stiklinę piramidę. Gaila, kad vampyriški skonio receptoriai buvo tokie buki žmogiško maisto skoniui. Nemažas praradimas, iš tiesų.
   Išgirdęs merginos klausimą, senasis von Sjuardas iš pradžių šiek tiek nustebo, kad ji to apskritai paklausė. Viena vertus, jis buvo vienintelis budrus suaugėlis šiuose namuose, kita vertus, jis juk beveik nė velnio nebuvo gerbiamas. Visgi dabar ne tai buvo svarbiausia. Kiek Godriko Dauboje šiuo metu saugu, vampyras gerai nežinojo.
   - Manau, taip, - atsakė juodabarzdis, gūžtelėdamas pečiais. Išvydęs, kad per už lango tvyrančią pilką rudenišką tamsą it kalnų upelis silpnai skverbiasi šviesa, jis atsistojo. - Aš ir pats visai norėčiau įkvėpti gryno oro, - sumurmėjo, neskubriai pėdindamas durų link.
   Be abejo, dieną visuomet yra saugiau nei naktį, bet būtent tokiais momentais, kai itin svarbu išlaikyti visų saugumą, bėdos ir apgula neatsargiuosius. Sorenas nenorėjo net rizikuoti tuo. Todėl nuspaudęs durų rankeną luktelėjo, kol mergina praeis, tuomet išėjo laukan pats ir atsisėdo ant laiptelio priešais Fasiro namų durų slenkstį.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #174 Prieš 4 metus »
Turbūt jei mergina nebūtų užgožta visokeriopų jausmų ji nusišypsotų. Bet, deja, Elridės veidas nerodė jokių emocijų ir tik akyse buvo galima įmatyti pasimetimą ar liūdesį. Seniau mergaitė atkreipdavo dėmesį į kiekvieno sutikto žmogaus akis. O dar kai Fasiro pamačius kiek kamantinėjo, kas jis toks... Bet dabar baltapūkė nenorėjo nei į kitų akis žiūrėti, nei savas rodyti.
Ir visgi, kad jai buvo leista eiti į lauką privertė viena šimtąja pasijausti geriau. Gal Edgaro gąsdinimai buvo šiaip sau? Kaip juokelis. Gal ten iš tikrųjų nėra nieko baisaus. Juo labiau, kas gali būti tokio baisaus? Vampyrai, su kuriais ji būna?
Tada Elridei toptelėjo į galvą, kad Edgaras niekad apie tai nebuvo užsiminęs iki kol atsirado Sorenas. Ji pasijautė kiek nejaukiai, tačiau negalėjo to parodyti, tad ramiai atsistojo ir vis dar su dvejonėmis išpėdino lauk iš virtuvės.
Bet kas jei Sorenas iš tikrųjų yra pavojingas? Gal būtent dėl to Fasiras taip jo nekentė? Jei jaunesnis negali pasipriešint, tačiau vis tiek kažką daro... Nors jei atvirai, Elridė visą tai atmetė tik todėl, kad tas senukas jai atrodė per daug minkštas ir tai, kad jai buvo palaikytos durys mergaitei tik viską patvirtino.
Nustumdama mintis baltapūkė patraukė kiek toliau nuo durų ir išsidrėbė ant šaltos pievutės. Ji užvertė galvą į dangų ir po truputį grimzdo į ramybę. Nežinia, kodėl taip buvo, galbūt naktinis dangus jai siejosi su kiek linksmesne praeitimi, arba galbūt ji buvo tiesiog tokia pavargusi, kad nebeturėjo jėgų kažką jausti.
Bet, deja, į šimtaprocentinės ramybės Grifiukei nepavyko pasiekti. Kažkur giliai tvyrantis nerimas ją trikdė ir neleido puikiai atsipalaiduoti. Bet, jos manymu, tai nebuvo blogai, kadangi šitaip Elridė galėjo išlikti budria. O kas jei Sorenas tikrai užpuls? Mergaitės ranka tvirčiau suspaudė burtų lazdelę. Ne, tegu tik pabando...

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #175 Prieš 4 metus »
   Sorenas atsirėmė į sieną kairiau durų, atsisėdo ant laiptų taip, kad netrukdytų einančiam į vidų ar laukan - ir kad pats nebūtų durimis partrenktas. Žvilgtelėjo į kiek toliau ant pievutės išsitiesusią Elridę, atsiduso ir užvertė galvą aukštyn. Žvaigždės jam lyg ir neturėjo tokios didelės reikšmės, kokią turėjo daugeliui žmonių. Kažkada jis mokėjo pagal jas orientuotis, kur yra - gal ir dabar mokėtų, jei gerai pasiraustų atmintyje. Kažkada iki paryčių gulėjo padėjęs galvą ant akmens kažkur prie Rusijos sienos ir svarstė apie gyvybės trapumą. Bet dažniausiai, jei išgyvendavo kažką stipraus, danguje žvaigždžių matyti negalėdavai. Galbūt tai - ženklas, kad su atkeikimu viskas pavyks gerai?
   Sorenas neramiai žvilgtelėjo į rytus, iš kur artėjo saulės cunamis, užliejantis visas žvaigždes. Tiek to, nereikia jam jokių ženklų. Tik šiek tiek daugiau vilties. Iš rytų ir Fasas turėjo parskristi - juk būtent ten buvo Londonas, jeigu sėdėjai Godriko Dauboje ir bent kiek orientavaisi žemėlapyje. Vampyras atrėmė galvą į sieną, užsimerkė ir sunkiai nurijo seilę. Kiek tikimybės, kad visas šis ritualas, atliekamas ką tik susibėgusio jaunimo, pavyks gerai, o po jo tėvas galės pasikalbėti su sūnumi? Mažai. O kiek vilčių?
   Eliksyrininkas žvilgtelėjo į Elridę lyg tikrintų, ar dar neprilindo prie jos koks vampyras ir neapgaubė purvinais nagais gerklės panašiai, kaip kažkada Džeimsas Greywindas buvo padaręs Solveigai, jauniausiai ir vienintelei Soreno, amžinatelį, dukrai. ,,Teoriškai, tai įrodo, kad savo šeimą išsaugoti tikrai mėginau..." - niauriai pamintijo juodabarzdis. Galbūt, jei jis išsitrauktų tą sidabrinę minčių giją ir atiduotų ją Fasirui, jo nuomonė apie tėvą šiek tiek pasikeistų. Kaip ir žinia apie tą eksperimentą su rūgštimis, po kurios Sorenas sužinojo, kad Natalie buvo nužudyta. Jam nebuvo duota anei šanso.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #176 Prieš 4 metus »
Kai vienoje iš Godriko daubos gatvelių atsirado tamsi figūra, žvaigždės virš galvos jau buvo gerokai pablukusios. Miestelyje po truputį aušo rytas, kurio, skirtingai nei Londone, nelydėjo niurzgančių apsimiegojusių žiobarų keliamas triukšmas. Caroline įkvėpė nakties vėsa nuspalvinto oro ir neskubriai nužingsniavo tolyn. Atkeliavo ne visai tiksliai Fasiro duotu adresu - viena, ne visai mandagu išspirti duris iš pat labo ryto, o antra, norėjo sau duoti minutę laiko išsiblaivyti ir nuo tų kelių išgertų gurkšnių. Tyliose, dar snaudžiančiose gatvėse paprastai minioje pranykstantis jos kaukšėjimas skambėjo daug aiškiau. Po truputį aiškėjo ir mintys, tad devinto numerio vartelius dvidešimtmetė pasiekė protaujanti, kaip jai, net labai blaiviai. Stabtelėjo ir nužvelgė didelį, tačiau, atrodo, negyvenamą pastatą raudonu stogu. Tikriausiai nereikėtų stebėtis... Ministras kaip ne kaip...
Pievelėje virš švelniai raustančio dangaus gulėjo mergina - tiksliau jos apibūdinti negalėjo. Ir mačiusi nebuvo. Tačiau ant laiptelių įsitaisęs barzdotas prieš laiką susenęs vyras buvo pažįstamas puikiai. Sorenas von Sjuardas, Hogvartso eliksyrininkas, koledžo globėjas, pasirodo dar ir mylintis tėvas. Tik kažko nelabai laimingas. Išraišką, kuria permąstomi gyvenimo sprendimai ir jų pasėkmės (kartais pridedant nuostabųjį "kas būtų, jeigu būtų), Caroline pažinojo net pernelyg gerai.  Nusimetė apsiausto gobtuvą ir patraukė durų link. Nesuprato, kaip jaučiasi. Po tiek metų susitinka žmones, kurių jau negalvojo pamatyti. Ir? Kodėl vėl jaučiasi penkiolikos, kai gyvenimą saugojo ir planavo pilies sienos, bijojo, tačiau buvo saugoma, liūdėjo, bet buvo guodžiama. Na, gal ne taip, bet ja buvo pasirūpinta. Tik tada nesuvokė.
 - Labas rytas..?- klausiama išraiška žvilgtelėjo į tolėliau patogiai tysančią nepažįstamą panelę. Laikas pradėt elgtis kaip civilizuotai personai.- Labas rytas, profesoriau, nesitikėjau jūsų čia susitikti,- Ar apskritai pamatyti, kai nei vienas negrįžom į mokyklą pasiimti atestatų.
Mandagus nustebimas, bet ne daugiau. Nenuleido akių nuo durų - gal nederėjo brautis, tačiau norėjo pamatyti, kad Fasiro paminėtas vardas nebuvo eilinis bandymas greičiau ją ištraukt. Ech, nereikėjo jam nė pusės tų pastangų - ir taip būtų ėjusi.
 - Pasirodysiu nemandagi,- nieko naujo.- Bet gal galėčiau sužinoti kokiu reikalu ir kaip galiu pasitarnauti?- nelinksmai šyptelėjo.- Mat man buvo pasakyta tik Edgar'o pavardė ir kad reikia pagalbos neaišku kam,- balse buvo galima įskaityti tiek klausimą, tiek prašymą. Neapsisprendė, ar turėtų rautis vidun ir ieškoti vaikino, ar visgi atsakymus gaus iš profesoriaus von Sjuardo. Pirmą kartą per tuos metus išvis pasijuto nejaukiai, nors parodyti neparodė. Tikriausiai atrodė tokia pat probleminė paauglė kaip ir prieš penkerius metus. Nusibraukė nuo akių juodas garbanas. Kai kurie dalykai nesikeičia.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #177 Prieš 4 metus »
   Vampyro akį jau seniai buvo patraukus patvoriais beslampinėjanti gobtuvuota būtybė. Iš pradžių senis nė nepagalvojo, kad tai galėtų būti kuris nors Fasiro atrastas asmuo - tokiai minčiai atsirasti sukliudė ir įtartinas kvapas, ir gan užtikrintas žingsnis. Kaip vietinio, nors ir ne itin blaivaus vietinio. Tik nepažįstamajai pravėrus vartelius barzdočius staiga atkreipė į ją dėmesį ir atsistojo. Stebėjo, kaip iš pradžių nepažįstama mergina nusiima gobtuvą, nužvelgia ant pievos nerūpestingai išsitiesusią Elridę, o tuomet prieina prie buvusio mokytojo ir kalbasi su juo jau visai kitu tonu. Tik tuomet po pajuodavusiais paakiais ir pavargusiu veidu senasis eliksyrininkas įžvelgė merginą, kadaise pas jį besimokiusią magiškųjų viralų meno.
   - Labas rytas, Caroline, - maloniai šyptelėdamas pasisveikino profesorius. - Na, štai, gyvenimas pateikia įvairių netikėtumų, - ir jo šypsena įgavo kiek liūdnesnį atspalvį.
   Įžvelgė ar tarėsi įžvelgęs naujosios atvykėlės akyse šiokį tokį kaltės jausmą, nors ir nenumanė, kodėl gi jis ten turėtų būti matomas.
   - Be abejo, spėju, Fasiras skubėjo ir to neišaiškino. Jo namų elfas, pasirodo, buvo užkeiktas, ir atkeikimui būtini keturi elfo šeimininkui svarbūs asmenys. Vienas iš Fasiro ketverto išvyko, todėl elfo šeimininku trumpam taps Edgar, - neskubriai dėstė profesorius. - Nes jei kerai nebus panaikinti, elfas mirs. O tu, kaip teigė Edgar'as, esi viena iš jam svarbiausių keturių asmenų, - blausiai šyptelėjo juodabarzdis.
   Mergina pasijuto, matyt, kiek nejaukiai - tai bylojo ir turbūt kiek nervingas brūkštelėjimas ranka per plaukus. Matyt, kad. Sorenas irgi nesijautė pernelyg ramus, nors bent viena blogybė - jo dalyvavimas atkeikime - buvo atmesta.
   - Edgar'as, beje, dabar nuėjo prisnūsti, iki kol Fasiras pakvies iš Londono paskutinį žmogų. Matyt, kaupia jėgas, - užbėgo už akių dar vienam galimam klausimui.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #178 Prieš 4 metus »
Mergaitė visą laiką žvelgė į dangų ir mąstė, o apie ką pati nesuvokė. Atrodo mintys plaukė ir plaukė, o kai į tai atkreipė dėmesį viskas tiesiog dingo. Išgaravo greitai nepalikdamos jokių pėdsakų, kad kažkada buvo toje baltapūkės galvoje.
Bet jų paaugliukei ir nebereikėjo, kadangi pasirodė pirmasis žmogus, na, Elridė bent tikėjo, kad tai bus žmogus, o ne dar vienas vampyras... Baltapūkės galva pakilo geriau įsižiūrėti į naująjį žmogų, bet dar nebuvo pakankamai šviesu, kad jos smalsumas būtų patenkintas. Kažkur galvoje dingtelėjo mintis, kad jai derėtų atsistoti ir ne tik todėl, kad geriau apžiūrėti žmogų, bet ir dėl mandagumo... Bet, ar matėte kada nors ją besielgiančia mandagiai? Na gerai, kartais būna tokių stebuklų, bet vis dėl to...
Elridė tingiai įkvėpė gryno oro ir ištiesė rankas aukštyn jas ištemdama, įsitempė ir visas kūnas. Ji kvėpavo giliai, tikėjo, kad taip išliks ramesnė. Mergina pagaliau pakėlė nuo žemės ne tik galvą, bet visą viršutinę kūno dalį, ir pasirėmusi rankomis gan patogiai atsisėdo.
Žaliaakės žvilgsnis nesitraukė nuo šnekančių vyresniųjų, tačiau stotis ji vis tiek nežadėjo. Juk turėjo atvykti dar vienas žmogus ir pats Fasiras, tad laiko ji turi pakankamai, o šnekučiuotis nebuvo tokio didelio ir noro. Taip, aišku, norėjosi pažinti tuos svarbius žmones, tačiau visi tiek įvykiai... Mergaitė suvokė, kad net jei ir norėtų kažką kalbėti jai būtų kur kas sunkiau nei įprastai. Išdžiūvusi gerklė trikdė, o įtampa po truputį ėmė augti, nors atrodė dar prieš minutę viskas buvo taip ramu ir netgi gera.
Atvyko žmogus, liko vienas, jau neužilgo jai teks prisidėti prie atkerėjimo, kurio mergaitė bijojo. Ji dar bandė vyti visas tas mintis, tačiau ši diena nebuvo sėkminga tad nieko gero nesigavo.
Grifiukė norėjo atsikrenkšti, kažką padaryti, kad žodžiai, jei reikės, nestrigtų, bet nieko gero iš to nebuvo. Nesuskysk...
Nesugalvodama, ką turėtų daryti, kad įtampa vėl nuslūgtų, Elridė stryktelėjo nuo žemės kur kas energingiau nei tikėjosi ir neskubėdama patraukė prie durų. Ar jai reiktų tai moteriškei nusišypsoti? Ar ji privalo pasisveikinti? Mergina nenorėjo, kad šioji išnyktų kaip panelė savanaudė, kurios vardo, beje, grifiukė ir nebeatsiminė.
Per daug dvejonių galvoje. Ji tą suvokė, bet nežinojo kaip tai turėtų ištaisyti. Ir laikoma jų mergaičiukė prie pat durų nepriėjo, stabtelėjo likus geram metrui iki stovinčiųjų.

*

Neprisijungęs Caroline Elase Wilding

  • ****
  • 358
  • Lytis: Moteris
  • Praeitis palieka negyjančius randus
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #179 Prieš 4 metus »
Jos nepažino. Ar bent ne iš karto. O ko norėti - ne vieneri metai prabėgo nuo tada, kai paskutinį kartą sėdėjo pamokoj ir dar daugiau, kai kažko klausėsi, atsakinėjo ar kitaip įprasmino savo egzistavimą klasėje. Visgi kurį laiką dvejojęs profesorius, parodydamas nepaprastą pakantumą, pagaliau atkapstė netgi Caroline vardą. Miela. Gal kitu atveju ir būtų maloniai nustebusi, tačiau dabar... Pasakykime taip - dar prieš parą galvojo, kaip temps artimiausią savaitę, o dabar įvykių gausa prilygsta septintam kursui. Nieko, keisto, kad jaučias lengvai atbukus (aišku, visada galima nurašyt ant ugninės, bet per tiek tikrai į abstinenciją nepanašių metų jau išmoko skirti realią emocinę būseną nuo sukeltos dirbtinai). Ranka slystelėjo apsiaustu, pirštai jau čiuopė pažįstamos kartoninės dėžutės vidų, kai Sorenas nutarė suteikti informacijos - ką akivaizdžiai jo sūnus manė nesant reikalinga. Carol sustojo, vis dar apgalvodama pasakytus žodžius. Nežinojo, kaip turėtų reaguoti - jaustis pamaloninta ar užjausti Edgar, kad ant viso margo svieto neatsirado svarbesnių žmonių už ją, nematytą tiek metų. Linktelėjo parodydama, kad suprato, ko bus norima. Vis dar laukė kažkokio suvokimo, jausmų antplūdžio, adrenalino pliūpsnio - juk ji vis dar čia, vis dar kažkam reikalinga, kažkam svarbi, jos reikia... Nieko. Vis dar jokios emocijos, tik tas pats lengvas nervingumas, kurį jautė nuo pat pokalbio su Fasiru. Gal nereikia per daug norėti?
Pasisuko į šoną, kad nebereikėtų ilgiau žiūrėti į supratingą, su likimu susitaikyti bandantį liūdno veido profesorių (kaži, kodėl žmonių, kuriuos laikome tvirtais autoritetais, palūžimas ar pasimetimas taip stipriai veikia mus pačius?). Mergina ar mergaitė, tiksliai nebūtų pasakiusi, jau spėjo atsikelti ir prieiti pasižiūrėti. Zoologijos sodas. Dvidešimtmetė pradedanti alkoholikė be prasmės ir tikslo gyvenime. Ne, Carol nebuvo prasigėrus, nebuvo ir visiška degradė, bet normalia jau seniai negalėjai vadinti. Trys galeonai, stebėti visą dieną. Malonios viešnagės. Giliai įkvėpė.
 - Laukiam Fasiro ir...- klausimo neadresavo vienam konkrečiam iš jų.
Jeigu būtų tvirtai žinojusi, kad artimiausias pekias minutes Edgar kieme nepasirodys, būtų be skrupulų išsitraukusi tą prakeiktą cigaretę - kas jai tas profesorius. Tačiau vadink kaip nori, bet šiokią tokią pagarbą ar atsakomybę žmogui, buvusiam šalia jos tada, vis dar jautė. Pamėgino dėmesį nukreipti į nepažįstamą panelę. Nebuvo jos mačiusi, net bruožų dorai įžiūrėti negalėjo, tik suprato, kad šviesiaplaukė.
 - Aš Carol,- neištiesė rankos, nepriėjo arčiau, netgi nepasistengė pažiūrėti tiesiai į akis. Nebeturėjo jėgų jaudintis, ką mergina apie ją pagalvos. Ligonė, alkoholikė, auka, psichinė - apie save jau buvo girdėjus visko ir neėmė širdin. Ir tik po daug laiko suvokė, kad kiekviename tokiame epitete buvo, yra ir bus tiesos.
"Nesakysiu, kad viskas bus gerai, nes taip nebus".