[Edgar Jeffter]

Pasirodo ne tik pabudintam Jeffter'iui knietėjo užduoti sau rūpimų klausimų. Tokių turėjo ir vampyriškosios giminės atstovai. Tiek Fasirui, tiek Sorenui rūpėjo tai, kodėl būtent tokį jų patikrinimo būdą pasirinko dvidešimtmetis. Šioje vietoje buvęs Hogvartso moksleivis sau būdingai šyptelėjo žvelgdamas į von Sjuardus.
- Tiesą sakant, nežinau. Tiesiog tam momentui, tai buvo pats tinkamiausias ne tik Jūsų patikrinimo būdas, bet ir apsisaugojimo nuo velos vaiko. Pastaroji priežastis buvo pagrindė, kodėl pasirinkau šiuos kerus,- vaikinas tarsi atskleidė, jog kažin ar būtų naudojęs tokį patikrinimo metodą, jei nesusiklosčiusios aplinkybės. Juolab, kad rizikuotų būti nepabudintas, todėl tikrai būtų mėginęs ieškoti kažkokių alternatyvų. Bet būtų, jeigu būtų, o buvo, kaip buvo.
Dar vienas klausimas buvo konkrečiai iš magijos ministro pusės. Jam įdomu buvo sužinoti apie savo krikštatėvio ranką, kuri atkreipė jo dėmesį po to, kai buvo paverstas paukščiu.
- Ji metalinė. Gal ir žvilga, kaip sidabras, tačiau tai paprastas metalas,- dar labiau šypteldamas pasakė, neneigdamas ir neslėpdamas, kad turi metalinę ranką. Jau būtų kvaila mėginti išsisukinėti iš ganėtinai akivaizdžios padėties. Sekundėlei juodaplaukis susimąstė ar von Sjuardai netapo pirmaisiais, kurie sužinojo apie jo ranką. Aišku, čia neskaitant tų, kurie dalyvavo tą naktį, kai buvusiam grifui ir buvo sukurta ta metalinė rankos dalis. Na, gal dar tai buvo išsiaiškinus Caroline, tik ar tikrai buvo negalėjo prisiminti. Kažin, kaip jai sekasi? dar kiek tolyn nukeliavo mintimis, kurios rodos kabinosi viena už kitos. Bet čia jų netruko nutraukti, kiti virtuvėje buvę asmenys.
- Šaunu,- tarstelėjo animagas džiaugdamasis, jog buvo prižadintas greičiau nei per parą ir nenukeliavo pernelyg toli laiku į ateity.
- Man viskas gerai,- pakraipydamas galvą staigiau į šonus pabandė įsitikinti žaliaakis, kad išties jam nesvaigsta galva.
- Tai sėkmės jums keliaujant pas giminaičius ir ilgam neapleiskite savo namų,- palinkėjo sėkmės nebenorėdamas daugiau kamantinėti eliksyrininko, nors klausimas ar dar turėtų ko jo paklausti.
- Nebūtina,- atsakė į atsiprašymą trumpaplaukis, - Tačiau su žmonėmis, su kuriais leidžiate nemažai laiko turėtų žinoti, nes praėjusi naktis parodė, kad tokių dalykų nuslėpimas gali skaudžiai atsirūgti,- vis tiek dar davė patarimą nežinia kiek metų vyresnei už save būtybei, tačiau privalėjo, nes pakrypus viskam kitokia linkme, būtų galima prieiti vėl tokios situacijos, dėl kurios ilgą laiką gailėjosi pats Jeffter'is.
Buvusiam nuodų ir vaistų profesoriui pasukus link išėjimo, Edgar'as atsisuko į krikštasūnį ir pritariamai linktelėjo, šiam išsiuntus savo namų elfą patikrinti vilkolakio, su kuriuo buvo kovota praėjusią naktį.
- Na, manau, jog ir man laikas eiti. Jau ir taip užsibuvau. Tik gal dar pasakysi, kaip mano byla?- pasinaudojo proga pasitikslinti apie tai, kas jau rodos nusistovėjo beveik visus metus.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas von Sjuardas atsiduso. Negalėjo kaltinti nei žmogaus, nei vampyro už tai, kad jis jaunas, nepatyręs ir perdėm žioplas. Ateis laikas - taps protingesniu. Galbūt ateis laikas, kai jis taps netgi protingesniu, negu pačiam to norėsis. O gal... O gal ateis ir laikas, kai protas nuspręs, kad jau užtenka, ir duos žmogui nuo savęs pailsėti. Daug didelių protų užmigo, kai atėjo laikas, daug didelių protų užmiegant stebėjo Sorenas. Tai neretai nuliūdindavo senąjį vampyrą - na, lyg ir nieko keisto, jis juk ne taip ir retai būdavo rimtas ar net liūdnokai susimąstęs... Nekeista buvo ir tai, kad Sorenas gedėdavo tokių žmonių guvumo ir gyvybės, blaivumo. Bet galbūt keisčiau buvo tai, kad kartkartėmis pats norėjo, kad būtų paprasčiau.
   Tai šiek tiek pasikeitė tada, kai po turbūt dviejų ar trijų šimtų metų grįžo mylimas žmogus ir pagausėjo šeima. Deja, išėjo taip pat greitai, kaip ir tada. Tik šįsyk jis nežinojo netgi kam turėtų atkeršyti. O ir kerštas atrodė bemaž beprasmis.
   ,,Pasikeičiau." - padarė išvadą vampyras, sukdamasis į Edgar'o pusę.
   ,,Nustebai?" - paklausė Spaikas. Neaišku, ką turėjo mintyje.
   - Labai rizikavai, Edgar'ai, - garsiai išsakė mintį von Sjuardas. - Jeigu mes būtume buvę apsimetėliai, būtum virtęs patogia gertuve, - susilaikė nuo nesmagaus šyptelėjimo, veikiau su kažin kokiu pasidygėjimu suspaudė lūpas. Nejučia ir pakraipė galvą, išblaškydamas tas mintis. Paradoksalu, kad jis yra tiesioginis kraugerių, kuriems tai buvo normalu, palikuonis.
   - Netekai tikrosios rankos? - paklausė profesorius, užmesdamas akį į pirštinę. Atrodo, kiek tik atsiminė, Jeffter'is buvo su ja, gal nuo Hogvartso laikų. Ko dar jis nežino apie grifiukus?
   ,,O nejaugi tikėdavaisi žinoti apie juos viską?" - pasiteiravo voras. Sorenas tyliai atsikrenkštė. Bemaž to jis ir tikėjosi.
   - Jeigu bus kas nors negerai, susisiek. Pelėdą, ar kaip dabar siunčiami laiškai lazdelėmis... Tik aš taip nemokėsiu, todėl su tuo, ko reiks, siųsiu pelėdą... - nutęsė Sorenas. Kartais juk gaudavo laiškus, kurie atskrisdavo patys. Visgi pats taip nekerėdavo. Nenorėdavo sudeginti laiškų ir paskui perrašinėti jų iš naujo.
   - Mažai teturiu artimųjų, - atsakė profesorius von Sjuardas, sukdamas link durų. Atsiduso, dar žvilgtelėjo į Fasirą. Linktelėjo jam, mintyse tarsi pasakydamas, kad ištesės pažadą.
   - Ką gi, tuomet sėkmės ir jums, man jau reikia eiti. Daug čia laiko praėjo, - šyptelėjo nesmagiai profesorius ir nuspaudė durų rankeną. Tuomet dar kažką atsiminė ir sustojo atsigręždamas.
   - Beje, ponaiti Jeffter'i, - profesoriaus lūpas papuošė ironiška šypsenėlė, o balso toną jis pasistengė nutaisyti tokį, kaip klasėse. - Atsimeni, kaip sakei ,,multisulčių prigėręs vampyras"? Multisulčių eliksyrą panaudoti taip, kad jis tinkamai veiktų ir nekeltų skausmo, gali tik žmogus bei pasiversti galėtų tik į žmogų. Kaži, kur buvai per eliksyrų pagrindų pamokas? - pagrūmojo pirštu pusiau juokais. Tuomet dar pasisuko į ten tebestypsantį Fasirą, veidas palinko žemyn taip, kad veidą su išblėsusia šypsena pridengtų šešėlis.
   - Aš irgi dar nepaleidau, sūnau. Bet nenorėčiau bandyti paleisti ir nemirusiojo. Nekaltink manęs, - tyliai, kad galbūt tik Fasas girdėtų, pridūrė jis. - Atsiprašau, - sumurmėjo garsėliau. Durys tyliai dunkstelėjo. Tai galėjo būti paskutinis jų susitikimas. Išėjęs laukan Sorenas geriau susisupo į apsiaustą ir patraukė gatve į šiaurę. Nors šiandien visai nebuvo šalta.

[Fasiras von Sjuardas]

   Ar tik Fasiras vienas čia dėjo į kelnes, kad viskas gerai pasisektų? Edgar'as atrodė ramus kaip soti pelėda, Sorenas dar ramesnis... Fasiras geriau įsižiūrėjo į apšepusį tėvuko veidą - ne, visgi matė, kaip veidas buvo mažumėlę patamsėjęs, lyg ir pajuodavęs, vos įžiūrimai, bet vis tiek, o tai vampyrų giminėje reiškė paraudimą. Vampyrų kraujas visgi buvo ne raudonas, tad logiška, kad ir veido spalva išeidavo kita.
   - Būtume ką nors sugalvoję su juo, - pasakė Fasiras, turėdamas omeny velos sūnų. - Jis mano krikštasūnis, beje, - vyptelėjo. - Na, bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Tikiuosi, kad viskas suveikė tinkamai ir nebus šalutinių efektų. Jeigu tik kas, iškart turi pranešti man, - net neklausdamas, tvirtai užbaigė. Galbūt darbo ministru efektas - tikėjimasis paklusnumo be klausimų. Sekundėlę kitą Fasirui sumaudė krūtinę pajaučiant, kad galbūt kažką pasakė ne taip, bet jis į tai beveik nekreipė dėmesio, mat šią sekundę jau buvo susitelkęs į ką kita.
   - O sakei, kad pirštinė tik šiaip, - pašaipiai mestelėjo jaunuolis. - O sakai, kad mes turėtume būti atviresni. Visgi, jei rimčiau, kodėl tavo ranka metalinė ir ar ją išsibūrei pats? Tikiuosi, girdėjai tokio Piterio Trumpulio istoriją? - mintis apie galimybę, kad krikštatėvis gali žūti, nedavė ramybės. Nedavė ramybės ir kaltės prieš save jausmas. Ne tik dėl neapykantos Sorenui, bet ir dėl to, kad turi dar vieną svarbų žmogų, dar vieną bemaž šeimos narį, kurį iš jo būtų taip nesunku atimti. Sorenui juk nerūpėtų...
   ,,Betgi rūpėjo." - nustebęs nutraukė pats save. Pratylėjo, Sorenui klausiant dėl Edgar'o galvos skausmo. Jo tėvas turbūt sugaišo laiką, per kurį turėjo nukeliauti į... Į kur? Iš kur Sorenas keliaus? Gal reikėtų paklausti, ar nereikia pavežėti, ar kaip...
   ,,Mažai teturiu artimųjų", - pasakė Sorenas. Fasirui tai smigtelėjo į širdį ir dabar jis kaip pasiutęs bandė tai išsiplėšti iš krūtinės. Deja, jei tai būtų strėlė, ji būtų rantytais kraštais. Kaip kabliukas žuviai pagauti... Kaip kabliukas, būtent. Tėvas juk puikiai moka manipuliuoti. Fasiras nesureagavo į tylų jo linktelėjimą, tik nulydėjo jį akimis.
   Kažkodėl pastebėjimai apie multisulčių eliksyrą, eliksyrą, kuris buvo sukurtas naudoti žmonėms ir verstis į žmones, Fasirui sukėlė vos vos žymią šypseną. Jaunuolis neįsivaizdavo, koks tą sekundę buvo panašus į savo tėvą. Neįsivaizdavo apskritai, koks buvo panašus į tėvą, nes, ko gero, nebuvo jo matęs be barzdos.
   ,,Jam nereikėjo židinio? Aš turėčiau pasiūlyti..." - pamintijo Fasiras neryžtingai, kai tėvas baiginėjo pamokslą jo krikštatėviui ir turbūt jau ruošėsi išeiti.
   Visgi negausūs ir ne visiems suprantami, Fasirui skirti žodžiai išblaškė visas mintis, jų vietoje palikdami tik keistą išgąstį.
   Dabar bus nemiga.
   Kažkodėl jaunasis von Sjuardas pasigailėjo, kad bent jau sėkmės nepalinkėjo. Bet buvo per daug principingas, kad tai padarytų. Jis visų pirma dar kartą viską persvarstys savyje.
   Muninas garsiai sukrankė. ,,Įprotis", - suprato jo mintį pusvampyris.
   - Aš norėjau tau nunešti ir perduoti dokumentą, - lyg ką tik atsibudęs atsakė Fasiras. Greitai nuėjo į svetainę ir atnešė žalią dėklą, liaudiškai vadinamą papke. - Aurorų štabas patvirtino. Tu esi nekaltas ir gali toliau ramiai gyventi. Toji mergina iš tikrųjų nebebuvo gyva, kūną valdė demonas, bent jau specialiųjų tyrimų būrys padarė tokią išvadą, - pasakė ir prisiminė, kad šio būrio vadas buvo ir ankstesnis šio namo savininkas. - Po teisybe, jie stebėjosi, kaip tu likai gyvas, bet spėjo, kad demonas buvo nusilpęs. Jeigu kada norėsi, užeik į mano kabinetą peržiūrėti prisiminimo. Pamatysi, ko šiaip nebuvai matęs, - nelinksmai šyptelėjo ministras.

[Edgar Jeffter]

- Nusiraminkit. Viskas man juk gerai,- lengvai šypteldamas juodaplaukis pasakė von Sjuardams, kurie dėl jo nerimavo ir vis ragino, jei tik kas iškart kreiptis.
Be komentarų paliko tiek Soreno pastebėjimą apie rizikavimą, tiek Fasiro pasakymą, kad vis gi būtų jie sugalvoję dėl jo krikštasūnio. Kad rizikavo, tą puikiai suprato Jeffter'is. Ar turėjo pasirinkimų, kaip, kad mano jo pačio krikštasūnis? Vargu. Jau buvo užspaustas į kampą. Juk per tą visą sąmyšį jie galvojo, ką daryti su tuo vaiku, bet vis gi taip nieko ir nesugalvojo, kai mažasis jau buvo ėmęs veržtis į svetimo mintis. Būtent dėl šios priežasties ir neturėjo jaunas burtininkas kitos išeities, kaip tik save užsiburti. Žinoma, galėjo pasielgti, taip, kaip dar niekada nepasielgė, tačiau tokiu atveju kažin ar jis bebūtų jis. Ir kažin ar blaiviu savo protu išvis galėtų imtis panašių veiksmų, kai to nepadarė Uždraustajame miške, kai tikrai buvo kebli situacija.
- Ar nuslėpimas apie ranką gali sukelti daug problemų?- perklausė ministro, nes pats tikrai nemanė, kad nutylėjimas apie metalinę ranką galėtų sukelti panašų sąmyšį į tą, kuris buvo dar vos neseniai kilęs dėl neatskleistos rasės.
- Dalinai,- žvilgtelėjo į Soreno akis ir iškart po to žvelgė į jaunesniojo von Sjuardo akis, - Pats kažin ar būčiau tuo momentu sugebėjęs. Ir tikrai ji nebuvo užkerėta šitaip specialiai, paprasčiausiai, nebebuvo įmanoma jos atsatyti. Buvo padaryta per didelė žala, kurios net magija negebėjo pataisyti idealiai. Bet už tai, ką slepia mano pirštinė, turėčiau būti dėkingas tavo mamai,- vėl atsigręžė į Soreną, - Jūsų žmonai,- galiausiai kiek nukreipė žvilgsnį į žemę. Suprato, kad gali nuliūdinti šiuos žmones priminimas žmogaus, kurio jie neteko. Tylėti ir slėpti tokį dalyką irgi nenorėjo.
- Reikia džiaugtis tuo ką turi,- atsakė buvusiam savo profesoriui į mintis apie jo artimuosius bei atsisveikino su juo, kai šis patraukė durų link. Keista pasirodė Edgar'ui, kad jis paprašė Fasiro nekaltinti jo. Tai mažumėle sudomino žaliaakį, bet klausti apie tai neketino. Bent jau šiandieną, kai įvykių ir taip buvo gausybė.
- Nekaltas?- su nuostaba veide pasitikslino, kai gavo atsakymą po tiek laiko, vos jo paklausė. Nežinia ar galėtų sakyti, kad jam akmuo nuo širdies nusirito, bet bent jau žinos, kaip toliau dėliotis savo ateities planus. Tikėjosi, kad dirbantys su jo byla atliko darbą taip, kaip ir pridera, be jokių nuolaidžiavimų. Išvada kėlė klausimų ir šia tema, bet gilintis dėl jų taip pat nesiruošė šiandien. Norėjo pirma pailsėti.
- Dėkui tau. Užsuk kada į svečius. Na, nebent vėl ištisus metus būsi užsiėmęs,- nuoširdžiai šyptelėjęs ištiesė ranką namų šeimininkui ir patraukė išėjimo link.

[Aaliyah Amara Aguayo]

Mažojo Helijo akys tik prabudus buvo pilnos laimės, tai galėjai pastebėti iš išsiplėtusių berniuko vyzdžių. Nors įprastai iš miego kildavo paskutinis, ir trindamas akis dar kelioliką minučių niurzgėdavo, kad ne laiku pakilusi saulė trukdo mėgautis spalvotais sapnais, kuriuose galėdavo įgyvendinti svajones skraidyt drakonams ant sparnų. Kelias akimirkas pasvajojęs puolė prie mamos.
Šiandien Helijui sukanka aštuoneri. Kaip mama vis dar gali miegoti ir nesidžiaugti tokia gera diena... Prislinkęs kiek galima tyliau, ėmė kutenti mamą, tai buvo mėgstamiausias dabar jau aštuonmečio berniuko būdas budinti namiškius. Tai buvo itin smagu. Nelaukdamas kol mama prabus ir bus nepatenkinta rudaakio išpuoliu, išbėgo iš kambario ir pasileido koridoriumi link laiptų, kur šviesiai rudų plaukų savininko uoslė užuodė vieną geriausių įmanomų kvapų: sausainiai!!!!
Dabar jau Helijas nebegalėjo tyliai susilaikyti. Kiek galėdamas pasileido laiptais į virtuvę, iš kur ir sklido nuostabus kvapas.

[Amika Bela Lordess]

Pajutusi tas nedidukes, kiek vėsias rankytes, matomai vėl miegojo nusiklojęs, greitai bėgiojančias jos tamsesnio gymio kūnu, Amika šyptelėjo į pagalvę. Tradicinis berniuko kėlimo būdas jau buvo seniai žinomas Belai ir jei ne ši ypatinga proga, mergina būtų patraukusi tas labiau odą draskančias nei kutenančias rankytes ir apsikabinusi šviesiaplaukį vaikį, dar pagulėjusi keletą minučių. Iš tiesų buvo kiek keista matyti Helį tokį ankstyvą, juk dabar, Amika patikrino apvaliakraštį, raudonrėmį laikrodį, kabantį ant sienos, buvo vos aštunta ryto, o dar ir šeštadienis. Šiaip ne taip apimta sūnaus entuziazmo, tatuiruotoji pakilo iš minkšto patalo ir linktelėjusi Cilijai pasisveikindama, leido šiai namų elfei imtis tvarkymosi darbų.
Greitai tie vaikai auga, - pagavo save mąstančią sidabrinių akių savininkė. Tiesą sakant, tiesiogine to žodžio prasme, Helijas augo daug greičiau nei kiti vaikai. Juk praėjo vos penkeri metai nuo mažojo Lordeso gimimo, o jis štai šiandien jau švenčia aštuntąjį gimtadienį. Žinoma, tai būtų neįmanoma paprastiems vaikams, tačiau pasirodo velų palikuoniai geba augti dvigubai sparčiau nei kitų rasių atstovai, na, gal neskaitant vampyrų, dėl jų Amika nebuvo įsitikinusi, nors ir nelabai domėjosi. Tik gal kiek gaila, kad trumpaplaukės berniukui sukakus aštuoneriems, jis taip pat prarado tą staigaus augimo impulsą ir Helio amžius galiausiai suvienodėjo su paprasto žmonių palikuonio amžiumi.
Nusprendusi šiandien praleisti šeštadieninius maitinimosi ritualus ir pabūti su šeima, Amika net nesiruošė apsirengti kokios nors apspaustos dizainerio suknelės ir išsirinkusi nežinia iš kur spintoje atsiradusį keliais dydžiais per didelį, gal Fasiras netyčiom sumaišė lentynas, džemperį bei laisvesnes kelnes, tuo pačiu tokiu buitišku stiliumi norėdama nustebinti vyrukus, gimdyvė apsirėdė būtent jais. Tačiau netrukus ir pačios Amikos laukė staigmena, mat šukuodamasi kiek pailgėjusius, tačiau vis tik krūtinės dar nesiekiančius plaukus, Amika pastebėjo jų pakitusią spalvą. Aišku, tai nebuvo pirmasis toks reiškinys, bet pirmąsyk po daugiau nei šešerių metų merginos plaukų spalva buvo tokia sodriai avietinė, kad tik dar pora stadijų ir dvidešimt penktus metus pradėjusioji galiausiai atgaus natūraliai purpurinių, banguotų sruogų toną.
 Spragtelėjusi pirštais, Mikusia netrukus atsidūrė prie sukaktuvininko ir jo krikštatėvio, kuris it tkras konditerijos guru, net buvo iškepęs ar tik bekepantis uoslę viliojančius sausainius.
- Su gimtadieniu, saule, - nespėjusi pasveikinti anksčiau, apkabino mažąjį berniūkštį tamsiaplaukė ir pakštelėjo į skruostą.
- Labas rytas, - švelniau vyptelėjo ir virtuvėje besidarbuojančiam Fasirui bei tvardydama pašaipią šypseną nužvelgė baisų kriauklėje sumestų indų balių.

[Fasiras von Sjuardas]

   Kokie smagūs esti tie rytai, kai iš sapnų karalystės į realybę sugrįžti pakviečia švelnūs, nors mažumėlę įkyrūs saulės spinduliai, netikėtai pasiekę tavo veidą... Minutėlei susierzini, kai atsimerkęs pasijunti it nusikaltėlis, kuriam į akis ryškiais prožektoriais spirgina policija, bet tuomet susivoki, kaip visgi dievini tą malonią šilumą. Dar kuriam laikui užsimerkus skruostų raumenys mažumėlę susitraukia... Pramerksi dar akį, svarstydamas, ar verta aukoti miegą vardan gražaus ryto arba nebuvimo išmestam iš darbo ar mokyklos, o tada išgirsi laikrodžio tiksėjimą, ir pašoksi...
   Bet tik ne žiemą. Kaip reikėtų reaguoti, kai atsimerki ir suvoki, jog buvai pažadintas ne šviesos, o tamsos pluošto? It šešėlio, kažkaip atsiradusio labai jau netikėtoj vietoj ir labai jau be priežasties. Ta rytinė romantika kaipmat išgaruoja, nepalikusi nė kvapo. O gal palikusi. Šiltos juodosios arbatos kvapą su svarainių poskoniu...
   Kai apie ketvirtą valandą nakties nubudo Fasiras von Sjuardas, jis suprato, kad vėl užmigo su knyga apie mėlynuosius feniksus rankose. Štai, kas kelias valandas taip bjauriai dūrė į šoną. Jaunuolis atgalia ranka užvertė ir patraukė literatūros kūrinį į šalį, lėtai atsiduso, kurį laiką sulaikė kvapą, bukai vėpsodamas į sieną prieš jį. Lėtai suskaičiavus iki penkių šimtų plaučiai ėmė reikalauti oro, dar kiek palūkėjęs pusvampyris pasidavė ir įkvėpė oro. ,,Naivus žaidimas", - davė pastebėjimą pats sau. Per tamsą žvilgtelėjo į knygos viršelį, susigriebė, kad nereikėjo jos užversti. Bet nesijudino ir nesivargino pataisyti klaidos. Tiek jau tos. Tingiai pakilo iš mygio, atsisėdo ant lovos krašto, darsyk atsiduso ir labai tyliai patraukė į virtuvę. Pusvampyriui problemų tai nekėlė.
   Po poros valandų virtuvės tamsa (mat Fasiras taip ir neįjungė šviesos, kad netyčia tai nepribudintų jo, pavadinkime, šeimos narių) jau gardžiai kvepėjo šviežiais sausainiais. Juodaplaukis jaunuolis stovėjo prie lango. Jaunuolis dėvėjo juodas džinsines kelnes ir tos pačios spalvos marškinėlius, buvo užsidėjęs ir prijuostę. Kaip bebūtų keista, ši buvo ne juoda, o labai labai tamsiai mėlyna. Dabar delnu prisidengęs veidą svarstė, kur pasimetė jo megztinis. Nors šalta čia kaip ir nebuvo.
   Ne už ilgo tylą sudrumstė tylūs ir greiti žingsniai, bildantys per laiptus. Fasiras tyliai atsigręžė ir nusišypsojo krikštasūniui dar nė neįžengus į virtuvę, taip pat, kad vaikis nesusitrenktų, uždegė šviesą. Visgi berniukas buvo paprastas mirtingasis - žmogus. 
   - Labas rytas, Helijau, - pasveikino jis berniuką. - Ko gi taip anksti nubudai? - nusijuokė, dar neskubėdamas sveikinti berniuko. Ne už ilgo virtuvėje pasirodė ir būsimos šventės kaltininko mama. - Labas rytas, - draugiškai linktelėjo juodaplaukis ir jai. Pasekęs jos žvilgsnį ministras trumpam pasvarstė, ar nepasiūlyti velai suplauti indų. Visgi nustūmęs mintį ją paerzinti namų šeimininkas mostelėjo į bardakėlį lazdele ir nematomos rankos indus ėmė plauti pačios.

[Aaliyah Amara Aguayo]

- Labas rytas, - vis dar miego užliūliuotu balsu krikštatėviui atsiliepė Helis. Šiandien jis pirmąsyk teprakalbo. - O kaip čia miegosi... - Pratarė kiek piktai, tarsi užsimindamas, kad von Sjuardas pamiršo tokia svarbia proga pasveikinti.
Žengtelėjęs žingsnį arčiau link sausainių jau norėjo tiesti ranką, tačiau iš koridoriaus, vedančio į virtuvę jau girdėjosi kiti, labiau suaugusio žmogaus žingsniai.
- Ačiū mama, - tarė apglėbdamas savo palyginti mažomis, vaikiškomis rankutėmis. Tačiau negalėjo apsieiti be pokštų ir kai brangiausias pasaulyje žmogus pabučiavo berniuką į skruostą, iš visų jėgų suspaudė motiną. Paskui staigiai paleidęs, taip pat pabučiavo mamai į skruostą.
Kiek pastovėjęs mamos pašonėje galiausiai buvo nugalėtas sausainių kvapo ir priėjęs skardą, stovinčią, ant virtuvės spintelės nusikniaukė vieną ir iškart susigrūdo į burną.
- Autčš! - Sucypė, sausainis buvo karštas, net degino liežuvį, tačiau vaikas jo neišspjovė, o tiesiog iškišęs liežuvį su sausainio gabaliukais vėdino rankomis. Galiausiai nurijęs sausainį užsiropštė pakišo galvą po virtuvės čiaupu ir užpylė vandeniu. Kaip ir kiekvienas aštuonmetis, kad ir greičiau augantis. Helijas nenustygo vietoje ir galiausiai atsisėdo ant kėdės. Kol indų subrazdėjimas kriauklėje išgąsdino vaikį ir šis kiek pašokęs nuo kėdės galiausiai susikrovė rankas ant krūtinės ir neištvėręs pratarė:
- Mes ką nors šiandien veiksim? - Berniuko kojos po kelių akimirkų jau tabalavo nuo kėdės stuksendamos į virtuvės baldo kojas. Tačiau rusvom akim pasipuošusio vaiko pečiai nebuvo atremti į kėdės nugarėlę, o veidas sproginėjo, tarsi žiobariški saldainiai. Aš tikiuosi jie kažką sugalvojo...

[Amika Bela Lordess]

Pastebėjusi kaip juodaplaukis kerų pagalba susitvarkė su indų krūvike, Amika patenkinta kilstelėjo lūpų kampučius ir Heliui apsikabinus, gal net kiek per stipriai tokio amžiaus vaikiui, avietinių plaukų savininkė meiliai susijuokė.
- O Fasiras leido? - Mažiui pasičiupus dar nespėjusį ataušti sausainį, tarsi nebūtų akivaizdu, kiek priekaištingai paklausė ragana ir sidabrinių akių kampučiais pasekė tolimesnius vietoje nenustygstančio berniūkščio veiksmus. Šiam galiausiai kiek ramiau prisėdus prie stalo, Lordess taip pat įsitaisė greta ir pati neiškentusi to nosikę viliojančio kvapo, nusprendė įvertinti vampyro šedevrą ir it būdama dar vienu mažuoju Heliju, kaltai vyptelėjo juodaplaukiui ir pasiėmė karštąjį skanėstą.
- Labai neblogai, - nusistebėjusi slaptu von Sjuardo talentu, pagyrė tatuiruotoji ir pabaigusi kramtyti, mandagiai nusivalė trupinius.
- Žinoma, jog veiksim, - atsakydama į klausimą, švelniai bakstelėjo sūneliui į nosytę Mikusia ir kiek pasisukusi į Fasirą, linksmiau kilstelėdama antakius, pridūrė, - tačiau ką - pasakys tavo krikštatėtis. Tiesa, Fasai?

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras, išgirdęs nepatenkintą gaidelę krikštasūnio balse, pasilenkė prie spintelės padėti kočėlą ir slapčia nusišypsojo. Aišku, jis buvo paruošęs Helijui ne tik pilną sausainių skardelę. Ir nė kiek nepagalvojo, kad mažajam gali kilti pagunda imti ką tik iškeptus skanėstus. Tad vis dar be didelių rūpesčių tvarkė savo virtuvę, o tik tuomet atsisėdo prie stalo. Ir tik tuomet pamatė, jog ant skardelės trūko jau trijų sausainių, o ant Helijaus, Amikos bei ant spintelės tupinčio Munino lūpų bei snapų išdavikiškai mojavo trupiniai. Tiek ir teliko iš tų nelaimingų sausainių egzistencijų.
   - Ei, juk jie dar karšti, - susikrimto Fasiras, Helijui cyptelėjus dėl jų karštumo. Vaikui nubėgus ,,vėsinti" liežuvio, juodaplaukis jaunuolis pakraipė galvą, o tuomet pasisuko į Amiką. - Neleido, - apsimestinai piktai pažvelgė į jos delną šildantį sausainį, o tada - vėl jai į akis, darsyk perdėtai smerkiančiai pakraipė galvą.
   - Ir kokį gi pavyzdį mama rodo sūnui? - nusijuokė jis. - Ačiū, stengiausi, - kukliai šyptelėjo. Helijus jau vėl sėdėjo prie stalo ir nekantriai mataravo kojomis, o veidas spiginte spigino nekantrumą. Jei nekantrumą galėtume palyginti su labai ryškia šviesa, kad ir lazerio, tai Helijus būtų galėjęs tapti švyturiu.
   - O ką tu norėtum nuveikti, Helijau? - visų pirmiausia paklausė Fasiras. Galbūt jubiliatas turi pageidavimų ir pats? - Beje, svetainėje tavęs kai kas laukia. Atskrido naktį svečias, - paslaptingai pakreipdamas galvą ir išplėsdamas akis tarė von Sjuardas.
   Beje, svetainėje ant sofos, atremta į atlošą stovėjo - ar sėdėjo? - didelė, stropiai suvyniota dovana. Pusvampyris buvo pasistengęs dovanų popieriumi ją apvynioti taip, kad iš tolo nesuprastum, kas tai per daiktas. O buvo tai gana nemaža žaislinė šluota ,,Nuotykis 39". Jau nebe kūdikiams - iškilti ji galėjo net į septynių su puse metro aukštį, ir greitį vis dėl to galėjo išvystyti, palyginus, nemažą. Aišku, ne profesionali kvidičininko šluota, bet vaikui puikiai tinka. Dargi nereikėtų pamiršti apie avarinio kritimo įrangą, pritaikytą, kad, jeigu vaikui iškiltų pavojus, jis nukristų kuo lėčiau ir švelniau. O prie šluotos buvo įdėtos ir kvidičininko pirštinės bei akiniai. Dėl visa ko - juk patogu, kai į akis nelenda visokie neaiškūs padarai?

[Aaliyah Amara Aguayo]

- Niekas nesakė, kad negalima. Maistas ant stalo. - Pavartydamas akis nuomonę išreiškė aštuonmetis. Nereikėjo toli dairytis, jog suprastum iš kur jis tokią madą ištraukė. Ir nepaisydamas, jog sausainiai išties buvo karšti, nusičiupo dar vieną. Mat jie tikrai buvo gardūs. Aplaižęs visą aplink, jog įsitikintų, kad sausainis nėra toks deginantis, susikišo burnon. Galėtų ir dažniau taip.
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais, tuo pačiu metu. - Bet tai turėtų būti smagu. - Tarė tokiu tonu, kad šalia esantys suaugėliai turėtų susiprasti, jog ne visada jam patiko, kas būdavo sugalvota.
Išgirdęs apie kažką, kas laukia, nebenustygo ir pasileidęs dideliais žingsniais, grasinančiais kur nors nusiristi ir prasiskelti galvą, nulėkė į netoliese esančią svetainę.
- Aš tikiuosi čia ne drabužiai, - kai mama su krikštatėviu atsekė iš paskos, įsprendęs rankas į juosmenį pakėlė toną. - Kas gali dovanoti drabužius?
Dar kelias akimirkas ištvėręs čiupo dovaną ir ėmė draskyti popierių. Gražus išpakavimas ne tokiam kaip Helis. Dažnai kartodavo - aš ne merga.

[Amika Bela Lordess]

- Aš didelė, man jau galima, - taip pat šypsodamasi atitarė sodriai avietinės spalvos plaukų savininkė į Fasiro komentarą apie pavyzdį. Ir vis dėl to, kad ir juokais, bet giliai širdelėj pritarė tam pastebėjimui, o vaikiui drąsiau atšovus, tik akimirką kiek rauktelėjo tankius antakius. Žinoma, nepyko, bet išlepinti taip kaip, kad ją lepino, vela irgi labai nenorėjo. Mat, puikiai suvokė tolimesnes galimas viso to pasėkmes.
Išgirdusi, jog juodaplaukis paruošė dovaną šiosios atžalai, Amika nustebusi grįžtelėjo į vampyrą ir pakilusi nuo stalo, žymiai lėčiau nei pats Helijus, smalsiai nužingsniavo link svetainės.
-  Malonu iš tavo pusės, bet gi žinai, jog neprivalėjai to daryti. Aš ir taip tau skolinga, - kilstelėjusi sidabrinėmis rainelėmis padabintas akutes į von Sjuardo auksu žėrinčiąsias, tyliau prabilo mergina ir sukryžiavusi šiltame, vaikinukui priklausančiame megztinyje skęstančias rankas ties krūtine, vela atsirėmė į platų durų staktą bei ėmė švelniu žvilgsniu skenuoti šviesiapūkį berniuką.
- Nagi, saule, atsargiau, - krimstelėjo lūpą gimdyvė, mažajam entuziastingai ir kiek atgrubnagiškai draskant blizgų popierių.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras šyptelėjo ir linktelėjo Helijui.
   - Ką gi, tas teisybė. Galų gale, juos ir kepiau būtent tavo gimtadienio proga, - pridūrė pusvampyris.  Aišku, į tą greitą sausainių kirtimą jis žvelgė atlaidžiai, bet tas kepinio aplaižymas jį mažumėlę trikdė. Ne kažin koks vaizdelis. Bet ką gi čia bepridursi - juk Helijus vaikas. Gal, jeigu imtų elgtis negražiai, mama jį sudrausmintų... ,,Nors kažin, ką ir ta mama..." Fasiras pašnairavo į Amiką, nors jai sukantis į jį, šyptelėjo jai.
   - Sakai, galima?.. - lyg ir rimtai susimąstęs numykė jis. O Helijus jau suko jo minčių vagą kita kryptimi.
   - Aišku, kad ne drabužiai, - nusijuokė juodaplaukis jaunuolis. Pats irgi nelabai mėgo tokių dovanų.
   Helijus jau bėgo į svetainę ir plėšė dovanų popierių, Fasiras praleido Amiką, stabtelėjo ant slenksčio už jos... Ketino atsiremti nugara į staktą, kai šioji vieta buvo užimta merginos.
   - Jūs juk dabar esate bemaž mano šeima, - kreivai šyptelėjo pusvampyris, gūžtelėdamas pečiais. Pagalvojo, kad galbūt šioji frazė nuskambėjo per daug švelniai, negu jis sau turėtų leisti. Trumpai susidūrė žvilgsniu su netradicinės spalvos kaip ir jo velos akimis, nieko netaręs praėjo pro ją, kad geriau matytų, kaip sureaguos Helijus. Jam šluota turėtų patikti...

[Fasiras von Sjuardas]

[[RPG pradžią rasite čia.]]
   Muninas sunkiai paskrebeno duris ir raktą tai nagais, tai snapu, bet duris atrakino ir atvėrė. Patupėjo ant rankenos, kol Fasiras peržengė slenkstį ir įnešė vidun nualpusią Amiką. Pusvampyris paliko prie durų purvinus batus ir laiptais užsikabarojo aukštyn, į kambarį, kuriame buvo įsikūrusi Amika. Šviesos nedegė, kad jos nepažadintų, bet tuomet pamintijo, kad nualpimas, ko gero, nėra tas pats, kas yra miegas, todėl atsargiai Amiką paguldė ir išėjo į virtuvę vandens.
   Fasiras pastoviniavo prie šaldytuvo, atsidarė stalčių, kurio niekam neleisdavo žiūrinėti. Na, tiksliau, neleisdavo tik tiems, kas nuolat maišydavosi jo namuose, ar, veikiau, su kuo dalinosi namais. Ryklė susitraukė į Voldemorto embrionėlį, kurį Haris Poteris matė vizijoje su Dumbldoru. Pasirodo, prasta emocinė būklė sukelia greitą išsekimą ir alkį. Von Sjuardas į velos kambarį užlipo su stikline ir nemažu puodeliu rankose.
   Varnas tupėjo galvūgalyje, sparnu pamosavo velai į veidą. Juodaplaukis jaunuolis apšlakstė vandeniu, jeigu taip galima pasakyti, karštą Amikos kaktą, nestipriai papurtė už peties. Kažkaip instinktyviai pajutęs, kad sąmonė jai grįžta, Fasiras atsistojo nuo jos lovos ir, paėjėjęs kelis žingsnius toliau, atsisėdo ant kėdės prie kambario sienos. Ant stalelio prie velos lovos paliko stiklinę su vandeniu, o pats gurkšnojo iš puodelio. Jautė šiokį tokį palengvėjimą, kai ėmė atsigavinėti, o į akis ėmė plūsti ir veržtis auksinis šaltis. Ir taip pat - kaltė, kad jis jaučia palengvėjimą. Fasiras von Sjuardas godžiai trūktelėjo dar vieną gurkšnį, nusivalė lūpas į juodų marškinių rankovę. Vis tiek juos reikės greitai plauti. Juodos kelnės ties keliais buvo šlapios ir purvinos, nors tamsoje to nebuvo matyti. Jas skalbti teks taip pat.
   Kol kas tamsiai auksinėmis akimis iš tamsos Fasiras spitrijo į romų moters veidą. Nualpimas, ko gero, jai buvo visai į naudą. Iki kol ji vėl atsimins, kur ir kodėl buvo.

[Amika Bela Lordess]

Pajutusi kelis šaltus vandens lašelius ant skruostų bei kaktos ir vėsaus oro šuorą, sukeltą varno plunksnų, mergina atsargiai pramerkė mažumėlę apniukusias, stiklines akis. Atvirkštine rankove lėtai nusišluosčiusi liauną, kadaise taip visokio plauko vyrus ir net kelias moteris iš proto variusį, veiduką, laumės dukra įsistebeilijo į jau matytas lubas. Tik vėliau, sąmonei galiausiai visiškai sugrįžus, tamsiaplaukę vėlei persmelkė liūdesys. Amika stipriai užmerkė ką tiktai atlipusias blakstienas ir pasisukusi į šoną, susiraizgė į embrioną, tarytum bandydama užimti kuo mažesnį dvigulės lovos plotą, kas pastarajai būtybei nebuvo būdinga, na, bent jau iki šio laikotarpio. Laikotarpio, pilno ištuštėjusių vyno, viskio ir konjako butelių, juodų rūbų, juodų naktų, juodo skausmo ir noro išrėkti savo plaučių turinį sumauta abecėlės tvarka.
 Nagais įsikibusi į pagalvę lygiai taip, kaip prieš kelias valandas į smalinius šaltakraujo baltinius, mergina ėmė toliau skęsti karštose ašarose. Netrukus būtybei ėmė svaigti galva, tuščias skrandis kelis kartus apsivertė kūlversčiais, o visą kūną, atrodė, sutraukė mėšlungis. Nieko nuostabaus, juk gimdyvė pati vos ne visą naktį klupėjo ant šaltos kapinių žemės, o po to dar sugebėjo ir atsigulti šalimais naujai supilto kauburėlio.
 Šiaip ne taip nuviniojusi, tiksliau sakant, nuplėšusi nuo savęs tą gedulingą skarą, Amika ėmė apžiūrinėti savo pečius ir pirštais atsargiai laipioti kraujagyslėmis, ieškodama dviejų gilesnių skylučių. Deja. Lordess nusivylimui Fasiras nepasinaudojo pasitaikiusia galimybe atimti paskutinio, visko netekusios būtybės, atodūsio.
  Staiga, mergina it apsėsta pašoko iš lovos ir nusileido laiptais žemyn į virtuvę, matyt, teleportacijai buvo pernelyg nusilpusi. Apieškojusi kelias spinteles ir susiradusi bene paskutinį stiprios degtinės butelį, žinojo, Fasirui ji niekados nepatiko, užsivertė ligi dugno. Rodos, visą Amikos skrandį apėmė traukuliai ir jo turiniui šleikščiai sukilus per gerklę viršun, jaunoji, pigiu šlamštu save nuodijanti, ragana vos spėjo pasilenkti virš kriauklės. Rūgščios nuosėdos ėmė deginti visą merginos burną ir vela, vėl netekusi jėgų, nusileido nugara žemyn spintele ant medinių kambario grindų.
Visa esybe burtininkė niekino save. Tik dabar toji graužatis apėmė ne tik Helijaus netektį, bet ir suvokimą, jog ją, papuolusią į tokią beviltišką padėtį, tenka matyti ir namo šeimininkui bei magijos ministrui - Fasirui.