0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • ***
  • 85
  • Lytis: Moteris
  • Mano vaikas; kam noriu, tam palieku:)
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #75 Prieš 5 mėnesius »

- Ne visi ją turi, - tyliau burbtelėjo Amika, juodabarzdžiui prakalbus apie valią.
Kartkartinis atvirumas ir tiesmukiškumas nebuvo viena iš geriausių merginos charakterio bruožų ir dažnai išlysdavo visai netinkamu metu.
Kitą vertus, kokie charakterio bruožai šiais laikais išvis yra laikomi gerais? Teisingi ir kilnūs žmonės ne dažnai susilaukia palankumo. Pripažinkim, pasaulį valdo gudrumas, o visi kiti charakterio bruožai ir vertybės prieš jį nublanksta.
  Tačiau Amika vertino dar keletą kitų, įvairesnių asmeninių savybių, kuriais airės pašnekovas, rodos, tikrai nesigyrė.
- Pardon, bet manau, kad pamiršote pridėti dar penkis šimtus metelių, - nepamiršdama fakto, kad prieš jos kiek riestą nosikę šmėsčioja vampyriškos rasės atstovas, nejaukiai šyptelėjo von Sjuardui vela ir rankose teliūskuodama besibaigiančio alkoholinio skysčio pripildytą taurę, meiliau pridūrė, - deja, tenka pripažinti, jog tikrai atrodote gana patraukliai.
 Į sekantį ne itin maloningą auksaakio pareiškimą elfų tema, Lordess net nesiruošė atsakyti. Dar vienas ginčas su von Sjuardų giminės vyriokais ir buvusi profesorė galutinai būtų nesusivaldžiusi.
 Per daug jie kapstosi visur, vis ieškodami teisybės ir kišdami savo pamokslus, - sužaižaravusi krištolinėmis akimis į juodabarzdį, pamintijo Bela.
 Staiga užu lango pasigirdo šlykštus motociklo padangų cypimas. Šviesiaplaukei nespėjus nieko tarstelėti, nesuteptos alyva ir šiek tiek girgždančios namo durys atsidarė ir pro jas žengė ne kas kitas, o pats būsto šeimininkas. Vaikinuko žėrinčios akys buvo kiek pablukusios ir, rodos, sugiužusi veido mimika bylojo ne per geriausią aukštaūgio nuotaiką.
- Kažką pamiršai? - stebėdama kaip Fasiras iš tėvo atima subjurusį paukštį, ne itin susijaudinusi ir dideliu entuziazmu netrykštanti, klaustelėjo Mikusia bei kyštelėjusi jaunuoliui popiergalį, ramiai pridūrė, - beje, čia sąrašėlis ką reikėtų nupirkti Londone, jei jau ten vėl važiuosi.


*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #76 Prieš 5 mėnesius »
   - Reikia ugdyti, o tai gali visi, - Sorenas šyptelėjo, puikiai išgirdęs tylią velos repliką. Juodaplaukio atmintyje tokiomis situacijomis dažnai išryškėdavo vienas labai senas prisiminimas, toks senas, bet vis dar toks ryškus. Bemaž kaip tik prieš kelias dienas būtų įvykęs...
   Mažasis šeimos narys sėdėjo patogiame fotelyje... Pro langus į kambarį sklido jaukuma ir maloni rytinės saulės šviesa. Tėvas sėdėjo kitame krėsle, atsitraukęs toliau, į šešėlį, bet berniukas puikiai matė jo tamsias akis, su tiriančiu smalsumu žvelgiančias į jį. Ir centre tarp jų sėdėjo senelis. Jo sidabriniai plaukai žėrėjo toje rytinėje saulėje, o akys rimtai žvelgė į anūką.
   Viskas būtų gerai, hm? Bet priešais juos ant kilimo tysojo krūvinas kūnas. Saldus šviežio kraujo kvapas buvo užkariavęs visą verandą... Berniukui tą sekundę, rodos, jis reiškė viską. Juodaplaukiam kaip ir tėvas vaikui lenkiantis prie kūno, koją kažkas staiga surakino.
   - Seneli?.. - klausiamai pažvelgė mažasis į išmintingą senio veidą.
Balsas Soreno atmintyje blėso.
   - Kaip tu pasielgsi...? Žmonėsss... silpni...
   Tai blėso. Bet tą aiškiai regimą, nors ir vidinę, dramą Sorenas atsiminė puikiai... Berniuko kaktą išpylė šaltas prakaitas.
   - Kodėl taip manai? - paklausė profesorius von Sjuardas. - Ačiū, nors keturiasdešimties metų žmonės ar vampyrai dar nebūna sukriošę senukai. Čia jums, jaunimui, taip gali pasirodyti, - šyptelėjo jis, kalbėdamas pamokančiu tonu. Pasigirdo lyg ir kažkuo pažįstamas burzgimas gatvėje. Sorenas žvilgtelėjo pro langą į gatvę, nors pamatyti bespėjo tik galinį motociklo ratą. Visgi garsas didėjo ir tai rodė, kad greičiausiai per pietų pertrauką pagaliau grįžo namų šeimininkas.
   Varnas Soreno rankose krūptelėjo, sparnai atsipalaidavo ir nusviro žemyn. Durys trinktelėjo, pro jas tyliai įžengė Fasiras. Atrodė ne kaip, panašiai, kaip ir Muninas.
   - Čia ne aš tai padariau, Fasirai, - juodabarzdis kaip galėdamas švelniau perdavė paukštį į pusvampyrio rankas. - Ir ne ji, - užbėgo už akių galimam Fasiro pykčiui, galva linktelėdamas į Amikos pusę.
   Bet ši nė kiek nesistengė suprasti savo situacijos ir nepykdyti namų šeimininko. Sorenas metė jai priekaištingą žvilgsnį.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 717
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #77 Prieš 5 mėnesius »
   Varnas ant Fasiro rankų su palengvėjimu iškvėpė orą, sparnai atsipalaidavę išsitiesė. Pusvampyris susiraukęs stebėjo juodaplunksnį paukštį, išgirdo tėvo repliką, žvilgtelėjo jam į akis. Atrodė rimtos, nemeluojančios. Ech, kaip visada. Tos taurios, kilnios spalvos akys nebuvo vertos savo spalvos; auksas jų rainelėse veikiau klaidino ir melavo, negu kažką bylojo apie jų savininką.
   ,,Kas tau nutiko?" - griežtai paklausė ministras. Varnas alsavo, bet nejudėjo. Auksaakis jaunuolis pirštu perbraukė per nusvirusio sparno plunksnas. ,,Muninai? Ką jis tau padarė?" - paklausė darsyk.
   ,,Ne jis," - išgirdo bauginančiai aiškų balsą. Slegiantį, pilną nusivylimo. Bloga nuojauta neapleido juodaapsiausčio, jis net nedrįso daugiau klausti. Bemaž suvokė, kad nutiko. Niekada nemanė, kad atsiskyrimas gali būti šitaip rimtas ir pavojingas. Kaip išgyveno Gilbertas? Kaip jis išvis galėjo išgyventi? O gal... Gilberto atveju viskas tampa lengviau?
   Varnas prasimerkęs vėpsojo į Fasirą smerkiančiu žvilgsniu. Von Sjuardų sūnus kiek sutrikęs pažvelgė į jį.
   ,,Atsiprašau, Muninai..." - sumurmėjo jis, nejaukiai jausdamasis. Atsakymo vėl nesulaukė. Tik šįsyk jo dėmesį nuo to patraukė netikėtas Amikos pareiškimas ir rankos su lapeliu ištiesimas į jį. Akys nevalingai nuslydo žemyn į raštelį. Pirmu numeriu buvo užrašyta ,,Vaistinėje nupirkti...", bet Fasiras nė nebaigęs žvilgtelėjo velai į veidą.
   - Ne, aš grįžau pietų pertraukai... - sumurmėjo jis. Vis dar netikėjo tuo, ką daro vela. Tiesiog negalėjo suvokti, kad tai buvo daroma jo namuose. Tiesiog tyčiojamasi iš jo.
   Nesinorėjo liūdnai tėviškai šyptelėti, nebebuvo jėgų kažką kita padaryti.
   Kita vertus - tiesiog pirkinių lapelis? Ir aštrūs aliejų ir šampūnų kvapai. Ir dar aštresnis alkoholio kvapas. Ir visiškai nerūpestingas žvilgsnis lyg ji būtų viską pamiršusi ir jaustųsi čia kaip savo namuose.
   - Tu ne žmogus ir neturi žmoniškumo, - patylėjęs pasakė jai Fasiras. Vis dar jautė į jį įsmigusį varno žvilgsnį. - Ne, tu galėsi nusipirkti tai pati, - raštelio jis nė nepalietė. - Aš pasirūpinsiu, kad gautumėte gyvenamą vietą, bet iš mano namų turėsite išeiti.
   ,,Žinai, kartais suabejoju, kad ir tu esi vertas tokių akių", - netikėtai prabilo Muninas.


There's blood on my hands like the blood in you.
Some things can't be treated so,
Don't make me,
Don't make me be myself around you.

,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • ***
  • 85
  • Lytis: Moteris
  • Mano vaikas; kam noriu, tam palieku:)
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #78 Prieš 5 mėnesius »
Amika kiek apgirtusi klapsėjo ilgom blakstienom apvestomis akimis, negirdom praleisdama visus juodabarzdžio atsakymus. Tik jaunajam ministrui niauriai pradėjus skenuoti įžūloką merginos snukutį, Mika pakėlė sidabrinėm rainelėm švytinčias akutes į vaikinuką.
- Nelabai apsimokėjo, nes Londone tikrai gausu puikių užkandinių, - lyg niekur nieko burbtelėjo gimdyvė ir nejučiom dirstelėjo į miegantį sūnų.
- Žinoma, kad ne, branguti, mano rasė kur kas tobulesnė, - gūžtelėjusi pečiais, nerūpestingai tarstelėjo šviesiaplaukė, auksaakiui ėmus nepakančiai burbėti, - ir išvis iš kur tau žinoti, kas yra žmogiškumas, kai pats net nesugebi be bjaurasties veide pažvelgti į savo paties tėvą. - Dar pridūrė Amika ir suraukusi antakius, atsargiai kilstelėjo Helijaus krepšį ir šiek tiek svirduliuodama patraukė laiptų link.
- O veltui, jis atrodo gana malonus, - tyliau burbtelėjo lipdama aukštyn į naujuosius apartamentus ir pagaliau pasiekusi svečių kambarį, užsidarė jame.


*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #79 Prieš 4 mėnesius »
   Sorenas kilstelėjo antakį, Fasui pareiškus, jog grįžo pietų. Nuo Londono iki Godriko Daubos buvo tikrai netrumpas kelio galas. Kilo abejonė, ar jis apskritai turi tiek laiko, kad grįžtų, pavalgytų ir vėl išvažiuotų. Bet kaip jau yra, taip.
   Vela buvo girta kaip tapkė. Gal taikliau būtų - girta kaip rusė. Vela kaip vela, girta kaip vela. Kažin, kaip motulė gamta nepasirūpino jų psichologijos tvirtumu turint tokį mitybos būdą. O gal jos mąstyti apie tai pradėjo tik tada, kai mąstyti ėmė ir žmonės, o su šituo mąstymu ir atėjo problemos, nusivylimai ir alkoholis. Et, bala nematė. Magizoologas nulydėjo akimis velą, linguojančią į antrą pastato aukštą. Dar viena savivalės apraiška. Sorenas pasisuko į Fasirą. Tikėjosi dar vieno įniršio pliūpsnio, bet sūnaus veide tebuvo galima matyti bejėgiškumą. ,,Žiū, koks panašus į tave", - įgėlė Spaikas.
   Ar pyktis ant tėvų - nežmoniška? Nejaugi? Juk esti tiek daug situacijų, kai vaikai žudo tėvus ir tėvai vaikus, bylinėjasi teisme, naudoja smurtą ir panašiai... Juk žmonės tai daro. Argi tai, ką daro žmonės, gali būti nežmoniška? Ties kuo tada apsiriboja žmoniškumas ir kaip tai įvertinti? O gal vampyras netgi neturėtų ieškoti ir paisyti šių ribų?
   Tik senelis sakė kitaip... Sakė, kad žmoniškumas yra tai, kaip iš tikrųjų reikia gyventi. Sorenas bemaž niekada tuo nebuvo suabejojęs ir bemaž visą save statė ant šių paieškų ir principų. Kaip tik jam buvo įmanoma juos suprasti. Kažin, ar Fasiras darė tą patį. Nors sprendžiant iš nemažai šiandienos dalykų - stengėsi. Bent viltį tebesinešiojančiam Sorenui taip atrodė.
   Vela išėjo, metusi žiaurią repliką. Rodos, ji vieną iš vampyrų turėjo pasmerkti, o kitą - pamaloninti. Įspūdingas dalykas tie žodžiai, kai pagalvoji.
   - Neturėtum būti ilgai be Munino, - nekalbintas tylą nutraukė eliksyrininkas. Nenorėdamas užkišti tylos vien priekaištu, mostelėjo ranka į sūnaus krikštatėvį, ramiai tebetysantį ant kėdės. - O ką reikės daryti su juo?
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 717
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #80 Prieš 4 mėnesius »
   - Grįžau ne pavalgyti, - atsakė velai Fasiras, jai jau lipant laiptais. Įžūlus nugaros atgręžimas - ir ką gi tai gali priminti? Iššūkio metimą, hm? Tik Fasiras šįsyk įveikė pyktį ir nesileido Amikai iš paskos - tegu, pamiegos, pailsės, gal elgsis padoriau. Nors menka vilčių tikėtis padorumo iš tokios rasės būtybės. Kita vertus, iš vampyrų ar vilkolakių irgi nesitikėsi kažko geresnio, bet visgi jie maitinasi kuo kitu.
   ,,Atrodyti daug kas atrodo... Tik ne visada yra taip, kaip yra", - niauriai pamintijo juodaplaukis, taip ir neišdrįsęs to rėžti garsiai, kol šalia buvo tė... Sorenas. Viduje dilgtelėjo apmaudas suvokiant, kad tėvo figūra jam dar kažką reiškia. Ji turėjo būti sutrypta. Kodėl jis vis dar negali elgtis su Sorenu kaip visai sau lygiu ar žemesniu?
   - Ačiū, kad pasakei, nežinojau, - šiurkščiai atkirto Fasas. Pasitikėjimas savimi šiek tiek ūgtelėjo, nors akių patraukti nuo laiptų ir pasižiūrėti tėvui į akis dar negalėjo. Muninas garsiai iškvėpė orą ir jaunuolis jau nebesuskaičiuojamąjį kartą pasigailėjo savo žodžių. Tik šįsyk labai stipriai. Jis elgėsi taip, tarytum net ir siela jau nebebūtų svarbi.
   Dabar jis turėtų sulaukti globėjiško atlaidaus arba susirūpinusio tėvo žvilgsnio. Iš kiek lažinamės? 
   - Pažadinti, o ką daugiau, - burbtelėjo auksaakis ministras, nejučia pasidžiaugdamas, kad gali nusukti akis su reikalu kur nors kitur ir tai nebylotų jo baimės ar silpnumo. Nors šis senas manipuliatorius tikrai viską supras. Kaži, ar jam, kūdikiško, palyginus su Sorenu, amžiaus ir puskraujam vaikiui lemta taip įvaldyti aktorystės meną.
   Ravenui pavyktų. Tikrai pavyktų, nesunkiai. Jis labai lengvai žongliruodavo žodžiais, laisvai elgėsi ir puikiai valdė mimikų meną... Nors akyse ir užsilikdavo mažytės liepsnelės tikrųjų emocijų...
   Bet Raveno čia nebuvo. Po teisybe, jo nebebuvo niekur. Na, neskaitant plevenančių buvusio Raveno dalelių kažkur vėjyje arba gulinčių ant žemės. Koks pažeminimas, kokia panieka.
   O tėvas nė paminklo nesugebėjo pastatyti... Nė vienam iš jų trijų... Kiek jau metų praėjo? Dveji? Treji? Ne, turbūt jau ir daugiau... Ir viskas stovi vietoje, nejuda.
   Nors... Juda. Auga. Ir pykčio erškėčiai, ir užmaršties apyniai, ir, ir, ir...
   - Gali nešdintis. Aš susitvarkysiu, - patylėjęs sumurmėjo jaunasis von Sjuardas. Į žodžius reikėjo įdėti daugiau ryžto.


There's blood on my hands like the blood in you.
Some things can't be treated so,
Don't make me,
Don't make me be myself around you.

,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #81 Prieš 4 mėnesius »
   Sorenas von Sjuardas padėjo delną ant stalo, akimis mėgino sugauti nirštančio sūnaus žvilgsnį. Nepavyko, kad ir kiek spoksojo į juodaplaukio jaunuolio veidą. Juodabarzdis net neišsyk suprato, kad Fasas į jį nežiūri tyčia - tik dar nesuvokė, kodėl. Iki šio suvokimo jis, kaip tėvas, spėjo pastebėti, kad jaunuolis už jį jau aukštesnis, veido bruožuose buvo galima atpažinti Natalie. Kilmingojo veido bruožai - rimtas, susimąstęs veidas, nors ir iškreiptas bejėgisko pykčio.
   Eliksyrininkas nusprendė nekreipti dėmesio į šiurkščią sarkastišką pastabą, atskriejusią jo pusėn. Pripažino sau savo žioplumą - taip, iš tiesų kvailoms pastaboms dabar nebuvo nei reikalo, nei naudos, ir laikas visai nebuvo tam tinkamas.
   - Edgar'as užsibūrė labai stipriais kerais, - pasakė tas, kuris, ko gero, mažiausiai apie lazdelių magiją galėjo pasakyti. - Domėtis ir matyti visko teko, bet toks atvejis - pirmas... - nedrąsiai nutęsė. O, kad kas būtų pasakęs, kad vos po kelių metų jis bijos kalbėtibpats su savo sūnumi!..
   " Fasirai... '' - Sorenas bemaž girdėjo save, bandantį nutraukti tą tylą. Toks bandymas turbūt prilygtų bandymui nagais krapštyti Didžiąją Kinų sieną, siekiant ją nugriauti.
   - Aš numanau, kaip jį reikėtų pažadinti, - tarė eliksyrininkas. Tai buvo turbūt paskutinioji Soreno korta - devynakė, turbūt prieš bent tris tūzus. Kažin, ar būna beviltiškesnių bandymų.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 717
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #82 Prieš 4 mėnesius »
   Geriau jau Sorenas būtų rėkęs ar maldavęs išklausyti - kad ir veidmainiškai. Fasiras būtų geriau pajautęs, ką mąsto šis senas savanaudis kraujasiurbys, negu per šią tylą. Nors galbūt jam sūnus tiesiog nebuvo reikalingas - nejaugi kelsi dramas, kai niekas net nežiūrės ir neįvertins? Jo tėvas nekvailas. Bet štai klausimas, kodėl jis vis dar čia. Ir kodėl taip įkyriai vėpso į suvargusį ministro snukį - šiam juk užtektų tik ranka mostelėti ir Hogvartso mylimiausias profesorius būtų supakuotas kaip siuntinukas - tiesiai į Azkabaną.
   Kaip sureaguoti į kitą tėvo komentarą, sūnus svarstė. Jei vėl sarkastiškai įkąstų, atrodytų kaip mažas vaikas. Jei abejingai gūžtelėtų pečiais - po šio pokalbio Sorenas galėtų tai parodyti Edgarui. Fasas nenorėjo, kad krikštatėvis juo nusiviltų. Jei paklaustų, ką daryti, Sorenas įgautų galios ir galimybių manipuliuoti. Labai gražus komentaras, labai gražus žingsnis. Ką tokiame pokalbyje bylotų tyla? Aha. Tylą visada galima pakreipti savo naudai. Bet ją savaip interpretuoti gali ne tik tas, kuris tyli, bet ir tas, kuris tą tylą išgirsta.
   - Jeigu tu padarysi kažką, ko, mano nuomone, neturėtum padaryti... - Fasiras pakraipė galvą. - Pažadu, pasigailėsi.
   Stojo dar minutė tylos. Ministras sukaupė jėgas ir pažvelgė tėvui į akis - žinojo, kad teks susidurti, bet susidūrimas galėjo daug pasakyti.


There's blood on my hands like the blood in you.
Some things can't be treated so,
Don't make me,
Don't make me be myself around you.

,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #83 Prieš 4 mėnesius »
   Fasiro veidas aiškiai išdavė dideles abejones ir svarstymus, kas Soreną kažkodėl šiek tiek gąsdino, nors kartu ir teikė vilčių. Fasiras tylėjo - et, panašiai, kaip ir tėvukas. Viską slaptai apsvarstydamas, išžvalgydamas, apmąstydamas. Ir tik tolimesnis pagrasinimas pagaliau netiesiogiai atskleidė, ką eliksyrininko sūnus nusprendė - visgi devynakė gebėjo nuspirti tūzą.
   - Galiu duoti Nesulaužomą priesaiką, - Sorenas niauriai vyptelėjo. - Kad nei tau, nei jam, nei bet kuriam kitam šiuose namuose nepakenksiu, - nurijo seilę, nuspirdamas pagundą pridurti ,,jeigu tik nereikės nuo jūsų gintis". Ne, jeigu reikės, tai jis pakentės. Iškentėjo tiek metų, iškentės ir dar.
   Bene pirmas toks žvilgsnių susidūrimas, įtampa auga... Abi auksinės strėlės buvo tiriančios ir pavargusios - keistas sutapimas. O gal ir visai jau nekeistas.
   - Aš turiu keturis variantus, - apmąstęs, nenutraukdamas tos gijos, prabilo eliksyrininkas. - Pirmiausia, yra Prabudinimo eliksyras. Bet jei jis nesuveiks tinkamai, nubudęs Edgar'as negalės užmigti kelias savaites. Tai žmogų žiauriai išsekintų, o nuolat pumpuoti į jį stiprinamuosius eliksyrus... tikrai neišeitų jam į naudą.
   Abu tylėjo.
   - Antra, - tęsė Sorenas, žiauriai šyptelėjęs: - Būtų galima jam įkąsti, jo organizmas turėtų reaguoti į tai ir nubusti gindamasis. Beet, - sustabdė turbūt bešokantį prieštarauti sūnų. - Aš to nedarysiu ir niekuo kitu negalėčiau pasitikėti tiek, kad leisčiau tai padaryti, nebijodamas dėl Edgar gyvybės bei sveikatos.
   Vis dar tęsėsi tyla, atsidusęs vyras vėl ją nutraukė.
   - Trečia, egzistuoja sudėtingi pribudinamieji kerai. Tačiau jie neįtikėtinai sudėtingi ir esu linkęs abejoti savo galimybėmis juos iššaukti. Tai man netgi nebūtų įmanoma, - gūžtelėjo vampyras pečiais. - Bet ketvirtoji galimybė yra reali. Jei priverstume jį įgauti gyvūnišką formą, teoriškai jis dar būtų žmogus, tačiau techniškai - žvėris. Gyvūnai atsibunda kur kas lengviau nei žmonės bei jų geresni savigynos instinktai. Kol gyvenau Rusijoje, teko susidurti su tenykščiais cirkais - pasitaikydavo visokių kuriozų ir tekdavo, pavyzdžiui, iš žiemos miego pribudinti pabėgusius ir užmigusius lokius... Štai toks eliksyras turėtų prižadinti ir jį, - užbaigė eliksyrų meistras, ir kilstelėjo antakius, klausdamas, ką gi apie tai mano Anglijos Magijos ministras.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 717
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #84 Prieš 4 mėnesius »
   Gavęs Nesulaužomos priesaikos pasiūlymą, Fasiras mažumėlę sutriko. Galbūt jo tėvas rado būdų jį apeiti, kad taip drąsiai žada? Nors ne, kažin. Nesulaužoma priesaika ir yra Nesulaužoma. O juolab toks ,, kerėtojas'', kaip Sorenas, jei tik gandai ir jo paties kalbos apie jo negabumą lazdelių magijai yra tiesa, tijrai negebėtų apeiti tokios magijos. Nebent eliksyrais...
   - Nereikia man tos tavo priesaikos, tebūnie po tai ant tavo sąžinės, - numojo ranka Fasas susiraukęs. Nesinaudos tokia magija. Nereikia jam jokių ryšių su Sorenu. Ir tokiu pasiūlymu šis jam įspūdžio nepadarys. Be to, tokia priesaika užmigdytų jo budrumą. O tai būtų nedovanotina klaida. Ką jis dar prarastų?
  ,, Mažiau pykčio, Fasirai.''- prabilo Muninas.
  ,,O ar tu Hugino nesiilgi? '' - atkirto pusvampyris. ,,Negi nesupranti? Nėra kaltesnio dėl jų mirties už jį... ''
   Sorenui kalbant apie prabudinimą, Fasiras klausėsi. Teisybė, dėl įkandimo jis būtų šokęs ginčytis, nors buvo staigiau sustabdytas. Tai rodė, kiek gerai Sorenas galėjo nuspėti pašnekovą ir juo manipuliuoti. Tik kam išvis jam siūlyti tai, apie ką negalim nė pagalvoti?
   - Tai per kiek laiko pagamintum tą eliksyrą ir ko jam reiks? - nenoromis paklausė von Sjuardų sūnus.
  ,,Dėl jo kaltės tai tu klysti... Kad ir kiek kartų tai tau kartojau. Ir kvaila manyti, kad Huginas, mano brolis, man nebuvo svarbus ''


There's blood on my hands like the blood in you.
Some things can't be treated so,
Don't make me,
Don't make me be myself around you.

,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #85 Prieš 4 mėnesius »
   Sorenas sumirksėjo galbūt mažumėlę nustebęs. Po teisybe, per daug nesistebėjo, nes nežinojo, ko tikėtis. Nežinojo ir kaip vertinti priesaikos atmetimą. Priesaikos, kurią, rodos, šiandien siūlė jau antrąsyk... Ar tai - mažytė pasitikėjimo kibirkštėlė? Nors tokia mintis būtų labai jau naivi. Niekas nežinojo, kaip buvo iš tikrųjų, išskyrus Fasirą - todėl Sorenui beliko linktelėti galva. Ką daugiau į tai bepasakysi.
   - Eliksyrui nedaug, kelios valandos, - atsakė profesorius von Sjuardas. - Ingredientai nėra sudėtingi, galima jų gauti ir čia, Godriko Dauboje. Tik, atrodo, reikės Sibiro lokio kairiosios letenos šerių. Kuo trumpesni, tuo geriau. Šitų jau nežinau, gal tik Londone išeis gauti... - pamąstė sau jau tyliau. - Dėti juos reiks paskutinius.
   Sorenas užtilo, prieš akis jau regėjo verdamo eliksyro kunkuliuojantį paviršių bei keistą pavasarinių gėlių kvapą, sklindantį iš beveik išvirto pažadinimo eliksyro - pajutus tą kvapą eliksyrą bereikia virinti dešimt sekundžių, nei daugiau, nei mažiau.
   ,,Šeriai trinasi šalia mano pietų maišelio." - pranešė Spaikas lyg tarp kitko, lyg visai nebūtų atkreipęs dėmesio į tai, kas dedasi aplink jį, o pranešimas apie sunkiausiai iš visų eliksyro sudedamųjų dalių gaunamą ingredientą tebūtų pašaukimas pietų.
   ,,Labai gerai." - šįsyk atitrūkimu nuo realybės jam nenusileido ir Sorenas.


   Tik po poros valandų Sorenas pradėjo virti eliksyrą. Fasiras sėdėjo fotelyje saugiu atstumu nuo jo. Nedideliame katilėlyje jau virė vanduo, į jį Sorenas supylė vyšninės spalvos skysčio puodelį - tai buvo kalninio pelėdragio uogų sunka. Pamaišęs kelissyk prieš laikrodžio rodyklę eliksyrų mokytojas įmetė į vandenį ir supjaustytus Flamelio vabalus. Po jų sekė vilko kraujo lašas...
   - Ar mokėsi Edgar'ą transfigūruoti į vilką? - pasiteiravo von Sjuardas, nepakeldamas akių nuo kunkuliuojančio viralo. Dabar šis pamažėle dažėsi rusvai. Eliksyrininkas nusėmė nuo jo putą ir sudėjo į atskirą indą, po kiek laiko tai pakartojo.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 717
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #86 Prieš 4 mėnesius »
   ,,Atsiprašau..." - pamintijo Fasiras, mažumėlę susigėdęs. Atrodo, tik dabar suprato, kad visą šį laiką Muninas dėl Raveno mirties guodė jį, tačiau kaip pats varnas jautėsi dėl to, kad mirė jo paties brolis, Fasiras niekada nepaklausė ir nesusimąstė.
   ,,Tataigi," - taikiai atsiliepė paukštis, nors dar neatrodė, kad jis nebepyktų. Nors beveik nuolat buvo nustumiamas ir užmirštamas, o nešė šitiek daug...
   ,,Tai kas gi kaltas?" - paklausė Fasiras, galbūt retoriškai.
   - Gausiu tų šerių, - gūžtelėjo pečiais ministras. ,,Turbūt jam pačiam tų šerių reikia, tai čia ir gerą darbą padarys, ir naudos gaus..." - burbtelėjo mintyse užsimiršęs.
   ,,Kada nors galėsi paklausti Spaiko, jam teko šį tą matyti. Ne Sorenas juos pagrobė. Hogvartsas laikomas saugiausia vieta Anglijoje, visgi nuo kai kurių organizacijų ji nebuvo tinkamai apsaugota."


   Fasiras įsitempęs sėdėjo ant fotelio krašto, alkūnes padėjęs ant ranktūrių, rankų pirštus sunėręs. Po virtuvę sklaidėsi keisčiausi kvapai, jau beužgožiantys jo vakar keptų sausainių kvapą. Ir malonų namų kvapą. Apskritai, kai pagalvoji, kai gyveni vienas, namai būna jaukūs ir kvepia skaniai. O kai įsileidi, pavyzdžiui, velą, iš vonios po visur ima nešiotis visokių šampūnų ir muilų kvapai, įsileidi eliksyrininką - vėl ima ką virti... Nebesijauti saugus. Štai, kodėl geriausia gyventi vienam. Jeigu kažkas pasikeičia, pavyzdžiui, virtuvės kvapas, tai tu gerai žinai, kodėl ir kaip.
   - Nežinau, - atsidusęs atsakė Fasiras. Po teisybe, Edgar'as buvo vienintelis žmogus ar apskritai vienintelė būtybė, kuris būtų galėjęs jam padėti šiuo atveju - deja, jis šiuo metu padėti negalėjo.
   - Galėčiau mėginti jį paprastai transfigūruoti, bet atversti į žmogų būtų labai sunku bei galėtų būti padaryta žalos ir psichikai, ir organizmui... - nutęsė juodaplaukis. - Reikėtų rasti burtą, kuris jį priverstų įgyti animagiškąją formą. Deja, kol kas žinau tik tokį, kuris priverstinai iš animagiškosios atverčia į žmogų.


There's blood on my hands like the blood in you.
Some things can't be treated so,
Don't make me,
Don't make me be myself around you.

,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #87 Prieš 3 mėnesius »
   - Esu girdėjęs, kad ištarus burtažodį teisingai atbulai ir atlikus atbulą tikslų judesį lazdele, gaunamas atvirkštinis efektas, - prisiminė Sorenas, pamaišydamas viralą medine lazdele. Žvilgtelėjo į susimąsčiusį Fasiro veidą ir pasilenkė prie katilo. Įkvėpė nuo jo sklindančių garų, pamaišė dar šiek tiek. Tuomet į indelį, kuriame jau buvo ir putos, sudėjo kelis vilkauogės lapelius ir sutrynė. Gavo keistos, bemaž švytinčios melsvos spalvos košę, kurią irgi rūpestingai išgrandė ir sudėjo į katilą. Tuomet kiek padidino ugnį.
   - Gaila, nėra kaip išbandyti tokio burtažodžio... Nežinau, ar turiu daugiau pažįstamų animagų, ant kurių būtų galima išmėginti tokius atvirkštinius kerus. Nežinia, ar verta rizikuoti, - neatsigręždamas paskutinįsyk pamaišė katilą, o tuomet užgesino ugnį. Kiek palūkuriavęs katilą nukėlė ir sustojo su juo rankose vidury virtuvės. Pateliuskavo viralą, karštą katilą laikydamas plikomis rankomis, vėl pažvelgė į Fasirą. - Nebent ant kokio nors daikto galėtum išbandyti bet kokius transfigūracinius kerus ir po to - panaudoti atvirkštinius... Taip sužinotume, ar esu teisus, - toliau tęsė samprotavimą Nuodų ir Vaistų buvęs ir galbūt būsimas profesorius. - Bet aš nežinau. Gal įmanoma kažkaip kitaip...
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • Magijos Ministras
  • *
  • 717
  • Lytis: Vyras
  • Tiesa kaip Drakonas. Į narvą neuždarysi.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #88 Prieš 3 mėnesius »
   - Gali būti, - kiek susimąstęs mestelėjo Fasiras. Bandė atkapstyti iš atminties dar bet ką, susijusį su animagija. Iš to didžiulio vandenyno išnirdavo tik tokie dabar nenaudingi dalykai, kaip tai, ką reikia daryti, kad taptum animagu, tai, kad nutinka, jei per ilgai užsibūni žvėries pavidale ir panašiai. Ir, aišku, neapleido nuojautos iliuzija, kad kažkada jis skaitė, kaip animagą žmogaus pavidale priversti tapti gyvūnu. Būtų įmanoma panaudoti Užvaldymo kerus, bet, bet, bet... Ministro reputacijai tai tikrai nebus į naudą. Todėl Fasiras išvaikė ir idėjas apie Imperio panaudojimą (dar turint mintyje, kad kaži, ar miegantį Edgar'ą pasiektų užvaldantis jo balsas), ir iliuziją apie prisiminimus.
   - Tai ne burtažodis, - lyg atsibudęs išdėstė faktą juodaplaukis. - Tai kerai, kuriems reikia kelių burtininkų ir lazdelių. Reikia tik mąstyti, kad gyvūnas atvirs į žmogų, - gūžtelėjo pečiais ir pažvelgė pro langą. Jo pietų pertraukėlė seniausiai baigėsi, taip pat seniai baigėsi ir darbo valandos. Bet jau nieko nepadarysi. Galbūt nieko baisaus. Vienas sykis - ne katastrofa. - Galbūt pavyktų ir darant atvirkščiai, kaip... minėjai, - pridūrė politikas.
   Dar patylėjęs auksaakis kiek palydėjo akimis raustantį it išgėrusį ar gerokai ko nors prisidirbusį dangų. Tuomet atsisuko į tėvą, ruošiantį eliksyrą. Ech, visai kaip senais laikais. Niekada to nepripažino, bet jam patiko stebėti jį, verdantį įvairiausius dalykus. Aišku, atrodo, kad talentą šiems gaminiams didesnį turėjo jo brolis, o gal net Solveiga.
   ,,Nepradėk... Ne pra dėk..."
   - Ar jau baigi? - pasiteiravo tėvo Fasas.


There's blood on my hands like the blood in you.
Some things can't be treated so,
Don't make me,
Don't make me be myself around you.

,,Nežinau, kiek tos jo ašaros tikros, bet aš šypsojaus. Šypsojaus, kad jis gavo savo."

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Nuodų ir Vaistų profesorius
  • *
  • 1453
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #89 Prieš 3 mėnesius »
   Sorenas kurį laiką neatsakė ir nesureagavo, kas būtų parodę, jog jis išgirdo apie kažką svarstančio Faso burbtelėjimą. Panašiai tyliai, kaip ir Fasiras, burbuliavo ir viralas katile. Tik vienus burbėjimus sudėtinga išgirsti, kitus - suprasti. Pastarasis atvejis ir tiko apibūdinti Soreno profesijos atstovams dažniausiai girdimus burbėjimus. Tik daug metų dirbantis eliksyrininkas galėdavo šį tą nustatyti vien iš kylančių burbuliukų viralo paviršiuje ir... Na, bet apie tai jau nebesiplėsiu.
   - Bet reiks kažką dar pasikviesti... - tarė Sorenas. - Daugiau burtininkų, dar bent Amiką pasižadink. Nes man tai žinai, kaip sekasi su lazdelėmis. Nerizikuosiu... - nutęsė jis, žvilgtelėdamas į Edgar'ą, atrodantį kaip negyvą. Pajuto, kaip Fasiras stebi jo rankas, maišančias katilą. Anksčiau išvirdavo ir šiaip visokiausių nesąmonių ar arbatų, nes ir dvynukams, ir dukrai tas patikdavo. Sorenas nė neįtarė, kad Fasiro galvoje sukasi beveik tokios pačios mintys.
   - Jau, - linktelėjo eliksyrininkas. - Beveik. Reikės tik ataušinti, - pridūrė, dar laikydamas katilą rankose, o tuomet padėjo jį ant grindų ir uždengė. Apačia nebebuvo labai karšta, todėl grindys pradegti neturėjo.
Prieš jus - labiausiai Hogvartsui nusibodęs profesorius, senas kaip Žemės branduolys, 13 metų vedęs NIV pamokas. Vestuvių pasiūlymai nebepriimami. O senukas mano paraše nevaizduoja Soreno. 



 

  • Hogvartsas.LT © 2007-2017