0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #60 Prieš 5 metus »
Regis, dabar visi veikėjai buvo nukrypę prie temos, kaip būtų galima pamaitinti velos kūdikį, neverčiant žmogaus maitinti jo. Tik visgi naujagimio motina buvo įsikandusi kelių metodų ir šie būtent buvo susiję su žmonėmis. Edgar'ui, žinoma, tai nepatiko. Nepatiko tas keliamas Amikos spaudimas.
Kai Sorenas išdėstė viską ką žino apie velų mitybą, juodaplaukis giliai įkvėpė. Po to pasukinėjo kaklą, jį taip parąžydamas. Pajuto, kaip ima svaigti galva. Tą svaigulį netrukus paaiškino magijos ministerijos darbuotoja Lordess. Pastaroji paragino jaunuolį prisėsti. Šis sutiko su jos tokia mintimi ir po truputėlį ėmė grįžti link tos kėdės ant, kurios sėdėjo prieš tai.
- Tikiuosi, viskam pasibaigus prabudinsite mane,- vos girdimai sušnypštė pro dantis žaliaakis praeidamas pro profesorių von Sjuardą. Neabejojo, kad šio klausa turėjo užfiksuoti šiuos žodžius, kurie nuskambėjo pagarbiai, nepaisant to, kad dar vis savo buvusiu koledžo vadovu nepasitikėjo visu šimtu procentų.
Buvusiam grifui atsisėdus, jis atrodė dar labiau apsiblausęs. Atrodė, jog tuoj ims ir užmigs.
- Viskas gerai,- vos sulemeno išgirdęs nevisiškai aiškiai, ką sakė Fasas, tačiau jam užteko suprasti, kad jis stojo jo pusėn. Tuomet suraukęs žvilgsnį pažvelgė į buvusią profesorę. Aš tai prisiminsiu mintyse tarsi įsirašė šią moterį į nepatikimų žmonių sąrašą, kuri jį drįso be jokios dvejonės įtraukti į pavojų. Taip, būtų galima sakyti, kad motina viską daro dėl savo vaiko, tačiau kur ji buvo anksčiau, kai viskam galėjo pasiruošti iš karto. Nežinia. O kas būtų, jei čia nebūtų šiandien pas ministrą užklydęs žmogus. Ir gi nežinia.
Jaunas magas jausdamas, kad tuoj gali visiškai prarasti blaivų protą ir mąstymą, nieko nebelaukė. Užsimerkė ir nebyliai sukrutinęs lūpas durstelėjo sau į koją su lazdele, kurią laikė savo kelnių kišenėje, jos nė neištraukdamas. Edgar'as liko sėdėti palenkęs galvą į žemę. Jis liovėsi kvėpavęs. Taip pat liovėsi ir senęs. Animagas dabar buvo tarsi uždarytas savotiškoje laiko kapsulėje, kurią atidarius net ir po tūkstančių metų, jis būtų vis dar tas pats, šiandien savo gimtadienį atšventęs dvidešimtmetis. Vaikinas save užkerėjo didelių pastangų reikalaujančiais "Užburtojo miego" kerais, taip atjungdamas save nuo išorės ir nebeleisdamas niekam lįsti į savo galvą. Ir jei vaikas, ketinęs maitintis juo buvo vis dar ramus, tai reiškė, kad jis staiga prarado apetitą arbą susirado kažką žmogiško jaunojo von Sjuardo kaimynystėje. Grįžtant prie Jeffter'io, dabar egzistavo tik viena bėdelė, kad jis savęs pažadinti negalės ir pasirinkdamas tokį sprendimą rizikavo būti sudorotas vampyrų, jei šie apsimetėliai. Rizikavo būti tiesiog išmestas kažkur. Tačiau neturėjo kito pasirinkimo. Na, iš tiesų turėjo, tačiau jie buvo nepriimtini. Jaunas burtininkas galėjo naudoti mirtinus arba sužeisti galinčius kerus, taip siekdamas pakenkti vaikui, tačiau ne jis kaltas, kad jo motinai suveikė motiniški instinktai tik paskutinę sekundę. Galėjo Edgar'as ir bėgti, bet čia gal būtų pati vela sužaidusi savo galiomis, todėl priimtiniausia ir logiškiausia atrodė tai, kas buvo padaryta dar vos prieš kelias minutes.

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #61 Prieš 5 metus »
   - Oi, ne, tai toli gražu ne legenda, - atsakė Sorenas. - Be abejo, vadinamieji vampyrai ,,vegetarai" kaip ir aš daugiausia naudoja gyvūnų kraują, tačiau tai problematiška, - šyptelėjo, daugiau nebesigilindamas. Per atstumą pajuto vėstančią velos sūnaus kaktą, dabar kreivai šypsenėlei buvo pats laikas pasišalinti iš barzdoto balto snukio, ką ji labai laiku ir padarė. Laikas bėgo, situacija keblėjo. Situacija priminė šlubą senį, bėgantį trečią ratą aplink stadioną, jei sumanytume vaizdžiai palyginti. Amikai komanduojant, ką reikėtų daryti vyrams, stovintiems virtuvėje, auksaakis mažumėlę sutriko. Kelių šimtų metų senumo, jeigu kalbant konkrečiau - turbūt Soreno amžiaus įsitikinimai ir įsikalęs auklėjimas, draudžiantis skriausti žmones, darė savo. Senis von Sjuardas kol kas nedrįso nieko sakyti - jeigu nepaprieštarautų, sukeltų dar didesnį sūnaus pyktį, galbūt kas nors pagalvotų, kad jį sugundė vela. Jei paklustų savo įsitikinimams - galbūt tai taptų nedideliu įrašu sąraše po užrašu ,,Helijaus Lordeso mirties priežastys". Vaistytojui netiko anei viena, anei kita. Teoriškai būtų buvę itin lengva paimti ir pasigauti - ir panaudoti - kokį nors žiobarą, tačiau tai buvo dar šlykščiau ir nesąžiningiau...
   Svarstymus nutraukė žodžiai lyg šaltas vanduo - ,,pusiau žmogus, tačiau vis tiek pusiau vampyras". Sorenas sekundėlei įsmeigė šaltu tauriuoju metalu spindinčias akis į jas paveldėjusįjį - ką jo žodžiuose reiškia ,,vis tiek"? Ką reiškia nejaukumas jo balse? Gėdą, neapykantą, ar pavydą? O gal visų trijų kombinaciją?
   Sorenas kilstelėjo akis, kai darsyk prabilo jaunoji mama. Dar labiau jį nustebino - sakyčiau, maloniai nustebino - Fasiro pasisakymas apie prievartą. Sulaikyti liūdną šypseną, ramiame sūnaus tone išgirdus mirusiosios jo motinos balso gaidelę, buvo kaip niekad sunku. Visgi paveldėjo šį tą ir iš jos, o dabar it koksai Černobylio šešėlis visu pajėgumu spinduliavo aplinkui save šios ramybę ir užsispyrimą. Gal ir tą sarkazmą paveldėjo?.. Nors kaži... Šitą ne jis paveldėjo, o Venas...
   Kai pagalvoji, koks taiklus vardo trumpinys vampyrui, a?
   Bet dabar svarbu ne tai.
   Viena lygtis... Kaip išgelbėti jaunuolį nuo prievartos, kūdikį nuo mirties ir motiną nuo kategoriškumo? Na, gerai, įmanomos išspręsti čia tik dvi, tos dvi pirmos, o trečia jau ne. Kuri mama gi ne kategoriška? Ypač savo vaikams arba tiems, kurie gali būti atsakingi už jo nelaimę?
   Papildoma sąlyga - laikas ir sąžinė. Žiobaras - netinka. Čiorninovo eliksyras - netinka. Fasiras - oi, ne ne. Sorenas - deja...
   - O ką aš galėčiau padaryti? - tyliai pasiteiravo Sorenas Fasiro. Nuoširdžiai tikėjosi patarimo iš jo. Vis dar suko galvą, buvo tikras, kad įmanoma kažką padaryti...
   ,,Kas dar?" - pasijuto bemaž toks pat bejėgis, kaip tąsyk jautėsi, septyniolikto amžiaus pradžioj. Bet tada jis bent buvo vienas, lygtis irgi buvo viena, o buvo ir katilas, ir...
   - Ką? - nesuprato Sorenas, Edgar'ui einant pro jį. Žodžiai buvo tylūs, tokie tylūs, kad vargu, ar daugiau kas išgirstų per vaiko rėkimą. Bet Sorenas išgirdo. Ir dabar sustingęs dėl nežinios akylai stebėjo Edgar'ą, matė, kaip jis pasiėmė lazdelę...
   Žvilgsnį pabandė išblaškyti kažkieno žvilgsnis ar garsus įkvėpimas. Bet Sorenas aiškiai matė, kaip jaunuolis lazdele baksteli sau į koją ir... ,,Ką jis daro?.."
   Ar... Viena lygtis jau išsisprendė pati?
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Sorenas von Sjuardas »
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #62 Prieš 5 metus »
Ministro tėvui dar tarstelėjus kelis žodžius eliksyrų ir vampyrų mitybos tema, gimdyvė tik nebyliai linktelėjo, stengdamasi įsidėmėti išgirstąją informaciją.
Gal dar vėliau pravers, - pamanė mergina ir kilstelėjo antakį, staiga ir pačiam Fasirui pagaliau pareiškus nuomonę, ginančią juodaplaukį svečią.
- O geras, net garso funkcija yra, - burbtelėjo trumpakasė kiek pasisukusi į berniūkštį ir atsitupusi prie sūnaus, gulinčio vaikiškame krepšy šalimais žmogystos, Mika švelniai apklojo mažylį kaldrėle.
Netrukus minėtoji žmogiškosios rasės būtybė, kaip keista bebūtų, paklausiusi bent vienos šviesiaplaukės komandos, krestelėjo ant kėdutės ir kažką ten neaiškiai pajudinusi kelnėse, rodos, atsijungė it sugedęs žaislas.
- Nu čia dabar? - iš karto nesupratusi Jeffter'io poelgio, ne kiek šalimais stypsantiems  vampyrams, kiek pačiam marionetę vaidinančiam vaikinukui, uždavė klausimą Amika ir Helijui pradėjus muistytis lopšy, vela delniukais užsidengė veidą.
- Kvailys, - galiausiai supratusi į kokią baisią situaciją vyrukas ją pastatė, subambėjo tatuiruotoji ir kūdikiui vėl pradėjus verkti vis aukštesniais decibelais, Mikusia ėmė nervingai masažuoti smilkinius.
 Migdomieji kerai. Gudrus parazitas, bet ne protingas, tarsi taip pabėgdamas nuo problemų, jų išvengs vėliau. Ką daryti... Kąąą dabar daryyti... - siūbuodama į šonus, kalbėjosi su savim aukštaūgė ir Heliui netikėtai akimirksniu nutilus, nustebusi pasisuko į šį, o tada į abu von Sjuardus.
- Ar jūs ką tik panaudojot tylinimo kerus?
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #63 Prieš 5 metus »
   Niekam čia niekas nerūpėjo ir niekas čia nieko nedarė. Iš apmaudo Fasiras išsitraukė iš kišenės ir užsivertė gertuvę. Tuomet nužvelgė mąslų, neryžtingą tėvo veidą, neperskaitomų emocijų pilną velos ir piktą krikštatėvio, išgirdęs vėl imantį klykti vaikį nerūpestingai mostelėjo lazdele. Ministriška diplomatija kepė kaip kiaušinienė, metaforiniai baltymai denatūravosi ir visai prarado savo savybes. Jeffter'is praėjo pro Soreną ir jam davė kažkokį ženklą, velai vis dar niekas, išskyrus vaiką, nerūpėjo. Jaunasis von Sjuardas pasijuto išduotas - ir tas jam kėlė vos dar tvardomą įniršį.
   - Ką galėtum padaryti? - niršiai pakartojo Fasiras Soreno klausimą. Šitai jam sukėlė dežavu - juk visai neseniai senis von Sjuardas šitaip išsisukinėjo ir nuo kitokių jam nejaukių ir nereikalingų klausimų. Nutildytas vaikis vis dar nebyliai klykė. Palaiminga tyla jautrioms pusvampyrio ausims.
   - Nieko, nes viską padarysiu aš, didvyri, - kirto tėvui sūnus. Ryžtingai žengė artyn Amikos, piktai nužvelgė ją auksinėmis akimis. - Mano namuose tokių nesąmonių nebus.
   ,,Aš leidau chaosą, nesiskaitymą su namų šeimininkais ir netgi nesupykau, kai ji atsitempė krūvą įnamių, bet to jau per daug, Muninai, ar ne teisybę kalbu?"
   ,,Tau derėtų nusiraminti. Nuovargis ir pyktis prie gero nepriveda."
   - Aš jį nutildžiau, nes šeimininkui nepatinka, - staiga prabilo už Faso stypsojęs namų elfas. Juodaplaukis staigiai į jį atsigręžė, šis stovėjo išpūtęs krūtinėlę, bet išvydęs niršų žvilgsnį mirktelėjo, nesuprasdamas, kas negerai.
   ,,Jis pridengė tave?" - pasitikslino varnas.
   - Pasirūpink, kad jis pavalgytų, bet ne Godriko Dauboje, - bejausmiu veidu įsakė ministras. Elfas nusilenkė - nebylus, bet tiek daug reiškiantis judesys. Iš kambario dingo ir vaikas, ir jis. Pasitikėjimo naujuoju tarnu dar nebuvo, bet čia jo lyg ir nereikėjo.
   ,,Naudosi jį kaip grindų skudurą? Purviniausiems darbams?" - į mintis smigo griežtas varno balsas.
   ,,Aš pats dabar kaip grindų skuduras." - niauriai atsakė juodaplaukis jaunuolis.
   - Kas jam? - ,,Tas velnio vaikas jį...", -  ... Jau užpuolė? - šaltai paklausė Fasiras, nužvelgdamas ir Soreną, ir Amiką, kai pagaliau išvydo be dvasios susmukusį Edgar'ą.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #64 Prieš 5 metus »
   Jeffter'is taip ir nebekrustelėjo, Sorenas pasisuko ir žvilgtelėjo į Amiką bei Fasirą. Šie, rodos, nieko neįprasto pastebėję nebuvo, tiksliau, nebuvo pastebėję, ką pasidarė Edgar'as. Juodabarzdis sunkiai atsiduso, per nedidelį triukšmą pamėgino išgirsti buvusio mokinio kvėpavimą. Deja, neišgirdo. Bet tai, kad buvo galima išgirsti plakant širdį, išdavė, kad žmogus nebuvo miręs. Jeigu tik jis buvo žmogus - taip suabejojo buvęs mokytojas. Bet ne, jeigu tik jis nebus prilakęs maskuojančių eliksyrų ar apsisaugojęs kokia nors galinga maskuojančia magija, tai vampyriška uoslė Soreno neapgautų. Jis kvepėjo kaip žmogus, elgėsi kaip žmogus, vadinasi, greičiausiai buvo žmogus. Paprasta logika, nors ir ne itin patikima. Tik tuomet ką jis sau pasidarė? Nusimarino? Užsimigdė? Pasidarė neliečiamas, ar kažkaip apsisaugojo nuo alkano velos sūnaus? Deja, ir pusė tūkstančio metų vampyrui neįkvėpė pernelyg didelio talento lazdelių magijai ir jos išmanymo. Didelio susidomėjimo tuo, kaip jau būtų galima nuspėti, Sorenas irgi neturėjo. Aišku, daug laiko treniravosi ir kiek geriau išmanė gynybinę magiją, bet... Kaip elgtis dabar? Kokią magiją panaudojo šis jaunuolis ir kurių galų?
   Sorenas žvilgtelėjo į velą, kai ši į buvusio grifo pusę metė ne itin gražų epitetą, bet patylėjo. Šiuo metu jam labiau rūpėjo pastarojo veikėjo panaudota magija bei nebaigta spręsti lygtis. Vaikis vis dar buvo alkanas, nors dabar jau ir tylėjo. Ir tik vėliau paaiškėjo, kad ne pats nutilo, o buvo užmutintas. Von Sjuardas pašnairavo į susinervinusį sūnų, užuodė jo geriamo skysčio kvapą, nurijo seilę. Pavadintas didvyriu vampyras jau pastatė ausis. Ne, sūnus jam neatleido.
   - Fasirai... - Sorenas kreipėsi į jį įspėjamai. Iš tokio nirtaus žingsnio buvo galima bemaž spėti, kad karštakošis pusvampyris ketino išspirti šią jauną motiną pro duris. Ar netgi blogiau. Nejaugi Soreno mylimiausias sūnus tapo beširdžiu monstru? Ne, negali būti. Ne toks jo sūnus. Ne toks.
   Namų elfas. Iš kur Fasiras jį gavo? Su namais? Nusipirko? Sorenas nežinojo, kokia tvarka šios magiškosios būtybės dabar atitekdavo žmonėms ar nežmonėms.
   Sustabdyti Fasiro irgi nespėjo. Ir nežinojo, kaip elfas tuo vaikiu pasirūpins. Greičiausiai tai nebus švarus ir sąžiningas būdas. Ir Sorenui nepatiko to suvokimas. Tiksliau, ne suvokimas, o žinia.
   - Jis užsibūrė, - ramiai atsakė auksaakis į Fasiro klausimą. Budriai stebėjo sūnų, pasiruošęs netikėtiems jo veiksmams. Jam nepatiko sūnaus žvilgsnis, nepatiko šita situacija. Norėjosi kuo greičiau susirasti kokį nors židinį ir čiuožti kuo toliau nuo Godriko Daubos, bet... Dabar prie šio grifiško miestelio jį pririšo atsakomybė ir nuojauta, kad kažkas čia negerai. Arba kažkas nesibaigs geruoju.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #65 Prieš 5 metus »
Pastebėjusi kaip varnaplaukis apatiškai užsiverčia metalinę gertuvę, pripildytą tikrai ne moliūgų sulčių, Amika nusprendė nekomentuoti tokio ne ministriško vaikinuko poelgio. Visgi ir pati nebuvo šventoji, tačiau to neslėpė, skirtingai nei kai kurie super herojai. Kalbant apie superius, gelsvojo avantiurino spalvos akių savininkas, kaip šviesiaplaukė pastebėjo, gerokai susinervinęs ne itin mandagiai kreipėsi į  juodabarzdį senuką ir grėsmingai priartėjęs prie pačios merginos, tėškė šiai į veidą sakinį.  Išvydusi perkrauptą įsiučio Fasiro veidą, Lordess atsistojo ir išsitiesė visu kūnu tiesiai į ministrą.
- Žudyti ir kankinti žmones, gerti jų kraują yra gerai, normalu ir visiškai įprasta, o mažo kūdikio laikinas pasirodymas kito žmogaus pasąmonėje ir beje reto bei dieviško malonumo suteikimas jau yra nesąmonė?! Kuo tu save laikai? Kunigu? O gal šventuoju? Kuo mūsų rasė prastesnė už jūsiškę? - gavusi paskutinį smūgį, neiškentusi ėmė lieti visą rūstybę ant ne ką jaunesnio oponento vela, kai staiga it iš dangaus nukritęs šio elfas pavėluotai paaiškino vaiko tylumą.
- Tavo šeimininkas pats neapsisprendžia kas jam patinka, o kas - ne. Net savo tėvo baidosi ir dar niekina kitus, - įsismarkavusi Mikusia spjaute išspjovė žodžius jaunuoliui tiesiai į marmūzę ir Amikai net nesusipratus, vaikinukas davė Baubui naujus nurodymus. Padarėliui dingus kartu su mažuoju Lordesu, trumpakasė stipriai suraukė antakius ir piktu žvilgsniu nuskenavo vampyrioką.
- Sek paskui, - suplojusi delnais ir pakvietusi savąją namų elfę, paliepė šiai Mikusia.
- Klausau, madam, - paklusniai linktelėjo Cilė ir nedelsdama taip pat pranyko ore. Minutėlę patylėjusi, ministerijos darbuotoja vėl prabilo:
- Siūlyčiau gerai apgalvoti žodžius, nes jei Heliui nors plaukas nuo galvos nukris, tai bus paskutiniai tavo išskleisti garsai ir patikėk, įrodyti, kad tai padarė nekalta, jaunutė mergina, o ne kitas, kraujo ištroškęs vampyras, bus sunkiau negu sunku. O beje, visi tavo liudininkai virto miegančiosiom gražuolėm, - šyptelėjo dirbtina šypsena veliūkštė ir visų dėmesiui susitelkus į minėtąją princesę bei juodaplaukiui uždavus kvailoką klausimą, Amika verstelėjo akis. Gerai, kad bent tas senolis buvo bent kiek sumanesnis už savo palikuonį ir ramiai nubaidęs jaunėlio spėliones, keistai įsistebeilijo į šį.
- Būdamas tokioj būsenoj, man jis labiau patinka, - iš spintelės išsitraukusi pradarytą butelį konjako bei šį kartą elegantiškai įsipylusi skystį į taurę, gurkštelėjusi porą kartų, tarstelėjo trumpaplaukė net nesiruošdama gelbėti tos užsispyrusios žmogystos minkštosios ir mestelėjusi žvilgsnį į laikroduką ant riešo, kuris skelbė ryto septintos valandos pradžią, Lordess pasisuko į namo šeimininką.
- Gal galima pasinaudoti vonia? - ir pati kiek romiau pasiteiravo pilkšvaakė, tikėdamasi teigiamo vaikinuko atsakymo. Vis tik visąlaik smirdėti klaikiu alkoholio kvapu susimaišiusiu su aštriais kvepalais, gimdyvė nenorėjo ir kol dar su visa šutve nebuvo išspirta gatvėn, jaunuolė  nusprendė bent kiek pasinaudoti vaiko krikštatėvio suteiktomis lengvatomis bei pamirkti švariame, šiltame vandenyje.


Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #66 Prieš 5 metus »
   Bemaž maldaujantis, niekingas tėvo balsas. Buvo nemalonu girdėti savo balsą, tariamą tokiu tonu. Ypač iš to lūpų, kurio kraujas teka tavo venomis, nors tu visai to nenori. Kažkur giliai netgi sukirba abejonė, tokia slapta, bet jaučiama, todėl labiau pasireiškianti kaip jausmas, kad taip sūnaus vardo tarti Sorenas netgi neturi teisės. Ir abejonė prisijungia prie viso pulko - įniršio, nerimo, nežinomybės, skausmo ir kitokio velnio, kurį jaunuoliui, matyt, jau gana sudėtinga buvo suvaldyti. Per ilgai tylėjo, oi, per ilgai.
   - Aš niekada nesu nužudęs žmogaus. Niekada. - tyliu, grasinančiu tonu prabilo Fasiras. - Taip, nesąmonė, jeigu tasai žmogus nesutinka būti kažkieno maistu, - auksinės akys bemaž degė šaltu įniršiu. - Mano namuose to nebus. Durys - ten, - užbaigė tyliau, ranka mostelėdamas į durų pusę Amikai už nugaros.
   Baidosi savo tėvo... Nejaugi atrodo, kad jis bijo to niekšo? Negi atrodo, kad jis, Anglijos ministras, bijo kažkokio vampyro su pervirusiu eliksyru vietoj smegenų?
   Fasiras kiek įsitempė, laukdamas, ką dabar pasakys elfas. Bet šis tylėjo. Nežinia, kodėl tylėjo, galbūt, kad puikiai suprato, kaip smarkiai klysta juodaplaukis jaunuolis. Gal nedrįso priešintis, o gal nusprendė nebegaišti laiko ir vykdyti įsakymą. Paskui jį dingo ir Amikos elfė. Fasiras atsitraukė per žingsnį nuo moters atgal ir niauriai dėbtelėjo į vietą, kur ką tik gulėjo vaikas.
   - O jis dar ne plikas? - apsimestinai išplėsdamas akimis piktai nusišaipė Fasiras. - Paprastai gyvūnų jaunikliai būna beplaukiai.
   Grasinimas. Koks galų gale skirtumas? Miršta visi, kurie jam yra svarbūs. Iš eilės. Motina. Iš eilės. Sesuo. Iš eilės - brolis dvynys... Matyt, ir krikštatėviui ateis laikas.
   - Veržiesi atgal į Azkabaną? - Fasiro lūpas perkreipė ne itin žymi sarkastiška šypsenėlė. Atsispyrė pagundai sprigtelti ir ištėkšti taurelę su alkoholiniu gėrimu. Kas dabar?
   - Ne, negalima, - atkirto juodaplaukis. Paleis į ubagus, jeigu maudysis kartą per šešias valandas. Jis jai ne bagotas, meilės ištroškęs dizaineris.
   Von Sjuardas, suvokęs, kad moteris žvilgčioja į savo laikrodį, staiga išsigandęs pažvelgė ir į savąjį. Buvo šešios ryto. Pats laikas užkurti motociklą ir važiuoti į ministeriją. Tik ką daryti su įnamiais?
   ,,Tu juos prižiūrėsi", - metė varnui.
   ,,Tu durnas?" - paukštis turbūt net žioptelėjo.
   ,,Ne, tai juk nesunku." - nusprendė Fasas ir nutraukė bet kokias varno abejones. ,,Kas čia sunkaus - pastebeilyti?"
   - Važiuoju į darbą, - šaltai pranešė ministras. Nurijo seilę, mąstydamas, ką čia dar pasakyti. Visgi pakraipė galvą ir išėjo, smarkiai užtrenkdamas duris. Kieme pasigirdo motociklo variklio riaumojimas, pro langą spoksojo varnas.
   Fasiras pirmąsyk išvažiavo į Londoną be jo. Ne į gerą. Ne į gera.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #67 Prieš 5 metus »
   Jeigu šiame kambaryje esančių žmonių, atsiprašau, būtybių būsenas ir tarpusavio santykius būtų reikėję palyginti su orais, Sorenas neabejotinai būtų atsakęs, jog tai - kaip staigiai temstantis dangus, besigrūdantys juodi audros debesys ir vis arčiau ir garsiau blyksintis ir griaudėjantis žaibas. Kai pagalvoji, velnias, kiek daug nulemia įvairiausi mūsų sprendimai, žingsnis į ten ar į ten... Pavyzdžiui, jeigu Sorenas šiandien nebūtų nuėjęs į smuklę, ar kavinę, jau nežinau, kas ten buvo, tai Edgar'as nebūtų jo sekęs ir užsibūręs balažin kokiais kerais. Jeigu Sorenas būtų iškeliavęs, pavyzdžiui, iš smuklės židinio, arba nuvykęs į Londoną pėsčiomis, jis nebūtų patekęs į šią beviltišką sudėtingą situaciją. Tik maždaug pusė kilometro - vieta prie vietos, jei pažiūrėsim Žemės planetos masto - tik pusė kilometro ir kelios minutės, tik pora sprendimų ir būtų buvę galima viso šito išvengti. Kartais gaila, kad gyvenime nėra visur pridėliota lentelių su klausimais ir sprendimais, pateiktais a, b ir c variantu, kad galėtum išsirinkti sau priimtiniausią. Ir tam, kad nuspėtum likimą, neužteko to pusės tūkstančio metų. Nežinia, ar užtektų ir tūkstančio, kad įgautum tam tikrą intuiciją ar, hm, kokį magišką įgūdį, kuris tau leistų išvengti problemų. Turbūt tokiu pačiu būdu - po kelių klaidingų sprendimų - prasideda ir pasauliniai karai, miršta žmonės ir vampyrai, gimsta vaikai ir idėjos, ir, ir, ir... Tik dabar jau nebuvo ko kaltinti.
   Vela rėkė iš įniršio. Matyt, pyksta kiekvienas, kas bent sykį gyvenime pasijuto silpnesnis ar pažemintas. Sorenas rimtai žvelgė į Fasą ir Amiką - atrodė, dar žodis, ir kibs abudu viens kitam į atlapus. Vaikas, visų negandų šiuose namuose magnetas, dingo su dviem netikėtais palydovais, laikrodis ramiai tiksėjo, rodyklėms žengiant į šeštą valandą ryto. Sorenas taip ir nebeįsiterpė į pokalbį, nes Fasiras, lyg parodydamas savo silpnumą, atsitraukė nuo velos ir galų gale išvis išvažiavo, palikdamas namus. Sorenas sukandęs dantis nužvelgė duris, o tada išvydo atšlepsenantį į virtuvę varną. Vaizdas jį išgąsdino.
   ,,Savižudis." - pareiškė Spaikas, varnui kilstelint snapą ir liūdnai žvilgtelint į Soreną. Aišku, voras turėjo mintyje ne sparnuotąjį. Sorenas atsiduso, pasisuko į Amiką. Nuo ko visa tai prasidėjo? Kuo prasidėjo sprendimų eilė, kurios gale buvo matyti rezultatas - tėvo sėdėjimas jo išsižadėjusio sūnaus namuose su įniršusia moterimi ir burtais užsimigdžiusiu buvusiu mokiniu? Ooo!.. Dabar atsimenu. Tai prasidėjo vakaru, kai Hogvartso Nuodų ir Vaistų profesorius nusprendė sumaišyti sprogųjį eliksyrą su rūgštimi.
   - Nepykit ant jo, - sunkiai prabilo. - Kaltas aš.
   Kurį laiką patylėjo. Dabar ji tikriausiai jį aprėks už tai, kad jis apsiėmė atsakomybę už storžievį sūnų, aprėks už visa kita, nes jai neišlaikys nervai, arba įsmeigs į jį užuojautos pilnas akutes. O, ir pasirodo, ši moteris buvo iš Azkabano. Norėjosi dar kažką pasakyti, kad tik išnyktų ta tyla, per kurį girdėjosi kelių laikrodžių ciksėjimas ir Jeffter'io bei Lordess širdžių plakimai, bet neatėjo į galvą jokia protinga mintis. O neprotingų minčių pasekmės dažniausiai nebūna geros.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #68 Prieš 5 metus »
Įniršusiam vaikinukui mostelėjus durų pusėn, Amika nervingai įsikando į vidinę skruosto pusę, taip tramdydama save nuo poros beišsprūstančių pamokslų. Stogo virš galvos šviesiaplaukei šįkart reikėjo labiau nei kada nors anksčiau. Ne dėl savęs, žinoma, mergina čia tramdėsi ir pakentė tokius akių draskymus savo atžvilgiu. Neabejojo, būtų jau seniai spragtelėjusi ilgais pirštais ir dingusi į kokio Monte de 'Je apartamentus. Deja. Pagausėjusi giminė vertė laužtis per save, vertinti kiekvieną numestą, kad ir menkesnį kaulą ir taikstytis su tokia juodaplaukio pykčio banga. Taip, ne itin gražiai čia gavosi su tuo netikėtu įsiveržimu į ministro namus, bet juk atsižvelgiant į Amikos aplinkybes, galima buvo ir taip baisiai nesiardyti; bet vėlgi šaukštai buvo po pietų.
   Jaunajam von Sjuardui ėmus dar labiau provokuoti šviesiapūkę, tatuiruotoji tik nudelbė akis į žemę.
Helijus... Viskas dėl Helijaus... - patyliukais sau kartojo mamaška, vengdama ypač gundančių minčių apie vampyrioko ilčių išrovimą ar šiokius tokius jo pasipūteliško kailio apdeginimus.
  Fasirui galiausiai kažką burbtelėjus apie darbą ir trinktelėjus namų durimis, Amika nedelsdama priėjo prie spintelės ir išsirinkusi brangų vyną, atsargiai atkimšo butelį bei godžiai užsivertė saldų alkoholinį gėrimą. Šiam maloniai nutekėjus moters gerkle, sidabrinių akių savininkė krestelėjo šalimais varnaplaukio tėvo. Keletą minučių prasėdėjus nejaukioje tyloje, gimdyvės mintis nutraukė švelnus senuko balsas, privertęs kiek šyptelėti velą.
- Jis nėra vienas tų ,,šeimyniškų vyrukų", tiesa? - nusprendusi nuignoruoti dėdulės prašymą, galima sakyti, retoriškai pasidomėjo Lordess ir įpylusi šiek tiek saldaus vaisinio vyno į dailią taurę, stumtelėjo šią barzdočiui.
- Manau, vis dėlto pasinaudosiu vonia ir persirengsiu, šie kostiumėliai nėra labai patogūs, - lyg tarp kitko pridūrė aukštaūgė ir akimirksniu dingo iš akiračio.
  Atsiradusi po kažkur dvidešimt penkių minučių, Amika vėl grakščiai sėdėjo prie stalo, sukryžiavusi ilgas kojas po lengvai krentančia, šilkine, raštuota suknyte.  Mergina maloniai kvepėjo aliejukais ir kremais, o šlapi ir, rodos, dar labiau patamsėję plaukai krito ant gležnų velos pečių.
- Pardon, tiesiog kol kas mano garderobas dar tik bando prisitaikyti prie ,,buitiškojo" stiliaus, - kreivai vyptelėjo gimdyvė ir tarp pirštų laikydama tą pačią apvaliadugnę taurę tamsaus skysčio, kiek susiraukusi mintijo apie tolimesnį veiksmų planą.
 Helijus su elfais vis dar buvo negrįžę, Fasiras užsibarikadavo darbu, o it iš parodijos trauktos „miegančiosios gražuolės" Mikusia net nesiruošė budinti. Todėl porą kartų gurkštelėjusi saldėsio, keistosios rasės būtybė n-tąjį kartą smalsiai pasisuko į Soreną:
- Tai... Kokia jūsų istorija?

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #69 Prieš 5 metus »
   ,,Po nakties diena... Po lietaus miškai kvepia, po mirties šviesa amžina..." - turbūt užtrauktų maestro Vytautas Kernagis šitoje situacijoje. Fasiras išėjo, palikęs varną, Amika liko, tik turbūt vis dar susinervinusi. Be to, juk ir jos sūnus buvo neaišku kur, nors ir su dviejų elfų apsauga. Sorenas buvo bemaž šyptelįs, kai rado tarp varno ir velos sąsają. Tik šiuo atveju varnas buvo kur kas nelaimingesnis, dievaži. Ta mintis ir sustabdė ketinančius susitraukti šypsenos raumenis. Su kiekviena minute kilometrų tarp paukščio ir skraidančiu motociklu spaudžiančio pusvampyrio vis daugėjo kilometrų. Kiek kilometrų nuo Londono iki Godriko Daubos? Trys šimtai? Keturi?
   Sorenas pajuto Spaiką susigūžiant, kiek tik tai leido priekinės chitininės kojos. Vela lyg niekur nieko atsistojo ir išsitraukė iš spintelės kažkokio alkoholinio gėrimo. Vampyrui bemaž sutraukė nosį nuo to kvapo.
   - Sunku tikėti tuo, ką praradai, - filosofiškai, lakoniškai atsakė Sorenas. Ji nekalba - nėra reikalo ir jam kalbėti. Taurę paėmė į dešinę ranką, kiek pateliūskavo skystį joje. Pro langą trykštanti šviesa žavingai žėrėjo ant kraują primenančio skysčio paviršiaus. Negėrė. - Žinote, jums, kaip velai, labai rizikinga jį gerti. Jūsų rasė itin greitai įklimpsta į šitą skystį, - kreivai, labai nežymiai šyptelėjo. Ir kas gi pagalvotų, kad į vandens skystumo masę kažkas gali įklimpti? Ir taurė juk kieta, neprasmegsi... Bet, rodos, kai toji masė patenka į vidurius, atveria juose nesuvokiamas ir neaptinkamas juodąsias skyles, kurios lengvai ryja viską aplinkui, iki kol susivoki stovįs vidury tuščių namų plikas.
   Vela pranyko. Visiškai viešpatavo Fasiro namuose ir tai Sorenui nelabai patiko. Tiesą sakant, visai nepatiko. O varnas stovėjo ant grindų, bejėgiškai nuleidęs snapą. Eliksyrininkas sunkiai atsiduso, tuomet atsigręžė į giliai miegantį sūnaus krikštatėvį. Kaip jį būtų galima prikelti? Ar įmanoma tai padaryti be burtų lazdelės? Keista, bet šiuo metu vienintelis žmogus, su kuriuo būtų galima pasitarti dėl Edgar'o užmigimo, buvo patsai Edgar'as.
   - Fasiras jus įsileido į namus? - paklausė Sorenas lyg tarp kitko, velai prancūziškai atsiprašius. - Turiu mintyje... Ar jūs seniai čia ir ar jums taip leidžiama? - paklausė, išreikšdamas savo nepritarimą vien žodžiais, o ne balso tonu. Kažkas vertė suabejoti viso to logiškumu. O gal tas Helijas ne krikštasūnis Fasirui?..
   Išgirdęs klausimą apie save, Sorenas davė sau sekundėlę pamąstyti ir patylėti. Jo istorija. Hm? Ilga ir neįdomi? Kaip filmas? Aplaistyta krauju?
  - Nebaigta, - kreivai šyptelėjo jis vyno taurei, stumtelėdamas ją toliau nuo savęs. Ant stalo atsirado raudonas vyno atspindys dėl šviesos, einančios per taurę.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #70 Prieš 5 metus »

- Vampyrams irgi daug kas pavojinga, tarkim net sėdėjimas šalia tokio stipraus kraujo kvapo savininkės, - su dar vienu gurkšniu vynu, mergina nuryjo ir priekaištingo dėdulės žodžius. Žinojo, kad senolis tiesą sako, bet būdama nuo mažens savavališko ir ne itin paklusnaus būdo asmenybe, Amika dėl taiklaus juodabarzdžio pastebėjimo net nesiruošė susigėsti ar tuo labiau atsikratyti šio ydingo įpročio.
- Matomai, kad įsileido, - suraukusi antakius, burbtelėjo šviesiaplaukė į dar vieną jos atžvilgiu nepalankų pastebėjimą, - geriau pasakykite, kodėl jūs taip įsiveržėte į sūnaus namus? Abejoju ar tamstos buvimu Fasiras patenkintas labiau negu manuoju. - Skaudokai užmynusi ant smalsios von Sjuardo uodegos, aukštaūgė per petį dirstelėjo į kartkartėmis vyrioko skenuojamą ir vis dar snūduriuojančią žmogystą. Rodos, anksčiau pokalbį palaikiusios šiokios tokios replikos galiausiai visai išsiseko ir nežinodama ko imtis, Lordess silpnai vyptelėjo prie lango tupinčiam juodaplunksčiui varnui. Minutėlę, dvi nebyliai viską apmąsčiusi, Mikusia užkišo trumpą sruogą už auskaruotos ausies ir grakščiai ištiesė ranką senoliui.
- Amika Bela Lordess, Fasiro viešnia ir jo krikštasūnio motina, taip pat vieniša motina ir Magijos ministerijos penkto skyriaus, tarptautinio burtininkų bendradarbiavimo departamento vadovė, - gana maloniai tarė mergina, - nebuvau tinkamai prisistačiusi. Manau, dar galima viską pradėti iš pradžių, jei norime padėti tam, - kiek pakreipė galvą Bela, tvardydama kylančią irzlumo bangą ir dirbtinai šyptelėjusi pati sau, atsigręžė į šalimais kiurksantį auksinių akių savininką, - gerbiamam ponaičiui Jeffter'iui.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #71 Prieš 5 metus »
   Sorenas kilstelėjo antakį - ji laiko save stipraus kraujo kvapo savininke? Ar tai buvo sarkastiška aliuzija į eritrocitų nešiojamo vyno molekulių kvapą? Tokiu atveju juokelis visai taiklus.
   - Tai nėra pavojinga nei jums, nei man, - atitarė Sorenas užtikrintu balsu, nusprendęs nesigilinti į klausimą iškėlusią frazę - dar bus supratęs ne taip. Jeigu jo nejaudina žmogaus kraujas, kodėl turėtų jaudinti velos? Aišku, jaunas kraujas kartkartėmis priversdavo susikaupti burnoje seiles, bet senam vegetarui tai buvo tik lengvas uoslės receptorių pakutenimas - be jokių pasekmių. Dėl to jis savimi pasitikėjo. Nors, kita vertus, kaip yra sakoma, jeigu pats saugosies - tai ir Dievas apsaugos. O von Sjuardas jau ginkdie niekada nebandė ieškoti savo galėjimo susitvardyti ribos.
   - Mane atvedė Edgar'as, reikėjo išsiaiškinti, - kiek patylėjęs pasakė juodabarzdis vampyras. Kiek patyrinėjo velos akis, mėgindamas nuspėti, ką ji tuo norėjo pasakyti. Išsiduoti supratusi, hm? - Iš tikrųjų, bet aš čia neužsibūsiu, - atsiduso jis. Kaip čia mandagiau išreiškus mintį apie nemandagų elgesį ne savo namuose? - Bet jūs čia elgiatės laisviau, - nežymiai vyptelėjo. Ko gero, bandymas nebuvo labai geras. Stojo pora minučių tylos. Varnas šlitinėjo po grindis, kone stačiai akyse silpo. Sorenas niauriai nužvelgė jį darsyk.
   ,,Užsilenks, pabirs plunksnelės", - pastebėjo Spaikas. Sorenas žvilgtelėjo pro langą lyg vildamasis išvysti grįžtantį sūnų. Nesuprato, kodėl jis paliko Muniną namuose. Ar kaip savo akis? Per kelis šimtus kilometrų jie vis tiek nejaus kits kito.
   ,,Nejaugi Fasiras toks kvailas?" - prigavo von Sjuardas mąstant save.
   ,,O tu jam paaiškinai?" - paklausė Spaikas. Vampyras įsitempė, kurį laiką pavėpsojo į lygų stalo paviršių.
   - Sorenas von Sjuardas, - trumpai prisistatė eliksyrininkas, sąmoningai praleisdamas du kitus savo vardus. Visi juk žino, kad tiek daug vardų esti sena tradicija. Nors pašnekovė turėjo du.
   Vampyras tiesdamas ranką sulaikė save nuo seno įpročio damoms pabučiuoti rankas - paėmęs Amikos ranką, ją tik spustelėjo. Rodos, dabar buvo įprasta būtent taip, tarsi demonstruoti lygybę.
   - Eliksyrininkas, magizoologas, buvęs Hogvartso profesorius ir Fasiro tėvas, - pamėdžiodamas išsamesnį Amikos prisistatymą atsakė ir kreivai šyptelėjo. - Malonu.
   Sarkazmą Lordess balse atrasti buvo lengva kaip smėlio dykumoje. Sorenas žvilgtelėjo į Jeffter'į, linktelėjo galva.
   - Turbūt, iš tiesų. Mačiau, kad jis panaudojo kerus, bet iš tikrųjų nežinau, nei kokius, nei kaip juos atšaukti... - tyliai prisipažino.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #72 Prieš 5 metus »

- Mm, - neaiškiai numykė šviesiaplaukė, užtikrintam barzdočiaus atsakymui palytėjus smailėjančias merginos ausis.
Įdėmiai skenuodama kažkur iš anksčiau pažįstamą auksaakio veidą, Amika sulaukė naujai užduoto klausimo.
- Laisvas elgesys vienas iš mūsų rasės atpažinimo simbolių ir, tamsta, kaip magizoologas turėtumėte tai numanyti. - Valiūkiškai vyptelėjo vela, net neketindama dar kartą apgailestauti už įsiveržimą. Atsiprašymus sidabrinių akių savininkė perdėm vertino, vis dėlto šimtą kartų pakartotas stebuklingasis žodis, nebetenka savo magijos ir nuoširdumo. Kaip, kad sakydavo vėlionė Mikusios močiutė: ,,žodžius milžinus reikia tausoti".
 Netrukus gimdyvės galvelėje zvimbtelėjo varpelis. Aaa, tai štai kur jis matytas - prisiminusi senojo vampyrioko snukį ne kartą pastebėtą Hogvartso pily, nebyliai sau pamintijo Lordess ir pergalingai šyptelėjo. Sulaukusi rankos spūstelėjimo, Bela kiek nejaukiai pasimuistė vietoje. Žinoma, aikštingoji viešnia tikėjosi bent jau lengvo pakštelėjimo į delniuką, kurį kaskart gaudavo vos ištiesusi šviesios odos, levandomis kvepiančią letenėlę.
- Na ir kaip? Ar pensija tenkina? - nusprendusi nepaisyti ne itin malonaus ir perdėm vyriško rankų papurtymo, prisidėjusi prie šviesiai rausvų lūpų puspilnę taurę vyno, tarstelėjo Bela ir išgirdusi tylų dėdulės prisipažinimą, atsargiai pasikasė paausį. Mikai besiruošiant pasiūlyti šiokį tokį ,,užburtosios princesės" pabudinimo sprendimą, netikėtai it iš dangaus nukrito porelė elfų su veliūkščiu.
- Prašau, madam, jis sveikas, - švelniu balseliu prabilo Cilija ir įteikė dailiai suvystytą Helijų tatuiruotajai. Ši kiek paskubomis, atsargiai paėmė mažylį į glėbį ir švelniai priglaudusi prie krūtinės, suraukusi antakius pasisuko į augintinę:
- Ko taip ilgai? Užtrukote bene dvi valandas, kai tai trunka vos vieną.
- Atleiskite, madam, tai jis, - susigraudenusi dėl kylančio šeimininkės nepasitenkinimo, bakstelėjo pirštu į Fasiro elfą, - jis ketino ponios sūnų atiduoti viešnamiui, bet aš jį sustabdžiau, o tada... O tada mes... Eee... O tada aš... Em... Aš norėjau apsaugoti ponaitį Helijų, madam, - greitakalbe, ne itin rišliai bėrė pasiaiškinimą Cilė, vis šnairuodama į šalimais stoviniuojantį Uncą.
 Grakščiu rankos mostu nutildžiusi būtybę, Amika įdėmiai nuskenavo, rodos, nesužeistą kūdikį ir vėlei atsigręžė į elfus.
- Jokių baksnojimų ir kreipimųsi ,,ponia". Negi nepameni kaip buvai auklėjama? - griežtai kreipėsi į padarėlį moteris ir caktelėjo liežuviu, duodama ženklą tuojau pat dingti iš akiračio.
- O su tavim, - pasisuko į Baubą, - išsiaiškins šeimininkas, oi išsiaiškins. Nuvylei ir jį, ir mane. Girdi? N.U.V.Y.L.E.I. Eik. - gąsdinamai sušnypštė mergina ir abiems elfams išnykus ore, paguldė medaus atspalvio plaukų savininką į vaikišką krepšelį bei nuoširdžiai vyptelėjo von Sjuardui:
- Baimė - didžiausia bausmė tiems padarėliams. Baimė prarasti šeimininko pasitikėjimą ir malonę, juk jis ne tik valdovas, bet ir draugas ar šeimos narys. Netekti jo meilės - netekti artimojo meilės. Manau, suprantate, kad tai skaudoka.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #73 Prieš 5 metus »
   Mykimas ožkos arba caro Godunovo stiliumi. Sorenas nebūtų galėjęs pasakyti, su kuo palyginti tokią pažįstamą abejonės išraišką labiau pažemintų žmogų ar pašnekovą, jeigu tik šis būtų pergyvenęs tai, ką pergyventi teko jam. Pro langą veržėsi šviesa, veržėsi ant šaltų Soreno rankų. Buvo maloniai šilta, panašiai kaip driežui. Šie juk gali kiauras dienas tysoti saulėkaitoje. Tik jų pagrindinis skirtumas nuo vampyrų yra tas, kad pastarųjų aktyvumo saulės šiluma neveikia.
   - Mūsų rasės vienas ,,iš atpažinimo simbolių" yra žudymas. Ir nebūtinai dėl maisto, - šyptelėdamas atitarė Sorenas. - Tokie atpažinimo simboliai yra nesunkiai įveikiami valios pagalba, - atkartodamas velos pavartotą terminą pratęsė. Tai rodė, kad Amika tikrai nebuvo magizoologė. Arba apsimetė trenkta. Bala žino, kaip buvo iš tiesų, bet nuvertinti pašnekovės nesinorėjo. Bet reikėjo tikėtis, kad Hogvartse ji dėstė ne Magiškųjų gyvūnų priežiūrą, kitokiu atveju jos buvę mokiniai turbūt nežinojo prigimintinių elgesio bruožų sąvokos.
   Kiek kai kuriuos labiau žmonių rasei būdingus įpročius dažnai perimdavo kitų rasių būtybės, kurios išvaizda būdavo panašios į minėtuosius - vampyrai, vilkatai, velos... Pavyzdžiui, kad ir dabar - patyrusi von Sjuardo akis galėjo užfiksuoti velos susigūžimą, nejaukumo išraišką. Nors vampyrui ir nebuvo aišku, ar jis per stipriai paspaudė ranką, ar visgi į dvidešimt pirmą amžių grįžta mados bučiuoti damoms rankas. Nors anokia čia dama. Damos taip nesielgia.
   ,,Be abejo, pragyvenimui užtenka", - maloniai šyptelėjus norėjosi atsakyti eliksyrininkui. Po teisybe, mažai jam tereikėjo tų pinigų, o ir užgyvenęs per tiek metų buvo nemažai. Ne švaistūnas ir dar gi vampyras. Nereikia gi kas savaitgalį bėgti į ,,Maximą" ieškoti akcijų brokoliams arba vištienai. Bet čia pat jis susigriebė, kad jo amžiuje ir išvaizdoje pensijos dar nereikia.
   - Atsiprašau, man keturiasdešimt vieneri, - lygiai taip maloniai šyptelėjęs tarė Sorenas. - Ar atrodau toks senas?
   Įdomumo dėlei, priminsiu buvusio Hogvartso profesoriaus išvaizdą. Jis buvo ne aukštas, juodų, ilgesnių, bet pečių nesiekiančių vešlių plaukų ir juodos trumpos barzdos. Tiesa, ties smilkiniais ir tai šen, tai ten jau buvo atsiradę sidabriškesnių plaukų gijų, bet jos dar negožė juodos spalvos. Šiuo metu jis taip pat dėvėjo juodą apsiaustą ir tokias pat kelnes. Ką gi, spalvingas anaiptol nebuvo. Tik visoje šioje juodumoje bemaž švietė baltos rankos ir veidas bei auksinės akys.
   Ore kažkas pokštelėjo, į namus sugrįžo du elfai - Cilė ir Baubas. Ir, aišku, velos sūnus. Sorenas kilstelėjo akis, elfei pradėjus aiškintis dėl dingimo. Po ką tik pokštelėjusį orą pasklido keistas vampyrui pažįstamas kvapas, jis dėbtelėjo į Fasiro elfą, sutrikusį vėpsantį į Amiką, o tuomet - į Soreną.
   - Ji meluoja, panele, - tvirtai atsakė apkaltintasis. Amikai įsakius išeiti, Baubas žengtelėjo arčiau Soreno, o tuomet kreivai įsispitrijo į varną. Eliksyrininkas atsiduso.
   - Elfai paprastai netiki pašaliniais. O iš jo elgesio galima numanyti, kad jūsų jis praktiškai net nepažįsta, - atsakė magizoologas. Varnas susvyravo ir sudribo buvusiam mokytojui prie kojų. Šis susiraukęs paėmė paukštį į rankas, pažvelgė į akis. ,,Ką dabar?" - pamintijo jis.
   - Tu, - sumurmėjo Sorenas elfui. - Supranti, kame problema? - paklausė von Sjuardas. Elfas gūžtelėjo pečiais.
   - Lyg ir. Pranešiu, - pasigirdo žodžiai prieš elfui išnykstant.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #74 Prieš 5 metus »
   Tolstant nuo namų, rodos, viskas temo. Ir Fasas negalėjo suprasti, ar čia orai taip staigiai kinta, ar čia jam temsta akyse. Lyg tai pailsėjo savaitgalį, lyg tai neturėtų būt nuovargis... ,,Aha, pailsėjai..." - įkando perkeltine prasme pats sau. ,,Velų atsikraustymas buvo labai sveikatai į naudą, keliu nykščius... O ką jau apie tėv... Soreną bekalbėt..." Suėmė siutas prisiminus, kad jo namuose - jo namuose! - viešpatauja nevaldoma vela ir savanaudis, materialistas žudikas vampyras. Kai tik grįš namo, išspirs į gatvę visus. Ir jam visiškai nerūpės, kaip kas kur.
   Dabar velniškai - ar dieviškai - trūko ramaus Munino balso. Pusvampyris galėjo bemaž jo minčių tonu mėginti save raminti, ką ir padarė, ir, rodos, tai padėjo. Bet trūko. Ir ne tik vidinės paukščio ramybės, kažko ir daugiau. Ir kuo toliau, tuo labiau. Kai Fasiras įvažiavo į Londoną, išvis jautėsi nei gyvas, nei miręs. Užtat vos sulaukęs pietų pertraukos parbildėjo namo. Turbūt šviesos greičiu.
                             
   Įvažiavęs į Godriko Daubą, jautėsi kaip autistas. Kokio bieso parvažiavo? Dar mažai konfliktų? Muniną juk paliko daboti... Sulig ta mintim pusvampyrį lyg žaibas nutrenkė, intuicija ėmė diktuoti baisiausius dalykus, kaip koksai beširdis diedas prirūkytoje XX amžiaus troboje mažam anūkui. Magijos Ministras nepajuto, kaip atsirado savo kieme, įvažiavo ir pasistatė motociklą toliau nuo durų, raktelius įsimetė į vidinę apsiausto kišenėlę. Galbūt niekas kitas namo ir neparvedė, kaip tik intuicija.
   Į namus Fasiras įslinko kaip niūrus, juodas šešėlis. Iš prieškambario girdėjo, kaip turbūt dėl jo grįžimo nutilo visos kalbos. Pusvampyriškas jusles sudrebino ,,aliejukų ir šampūniukų" kvapai. Aišku, ji net nepakluso. Net tokios smulkmenos.
   Juodaplaukis dabar juodomis, bedugnėmis akimis spitrijo į du svečius, tebesėdinčius virtuvėje, pastebėjo ir jau gulintį Helijų. Norėjosi padėkoti, kad namai dar nenugriauti, bet pasiliko šią kvailą pastabą sau. Stojo ilga minutė šiurpios tylos, kol Magijos ministras sumojo, jog juodas šešėlis Soreno glėbyje yra Muninas. Jaunesnysis von Sjuardas sutrikęs sumirksėjo, pervėrė tėvą sumišusiu žvilgsniu.
   - Ką tu jam padarei? - paklausė jis, drąsiai priėjo ir pasiėmė varną į savo rankas. Joks stebuklas neįvyko - prisilietus prie juodų blizgančių plunksnų Fasiras nepajuto nei nirvanos, nei euforijos. Bet kažkaip pasidarė lengviau kvėpuoti, nebesinorėjo nusiplėšti skūros ir ramiau... Netgi nebesinorėjo barti tėvo, kam lenda, kur nereikia. Bet, rodos, kažkas čia buvo ne taip.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“