[Sorenas von Sjuardas]

   Lėti, įtarūs žingsniai, tylutėliai sugirgždantys laiptai. Šiek tiek pažįstama ir kartu - visai nauja. Sorenas stovėjo prieš duris ramus, apie pabėgimą nebemąstė. Šiaip jau iššluotoje ir tuščioje galvoje sukosi tik svarstymai, kas atvers duris. Na, be abejo, jas atvers Fasiras von Sjuardas, jau iš žingsnių buvo galima suprasti bei iš Edgaro užtikrintumo... Bet koks jis? Koks jis tapo po tų trijų metų? Ar pažvelgs iš juos iš viršaus, nes jis Anglijos ministras ir daug ko pasiekė? Visgi Sorenas norėjo tikėti, kad jo sūnus netapo snobišku pasipūtėliu. Bet nenustebtų, jeigu ir taptų. O gal iš už durų į juos pažvelgs rimtas, susikaupęs veidas virš pečių, ant kurių guli tokia didelė našta? O gal... ,,O gal jis irgi jau turės tas šiurpias, keršto troškimu spindinčios akis? Atsimeni, kaip mudu viešėjome Rumunijoje?"
   Klaktelėjo durų spyna, Sorenas tvirtai stovėjo prieš jas, bet į duris žvelgė nedrąsiai. Durys vėrėsi, palyginus, lėtai, laukiančiam ir nežinančiam, ko tikėtis, tėvui - netgi kankinančiai lėtai.
   Fasiras visų pirma turbūt išvydo jį - ir nebūtų nieko keisto. Von Sjuardų šeimos galva ir išsižadėtas tėvas nedrąsiai, bet tiriamai žvelgė į auksines kaip ir jo pačio akis. Į ką virto sūnus?
   Pirmasis įspūdis nebuvo pats blogiausias. Sorenas spėliojo, kad galėjo būti ir blogiau. Bet reikėtų neužmiršti fakto, kad tai buvo tik pirmasis įspūdis. O kaip jau galime būti patyrę, pirmasis įspūdis neretai būna klaidingas.
   Fasiras išsaugojo tvarkingą šukuoseną, cha, tik dabar turbūt jau niekas neturėjo privilegijos jos liesti ar juo labiau taršyti. Mat... Solveiga mirė.
   Fasiras išsaugojo rimtumą veide. Turbūt dabar jau itin retas tegalėjo jį pralinksminti ar priversti bent kiek nusišypsoti... Mat mirė ir Ravenas...
   Fasiro laikysena bylojo nuovargį. Turbūt niekas nebeapglobdavo motiniška šiluma, kuri darydavo stebuklus ir keldavo iš mirusiųjų. Mat Natalie irgi mirė.
   Auksinės akys - labai geras ženklas. Vadinasi, tai, ko labai bijojo Sorenas, neįvyko. Fasiras nepradėjo žudyti žmonių. O gal neįtarė, kad tai stiprina vampyro jėgas? Arba visgi gerbia von Sjuardų šeimos principus... Ar jis jau nebelaiko savęs šeimos dalimi? Turbūt, kad nebelaiko... Ko gero, jeigu nukerti šaką, ant kurios pats sėdi, jau niekada nebelipsi į medį. Jeigu išsižadi tėvo, daugiau nebelaikysi savęs šeimos dalimi.
   Gal todėl namai kvepėjo vela? Sūnus nebuvo vienišas?
   Beje, visgi išplėstos, į Soreną stebeilijančios akys neteikė barzdotajam daug vilčių. Apskritai jokių vilčių neteikė. Negi jis galėjo būti toks kvailas ir tikėtis, kad sūnus jam atleis? Juk jis pats sau negebėjo atleisti. Sorenas, aišku, ne Fasiras.
   Sorenas tylėjo, nes jo nekalbino. Norėjo atsigręžti į kalbantį Edgarą, bet negalėjo atitraukti akių nuo Faso. ,,Multisulčių prigėręs vampyras? Po viso šito, jeigu dar būsiu gyvas, aš tau pravesiu eliksyrų pagrindų pamoką, ponaiti Jeffteri."

[Amika Bela Lordess]

Fasirui skubiai nusileidus laiptais, mergina greitai paėmė kol kas ramiai besnaudžiantį kūdikį į glėbį ir lydima baltakailio augintinio, smalsiai nutipeno paskui juodaplaukį. Šiam atidarius gana dideles duris, Amika atidengdama dailų veidelį, švelniai užkišo balsvą sruogą už smailios, trejais auskarais pravertos ausies ir atsistojo šalimais jaunojo von Sjuardo. Deja, vaikinukas uždengė didžiąją dalį tarpdurio, todėl baltapūkei įžiūrėti svečius paklydėlius buvo ganėtinai sudėtinga. Netrukus pasigirdus žinomam balsui, trumpakasė maloniai šyptelėjo.
- Pakviesk juos vidun, - Bela kumštelėjo juodaplaukiui petin, iš Jeffter'io ne itin rišlios kalbos supratusi, kad šis atsivilko ankstyvą rytą ne vienas. Įdėmiai besiklausydama tolesnio jaunuolių dialogo, Lordess ėmė raukti antakius.
Apsišaukėlis tėvas? - nebyliai mintyse klausinėjo vela. Žinoma, nebuvo su Helio krikštatėviu labai pažįstami ar ypatingai artimi ir nežinojo visos jo šeimyninės situacijos, tačiau iš kintančios kambarioko veido mimikos, galėjo aiškiausiai spėti, jog auksinių rainelių savininkas nepatenkintas, kad ir tariamo apsišaukėlio, bet vis dėlto tėvo apsilankymu.
Porą minutėlių nejaukiai palingavusi tyloje su sūnumi ant rankų ir pritardama hipotezei, kad tas užsispyrėlis nepralemens net elementariausio kvietimo, Amika vėl ėmėsi iniciatyvos.
- Užeikit, užeikit, nepatogu kalbėtis tarpdury, - praslydusi pro ne stambų, tačiau itin kietą, na gal tiksliau raumeningą visos Anglijos magijos ministro kūną, draugiškai lintelėjo svečiams Mikusia ir kiek per įžūliai sugyventinio atžvilgiu, pati būdama laikina viešnia, pakvietė porelę pasisvečiuoti svetimuose namuose.
- Fasirai, užkaisk arbatos, juk nemandagu, - dar kartą kviečiamai mostelėjo ranka mergina ir pateikus šiokius tokius nurodymus vaikinukui, pati su devintą sapną begaudančiu Helijum nuskubėjo į virtuvę, atlikti ,,malonios namų šeimininkės" vaidmens.
- Fasas nepasakojo, kad turi tokį mielą ir beje puikiai išsilaikiusį tėtį, - dėkingai įteikusi sūnų atskubėjusiai Cilei į rankas, ieškodama arbatžolių ar kokio saldumyno, ėmė tradiciškai padlaižiauti Mika.   

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras garsiai nurijo seilę. ,,Labas". Ko gero, pats tinkamiausias ir nekalčiausias žodis, kurį galima ištarti, penktą valandą ryto atsibeldus pas magijos ministrą su jo nekenčiamu tėvu už parankės. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Visgi kažkas buvo ne taip. Jo krikštatėvis atrodė pavargęs ir nusikalęs, o gal netgi nukaltas. Ir nuo kada gi jis paėmė savo krikštasūnio madą baladotis į svečius naktimis su netikėtais asmenimis? Todėl juodaplaukis atidžiai, nors vis dar apšalęs, stebėdamas Edgarą, išklausė jo pasiaiškinimą. Jautė tėvo žvilgsnį, atremtą į veidą smarkiai it kokį pagalį į senos daržinės duris - atrodytų, tik tas pagalys tas duris ir telaiko. Beje, nedaug iki to pagalio trūko ir Fasiro kieme, šiek tiek už namo, stovinčiam ūkiniam pastatui. Bet ne esmė.
   - Mano tėvas? - perklausė von Sjuardas pasitikslindamas. Mintys blaškėsi lyg galingos į ledą įšaldytos žuvys - sunkiai, bet pamažu įgaudamos vis daugiau laisvės ir vilties. Kodėl Edgar'as pamanė, jog čia ne Sorenas von Sjuardas? Į kur dabar įsipainiojo jo tėvas ir į kur įpainiojo jį?
   Pusvampyris giliai įkvėpė oro. Atrodė, tarsi mąstytų, na, iš tiesų jis tai ir darė, bet, kadangi pastarosiomis dienomis daugėjo tokių kvailų situacijų, nenorėjo būti maustomas. Bet oras kvepėjo taip, kaip ir turėjo kvepėti. Ir atrodo, kad Edgar nuoširdžiai nesupranta to, ką kalba.
   - Bet jis nėra... - ,,mano tėvas" - taip norėjo užbaigti Fasiras. Bet balsas užlūžo. Dabar pat būtų galima jo išsižadėti ir pažiūrėti, ką darytų apsigynimo nuo juodosios magijos išmanovas. Bet kažkas spaudė Fasirą ir šiurpino - ne, jis to nedarys. Jis nemeluos. - Jis ne apsimetėlis... - išspaudė juodaplaukis. - Tai Sorenas von Sjuardas.
   ,,Prigėręs multisulčių vampyras... Štai, kur šuo pakastas." - ataidėjo varno balsas. Fasiras pakraipė galvą. Jam už nugaros čiauškanti ir bandanti peržvelgti petį vela nervino.
   - Amika, labai prašau tavęs dabar išeiti, - sugniužęs atsiduso Fasas, pasitraukdamas nuo tarpdurio ir ranka pamodamas svečiams užeiti į priekį. Prašė nežiūrėdamas velai į akis. - Paskui paaiškinsiu ir tau. Ar galėtum?
   Soreną ir Edgarą namų šeimininkas nuvedė į virtuvę, parodė, kur atsisėsti.
   - Turiu tik arbatos arba alkoholio, jeigu kažko norėtumėt, - patylėjęs netiesiogiai pasiūlė jis. Stalo vidury piramidėje gulėjo dar šiek tiek šilti sausainiai. Fasiras palūkuriavo, kol naktiniai svečiai susės, tuomet atsisėdo ir pats.
   - Tai Amika, mano krikštasūnio Helijaus mama, apsistojo čia laikinam, - išdėstė faktą jaunesnysis von Sjuardas, žvilgtelėdamas į Jeffterį. Jau žinojo, kad šis mėgo poruoti jį su atsitiktinai susitiktomis merginomis. Aišku, leidimas apsigyventi savo namuose buvo toli gražu ne atsitiktinis susitikimas, bet nesusipratimų juodaplaukis norėjo išvengti. Beje, į tėvą jis daugiau nežvelgė. - Tai papasakokit, - paprašė.

[Edgar Jeffter]

Sorenas stovėjo it įbestas stulpas į žemę. Fasiras po truputėlį bandė kalbėti, tačiau jo veidas nesiskyrė nuo jo tėvo. Edgar'o veido išraiška irgi buvo pasimetusi. Nesuprato ko krikštasūnis vieną sekundę tarsi abejojęs, jog atvestas asmuo yra jo tėvas, kitą patvirtino faktą, kad šis nėra apsimetėlis. Sorenas von Sjuardas iš tiesų vampyras? dar daugiau klausimų užgožė galvą. Bet tai dar buvo ne pabaiga. Staiga iš kažkur dar iš dygo ir mergina su vaiku ant rankos. Tai buvo profesorė, ta pati kuri dar neseniai svečiavosi pas juodaplaukį. Jis būtų ėjęs lažybų, kad Fasas ateityje savo gyvenimą susies su Claudie. Ir jas būtų pralaimėjęs. Ši moteris bei vaikas, veikiausiai, ir buvo priežastis dėl ko nusitempė Edgar'o byla. Nors kita vertus, gal jau byla buvo priartėjusi prie atomazgos ir eliksyrininko sūnui išsiaiškinus, kad vis dėl to buvęs Grifų Gūžtos prefektas nėra toks geras žmogus, jis nusprendė savo šeimos narius laikyti atokiau nuo krikštatėvio. Deja, įėjus į ministro namus ir prisėdus virtuvėje, magijos ministerijos vadas iškart išdėstė, kaip čia yra iš tiesų su pas jį atsiradusiais papildomais gyventojais.
- Dėkui, bet nelabai ko noriu,- suklapsėjęs akimis, animagas žvelgė į vieną tašką. Jo galvoje raizgėsi naujos galimos teorijos. Jis nežinojo kuo tikėti, o kuo ne.
- Situacija tokia, kokią ir nupasakojau tarpduryje,- tarstelėjo žaliaakis atidžiai pažvelgdamas į von Sjuardą jaunesnįjį.
- Jei sakai, kad jis neapsimeta, tai tu tuomet irgi vampyras?- buvo keista, net labai keista jaunam burtininkui suprasti, kodėl visa tai reikėjo slėpti. Ir tai slėpė tie žmonės, kurie buvo vieni iš tų, kuriais labiausiai jis pasitikėjo.
- Ar šis padaras tave pavertė tokiu?- tikriausiai Edgar'as nebūtų Edgar'as, jei neapgalvotų visų galimybių, tik šioji privertė nemaloniai jį susižvalgyti tiek į vieną, tiek į kitą vyrą. Pirštinuota ranka įslydo į kelnių kišenę prie lazdelės. Saugumo sumetimais. Nes, jei tariamas apsimetėlis bus pavertęs vampyru ministrą ir čia užsiveisė visa vampyrų genties familija, tai tikėtis kažko negero buvo normalu. Šis primestas Jeffter'io variantas greičiausiai būtų kenksmingas ir visai magijos ministerijai, kaip ir visam magijos pasauliui. Vaikinas skubotų išvadų nedarė, kaip ir nesiėmė papildomų veiksmų. Dabar tik akylai stebėjo kitus, laukdamas ką šiuo klausimu galės pakomentuoti pastarieji.

[Sorenas von Sjuardas]

   ,,Mano tėvas. Mano tėvas. Mano tėvas..." - sutrikusiu tonu ištarti Faso žodžiai kelissyk nuskambėjo Soreno galvoje. Ne, šitai nebylojo kažko gero ir viltingo. Tik pasitikslinimas. Senis nuleido galvą. Per pusę tūkstančio metų neišmoko nedėti per daug vilčių į įvairius dalykus. Pavydžiui... Į mylimų žmonių gyvybes, į savo draugus, į darbo sėkmę, į tai, kad nusipelnys ramaus ir paprasto gyvenimo. Ir gyvens jį. Naivu.
   Edgarui aiškinant, o Fasirui klausantis ir nesuprantant, Sorenas vis dar jį stebėjo. Dabar buvo pats patogiausias momentas sūnui jo išsižadėti ir, pavyzdžiui, užmušti. Arba, net nežinau, galbūt kankinti, kad būtų prisipažinta. Arba atiduoti teisėsaugai... Bet ne, Fasas to nedarytų... Visų pirma, jam pačiam tai neuždėtų pliuso ant reputacijos... Antra... Fasas, jeigu jis tebėra Fasas... Ne, nedarys jis taip.
   Ir nepadarė.
   Sorenas von Sjuardas paklusniai įžingsniavo į Fasiro namus. Nejučia liūdnai šyptelėjo, vėl pagautas nostalgijos, kai užuodė gardžiai kvepiančius kambarius. Galėjo pastatyti savo sie... Beveik savo sielą, kad juos kepė sūnus, o ne smalsioji jo velų giminė draugė. Beje, ji sukėlė vyrui nežymią liūdną šypseną dar tada, kol trepsėjo vienturčiam paveldėtojui už nugaros. Ką gi ji priminė senajam vampyrui, ką gi ji priminė... Taigi, kuo aš baigiau - kepiniais. Panašu, kad ir užaugęs ir surimtėjęs Fasas nepametė savo slaptų pomėgių. O gal čia... Ilgesio, nostalgijos požymis? Velniai žino. Nors, rodos, Natalie nebuvo didelė maisto gaminimo mėgėja. Na, pažvelgus kitaip, juk Sorenas irgi gamino... Nors juk irgi gana retai užsiimdavo tuo. Visų pirma dėl savo prigimties. Juk sausainiais vampyrai nesimaitina. Su pusvampyriais turbūt šiek tiek kitaip.
   Sorenas apsižvalgė, užėjęs į Fasiro namus. Šie buvo visai jaukūs, nors ne itin tvarkingi, kalbant atvirai. ,,Na, ir nereikia per daug tos tvarkos", - prigavo ir sustabdė save, besiimantį kritikos.
   Įžengęs į virtuvę eliksyrininkas trumpam suabejojo, o tada atsisėdo prie stalo toliau nuo Fasiro. Sūnus daugiau nė sykio nepažvelgė į tėvą, o šis neištarė nė žodžio. Nežinojo, ką pasakyti. Į arbatos arba alkoholio pasiūlymą vampyras irgi atsakė tik galvos papurtymu. Į pasiaiškinimą dėl velos - linktelėjo. Kažin, kaip ten yra iš tikrųjų. O... Pasirodo, Fasiras pats jau tapo krikštatėviu. Kažin, ar tik krikštatėviu, ar jau ir tėvu?
   Edgarui pažeriant klausimų, Sorenas susidėjo delnus ant kelių ir sukryžiavo pirštus. Išgirdęs paskutinįjį, vyras kiek nustebęs kilstelėjo antakius. ,,Nuo kada virtau ,,padaru"?" - paklausė jis. Pastebėjo ir Edgaro turbūt automatinį judesį, siekiant lazdelės. Nežymiai liūdnai darsyk šyptelėjęs eliksyrininkas von Sjuardas žvilgtelėjo Jeffter'iui į veidą. Bet vėlgi tik patylėjo. Tegul, jeigu tik krikštatėvis jausis saugesnis.

[Amika Bela Lordess]

Išvyta mergina suraukė tankius antakius. Net neketindama išeiti iš kambario ir praleisti visą įdomumą, vela, paliepusi Cilei su kūdikiu grįžti į antrą aukštą ir palaukusi kol bus pristatyta svečiams, pasisuko į jaunuolį ir krenkštelėjo kiek įmanoma labiau stengdamasi atkreipti šio dėmesį.
- Labai viskas faina ir gražu, bet, manau, būsi primiršęs mūsų MAŽĄ problemėlę, - įrėmusi rankas į klubus, galva linktelėjo svečių kambario pusėn. Iš tolimesnio Edgar'o užduoto klausimo, kuris tik patikslino ankstesniuosius, bet ne itin rišlius merginos spėjimus, Bela pagaliau padarė logišką ir akivaizdžią išvadą - Fasiras tikrai vampyras. Žinoma, pagal naujosios kartos velų susitarimus, šios atsisakė santykiauti su stipresnių rasių už jas atstovais, tačiau šiame kambaryje turėjo rastis ir menkesnio kraujo turinčių padarų ir jei tai nėra pati Amika, elfai, magiški gyvūnai, Fasiras ar šio tėvas, vienintelis padaras, kurį pabudęs užpuls Helijus, bus pirštiniuotasis. Mikstūra vis dar nebuvo sugirdyta ir staiga prasidėję garsūs verksmai, pasiekę virtuvę iš antro aukšto, tik liudijo nelaimės pradžią.
- Fasirai, ar Edas priklauso kokiai nors ypatingai rasei? - nežvelgdama berniokui į akis, klausinėjo vela.
-  Fasirai, ar Edas paprastas žmogus? - kiek nervingiau pakartojo klausimą ir nesulaukusi juodaplaukio atsakymo, skubiai ėmė berti greitakalbę, - aš paimsiu Helį, Cilei atnešus mikstūrą, Edas turės ją sugirdyti, nebent nori stebėti įspūdingą visom prasmėm reginį.
Pažėrusi visus nurodymus, Amika greitai spragtelėjo pirštais ir atsidūrusi antrąjame aukšte, perrėmė verkiantį sūnų iš susirūpinusios elfės rankų ir dar kartą spragtelėjusi, akimirksniu vėl atsirado sausainiais kvepiančioje virtuvėje.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras sėdėjo prie stalo, neturėdamas kur dėti rankų. Svečiai vienas po kito atsisakė bet kokio gėrimo, taip atimdami iš šeimininko progą nusisukti ar šiaip kažkaip atsistoti jaukesnėje vietoje, kur nereikėtų jausti aiškaus į akis įsmeigto tėvo, kuriam šiaip viskas dzin, akis ir matyti krikštatėvio, šiaip jau Fasirui svarbaus ir gerbiamo žmogaus, giminaičio, kurio su Fasu nesiejo kokie nors kvaili kraujo ryšiai. 
    - Man vis tiek neaišku, kaip judu susidūrėte ir kodėl tu jį atvarei čionai, - atsiliepė von Sjuardas, nepagarbiai kresteldamas galvą į Soreno pusę. Pirštai nervingai barbeno į stalą, tai suvokęs jaunuolis padėjo ir prispaudė delną prie stalo. Delnas greičiausiai pabalo.
   - Ne, aš tik pusiau, - su kartėliu balse pasakė Fasiras. - Mano mama buvo žmogus. Visi trys mes buvom pusiau, - nurijo seilę. Čia turėjo mintyje savo brolį ir seserį, bet nenorėjo vardyti jų vardų. - Vienintelis grynakraujis - jis, - juodaplaukis vis dar sukosi be žodžio ,,tėvas", todėl darsyk linktelėjo galva į Soreno pusę.
   Fasiras trumpam nustebęs prisimerkė, išgirdęs iš krikštatėvio tokį žodį. Negreit suprato, kas, kodėl ir kaip. Nevalingai klausiamai pažvelgė į tėvą, šis vis dar tylėjo, taip įstumdamas jį į dar didesnę nežinią.
   - Ne, aš toks gimiau, - atsiduso jaunesnysis virtuvėje sėdintis von Sjuardas. - Jis man yra biologinis tėvas. Viskas tvarkingai, - sukando dantis, tardamas tą žodį, kurio taip norėjo išvengti. Bet jeigu būtų vengęs toliau, veikiausiai sukeltų dar didesnį nepasitikėjimą. Jeffter'io pasitikėjimas jam buvo svarbus, priešingai negu tėvo. Fasiras bemaž pajuto pašaipią tėvo šypseną - aha, cha cha, neišvengei.
   Tuomet nesmagų pokalbį nutraukė vela. Iš pradžių ministras jau norėjo vėl ją išprašyti lauk, o tada staiga prisiminė, kas negerai, ir tyliai nusikeikė.
   - Visų pirma, tai jis ne Edas, o Edgar'as, - kilstelėjo antakį. ,,Iš kur ji žino jo vardą?". Nervingai perbraukė delnu sau per kaklą. - Kiek žinau, jis žmogus, - klausiamai žvilgtelėjo į krikštatėvį, tuomet atsiduso. - Tu turbūt dabar galvoji, kad pakliuvai į visišką beprotnamį, bet pažadu paskui viską paaiškinti. Tai mano krikštasūnis ir jos sūnus... - mąstė, ką dar pasakyti. - Kaip suprantu, jį maitinti gali tik žmonės... - nutęsė ir bejėgiškai skėstelėjo rankomis, atsiprašomai pažvelgė į krikštatėvį, tada į Amiką.

[Edgar Jeffter]

Edgar'ui keista buvo, kaip Fasiras galėjo nesuprasti, kodėl jis atėjo čia kartu su jo tėvu. Juk viską atrodė paaiškino.
- Pamačiau jį mūsų kavinukėje,- kalbėjo apie Godriko Dauboje esančią kavinę, pavadinimu "Medinukas", - Ten pastebėjau pažįstamą žmogų, tavo tėvą. Jis išėjo greičiai nei spėjau prie jo prieiti ir galiausiai man teko sekti jam iš paskos. Keista buvo, kad jis patraukė į apleistą namą, kai atrodo jis turi savus namus. Bet ar neturėtų jis profesoriauti,- dabar jau klausė savo krikštasūnio, juk jis turėtų tuomet paaiškinti šį faktą, jei jis yra įsitikinęs, jog šis vampyras yra jo tėvas.
- Ir tuomet jį užpuolė vilkolakis, po ko atsidūrėme čia. Nežinojau, kur galiu kreiptis juk jis nevisai žmogus. Kaip ir tu?- dar negalėjo patikėti, kad ir jaunesnis vaikinas galėjo slėpti nuo jo tokį dalyką, kuris skatino ne visiškai pasikliauti ir pačiu Fasu.
- Bet jei jūs esate, tas kas sakotės ir tik šį faktą ilgą laiką laikėte paslaptyje, pasakykite man savo šeimos narių vardus. Net norėčiau sužinoti jūsų pirmosios žmonos vardą,- dilgtelėjo žvilgsniu į vyresnįjį von Sjuard'ą. Ši informacija juodaplaukį butų privertusi bent laikinai patikėti būtybėmis, esančiomis šioje virtuvėje. Visgi pilnam įsitikinimui jam reikėjo dar vieno patvirtinimo, kurio duoti negalėjo nei Fasiras, nei Sorenas, nei panelė Amika. Pastaroji netruko įsitraukti į pokalbį taip pat. Neaiškiais terminais pradėjusi svaičiotis apie dar kažkokias problemas. Edgar'ą vadino Edu, kas jaunuolį privertė pamanyti, kad ji tikriausiai prisiminė, jog jis yra buvęs jos mokinys. Tik, deja, rodos, ji ne visiškai tiksliai prisiminė jo vardą.
Ministras pataikė, paminėdamas beprotnamį. Nes tikrai čia vyko kažkokia mėsmalė. Kiekvienas buvo su savomis problemomis. Tiksliau atvykėliai su savomis, mergina su savomis, tik namų šeimininkas turėjo spręsti jas abi.
- Būtų geriau, jog paaiškintum tai dabar,- pasakęs nukreipė žvilgsnį į Amiką. Kiek suprato iš kalbų, tai ji tikriausiai irgi nepriklauso žmonių rasei.
- Gerbiama profesore. Buvusi profesore,- patikslino nukreipdamas žalias akis vienintelę moterį virtuvėje, - Nemanau, kad kuo galėčiau jums padėti,- papurtė galvą patikindamas, kad neketina kažko maitinti. Juk ji motina ir gali pasirūpinti savo vaiku. Kas čia per nesąmonės savo vaiką kišti visiems pasitaikiusiems. Gal ir nebūtų priešinęs kažkieno kūdikio palaikyti ant rankų, tačiau dabartinė situacija vertė jį nebesivelti į dar didesnį nesusipratimų sūkurį.

[Sorenas von Sjuardas]

   Bemaž visai susidomėjusia veido išraiška Sorenas nužvelgė sutrikusią Amiką, vėliau išvydo ir jos sūnų jos rankose. Ne, jis tikrai nebuvo Faso sūnus. Žmogaus ir velos vaikas, ir kvepėjo kaip žmogus ir vela. Situacija virtuvėje ėjo į kažkokią tragišką tragiško pastatymo komediją. Dievaži. Kaip gi tai turėtų atrodyti žmogui (arba vampyrui, ar velai, ar dar kokiam biesui), žiūrinčiam nuo šalies? Sorenas  buvo ne tik eliksyrininkas, bet ir magizoologas. Teoriškai reikėjo tik prikalbinti Edgarą, kad šis sugirdytų vaikui tą ne itin gundančios spalvos skystį. Bet praktiškai - koks gi jaunuolis norėtųsi imtis maitinti kažkokį apsiseilėjusį mažių matant jo mamai, dviems vampyrams ir dar kelioms antraplanėms būtybėms? Galgi Sorenui reikėtų čia įsikišti? Bet ne, tegu mama tvarkosi. Tegu pratinasi prie tokių situacijų, jeigu jau apsiėmė tokią rolę.
   Kalbant Fasirui, Sorenas išgirdo jo balso persisunkimą neapykanta. ,,Grynakraujis... Tai jis vis dar norėtų tai gauti..." - atsiminė von Sjuardų šeimos galva paskutinį jų pokalbį prieš kelis metus trukusią tylą. Fasiras greičiausiai manė, kad Sorenas, būdamas grynakraujis, laikė savo šeimos narius žemesniais už save. Todėl jų ir neišsaugojo.
   ,,Aa, tai Fasiras  netgi nesisakė išsižadėjęs tėvo... Ir netgi dabar mėgina tai nuslėpti..." - išrišo Spaikas, pusiausnūdoje besiklausydamas vampyrų, velų ir žmonių pašnekesių. Sorenas pasisuko į Edgar'ą, kol šis pasakojo apie jų susitikimą.
   - Aš neturiu namų, mano namai buvo Hogvartsas, - pagaliau įsiterpė į pokalbį vampyras. - Šiandien ieškojau židinio kelionei iš Godriko Daubos į Londoną, o iš ten - pas gimines. Išėjau iš darbo šiemet, - baigė Sorenas. Dar norėjo pridurti, kad Magijos ministras to nežinojo, bet nusprendė patylėti.
   - Gabriella Morris, - atsakė von Sjuardas į kitą Edgar'o klausimą ir leido sau dar sykį pastebėti nelogiškumą: - Ji buvusi Magijos ministrė, beveik kiekvienas gali tai žinoti, - Sorenas patylėjo, būtų galėjęs dabar padėti burtų lazdelę ant stalo. - Yra tiesos eliksyras. Yra minčių skaitymo užkeikimas, burtažodis Legilimens. Taip pat nesulaužoma priesaika. Galbūt tai patikimesni būdai įsitikinti, jeigu netiki dabar. O jeigu ir netiki, tai suprantama, - šįkart kalbėjo be šypsenos. Ypač paskutinis pasiūlymas turėjo Jeffterį nustebinti, o gal ir Fasirą. Sorenas pamanė, kad galbūt dabar būtų pats laikas su juo pasikalbėti prisiekus nemeluoti... Bet velniai žino, kaip čia būtų. O gal dabar toji priesaika net nebėra vertinama? Paskutinįsyk tokiu būdu pasitikėjimą gavo turbūt tik aštuonioliktame amžiuje, o laikai ir žmonės keičiasi gana greitai...

[Amika Bela Lordess]

Fasirui vėl ėmus veblenti pasiaiškinimą, baltapūkė nemandagiai pavartė sidabru blizgančias akis.
- Sveiki atvykę į integruotą magizoologijos ir apsigynimo nuo juodosios magijos pamoką, - bandydama nuraminti aukštesniais decibelais pradėjusį bliauti Helį, burbėjo nepatenkinta šviesiaplaukė ir pasisuko į žmogystos pusę.
- Žinoma, kad man negali niekuo padėti, ponaiti Jeffter'i, nes pagalbos reikia jums pačiam, - prisiminus Hogvartso profesoriškus formalumus, dirbtinai vyptelėjo Amika ir trumpai mestelėjusi žvilgsnį į nebyliai it į kokį spektaklį vėpsantį vyresnįjį von Sjuardą, tęsė dėstytojos vaidmenį, - deja, teorijos pamokėlę teks pravesti šiek tiek vėliau. Laikas labai spaudžia, tad nedelsdami pradėsime praktinę užduotį, - Lordess su kūdikiu rankose žengtelėjo arčiau pirštiniuotojo ir linktelėjusi Fasirui, kad tas paduotų buteliuką buvusiam mokinukui, aiškino toliau, - dabar tamsta neatsikalbinėdamas paimsi šitą mikstūrą ir atsargiai ją sugirdysi kūdikiui. Na, o galiausiai praktiką užbaigsi padėka už išgelbėtą skaistybę. Visi klausimai pateikiami raštu ir pamokos gale, -  baigė visą instruktažą trumpakasė vela ir kiek pamintijusi, pasisuko į varnaplaukį, - Fasirai, tu skaičiuosi laiką. Kai tik nuo Edgar'o pradėjimo girdyti Helijui mišinuką praeis penkiolika sekundžių, praneši. Tikėkimės pavyks.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasas išklausė Edgar'ą, tuomet ir Soreną. Jam kiek palengvėjo, kad dalį jam neaiškių klausimų barzdočius atsakė pats, užuot tylėjęs toliau. Bet dabar nebuvo aišku, ko gi buvęs profesorius šiuo žaidimu siekia. O gal Edgar'as jau viską žino?
   - Tai jus užpuolė vilkolakis? - kiek nustebo jaunuolis. - Sorenas jau seniai norėjo išvykti į Rusiją, ten gyveno mano močiutė, kurios man taip ir neteko pamatyti, - sumurmėjo Fasas, norėjo pasiteirauti tėvo, ar jo spėjimas teisingas. Edgarui uždavus klausimą, juodaplaukis žvilgtelėjo į jį.
   - Ravenas, Solveiga ir Natalie, - tyliai atsakė. - Visi mirę, tai yra, nužudyti. Niekada nepastebėjai, kad mūsų šeimoje netradicinės spalvos akys? Mes tai burtais slepiame ne visada, nes ilgainiui tai atsiliepia regai. Laikraščiuose spausdina nespalvotai, todėl niekas net neatkreipia dėmesio, o kiti įpranta ir nebepastebi. Solveigos buvo raudonos, kitų - auksinės. Aišku, tai nėra dažnas vampyro požymis, bet... - Fasiras nutęsė ir nebeužbaigė to, ką norėjo užbaigti. Galbūt pamiršo, o gal tai jam pasirodė ir taip ganėtinai akivaizdu. Visgi nemėgo tuščiažodžiauti, o šiandien ir taip dažnai tai darė. Išgirdęs senio von Sjuardo pasiūlymą, Fasiras kiek nustebęs išplėtė akis, bet tada linktelėjo galva.
   - Sutinku, - sumurmėjo jis. Visos priežastys, kodėl tėvas taip vengė išsiduoti, kas esąs, dabar ryškėjo ir aiškėjo visu gražumu. O ką daryti? Pats kaltas. Vis tiek anksčiau ar vėliau būtų reikėję pasisakyti tiesą. Gal ir gerai, kad išpuolė tokia situacija.
   Fasiras susiraukė, krikštasūniui ėmus rodyti gana griežtą mokytojišką toną - a, matyt, mamytės genai. Labai tiks ir į ministeriją, pavyzdžiui, į tardytojo vietą. Arba nežinau, į kokio nors diplomato. Žiūrint į Trampą paaiškėja, jog diplomatija truputį keičiasi, todėl gal būtų visai neblogai sekti naujas madas. Tokiu atveju bus galima šakotis ir prieš va Putinus visokius, ir Grybauskaites, ir ten šiaip visokius... Pasišakoji, pastūgauji - ramu. Čia dar ir Elridė Endlercat tiktų.
   Jausdamasis nejaukiai, Fasiras padėjo ant stalo ir stumtelėjo Edgar'o pusėn buteliuką. Atrodė, tarsi padėtų ten buteliuką su vėmalais ar dar kažkuo panašiu ir itin šlykščiu.
   - Ji vela, - kiek persikreipusiu veidu pasakė Edgar'o krikštasūnis. Tikėjosi, kad toks apsigynimo nuo juodosios magijos išmanovas supras, ką tai reiškia. - Ar tikrai nėra galimybių to išvengti? - paklausė Amikos, nujausdamas, kad nieko gero iš šitos prievartos nesigaus.

[Edgar Jeffter]

Juodaplaukis palinksėjo galva Fasui, taip patvirtindamas, jog apturėjo jis ir Sorenas kovą prieš vilkolakį. Atsakymus iš abiejų von Sjuardų išgirdo tokius, kokius ir norėjo išgirsti. Tik buvusio profesoriaus žmonos pavardė iš pradžių privertė susigalvoti, kas per velnias. Tačiau netruko susiprotėti, kad tai buvo Gabriellos pavardė, dar prieš jai ištekant už nuodų ir vaistų profesoriaus. Šiosios pats Jeffter'is nebuvo girdėjęs niekada. Truputėlį pasimetė, kai barzdočius pasakė tikrai logišką teiginį, bylojantį, kad jo pirmoji žmona buvo žinomas asmuo magijos pasaulyje. Toks pat žinomas, kaip ir dabar yra žinomas jo sūnus. Tik tas faktas apie buvusią ministrę kažkodėl buvo išlėkęs buvusiam grifui iš galvos.
- Kol kas patikėsiu jūsų žodžiu,- pareiškė Edgar'as neketindamas imtis papildomų priemonių, galinčių viską padėti išaiškinti, kur kas greičiau.
Panelė Lordess, atrodo, gerokai įsijautė į vaidmenį, mėgindama sarkastiškai primesti kažkokią tai pamoką. Pamoką, kurioje itin didelį spaudimą bandė sukelti dvidešimtmetį švenčiančiam jaunuoliui. Jam tas spaudimas nepatiko. Ir tikriausiai tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis nenorėjo imtis maitinti merginos kūdikio. Dėl tokių vyraujančių keistenybių šiuo momentu, žaliaakis greičiau būtų pagalvojęs, kad tai kažkokie keisti vampyrų ritualai, bet, deja. Namų šeimininkas netruko atskleisti, kad šioji yra vela.
Jeffter'is papurtė galvą į šonus, žvelgdamas į arčiau jo žengtelėjusią moterį, taip dar kartelį parodydamas, jog ji gali nieko nesitikėti iš jo.
- Gal ir yra,- greičiau Amikos atsakinėjo animagas, kai vaiko motinai pateikė klausimą Fasiras.
- Juk tu pusiau žmogus, tad ar kiltų problema tau jį pamaitinti?- dabar nevisai patenkintas žvilgsnis nukrypo į Fasirą. Tas nepatenkintas žvilgsnis nebuvo konkrečiai akcentuotas magijos ministrui. Tiesiog Edgar'ui nepatiko visa ši situacija.
- Aš nesu rasių specialistas, tačiau teko skaityti, jog galima ir nemaitinti kūdikio, kažkokiomis jūsų vadinamomis mikstūromis. Žinoma, jį reiktų tik išgabenti kažkur atokiau nuo žmonių, kurių jam taip reikia. Tai būtų kelių mėnesių didelė kankynė pačiam vaikui,- to tikrai nelinkėjo jaunas magas,- Tačiau jis gal taptų žmogumi. Bent taip jau skaičiau vienoje knygoje. Nežinau kiek joje yra tiesos,- pasidalinęs savo šiokiomis tokiomis mintimis, tamsiaplaukis pakilo iš savo vietos ir nuėjęs atsistojo kitame virtuvės gale. Jam nepatiko, kad viena iš būtybių, na dvi, nes viena buvo kitos rankose, pernelyg jau pažeidinėjo asmeninę erdvę.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas tylėjo, sūnaus vadinamas vardu. Ar tai jo giminės prakeiksmas - kas antros kartos sūnaus pykčiai su tėvais ar sudėtingos situacijos? Aišku, jo tėvas buvo kitoks... Pastarajam buvo svetimas šeimyniškas gyvenimas, todėl Sorenui teko vaikystę praleisti su seneliu. Aišku, dėl to jis nė kiek nesiskundė. Ūgtelėjęs ar labiau subrendęs suprato, kad tokia vaikystė buvo kur kas laimingesnė, nei būtų buvusi vaikystė su tėvu. Dabar, tiek daug mąstant apie Fasiro ir jo ryšius, seniui von Sjuardui bemaž kilo abejonės, ar viskas tiesa, ką jis manė esant gryniausia teisybe apie tėvą. Negi jis niekada neturėjo tos sąžinės? Tiesa, sielos draugą praganė per savo žioplumą ir neatsakomybę, sūnų lankė retai kada, bet... Sako, kad žmonės žiopli, nes nesimoko iš savo klaidų. Matyt, vampyrai lygiai tokie pat, tik, turėdami daugiau už žmones laiko, pridaro klaidų daugiau ir baisesnių. Ir ilgiau apie jas mąsto. Ir kartkartėmis netgi mažiau suvokia.
   Stebėdamas nejaukiai besijaučiančių jaunuolių veidus, nuo stalo atsistojo ir eliksyrininkas. Iš pradžių šiai pastebeilijo, mąstydamas, ką čia ir pasakyti, o tada tiestelėjo ranką link butelaičio, žvilgsniu prašydamas Amikos leidimo jį paimti. Atkimšo, kyštelėjo nosį arčiau kaklelio.
   - Čia turbūt bus įmaišyta Kvensono alyvų šaknų aliejaus? - pasiteiravo jis užkimšdamas. - Jis naudojamas nestipriuose eliksyruose vilkolakių priešpilnatinei psichozei malšinti. Pietų Azijoje velos tam naudodavo šio aliejaus ir žmogaus kraujo derinį, nors tai buvo draudžiama, - iš pradžių pasakojo lėtai pamąstydamas, o tada kalbėjimo tempą pagreitino, supratęs, kad niekad neįdomu. Sekančia fraze priėjo prie esmės: - Vėliau iš tenykščių vampyrų gautas Čiorninovo eliksyras, naudojamas kaip kraujo pakaitalas. Jeigu jo gaučiau, jūs, panele Lordess, galėtumėte sūnų maitinti be žmonių pagalbos, - tai tardamas Sorenas padėjo butelį atgal į jo vietą ir žvilgtelėjo į Fasirą.
   - Deja, šiuo metu neturiu to eliksyro, o jo gamyba užtruktų per ilgai... - užbaigė Sorenas. - Beje, Edgar'as neklysta, o pats esu linkęs spėti, atsiprašau už pastebėjimą, kad vaikas praras galias per artimiausius tris mėnesius, jau dabar turi per silpną velos kvapą. Beje, dėl pusvampyrių... Jie vis tiek veloms netinka, - vampyras šyptelėjo Edgar'ui nerodydamas dantų, nors dabar jo šypsena ir būtų pati paprasčiausia, kaip normalaus žmogaus. Beje, Soreną pralinksmino ir staigus žmogiškosios rasės atstovo atsitraukimas į kitą kampą, nors dabar, žiūrėdamas į velos sūnų, jis to visai neparodė.

[Amika Bela Lordess]

Edgar'ui vis dar spyriojantis, Amika eilinį sykį pavartė krištolines, juodu pieštuku apvestas akis.
Nekreipdama dėmesio į jaunuolio užduoties permetinėjimą ministrui, mergina įdėmiai klausėsi barzdočiaus, kuriam, rodos, vieninteliam šiame kambaryje rūpėjo Helio mitybos sutrikimas.
- Esu girdėjusi apie Čiorninovo eliksyrą, bet maniau, kad tai tik mitas. Argi vampyrai, jau nuo senų laikų, geriausiu atveju, naudoja gyvūnų kraują vietoj dirbtinių pakaitalų? - supdama rankose verkiantį vaikį, mestelėjo sumišusį žvilgsnį į varnaplaukio tėvą ir išgirdusi sekantį auksaakio dėdulės komentarą, vela rūpestingai nužvelgė pamažėle rimstantį sūnų.
- Gal taip bus geriau... Su mūsų rasės berniukais visada būdavo daug problemų, - nejučiomis pakštelėjusi į šaltą Helijaus kaktą, baltaplaukė greitai suraukė antakius ir dar kartą pakartojo veiksmą, norėdama įsitikinti krentančia sūnelio kūno temperatūra.
- Homeostazė sutriko, jis vėsta. Tegul Edgar'as atsisėda, - įsakmiai ėmė dėstyti trumpaplaukė, prasidėjus pirmajai maitinimosi stadijai.
- Dabar jusi lengvą svaigulį, tuomet kūno paralyžių, kuris galimai stiprės. Gali būti, kad tai truks neilgai, tačiau kartais laiko tarpai skiriasi, atsižvelgiant į mitybos trūkumą, - monotoniškai aiškino Mika ir jausdama, kad vaikio kvėpavimas taip pat lėtėja, kas reiškė antrosios stadijos pradžią, nervingai prikando lūpą.
- Vis dėlto, reikia juos paguldyti, tik atsargiai, kad či pereitų lengviau, - vėl sukomandavo von Sjuardams ir pasisuko į Jeffter'io pusę, - tuojau paralyžiuos balso stygas ir imsi justi baimę ar silpną pakilimą nuo žemės, svarbiausia nejudėk. Galų gale turėtum jausti šiokį tokį malonumą. Po kurio, Helijus pats išeis iš tavo pasąmonės.
Na, blogiausiu atveju, mirsi garbingai išprievartautas. - nemandagiai susijuokė vela ir paguldžiusi mažąjį Lordesą šalimais užsispyrėlio, dar pridūrė, - raumenys ims funkcionuoti po paralyžiaus tik tuomet, kai užpuolimas baigsis. 

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras trumpai žvilgtelėjo į Edgar'ą, pranešantį, kad kol kas nesiims jokių priemonių papildomiems tikrinimams. Von Sjuardas nežinojo, ar to reikėtų džiaugtis, ar liūdėti - viena vertus, jo krikštatėvis tikrai neliks įsitikinęs, galbūt kaip apsigynimo nuo juodosios magijos išmanovas jis netgi būtų linkęs nušluoti šias kraujasiurbes dulkeles nuo žemės paviršiaus, arba tiesiog bijo prieš tas dulkeles ,,šakotis". Kita vertus, galbūt kai kurių Fasiro atsiminimų ar minčių perskaitymas Jeffter'iui nebūtų atnešęs nieko gero, na, tik tai, kad būtų įsitikinęs, kad Fasas yra Fasas ir neketina anam kenkti. Bet visgi mintys apie kraują ir troškulys žmogiškajai padermei greičiausiai būtų labai šlykščios ir visiškai nesuprantamos. Fasiras nukreipė auksines akis į į velą, tuomet, kiek susinervinęs - vėl į vienintelį žmogų šioje virtuvėje.
   - Aš pusiau žmogus, tačiau vis tiek pusiau vampyras, - tokie žodžiai nemaloniai slydo Fasiro liežuviu laukan. Anglijos Ministrui visada norėjosi grynakraujo vampyro galių, greičio ir jėgos, ir ištvermės... Bet dabar, kai tai, kas jis toks, sužinojo jo pavaldinė ir krikštatėvis, pasidarė gėda. Šlykščiai gėda savo rasės, savo tamsesnio kraujo, ir to, kad veidrodyje jis atsispindi kur kas blankiau negu žmogus, taip pat ir to, kad jis vengia bet ko sidabrinio, kad paskui kokį mėnesį netektų kosėti, sloguoti, turėti temperatūros ar šiaip kokį nemalonų, nors ne tokį ir baisų nesklandumą su sveikata. Štai todėl juodaplaukis dabar buvo kiek nejaukiai įtraukęs į pečius galvą ir vengė žvilgsnių susidūrimo. Nors, aišku, ne tik dėl to.
   Išgirdęs Jeffterio spėjimą, pusvampyris nejučia šyptelėjo. Marinimas iš bado paverčia žmogumi? Oo, kad taip būtų, jis turbūt jau būtų daugiau nei tiesiog žmogus.
   Tuomet prabilo tėvas. Fasiro nugara išsitiesė, kumščiai jam už nugaros susigniaužė. Štai, kas vėl. Sorenas turbūt tiesiog didžiavosi, ne, jis tikrai didžiavosi tokiomis žiniomis. Kvensono šaknys... Vilkolakių psichozė... Čiorninovas... Jei ne ši absurdiška situacija, Soreno sūnus būtų tiesiog prunkštelėjęs. Ypač iš tos pavardės. Keista, kad tėvui užteko kuklumo, nors gal ir užteko, nes kiekvienu žodžiu jis įrodinėjo savo galią ir įtaką. Aišku, kad jis maišė tiems vilkolakiams eliksyrus. Aišku, kad jis pats šnekėjosi su tomis pietų Azijos velomis, su kuo tik neturėjo ryšių, jau nekalbant apie patį Čiorninovą. Ir tas pastebėjimas apie silpną velos rasę. Fasui bemaž norėjosi atsistoti prieš tą barzdočių ir priminti, kad taip kalbėti nėra mandagu. Aišku, teisinga, bet... Ar ne žiauru ganėtinai? Visgi Amikos nemandagumas ir - atsiprašau? - humoro jausmas buvo panašus, todėl von Sjuardas šį priekaištą nurijo.
   - Niekas jo neprivertinės ir neprievartaus, juolab mano namuose ir mano krikštatėvio, - pats nustebintas ramaus savo balso atsiliepė Fasas, velai bemaž įsijautus į išprievartavimo vadovės vaidmenį. Guldyti? Gal ant stalo? Vaikiui patogiau gal bus valgyt?
   Kodėl didvyris Sorenas nieko nesiima dabar? Gal senam grynakraujam vampyrui įdomu ir juokinga pažiūrėti?
   - Jūs taip ir stovėsit? - neiškentęs kreipėsi Fasiras į tėvą. Kaip į nepažįstamą ar į priešą. Bet nebesugebėjo nė niršulio ir žvilgsnio išvaryti.