0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #360 Prieš 3 metus »
Fasiras kalbėjo lyg koks profesorius, kuris guodžia moksliuką, kuris už pamoką gavo devynis, o ne dešimt taškų. Paklausta mergaitė kiek pagalvojo dėl antrojo klausimo ir tik tuomet atsakė.
  -Herbologija yra mano mėgstamiausias dalykas, o profesoriaus mėgstamiausio nelabai ir turiu. Visi turi savų pliusų ir minusų, bet bendrai paėmus jie susilygina ir tada turi labai analizuoti, kad rastum tą, kuris tau labiausiai patinka.
  Kai namo šeimininkas prisistatės kaip buvęs grifų gūžtos mokinys mergaitė nelabai nustebo. Šis turėjo šiek tiek grifiškų savybių, bet bent nebuvo toks erzinantis kaip dar besimokantys grifai, nors šį titulą jau ėmė perimti varniai.
  Magijos ministerijos darbuotojas, kuris užėmė vadovo pareigas ėmė pasakoti apie jo giminės gyvenamąsias vietas, šiek tiek užsiminė apie tai, kad jie daug dirba, apie giminystės ryšius ir taip pat apie kelionę į Jungtines Amerikos valstijas. Nors tas dalykas, kad jai teks susipažinti su dar dvejais papildomais žmonėmis jos neviliojo, bet noras pamatyti kitą šalį ir galbūt netgi parsivežti augaliuką į jos mažą kolekciją nugalėjo ir ji liko prie savo pirminio varianto.
  -Šiam momentui vis dar prie to paties pasirinkimo, bet per ateinančias dienas tikriausiai dar pagalvosiu.
  Tamsiaplaukė pasiėmė vieną sausainį ir atsikando jo stengdamasi nepritrupinti, aišku skonis nebuvo toks pat geras kaip tikriausiai būtų buvęs anksčiau, bet tai vis tiek buvo skanus užkandis.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #361 Prieš 3 metus »
   - Mhm, - linktelėjo galva Fasas, labai nežymiai šypsodamas iš tokių Heidi kalbų. Koks geras vaikas - anei neapykantos taikinių, anei favoritų neturintis, gal čia ir slypi truputį klastuoliškas atsargumas neišsipliurpti neaiškiam pirmąsyk regimam žmogėnui apie nieką rimto.
   Ir koks stereotipiškas mąstymas, - pamintijo vyras, Hogvartsą baigęs jau prieš daugiau kaip dešimtmetį. Pasijausdavo senas, kai apie bėgantį laiką pamąstydavo šitaip, skaičiuodamas nuo mokslų baigimo.
   - Labai gerai, - tarstelėjo namų šeimininkas, trumpam sutrikdamas, ką reikėtų dabar daryti. - Ką gi, gal tuomet dabar aprodysiu sodybą ir namus, - pasiūlė jis stodamasis. - Beje, man smalsu... Ar Edgaras žino, jog esi vampyrė? - pasiteiravo, žvilgtelėdamas į viešnią, lyg mėgindamas pagauti jos mėginimą sumeluoti.
   Įdomu, kaip apskritai vampyriukei galėjo prisireikti žmogiškos pagalbos ir šilumos - pusvampyriui, niekada per daug nepasižymėjusiam kažkokiomis ypatingomis ir grynakraujams prilygstančioms galioms, tai kažkodėl niekaip nesusivedė galais.
   Aišku, kaip jis pamintijęs ir suprato, čia tebegyvavo jo senoji pasaulėžiūra bei požiūris į tėvą. Ne visi grynakraujai savo genuose matė didingą dovaną. Galbūt netgi nebuvo daug vampyrų, nesuvokiančių savo lemties dvilypumo. Tik to jau reikėtų paklausti tėvo.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Heidi Mollson

  • VII kursas
  • *
  • 221
  • Taškai:
  • Ačiū, Igi, už vienposčio RPG idėją. Ir taip, aš noriu atsakymo
Ats: Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #362 Prieš 3 metus »
  Tiek Heidi, tiek namo šeimininkas nelabai ką turėjo pasakyti. Atsikandusi sausainio, jį po truputį susmulkino ir nurijo leisdama jam laimingai keliauti į virškinimo sistemą, tuomet baigė gerti arbatą ir įsipatogino laukdama kol jos kažko paklaus. Nors mergaitė ir galėjo užvesti kokią nors kalbą, bet dar pernelyg mažai pažinojo Edgar'o krikštasūnį, kad galėtų užvesti temą, kuri būtų nelabai susijusi su tema, kuria jie dabar kalbėjosi.
  Fasirui pranešus, kad atėjo metas apžiūrėti sodybą ir namus tamsiaplaukė pakilo nuo patogios sėdimos vietos ir pradėjo sekti Magijos Ministerijos darbuotoją užimantį vadovaujančias pareigas. Dar nespėjus išeiti iš svetainės klastuolė sulaukė klausimo į kurį buvo tik vienas geras atsakymas, nes su melavimu tikriausiai nieko nebūtų pavykę padaryti.
  -Dar ne, -prisipažino Edgar'o krikštasūniui Heidi ir nesulaukusi jokio kito klausimo nusekė paskui.
Parduodami katinai už 3s ir silkės už 1s (netransfigūravimo tikslais). Dėl pirkimo kreiptis į mane.

Ginu šeimos vyrus, tad nekabinkit Mayran ar Quentin
Jie jums tiesiog per geri :)

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #363 Prieš 3 metus »
   - Nu žabčiau tu, kas čia kanda, koks čia pikčiurna kanda, nu a teip gražu?..
   Anglijos magijos ministras kremuotomis rankomis sėdėjo virtuvėje ant grindų, kol du vokiečių aviganiukai nuo pastangų lapatuojančiomis ausimis „plovė“ jam rankas. Švelniai patampęs vienam iš jų už žandukų sunkiai atsistojo. Vestuvės jau buvo atšoktos, ten dalyvavo abiejų jaunųjų šeimos (atvyko netgi senelis ir prosenelis), Elridė, Miona ir Kaylie, gaila, tik kad krikštatėvis vis dar negalėjo atšvęsti kartu. Tik dar ne viskas buvo pasibaigę ir ne visos dovanos įteiktos, o laikraščiuose šen bei ten dar pramirguliuodavo antraštės apie žymaus politiko asmeninę šventę, nors pusvampyris ir norėjo tai pasilikti sau, o jokių pašalinių neįsileido. Į ministeriją vis dar buvo pristatinėjami laiškai iš kitų šalių vadovų, mėginančių sveikinimais užsipirkti palankumą bei užmegzti ryšius, o gal juos tik užtvirtinti.
   „Sava kaina yra sava kaina“, - pamintijo jis, kai tik baigė išplakti kremą ir pradėjo jį spausti ant torto. Gerai, kad šiandien Davina turėjo dirbti pusę dienos, o jam išpuolė išeiginė. Savo paties laikinai laimei, Siklis buvo išskridęs su mažyčiu siuntiniu tėvui, kol šis dar sėdėjo senuosiuose namuose Khomriche. Fasas dar nežinojo, kaip du šunys reaguos į žvilgaplunksnį nusipenėjusį paukščioką - ar tik nepasirodys šis jiems panašus į vištienos blauzdelę iš prekybcentrio.
   Von Sjuardas dėbtelėjo į Baubą, makaluojantį kojom nuo palangės. Su šiandienos savo planais buvo jį jau supažindinęs, jei visgi kažkas netyčia nepavyktų. Tortas sužadėtinės - atsiprašau, jau žmonos - gimtadienio proga buvo jau užbaigtas. Nors niekad jųdviejų bendravime taip ir nepasikeitė, buvo keista pagalvoti apie jų ryšių pasikeitimą.
   - NE NE NE NE, - išsigandęs šūktelėjo virtuvės šefas, vienam iš dviejų smaližauti pamėgusių gauruočių staiga atsidūrus ant stalo. Užsigalvojusiam vyrui nepavyko išgelbėti visko - ant torto krašto visgi jau puikavosi dantų žymės, tik juodas snukutis buvo jau švarus.
   Antgamtas nukėlė šunį nuo stalo, bet kai tik paėmė peilį, kad sutvarkytų žalą, išgirdo atsiveriant duris. Bespėjo žvilgtelėti į Baubą, o peilis nukrito ant stalo, kai jį laikančios rankos ten staiga neliko. Kaip neliko ir minčių...
   Trys be galo smalsūs ir plačiai uodegom mostaguojantys vokiečių aviganiukai pasitiko ką tik grįžusią namų šeimininkę.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #364 Prieš 3 metus »
   Šilta vasaros diena priminė saulėtą Ispaniją. Ispaniją, kurioje mergina turėjo galimybę visai neseniai apsilankyti, tik šįkart Davina grįžo nebe, kaip Murrell, o von Sjuard. Apie naujus pokyčius pranešė ne tik asmens dokumentuose besipuikuojanti kita pavardė, tačiau ir auksinis, vestuvinis žiedas. Prie visko prisidėjo ir keistas aplinkinių dėmesys. Naujoji von Sjuard žinojo, ką reikš tapti garsaus politiko žmona, bet niekuomet nesitikėjo tokio dėmesio. Spėjo pastebėti, kad ir Fasirui jis nepatiko.
   Gavusi laisvesnę dieną darbe, turėjo galimybę atšvęsti savo gimtadienį su sužadė... Vyru, kuris neabejotinai nekantriai laukė jos namuouse. Nešdamasi glėbį dovanų, įteiktų gimtadienio proga ir keletą vestuvių, mat ne visi suspėjo pasveikinti, kaip ir Davina nesuspėjo visų išpakuoti, tad didžioji dalis dovanų vis dar gražiai gulėjo sudėtos kambaryje, niekam netrukdomame kamputyje, lėtais žingsniais žingsniavo Godriko Daubos gatvėmis.
   Saulė maloniai glostė veido odą ir juodos suknelės, perrištos juodu, laisvu kaspinu, nedengiamą odą. Merginos veide, kaip visuomet, spindėjo šypsena. Pirmiausia dėl to, jog tai buvo jos neįkainojama savybė, visuomet ir visur įžvelgti gėrį, skleisti šilumą, taip pat giliai viduje džiūgavo dėl laisvos dienos, nors buvo pasiryžusi pasilikti darbe, jei tik prireiks, ir, žinoma, dėl pasakiško orą. Regis, net gamta ir oras nusprendė įteikti von Sjuard dovaną.
   Atsargiai, jog nė viena dovana nenukristų ant žemės ir netyčia nesudužtų, pravėrė namo vartelius ir stengdamasi nenukristi bei svarbiausia ir vėl išsaugoti dovanas, pravėrė duris. Bateliai tyliai kaukštelėjo į grindis, o Davina pirmiausia atsikratė savo naštos - padėjo visas dėžutes ant spintelės.
   - Fasirai, aš... - rausvos lūpos pasiglemžė likusius žodžius. Mėlynos, ramią, hipnotizuojančią jūrą primenančios akys išsiplėtė iš nuostabos. Namo grindis mažais savo nagučiais braižydami jos link skubėjo TRYS vokiečių aviganiai. Garsiai sukikenusi iš laimės plačiai nusišypsojo. Pritūpė prie mažųjų, regis, būsimų namo gyventojų. Šviesūs, ilgi plaukai užkrito ant dailių bruožų veido. Nė nemirktelėdama užsikišo plaukus už ausų ir atsiklaupusi atsargiai, itin švelniai pasiėmė visus tris į glėbį. Nebuvo itin patogu, tačiau Davina nė vieno iš jų nenorėjo palikti vieno. Vienas iš pūkuotukų žaisdamas ėmė kandžioti vestuvinio žiedo ir sidabrinės apyrankės puošiamą ranką, kitas tyliai amėsti iš laimės, o trečiasis laižyti merginos kaklą bei veidą. Garsiai kikendama, būdama nuoširdžiai laiminga išglostė tyriausius žemės padarėlius. Ir, tiesa sakant, pamiršo, jog namuose jos laukė Fasiras, ir tik po kurio laiko susivokė.
   Paleidusi mažuosius vokiečių aviganius ant žemės, stebėdama, kaip šie žaismingai, versdamiesi per galvas ir vienas kitą, šokčiojo aplink nuogas kojas, patraukė virtuvės link.
   - Fasirai? - tebesišypsodama apsidairė. Žvilgsnis užkliuvo už iškepto, tik nepabaigto puošti torto ir kremo, gulinčio šalimais. Mėlynos akys suspindo iš laimės, pajutus ir pastebėjus, kaip vienas iš aviganių puola po kojomis, atsigula ant nugaros ir prašosi paglostomas. Juokdamasi Davina ir vėl pritūpė skirdama šiam savo dėmesį ir meilę. Štai, ką reiškia meilė iš pirmo žvilgsnio.
   - Meilučiai jūs, - nusijuokusi, tebemąstydama, kur dingo Fasiras, dar kartą apsidairė. - Baube, kur Fasiras? - dabar jau kiek imdama nerimauti rauktelėjo antakius. Jos vyras pasižymėjo itin dideliu atsakingumu, todėl šitaip palikti torto ir trijų dūkstančių vokiečių aviganių, negalėjo. Nebent...
   Papurtė galvą. Ne, negalėjo atsitikti nieko blogo. Visos problemos buvo išspręstos, viskas buvo gerai... Turėjo būti...
   - Fasirai? - dar kartą pakvietė, o tuomet prisimerkusi įsistebeilėjo į mažuosius padarėlius. Nė vieno iš jų akys nebuvo auksinės. Nė vienas nepanašėjo į Fasirą. Apskritai, nė pati nesuvokė, kaip įsivaizduotų Anglijos magijos ministrą šuns kailyje. Papurtė galvą dar kartą.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #365 Prieš 3 metus »
   Transfigūracijos būdu naujai iškeptas vokiečių aviganis net neįtarė apie savo žmogišką praeitį ir ateitį. Tiesą sakant, sekundėlei netgi dribtelėjo ant grindų, kol pilnai įvaldė naują džiugiai bešvytuojančią uodegą ir plačias, neproporcingas jauniklio letenas, bet vos į ausį įkando kitas, labai panašus, šuniukas, Fasas irgi linksmai kiauktelėjęs leidosi žmogaus balso link.
   Garbingos vampyriškos von Sjuardų giminės palikuonis.
   Von Sjuardas pats pirmas stryktelėjo, atsiremdamas į šviesiaplaukę merginą letenomis, ir laukdamas paglostymų. Davinai pritūpus naivus šuniukas aistringai aplaižė visą jos veidą ir kaklą (negi pirmas kartas?), kiauktelėjo, kai ji atsistojo ir nuėjo į virtuvę kažko šaukdamasi. Nuo stalo žemyn leidosi labai gardus aromatas, tik nei letenomis, nei snukučiu aviganis jo nepasiekė. Stryktelėjo kartą, stryktelėjo antrą, netyčia nusivertė žemyn, bet neužsigavo. Stodamasis visai nešuniškai murktelėjo, susierzinęs, kad tortas padėtas taip aukštai.
   Anglijos Magijos ministras.
   Juodos akytės šelmiškai dėbsojo į prie durų paliktus Davinos batelius. Nupėdinęs į koridorių jis juos apuostė, o vieną lengvai kramsnodamas atsinešė į virtuvę. Oda nelabai maloniai, gal net kiek erzinančiai čežėjo tarp truputį niežtinčių augančių dantų (žinot gi, kaip būna šuniukams), tad Fasas krimstelėjo jį smarkiau. Taip ir nesuprato, ar norimas rezultatas buvo pasiektas, tačiau batas dabar buvo, kaip sakoma, gerokai išalkęs.
   Pajutęs į save nukreiptą žvilgsnį, šuniukas pakėlė galvą į merginą. Batas iškrito iš nasrų ir barkštelėjo ant žemės kaip bokalas iš alkoholiko rankų, o pusvampyris svetimam kailyje smalsiai pakreipė galvą į dešinę, klausdamas, ko gi aukštas ir gražus žmogas į jį stebeilija.
   - Au! - kiauktelėjo jis ir galva pasviro į kitą pusę. Jausdamasis lyg būtų išprovokuotas, šuniukas pripuolė prie Davinos ir stryktelėjęs letenomis atsirėmė jai į šlaunis. Amtelėjo dar kartą.
   Dėmesį trumpam atkreipė keista būtybė, stovinti virtuvės šone, šįsyk matoma tik jam vienam, tačiau nuo vilkolakės akių pasislėpusi. Aišku, kad tai buvo Baubas, saugantis, kad Fasiro pokštas pavyktų ir nenutiktų ko blogo. Visgi be pagalbos pusvampyris jau negalėtų grįžti į savąjį gyvenimą. Koks genialus, jei pagalvoji, tai būtų apsimetinėjimo ir pabėgimo planas, jei į namus įsiveržtų kokie nors gero politikui nelinkintys asmenys. Tereikėtų, kad elfas pasirūpintų, kas ministras nepabėgtų ir jį būtų galima prisireikus vėl pasigauti ir atversti.
   Baubas be garso kvatojosi. Šuniškam Fasui tai visai nebuvo įdomu. Labiau įdomesnis buvo tortas. Ir batas. Ir Davina, nors štai pastarasis punktas galiojo ir šiam, ir prarastajam jo pavidalui.
   Fasas užšoko ant kito tokio pat vokiečių aviganiuko ir taikėsi žaismingai įkąsti į leteną.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #366 Prieš 3 metus »
   Nei Baubo, nei Fasiro, tik trys kūlversčiais besivartantys vokiečių aviganiai, regis, beskaičiuojantys antrą mėnesį savo gyvenime. Toptelėjo, kad Baubas su jos vyru turbūt surengė staigmeną ir abu kur nors slėpsi laukdami, kada galės išlįsti ir garsiai sušukti "Staigmena!". Visai, kaip ir per filmus. Tarp įvairių minčių praplaukė ir kita, it gyvatė šnypšdama ir gąsdindama kitas, tik Davina ją nuvijo kuo toliau. Nenorėjo apie tai galvoti. Negalėjo apie tai galvoti. Fasirui ir Baubui viskas buvo gerai. Turėjo būti gerai.
   Akies krašteliu pastebėjo, kaip vienas iš išdykaujančių šuniukų bando pasiekti ant, regis, tokio aukšto stalo stovintį tortą. Šyptelėjusi iš šio mielo strykčiojimo ir pastangų apglėbė kitą, pakasė paausius, tačiau pastebėjusi, kaip ką tik šokinęs vokietukas persiverčia, akimirksniu puolė prie šio. Žinoma, šiam buvo nė motais, bet mergina ne juokais išsigando. Įsitikinusi, kad šiam tikrai viskas gerai ir prieš paleisdama pakštelėjusi į plaukuotą kaktą šyptelėjo. Akimirksniu dėmesį patraukė kitas. Ramiai, meiliomis akytėmis stebeilydamas į ją.
   - Eikš, - savo aksominiu balsu pakvietė, o mažasis (ne)nuorama su savo mielomis ausytėmis pasileido merginos link. Tiesiai į jam skirtą glėbį.
   - Ką čia turi, gražuoli? - pastebėjusi, kaip visai neseniai tortą mėginęs pasiekti šuniukas, griaužė jos juodus, prie suknelės taip derančius batelius. Garsiai juokdamasi pakasė šiam paausius, tačiau dėl batelių nė nerauktelėjo antakių. Tiesa sakant, nepyko, bus tų batelių, kaip gi galima šaukti ant tokios mielos būtybės?
   - Patinka mano bateliai? - sukikeno pastebėdama, jog juodi dirželiai buvo atskirti nuo batelio. Regis, teks išmesti šiuos.
   - Ne, ne, - sugavo labiausiai maištaujantį vokeičių aviganį, kol kiti du gana ramiai, bent jau lyginant su batų graužiku, vartaliojosi ant virtuvės grindų. - Tu mažas nenaudėlis, - juokdamasi pasiėmė šį ant rankų ir atsistojo.
   Laikydama mažąjį vokiečių aviganį, eilinį sykį apsidairė. Nei Baubo, nei Fasiro vis dar nė kvapo, tik trys nenuoramos vokiečių aviganiai, savo meilumu pavergę hilerės širdį. Pajuto turbūt neįmanomą meilę savo vyrui ir akimirką susimąstė, ar tokia apskritai gali egzistuoti, tačiau jei ji juto, vadinasi gali. Štai, kaip lengva pavergti merginos širdį. Padovanoti jai mažą šuniuką, o dar geriau - tris.
   Ir nors jautėsi be galo laiminga, vis svarstė, kas privertė Fasirą parsitempti į namus tris šunis. Regis, kai domėjosi, ar jiedu negalėtų įsigyti augintinio, šis kiek nenoriai numykė, kad pagalvos, o dabar...
   - Fasirai! - dar kartą beviltiškai pakvietė savo vyrą. Vylėsi, kad netrukus jis su Baubu pasirodys. Net gi susitaikė su mintimi, kad išgirs žodį "staigmena".
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #367 Prieš 3 metus »
   Davinos glėby Fasiras truputį pasimuistė, bet tuomet intensyviai mosuodamas į visas puses uodega vėl ėmėsi laižyti jai veidą. Po sekundėlės pasijautė mažumėlę pavargęs, tad garsiai ir giliai atsiduso ir padėjo gauruotą galvą šviesiaplaukei ant peties. Tik taip ir nenustojo uostinėti ir šniukštinėti jos kaklo - sunku buvo tokį mažių iškrauti iki visiško energijos ir smalsumo praradimo, matyt, tuo ir buvo jie žavūs.
   Juodos naivios akys bėgiojo po virtuvę, žiūrinėdamos baldus ir daiktus. Po kiek laiko jos vėl grįžo prie skaniausio ir įdomiausio (po bato) čia besančio daikto - torto. Ant Davinos peties nukrito lašelis, kitas, trečias. Nekantrus ir truputį nepatenkintas šuniukas vėl švelniai amtelėjo prie pat Davinos ausies. Merginai vėl šūktelėjus kažką šuniškoms ausims nesuprantamo, pūkuotos Fasiro ausys atsistojo, o jis pats klausiamai dėbtelėjo į merginą. Vėl lyžtelėjo veidą.
   Keista dvikojė būtybė prie sienos vis dar stebeilijo didelėmis akimis į jį, tai šuniukas vėl nejaukiai pasimuistė. Jam nepatiko būti taip stebimam. Galų gale, atsibodo ir būti apkabintam. Jis juk ne koks sumautas pudeliokas ar kišeninis šuniūkštis, kad būtų taip vailojamas ir visąlaik tupėtų ant rankų? Ant žemės ridinėjosi ir žaidė du gentainiai! Jie galėjo žaisti, o jis...
   Viauktelėjęs vėl ėmėsi įnirtingai laižyti merginai veidą.
   Kažkas buvo ne taip. Letenos pradėjo ilgėti, veidas - baltėti, kailio visai neliko. Ir tokiu būdu Davinos glėbyje atsirado ir ant grindų atsistojo jau pusvampyris. Šiaip ne taip išlaikęs pusiausvyrą ir sutrikęs pastebeilijęs į žmoną staiga atsiminė, kas čia nutiko.
   - Kodėl tavo veidas seilėtas? - nusikvatojo jis.
   Tiesą sakant, šitokios baigties nesitikėjo, o, sprendžiant iš ore beištirpstančios Baubo figūros, Davina neįminė tos mįslės. O gal senasis namų elfas tiesiog nusprendė, jog gana kankinti merginą. Tas pokštas ir taip buvo nebrandus ir gal net nelabai tinkamas, tik Fasiras dėl to nelabai tesuko galvą. Jautėsi lyg turėtų teisę dabar atsiausti visą prarastą ir praliūdėtą paauglystę, gal todėl ir užsiiminėjo tokia išmintimi nespinduliuojančia veikla.
   Du truputį sutrikę vokiečių aviganiai nepatikliai žvelgė į staiga virtuvėje vėl išdygusį jaunuolį, bet neilgai tebuvo išsigandę.
   - Su gimtadieniu, Davina, - dabar jau apsikabino ir pabučiavo šviesiaplaukę von Sjuardas, su slepiama šypsena nagrinėdamas jos veidą ir spėliodamas, kokias mintis ir jausmus jai sukėlė toksai dvigubas siurprizas. - O dabar, brangioji, eik nusipraust, - nusivaipė jis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #368 Prieš 3 metus »
   - Ai, - nesusilaikiusi nusijuokė, kai jos glėbyje šiltai tupintis vokiečių aviganis ėmė laižyti veidą. Kiek atitraukusi šį, jog nepasiektų veido odos, priekaištingai dėbtelėjo į šį. Netrukus mažasis nenuorama gal kiek pavargęs, o gal supratęs, kad neverta taip dūkti, nes gali gauti dėmesį ir kitaip, o be to, buvo geriausioje vietoje, kurioje tik įmanoma - šeimininkės glėbyje, ramiai padėjęs snukutį ant peties užsitarnavo begalinę Davinos meilę. Atsargiai paglosčiusi šio nugarą, dengiamą švelnaus kailiuko, šyptelėjo.
   Šlapia nosis, nė sekundei nenustojanti uostyti jos kaklo, velniškai kuteno ir hilerei prireikė visų pastangų, jog neimtų garsiai juoktis. Toptelėjo, kad mažasis nenaudėlis mažai kuo skyrėsi nuo Fasiro. Abiems patiko jos kaklas.
   - Man teks eiti praustis, jei taip darysi ir toliau, - priekaištingai žvilgtelėjo į mažąjį vokiečių aviganį ir tą akimirką, kai švelnios rankos ketino nuleisti nenaudėlį ant žemės, šis tapo neapsakomai sunkus ir virto... Davina apstulbusi žengtelėjo atatupsta vos neužkliūdama už po kojomis besimalančių likusių tikrų vokiečių aviganių jauniklių.
   - Fasirai... - vis dar be žado, spoksodama apstulbusiomis akimis pratarė. Negalėjo patikėti, kad šuniukas, kurį ji visai neseniai laikė glėbyje, kuris neseniai laižė jos kaklą ir amsėjo prie pat ausies buvo jos vyras, Anglijos magijos ministras! Štai iki ko priveda politika.
   - Nes mano vyras, pasivertęs į mieliausią būtybę, mane aplaižė mažiausiai dešimt kartų, - jau atgavusi žadą ir gerokai pralinksmėjusi nusijuokė priekaištingu žvilgsniu pažvelgdama į auksines akis.
   - Išgąsdinai mane, - dar vienas priekaištas, bet ir šis tik juokų formoje, mat tiek Fasirui, tiek Baubui viskas buvo gerai, o gimtadienis, regis, pats geriausias su geriausiomis dovanomis. Dviem mažytėmis, gyvomis dovanėlėmis.
   - Ačiū, - vis dar negalėdama patikėti, kad jos vyras, skaičiuojantis trečią dešimtį ir tiek metų valdęs didingą šalį, ką tik buvo šuns kailyje ir seilėjo jai veidą. - Nusiprausiu, jei daugiau taip į mane nesikreipsi, - pateikusi savo sąlygas pakštelėjo šiam į skruostą taip dar kartą padėkodama, o tuomet nupėdindama iki vonios. Abu vokiečių aviganiai klausiamai žvilgtelėję į Fasirą pasileido paskui šviesiaplaukę.
   Nusipraususi kelis kartus veidą, kaklą ir rankas bei dar bent kelis kartus paglosčiusi savo naujus augintinius, įžengė į virtuvę.
   - Beje, tu sugriaužei mano batelius, - pasėmusi sveikąjį, o tuomet ir be dirželių likusį, išmetė šiuos į šiūkšliadėžę. - Ir... net būdamas vokiečių aviganiu nesiskiri nuo tikrojo savęs, - mirktelėjo nusibraukdama užkritusius plaukus ir stabtelėdama prie torto.
   - Ar jis... Buvo skirtas man? - sukikeno pastebėjusi, kad vienas iš vokiečių aviganių, o galbūt ir pats Fasiras, pasivertęs į vokietuką, išmėgino jos dovaną, dėl kurios taip seilėjosi. O gal seilėjosi dėl Davinos net ir šuns kailyje?
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #369 Prieš 3 metus »
   - Woof, - atsiliepė juodaplaukis jaunuolis į šokiruotos žmonos balsą. - Negali būti, - pakraipė galvą, apsimestinai nustebęs.
   Kadangi čia veikė transfigūracijos, o ne animagijos kerai, jis neatsiminė nei sekundės iš laiko, kuomet egzistavo visiškai kitokiam kūne. Kiek tik save atsiminė, von Sjuardui regėjosi, jog tai apskritai buvo pirmas kartas gyvenime, kuomet jis pakeitė savo pavidalą fizine prasme. Galbūt todėl tai atrodė truputį egzotiškai, tai buvo visai įdomu sužinoti, ką jis veikė, kol jo protas plaukiojo kažkur kitose magijos dimensijose. O gal jo elgesys ne tiek ir skyrėsi nuo tikrojo jo?
   - Nieko nepažadu, - šyptelėjo Davinai pavymui. Abudu šuniukai, regis, jau spėję pamilti šventės kaltininkę, išlėkė paskui, tad Fasui beliko besinaudojant proga tiesiogine prasme užglaistyti, ką vienas iš uodeguotųjų jau buvo pridirbęs tortui.
   Gan įgudusiais judesiais tvarkydamas nedidelį konditerijos šedevrą, atsiminė puikius tortus, kuriuos buvo užsakęs iš buvusios savo koledžo draugės Claudie Amnetos. Savo versle, kiek girdėjosi, ši sukosi labai neblogai. Nors pusvampyriui neteko išragauti visko, ko ji atvežė, o dar blogiau, kad po to, kai neteko sielos, jo ir skonio receptoriai buvo pastebimai sumenkę, jis viskuo ir negalėjo pasimėgauti. Visgi svečiai desertus plačiai išgyrė, tad Fasas pasitikėjo jais. Pamintijo, kad gal kada nors sukant per Londoną teks apsilankyti ir Claudie įkurtoje kavinėje. Gal ir kartu su Davina.
   - O, atleisk, - šyptelėjo auksaakis. - Kiek atsimenu, mudu esam burtininkai ir pasauly egzistuoja sutaisomieji kerai. Nebent šuns dantys tau tapo tik proga atsinaujinti avalynės kolekciją, - švelniai paerzino.
   Tiek ministro, tiek hilerės algos, tiek ir Fasiro mažokas maisto poreikis leido jiems pamaže krautis pinigus. Pusvampyriui nebuvo gaila galeonų žmonai (bent jau kol kas), tad jis nepuolė prie šiukšliadėžės, nors numanė, kad ateityje to dar pasitaikys - šunys yra šunys.
   - Ir tebėra, - pakomentavo torto autorius, žvilgtelėjęs ir supratęs, kad turbūt nepavyko taip gerai nulyginti nukąsto torto kraštelio. - Tik spėjau nusisukti ir... - atsiduso. - Kaip tau diena darbe? - pasiteiravo, o tuomet pamatė ir visą šūsnį gėlių ir dovanų, kurias Švento Skutelio gydytoja ir pasitempė namo.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #370 Prieš 3 metus »
   Kikendama papurtė galvą. Nujautė, kad Fasiras, Baubo kerų pagalba pavirtęs į vokiečių aviganį, mažai ką beprisiminė. Na, galbūt tą momentą, kai laižė jai kaklą. Išties, kaip keista suvokti, kad vyras, valdęs Angliją gerą dešimtį, puikus politikas ir mylintis vyras ką tik vaikščiojo keturiomis, maskatavo savo mažomis, mielomis ausytėmis, griaužė batus ir... Įdomu, ką pasakytų kitų šalių vadovai, jei Fasiras von Sjuardas viduryje svarbaus susitikimo nuspręstų, kad laikas pagriaužti savo žmonos batelius. Žiniasklaida būtų patenkinta, o Anglija... Na, Anglijos nelauktų toks saldus gyvenimas.
   Mažiesiems šventės dalyviams energingai malantis po kojomis ir atkakliai, kaip visai neseniai bandė ir Fasiras, siekiant torto, Davina linksmai nusijuokė. Pritūpusi paėmė abu šuniukus į glėbį ir atsitiesusi suteikė galimybę šiems stebėti, ką gi juodaplaukis daro tortui. O galbūt vienas nusprendė jį suvalgyti ir nė neketino pasidalinti su jais, naujaisiais šeimos nariais? Amsėdami, it pasipiktinę, šie atkakliai bandė ištrūkti iš glėbio iš stryktelėti ant stalo, o tuomet imti puotauti.
   - Galbūt, - paslaptingai šyptelėjo dar kiek pakankindama vokiečių aviganius glėbyje, o tada paleisdama šiuos ant žemės. Iš inercijos, nesuveikus prideramai stabdžiams, vienas iš šuniukų (ne)grakščiai trenkėsi tiesiai į pusvampyrio koją. Amsėdamas ir strykinėdamas apie von Sjuardą, vertė šypsotis kiek toliau stovinčią hilerę.
   - Teks įprasti, - šyptelėjo trumpam dingdama iš virtuvės ir atsinešdama visą į namus pargabentą glėbį dovanų.
   Nors vestuvės turėjo būti gana kuklios tiek pačios Davinos noru, tiek Fasiro, nevisai buvo taip. Teko pakviesti nemažai kolegų ir draugų, o ir dovanos, regis, niekaip nesibaigė. Vieno nebuvo, kitas negalėjo, trečias nusprendė dar kartelį pasveikinti. Dabar abu von Sjuardai galės bent kelis vakarus sėdėti prie kalno dovanų ir jas išpakuoti, nurišti kaspinėlius, nustebti pamatę įspūdingą dovaną ir rodyti vienas kitam it maži vaiki.
   - Iškvietė, jog visi, kurie negalėjo dalyvauti šventėje, galėtų pasveikinti, - gūžtelėjo pečiais plačiai nusišypsodama, pildama į gana didelę vazą šaltą vandenį, jog padovanota puokštė galėtų puikuotis ant virtuvinio stalo. - Taigi, oficialiai nedirbau, tik pašventėm, - sukikeno pamerkdama gėles ir prisigretindama prie Fasiro.
   Abu vokiečių aviganiai paklusniai susėdę akylai stebėjo juodaplaukį ir tik kraipydami galveles mąstė, ką gi šis daro. Ir ką sumanė taip plačiai besišypsanti mergina.
   Atsistojusi už vyro, švelniai apglėbusi ir padėjusi galvą dabar ji stebėjo, kaip tortas pamažu atgavo pradinę formą. Kiek padvejojo, o tada ištiesusi ranką pirštu užkabino kremą.
   - Mmm... Pasakiškai skanu, - pakomentavo. Melsvose akyse suspindo žaismingi, velniui priklausantys žiburėliai ir pusvampyrio (ne)laimei, jis to matyti negalėjo. Ištiesusi ranką ir dabar jau nebe pirštu, užkabino nemažą saują kremo ir staigiai, bet atsargiai tėškė šį savo vyrui į veidą. Kvatodamasi atsitraukė. Atsitraukė ir mažieji pūkuotukai išsigandę, kad tokiu būdu gali tekti torto paragauti ir jiems.
  Na, dabar buvo galima drąsiai teigti, kad gimtadienis išties pavyko.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Davina von Sjuard »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #371 Prieš 3 metus »
   Net nenumanydamas, kad skaisčiaveidė, nekalto žvilgsnio žmona mąsto apie didingą ir nepakartojamą jo tarptautinės karjeros griūties įmanomybę, Fasiras nežymiai prikando liežuvį, iš susikaupimo, kai šaukštu pėckino ir tobulino torto šonelį, kuriam likimo vėjai ir dievai nedvejotinai nebuvo palankūs ir žvarbiai šniokštavo tiesiai į akis. Peilį pusvampyris virtuvės dievaitis intuityviai švystelėjo į kriauklę, numanydamas, kad dviems naujiems gauruotiems pasaulio svečiams su pusiausvyra gali dar ir nebūt susiformavus aiški draugystė, o Davinos gimtadienio besitaškantys kraujai tikrai nepaverstų gražesne bei jaukesne švente. Su šaukštu tai, aišku, buvo sudėtingiau, bet...
   Ko tik nepadarai dėl durnų nuojautų, hm?
   Fasiras klausiamai dirstelėjo į Daviną, bet nieko rimto neužmatęs vėl grįžo žvilgsniu prie deserto. Čia pat minėto balanso netekęs aviganiukas kaip storas ir neatsakingas pingvinas nuvirto prie Faso - čia šaukštas ir smigtelėjo į tortą.
   - AAAAAHR, DAVINA, - sušnypštė juodaplaukis nepiktai, bet su apmaudu žvalgydamasis tai į ją, tai į tortą. - Tu tyčia, žinau! - kremuotu šaukštu bumbtelėjo jai į kaktą, o tada - dar ir į nosį, ir į žandą. Vis tiek kremu torto nebeišgelbėsi.
   Gal aviganio seilės ir nebūtų labai jau maistingas priedas - tiek tos, iškeps pyragą.
   - Ką jūs ten apskritai tedirbat, tik sėdit su žaliais chalatais ir geriat arbatėlę, - pašiepė politikas hilerę ir nusisuko į tortą, paskutinį, trečią ir lemtingą kartą taisydamas jo eksterjerą.
   Nors ir buvo apkabintas, ir mėgintas užkalbėti saldžiais pagyrimais, von Sjuardas skausmingai atsiduso, šviesiaplaukės pirštui švelniai skrodžiant nelaimes slepiančią saldžios masės sieną.
   - Pasiduodu, - burbtelėjo jis, bet būtent tuomet, kai ketino žygiuoti ir nusiplauti rankas, netikėtai buvo pribaigtas kontroliniu šūviu. Patylėjo, atsikvėpė. - Tai su gimtadieniu darsyk, - apsikabino, stipriai prisiglausdamas prie žmonos ta veido puse, ant kurios ir buvo daugiausia baltų putų. - Dėl tavo gimtadienio mūsų mokesčiai iš vandenį už šį mėnesį išaugs dešimteriopai, - pašaipiai pastebėjo jis.
   Kam visa tai nuplauti, jei galima panaudoti išmoningiau ir nešvaistant maisto, nes, kaip žinia, AfrikojeVaikaiTaiBadaujaOKaipJūsDrįstat ČiaTaip. Fasas pritūpė, kad visų pirma skruostus apšvarintų alkani šuniukai, o tuomet nudūlino į vonią.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #372 Prieš 3 metus »
   Stebėti tokį Fasirą Davinai patikdavo. Susikaupusį, pamiršusį apie ministeriją, darbą, besimėgaujantį tuo, kas jam patinka, auksinėmis akimis spiginantį į vieną objektą ir pamiršusį aplinkinį pasaulį. Viską, išskyrus ją, o nuo šiol ir du savo mielomis ausytėmis pavergusius hilerės širdį vokiečių aviganius.
   Būtų mielai taip leidusi visą laiką - stebėdama savo vyrą, gurkšnodama arbatą ir šildoma dviejų pūkų kamuoliukų. Ir, tiesa sakant, to būtų užtekę, kad von Sjuard pasijustų laiminga. Tiek tereikėjo iki laimės, nors būnant su Fasiru ji ir neliūdėdavo. Nuolat šypsodavosi ir šypsena būdavo pati nuoširdžiausia. O ir laimės niekuomet netruko, o kaip gi ir truks, kai dabar namuose galės laiką leisti rinkdama besišeriančių šunų kailio kuokštus ir mėtyti šiems cypiančius daiktus.
   - Ar turėčiau suprasti, kad vieną iš aviganių pavadinai mano garbei ar visgi kalta esu aš? - nusprendusi nustumti rimtumą į šalį ir kiek paerzinti magijos ministrą, nekaltai suklapsėjo blakstienomis.
   Nekaltas, mielas veidelis būtų privertęs ir patį šėtoną nustoti pykti ir sugrįžti į pradinį pavidalą - angelą. O ką jau kalbėti apie tas mielas, melsvas akis, kaskart nuginkluojančias Fasirą. Na, galbūt kaskart.
   - Ne, aš... - žengė žingsnį atgal vengdama jos link artėjančio šaukto, tik deja nepavyko. - O tu tikrai tyčia tai padarei, - burbtelėjo nusijuokdama, mintyse bandydama įsivaizduoti, kaip atrodo su kremuotu veidu.
   Žinoma, torto buvo gaila, o dar labiau - ministro pastangų ir darbo, tačiau jį valgys tik jiedu, jokių svečių ar draugų, kurie galėtų išpeikti tortą, tad stengtis ir nereikėjo. Juk svarbu skonis, ne išvaizda. Be abejo, išvaizda taip pat svarbi, bet ne šįkart.
   - O arbata ten skani, - šyptelėjo nė kiek nesupykdama dėl von Sjuardo žodžių apie darbą.
   Per tokį ilgą laiką Davina retkarčiais imdavo manyti, kad juodaplaukį pažįsta geriau nei pati save. Žinoma, abejotina, tačiau tiek laiko praleidusi su juo jau puikiai suprasdavo, ką gi garsus politikas galvoja.
   Tyliai atsidususi ir pasiėmusi popierinę servetėlę nusivalė kremuoto šaukšto pėdsakus nuo veido. Laimei, plaukai nesuspėjo prisiliesti ir šių neprireiks plauti nuo riebaus, bet skanaus kremo.
   Visgi vaikinui atiteko didesnė porcija, o ir hilerės rankai teko nemaža dalis, bet tai tik ranka, pakišus po kranu, šiltu vandeniu...
   - Ne, Fasirai, - aiktelėjo ketindama dingti iš virtuvės, deja, išsivaduoti iš vyriškų gniaužtų nepavyko.
   Susitaikiusi su skaudžiu likimu Davina užsimerkė jausdama, kaip karma atsigręžia į ją ir veidas vėl lieka kremuotas ir šįkart, nujautė, kad šviesūs, ilgi plaukai taip pat liko kremuoti. Dabar galės puikuotis baltais, pagardintais kremu plaukais.
   - Ar čia kaltinimas? - giliai atsidususi atsirėmė nugara į virtuvinę spintelę ir linksmai nusikvatojo.
   Trumpam žvilgtelėjo į vis dar kremuotą ranką, amsinčius aviganiukus ir galiausiai nupėdino paskui vyrą į vonią nusiprausti veido, rankos ir išsiplauti kremą iš plaukų.
   Kitą kartą Fasirui ant galvos ištėkš kiaušinį. O ką? Juk sveika.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #373 Prieš 3 metus »
   - Pavadinti šunį tavo vardu? - rauktelėjo Fasas. - Neee. Bet jiems vardų reikia. Gali ta proga ir sugalvoti. Turim berniuką ir mergaitę, - priminė.
   Nors - kaip bebūtų keista - šunims vardų galūnės didelės reikšmės neturėjo. Na, kalbant jau visai atvirai, neaišku, ar jiems vardai turėjo reikšmę išvis. Ar jie interpretavo vardą kaip specialų ir ypatingą savosioms balso stygoms de facto neįveikiamų garsų rinkinį kaip savo ypatybę, ar viso labo keistą ir absurdišką kratinį garsų, skirtų jų dėmesiui patraukti?
   O žmogus, jei ateivis į jį kreiptųsi šveplais, metališkais ir gergždžiančiais savo žodžiais, greičiausiai pasijustų įžeistas. Kodėl neištaria vardo padoriai, taip, kaip jis ir skamba? Svetimųjų planetų šešėlių iškraipyti vardai, monstriška!
   - Tu nusipelnei, - atšovė Fasas, iš beviltiškumo nulaižydamas šaukštą pats. Vis tiek kremas bus arba ištaškytas ant veidų, arba įveiktas šunų.
   Nors pusvampyriški receptoriai palaipsniui tolo nuo žmogiškųjų, von Sjuardas karts nuo karto dar pasinaudodavo galimybe pasidžiaugti saldumu, kartumu ir kitais ypatingais pojūčiais. Įtarė, kad kuo labiau sens, tuo arčiau visų įprastų produktų skonis bus prie pelenų. Kiek nusimindavo, dar pamanęs, kad tokiais atvejais kaži, ar begalės gaminti - nebuvo toks jau įgudęs, kad viską gebėtų pagaminti be jokio paragavimo. O gal įgus?.. Kai baigs dar vieną kadenciją ministerijoje, pavyzdžiui...
   - O taip, - burbtelėjo Fasas, su pasididžiavimu stebeilydamas į naujausią konditerijos šedevrą ir net nenumanydamas, kaip cringe jausis jo autorius, po poros metų skaitydamas tokį rpg.
   Po kelių minučių stovėdamas virtuvėje ir pjaustydamas tortą pamąstė, kad gal vis tik vieną kokį gabaliuką reikėtų įmūryti Davinai į veidą, kol ši dar ten vonioje. Bet ne - ir taip šiandienai cirkų užteks.
   - Tai kaip su vardais? - Fasas pabandė sugrįžti prie ankstesnio pokalbio, kai tik jiedu susėdo svetainėje ant sofos - kartu su šunimis.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Fasiro ir Davinos von Sjuardų namai
« Atsakymas #374 Prieš 3 metus »
   Klausiamai žvilgtelėjo į savo vyrą, mąstantį apie galimybę šunį pavadinti jos vardu. Tik įsivaizduokit, kaip smagu būtų, kai Fasiras šūktelėtų "Davina" ir abi - šuo ir hilerė prisistato, o iš paskos ir dar vienas vokietukas. Vienu šūviu du zuikiai, o jei dar ir kitą šunį pavadinus Fasiro vardu...
   - Kaip... Kodėl visgi apsigalvojai dėl augintinių? - dirstelėjo į juodaplaukį, laižantį nuo šaukšto kremą.
   Retkarčiais paslapčia stebėdavo, kaip von Sjuardas reaguoja ragaudamas tam tikrus maisto produktus. Po pokalbio apie receptorių praradimą ir blėstantį skonį kiek nerimaudama bandė sugalvoti, ką nors, kas padėtų Fasirui, tik jokios idėjos kol kas neturėjo. Apie tai neužsiminė magijos ministrui, o ir savo stebėjimus vykdė paslapčia. Abiems bus ramiau, juodaplaukiui neteks bandyti perkalbėti žmonos nuo galbūt beviltiškos idėjos, o ji ramiai, su viltimi (viltis miršta paskutinė) galės kaskart pamąstyti.
   - Ir ar tai padarei tik dėl manęs? - gana atsargiai, tačiau kukliai šypsodamasi paklausė pagaliau kremo karui pasibaigus ir oficialiai abiems pusės paskelbus paliaubas ir lygiąsias.
   Nusipraususi veidą, rankas ir išskalavusi kelias sruogas, pilnas kremo, su šiltu vandeniu sugrįžo į virtuvę su dar kiek drėgnais plaukais. Kelis kartus šiuos pakedenusi ir didžiąją dalį nubraukusi į vieną pusę užplikė mėgstamos Fasiro arbatos. Vylėsi, kad bent šiam gėrimui, kurį taip dievino, skonio jis neprarado.
   - Jei šis gražuolis berniukas, - paglostė švelnų dar jauniklio vokiečių aviganio kailį pagaliau sėdėdama svetainėje ir ramiai kalbėdamasi su vyru. - Tuomet... Ministras, Generolas ir... Lordas, - šyptelėjo kryptelėdama galvą į pusvampyrį, mesdama kiek paslaptingą, erzinantį žvilgsnį.
   Tyčia paminėjo garbingą jo postą bei kitus garbingus ir žinomus titulus, paverstus vardais. Dabar galės didžiuotis, kad jų šeimoje ne tik ministras su Generolu, bet ir Lordas su... Mažajai vokiečiukei vardą sugalvoti buvo kur kas sunkiau.
   - Galbūt abu vardus turi tu? - toptelėjus, kad Fasiras galimai jau buvo apgalvojęs vardus, klausiamai dirstelėjo.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.