[Davina von Sjuard]

   Name buvo tylu. Neapsakomai tylu. Galbūt būtent todėl ispanė išmiegojo ligi pat vidudienio, kai saulė puikavosi aukščiausiame dangaus taške. Ir nors melsvos skraistės apgaubtose platybėse karaliavo saulė, diena nebuvo saulėta ar ypatingai šilta. Šilumos šaltinį slėpė paniurę debesys, vos tik vienas atsitraukdavo, tuoj pat pasirodydavo kitas neleidžiantis prasprūsti net menkiausiam spindulėliui.
   Lėtai prasimerkė tiesdama ranką į tą pusę, kurioje dažniausiai miegodavo Fasiras. Deja, pusvampyrio lovoje nebebuvo. Vietoj jo pirštai apčiuopė... Nedidelį lapelį?
   Kilstelėjo galvą tuoj pat nuvydama mieguistumą į šalį. Atsisėdo ant lovos skaisčiai melsvoms akims bėgant per skubiai sumestus žodžius.
   Grįšiu vakare, susitariau su Vagneriu, skubus reikalas. Šiandieną lik namie. Myliu, Fasiras.
   Žodžiai nemaloniai aidėjo galvoje. Ne. Staigiai nusimetė antklodę stryktelėdama iš lovos ir laiptais pasileisdama į pirmą aukštą.
   -Fasirai?-šūktelėjo vildamasi, jog vaikinas paprasčiausiai bus iškrėtęs jai pokštą, kad ir koks šis nevykęs būtų.
   -Baube?-griebėsi paskutinio šiaudo. Nė vieno nebuvo namuose. Logiška, jei Fasiras išvyko, pasiėmė ir Baubą, mat, šio magija dabar buvo saugiausia.
   Melsvos akys apsiblausė, dailių bruožų veido nepuošė šypsena. Širdis krūtinėje neramiai daužėsi. Ji nė nenumanė su kuo juodaplaukis galėjo išvykti susitikti. Nenumanė nė kur šis ir ar jis saugus.
   Užlipo atgal į Fasiro kambarį. Susirangiusi tuščioje lovoje įsmeigė žvilgsnį į langą. Dabar namuose buvo visiškai viena. Nei Baubo, nei anglo. Nebuvo netgi Tigriaus, kuris įprastai gulėdavo šalia savo šeimininkės, tyliai mukrdamas ir šildydamas savo mažučiu kūneliu. Štai, ko visą šį laiką merginai trūko. Ji ilgėjosi ne tik Ispanijos, tačiau ir mylimo, ištikimo katino.
   Liūdnai šyptelėjo galvoje išnirus prisiminimui. Ji stovėjo lauko terasoje šalia ministro, tuo metu pažinojosio ją vos kelias minutes. Abu stebėjo žolėse žaidžiantį Tigrių, kai galiausiai šis dingo palikdamas juodu vienus. Kaip stipriai pasikeitė jų santykių statusas. Iš nepažįstamųjų jie tapo pora. Ar priimdamas į savo namus ministrą Vilas numanė, kad šis pavergs jo dukters širdį?
   Atsisėdo ant mikštos lovos, kūną dengiant šiltiems patalams. Skaisčiai melsvų akių žvilgsnis tebebuvo įsmeigtas į rankose esantį lapelį. Atrodė, kad tai buvo atsisveikinimas. Tarsi Fasiras išvykdamas nujautė, kad visgi gali baigtis blogai.
   Krūtinę persmelkė dar viena liūdesio banga. Ar po to karto, kai šviesiaplaukė atsekė jį į Godriko Daubą jis ja nebepasitikės?
   Tyliai atsiduso. Praleisti visos dienos lovoje neketino, net jei visa širdimi to ir troško. Nebuvo noro veikti net ir tai, ką taip mėgo.
   Visgi išsiropštė iš lovos ir susiruošusi ėmėsi to, ką pastaruosius kelis mėnesius veikė, tik pirmą kartą tam neturėjo noro. Krūtinę keistai spaudė, kankino ir vertė nerimautė.
   Iš dalies buvo keista be jokios baimės ir pasiruošimo bet kurią akimirką paslėpti darbą, darbuotis. Fasiro nebuvimas namuose išėjo į naudą, tik šįkart mergina būtų sutikusi parodyti ir nebaigtą staigmeną, jei tik šis sumanytų sveikas ir gyvas sugrįžti į namus.
   Praradusi laiko nuovoką visą dieną praleido darbuodamasi. Tai, kad jau vėli popietė suprato tik tuomet, kai pilvas tyliai suurzgė prašydamas maisto.
   Praradusi net ir paskutinį ūpą, paprasčiausiai eilinį kartą paslėpė darbą po burtais, o tuomet lėtais žingsniais nupėdino į dušą. Buvo pasiruošusi ieškoti namų šeimininko, tik nė neįsivaizdavo, kurioje vietoje.
   Trindamasi šlapius plaukus rankšluoščiu staigiai kryptelėjo galvą apačioje išgirdusi trakštelėjimą. Palikusi rankšluostį ant spintelės akimirksniu susirado savo lazdelę ir atsargiai, it vilkė sėlindama savo grobio link, stabtelėjo laiptų viršuje pasiruošusi pulti. Kūną dengė burtų dėka sukurtas skydas.

[Fasiras von Sjuardas]

   Gatvės vidury tyliai pokštelėjo vėl oru sugrįžęs elfas ir burtininkas. Aukštesnioji figūra atsirėmė į prieš ją išdygusius kiemo vartelius, kelissyk sužiaukčiojo ir persikreipusiu veidu paskubom dingo magija apsaugotam kieme. Įtarė, kad namų elfų keliavimas oru yra kažkuo kitoks nei burtininkų - kai jį gabendavo aurorai, žarnos taip klaikiai nesitampydavo. Dabar regėjosi, lyg pilve kobros kapotųsi viena su kita, gal net ne dvi, o bent aštuonios (ar kobros apskritai kovoja vienos su kitomis? Pasitikėkim logika ir sakykim, kad taip, ir, galų gale, dabar svarbiausias yra jausmas). Mintyse von Sjuardas eilinįsyk prisiekinėjo, kad dabar jau tikrai gyvenime nebeprašys Baubo keliavimo paslaugų, bet tyliai kenčiantįjį stebinti logiškoji sąmonės dalis aiškiai suprato, kad jaunuolis dar nesyk prašys, nesyk keliaus, nesyk žiaukčios ir nesyk prisiekinės. Šekis, jaunuoli, už keistų spalvų melus.
   Pravėręs namų duris, juodaplaukis pasuko į virtuvę. Atsargiai, kad neatpiltų, išmaukė puodelį vandens, dar pastoviniavo, kad visai atsigautų, o tuomet jau drįso prabilti.
   - Davina? Grįžau! - šūktelėjo išėjęs į koridorių ir išgirdęs tylius žingsnius, išduodančius, jog mergina jau nebemiega. Kai tik skrandis nurimo, į galvą sugrįžo mintys, kaip jis dabar pasakys, kur buvo ir ką darė, mat meluoti jai tragiškai nenorėjo. Gaus į skūrą nedvejotinai, jo kailis kaip kilimas bus padžiautas ant vamzdžio ir gerai... ištvatytas.
   Ech, iš tiesų ne toks buvo Davinos stilius. Fasiras bijojo ne to, kad ji imtų ant jo širsti, bet kad nusimins. Kita vertus, prieš tai jis labiau bijojo galimybės, kad ji vėl išseks paskui, sukeldama pavojų savo gyvybei. Dėkuidie, viskas praėjo sėkmingai, anei plaukas nenukrito nuo galvos. Ministro karūną užsidėjusi moteris pasirodė esanti, ko gero, visai kitokia, nei jis tikėjosi. Na, bent jau jos tikslai.
   - Ar jau pietavai? - paklausė juodaplaukis, lipdamas laiptais aukštyn. Norėjo papasakoti visa, kas nutiko, prie stalo, mat Lietuvoj jis nepasiliko net pavalgyti - taip norėjo greičiau atsidurti saugiame savo kampe su Davina.

[Davina von Sjuard]

   Kantriai laukė to, kurio žingsniai aidėjo virtuvėje. Galvoje sukosi begalė burtų, kuriuos be vargo galėjo panaudoti sulaikant įsibrovėlį. Daugelis buvo tuoj pat atmesti, mat, Davina visai nenorėjo, kad kas nors būtų sužeistas, net ir tas, kas kėsinsis į jos gyvybę.
   Tvirčiau spustelėjo rankoje esančią lazdelę. Pakreipė galvą tebelūkūriuodama laiptų viršuje. Akimirką suveikė vilkiški instinktai, kuriuos įprastai šviesiaplaukė kaip įmanydama slopindavo. Klykte klykė išlikti budriai ir pulti pirmai.
   Nulipo iki antrojo aukšto, stabtelėjo įsiklausydama, o tuomet dar kelis laiptelius ir staigiai kilstelėjo lazdelę nusitaikydama į... Ranka nusviro atgal prie šono. Melsvos akys suspindo.
   -Fasirai...-vos girdimai pratarė pasileisdama jo link. Slystelėjus kojai vos nenučiuožė žemėn, tačiau nekreipė dėmesio. Apsivijo vaikino kaklą rankomis, stipriai prisispausdama visu kūnu. Širdis krūtinėje daužėsi ir, jei pusvampyris to nejuto, tuomet girdėti tikrai girdėjo.
   -Daugiau niekada...-įsikniaubusi šiam į kaklą, tyliai parašė. Melsvas akis paslėpė po vokais laukdama, kol širdis nurims, sugrįš į normalų ritmą.
   Skruostu nusirito maža ašara. Neatsitraukė, priešingai, tik dar stipriau prisispaudė tarsi bijodama, kad, jei paleis, Fasiras dings.
   -Ačiū...-sušnabždėjo laiptų apačioje bestovinčiam Baubui. Dėkingai šiam linktelėjo giliai įkvėpdama. Nosį sukuteno lietaus, sumišusio su kvepalais, kvapas. Tik dabar pastebėjo, kad jaunojo von Sjuardo plaukai drėgni.
   Kiek atsitraukė atidžiai šį nužvelgdama, o tuomet klausiamai žvilgtelėdama į gintarines akis.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras mažumėlę sutriko, išvydęs į save nukreiptą lazdelę, bet linktelėjo, šyptelėdamas jai su aiškiu pasididžiavimu. Nors ji nemėgo nešiotis su savim lazdelės, rūpinosi savo saugumu, kol jo nebuvo. Toks buvo vienintelis minusas to, kad jis nemokėjo keliauti oru - jam būtinai reikėjo Baubo, kuris tuo tarpu galėtų saugoti merginą. Baubo kerai, aišku, buvo sunkiai įveikiami, tačiau vis dėl to įveikiami. Visgi apsisukti pavyko netikėtai greitai - keturias ar penkias valandas kerų užtvaros turėtų atlaikyti, jei tik puiki naujoji ministerija neatsiųstų čionai visos aurorų kuopos. Gal todėl ir neatsiuntė, kad Gabrielei iš Faso reikėjo kita ko?..
   Sustabdė ir sugavo slystelėjusią merginą - aišku, ji buvo ką tik iš dušo. Techniškai, jis irgi iš dušo, mat Lietuvoj merkė blogiau nei Anglijoj. Apsikabinęs ją tyliai atsiduso. Kaži, ar galėjo šitaip pažadėti. Galų gale, nėra čia ko dramatizuoti. Ji dar nenumano, kur ir su kuo jis iš tikrųjų susitiko, štai tada tai bus.
   Fasiras patylom atsiduso, merginai dėkojant Baubui - aišku, kad už išsaugotą jo gyvybę, nors šiai nėsyk ir negrėsė pavojus.
   - Ei, - sumurmėjo kiek sutrikęs. - Negi į Azkabaną įsilaužinėjau? - priekaištingai, bet švelniu tonu paklausė, turėdamas minty, kad šita kelionė tikrai nebuvo tokia rizikinga, na, bent jau su Azkabanu lyginant.
   Štai kalbant teoriškai, gyvybei pavojus gresia visada, kiekvieną sekundę. Jei tik visuomenė nebūtų sudariusi abejotinos kokybės susitarimų dėl pagarbos vieni kitų gyvybėms ir sveikatoms...
   Susidūręs su klausiamu jos žvilgsniu, auksaakis persibraukė ranka per plaukus. Jap, jie vis dar buvo šlapi.
   - Baube, pagamink ką nors pietums, - paliepė von Sjuardas, kadangi Davina taip ir neatsakė į klausimą, kobros pilve jau nebe kapojosi, o mirinėjo iš bado. - Turbūt nepatikėsi, kai papasakosiu, - šyptelėjo jis, nusivilkdamas šlapią apsiaustą. - Prisėskim, - pasiūlė jis, numanydamas, kad pokalbis užtruks, ir sukdamas laiptais į pirmą aukštą, kur buvo svetainė.

[Davina von Sjuard]

   Papurtė galvą neįstengdama atsakyti į klausimą. Lūpos atsisakė prasiverti ir išleisti bent menkiausią garsą. Jautėsi taip, tarsi Fasiras būtų trenkęs šlapiu skuduru per veidą. Po paskutinio karto jis nebepasitikėjo ja, pažadėjo taip pat neišgirdo, o tai reiškė, jog tokios kelionės, kaip ši, pasikartos ir tik laiko klausimas kada. Ar tai kaina už viską?
   Klusniai linktelėjo galvą nusekdama Fasirą į svetainę. Apie maistą nė pagalvoti negalėjo, bet vėlgi, nieko neatsakė. Galbūt po kelionės išalkęs buvo jis, nors pati taip ir neatsakė į klausimą.
   Krūtinę draskė. Skaudėjo, tik mergina to neparodė. Arba bent jau manė, kad vaikinas nemato to, ką ji jaučia. Nenorėjo, kad šis matytų. Atrodė keistai laimingas, todėl gadinti tos laimės nenorėjo.
   Atsisėdusi fotelyje persibraukė ranka per šlapius plaukus šiuos kiek pakedendama. Kryptelėjo galvą žvilgtelėdama į virtuvės pusę, kur darbavosi Baubas. Be Fasiro jis vienintelis ten karaliavo. Ispanė retai kada apsilankydavo virtuvėje dėl maisto.
   Nežymiai šyptelėjo stebėdama Baubą, deja, šypsena greitai išnyko. Trumpam žvilgtelėjusi į laimingą pusvampyrį, nudelbė žvilgsnį į žemę. Buvo keista sėdėti tyloje.
   Užsimerkė nuvydama visas mintis šalin. Fasiras buvo laimingas, nesvarbu dėl ko, derėjo pasistengti ir jai. Dėl jo.
   Nežymiai, tačiau visgi nusišypsojo. Veide suspindo nedidelė šypsena, nors žvilgsnis tebebuvo įsmeigtas į grindis.

[Fasiras von Sjuardas]

   Matyt, kad poelgis iš tikrųjų buvo nepaskaičiuotas - bežiūrint į tokią nusiminusią Daviną Fasirą ėmė tvatyti kaltės jausmas. Juodaplaukis prisistūmė fotelį arčiau merginos, palinko į priekį ir paėmė į delnus jos rankas.
   - Nepyk, tai turėjo būti greitas reikalas, todėl aš nenorėjau tavęs nervinti, pranešdamas dar iš vakaro. Labai atsiprašau, - sumurmėjo jis sunkia širdim.
   Atsiprašyti tai dar viena, bet štai kaip reikės pasiaiškinti, jog jis buvo tolimoj rytų Europos šalelėj susitikt su mafijos motinėle, tai geras klausimas. Auksaakis nebuvo nusiteikęs meluoti, tačiau nenorėjo ir atskleisti visos tiesos. Viską išklotų kada nors ateityje, kai jiedu bus toli nuo čia ir saugūs, o jam neberūpės jokios politinės nesąmonės. Panašiai, kaip vaikai prisipažįsta tėvams, ką būna kada nors prisidirbę, kai suauga, tik tada visi iš to tik skaniai nusijuokia. Tik kažin, ar Davina kada nors juoktųsi iš tokio vaikino poelgio.
   - Nepyk, - palinko, mėgindamas sugauti jos žvilgsnį. - Bet man pavyko susitikti ir sėkmingai pašnekėti su vienu užimtos ministerijos vadų. Manau, jog daugiau nebereikės mūšių, - nedrąsiai vyptelėjo jis, paskelbdamas nedidelę numatomą savo pergalę.
   Patylėjo, laukdamas jos reakcijos. Jau įžvelgė nežymią šypseną.

[Davina von Sjuard]

   Tylos šešėlis pamažu apgaubė jaukią, bet pakankamai erdvią svetainę. Nemaloniai paglostė kreminės spalvos megztinio apnuogintus pečius. Bandė apgaubti ir pačią merginą, tik mintys, atitrūkusios nuo to, kas vyko kambaryje, neleido.
   Bandė atspėti, iš kur galėjo sugrįžti pusvampyris ir ką šis ten veikė. Laimingai spindinčios akys ir nė žymės apie mūšį ar susirėmimą šnabždėjo, jog tai turėjo būti... Pokalbis?
   Krūptelėjo vaikinui prisislinkus arčiau. Mintys nutrūko, dėmesį prikaustė vėsus delnai, saugiai laikantys jos rankas. It užhipnotizuota kurį laikė žvelgė į jas.
   -Viskas gerai,-linktelėjo nusišypsodama. Niūrios mintys tuoj pat ėmė šnabždėti grasindamos nuvyti šypseną. Tai, kokį Fasirą matė, galėjo būti tik vaidyba. Galbūt ten, kur jis buvo, sekėsi ne taip gerai, kaip bandė parodyti. Nė nenumanė ar šis išdrįs, ką nors papasakoti, o jei taip - kiek istorijos dalių atskleis?
   Giliai įkvėpė. Nesvarbu. Net jei auksaakis nesiteiks papasakoti bent jau to, ką ji turėtų žinoti, tebūnie. Jis tenori ją apsaugoti, net jei ta apsauga kartais dusina. Visgi vylėsi, jog meilė, kurią jis jaučia jai, ir pasitikėjimas ja neleis meluoti. Bent jau meluoti.
   -Aš nepykstu, tu tik mėgini mane apsaugoti,-kilstelėjo lūpų kampučius pažvelgdama į auksines akis,-džiugu tai girdėti,-kur kas linksmesniu balso tonu pratarė. Mintis, jog daugiau niekas nebekovos, guodė. Politika to neverta.
   -Tik kokia kaina?-trumpam žvilgtelėjo į vaikino delnus, o tuomet - į auskines akis. Seniai prabėgo tie laikai, kai žmonės stengdavosi padėti vieni kitiems iš gerumo, dabar visi tikėjosi, o tiksliau - laukė atlygio.

[Fasiras von Sjuardas]

   Ech, šypsena atrodė dirbtinoka. Panašių per savo gyvenimą prisižiūrėjo ir iki krūtinės, ir iki kaklo, o gal ir virš  galvos, beveik paskęsti galima tokiose. Gal todėl toks daiktas ar net to šešėlis Davinos veide jį taip gąsdino.
   - Ačiū, kad supranti, - sumurmėjo jis, nors situacija buvo bukoka.
   Bent abu turės po beveik identišką pasitikėjimo pamokėlę.
   - Kaina keista, - pripažino Fasiras. - Ir dar nežinau, ar verta ją mokėti. Tas žmogus prašė, kad pakeistumėm jo tapatybę ir suteiktumėm jaunystę, čia turbūt reikėtų paprašyti Soreno pagalbos. Tik problema, kad ministeriją, regis, valdo kažkas kitas.
   Šitai pasakęs nusprendė, kad visgi papasakoti reikėtų viską, gal kur nors į pasakojimo vidurį, nelabai reikšmingoj vietoj įpinant faktelį, kad susitikimas buvo Lietuvoj, o susitikta su pačia mafijos vadove. Šitaip jis ir padarė, o kalbėti baigė daugmaž tuo laiku, kai iš virtuvės sklisti pradėjo apetitą keliantys kvapai. Turbūt šįsyk Baubas specialiai įdėjo pastangų su kaupu.
   - Tai va, tik dėl to, kaip iš tikro buvo tame mūšyje bei kokia situacija yra ministerijoj, dar reikės išsiaiškinti, - užbaigė juodaplaukis, pasukdamas galvą į duris, pro kurias į svetainę skrido lėkštės.
   Klausiamai dėbtelėjo į Daviną - ar nepyks, ar nesusinervins, ar šįsyk pasiteisins atvirumas, ar visgi nelabai.

[Davina von Sjuard]

   Linktelėjo nepraverdama lūpų. Ji nepyko ir nė nekaltino Fasiro už tai, kaip šis pasielgė, net jei krūtinę tebebadė mažos adatelės. Jis prarado pernelyg daug artimų žmonių, kad galėtų taip paprastai nustumti baimę šalin.
   Aš laiminga su juo.
    Prisiminimas iš miško. Tą kart atsakė taip užtikrintai ir nė nesudevjojo. Tokiu pat užtikrintu balso tonu būtų atsakiusi dar daugybę kartų, jei tik to būtų reikėję.
   Lūpų kampučiai nesuvaldomai išsilenkė į šypseną. Nedidelę, kuklią, tačiau žavią. Turbūt turėjo keistai atrodyti sėdėdama tokia laiminga.
   -Žinau, jog to nusipelniau už ankstesnį savo poelgį... Bet...-tyliai atsiduso,-pažadėk, kad daugiau tai nepasikartos,-galiausiai sutramdžiusi šypseną tyliai paprašė. Žvilgsnio nepakėlė. Žinojo, jog tuomet vaikinas būtų prispaustas prižadėti dėl maldaujamai viltingų skaisčiai melsvų akių.
   Susimąsčiusi žvilgtelėjo į lygų stalo paviršių. Politika jos gyvenime niekuomet neužėmė svarbios dalies, netgi teigti, kad užėmė net ir menkiausią, būtų neteisinga. Viljamas neleido kištis į Magijos Ministerijos reikalus. Vengė, jog į tai per daug veltųsi ir Klara. Bent jau ne į tuos, kuriose buvo daug purvo. Regis, tą patį darė ir pusvampyris, tik dabar Davinos gyvemime kur kas dažniau ėmė šmėžuoti žodžiai - politika, Magijos Ministerija, mūšiai.
   Išklausė visą pasakojimą, neįsiterpdama, nepriekaištaudama ir nesmerkdama net ir tada, kai juodaplaukis nutilo. Akivaizdu, laukė jos reakcijos. Susikaupti ir susikoncentruoti į pokalbį trukdė pasklidę pasakiški kvapai.
   Jūros mėlynumo akyse atsispindėjo nuostaba ir kažkas, kas vertė kiek priekaištingai žvelgti į Fasirą.
   -Ačiū,-šyptelėjo nujausdama, kad tai buvo atvirumo valandėlė. Tuomet trumpam nutilo stebėdama, kaip į kambarį įskrenda lėkštės. Nežinojo, ką vertėtų atsakyti.
   -Derėtų už tai tave palaikyti kelias dienas alkaną,-priekaištingai žvilgtelėjo į jaunąjį von Sjuard, taip godžiai akimis rijantį patiektą maistą. Ak, žinoma, šis buvo alkanas. Auksinės akys tai puikiai išdavė.
   -Galbūt tėtis galėtų padėti kuriuo nors klausimu?-turėdama omenyje nepažįstamos personos norus ir mūšio išsiaiškinimą, klausiamai dirstelėjo į Fasirą.
   -Ačiū, Baube,-plačiai nusišypsojo viltingai į juos žiūrinčiam namų elfui. Turbūt šis suprato, jog mergina - nealkana, tik atsispirti toms akims nebuvo galimybės.
   -Kvepia pasakiškai,-nusišypsojo žvilgtelėdama į idealiai apskrudusius lietinius, apibarstytus nedideliu kiekiu cukraus pudros. Atrodė taip pat fantastiškai. Bet kam būtų sužadinę apetitą.

[Fasiras von Sjuardas]

   „...ir atleisk mums už mūsų tingėjimą rašyti, bet gelbėk mus nuo banalybių, amen...“
   Banalu ar nebanalu, bet nuo to, kad Davina šypsojosi, Fasirui pasidarė žymiai geriau, kaip basiliskas nuo širdies nusivyniojo. Trūktų tik plataus ir šilto apkabinimo, tačiau tokį padaryt, kai abudu įsitaisę foteliuose, ganėtinai sunku. Klūpėt ar tupėt dėl apsikabinimo turbūt neatrodytų inteligentiškai, nors gal kiek mielai.
   Akies kampučiu pusvampyris užmatė, kaip šlapias apsiaustas, kurį jis nerūpestingai paliko perlenktą ir pakabintą ant durų rankenos, skrenda, ko gero, į vonios kambarį. Kai namuose pasirodė Davina, netgi ir Baubui atsirado daugiau motyvacijos rūpintis tokiomis detalėmis, dabar Fasiras nei indus beplaudavo, nei... Nors ir anksčiau retai kada jis taip darydavo. Paprastomis dienomis tvarka jam buvo per daug dzin, kritinėmis jis jos netgi ir nenorėdavo.
   Dabar pagalvojęs, ypač, jei sėdėdavo kartu su Davina, jis niekaip negalėdavo suprasti, kaip tada sugebėjo taip žemai nusiristi.
   - Pažadu, - pridėjo delną prie širdies.
   Pusvampyris mažumėlę sutriko, kai baigus pasakoti mergina jam tik padėkojo, bet vėliau visgi suprato, ką ji turėjo mintyje. Negi pasitikėjimas gali nuveikti šitiek neįmanomai daug tarp žmonių? Kiek procentų žmonių yra verti pasitikėjimo? O gal ir pasitikėjimą galima pamatuoti procentais?
   - Ne, - pakreipęs galvą atrėmė Fasas, tokiom pat priekaištingomis akimis stebeilydamas į Daviną. - Nes, - iškėlė pirštą, - aš tavęs irgi badu nemarinau, kai kartu su manim atsibeldei į Angliją. Faktiškai būsim lygūs, - užbaigė jis.
   - Manau, į Ispaniją teks kuriam laikui grįžti, kai būsim pasiruošę atsiimti ministeriją, tada gali prireikti ir tavo tėčio, ir kitų aurorų pagalbos, kad viskas būtų sklandu ir nukentėtų kuo mažiau žmonių, - garsiai mintis dėliojo juodaplaukis.
   Apie grįžimą į pietų Europą jis ir seniau vis pamąstydavo, ypač tam, kad prikalbintų Daviną saugiai ten palaukti, kol Anglija bus jiedviem svetinga. Kol jiedu galės vaikštinėti po parką kaip Fasiras ir Davina (galbūt jau netgi von Sjuardai?), o ne du tamsūs siluetai.
   Tik tuomet, kai šakutės dantukai negailestingai persmeigė lietinio kraštą, o peilis jau buvo berėžiąs kąsnelį, į duris kažkas pasibeldė. Fasiras klausiamai žvilgtelėjo į Daviną, o tuomet nedelsdamas atsistojo ir nužingsniavo atverti durų. Kas gi galėtų tokią dieną pas juos pasukti į svečius? Nejaugi Vagneris taip greitai sušaudė ministro paprašytą informaciją?

[Sabrina von Sjuard]

   Apsidairė. Godriko Dauba nežavėjo jaunosios von Sjuard nei šį kartą, nei praėjusį. Tą kart būtų mieliau urve sėdėjusi nei pakartojusi apsilankymą pas savo sūnėną, visgi dabar ji ir vėl buvo čia, tik šįsyk su Soreno žinia ir pačiu broliuku, stovinčiu šalimais. Ant peties, kaip visuomet, tupėjo ir Fandangas, tylėdamas, akylai stebėdamas aplinką.
   Vaizduotė jau tuomet, kai vyresnysis šeimos atstovas pranešė, jog jie keliauja pas Fasirą, nupiešė apleistą namo aplinką, narkomaną primenantį (nors šis būtent toks ir buvo) sūnėną, ir daugybę aurorų. Beabejo, pastarųjų turėjo nebelikti. Buvęs politikas slėpėsi.
   -Pernelyg keista...-sumurmėjo eliksyrininkui nužvelgdama tuščią vietą tarp daugybės namų. Susiraukė. Visko tiksliai neprisiminė iš praėjusio karto, bet buvo tikra, kad buvusio politiko namas stovėjo būtent toje vietoje, į kurią ji žvelgė. Kelis kartus sumirksėjo.
   -Ar ne čia?...-pravėrė rausvas lūpas, tik klausimo nepabaigė. Balsas galvoje užčiaupė.
   -Burtai...
   Linktelėjo nusivaipydama. Marso sakalas eilinį kartą pranoko ją įžvalgumu. Cha, o dar sako, kad žvėrys kvaili.
   Žengtelėjo paskui Soreną. Paklusniai it šunytis, tetrūko pavadėlio ir į šonus lakstančios uodegos.
   Oras suraibuliavo, pokštelėjo. Rausvos lūpos prasivėrė iš nuostabos. Arba Fasiras neturėjo, ką veikti išspirtas iš ministerijos, arba šiam jau visai blogai. Namo aplinka buvo idealiai sutvarkyta. Žolė ką tik nušienauta, aplink pastatą - tobulai nuagusios rožės, nedidelė, bet jauki pavėsinė, į kurią vedė gėlių takelis ir fontanas - liūtas! Išsiviepė it mažas vaikas, kai Apči sveikindamas svečius tėškė vandenį tiesiai į veidą. Būtų paprašiusi tokio pat namuose, tačiau durys (nė nepastebėjo, kada Sorenas į šias pabeldė) atsivėrė. Tuoj pat surimtėjo prisistatydama šalimais.

[Sorenas von Sjuardas]

   Eilinė kelionė Kelionmilčiais per židinius, eilinis prisikvėpavimas pelenų; jei jie imtųsi šių kelionių dažniau, po kiek laiko peršvietus jųdviejų plaučius nekiltų jokių dvejonių, kad abu - užkietėję rūkaliai. Gal dėl Soreno apsirikti būtų dar sunkiau, kadangi šis kadaise iš tiesų rūkė. Tik jau net neatsiminė, kiek laiko praėjo nuo paskutiniosios sutrauktos pypkės. Gal ir ne šimtas metų, bet kelios dešimtys - drąsiai. Regis, metė rūkyti nedaug laiko likus iki tos nesėkmės su Jaunystės eliksyru?.. Ko gero, šios mažytės praeities nuodėmės nepasakojo nei Sabrinai, nei Fasui. Mažai ji teturėjo reikšmės.
   Neskubrūs žingsniai, atsinaujinusią Godriko Daubą su senąja, atmintyje išlikusia, jos versija lyginantis žvilgsnis - nors miestelis siejosi su ne pačiais maloniausiais atsiminimais, eliksyrininkui grįžti buvo visai malonu. Atėjus į reikalingą gatvę, auksinės akys ėmė smalsiai tyrinėti tuštumą tarp dviejų Godriko gatvės namų. Fasiras nepasistengė kur nors kitur perdėti devintojo numeriuko - skylė žiojėjo tarp septinto ir vienuolikto namų, aiškus trūkumas. Visgi negalėjai nuginčyti, jog namas buvo paslėptas meistriškai. Apie šitą gudrybę buvo užsiminta viename iš poros laiškų, kuriuos Fasiras atsiuntė Sorenui, kad informuotų jį dėl ministerijos atgavimo - eliksyrininkas specialiai tai nutylėjo, kad Sabrina susipažintų su galinga slepiamąja magija.
   Priėjęs prie šaligatvio krašto vampyras, kur jau numanė esant kiemą, palietė orą. Šis mažumėlę suraibuliavo lyg veidrodis iš ,,Matricos" filmo, bet tik tiek iliuzija ir nebuvo tobula - Magijos ministro svečiams vartai atsivėrė ir juodabarzdis stumtelėjo Sabriną, kad ši nedelstų spoksodama. Nors paspoksoti, pasirodo, visai buvo kur - negi Fasiras nuo sukimosi virtuvėje hobio persimetė ant sodininkystės?
   Soreno veide pasirodė liūdnoka šypsenėlė.
   Pasibeldus už durų laukti nereikėjo. Tarpduryje stypsojo Fasiras ir... Davina Murrell? Paskutinįsyk ją matė tada, kai Hogvartse vedė pamoką apie haliucinatus, jei tik gerai atsiminė. O gal tai tebuvo žaidimas?..
   - Sveiki, - šyptelėjo barzdočius. - Netrukdom? - paklausė, dėl visa ko iškart išsitraukdamas iš kerais praplėsto eliksyrininko krepšio visas tas čionai atitemptas knygas apie prakeiksmus.

[Davina von Sjuard]

   Linksmai sukikeno po tokio Fasiro gesto. Šis ką tik patvirtino neseniai galvoje nuskambėjusius žodžius iš susitikimo su Matthew. Ji ne tik buvo laiminga su Fasiru, tačiau gyventi su jaunesniu von Sjuard buvo linksma, net jei šis kartais būdavo paniuręs ir pernelyg rimtas. Beje, išlikti tokiam šalia jos - retai kada pavykdavo.
   Sukryžiavo rankas ties krūtine žaismingai nusišypsodama. Galėjai pamanyti, kad jiedu - besipešantys vaikai.
   -Tai padariau dėl tavęs,-pasiuntusi oro bučinį priešais sėdinčiam vaikinui gūžtelėjo pečiais nekaltai suklapsėdama savo ilgomis, juodomis blakstienomis. Angeliškas veidelis, skaisčios akelės. Ir pats šėtonas būtų išsilydęs.
   Linktelėjo kiek surimtėdama. Dailių bruožų veide kuriam laikui nustojo žaisti šypsena. Apie namus ėmė svajoti taip seniai, jog dorai nė neprisiminė, kada ilgesys susirangė krūtinėje. Visgi vylėsi, jog į Ispaniją jie sugrįš ne dėl ministerijos reikalų ar pagalbos, o tam, kad aplankytų visus ten likusius ir ji galėtų sėsti į balną ir nieko nelaukdama, leisdama vėjui taršyti plaukus, vejama laisvės jausmo pasileistų laukais.
   Tai, kad taip ilgai žvelgė į lėkštėje šiltai gulinčius lietinius, suprato ne iškart. Krūptelėti privertęs beldimas tik dar labiau į šoną nuvijo bet kokį apetitą. Lygiai taip pat žvilgtelėjusi į pusvampyrį, mat, svečių nelaukė, o niekas nežinodamas, kur tiksliai yra ministro namas, įsiveržti negalėjo, nusekė paskui Fasirą. Kiek rauktelėjusi antakius kantriai laukė pasirodančių (ne)kviestų ir (ne)lauktų svečių.
   Rausvos lūpos kiek prasivėrė iš nuostabos, tačiau tuoj pat suformavo tiesią liniją. Priekaištingai žvilgtelėjo į Fasirą, o tuomet į Soreną, buvusį profesorių, ir, jei neklydo, vaikino tetą, gerokai jaunesnę už sūnėną. Tokia jau ta šiuolaikinė visuomenė.
   -Sveiki,-plačiai nusišypsojo. Skaisčiai melsvos akys išdavikiškai demonstravo sutrikimą,-ne,-papurtė galvą plačiau atverdama duris.
   -Visuomet esat laukiami,-šyptelėjo,-užeikit,-dar kartą žvilgtelėjo į vaikiną, tik šįsyk kiek švelniau. Buvo laiminga, jog šis pagaliau ėmė sutarti su savo šeima.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras luktelėjo Davinos, kadangi pamatė ir ją stojantis, nors kažkodėl nelabai norėjo, kad ji būtų šalia jo prie durų, kol dar neaišku, kas ir kokiais tikslais atėjo. Tiesa, jei būtų atėjęs kažkas pavojingas, elfas jau būtų iškėlęs aliarmą ar net išskraidinęs juos kur nors į Madridą.
   Von Sjuardas atrakino duris ir jas atvėręs žengtelėjo taip, kad būtų kiek pirmesnis Davinos - na, dėl visa ko, dėl visa ko. Antakiai šiek tiek kilstelėjo dėl nustebimo, dabar pusvampyris atsiminė, kad nei tėvui, nei tetulei nieko neminėjo, gal tik kokiomis užuominėlėmis, apie iš Ispanijos parsivežtą galimą savo gyvenimo gėlę. Atsispyręs pagundai atsilaisvinti marškinių apykaklę jaunuolis jau ketino pasveikinti ir įleisti svečius vidun, tačiau šitai padarė už jį pirmesnė Davina.
   - Sveiki, - linktelėjo ir Fasas, plačiai praverdamas duris. Vidun įsiveržė vasariško oro gūsis. - Davina, tai mano tėtis Sorenas ir... teta, Sabrina, - pjaunamas keistumo ir nejaukumo jausmo, mat ir tai, ką jis darė, jam buvo neįprasta, ir tie giminystės ryšius nusakantys žodžiai buvo nelimpantys prie liežuvio; neįprasti kaip savana baltajam lokiui.
   Per sekundėlę tarp dviejų sakinių Fasiras karštligiškai svarstė, kaip visgi turėtų kreiptis į svečius, ypač - į Soreną. Visomis jėgomis priešinosi įpročiui, susiformavusiam jo mintyse eliksyrininką vadinti tik vardu, kadangi buvo atsisakęs jį laikyti savo tėvu. Tik šiuo atveju tai skambėtų ne itin gerai.
   - Tėti, Sabrina, tai - mano mergina Davina, - išsitiesęs, mažumėlę įsitempęs pristatė juodaplaukis.
   Galbūt tai daryti reikėjo ne per slenkstį, tačiau kuo anksčiau supažindinimo problema bus išspręsta, tuo greičiau visi tai užmirš ir bus galima pereiti prie kitų reikalų.
    „Įdomu, kaip į tai reaguotų mama“, - nudiegė mirusiosios sūnui žvilgtelint į mėlynakę vilkolakę. Visgi jo vaizduotėje Natalie su Davina draugiškai aptarinėjo įdomesnius sužeidimus. Davina ketino pradėti hilerės karjerą, hilerė buvo ir Fasiro motina. Keista buvo apie tai galvoti.
   - Galit prisėsti, mes pietavom, pasiūlyčiau prisijungti, bet... - nutęsė Fasiras, žinodamas, kad čia tik jis, pusvampyris, tegali mėgautis žmonišku maistu.

[Sabrina von Sjuard]

   Jaunosios von Sjuard žandikaulis atvėpo iki pat žemės. Ko jau ko, bet kad jos sūnėnas pasitiks juos su mergina, nesitikėjo. Šitai Sabriną pribloškė taip stipriai, jog net durims atsipalojus iki galo, nepasijudino iš vietos. Stovėjo it įbesta, užsispyrusi, kaip ožka, ir tik Marso sakalo nagai, kiek stipriau susmigę į drabužius, švelniai užkabinę odą privertė žengti į vidų.
   Ne tik namo aplinka buvo tvarkinga, bet ir vidus. Net didžiausias pedantas nebūtų galėjęs prisikabinti prie kokios nors dulkelės ar ne ten padėto daikto. Bent jau buvo aišku kieno dėka visa tai buvo, arba bent jau dėl ko. Vaizduotė akimirksniu nupiešė paveikslą - su šluotele po namus lakstantį Fasirą ir jį stebinčią šviesiaplaukę, o šiam netinkamai nuvalius paviršių - uždrožiančią per galvą.
   Reikėjo pakankamai stipriai prisikąsti lūpą, jog neimtų juoktis. Net jei tai buvo neįmanoma, o tai turbūt tokį paveikslą darė tik dar labiau juokingą, neabejojo, kad šitai prisimins visą laiką.
   -Mm...-sutrikusi ir taipogi pasimetusi, kaip visi stovintys šalimais žvilgtelėjo į Soreną, tarsi prašydama padėti, jis, regis, vienintelis nebuvo taip sutrikęs. Ar jis žinojo? Vargu...
   -Malonu,-galiausiai pratarė nužvelgdama Daviną. Ne, ji nė iš tolo nepriminė tos, kurią nupiešė vaizduotė. Šviesiaplaukė šypsojosi begalo maloniai, atrodė miela ir maloni. Ar būtent tai jos sūnėną ir sužavėjo?
   Buvęs politikas pirmą kartą jiems susitikus sėdėjo tokioje duobėje, jog net ir norėdamas sunkiai į ją įkristum, o štai ji... Spinduliavo gerumu ir šiluma.
   Per daug pasinėrusi į savo apmąstymus neiškart pastebėjo, kad Sorenas stabtelėjo kamabryje, tad iš visų jėgų trenkėsi šiam į nugarą.
   -Ai...-sumurmėjo piktai dėbtelėdama į brolį, tarsi šis būtų kaltas dėl tokios nelaimės. Nors, tiesa sakant, iš dalies ir buvo, juk galėjo perspėti, kad ketina sustoti vidury kambario.