0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #270 Prieš 3 metus »
   Raidė keitė raidę, žodis žodį, puslapis puslapį. Vienaženklis skaičius neregimai greitai tapo dviženkliu, artėjančiu apvalaus šimto link. Nė nemirktelėjusi būtų be didelio vargo atpasakojusi knygos turinį, o štai kiek valandų... Na, čia jau reikėjo atitraukti žvilgsnį nuo raidėmis išmarginto puslapio ir žvilgtelėti į sidabrinį, dailų riešinį laikrodį, besiilsintį ant šalia lovos esančios spintelės.
   Mintims nutrūkus kilstelėjo galvą nužvelgdama savo naująjį kambarį. Jis anaiptol nepriminė jos tikrojo, likusio dvare. Šis buvo kur mažesnis, paprastutis ir... Keistai jaukus bei traukiantis dėmesį. Regis, Fasiras per daug dėmesio savo namams neskyrė. Tai rodė ir už lango besidriekiantis vaizdas. Apleisti ir sugriuvę statiniai. Priešingai nei dvare, kur viskas buvo puoselėjama, kur Klara ištisas valandas praleido prie interjiero. Turbūt ministro namas jaunąją isapnę tuo ir traukė. Savo paprastumu ir kuklumu. Kiek neįprasta merginai, užaugusiai tokioje prabangoje.
   Tingiai nusižiovavo trumpam žvilgtelėdama į langą. Begalė mažų lašelių leidosi lygiu, tamsos pavergtu stiklo paviršiumi. Lietus įsismarkavo. Oras lauke nemaloniai atvėso, įsibraudamas į kambario vidų. Persibraukusi ranka per ilgus, kiek nepaklusniai ant veido užkritusius plaukus išslydo iš šiltų patalų. Kūnas akimirksniu pašiurpo. Oda juto kiekvieną šalto vėjo prisilietimą. Nedideliais, tačiau skubiais žingsniais prisiartino prie lango ir atsargiai šį užvėrė. Tarsi niršdamas dėl tokio merginos veiksmo, šiaurys tik dar labiau privertė pašiurpti odą. Ak, per šiuos metus spėjo atprasti nuo angliško klimato. Kūnui reikėjo saulės ir šilumos.
   Staigiai ir vėl susirangius po patalais žvilgsnis susirado sakinį, kurio pabaigė skaityti, tačiau turbūt žaviajai lankininkei likimas neketino leisti užbaigti skaityti bent jau pradėjo skyrio. Čia pat prisistatė ponas Miegas, o visai netrukus pasigirdo žingsniai. Net nei tektų iš milijono žingsnių atskirti tuos, kuriuos sukeldavo pusvampyris, be jokio vargo Davina būtų atpažinusi ir nedvejodama šyptelėjusi.
   -Prašom,-tyliai nusijuokusi lėtai užvertė knygą. Kietas, dailus viršelis ilsėjosi po vėsiu šviesiaplaukės delnu. Oda vis dar tebebuvo pašiurpusi, tačiau nebe taip.
   Akys lėtai, tačiau keistai žibėdamos atsitraukė nuo knygos įsmigdamos į duris, už kurių stovėjo ne kas kitas, o juodaplaukis von Sjuardas.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #271 Prieš 3 metus »
   Ilgai stypsoti už durų neprisireikė - net nepasukus atgal į laiptinę von Sjuardui buvo leista užeiti. Pakankamai tyliai, nors Fasiras nebuvo tikras, kad Miona, bemieganti gretimame kambaryje, to nebūtų išgirdusi. Gal reikėjo Baubui liepti įrengti Davinos kambarį trečiam aukšte?.. Arba apskritai paprašyti praplėsti jo kambarį? „Ne, jai reikia privatumo, o dar žinant naktinius besibrazdinimus prie knygų ar kokios magijos...
   Jis patylom atvėrė duris ir užėjo. Mažumėlę nustebo, užtikęs ją lovoj skaitančią kažkokią nutrintą knygą, kurios galbūt ir pats nebuvo skaitęs. Gerai elfas padarė, kad bent kelias knygas iš nedidelės jo bibliotekos atitempė čionai. Nors Fasiro knygų kolekcija anaiptol neprilygo Murrell'ų dvaro lobynui, visgi von Sjuardas turėjo šį bei tą, ko Viljamo šeima neturėjo. Galbūt kažkas ir patraukė auroro įdukros akį.
   Auksaakis kurį laiką pastovėjo lyg dėliodamasis mintis, o tuomet atsisėdo ant Davinos lovos krašto. Pro jos langą atsivėrė vaizdas į klaikiai apleistą kvidičo aikštę. Žiūrėdamas į tą vaizdelį pusvampyris pasijuto lyg žiūrėtų į veidrodį, tik ten regėtų ne dabartinį, o praeities save. Tas siaubingai apžėlęs jo sodas ir apgriuvę ūkiniai pastatai neblogai atspindėjo jo psichologinį būvį, į kurį jis smigo po šeimos mirčių, ir kuris pūdė jį dešimtį metų. Ką gi, dabar viskas bus šiek tiek kitaip. Dabar jis jautėsi pagijęs, nors vis dar neramiai laukė pirmojo mėginimo užmigti senuosiuose namuose.
   - Matau, kad Baubas pasistengė įrengti tau kambarį, - vyptelėjo jis, nors kambarys atrodė paprastai. Anei televizoriaus, anei balkono. - Atleisk, kad namo aplinka atrodo taip klaikiai, - mažumėlę patylėjęs pasakė jis, bet visgi bent jau kol kas nepaaiškino to priežasčių.
   Galėjo atrasti visai padorią priežastį - jo čia nebuvo netgi pusę metų, o Miona atsikraustė tik prieš mažiau kaip mėnesį laiko. Tačiau meluoti merginai, kuri jį ir ištraukė iš tos tamsos ir melo, visai nesinorėjo. Nelabai norėjosi ir kalbėti apie tą liūną, kuriame tiek laiko murkdėsi, nors jaunuolis suprato, kad apie tai kalbėti dar reikės. Galimai su tėvu, galimai su teta, galimai su seneliu. Kada nors apie tai paklaus ir Davina.
   - Ką skaitai? Nejaugi dar nesuėmė nuovargis? - blausiai vypteldamas paklausė jis.
   Gal ji nemiega, nes negali pakelti tokio siaubingai užžėlusio sodo vaizdo?

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #272 Prieš 3 metus »
   Durys be jokio garso atsivėrė. Net vilkiškai klausai ką nors išgirsti buvo neįmanoma. Regis, namų elfas krupščiai pasirūpino ne tik pačiais kambariais, tačiau ir durimis. Deramai ir atsakingai.
   Žvilgsnis akimirksniu susirado auksines, dirbtinos kambario šviesos nutviekstas gintaro spalvos akis. Tiesa sakant, matyti pusvampyrį, bestovintį tarpduryje merginos kambario, vilkint tik chalatą, buvo keista. Linksmai keista.
   Nesusivaldžiusi dvidešimt antrus metus skaičiuojanti mergina nežymiai šyptelėjo. Ko verta būtų tokia nuotrauka?
   Stebėdama vis dar prie durų bestypsantį vaikiną, Davina kiek kryptelėjo galvą. Plaukai lengvai nuslydo apnuogintais, gležnais pečiais paslėpdami šiuos. Fasiras, regis, apie kažką mąstė ir mergina kantriai laukė. Net šiam įsitaisius šalimais, ant lovos krašto nepratarė nė žodžio. Akylai stebėjo bandydama suprasti, kaip jaunasis von Sjuardas jaučiasi. Po ilgo laiko jis pagaliau buvo namuose. Pastate, kurį apleido norėdamas pasveikti ir atsigauti, o štai dabar ir vėl buvo čia, tik jau nebe vienas, tačiau net ir dvare, kur, rodos, nebuvo jokios pažįstamos vietos, juodaplaukį aplankė košmarai. Ji nuoširdžiai vylėsi, kad šiąnakt Fasirui neteks visko išgyventi iš naujo.
   -Čia jauku,-linktelėjo antgamtikui nutraukus mintis,-be to... Man čia patinka,-šyptelėjo atviraudama. Kad ir koks vaizdas buvo už lango, kad ir kaip stipriai lijo, tai nesvarbu. Namo vidus traukė jaunąją ispanę, o svarbiausia, kad čia buvo saugu ir ramu. To užteko.
   -Viskas gerai, galbūt kada nors galėsim visi drauge sutvarkyti,-delnas nuo kieto knygos viršelio nuslydo prie kiek toliau sėdinčio vaikino. Vėsi ranka prisilietė prie tokios pat vėsios ministro. Davina nusišypsojo. Labiau už viską troško, kad antgamtikas mažiausiai rūpintosi dėl to, kaip jaučiasi ji.
   -Tigras. Keršto ir išlikimo istorija,-skaisčiai mėlynos akys nuslydo nutrintu, kiek apiplyšusiu, tačiau akį traukiančiu viršeliu. Galiausiai suvokusi, kad šiandien užteks, padėjo knygą ant spintelės, šalia laikrodžio.
   -Šiek tiek,-gūžtelėjo pečiais nužvelgdama vaikiną. Kaip pusvampyriui jam reikėjo kur kas mažiau poilsio nei jai, vilkei, tačiau šis šįvakar mažumėlę irgi atrodė pavargęs.
   -Kaip jautiesi tu?-balsas ir žvilgsnis buvo susirūpinę, tačiau dailių bruožų veidą puošė nežymi, kiek pavargusi šypsena.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #273 Prieš 3 metus »
   Mąstydamas Fasiras kurį laiką žvelgė į grindis, mat akių kontaktas su Davina jį kartkartėm vis dar mažumėlę trikdė. Aišku, jam persiduodavo jos vidinė ramybė ir šiluma, bet tai taip pat išvaikydavo mintis, o dabar jis užsibūti čia neketino. Ilsėtis jai netrukdys, tik įsitikins, kad viskas gerai.
   - Džiaugiuosi, - linktelėjo Fasiras, kiek labiau nuramintas minties, jog ji čia jaučiasi gerai, nors žinojo, kad Davina galėtų nepasakyti teisybės iki galo, kad jam būtų ramiau.
   O gal ji tik mokėjo įtikinti save, jog viskas su šiais namais buvo gerai? Ką gi, jis pasirūpins, kad jie jai būtų dar jaukesni. Galbūt tokiu atveju netgi padidės tikimybė, jog ji čia liks su visam...
   Pusvampyris spustelėjo savam delne vilkolakės pirštus, kilstelėjęs pabučiavo jos ranką.
   - Turbūt nesu skaitęs jos pats, - neužtikrintai pakomentavo. - Apie ką ji?
   Knyga buvo pagarbiai padėta į šalį, dabar visas dėmesys akivaizdžiai buvo skiriamas jam. Iš šitos minties Fasas ironiškai vyptelėjo, įsižvelgdamas į šviesiaplaukės veidą.
   - Irgi šiek tiek pavargęs, - tarstelėjo anglakalbis. - Ir vis dar šokiruotas, - priekaištingai nužvelgė ją.
   Vis dar nebuvo iki galo susitaikęs su mintim, kad ji atsekė jį iš Ispanijos ir apgavo tiek savo šeimą, tiek jį, Fasirą von Sjuardą. Kaip jis nepagalvojo šito patikrinti? Įdomu, kaip ir jos tėvai paaiškins tarnams, kur dingo šita pora. Nepasakys gi, kad pabėgo atostogauti į pajūrį.
   - Žinai, mes turėsim sugalvot, kaip nusiųsti tavo tėvams žinią, jog abu esam sveiki, - atsikrenkštęs priminė jis, jausdamasis ne tik šiaip už ją atsakingas, bet ir atsakingas prieš jos tėvus.
   Visgi židiniu naudotis jie dabar negalėjo jokiu būdu, nes užimta ministerija laisvai galėjo tai kontroliuoti ir sekti. Pelėdos buvo dar rizikingiau - pasigauti kokią vieną ir perskaityti laišką ar išklausyti Žvieglį būtų juokų darbas... Gynėjas, šuoliuojantis visas švytintis žvėriokas, nešantis balso žinutę jos laukiančiam žmogui? Ministras nebuvo užtikrintas, kad Gynėjo kelionės niekas negalėtų sutrikdyti arba pakeisti žinutės į kitokią, naudingesnę tam, kuris to imtųsi. Statyti Viljamo Murrell'o į pavojų Fasiras negalėjo tiek kaip ištikimo pavaldinio, tiek kaip jam tiek gero padariusio žmogaus, tačiau svarbiausias buvo faktas, jog jis buvo Davinos tėvas. Net jei jo svarba juodaplaukiui anaiptol nebuvo tokia kaip jaunosios ispanės, jis suprato, kaip pasijaustų Davina, jei šiam iškiltų didelis pavojus.
   - Bet turbūt tuo pasirūpinsim ryt, pailsėk, - sumurmėjo jis stodamasis.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #274 Prieš 3 metus »
   Ji plačiai, kiek praverdama rausvas lūpas šyptelėjo žvilgsniu sekdama Fasiro veiksmus. Paprastas gestas, o privertė taip nusišypsoti ispanę. Tiesa sakant, didelių pastangų, jog ši imtų šypsotis ta šypsena, kuri buvo skirta tik jam, šalia sėdinčiam vaikinui, per daug nereikėjo. Davinai užtekdavo minties, žinojimo, kad jis saugus ir yra šalia.
   Pagarbus ir atsargus elgesys su ja kiekvieną kartą iššaukdavo kerinčiai mielą šypseną. Juodų plaukų savininkas tą dieną parke buvo pasiryžęs pamiršti ją, išbraukti iš savo atminties, jei tik ji to būtų norėjusi. Ką gi, viskas susiklostė kiek kitaip.
   -Knygoje pasakojama apie nykstančios Amūrų tigrų rūšies atstovą, sudraskiusį daugybę žmonių. Keli medžiotojai stingdančiame šaltyje leidžiasi jo medžioti. "Tai įspūdingas, kraują stingdantis pasakojimas apie tai, ką reiškia persekioti didžiąją katę. Ir būti jos persekiojamam.",-užbaigdama citata iš knygos aprašymo tyliai iškvėpė šiltą, odą sukutenusį orą. Įsitraukusi į knygos veiksmą ir nuotykius prarado laiko nuovoką, tačiau sprendžiant iš to, jog už lango nesimatė pirmųjų saulės spindulių, buvo aišku viena, šįkart iki ryto nenaktinėjo. O galbūt tamsūs lietaus debesys neleido prašvisti?
   -Atleisk...-šypsena dingo, akyse šmėžtelėjo kaltė ir liūdesys. Susigūžusi ir kaltai nuleidusi galvą it baramas šunelis kurį laiką mąstė apie savo poelgį. Pasielgė kvailai, neatsakingai, neapgalvotai, nors dėl pastarojo būtų galima ginčytis, ji be jokio vargo apgavo ne tik savo tėvus, tačiau ir ištisus metus politikoje besimaudantį Fasirą. Ir vis tiek ji ir vėl jautėsi, kaip maža mergaitė barama už tai, kad netyčia (šiuo atveju tyčia) sudaužė vazą.
   Prakalbus apie tėvus Davina kiek drąsiau kilstelėjo galvą, tačiau žvilgsnis tebebuvo įsmeigtas į baltus patalus.
   -Mano apyrankė,-pradėjo kiek liūdnoku, vis dar kaltės slegiamu balsu,-ją mano motina užkerėjo senu ir galingu burtu, susekti jo neįmanoma...
   Žinoma, apie tai, jog vis gi burtą susekti įmanoma, neužsiminė. Dvaras buvo puikiai saugomas burtų, todėl galimybė, kad kas nors nutiks ten likusiems, buvo labai maža, o ji... Ji laiką leido pusvampyrio namuose, saugomuose kruopšiai ir tobulai atlikto elfo burto, todėl ir čia buvo saugi. Taigi, kol abi dalys buvo saugios, galėjo ramiai ilsėtis.
    -Apyrankė, kaip ir turėjo, atiteko man, o pakabukas, skirtas mano tėčiui...-trumpam nutilo jausdama, kaip keista apie tai kalbėti su kuo nors kitu nei su įtėviais,-jį pasiėmė Vilas po tikrųjų mano tėvų mirties. Jie susieti, todėl, jei man kas nors nutiktų... Tėtis žinotų,-skaisčiai mėlynos akys nuslydo sidabrine apyranke, maloniai slegiančia ranką. Nieko neišskirtinė, paprastutė apyrankė su mažučiu vilko pakabuku, o reiškianti tiek daug.
   Giliai įkvėpė kilstelėdama galvą. Akimirką buvo skaudu stebėti, kaip vaikinas stojasi ketindamas išeiti.
   -Pasilik...-tyliai, tačiau gana užtikrintai paprašė. Ir nors vylėsi, kad tamsiaplaukis sutiks, buvo pasiryžusi priimti bet kokį atsakymą. Atsakymą, jog jai reikia pailsėti, atsigauti, pabūti vienai ir...
   Ji kantriai laukė. Stebėjo jai nugarą atsukusį anglą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #275 Prieš 3 metus »
   Fasiras aiškiai regėjo gal kiek suglumusios Davinos šypseną, gal tokiuose gestuose ir pasireikšdavo von sjuardiškas jo auklėjimas, galbūt taip pilnai ir nepasivijęs dvidešimt pirmo amžiaus. Gal šitame amžiuje jam net ir nebuvo vieta - jis turėjo gimti prieš kokis keturis šimtus metų - tuomet nesijaustų per daug nutolęs tiek nuo kitų savo giminaičių ir turėjęs gal kiek daugiau šansų užaugti kitaip, tiek ir nesikankintų dėl naujoviško dabartinio gyvenimo.
   Tik prieš keturis šimtus metų ir Davinos jis nebūtų sutikęs. Dabar ir nebemainytų savo galimos ateities į galimą praeitį. Menka to vertė. Tik kažin, kaip dėl savo amžiaus galėtų jaustis Sorenas? Vienišas ir nesuprastas? Sarkastiškai besijuokiantis iš neprotingų gyvųjų? O gal jau pavargęs ir juoktis, todėl įpratęs žvelgti absurdui į akis?
   - Galėsi papasakoti visą, kai perskaitysi, - vyptelėjo Fasiras. Šitokiu būdu galės visą vakarą palaimingai tylėti ir klausytis jaunosios Murrell balso.
   - Ei, nesinervink, viskas gerai, tik pajuokavau, - sunerimęs pradėjo raminti merginą pusvampyris.
   Tuo priekaištu anaiptol nenorėjo iššaukti blogesnės atmosferos ar sugadinti savo viešniai nuotaikos. Matyt, vis dar nemokėjo apskaičiuoti savo šiurkštumo ir jėgos - dabar jautėsi kaip jaunas šuo, nesuprantantis, kaip stipriai kandant jau skauda, o kaip yra tinkama žaidimui. Iš dalies tai galėjo būti jam atleistina - visgi jis tik neseniai susipažino su žmogum, su kuriuo jo nesietų pavaldinio-boso ar draugo-draugo ryšiai. Anksčiau turbūt net nesusimąstydavo, kad atidžiau pasverti savo žodžius dera ne vien spaudos konferencijose.
   - Ar gali per šią apyrankę perduoti Viljamui žinią? - paklausė jis, kiek susidomėjęs. Į šio papuošalo istoriją nebesigilino, kadangi numanė tai esant skausminga Davinai. - Jie dėl tavęs turbūt eina iš proto, turėtumėm juos nuraminti kaip galima greičiau, - pridūrė, stengdamasis, kad balsas skambėtų neutraliai, o ne kaltinančiai. Nežinia, ar pavyko, nes jau ir jo žodžiai buvo pakankamai iškalbūs.
   Aišku, prieš minutėlę jis pats pasakė, kad tuo pasirūpinti bus galima rytoj, tačiau pats jis aiškiai suprato, kokia kankinanti galėtų būti klaikios nežinios naktis, kol visa trijulė ramiai nakvotų Godriko Dauboje.
   Atsisuko į Daviną, gavęs tokį netikėtą prašymą (o gal ir visai tikėtą, tai, regis, nebuvo pirmas kartas, kai jie per naktį sėdėjo kartu, atsimenant tą vieną pilnatį). Sekundėlę patylėjo, mąstydamas pasipriešinti tokiai minčiai. Bet... Galbūt taip būtų lengviau ištverti savąją, nevilkolakišką ir netikrą pilnatį?
   - Ką gi, - atsikvėpė jis, nors kai kas ir neregėtai norėjo, kad jis šokinėtų iš džiaugsmo ir vaikišku krykštimu prisikviestų Mioną iš gretimo kambario. - Jei tik tikrai to nori, - tarstelėjo, dar neskubėdamas klestelėti atgal ant lovos krašto.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Fasiras von Sjuardas »

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #276 Prieš 3 metus »
   Kiek pakreipusi galvą kelias akimirkas stebėjo, regis, apmąstymuoae beskiandintį juodų plaukų savininką. Vos matomai pravėrė rausvas lūpas, tačiau sudvejojo. Smalsumas tyliai, įkyriai šnabždėjo, gundė išsiaiškinti. Vis gi nusprendusi, kad neverta trukdyti, mat, Fasiras, kaip ir ji, nieko svarbaus nenutylėdavo vienas nuo kito. Abu supratingai ir kantriai laukdavo, kai vienas iš jų kapstydavosi prisiminimuose ar minčių jūroje. Suformavusi nežymų šypsnį patogiau įsirangė į minkštus patalus. Akys nenumaldomai ėmė merktis. Nuovargis pagaliau paėmė viršų.
   -Žinoma,-linktelėjo stengdamasi neleisti akių vokams paslėpti prieblandoje skendinčio kambario nutviekstų skaisčiai mėlynų akių.
   Kad ir kaip vaikinas stengėsi nuraminti žiaviąją lankininkę, ji puikiai suprato, kaip turėjo jaustis jos tėvai, dukrai slapčia dingus iš namų. Dukrai, kurią jie taip stengėsi apsaugoti. Ir viskas tik dėl to, kad šioji norėjo apsaugoti tą, kuriam dabar apsaugos reikėjo labiausiai.
   Kaltė, atsispindinti melsvose akyse, susimaišė su nusivylimu. Ji ne tik nuvylė Viljamą su Klarą, Fasirą, tačiau nuvylė ir pati save. Trumpam užsimerkusi linktelėjo. Kad ir kaip jautėsi, nenorėjo, kad tai pastebėtų pusvampyris. Šis ir taip nerimavo dėl jos.
   -Ne, tačiau, jie žino, kad man viskas gerai,-patikinusi, kad per daug nereikia nerimauti, nežymiai šyptelėjo,-jiems taip pat,-dar kartą pabandžiusi nuraminti ministrą, kilstelėjo galvą.
   -Man derėjo pasilikti dvare... Tik... Norėjau...-balsas užlūžo. Nesvarbu, kokią priežastį ji pasakys, nesvarbu dėl ko taip pasielgė, tai nepateisino jos veiksmų. Ką gi, dabar teks iškęsti pasekmes.
   Ji susigūžė, eilinį kartą, skruostai įgavo kiek ryškesnį rausvą atspalvį. Lėtai nuleido galvą.
   -Atleisk... Tu pavargęs... Turėtum pailsėti...-suvokusi, kad turbūt pusvampyrį vertė per prievartą pasilikti, negana to, šis vis dar kaltino ją dėl jos kiek nutrūtgalviško poelgio, tyliai pratarė. Ranka, kurią dar visai neseniai vėsino auksaakio lūpos, perbraukė per plaukus. Šie lengvai krisdami paslėpė merginos veidą. Užstojo nuo tirinačių auksinių akių ir pirmą kartą Davina nuoširdžiai dėl to džiūgavo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #277 Prieš 3 metus »
   - Tokiu atveju nebėra ko nerimauti. Baubas saugo namus, rytoj ir pats pamėginsiu sukurti papildomų gynybinių užtvarų, - pusiau jai, pusiau jau sau garsiai mąstė von Sjuardas.
   Bemąstydamas apie Baubą jis atsiminė įvykius, nuo kurių praėję buvo jau turbūt šešeri metai. Nusipirko namą, atrado jame elfą, pervardino jį, sugalvojo patikrinti, ar tik nebus jis užkeiktas... Visa tai dabar atrodė kaip prastas pokštas. Lengvai jie čia prasisuko, kažkas sugalvojo labai jau kvailai pajuokauti.
   Dabar juodaplaukiui buvo velniškai apmaudu, kad savo šneka jis iššaukė tokią Davinos reakciją ir ji vėl dėl to graužėsi. Turėjo pripažinti, kad tai buvo grifiškas poelgis, tikrai ne varniškas, bet gal būtent todėl ir vertas pasididžiavimo ir susižavėjimo.
   - Bet parkeliavome saugiai, todėl nebeturim dėl ko jaudintis, - toliau mėgino raminti merginą jis. - Aš džiaugiuosi, kad nereikės pusmetį būti čia be tavęs, tik bėda, kad tu čia irgi užstrigsi, - atsiduso jis.
   Ji juk kiekvieną dieną jodinėjo ir dirbo su žirgais, niūrus namas Godriko Dauboje nė iš tolo neprilygo milžiniškam dvarui su visa gigantiška teritorija ir nenusakomu laisvės jausmu. Dabar negalėjai žinoti, ar nebūsi nukirstas kerais vos iškėlęs koją ant šaligatvio. Netgi dvejotina, ar Fasas galės ją pavaišinti ledais iš bene geriausios Anglijoje ledainės, besančios Godriko Daubos centre - na, bent jau yra Baubas. Gaila vargšo, bet šalia namų apsaugos ir atsakomybės už visų jų gyvybes jis dar gaus išmokti gaminti ledus, padėti sutvarkyti jam anksčiau uždraustą puoselėti aplinką ir, ir...
   - Ne, - Fasiras vėl atsisėdo ant lovos krašto, sutrikęs dėl tokios Davinos reakcijos. - Labiau bijau, kad tu per mane nepailsėsi.
   Kad praskaidrėtų nuotaika, norėjosi papasakoti kokią linksmesnę istoriją, tik, deja, tokių dabar jaunuolis niekaip negalėjo atsiminti, o gal net ir neturėjo ko.
   - Ir dar ryt pagaminsim tą anglišką vaisių pyragą, - griebėsi paskutinio šiaudo - paerzino su akivaizdžia šypsena, atsimindamas, kaip teko ją versti suktis virtuvėje, kai į sanatoriją savavališkai išvijo ir Martą, ir kitą dvaro darbininkę, kurios vardą dabar atsimena tik Davinos autorė.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #278 Prieš 3 metus »
   Kaltė griaužė. Mažučius, tačiau aštrius ir gilius nagus leido vis giliau. Šie šakojosi ir sklido po visą kūną. Skaudėjo, tačiau skausmas pamažu nyko. Mintis, kad ji čia dėl Fasiro, gydė atsivėrusias, kaltės išgriaužtas žaizdas.
   Toks veiksmas buvo kvailas, keliantis pavojų tiek ministrui, tiek jai, tiek visiems, kurie supo abu jaunuolius. Ir vis gi... Giliai viduje ji nuoširdžiai džiūgavo, kad nepasiliko dvare.
   Įdomu, kaip būtų jautusis likusi viena, be jo, be tamsiaplaukio. Ar kasdienybė būtų buvusi tokia pati? Vargu. Žirgus ji dievino, jodinėjimą jais, skambinimą gitara, ilgus vakarus klausantis, kaip svetainę užlieja motinos ir Viljamo juokas. Prieblandoje skendinčias auksines akis. Viskas, kas liko dvare vienaip ar kitaip šviesiaplaukei būtų priminę jį. Fasirą von Sjuard'ą.
   Giliai įkvėpė linktelėdama. Kaltė niekur nedingo, tačiau nuovargis ir vaikino buvimas ramino, keistai migdė. Turbūt buvo per daug išsekusi, kad ir toliau leistųsi graužiama kaltės. O galbūt vis gi ji nebuvo tokia didelė?
   Jūros mėlynumo akims pastebėjus apmaudą gintarinėse, Davina akimirksniu kaip įmanydama pasistengė nustūmti blogas emocijas į šalį. Pusvampyris nebuvo kaltas dėl to, kaip ji jautėsi.
   -Man čia patinka, be to, galėsiu būti tikra, kad tau viskas gerai,-galiausiai plačiai nusišypsojo šįkart ji bandydama nuraminti auksaakį dėl jos buvimo čia.
   Pavojus it giltinė kvėpavo į nugarą, šiltą orą iškvėpdavo į jautrią kaklo odą, tad visos mintys apie keliavimą po Londoną ar kitas vietas, buvo akimirksniu nustumtos į šalį. Pusmetis ilgas laiko tarpas, tačiau jei visus ateinančius mėnesius teks praleisti čia, Godriko Daubos devintajame name kartu su Fasiru ir Miona, kad įsitikintų, jog abu saugūs, ji neprieštaraus.
   Nedidelio, tačiau jaukaus kambario paviršiumi nuaidėjo linksmas merginos juokas. Prisiminus, kaip buvo priversta padėti pusvampyriui suktis virtuvėje, plačiai nusišypsojo. Ne, virtuvė tikrai nebuvo ta vieta, kur jaunoji ispanė norėjo būti.
   -Jei nesapnuosiu košmaro apie pyragą, esu tikra, kad pailsėsiu, net jei tektų miegoti ant žemės,-šyptelėjo primindama naktį, kai jiedu užmigo per pilnatį. Grindys nebuvo minkščiausias paviršius ant kurio teko miegoti, tačiau teigti, kad tą naktį prastai miegojo, negalėjo.
   Mintims nukrypus prie poilsio, nė pati nepastebėjo, kaip akys ėmė merktis. Kiek mieguistai žvilgtelėjo į ant lovos krašto sėdintį vaikiną.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #279 Prieš 3 metus »
   - Gerai, - blausiai šyptelėjo Fasiras.
   Nepatiko jam toksai Davinos atsakymas, kad ji galės būti įsitikinus jo saugumu. Deja, ji galės matyti ir galimą jo suėmimą, galimą košmarų sugrįžimą ir šiaip jau bet ką, kas bus blogo nutikę jam ar su juo susiję. Ir ji tai giliai imtų į širdį - šitai pusvampyris jau žinojo. Gerai, jei tai tebus tamsūs sapnai - juos ne taip ir sunku nutraukti, ir jų jis vis tiek galiausiai ištrūksta, tik kas, jei Ministerijos puolėjai jį ras ir susems? Jie galėtų jį nudobti vietoje, o galbūt kartu ir jo šalininkus - taigi, ir draugus, ir mylimą merginą. Būtų geriau, jei ji sužinotų apie jo mirtį tik po laiko, jų ryšiui susilpnėjus. Fasas nenorėjo, kad ji liūdėtų dėl jo, nors gal tai būtų paglostę jo negyvą savimeilę. Gedėjimas juk... Beprasmiškas, hm? Jis sugaišo tam katastrofiškai daug laiko. Nors vis dar buvo sunku tat pripažinti.
   O dar blogesnis scenarijus - jei jie ją paimtų kaip įkaitę? Juk ir Raveną iš pradžių jie paėmė būtent tam tikslui, tik jau nebebuvo aišku, kur padėjo po to, nors liko aišku, kad jo brolis dvynys tikrai nebesišlaistė tarp gyvųjų. Naivu būtų to tikėtis. O jei tie žvėrys sužinotų apie Daviną Murrell - ir kankindami ją mėgintų išsiaiškinti, ar Fasui svarbiau principai ir valstybė, ar visgi jo paties laimė?
   Mėgindamas nustumti tokias niaurias vizijas pusvampyris išsitiesė šalia Davinos. Geras jausmas, kai gali vėlų vakarą po darbingos ir įtemptos dienos mažumėlę atsipalaiduoti horizontalioje padėtyje - tuo ir vertėjo dabar pasidžiaugti. Vis dar gyvi, vis dar sveiki, vis dar daugmaž saugūs.
   - Košmaras apie pyragą? Kur jau... - vyptelėjo von Sjuardas, bet matydamas, kad mergina mažumėlę pralinksmėjo, bet pasidarė mieguista, prikando liežuvį. - Tuomet labos, - tarstelėjo jis.
   Į spintelę ištiesė ranką, mėgindamas bežodžiais ir belazdeliais kerais prisišaukti kokią knygą, bet be praktikos šitai pavykti negalėjo. Trumpam dar atsistojęs iš lentynos išsitraukė dvi, regis, neskaitytas, ir nusinešė prie lovos. Nebuvo užtikrintas, kad užmigti pavyks greit, tad su nakties valandomis kovojo savo tradiciniais būdais, na, tradiciniais iki tol, kol atrado migdomuosius vaistus. Dabar kad ir kas nutiks, prie jų jau nebesilies.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #280 Prieš 3 metus »
   Jai pavyko. Atmosfera kambaryje pasikeitė. Ji ir vėl šypsojosi, o vaikinas nebesikrimto dėl ankstesnės jos reakcijos. Šypsodamasi lėtai, trumpam paslėpdama skaisčiai mėlynas akis, iškvėpė orą. Kambaryje įsikaraliavus vėsiam orui ir atvėsinus merginos odą, šilti gūsiai buvo tikra palaima.
   Kiek pakreipusi galvą stebėjo, kaip į lovą įsirango ministras. Nors šio pusė genų priklausė vampyrui, kitai pusei reikėjo poilsio, kaip ir šviesiaplaukei.
   Plačiai, žaismingai, tarsi turėdama geriausią planą pasaulyje žvilgtelėjo į Fasirą. Šypsnena nieko gero nežadėjo. Buvo per daug žaisminga. Ir nors teko kovoti su nuovargiu ir mieguistumu, Davina nusprendė laikytis plano.
    Dar truputis. Netrukus galės pailsėti ir išsimiegoti, tik prieš tai...
   Ji prisislinko kiek arčiau vos tik jaunasis von Sjuard'as pasiėmęs knygas sugrįžo į lovą. Ištiesė ranką. Pirštai įsimaišė į juodus, vešlius plaukus. Kelis kartus švelniai supureno šiuos. Jūros mėlynumo akys stebėjo auksines. Dailių bruožų veidą puošė plati šypsena. Galiausiai ėmėsi tolimesnių plano žingsnių. Sušiaušė juodus, tobulai atrodančius plaukus ir be didelio vargo suformavo gaidžiuko skiauterią. Nedidelę, bet neapsakomai žavingą.
   Nesusivaldžiusi garsiai nusijuokė. Nuoširdus ir be galo linksmas juokas ištrūko iš rausvų lūpų. Matyti tokį pusvampyrį buvo... Neįkainojamai linksma.
   Tebesišypsodama ta pačia šypsena ir vėl sutaršė plaukus palikdama šiuos kiek netvarkingai, bet bent jau nebe taip juokingai.
   Žinodama, kad Fasiras, net jei šitai jam ir patiko, neprisipažins, kaltai šyptelėjo pasilenkdama ir pakštelėdama vaikinui į lūpas.
   Sekančiu veiksmu turbūt nustebino ne tik juodaplaukį, tačiau ir pati save. Švelniai, nekalta šypsena ir nekaltomis mėlynomis akimis žvelgdama į pusvampyrį, ištraukė knygas ir padėjusi šias ant spintelės susirangė šalimais. It koks katinas reikalaudamas padėti telefoną ir skirti laiko jam. Tarsi sakydama: esi mano teritorijoje, vadinasi priklausai man.
   Patogiai padėjusi galvą Fasirui ant krūtinės įsmeigė žvilgsnį į sieną. Nors įprastai vaikino kūnas vėsindavo, dabar prie šio Davina glaudėsi, kaip prie radiatoriaus. Derėjo langą užsidaryti anksčiau...
   Akys pamažu ėmė merktis, kol galiausiai žaviosios lankininkės kvėpavimas sulėtėjo. Viską aplink apgobi maloni tamsa.
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #281 Prieš 3 metus »
   Fasiras net nepastebėjo šėtono, bežibinančio iš Davinos akių - ir čia buvo jo klaida ir bėda. Pastabumas ir budrumas visada privalomas, net jei galvoji, kad esi saugus ir mylimas. Kadangi mergina jam pasirodė besvyruojanti ant plonos ribos tarp realybės ir sapno, jis daugiau pokalbio nesitikėjo, nesitikėjo ir nieko kito. Akimis permetė pirmų pakliuvusių į rankas knygų viršelius, patogiai įsitaisė atgal į lovą, pasiruošęs štai šitaip praleisti naktį, nors galbūt ir galėtų be garso išsliūkinti iš kambario ir nesugirgždinęs nei durų, nei laiptų sugrįžti į savo kambarį. Galbūt ten šiaip būtų susiradęs sau veiklos, bet kol kas nei su (buvusiu) Aurorų Štabu, nei su Vagneriu, nei su kitu kuo nebuvo užmezgęs ryšių, neturėjo jokio rimto plano ir jokios naudingos informacijos. Laukimas ir pasiruošimas tolimesnei veiklai buvo vieninteliai jo dabartiniai planai.
   Na, ir dar pasimėgavimas vakaru su Davina.
   Nuo šitokio jos judesio iš pradžių pusvampyrio ranka automatiškai nervingai pakilo lyg mėginant gintis, Fasiras aiškiai kiek sutriko, o vėliau akyse beliko priekaištingumas - kaipgi kitaip galėtų žiūrėti?
   Ji padarė iš jo gaidį. Pagaidino čiuvelį tiesiogine ta žodžio prasme. Ir turbūt pirmąsyk prie jo plaukų prilindo ne jo sesuo. Gaila, šitam kambary nebuvo nei vieno veidrodžio, kad jis galėtų tai pamatyti.
   - Na, ir ką gi čia dirbi? - paklausė, beviltiškai sunkiai atsidusdamas.
   Be visa ko, jam dar buvo atimtos knygos. Todėl galima pakartoti amžinąją tiesą, kuria inteligentiški žmonės niekada gyvenime nesudvejos: meilė suėda protus jau savo pusryčiams. Von Sjuardas, šypsodamas, kai Davina to nebegalėjo matyti, ją apsikabino ir pakreipė galvą į tamsą už lango. Dvejojo, ar net pusvampyriškos akys šitokioj prieblandoj gebėtų įžvelgti raides, nežinojo, ar tokiu atveju ras kantrybės išbūti vilkolakės pagalve visą naktį. Juolab, kad net nebuvo gera pagalvė - miegoti ant jo galbūt prilygo miegui ant šaligatvio, kad ir sausą dieną. Kaip žinia, tokiomis sąlygomis išsimiegoti pakankamai sudėtinga.
   „Anksčiau ji nebuvo tokia įžūli“, - toptelėjo Godriko daubiečiui, bežiūrinčiam į miegantį, ramų merginos veidą. Prieš tai, kai pats buvo nuovargio užlenktas, jis dar spėjo sugalvoti ir apsvarstyti kelias teorijas, kas iš ispanės galėjo atimti jos romumą ir nuolankumą - beje, atsakymo rasti nebespėjo.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Miona Hera

  • Burtininkė
  • ****
  • 233
  • Lytis: Moteris
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #282 Prieš 3 metus »
Miona kiek anksčiau nei įprasta pravėrė savo kambario langą, įleisdama dar šiltą į vakarą bevirstančios dienos orą. Miegamajame nebuvo tvanku, elfas tuo pasirūpino. Bet Godriko Dauboj tai jau buvo paskutinis vakaras. Miona nejučiom spėjo prisirišti prieš Fasiro namo ir sodo, tad prieš persikraustant į Londone jau nuomojamą butą, kur pravėrus langą vargu, ar galėjai tikėtis gryno oro, mergina, kad ir kaip kvailai pačiai jai skambėjo, norėjo „atsikvėpuoti“ gaivos.
Žviltelėjo į ant palangės tupinčią ir į apylinkes žvelgiančią Kiarą - tarsi būtų vienintelė ir neginčijama šių vietų karalienė, tarsi visas medžioklės plotas priklausytų tik jai, nepaisant to, kad čia šeimininkavo ir Siklis. Kai šis pasirodydavo josios akiratyje, baltoji pelėda šiek tiek net pasipūsdavo. Bet kaip ten būdavo, kai niekas judviejų nestebėdavo, Miona nežinojo.
Kiara, taip ir neatsukusi galvos į savo šeimininkę, staiga atsispyrė nuo palangės ir nusklendė kažkur tarp medžių. Tuo tarpu Miona galiausiai užvėrė kambario duris ir nusileido laiptais žemyn.
Pravėrusi virtuvės duris, kyštelėjo galvą. Elfas plušo pjaustydamas agurkėlius, šalimais jo stovėjo ir kibirėlis su užmarinuotais vištienos sparneliais.
- Viskas tuojau bus paruošta, panele, - nuo Baubo pusės atsklido linksmas balselis taip ir nespėjus Mionai išsižioti.
- Puiku, - tarstelėjo trumpų plaukų savininkė ir tyliai pasišalino, akimis suradusi ir zefyrų maišelį.
Davinai su Fasiru elfas, jeigu šiedu patys nepasiteiraus, turėjo irgi tą pranešti, todėl, nesivargindama ieškoti porelės, paliko namą. Vis tik pirma į kvidičo aikštę nesuko. Padarydama lankstą, lėtai nužingsniavo pro saulės nuauksintą Davinos modeliuotą fontaną, nepamiršo prasukti ir pro Apči, kuris ją draugiškai apdovanojo silpnute vandens čiukšle - tarsi atsisveikindamas ir visai nesidrovėdamas pakštelėjo merginai į skruostą. Miona blausiai šyptelėjo ir delnu nusivalė vandens lašus. Ant josios juodos palandinukės tamsavo sušlapintas plotelis, tačiau šis turėjo greitai pradžiūti.
Tarp kelių medžių jau iš tolo pamatė balsvą dūmų stulpelį, kylantį aukštyn ir neblaškomą nė silpnučio vėjo. Vakaras pasitaikė ypač gražus ir maloniai šiltas.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #283 Prieš 3 metus »
   Fasiras įdėjo jau ištuštintą arbatos puodelį į kriauklę ir atsiduso. Už lango tvarkingam sodo pakrašty buvo akmenėliais apdėta laužavietė, kurioje šįvakar plaikstysis draugiška liepsna it jie ką nors švęstų. Pusvampyris  pakabino savo megztinį ant vienos kėdės atlošo virtuvėje.
   - Vištienos reikės nedaug, turbūt tik Davinai. Kai Miona nematys, iškepk sausainius, tešlą užminkiau, - sumurmėjo jaunuolis, pasitikęs savo namų elfą virtuvės tarpduryje.
   Privėręs duris išėjo į ūkinį pastatą beržinių pliauskų - nors jos nebuvo kaitrios, jos mažiausiai spragėjo, tad buvo tinkamos tiek židiniams, tiek laužams. Burbtelėjo Ugnies įžiebimo burtažodį, nukreipęs lazdelę į tvarkingai piramide sukrautas malkas. Aplink laužą Baubas jau buvo sutampęs kelis rąstigalius, skirtus atsisėsti. Ko gero, netrumpam laikui užteks vos vieno - priverstinių atostogų išėjęs ministras pernelyg gerai pažinojo Mioną Herą, kad manytų, jog pavyks ją perkalbėti. Juolab, kad norėjo jai parodyti savo pasitikėjimą ir daugiau šito sprendimo nekvestionuoti. Ką jis kvestionavo šiuo metu, sėdėdamas prieš neskubriai medieną bekramsnojančią grifišką stichiją, tai galimybes susisiekti su Miona ir nuraminti save, kad ji saugi. Londonas buvo toli, o pavojų - daug. Gal jis neturėtų sėdėti tolimame kaime, sodyboje, apsuptoje magijos, o imtis kažkokių rimtesnių veiksmų? Bet visgi norėjosi tikėti, kad kantrybė ir savo gyvybės patausojimas bus Anglijai naudingesni, negu principingas šuolis į galimo mūšio epicentrą.
   Išgirdęs Mionos žingsnius artyn, Fasiras atsigręžė tik po kurio laiko. Atsistojo, rankas susikišęs į kišenes žengtelėjo artyn merginos. Išspaudė nelinksmą šypsenėlę. Gal kiek dirbtinę, dėl ko tučtuojau ir jos jo veide neliko.
   - Na, pasiruošei kelionei? - paklausė jis. Buvo apmaudu, kad jis trumparegiškai neįsigijo jokių daiktų, kuriais per atstumą būtų galima perduoti labai trumpas ir aiškias žinutes. Aišku, jie brangūs, tačiau...
   - Turbūt jau atsibodau, bet vis tiek... - atsiduso jis. - Žinok, kad neprivalai ten vykti ir bet kuriuo momentu būsi laukiama čia, - pridūrė patylomis jis, mat klaikiai nenorėjo išleisti jos vienos į Londoną. Jau kelias savaites dėl šito jiedu karts nuo karto susiginčydavo, bet Mionos nuomonė nesikeitė, o Fasui beliko su šituo susitaikyti.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Davina von Sjuard

  • Hilerė
  • *****
  • 568
  • Lytis: Moteris
  • Her angel eyes saw the good in many devils
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #284 Prieš 3 metus »
   Laikas Godriko Dauboje bėgo neapsakomai greitai priversdamas jaunąją ispanę su kiekviena diena vis labiau ir labiau ilgėtis už daugybės kilometrų likusių tikrųjų namų. Čia, Fasirui priklausančiame name, praleido tiek daug laiko, jog nė pati nepastebėjo, kaip šią vietą ėmė vadinti namais. Ir visgi... Ji ilgėjosi Ispanijos, ten likusių tėvų, kuriuos turbūt ne juokais įsiutino savo paskutiniu poelgiu, privertė nerimauti ir nertis iš kailio, ten pasilikusios Martos, kiekvieną rytą pasitinkančios plačia šypsena ir garuojančiu puodeliu arbatos, žirgų, leidžiančių skrosti laukus bei viso dvaro.
   Tiesa, laikas Godriko Dauboje taip pat nei karto neprailgo. Ištisas dienas leisdavo kartu su Fasiru ir Miona, pamažu tapusia itin svarbiu asmeniu žaviosios lankininkės gyvenime. Nuobodu nebuvo. Trijulė ne tik leisdavo laiką plepėdami, tačiau pilnai ir itin šauniai sutvarkė visa Fasiro namo aplinką. Didžiausią nuopelną čia turbūt derėtų priskirti Mionai, pasirūpinusiai sodu ir gėlėmis, kaskart išėjus į lauką traukiančiomis dėmesį.
   Nebegalėdama jodinėti ar daryti tai, ką darydavo dvare, savo namuose, iš pradžių jautėsi keistai ir nemaloniai, tačiau po įvykio su Adele visą dėmesį paskyrė burtų praktikavimuisi. Praleido ištisas dienas, nors vertėtų sakyti - ištisas savaites skaitydama įvairiausias knygas, mokydamasi naujų burtažodžių ir šiuos išbandydama. Per pastaruosius kelerius mėnesius iš merginos lūpų išsprūdo turbūt daugiau kerų pavadinimų nei per visus dvidešimt trejus metus. Šių buvo įvairiausių - visiškai paprastučių, kuriuos turbūt ir pirmakursis būtų galėjęs atlikti, ir sudėtingų, sunkiai įvaldomų ir suaugusių burtininkų.
   Turbūt su paskutiniaisias kiek persistengė, mat, paskutinėmis dienomis buvo išvargusi ir be praktikavimosi visą laiką skirdavo miegui. Iki šiol. Šis vakaras turėjo būti kitoks.
   Atsargiai užvėrusi duris sau už nugaros ėmė žingsniuoti laužavietės link. Veide, kaip ir visuomet, net ir tuomet, kai atrodydavo, jog jėgų nebeliko nė užsimerkti, spindėjo plati šypsena. Tebebuvo apmaudu, kad šis vakaras skirtas išlydėti į Londoną išvykstančią Mioną, kurią tiek ji, tiek auksaakis stengėsi atkalbėti nuo tokios minties, tačiau ispanė galiausiai susitaikė su tuo, jog mergina priėmė savo sprendimą ir jo nekeis.
   Išgirdusi pokalbio nuotrupas (neabejojo, kad Fasiras paskutinį kartą bandė atkalbėti savo "jaunesnę seserį") stabtelėjo vaikinui už nugaros neįsiterpdama į pokalbį. Išvargusi pastarosiomis dienomis kalbėjo itin mažai.
   Patogiai uždėjusi smakrą ant jaunojo von Sjuardo peties prisiglaudė prie šio trumpam užsimerkdama. Pasąmonę akimirksniu užliūliavo negirdimas sapnų karalystės balsas, tačiau Davina paprasčiausiai šį nuvijo. Kairę ranką uždėjusi ant laisvo peties taip kiek labiau įsipatogindama atsimerkė įsmeigdama skaisčiai melsvas akis į pamažu besikūrenantį laužą. Uoslę maloniai kuteno vyriškų kvepalų aromatas, sumišęs su vonios žele, dvelkiančia vos juntamu miško kvapu. Netrukus čia pat įsimaišė ir degančios malkos kvapas. Davina laiminga šyptelėjo. Regis, mokėjimas pasidžiaugti kitiems nieko nereiškiančiais dalykais, niekur nedingo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 3 metus sukūrė Davina Murrell »
Tą naktį, kai pasaulis maišėsi mums už akių, likimas ateitį piešė.