[varpelis]

  Amneta atvėrė von Sjuardo namų duris ir išėjo laukan. Von Sjuardas visai neseniai jį paskyrė magijos įstatymų priežiūros departamento vadovu ir Nojus stengėsi dirbti taip, kad ministras nepasigailėtų dėl savo sprendimo. Žinoma, teismo salėse darbas buvo daug ramesnis, ten nusikaltėlius prižiūrėjo tie patys aurorai, o tamsiaplaukis ramiai į kairę ir į dešinę švaistėsi bausmių paskyrimais, žinoma, turėdamas įkalčių, liudininkų ir kitokių įrodymų.
  - Gerai, jūs palydės panelės Reinhart ir Quinber. Mes apsižvalgysime apylinkėse, jeigu ką nors rasime, bus atsiųstas gynėjas.
  Palikęs von Sjuardo kiemo teritoriją dar sykį žvilgtelėjo į ministrą, lydimą dviejų geriausių MM2 lygio aurorių. Tada pats, pasukęs į kitą pusę, paskirstė likusiems darbus ir nuėjo su keliais iš jų miško link. Lauke jau buvo tamsu, tačiau kelių namų languose degė šviesos, o sutrikę žmonės kalbėjosi apie tai, ką neseniai matė. Aurorų štabo vadovas su savo pavaldiniais, pašviesdamas lazdelėmis kelią dairėsi po apylinkę ir artinosi prie miško.

[Sorenas von Sjuardas]

   Vėsiomis, lietingomis vasaros dienomis su lietaus lašais į odą įsisunkia ir kažkoks keistas nostalgijos jausmas. Ir dar paslaptingesnis, neįveikiamas noras apsilankyti ten, kur jau seniai nebuvai... Ten, kur apsilankyti jau seniai troškai, tik vis neradai laiko, nors, po teisybe, laiką švaistei ir taškei į sienas, lyg jo per daug turėtum. Jukgi visi taip daro ir nieko čia naujo.
   Padėjęs gėlių ant tariamo kapo juodai vilkintis vyras dar pasisukiojo aplinkui bažnyčią. Bet eisena sakė, kad čia ne iš tų įtartinų tipų, kurie pro bažnyčios vitražus stebi, ką čia naktį išsinešus.
   Sorenas keistai jautėsi pagalvojęs, kad miestelį, kuris netikėtai tapo jam be galo svarbus, pirmiausia pažino nuo jo bažnyčios požemių demonų. Gal būtų gerai, kad ir žmones būtų įmanoma taip pažinti - pradedant nuo jų blogųjų pusių, o ne nuo gražiausių ir išpuoselėčiausių, iš kurių išeinama pamažėle išvystant po vieną kitą juokingą smirdančią kojinę, o vėliau - vis gilyn į tamsą. Ech, tik pasvajojimai.
   Gal susidūrę pirmiausia su kitų demonais daugiau nenorėtume pamatyti nei šviesiųjų pusių.
   Auksinės akys liūdnai sužėrėjo, kompasui ant dilbio pasisukus į Godriko gatvės devintąjį numerį. Be abejo, tėvui norėjosi surizikuoti bent užmatyti sūnų ir įsitikinti, kad viskas jam gerai. Kiek jie nesimatė? Gal netgi penkerius metus...
   Senasis eliksyrininkas neskubriai pėdinu kita gatvės puse, apėjo per šaligatvį tysojusį mažytį ežerėlį, kuriame vis dar raibuliavo lietaus pėdsakai, o gal ir vėjo. Nuojauta sakė, kad Fasiras dabar Londone, ministerijoje. Kažin, ar Amika grįžo pas jį. Gal tuose namuose jau yra ir naujas von Sjuardas - būtų jau penktoji vampyriškos von Sjuardų giminės karta. Nuo šitos minties buvusiam profesoriui pasidarė šiek tiek liūdna. Fasiras greičiausiai pasistengtų pasirūpinti, jog jo sūnus ar dukra taip ir nesusipažintų su seneliais iš jo pusės. Ką gi, tiesą sakant, nedaug iš tos pusės giminų ir tėra likę. Koks gi praradimas, jei nesusipažins su vienu iš trijų. Su proseneliu galimai irgi nesusipažins - Fasiro sūnus ar dukra techniškai būtų vampyrai tik ketvirtadaliu, tad per jų smulkų žmogišką gyvenimą šis net neprisiruoštų atvykti.
   Atsirėmęs į stulpą toliau nuo Fasiro namų kiek pastoviniavo. Pamažėle telkėsi rūkas - kažkaip neįprasta kad ir lietingą dieną, bet Sorenas buvo susimąstęs apie ką kita.
   Tuomet juodabarzdis kažką pajuto. Jis nebuvo čia vienintelis gyvas - kad ir kitai „gyvybės“ kategorijai priklausantis - padaras. Ne vienintelis vampyras.
   Von Sjuardas lėtai dairėsi aplink, pilnais plaučiais sėmė orą, kad įžvelgtų, kas taip nemaloniai virpina nuojautą. Staigiai apsidairė, o tuomet netikėtai šyptelėjo, kai viskas jo prote susidėliojo į vietas.
   „Visgi kaip jis mane rado?“ - toptelėjo mintis. Dar didesnę nuostabą kėlė, kad šis padaras su juo panoro susitikti būtent tokiu būdu - visai jam nebūdinga.
   Subtili kaltinanti užuomina?
   Tam tikras būdas išreikšti užuojautą?
   Noras padaryti įspūdį?.. Kam?.. Tai nereikalinga...
   Bet jis juk, regis, niekada nieko nedarė be reikalo. Jei kartais atrodydavo atvirkščiai, ilgainiui paaiškėdavo, jog tebuvai per mažai pasigilinęs.
   - Semper paratus, Sorenai, - lyg iš niekur į jį kreipėsi skambus baritonas - panašus į paties eliksyrininko, tačiau sodresnis. - Malonu esti tave vėl matyti.
   - Pasakyčiau tą patį, bet jūsų dar nematau, - pripažino auksaakis pusiau juokais, bet žvelgė prieš save, kol iš miglos išžengė tiesi, išdidi Leopoldo figūra. - Netikėta jus čia sutikti, - patylėjęs prisipažino Sorenas.
   Leopoldas Džonas buvo kiek už jį žemesnis, turėjo neilgą žilą barzdą ir garsiąsias von sjuardiškas auksines akis - ką gi, tiesą sakant, jis ir buvo jų kaltininkas. Seniai nesimatę giminaičiai apsikabino - dar vienas gestas, labiau įprastas jų laikams nei šiems, o tuomet Sorenas išvydo, kad senelis atvyko ne vienas.
   - Tegu į jūsų atmintis įakmenėja vienas kito vardai, Deus vos benedicat, - su malonia šypsena tęsė anglas. - Sabrina Kasandra, šis džentelmenas vardu Sorenas Džonas Sebastianas; Sorenai Džonai Sebastianai, ši jauna dama vardu Sabrina Kasandra, - pasisuko Džonas į mergaitę ir lėtu, kažkuo didingu mostu parodė į Soreną.
   Senis mažai kuo keitėsi - būdamas dar labiau atsiskyręs nuo visuomenės nei sūnus ar anūkas, jis balse netgi išlaikė senųjų anglų ir vokiečių kalbų skambesį. Galbūt tebemokėjo ir XV amžiaus rumunų kalbą. Elgesys taip pat buvo panašesnis į tų laikų didiko nei šiuolaikinio pasaulio gyventojo. Būdamas senas vampyras - greitas ir neregėtai stiprus - jis vis tiek išlaikė lėtus, kažkuo iškilmingus, galantiškus judesius ir puikią laikyseną.
   Buvęs Hogvartso profesorius mėlynplaukei mergaitei draugiškai ištiesė ranką.
   - Malonu susipažinti, Sabrina Kasandra, - pasakė jis.
   Kažkas čia buvo ne taip, kažko Leopoldas delsė, kažko kalbėjo dar iškilmingiau nei visuomet. Sorenas kantriai laukė, kol tai bus paaiškinta, mat jau seniai buvo perpratęs žaidimo taisykles. Von Sjuardų žvilgsniai susidūrė, Leopoldas nežymiai šypsojosi, nors akys neatrodė itin linksmos.
   - Sabrina Kasandra von Sjuard yra Gilberto dukra, Sorenai, - pernelyg ramiu balsu pridūrė senasis vampyras.
   Soreno antakiai šovė į viršų, nors tai neturėjo pernelyg nustebinti. Nejučia gerkle praslydo kažkas panašaus į pasišlykštėjimą.
   „Kaip paradoksalu“, - nusivaipė Spaikas.
   - Gilbertas Dmitrijus patikėjo ir pavedė man auginti Sabriną Kasandrą praėjus vienuolikai metų po Alisos žūties ir mėnesiui po žūties Danielos, nors nežinau, ar jos vardas tebėra gyvas tavo atmintyje, - Leopoldas trumpai stabtelėjo, pagerbdamas mirusiąsias. - Requiescat in pace. Dabar mergaitė jau eina vienuoliktuosius metus ir ji gavo iš Hogvartso laišką.
   Sorenas jau suprato, kur suka seniausiasis von Sjuardas. Tiesą sakant, neturėjo kaip atsisakyti. Juolab, kad dabar visas reikalas pasirodė nesąs toks blogas, koks atrodė iš pirmo žvilgsnio. Danielos dukra - o ką, vadinasi, Gilbertas dar turėjo sąžinės.

[Sabrina von Sjuard]

   Apie magiškąjį pasaulį Sabrina žinojo nuo pat vaikystės. Ir nors motina labiau mėgo žiobariškąjį gyvenimo būdą, nė karto neatsisakė pamokyti savo dukrą kelių gana paprastų magijos triukų. Mažajai von Sjuard tai itin patiko, net jei dažnai burtas nepavykdavo. Mintis, kad ji kažkuo išsiskiria iš kitų ne tik iš tėvo paveldėtomis gintaro akimis, nuolat džiugino.
   Tolimesnį motinos darbą pratęsė paskutiniuosius trejus metus šalia buvęs senelis. Po Danielos mirties jis ėmėsi mokyti jaunąją šeimos atžalą visų svarbiausių vertybių, deja, neretai tai būdavo tik bevaisės pastangos, ypač, pirmuosius kelis mėnesius, tačiau laikui bėgant Leo pavyko palenkti auksaakę į savo pusę ir dabar, nors ir nepatenkinta, ji sekė jį į kitą miestą. Žinoma, ne žiobarams priimtinu keliavimo būdu.
   Leo pasirinko jam, regis, įdomiausią būdą keliauti. Tam mergaitė nesipriešino. Valandų valandas bandė atkalbėti senelį nuo sutikimo nugabenti ją į Hogvartsą. Buvo įsitikinusi, jog to jai nereikia, tačiau galiausiai teko pasiduoti ir susitaikyti su mintimi, jog netrukus ja rūpinsis jos netikras brolis, kuris gerokai už ją vyresnis. Prasmės priešintis nebeliko, kaip svarbos kokiu būdu susitiks su vyresnėliu.
   Džonui pranešus naujieną Sabrina ištisas valandas spėliojo, kaip atrodys žmogus, su kuriuo teks gyventi ateinančius septynerius metus. Žinojo, jog šis, visai kaip ir ji, vampyras, tad senuko nesitikėjo. Žinoma, jaunuolio irgi nelaukė. Leo ne kartą minėjo, kad Sorenas gyvena tikrai nebe pirmą šimtmetį.
   Ilgai laukti neteko. Galantiškų ir gana senovinių pažiūrų vyriškis išdygo priešais kitą, gerokai jaunesnį vyriškosios lyties atstovą. Į judviejų pasisveikinimą nesikišo. Kantriai laukė vos keletas žingsnių už senelio nugaros.
   Išvydus auksines akis viduje užsiliepsnojo noras apsisukti ir grįžti į namus. Ne, jai ne vieta ten, kur netrukus atsidurs. Vokietija. Jai skubiai reikia namo.
   Deja, mėlynplaukė liko stovėti, kaip stovėjusi. Nepajudėjo iki pat tos akimirkos, kai Džo atsisuko į ją pristatydamas vyresniajam šeimos nariui. Šypsenos ar kito panašaus gesto mergaitė neparodė. Ji nenorėjo čia būti. Troško susirangyti savo lovoje, likusioje Vokietijoje, ir nekišti nosies lauk.
   Neketindama slėpti savo nepasitenkinimo esama situacija Sabrina paprasčiausiai sunėrė rankas ties krūtine tamsiai rudas akis įsmeigdama į Soreną. Į ištiestą ranką nekreipė dėmesio, viduje klausydamasi savo pačios priekaištų. Leo įskiepytos vertybės it bjauriausia gyvatė ėmė šnypšti, tačiau mergaitė nepaisė šių. Elgėsi būtent taip, kaip jai buvo įprasta. Juk jei gyvens su vyresnėliu, pats metas supažindinti jį su kuo auksaakiui teks praleisti ateinančius septynerius metus.
   Stebėti, kaip Soreno antakiai šovė į viršų, o šio susidomėjimą ja pakeitė nuostaba, buvo itin linksma. Keista, tačiau linksma. Akimirką mėlynplaukė susimąstė, kokia gi priešais esančio vyriškio nuomonė apie jų tėvą? Ar jis, kaip ir pati jaunoji prancūzė, jo nekenčia? O galbūt palaiko glaustus santykius ir savaitgalius leidžia žvejodami arba žaisdami šachmatais.
   Nuo tokių minčių kūnas pašiurpo. Buvo šlykštu manyti, jog Sorenas gerbia tą, kuris taip elgiasi, ir būtent tą akimirką auksaakė ėmė nuoširdžiai melstis, jog taip nebūtų.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sabrinai neištarus nei žodžio, Sorenas mažumėlę sutriko. Pirmiausia šovė mintis, kad galbūt jinai nemoka kalbėti angliškai. Juk Daniela buvo prancūzė... Juk Gilbertas greičiausiai tebebuvo toks pat nerūpestingas ir kaži, ar per savo retus apsilankymus būtų galėjęs išmokyti dukterį bent rusiškai ar dar kažkaip. Bet tuomet senasis eliksyrininkas suprato, jog mergaitė pas Leopoldą gyveno dvejus ar trejus metus, o senelis taip palikęs reikalo nebūtų. Vadinasi, problema slypėjo ne tame.
   „Gal aš jai primenu Gilbertą?“ - susikrimto Sorenas. Reikėjo pripažinti, kad jiedu su tėvu turėjo nemažai išvaizdos panašumų. Charakterio bruožų, tiesa, beveik jokių.
   „Diagnozė - elementarusis paaugliškasis užsispyrimas, homo aškaraliusimus“, - nusivaipė Spaikas. Nuojauta sakė barzdočiui, kad šitas spėjimas nebuvo labai teisingas, bet jis nutylėjo.
   Sorenas nežymiai palinksėjo galva ir atitraukė ranką.
   „Kaip Leo neišprotėjo nuo tokių manierų?“
   „Kaip Leopoldas neišmokino tokių manierų?“, - pataisė klausimą Sorenas.
   - Aš noriu tavęs paprašyti, kad priimtum ją, pasirūpintum jos patekimu į Hogvartsą ir mokytum, - užbaigė senasis von Sjuardas. Sorenas linktelėjo, kažkaip liūdnokai vyptelėdamas.
   Leopoldas, tiesą sakant, neturėjo gabumų magijai. Nors ir buvo magiškas padaras, lazdelės neturėjo, nors šį tą magiško nuveikti gebėjo - tiek, kiek leido vampyriška prigimtis.
   - Pasirūpinsiu, - pažadėjo Sabrinos brolis. - Jei tik Sabrina pati sutiks.
   Vampyras jautėsi kaltai, kad nutylėjo faktą, jog vis dar nebuvo įsigijęs namo. Tiesą sakant, po to, kai Hogvartse metė darbą, daugiausia keliavo, o organizmui, nereikalaujančiam miego, faktiškai nereikėjo jokio būsto. Nieko baisaus - maisto taip pat nereikalaujantis organizmas nebuvo išlaidus, tad būstui sukrapštyti pavyks nesunkiai.
   Leopoldas negriežtu, palaikančiu žvilgsniu nužvelgė Sabriną. Iš jo žvilgsnio Sorenas suprato, jog mergaitė nedegė noru keltis pas vyresnįjį brolį. Apskritai, dabar pagavus, kaip ji turėjo jaustis, magizoologas ėmė suprasti jos elgesį - mirus mamai buvo pasiimta turbūt bemaž nepažįstamo tėvo, tuomet numesta artimesniam seneliui, o dabar perduodama broliui, apie kurį irgi nelabai ką težinojo.
   Spaikas lėtai ir nepastebimai ropštėsi ant Soreno galvos.
   - Ar kalbi angliškai? - buvęs mokytojas nusprendė nenutraukti dėmesio, sutelkto į Sabriną. - Ar vokiškai? - pasiteiravo vokiečių kalba.
   Sorenui lyg ir jaučiant, bet nelabai kreipiant dėmesio, Spaikas nuo jo viršugalvio žavingai pamojavo dešine koja Sabrinai. Su didelėmis voriškomis viltimis, jog mažoji von Sjuardų šeimos atstovė nebus arachnofobė.
   Gal ir gerai, kad Gilbertas nemetė sau iššūkio pačiam užauginti dukrą.
   - Ar galėsi ją priimti iškart? - po ilgesnės pauzės pasiteiravo Leopoldas, meistriškai nuslėpdamas šypseną dėl voro. Sorenas pajuto dėkingumą už supratimą - su seneliu ryšius palaikė laiškais, nors, tiesą sakant, jau seniai nebuvo jam nusiuntęs anei žinios, tad šis numanė ir suprato, kaip gyvuoja anūkas.
   - Tiesą sakant, ne, - papurtė galvą ir pripažino von Sjuardas, - Bet galėsiu tai padaryti po kelių dienų. Per jas ji galėtų trumpai dar sugrįžti... į Vokietiją ir pasiimti daiktus, kadangi, regis, jų dar neatsivežėte? - klausiamai nužvelgė abu šeimos narius.

[Sabrina von Sjuard]

   Tamsių plaukų savininkas buvo be galo panašus į judviejų tėvą. Tos pačios gintaro spalvos akys, kurias beabejo turėjo ir pati Sabrina, tamsūs plaukai, kiek ilgesnė barzdelė ir nekenčiamo žmogaus veido bruožai. Net gi kūno sudėjimas priminė Gilbertą. Ar tai reiškia, jog Sorenas taip pat paveldėjo ir tėvo charakterį? Yra tokio pat laisvo elgesio, kaip tėvas?
   Nežymiai papurtė galvą. Ne, to negalėjo būti. Nors vyresnėlio mergaitė nepažinojo, tačiau besąlygiškai pasitikėjo Leopoldu, o šis tikrai nebūtų leidęs rūpintis ja tokiam žmogui, kaip jos tėvas. Be to, Leo keletą kartų buvo užsiminęs, jog gyvenimas su Sorenu jai tikrai neprimins Gilberto. Na, nebent tuo, jog jie abu be galo panašūs, kaip pati visai neseniai pastebėjo.
   Mintis nutraukus vyriausiojo šeimos atstovo prašymui Sabrina kilstelėjo galvą tamsiai rudas akis įsmeigdama į šalia stovintį senelį, netrukus žvilgsnis nukrypo į Soreną, kol galiausiai pasiekė žemę. Mėlynplaukė akivaizdžiai buvo nepatenkinta ir to neslėpė. Priešingai, troško, kad vyresnėlis tai suprastų. Galbūt tuomet jis nenorės jos priimti ir ji galės grįžti namo? Juk tai įmanoma, tiesa?
   -Tarsi galėčiau rinktis,-nepatenkintai, kiek per garsiai sumurmėjo jaunoji von Sjuard. Ar nuskambėjusius žodžius išgirs šalia esantys vyrai per daug dėmesio nekreipė. Leo jau seniai žinojo, kad mergaitė netryško noru įgyvendinti tokį planą, na, o Sorenas...jam buvo pats laikas tai sužinoti.
   Pagaliau sulaukusi Gilberto žvilgsnio, auksaakė kilstelėjo galvą. Rudos akys susirado auksines. Maldaujantis žvilgsnis. Mergaitė nuoširdžiai, tačiau nebyliai maldavo apsisukti ir grįžti į namus. Nenorėjo palikti žmogaus, prie kurio taip stipriai spėjo prisirišti, kaip ir nenorėjo keltis į naują vietą, negana to, į Hogvartsą.
   Tylos akimirką išsklaidžius vyresnėlio balsui Sabrina nepatenkinta žvilgtelėjo į šį. Kelias sekundes paprasčiausiai stovėjo stebėdama Soreną, tarsi leisdama jam suprasti, kad nesuprato, ką neseniai išgirdo, galiausiai pravėrė rausvas lūpas.
   -Non,-papurtė galvą ir nežymiai šyptelėjo, tačiau nenorėdama erzinti šalia stovinčio senelio vos po akimirkos pridūrė,-žinoma, kalbu visomis pasaulio kalbomis. Kuria pageidautum bendrauti?-vyptelėjo.
   Netrukus dėmesį patraukė ant vyresnėlio galvos užsiropštęs voras, kuris, rodos, sveikinosi su jaunąją von Sjuard. Kelis kartus sumirksėjusi mergaitė nejučia šyptelėjo. Šis, kaip bebūtų keista, atrodė itin mielas padarėlis.
   Ar tai reiškia, jog gyvensim tryse?
   Šalia nuskambėjus senelio balsui mėlynplaukė nusuko žvilgsnį nuo voro. Dabar rudos akys žvelgė į vyresnėlį.
   Ne?
   Lyg pabudusi iš gilaus miego Sabrina papurtė galvą. Ar jai pasigirdo?
   -Ar tai reiškia, kad galim keliauti na...-pabaigti sakinio nespėjo, Sorenas pratęsė savąjį,-nuostabu...-burbtelėjo sau po nosimi.
   Vis dėl to mintis, jog ji turės dar kelias dienas be galo džiugino. Gal jai galų gale pavyks pakeisti Leo nuomonę? Arba tiesiog pabėgti iš namų? Savo nusivylimui teko pripažinti, kad paskutinė idėja yra nieko verta. Atsidurti gatvėje mergaitė nė kiek nenorėjo, tad beliko viltis, kad senelio nuomonė pasikeis.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas jautė jį smalsiai ir atidžiai skenuojantį žvilgsnį - skenuojantį tikrąja to žodžio prasme. Vienuolikametė - ir tokia įtari, štai, ką padaro vaikystės traumos. Tam tikra prasme Leopoldo anūkas sesers akyse matė Fasirą - labai nepatiklų, iš anksto nusistačiusį, o gal ir įžvelgiantį artimame padare, su kuriuo jį sieja kraujo ryšiai, tą blogį, kurio jis pats neįžvelgia. Kas gi galėtų žmogų įvertinti taikliau ir geriau, negu jo šeimos narys?
   - Ar esi įsitikinusi, jog kalbi visais keturiais ar šešiais tūkstančiais kalbų? - liūdnai vyptelėjo Sorenas.
   Išgirdęs kitą Sabrinos repliką, juodabarzdis trumpam sutriko. Akys trumpam nuklydo prie Leopoldo, žiūrintį į jį taip, tarsi šis galėtų skaityti jo mintis ir viską suprasti. Regis, Leopoldui toks Sabrinos elgesys nebuvo naujiena, bet jis ją stengėsi suprasti, kad ir kaip šiuolaikiška tai buvo.
   - Tu galėsi bet kada grįžti pas senelį, jei tau nepatiks ir ilgėsies namų Vokietijoje, - tarė Sorenas ir sekundėlę patylėjo. - Bet prieš tai turėsi mėnesį pagyventi pas mane, - trumpam mestelėjo klausiamą žvilgsnį į senąjį von Sjuardą ir, sulaukęs pritariamo linktelėjimo, sėkmingai užbaigė sąlygą.
   ,,Vis dar mėgini pelnyti visų simpatijas mojavimu?" - Sorenas suprato, kodėl Sabrina šypsosi, žiūrėdama jam virš galvos.
   ,,Ir pelnau, priešingai nei senstantys ir niekam neįdomūs vampyrai," - įgėlė magnum interfectorem. Na, kai kalbama apie labai nuodingus ir pavojingus vorus paukštėdas, žodis ,,įgėlė" įgauna savo tikrąją, pirminę reikšmę, tačiau šiuo atveju, laimei, tai buvo įgėlimas sarkastiškai.
   Mergaitė turbūt net neįtarė, kad tokiu būdu voras užkariaudavo aplinkinių širdis jau ne pirmą dešimtmetį, o gal ir ne pirmą šimtmetį.
   Leopoldas linktelėjo galva, susimąstęs ilgokai žvelgė į savo anūkę, jaunesnę už proanūkį. Soreną vėl ėmė graužti kaltė - tiek dėl nutylėjimų, tiek dėl to, kad nesugebėjo iškart perimti šios naštos.
   Bet šįkart jis nesusimaus. Šįkart jis viską padarys teisingai, kaip tikras von Sjuardas ir atsakingas šeimos narys. Tiesą sakant, krūtinę spaudė šioks toks nerimas, bet... Šįkart jis bent žinojo, ko tikėtis.
   - Hoc est bellum, - patylėjęs prabilo Leopoldas. Sorenas liūdnai šyptelėjo, bet patylėjo. - Tokiu atveju mes grįšime į Vokietiją ir deo volente lauksime iš tavęs paukščio žinianešio, Sorenai.
   - Aš pranešiu ir viskuo pasirūpinsiu, - linktelėjo galva vampyras. - Ačiū už pranešimą ir suteiktų garbę padėti, - linktelėjo Leopoldui. Šis linksmai žybtelėjo akimis lyg net jam tokia padėka jau skambėtų senoviškai.
   - Semper paratus, - atsisveikino daktaras, suėmė už rankos Sabriną ir apsisukęs dingo migloje.
   - Sėkmingos kelionės, - palinkėjo buvęs Godriko Daubos gyventojas.
   Sorenas dar ilgokai stovėjo, atsirėmęs į stulpą, kol susiprato, kad vis dar yra netoli sūnaus namų, o diena sukasi vakaro pusėn. Migla prasiskirstė, seniausiojo ir jauniausiojo von Sjuardų nei kvapo neliko, tad viskas priminė sapną ar svajonę.
   Jis tiek ilgai kapstėsi Rusijoje... Galbūt Orlovai patys nenorėjo su juo bendrauti?
   ,,Čia tai staigmena, Gilbertai, čia tai staigmena," - niauriai mintydamas Sorenas pasuko Londono link. Iki ryto pasieks Anglijos sostinę, o tada...

[Fasiras von Sjuardas]

   „Kaip diena, Fasai?“
   Juodaplaukis jaunuolis sėdėjo už stalo, rankomis parėmęs galvą ir pirštais trindamas smilkinius. Virtuvėje buvo šalta, tad varnas, įsitaisęs ant kėdės atlošo tiesiai priešais pusvampyrį, buvo mažumėlę pašiaušęs plunksnas. Juodos miniatiūrinės paukščio akys su begaliniu liūdesiu žvelgė į Fasirą, nors šis vis tiek bukai dėbsojo į stalą.
   „Fasai, paklausyk...“
   Jiedu nesikalbėjo jau seniai. Kai tik politikuojantis Godriko daubietis pramoko oklumantijos, jis išmoko užsisklęsti - dar geriau negu anksčiau.
   - Tu man varai šizofreniją, Muninai, - su trenksmu atsistojęs drėbė juodaplaukis. - Tu man nuolat ūži tą patį ir tą patį. Net sudvejoju, ar tai tu, ar aš pats.
   „Man neramu...“
   - Ir be reikalo. Aš galiu savim pasirūpint, tu juk žinai. Štai, tik dėl šios ypatingos galios vis dar esu gyvas, - su neapykanta pažvelgė į juodaplunksnį.
   Šis susigūžė - jau neišmanė, kaip padėti savo bičiuliui. Varnas buvo girdėjęs apie atvirkštinius beprotystės atvejus, tačiau nežinojo, ką daryti, jei taip nutinka Nešamajam. Ne, jam nebuvo baisu dėl savęs - būtų ir gyvybę paaukojęs esant reikalui, deja, dabar tai išvis jokios naudos neduotų.
   - Anądien pajaučiau, kad jis čia buvo. Į vidų nėjo, bet nenumanė, jog ir vėjas negreit tokius dalykus išsklaido, - galvą pakraipė Fasas, paniekinamai iškvėpdamas orą. - O gal norėjo su pasididžiavimu duoti užuominą, jog jis ir dėl paskutiniojo kaltas?
   „Fasai, galų gale tu turi pripažinti, jog jis nėra kaltas.“
   - KODĖL TU JĮ GINI?! - užmaurojo von Sjuardas, spjaudamas į tai, kad galbūt ir čia už lango stovėjo aurorė. - AR TU AKLAS, MUNINAI? NEJAUGI TU AKLAS IR KURČIAS?
   „Tai tu aklas ir kurčias, Fasai...“
   - Pažvelk - tu likai be brolio, aš likau be motinos, be brolio ir be sesers. Po to netekau krikštasūnio. Taip, aš kaltas, galbūt tai sumauti mano genai, - niūriai nusišypsojo jis, tęsdamas monologą. - Dingo ir Amika, susitikusi mane ji net nenorėjo šnekėtis. Elridė irgi - kas ją žino, kur ji dabar, tebūnie, kad net nebuvom itin artimi. O galiausiai Sorenas nusprendė, kad reikia pašalinti ir Edgar'ą. Gal jis tikisi, kad aš jį pripažinsiu tėvu ir pamilsiu, jei liksiu visiškai vienas?
   Muninas nežinojo, ar verta džiaugtis tuo, kad Fasiras pirmąsyk po tiek laiko nuoširdžiai prabilo ir atidengė savo neužgijusias, o klaikiai užpūliavusias ir besiplečiančias žaizdas.
   - Aš greičiau mirsiu, negu jis sulauks mano atleidimo, - spjovė pusvampyris, degančiomis akimis stebeilydamas į paukštį.
   „Jis neturėjo šansų juos apginti. Jis spėjo apsaugoti tik tave.“
   Fasiras lėtai papurtė galvą, akis pakeldamas į spintelę už Munino. Sunkiai atsidusęs atsistojo ir žengė tos spintelės link. Ten buvo padėtas, kad ir ne visada veikiantis, Prisikėlimo akmuo visa krūva skirtingų pavidalų, kuriuos sudėjus į visumą pagaliau galima pasiekti tikslą. Jo portalas pas šeimą, jo vartai į ramybę, jo kasdienio Advento tikslas, jo laimė ir jo prakeiksmas.
   „Fasai, prašau, rytoj lik namuose. Neatsakyk į kvietimą...“ - Muninas pajuto, jog tai dabar turėjo būti svarbiausia. Fasiras pažvelgė į jį kiek nustebusiomis akimis ir pašaipia šypsena.
   - Pirmąsyk patarei protingai, pažanga, Muni, - palinksėjo galva pusvampyris, išgerdamas šešias tabletes vienu ypu. - Bet aš noriu pažvelgti jam į akis. Šiąnakt papasakosiu apie tai Venui ir mamai, galbūt jie ką nors patars.
   „Jie nepritartų tau, Fasai...“
   „Jie pritaria, patikėk“, - be galo užtikrintai drėbė pusvampyris. Varnui iš siaubo pasišiaušė plunksnos. Jis niekada nematė to, ką matė jo bičiulis, tegalėjo įsivaizduoti, į kokius pasąmonės pragarus jis kasnakt įžengia.
   Susvyravęs Fasiras mostelėjo ranka, per petį netyčia šliūkštelėdamas dalį migdomojo eliksyro. Muninas pastebėjo, kad šįkart jis gėrė du ar tris kartus daugiau nei įprastai, nors ir taip nuolat viršijo dozę.
   Juodaplaukis svirduliuodamas lipo laiptais aukštyn, o kranklys iš apačios sekė jį akimis.
   Fasiras stabtelėjo prie skylės sienoje, varnas išgirdo, kaip pusvampyris garsiai, trūkčiojančiai įkvepia oro, mėgindamas susitvardyti.
   Po sekundėlės užskridęs aukštyn paukštis išvydo Fasą, aukštielninką susmukusį tarp laiptų į trečią aukštą ir buvusio Amikos kambario durų, atviras akis įsmeigusį į sugadintą sieną. Sparnu Muninas švelniai nušluostė kiek įjuodusį ir šlapią jaunuolio veidą, kuriame buvo sustingęs kažkas klaikaus - tarsi prieš užmigdamas jis būtų staiga atgavęs sveiką protą, tokį, kokio jis kartais būdavo rytais. Sielonešis nusklendė atgal į virtuvę.

   Varnas trepsėjo virtuvės grindimis pirmyn atgal. Iš dalies dėl Faso beprotystės kaltino save - jis turėjo susisiekti su Sorenu dar tada, kai pirmąsyk pajuto, jog kažkas negerai. Jis turėjo Soreną priversti, įkalbėti nelaukti, kol jo sūnui prašvis protas, nelaukti jokios dvasinės ar dar kokios nors brandos.
   Muninas pašoko ir išskleidė sparnus, atsargiai prisklendė prie spintelės. Deja, jis buvo tik negrabus kranklys, o ne kolibris - nemokėjo nuostabiai tiksliai pakibti reikiamame aukštyje ir išlaikyti tikslumą, todėl bandydamas iškrapštyti iš spintelės porą buteliukų prieš tai pusę spintelės turinio išvertė ant grindų.
   „Hipnas“, „Hipno eliksyras Nr. 95“, „Madam Kaplan tinktūra“... Varnas nagu išskleidė kelis lapelius, ant kurių šie ir dar visa krūva viralų buvo sudėta, ilgai skaitė ir sunkiai dėliojo skiemenis.
   Po kelių valandų apsiblaususiomis akimis atsitraukė. Vieną iš tų popieriaus gabalėlių Muninas pasiėmė. Klaikiai negrabiai kairiąja koja užrašė keturias raides - tikėjosi, kad iš to adresatui pavyks suprasti, kas negerai ir kam jis reikalingas. Sunkiausia buvo surašyti adresato vardą, be to, kranklys buvo užtikrintas, jog paliko klaidų, bet vylėsi, jog Faso pelėda jį ras. Muninas negalėjo palikti namų - neturėjo pašto gabenimo įgūdžių, be to, kaži, ar būtų ištvėręs tokią tolimą kelionę.
   Pelėda suūbavo, dvejojo, ar verta paklusti jai lygiam padarui - paukščiui. Visgi, ko gero, ji pernelyg seniai ką nors kam nors gabeno, todėl veikiai išskrido. Na, ne veikiai, o tik tada, kai kranklys atvėrė langą, kas užtruko ganėtinai ilgai.
   „Viliuosi, jog pasirodysi laiku, Sorenai“, - pamanė kranklys prieš užmigdamas šalia Fasiro.
   Lyg vakarinė maldelė.

((Tęsinys čia))

[Fasiras von Sjuardas]

   Varno sparnai buvo begaliniai platūs ir ilgi, o galva - nejuokingai kraupi. Fasiras neatsiminė, kad kada nors būtų Muniną regėjęs tokį, tiesą sakant, kaži, ar jis kada nors jį sapnuodavo... Snapas prasivėrė, viduje buvo eilių eilės nelogiškai ilgų ir aštrių dantų.
   - Muninai? - Fasiras traukėsi atatupstas, bet iš nugaros jį kažkas sustabdė, atsigręžęs pusvampyris pamatė metalines juodas plunksnas.
   Paukštis jį grubiai sučiupo aštriais metaliniais nagais už pečių ir iškėlė aukštyn, kad šis pamatytų degančią ministeriją, vilkolakius kruvinomis letenomis ir kalnus mirusių žmonių, sumestų į duobes ir transfigūruojamų į kažką, ko von Sjuardas kol kas neįžiūrėjo.
   - Kodėl taip nutiko? Muninai, ar tu tai žinojai?
   Nagai atsileido, juodaplaukis staugdamas krito į liepsnas. Iš jų jį jį dėbsojo sodriai auksinės akys, kuriose spindėjo ugnies liežuviai, kažkaip baugiai, tamsiai. Fasiras neišsyk suprato žiūrįs į akis Venui.
   - Sorenas vis dar gyvas, aš...
   - Tu gi susimovei, kas tau atleistų, - Venas pasišlykštėjęs nusispjovė ir pažvelgė į kažką Fasirui dešinėje. Tokio griežto motinos žvilgsnio Fasiras dar nematė.
   - Net krikštatėvis tavim pasišlykštėjęs, Fasirai, o tu rodaisi ir tikiesi atleidimo?
   Fasiras degė ugnyje - ir toje, naikinančioje ministeriją, ir begalinės gėdos, ir siaubo.
   - Atleiskit, - maldavo jis priklaupęs, bet balsas tapo bjauriai spigus. Pusvampyris išgirdo pašaipų mergaitės juoką - suprato, kad tai buvo Solveiga, bet tai skambėjo visai ne kaip ji. Juodaplaukis negalėjo jos matyti, bet jautė...
   Fasiras atsigręžė į dangų, ieškodamas jame Munino. Gigantiškas juodas paukštis jau buvo nusileidęs, dabar jis buvo pusvampyrio ūgio, tik sparnai ištįsę per žemę be galo į šonus.
   - Muninai, tu juk visada man buvai geras, tu juk atsimeni, aš...
   Muninas susimąstęs pakreipė galvą.
   - Muninai, aš susimoviau, bet...
   Plunksnos lėtai byrėjo ant žemės, varnas pakėlė sparnus ir atsidūrė Fasirui ant peties, kur jis visuomet tupėjo. Liepsnos netikėtai dingo, kaip dingo ir visi.
   - Nejaugi toks įsitikinęs, kad papulsim į pragarą? - liūdnas varno balsas skambėjo visur aplinkui pusvampyrį, nors jis nė nepravėrė snapo. - Neprašyk atleidimo tų, kurie niekada nelaikė pykčio ant tavęs. Tai tu atleisk.
   Kažkas sukirbėjo atmintyje - ar Muninas galėtų būti toks gyvas, koks jis buvo čia?..
   Tuomet švelnus sparnų mostelėjimas jį nunešė atgal į realybę.

   Nubudo jau pargabentas namo, nors nenumanė, kiek laiko taip gulėjo. Kažką per rūką atsiminė, kaip Amneta įsakė atlaisvinti kubelį... Nebuvo tikras, jog taip ir buvo. Keista, kad jį grąžino namo. Galbūt hileris pasakė, jog taip jis greičiau atsigaus.
   Fasiras sėdėjo ant lovos atsirėmęs į kelias pagalves, pasidėtas po nugara. Ilgai spoksojo pro langą nieko nemąstydamas, tada pažvelgė į burtų lazdelę, gulinčią ant naktinio stalelio. Degančiomis akimis žvelgė į ją, ištiesė ranką ir pirštais švelniai ją suspaudė. Susikaupė, išvaikė nereikalingas mintis – tik dabar pastebėjo, kiek jų buvo daug. Atsiminė didelę ir laimingą von Sjuardų šeimą: mamą, brolį ir mažas, švelnias Solveigos rankas, kai ji pešiodavo jo plaukus.
- Expecto patronum, – ištarė pusvampyris. Lazdelė nė nekrustelėjo. – Expecto patronum, - pakartojo von Sjuardas, mat dažnai pavykdavo iš antro karto. – Expecto patronum, - sušnibždėjo, mat trečias kartas būna lemtingas.
   Įveikęs norą sviesti lazdelę pro langą, Fasiras padėjo ją atgal ir vėl įsispoksojo pro langą. O kas dabar?

[Sorenas von Sjuardas]

   Židinys viename iš apleistų Godriko Daubos pastatų staiga plykstelėjo, pro jį vidun įšoko barzdotas auksaakis vyriškis. Jis veikiai susirado duris ir išėjo laukan. Gatvėje susiorientuoti daug laiko neprisireikė - mažumėlę pasidairęs miestelio svečias greitai dingo ir išdygo priešais Godriko gatvės devintąjį namą - ir tuoj pat išvydo kelis aplink namą patruliuojančius aurorus. Saugo įvykio vietą? 
   Sorenas įžengė į kiemą ir kaipmat buvo sustabdytas. Po minutėlės mėginimo pasiaiškinti vampyrui buvo įsakyta laukti.  Vampyras sustojo įsiklausyti po langais, bet neatrodė, kad kas nors būtų viduje.
   „Logiška, kad mes pavėlavome. Ta pelėda galėjo skraidyt po svietą pusę metų“, - pesimistine gaida pradėjo Spaikas. Sorenas atsirėmė į šaltą sieną ir įsižvelgė į tvorą. Turėjo imtis griežtai, turėjo jo nepaleisti ir neduoti tiek valios, tiek pasitikėjimo... Kaip išvis įmanoma taip pervertinti vaikišką protą? Esant profesoriumi? Neįsivaizduojama.
   „Aš kaltas“, - išspaudė von Sjuardas.
   „Galbūt reikėtų kokios nors naudingesnės išvados?“
   Sorenas atsisėdo prie laiptų palūkėti. Gera naujiena buvo ta, kad jo sūnus buvo gyvas, bloga - kad aplink jo namus niekada nepatruliuodavo aurorai, o paaiškinti, kas nutiko, jie visiškai atsisakė. Von Sjuardas negalėjo jų kaltinti. Jie bent pažadėjo jam pranešią Fasirui apie jo atvykimą, kai tik jis atsikels. Ką gi, tai reiškia, kad jis bent jau nebuvo kalinys.

[Fasiras von Sjuardas]

   Susikūprinęs sėdėdamas ant lovos lyg sunkių pagirių kamuojamas Fasiras pastebėjo prie lovos numestų knygų krūvą - atsiminė, kad jos seniau gulėjo ant lovos. Seniau grįžęs iš darbo jis paprastai iki išnaktų skaitydavo... Kažkada mėgavosi romanais apie vendetą, kartkartėmis net įžymesniais filosofų veikalais, o retesniais atvejais gaudavo knygų apie uždraustą magiją ar gyvūnus. Tokios kėlė jam ypač didelį pasitenkinimą, mat domėjosi jis tuo nuo Hogvartso laikų...
   Kaip knygos atsidūrė ten, ant grindų, ir dar šitaip nepagarbiai išmėtytos, sulankstytos, viena ant kitos ir su rizika puslapiams išplyšti ar viršeliams nutrūkti, jaunasis von Sjuardas neatsiminė. Iš dulkių sluoksnio ant jų suprato, kad tai turbūt buvo jau seniai. Logiškai mąstant... Pusvampyris suprato, kas tada nutiko.
   Sunkiai atsistojęs jis koja pastūmė knygų krūvą arčiau sienos ir priėjo prie lango. Už jo pamatė porą budinčių aurorų. Saugomasis susiraukė it suvalgęs ar išvydęs ką nors neregėtai šlykštaus, bet atsitraukė nieko nesakęs. Jautėsi lyg kalinys, tik nežinojo, kieno. Galbūt buvo kalinys net keliais lygiais, daugybe įmanomų prasmių.
   Per daug nemąstydamas pasiėmė popieriaus, plunksną ir apdulkėjusį rašalo buteliuką. Apvertęs lapelį pamatė, kad jis jau buvo panaudotas - tai buvo laiškas iš Mionos. Gaila, kad jam rašliavojo beveik visai nepažįstamas žmogus kurio nei buvimo vietos Fasiras dabar nenumanė. Bet niekada nerašė Amika. Ir šiaip niekas. Juodaplaukis susierzinęs atsidarė stalčių ir susirado apglamžytą, bet daugmaž švarų lapelį. Tik tada suprato, kad galėjo rašalą išvalyti ir iš Heros laiško ir panaudoti popierių darsyk - juk koks gi skirtumas.
   Tuomet nusileido laiptais žemyn. Kai išgirdo beldimą ir įeinantį aurorą, suprato vis dar esantis su vakarykščiais rūbais.

[Sorenas von Sjuardas]

   Laukimas nebuvo toks paprastas, kaip iš pradžių naiviai tikėjosi Sorenas. Aurorai su jo sutikimu sugirdė jam Tiesos eliksyro, taip išsiaiškino, kad jis, regis, neketina pakenkti sūnui. Konkretesnes detales oklumantas buvo vargais negalais pajėgus išlaikyti sau.
   Von Sjuardas pastebėjo pro langus šmėstelinčią juodą ševeliūrą pirmas, nors ir dairėsi aplink. Regis, nuo paskutinio jo apsilankymo mažai kas čia tebuvo pasikeitę. Na, buvo - tiesą sakant, viskas buvo kur kas baisiau apleista. Eliksyrininkas turėjo aiškią nuojautą, kuo gi visa tai baigsis, nors vylėsi, kad šįsyk ji klys.
   „Kažkaip šalta“, - sumurmėjo Spaikas, glausdamasis vampyro kišenėje. Magizoologas to nesureikšmino, nors kažkur širdy dilgtelėjo neįsisąmoninta nuostaba.

   Nekviestas svečias buvo įleistas gana greitai - pats dėl to apstulbo, tačiau negaišo. Pasikuitęs po kišenes pasigailėjo, kad laišką kaip įrodymą paliko namie. Fasiras sėdėjo virtuvėje, nudelbęs akis į stalą. Sorenas dar iš koridoriaus užuodė įvairių kvapų mišinį, bet aiškiai skyrė migdomuosius eliksyrus.
   „Kokio velnio?“ - mintijo von Sjuardas, neturėdamas net teorijos, kam tiek migdomųjų eliksyrų galėjo būti panaudota. Nejaugi Fasas juos girdė Muninui? Negi toks vargas gabentis gyvūną su savim?
   - Aš gavau Munino laišką, - pradėjo Sorenas netgi nepasisveikinęs, nes nenumanė, kaip turėtų pasisveikinimas skambėti.

[Fasiras von Sjuardas]

   Išgirdęs, kad už durų jo laukia tėvas, Fasiras iš pradžių įtūžo, susipratęs, kas už visa tai, kas jį taip nusmukdė, atsakingas. Vėliau jėgos pykčiui išgaravo, taip ministrą priversdamos nuolankiai nusilenkti likimui. Šiaip ar taip, iš dalies jam jau buvo nesvarbu. Kai išvyks iš Vienos Antrosios perono, savo kelionės kryptį žinos, žinos ir tai, kad nieko čia pakeisti nebeįmanoma. Būtų įdomu bent išgirsti prieš galimą mirtį tėvo pasamprotavimus ir pasiteisinimus - jis juk taip ilgai to troško. Būtų tauru prieš galimą mirtį išpildyti kieno nors norą, nors šiuo atveju tas noras būtų itin menkas. Reikštų Fasui daugiau, negu tam, kas to norėjo ar apsimetė norįs.
   „Ir visgi kokia jam iš manęs nauda?“ - staiga dilgtelėjo Fasirui mintis, į kurią net ir labai stengdamasis, negalėjo sugalvoti jokios tat paaiškinančios teorijos.
   Pyktis yra įprotis - šitai pusvampyris suprato, kai į virtuvę apsimestinai nedrąsiai įžengė tėvukas. Kraujas virte užvirė, nors galvą juodaplaukis išlaikė nuleistą.
   Nežinojo, ką atsakyti į netikėtą Soreno pareiškimą.
   - Kada? - paklausė ir susiprato, kad namie nebuvo pelėdos, nors nežinojo, nuo kada. - Ką jis parašė?
   Dabar toptelėjo, kad galbūt senis eliksyrininkas jam sugirdė kokio nors haliucinacinio eliksyro ir tebėra menkų vilčių, kad visa tai tėra klaikus Soreno arba jo paties vaizduotės padarinys. Įdomu, nuo kada jis galėjo skęsti toje iliuzijoje?
   - Dabar pakalbėkim apie juos visus, - susitelkęs išspaudė jaunesnysis von Sjuardas bei mostelėjo ranka į kėdę kitapus stalo.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas keliskart apsidairė, vis tikėdamasis pamatyti iš kažkur išnyrantį varną, bet visgi niekas nesikeitė. Nesikeitė ir Fasiro povyza. Atmosfera virtuvėje visapusiškai priminė atmosferą psichiatrinėje ligoninėje, tik kol kas eliksyrininkui ne visos to priežastys buvo aiškios.
   - Gavau šiandien, - lėtai ir atsargiai prabilo Sorenas. - Jis prašė pagalbos, todėl iškart atvykau čionai.
   Dabar kažkokį keistą, nemalonų šaltį pajautė ir vampyras. Protas ėmė murkdytis blogoje nuojautoje kaip plūdė nuo pasiutusios lydekos trūkčiojimo. Nors, regis, ir išvaizda Fasiro nedaug kuo tepasikeitė po paskutinio karto, kada jie susitiko. Tiek per elfo atkeikimą viskas atrodė taip, tiek dabar. Atrodė, kad iki šiol tebesitęsia tos laidotuvės, tik tie chrizantemų lapeliai koridoriuj seniai sudžiūvo tiek, kad subyrėjo ir išsisklaidė po visus namus - neberasi net labai norėdamas.
   - Pakalbėti apie ką? - susiraukė barzdočius, sėsdamasis ant kėdės ir palinkdamas į priekį.
   Tiesą sakant, jis numanė, apie ką prisiruošė padiskutuoti politikas, tik šitai atrodė su niekuo kol kas nesusiję ir nelogiška. Ir visgi tat buvo ir maloni, ir nemaloni žinia viename.
   Bet kažkas buvo negerai. Sorenas stebeilijo į apšepusį, papilkėjusį sūnaus veidą, mėgino suprasti, kas.
   „Muninas miręs...“ - aplankytas šerlokiškos dvasios Spaikas pakraupęs sustingo, Sorenas nelabai tuo tikėdamas vis dar lūkuriavo.
   - Pirmiausia papasakok, kas vyksta dabar, - paprašė von Sjuardas, nors galėjai balse jau ir įtampos, ir griežtumo pajusti.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Pagalbos? - perklausė Fasiras, taip mėgindamas atitraukti tėvuko dėmesį bei nuo stalo nukeldamas šiek tiek drebančias rankas.
   Buvo pratęs prie didėlesnės dozės, na, regis, aurorai jam pagailėjo raminančių ir migdančių tablečių... Gal ir ko bjauresnio dar sušėrė? Šios nakties košmaras vis dar šmėžavo pusvampyriui prieš akis. Tas klaikus juodų, aštriai žvilgančių metalinių plunksnų apdaras... Muninui niekaip netiko - nei meniška prasme, nei prie švelnaus, minkšto ir nuolankaus charakterio, nei jokiomis kitomis prasmėmis.
   Gal reikėtų apsiraminti su tomis dozėmis, bet net pagalvojus apie tai Fasirui suspausdavo krūtinę. Praganyti naktį? Praganyti progą pasišnekėti su šeima? Nė už ką.
   Žiū, koks paradoksas - negavęs tinkamos dozės, jis gavo ir prastą progą.
   - Apie juos, - Fasas nurijo negražų epitetą, stengdamasis kol kas nesugadinti reikalo.
   Labai stengėsi susitvardyti, labai. Vis dar save ramino mintimi, jog įniršis tėra įprotis. Neleido sau niršti, kol patylomis svarstė, ar tai žalingas, ar visgi naudingas įprotis. Sutinusioms, sustingusioms mintims darbai ėjosi itin lėtai.
   - Raveną, Solveigą ir mamą, - išvardijo jų vardus, pajuto, kaip balsas nežymiai užlūžo. - Tąsyk neišklausiau.
   Taip seniai garsiai minėjo jų vardus. Tik ten, smuklėj, prieš dvejus ar trejus metus, nepagarbiai pasivadino amžinatelsį dvynio brolio vardo trumpiniu. Iš gėdos nežymiai papurtė galvą, sukando dantis.
   Išgirdęs netikėtai įžūlų Soreno pareikalavimą, sugniaužė kumščius, grasinančiai įsispitrijo tėvui į akis - išlauš, atras bet kokią melo kruopelę, kad ir kaip jis tai norėtų nuslėpti.
   - Nejaugi tikrai nežinai? - sududeno it iš negyvėlio gerklės.

[Sorenas von Sjuardas]

   - Pagalbos, - patvirtino Sorenas dar ir linktelėdamas.
   Dabar jautė kažkokį stingulį, regis, jame ir Fasiras buvo įstrigęs.
   „Kantrybės“, - tiek metų patirties dabar davė tik vieną mažytį patarimą, kurio barzdotasis ir nusprendė griežtai laikytis. Bloga nuojauta neapleido ir davė aiškiai suprasti, kad matyt, Spaiko nuojauta bus gera. Kai Gilbertas prisidirbo, jis jautėsi panašiai, nors net namiškiams, įpratusiems prie girtaujančio palaidūno šėlsmo, tai įžvelgti buvo ganėtinai sudėtinga. Nors, regis, kurį laiką Gilbertas netgi pagarbiai laikėsi gedulo ir nepylė, nors dabar Sorenas nebuvo įsitikinęs, kad nemaišo šito su kokiu nors kitu įvykiu.
   Pastebėjo drebančias rankas ir suprato mėginimą tai paslėpti. Gavęs šį faktą, eliksyrininko protas pradėjo rasti asociacijų tarp virtuvėje tvyrančio kvapo ir keistos sūnaus būsenos.
   Sorenas linktelėjo. Fasas neužmiršo to paskutinio jųdviejų kaip sūnaus ir tėvo susitikimo, bet puoselėti vilčių buvusios šeimos buvusi galva neskubėjo. Liūdesys sumišo su nuostaba ir kalte, kurią, kad ir kaip mėgino nuslopinti, iki šiol jautė. Turbūt Fasas nė nenumanė.
   - Iš kur galėčiau žinoti ir žinoti ką? - Sorenas žvelgė jau susirūpinęs ir visai sutrikęs.
   Fasiras turėjo būti arba tragiškos nuomonės apie jį, arba paveiktas kokios nors įtartinos substancijos, kurių čia, regis, buvo pakankamai, arba netgi abu variantai. Visgi įvyko kažkas tragiško. Ar tik jis neplanavo nusižudyti?
   „Pasiūlyk Tiesos eliksyrą...“