[Džeinė Meko]

Džeinė gūžtelėjo pečiais.
-Galbūt,-tarė juodaplaukė.
Mergina perbraukė ranka savo juodus plaukus.
-Einam į smuklę,-pasiūlė.-ten galėsim nuspręsti, ką daryti ir kur ieškoti horukrusų.
Jo ji gūžtelėjo pečiais. Pirmiausia jiems reikėjo pamąstyti, kur ieškoti horukrusų, o tik tada pulti jų ieškoti.

[Fasiras von Sjuardas]

Fasas šyptelėjo. Kažkodėl visai nesinorėjo darsyk pasigert, kad ir nestipriai. Nors magiškuose gėrimuose yra pliusas, kad jie visiškai nekelia priklausomybės.
- Galim eiti. Bet ar ten ką suplanuosim?- paklausė vaikinas. Išjungė laikrodžio ekraną ir pažiūrėjo, kiek valandų. Devynios ryto. Ahadas atsikėlė nuo sofos, nusižiovavo, kad Fasas laisvai galėtų įkišti į nasrus galvą ir urgstelėjo pasilabindamas.
- Ar tu apskritai turi idėjų, kur ieškoti?
Staiga į langą kažkas ėmė belsti. Fasas nustebęs pažvelgė į garso pusę: kas gali belsti į trečio aukšto langą? Ir išvydo labai pavargusį Turdaną su laišku, pririštu prie kojos. Fasas prišoko atidaryti langą, Ahadas sumišęs tai stebėjo. Matyt, dar nebuvo regėjęs didžiojo raguotojo apuoko. Vaikinas atsargiai nuėmė laišką ir nunešė Turdaną ant sofos.
- Uncai!- elfas bematant prisistatė.- Nunešk apuoką ir pašerk.
Uncas atsargiai paėmė paukštį ir išnyko. Fasas paėmė laišką.

[Džeinė Meko]

Džeinė klausiamai pažvelgė į Fasą.
-Laiškas?-paklausė.-ok, neškit jį į smuklę.
Ji pasuko link durų.
-Aš tuoj,-šūktelėjo iš savo kambario.
Ji apsirengė tamsiai mėlyną suknelę- žalia buvo skirta tik kambariams. Tada išbėgo į smuklę.

[Fasiras von Sjuardas]

Fasas linktelėjo, o Džeinei išbėgus išlankstė laišką.

Sveikas, Fasai. Pas mane viskas lygiai tas pats, viskas gerai. Praeitą savaitę buvau paduotas psichams, nes neišdaviau mokytojo. Durmštrango direktorius tas pats, tik atrodo kažko labai išsigandęs.Tas nusikaltėlis, kurį minėjai, garantuotai yra Jakslis Džonas, pravardžiuojamas Juoduoju. Man pavyko atkasti, kad jis turi tris horokrusus. Horokrusai skleidžia juodą magiją, o tu, turėdamas Kraujo, puikiai juos atpažinsi. Horokrusai sunaikinami Pragaro Ugnimi, ypatingais artefaktais, užkerėtais galingų magų, pavyzdžiui Grifo kardas, Durmštrango ietis. Taip pat galima naudoti basilisko iltis... o atspėti, kiek žmogus turi horokrusų, neįmanoma, nebent skaitant mintis. Profesorius a. buvo nužudytas prie manęs. Nepasirašinėk vardu. Vilkas.

Fasas nustebo. Laiškas buvo rašytas labai skubiai. Įdėjęs atgal į voką, Fasas įsidėjo jį į apsiausto kišenę ir išėjo. Uncui įsakė prižiūrėti namus, tada pasikvietė Ahadą ir susėdę ant hipogrifų jie nulėkė į Londoną.

[George Smith]

[Wut? Juk tu į Horokrusą įdedi savo sielos dalį, taip sielą, kuri liko tavyje, sumažindamas dvigubai. Horokrusas pats yra paprasčiausias daiktas, į kurį įdėjai savo sielos dalelę, savos sielos jis tikrai neturi(nebent įdėjai į žmogų).]

[Fasiras von Sjuardas]

((Nu taip, įdedi sielos gabaliuką o paskui, kai pakratai kojas, išsiimi ir vėl gyveni skamba juokingai, bet aš taip supratau))

[George Smith]

[Ne visai taip. Kai esi sukūręs Horokrusą, NEGALI mirti. Nieko išsiimti nereikia. Kol dar žemėje yra visokių dalykų, turinčių dalelę tavo sielos, tu niekaip nemirsi, nesvarbu, nutrenks tave traukinys, suvalgys Hagridas ar išprievartaus Ambridž. Dėl to Voldis ir nemirė, kai kerai Hariu atsimušė ir pataikė į Voldemortą - pasaulyje buvo nesunaikintų Horokrusų.]

[Fasiras von Sjuardas]

((Supratau, dėkui))
Virš Godriko Daubos praskrido hipogrifas su raiteliu. Žmonėms čia, matyt nelabai rūpėjo, kas ten dedasi danguj, nes į rudens pusę vis vien daugiausia buvo apsiniaukę, nieko ypatingo nepamatysi. Net jeigu ir nedebesuota, nelabai ką išvysi  įspūdingo.. taigi, nei žiobarai, nei burtininkai nepastebėjo hipogrifo, kuris grakščiai nusileido Oldefortų namo kieme. Fasas nušoko nuo skraidūno ir nuvedė jį į tvarte esantį jo gardą, pašėrė mėsa. Tada skubriai susikrovė lagaminus, įlipo į mašiną. Mama nuvežė ì Kings Kroso stotį ir vaikinas išvažiavo į Hogvartsą.

[Fasiras von Sjuardas]

Danguje pasirodė du vis didėjantys siluetai. Sena žiobarų bobutė, einanti į Švento Klementino bažnyčią, kurioje būtent šiandien turėjo vykti jos dieduko trečiosios metinės, užvertė galvą aukštyn ir pamanė, kad nuo senatvės jau visai pasimaišė. Į Oldefortų namo teritoriją, kuri driekiasi Šiaurinės gatvės centre, nusileido didžiulis ereliagalvis, ne, du didžiuliai ereliagalviai padarai, ir staiga išnyko. Fasas šelmiškai išsišiepė ir pažiūrėjo į paknopstom link bažnyčios bėgančią senyvą žiobarę. Tada nusiėmė nuo Radago lagaminus ir suleido juos į tvartą, duris palikdamas atviras, kad gyvūnai bet kada galėtų išskristi. Prikrovęs lovius mėsos, Fasas susirinko prie namo laiptų paliktus lagaminus ir įėjo vidun.
- FASAS GRĮŽO!- atsklido iš namo vidaus pažįstamas brolio riksmas. Faso lūpos kone skausmingai išsitempė į smagią šypsenėlę. Vaikinas staigiai patraukė lagaminus ir sukeikęs save, kam apie viską nepagalvojo dar būdamas lauke, pabandė staigiai persiversti į sneiginį leopardą. Užaugo kailis, greitai, greitai... rūbai suėjo po kailiu, išdygo nagai, o...  ir staiga iš virtuvės iššoko lūšis, tiksliau - lūšius ir besibaigiantį atvirsti į irbį Fasą nubloškė į sieną.
- Man pavyko,- pareiškė mažasis brolis, ir staiga pasijuto prispaustas prie sienos. Kilstelėjęs antakį, irbis atsistojo ir atvirto į žmogų, tada nuėjo į virtuvę. Čia jau sėdėjo Ahadas, aiškiai patenkintas ir išlepintas Faso mamos Severijos, kuri labai mylėjo gyvūnus ir tyrė magiškuosius monstrus.
- Labas, mama.- pasisveikino Fasas. Mama pabaigė piešti ant torto ir atsisuko į tik grįžusį sūnų, aišku apkabino ir nusistebėjo, kad šis paaugo. Tradiciška šeima. Susėdę trise pakalbėjo: mama papasakojo naujienas apie juoduosius vienaragius; brolis - apie sugriežtintas taisykles Durmštrange. Fasas irgi pasakojo panašiai, išklojo ir apie Turdanogų užduotį.
- O kur tėtis?- staiga pastebėjo Fasas.
- Gaudo tą Užkariautoją. Prieš pusvalandį gavom laišką: sako, kad jau beveik pagavo. Žada poryt grįžti.- pasakė mama.- Na, dumkit miegot.
- Labanakt.
- Labanakt.
Fasas užlipo į trečią aukštą, kur buvo jo kambarys. Paskui užkopė ir ligeris Ahadas. Penktakursis šyptelėjo, išvydęs savo kambarį. Ir nuėjo miegoti. Deja, porą minučių padrybsojęs, vaikinas vėl atsistojo ir išėjo iš savo kambario. Nulipęs laiptais žemyn, išėjo iš namų. Prieš tai, žinoma, paliko ant stalo raštelį - jeigu netyčia naktį kas nors ją ieškos. Bet mažai tikėtina: juk turdanogiškas gebėjimas greitai pailsėti pasireikšdavo labiausiai jam ir tėčiui.
Grįžo Fasas tik labai ankstyvą rytą. Neskubėdamas išgėręs arbatos, jis užsidėjo savo visokių užkeikimų prigrūstą laikrodį, lazdelę pasidėjo į jos slaptą užburtą vietą, kad nenušvilptų kokia Keitė ar Kalėdų senelis. Apsirengė mėgstamą mėlyną apsiaustą su gobtuvu, užsimovė drakono odos pirštines. Išėjęs į gryną orą, užsėdo ant šluotos ir nušvilpė pasiskraidyti.

* * * * * * * * * *

Vakare Fasas grįžo namo. Kiek nuvargęs, bet įsitikinęs, kad dieną praleido labai neblogai. Vaikinas į lagaminą susidėjo apsiaustus, knygas, kažkokį seną švytintį amuletą. Ketino dar geriau atsisveikinti su Keite ir Džeine, bet jos abi it žaibas išlėkė į mados namus. Į stiklą kažkas negarsiai pabarbeno. Fasas atsistojo ir atidaręs langą, vidun įleido savo didįjį apuoką Turdaną, kuris kažką nešė kojose. Vaikinas paėmė laišką ir apuokui įteikė mėsos gabalą.
- Ačiū, Turdanai,- padėkojo Fasas, sušiaušdamas apuoko nugaros plunksnas. Tada išvyniojo laišką.

Aš radau Švilpynės apyrankę. Drebėkite, priešai ir laukite žūties!

- Kvailas pasiūlymas,- sumurmėjo Fasas. O tada nuskrido su hipogrifu į Kings Kroso stotį.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras jau seniai ieškojo vietos apsigyventi (mat kaip žinia, atsiskyrus nuo tėvų tik tai ir belieka padaryti). Iš pradžių Londone, vėliau kitur... Ieškojo parduodamų namų, paklausinėjo apie tai Magijos Ministerijos darbuotojų. Vienas pasiūlymas jį ir sudomino - po teisybe, dėl ne itin logiškų priežasčių. Neseniai vienas auroras, beveik Fasiro bendravardis, žuvo misijoje kažką beveikiant su pabėgusiais Azkabano kaliniais. Fasas Oldefortas - štai, koks buvo to auroro vardas. Bendravardiškumas ir buvo pirmas dalykas, patraukęs Fasiro dėmesį. O antras buvo tai, kad Faso, kaip ir Fasiro, beveik visa šeima buvo išžudyta arba mirusi. Štai todėl Fasas su varnu ant peties stovėjo prieš ką tik nupirkto namo vartus ir juos rakino.
   - Bet velnių mes visgi pirkom tokį didelį... - garsiai keiktelėjo von Sjuardas. Varnas nerūpestingai snapu pakedeno sau sparno plunksnas.
   ,,Aš tau šiaip ir sakiau. Bet kadangi nebuvo brangus..." - karktelėjo Muninas. Fasiras atsiduso. Jam patiko seni namai, patiko dideli namai. Patiko ir ramus Godriko Daubos miestelis. Londone už tiek, kiek sumokėjo už šį namą, nieko gero gavęs nebūtų. Gerai, kad buvęs savininkas taip skubėjo parduoti namą. Dabar problema bus tik gana ilga kelionė namo.

   Po nuodugnaus namo apžiūrėjimo ir susitvarkymo (be abejo, su magijos pagalba), Fasiras von Sjuardas su karštu arbatos puodeliu rankose lipo aukštyn, į trečią aukštą, kuriame rado jaukų ir sau patinkantį kambarį, kuriame ir įsikūrė. Kabinetas buvo gana erdvus, su nemažu rašomuoju stalu, keliomis spintomis ir lentynomis su knygomis, išleidžiama sofa ir foteliais. Jame kabėjusius paveikslus jaunuolis išvis sunaikino, dalį baldų persistatė ar net atsigabeno naujus. Be abejo, viską ir dezinfekavo, bet nebuvo tikras, kad dar kur neužsiliko koksai tarakonas ar voras. Įžengęs į savo naują kambarį jaunuolis išgirdo barkšėjimą į langą ir išvydo už jo pelėdą. „Kas čia dabar?“ - pamanė jis. Paskui Fasirą į kambarį įžygiavęs varnas irgi nustebęs sustojo. Ministras atvėrė langą ir įleido pašto paukštį, paėmė laišką ir padėkojo už tai. Bei atsiprašė, kad neturi niekuo pavaišinti. Pelėda sunkiai atsiduso ir atsisėdo ant palangės.
   „Man atrodo, ji mirtinai pavargusi“, - pastebėjo Muninas. Fasiras linktelėjo ir atplėšė voką. Jame tebuvo mažytė kapsulė su auksiniu skysčiu. Ir prie jos prilipdytu rašteliu.

Tada, kai Tau bus blogai

   - Čia nuo... - nutęsė Fasiras. Varnas šiek tiek pakilo ir nutūpė jam ant peties. Abudu suprato, nuo ko. Buvęs grifiukas sudėjo viską atgal į voką, o tada sukišo į stalčių. Muninas patylėjo, o tada neištvėrė.
   „Kas tai buvo?“ - paklausė jis.
   - Kažkada aš jam sakiau, kad jeigu dirbčiau pavojingą darbą, tai visuomet su savimi turėčiau nuodų kapsulę, - prisipažino Fasiras. Varnas išsigandęs pažvelgė į jį.
   „Ojoj.“ - teišspaudė plunksnuotasis.
   - Mhm, - patvirtino von Sjuardas.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras von Sjuardas pliaupiant lietui plačiai atvėrė kiemo vartus ir prasivedė motociklą. Tai padaręs apsižvalgė savo kieme ir nusikeikė, supratęs, kad, ko gero, nelabai yra kur šią transporto priemonę įsivesti, kad būtų galima pataisyti. ,,Reikės įsirengti garažą," - tarė Muninui, jau tupinčiam prie namo durų. Ministras sustojo, žvalgydamasis po kiemą. Fontanas... Ne. Namas... Na, nebent išgriovus sieną, bet tai ne pati geriausia mintis. Kvidičo aikštė... Na jau... Žvilgsnis nukrypo į seną ūkinį pastatą išgriuvusiu stogu. Durys į jį buvo plačios, matyt, pritaikytos ir šieno vežimams, ir dideliems gyvūnams praeiti. Von Sjuardas pasuko ten, priėjęs prie durų praspardė dilgynes ir varnalėšas, o tada šiurkščiai trūktelėjo už rankenos. Buvo užrūdijusi... Pusvampyris jau nebeturėjo kantrybės - prilaikydamas viena ranka duris, kita darsyk timptelėjo už rankenos ir išplėšė ją laukan. Durys atsivėrė.
   Viduje buvo gan sausa. Na, sausiau, negu lauke. Fasiras klūpėjo ant balto grindinio priešais motociklą. Muninas tyliai trepseno aplinkui draugą ir jo transporto priemonę, no jo ant žemės lašėjo vanduo. Kaip ir nuo ministro ir jo motociklo. Von Sjuardas bejausmiu veidu apžiūrinėjo motociklo priekį.
   ,,Tu tikras, kad gedimas čia?" - atsikrenkštęs paklausė juodaplunksnis paukštis.
   - Mhm... - numykė jaunuolis. Akyse mirguliavo.
   ,,Tikrai? Numeriuose?" - perklausė varnas. Fasiras sudejavo ir atsirėmė galva į motociklą. ,,Ei, tau viskas gerai?" - varnas prišoko arčiau von Sjuardo. Nuo jo veido lašėjo vanduo. ,,Tu verki? Fasai?!" - vėl rėkaliojo paukštis. Tada išgirdo ramų šnopavimą, o pusvampyrio ranka persimetė per motociklo sėdynę, galvą jis padėjo ant jos. Varnas atsiduso, apsižvalgė po ūkinį pastatą.

   Tik tak... Tuk tuk tuk... Tik... Tak... Aplinkui Fasirą lėkė sekundės ir skaičiai, jaunuolis suposi ant metalinės blizgančios senovinio laikrodžio švytuoklės, atsisėdęs ant jų kaip ,,Dream work" logotipo berniūkštis žvejys. Von Sjuardas pakėlė galvą aukštyn - keista, sekundės ėjo labai jau neritmiškai. Tik tak... Tuk tuk... Tuk...
Fasirai? - pasigirdo kažkieno balsas. Vardo savininkas nustebęs apsidairė, tada išgirdo savo vardą dar kartą. Iš kažkur aukštai pabiro balti popieriaus lapai... Ne, nė velnio nebalti. Prirašyti. Bylos. Pavymui byrėjo plunksnos, prisiminimų lašeliai...
Fasirai! - pikčiau kalbėjo balsas. Kas mane šaukia? Tik tak... Tuk tuk... Tak... BUM.
   Von Sjuardas atsimerkė. Akyse liejosi. Kažkodėl skaudėjo galvą... Uždėjęs ranką ant jos, juodaplaukis instinktyviai pasisuko į kairę. Ten tupėjo Muninas, jau kelintąsyk ketinantis kaptelėti snapu ar pliaukštelėti sparnu.
   - Ei, ei... - tyliai, užkimęs prabilo Fasas. Varnas piktai jį nužvelgė. Dabar prabudusysis suvokė gulįs ant krūvelės šieno šalia motociklo.
   ,,Ką ei ei? Miegojai kaip barsukas, teatleidžia man švilpiai. Aš tave jau pusvalandį mėginu pažadinti..." - piktai kalbėjo varnas. Fasiras bukai spoksojo į paukštį, tada pamatė jau švintantį dangų ir staigiai pašoko.
   - Aš užmigau? - nustebo jis. Pabandė nusipurtyti šieno dulkes nuo rūbų, bet ką ten nuo šlapių nupurtysi. Varnas pakilo ir nuskrido toliau. Von Sjuardas krūptelėjo, pažvelgė į laikrodį ir sudejavo. Penkiolika minučių, trys šimtai kilometrų... Penkiolika minučių, trys šimtai kilometrų... Trauk jį velniai, tą miegą! Fasas nudūmė į namus - ką gi, visgi turėjo perfekcionisto gyslelę ir darbe nenorėjo pasirodyti toks. Spėjo tik persirengti ir susidrėkinti veidą vandeniu - per pusę minutės. Tai vadinama pusvampyrišku super greičiu, atrodo. Nors jis būdingas ir paprastiems vėluojantiems žmonėms.
   - Pala... Tai aš nesusitvarkiau ir motociklo? - staiga toptelėjo ministrui. Tada iš tvartelio pasigirdo burzgimas. Fasas nubėgo į ten, šalia dviratės transporto priemonės tupėjo varnas. - Tu sutvarkei??? - visiškai nustebęs paklausė motociklo savininkas. Varnas piktai purkštelėjo.
   ,,Čia tik nebebuvo degalų," - pasakė jis. Fasiras papurtė galvą ir atsiduso, sėsdamas ant motociklo. ,,Durys užrakintos, ūkinis dzin, rūbai tvarkoje, daiktai tvarkoje..." - prisiminė viską ir iškūrė pro vartus. Bet viduje kažkas graužė. Kažką von Sjuardas ir Muninas, sėdintys ant kotociklo, buvo užmiršę...

[Amika Bela Lordess]

Vėjui žaidžiant su trumpais, visai nublukusiais ir balsvais plaukais, Amika neramiai stypsojo Godriko daubos pakrašty, rankomis prie krūtinės spausdama į krūvą antklodžių suvyniotą vaikį. Atmestinai nuo skruosto nubraukusi prilipusią sruogą, moteris skubiai keletą kartų belstelėjo į nedideles devintojo namo duris. Tąkart ligoninėje pabudusi nuo triukšmingo sūnaus rėkimo ir nemalonios seselės keiksmų antplūdžio, vela ant spintelės, šalimais berniuko lovytės, rado mažą vizitinę kortelę ant kurios nedailiu raštu buvo iškeverzotas būtent šis adresas.
 Velnias, na kurgi jis? - nepatenkinta mintyse keiksnojosi baltapūkė, bent iš išorės gana gražaus namo durims dar neprasivėrus. Gimdyvė buvo itin nervinga, net nekalbant apie tragišką jos išvaizdą: suglebusio kūno, apdengto storais kailiniais; krištolinių, bene aklų akių ir poros žalsvų mėlynių ties krūtine, galėjai pastebėti, kad šeimyninis gyvenimas tikrai nebuvo Mikusiai saldus ir toks lengvas it iš pasakos. Kitą vertus, jaunosios mamytės ištisų vienerių metų varganas gyvenimas būnant motina buvo ir prastos mitybos, o tiksliau jos nebuvimo priežastis.
  Lordess vėl įnirtingai pastukseno į medines duris, rudaakiui, įsitaisiusiam trumpaplaukės glėby, pradėjus be perstojo verkti.
- Tššš, hmmmm, mmmmm, aaaaa... - bandydama nuraminti mažylį, niūniavo mergina, nežinodama ko tas mažas kūt-vela iš jos nori ir vis dar šventai tikėdama, kad pataikė būtent ten kur reikia. 

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras mažumėlę atsipalaidavęs virtuvėje, fotelyje skaitė Magijos Žinių laikraštį, dešiniojoje rankoje laikė puodelį su šiltu gėrimu. Suprantu, ko gero, foteliui virtuvėje ne vieta, o jeigu kažkas būtų dažniau lankęsis svečiuose pas Magijos ministrą, būtų supratęs, kad jo virtuvėje išvis paprastai nestovi fotelis. Tačiau čia pasitarnauja žinojimas, kad, jeigu kažką gamindamas išeisi į kitą kambarį, viskas susvils, ir noras po sunkios savaitės patogiai išsitiesti suteikia sąlygas norui padaryti keistą, bet logišką sprendimą.
   Akimis braukiant trečią straipsnio apie Velykų šventę Londone eilutę, ausys užfiksavo netradicinį garsą namuose.
   - Hm, kažkas beldžiasi, - sumurmėjo Fasiras. Kranklys, slampinėjantis ant stalo ir snapu krapinėjantis tešlą nuo dubens kraštų atsispyrė nuo stalo, taip numesdamas šakutę, ir nuskrido prie lango.
   ,,Čia iš Ministerijos... Nebuvai atostogų išleidęs? Ir vaje, ji atrodo prastai..." - raportavo paukštis, sparnu uždengdamas užuolaidą. Von Sjuardas kilstelėjo antakius ir nužygiavo prie durų. Beeinant išgirdo beldimą antrąsyk - kažkas buvo itin nekantrus. Atrakinęs duris Fasiras plačiai jas atvėrė ir dar plačiau išpūtė akis.
   - Panele Lordess? - nustebo jis. - Labas rytas, prašau užeiti... - praleidęs būsimą ar jau esamą viešnią juodaplaukis užvėrė ir vėl užrakino duris, tuomet ištiesė ranką į šiltą ir kvepiančią virtuvę. - Čia, prašau, sėskitės... Kas nutiko?

[Amika Bela Lordess]

Pagaliau atsivėrus durims, Amika skriste įskrido vidun.
- Jo, jo ir tau labas, - burbtelėjusi nubruko žviegiantį vaiką tiesiai juodaplaukiui į rankas ir nusimetusi storąjį paltą, trumpaplaukė nusiavė aukštakulnius. Tada žaibišku greičiu neatsiklausiusi nubėgo link vonios kambario, o pakeliui užsukusi į virtuvę, nekreipdama dėmesio į vidury stovintį fotelį, nekultūringai išnaršė spinteles bei suradusi didelį, dailiai supakuotą butelį romo, stvėrė šį ir nuplėšusi blizgias juosteles, atkimšo alkoholio pripildytą indą bei godžiai susipylė jo turinį į burną.
- Ooo, kaip man to reikėjo, - deginančiam skysčiui nuriedėjus moters gerkle, maloniai atsiduso Amika ir dar kartą gurkštelėjo iš butelio. Vaikiui vis dar rėkiant it skerdžiamam paršeliui, Lordess spragtelėjo pirštais ir dingo ore. Po minutėlės grįžo su dar vienu randu ant kaklo ir vaikišku, mėlynu čiulptuku. Paėmusi kūdikį atgal į glėbį, Lordess atsargiai padavė šiam tą ,,soskę" ir švelniai paguldė sūnų svetainėje ant sofos.
- Tu neįsivaizduoji kaip sunku būti mama. - burbtelėjo Bela tamsiaplaukiui jaunuoliui ir staiga užsidengusi veidą rankomis, minutėlę pasibjaurėjo savimi bei suklupo šalimais Helijaus.
- Matai? - pasisukusi į namo šeimininką, mostelėjo ranka aukštaūgė, rodydama tiesiai į savo žaizdotą siluetą, - man trūksta to, ką gaudavau anksčiau, supranti? Man trūksta savojo či... Dėl jo, - mergina mestelėjo žvilgsnį į aprimusį mažą ryšulėlį ant odinės sofos ir įsistebeilijo į tikriausiai visiškai pasimetusį ministrą.

[Fasiras von Sjuardas]

   Iš pradžių, velai su tokiu greičiu įsiveržus vidun, apsnūdęs Fasiras buvo bemaž pamanąs, jog įsileido kokį nors žmogaus formos vėjo stichijos padarą. Visgi tasai padaras buvo per daug panašus į prisiatostogavusią penktojo ministerijos departamento vadovę. Skubia fraze nubraukusi visus Faso oficialumus ši pradėjo suktis jo namuose it vietinė, įgrūdo į rankas vampyrui spiegiantį monstraitį ir nukūrė į vonią. ,,Šventas... Ji gal namų neturi?" - metė saugiu atstumu nuo palangės viską stebintis Muninas. Fasiras pavėpsojo, kaip vela pliurina jo romą - ech, tiek jau tos, visgi pats jis labiau mėgo viskį, pakarpė ausimis.
   - Ne per naglai čia? - pastebėjo von Sjuardas, smalsiai žvelgdamas, kaip jaunoji mama guldo savo atžalą fotelyje. Kitu metu turbūt būtų siaubingai susiutęs, beje, šiandien jis jautėsi gana neblogai pailsėjęs ir jam buvo praktiškai vis tiek, ką ši veikia. Svarbiausia, kad niekas nedūžta. Bent kol kas. Psichologai šiaip sako, kad jeigu žmogus elgiasi būtent taip, tai jis kitaip ir negali, galbūt kažką panašaus galima pasakyti ir apie velas.
   - Nereikėjo prisidirbt vaikų, - pašaipiai gūžtelėjo pečiais ministras, leisdamas sau ironiją, nes ir Amika sau daug leido. Apie magiškųjų būtybių ,,dietas" vampyras šiek tiek nusimanė, todėl įtarė, kad ir veloms su jų gyvybiškai būtinu maistu galima kažkaip kitaip sužaisti, nesusidarant kažkokių papildomų problemų, pavyzdžiui, mažų klykiančių šlykštynių. Juodaplaukis kilstelėjo akis į išblukusią tikrąja to žodžio prasme velą, mąstydamas, kaip pats turėtų atsakyti į tokį nemandagumą ir įsiveržimą. Bet visgi nusprendė kol kas patylėti ir paspoksoti pasiaiškinimo reikalaujančiu žvilgsniu. Ar į sutikimą tapti krikštatėviu įeina leidimas taip elgtis savo namuose?