0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #135 Prieš 5 metus »
Amikai patiko stebėti kaip staiga visas mažosios baltaplaukės dėmesys susitelkia vien tik ties ja ir pasinaudojusi proga, moteris galėjo atidžiau nuskenuoti mergytės veido bruožus.
  Į kiek per taikų, atsižvelgiant į neseniai vykusį barnį, Fasiro toną trumpakasė nieko nebeatsakė, o pastebėjusi kapliadančio žvilgsnį raudonojo lagamino pusėn, tik greičiau nudelbė akis nuo pusvampyrio, nenorėdama, jog staigi vaikinuko nuotaikų kaita padarytų įtaką jos tolimesniems planams. Gerai bent tai, kad pačiu laiku airę mažumėlę pralinksmino pro šalį praėjusio pirštiniuoto svečio reakcija, kai šis, rodos, nė nebandydamas nuslėpti nepasitenkinimo, sukilusio vos išvydus tatuiruotą kitą namų gyventoją, suspaudęs kumščius kažką, kaip Amika spėjo, ne itin malonaus sumurmėjo mažajai mergaičiukei prie ausies. Nuo pieno baltumo veidelio savininkės vela kilstelėjo sidabrinėm rainelėm padengtas akis į Fasiro krikštatėvį ir gan įžūliai ėmė jį nužiūrinėti tarsi lygindama šio ir ankstesniojo susitikimo vaizdus, kurie ne taip stipriai buvo te pakitę. Ir atrodo, toks žiopsojimas būtų beužsitęsiantis dar ilgėliau, jei ne namų šeimininko atsakymas į anksčiau užduotą Edgar'o klausimą, kuris savo netikėtu tiesmukiškumu kiek įžeidė gimdyvę. Kaip Fasiras drįso šitaip ramiai nusakyti tokį skaudų įvykį? - Pasibaisėjo mergina, - ir dar taip greitai sumalė, lyg pasakotų kokį įprastą dalyką kaip kad apsipirkimas parduotuvėje. „Na, žinai, vakar nusipirkau pakelį pieno, šiandien palaidojau sūnų, rytoj galvoju pavedžioti šunį...” - Mintyse burnojosi Amika, tačiau išorėje bandė tik karčiai nuryti sukilusį šleikštulį vaikinui ir dar vieną atklydusią liūdesio bangą. Jaunuolis tikrai gebėjo atverti skaudžias žaizdas, kurias vėliau Mikusiai tekdavo lopyti taip ilgai, jog kitąsyk galėtų įstengti nepasiduoti emocijoms. Tačiau, kai kalba ėjo apie motinišką ryšį su vaiku, jau jokios pastangos nebeteko reikšmės ir ta apsimetimo, kad viskas bus gerai stadija subliuško it kiaušinio kevalas.
 Keista, tačiau gimdyvė kol kas dar laikėsi pakankamai gerai. Žinoma, akimirką pilkšvos, laikinai žėrinčios akys vėl tapo bespalvėm ir stiklinėm, o porelė šiltų ašarų nuriedėjo skruostu, dėl ko jaunoji našlė nusuko veidą į šoną ir pakėlusi smakrą aukštyn, nykščiu nusivalė ištryškusius vandens lašelius, tačiau moteris bent jau džiaugėsi neparklupusi ant žemės ar nesusigundžiusi alkoholiu ir nenuskubėjusi piltis eilinės taurės vyno.
 Auksaakiui tarsi iš niekur nieko ėmus pažindinti ją su baltapūke, Amika pasisuko į mergiotę.
- Gerai, kad tų priežasčių jau nebėra ir Fasirui nebeteks kankintis mano draugija, - vos juodaplaukiui baigus dailiosios lyties atstovių pristatymus, dirbtinai šyptelėjo Elridei airė ir galiausiai sužinojusi jos sąsaja su von Sjuardų gimine, neketindama toliau smalsauti dėl kažkokio neaiškaus elfo, kurį minėjo jaunasis kraujasiurbys, pamaitinusi savo žingeidumą, jau kone bekilo laiptais aukštyn link kampe stūksančio lagamino, kai auskarų daugybe papuoštas velos ausis pasiekė tylesnis jaunuolio murmesys. Laumės dukra sekundę sustingo vietoje, galvodama ar ir ji yra įskaičiuota į tą paprastai pasikėlusio vampyrioko sąvoką „visi”, tuomet kiek grįžtelėjo atgal į jaunuolį ir kilstelėjo aukštėliau rusvą antakį, norėdama pasitikslinti. Visgi juk nebeturėjo jau nė ko prarasti, nė ko bijoti.
- Ką turi omenyje? - Paklausė ir ėmė akimis bėgioti po barzdele apžėlusį jaunuolio veidą.

Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #136 Prieš 5 metus »
Netikėti Edgaro žodžiai mergaičiukei sukėlė dar didesnį smalsumą, ji nepraleido nei to, kad ta nepažįstamoji buvo pavadinta "būtybe", nei to, kad turi tylėti. Ir tylėjo, pasistengė atitraukti žvilgsnį nuo jos ties Fasiru, bet jei atvirai, jau geriau žiūrėtų, kaip dega nuosavas namas, nei į tokį Fasirą. Nemalonus jausmas skandino baltapūkę, ji neturėjo ką pasakyti, kadangi suvokė, kad nesulauks jokio gero atsakymo, jei ir sulauktų, nepatikėtų, kad tai tiesa. O ką daugiau daryti, nenutuokė. Išvis nelabai žinojo, ką ji veikė tame name, kadangi padėti niekuo negalėjo.
Paaugliukė įdėmiai klausėsi, ką kalba Fasiras, gaudė kiekvieną žodį, kad ir kaip nenorėjo, kai jos žvilgsnis vėl nukrypo ties nepažįstamąja. Dar vienas lavonas? Elridė visiškai pasimetė, nepatiko jai nieko nežinoti, bet atrodo, reiktų pradėti pratintis. Išvis, galėjo ir neužsiminti Fasiras apie dar vienas laidotuves, nes mergaitės galvoje atsirado maža viltis, kad toks vaizdas ir tokia būklė buvo dėl to iš nežinia kur atsiradusio lavonėlio, o ne dėl to prakeiksmo ir elfo, ir kad ir kokia maža viltis, ji sukėlė šiek tiek laimės. Žaliaakė kuriam laikui ėmė tikėti, kad viskas susitvarkys, bet tas laikas neprailgo.
Pasigirdo dar vieni žodžiai, kurie sukėlė didžiulį smalsumą ir norą klausinėti apie nepažįstamąją. Grifės mintys ėmė stipriai banguoti, nes ji nebežinojo, į ką turėtų kreipti dėmesį, o ką turėtų praleisti pro ausis. Atrodo, ir pačios smegenys nebesusigaudė, apie ką ėjo mintys, ar Fasirą, ar nepažįstamąją, ar išvis apie kažkokį kitą dalykėli. Ir, deja, bet niekas negalėjo sutvarkyti to didžiulio banguojančio vandenyno, kadangi paauglė klausti apie Amiką nieko negalėjo, o apie Fasirą - bijojo.
Fasirui supažindinus jas, nors toks ten ir supažindinimas... Elridė linktelėjo Amikai ir nė nepajutusi dirstelėjo į Edgarą. Ji nenutuokė, kaip turėtų elgtis. Neatsiminė jokių pamokų apie velas, tad nežinojo, kokia grėsmė gali būti. O dar ir kaip profesorės nepažįstamosios neatsiminė. Va taip ir būna, kai žmogutis pasirenka miegą vietoj pamokų... Na, bet gerai, kad panelytė suprato bent tai, kad turi klausyti nurodymų.
-Kaip tai visi?-baltapūkė nesusilaikė be savo klausimo. Ji buvo nustebusi, jos galvoje įvyko didžiulis sprogimas ir nebeliko nei vienos smegenų ląstelės, kuri galėtų paaiškinti, kas tik ką įvyko. Nieko nesuprasdama mergaitė nužvelgė visus esančius tame name, atkreipė dėmesį ir į tai, kad ne ji viena nelabai susigaudė.
Grifei reikė truputėlio laiko, kad bent truputėlis smegenų sugalvotų veikti, o tada ji dar labiau sumišo. O kas jei aš atsisakysiu? Mergaitė stebeilijosi į Fasirą ir ėmė svarstyti, ar jos atsisakymas išgelbėtų jį? Baltapūkei atrodė, kad elfas nebuvo toks svarbus, nors ir turėjo jausmus... Tad vidus tiesiog vertė ją priešintis tiems žodžiams ir pasakyti paprasčiausią "ne".

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #137 Prieš 5 metus »
   Sorenas apžvelgė jau matytą virtuvę. Iš kažkurios spintelės sklido silpnas, galbūt vienam vampyrui ir tejuntamas alkoholio kvapas. Iš kitos spintelės atsklido kiek kitoks kvapas, kurį eliksyrininkui pažinti nesunku. Stiprūs migdomieji. Labai įdomu, kam. Juodabarzdis nužvelgė Fasirą, tuomet - Amiką. Apšepęs, be gyvybės liepsnelės pusvampyrio veidas ir kiek paraudusios velos akys. Pyktis, paslėptas Edgar'o Jeffterio, jo sūnaus krikštatėvio, kumštyje, sutrikimą bandanti paslėpti baltaplaukė Elridė... Atmosfera šiuose namuose tvyrojo slegianti ir tamsi. Iš dalies panaši į tą staigų smūgį ir užtemimą - tarsi koksai sunkvežimis vidury nakties pakelėj būtų nutrenkęs ir nunešęs, ir tu pusiausnūdoj į mirtį stebėtum zujančius prie tavęs medikus - tamsa, kai miršta šeimos narys, tamsa, kai jauti grėsmę dar vienam artimam žmogui ar kitokiai būtybei. Tik šįsyk to smūgio vampyras nejuto - šešėlis ir taip jau buvo apgaubęs namus.
   ,,Štai, kas vyksta už mūsų nugarų ir mums net nežinant." - neįspūdinga įžvalga pasidalino barzdotasis.
   Edgar'as tyliai įspėjo Elridę. Rodos, eliksyrininkas atsiminė, jog tarp šio vaikino ir velos įtampa tvyrojo jau nuo seniau. Logiška, kad apsigynimo nuo Juodosios Magijos išmanovas į tokios rasės atstovę žvelgė skersai. Labai logiška. Buvęs profesorius atsisėdo už stalo per kėdę nuo Fasiro. Nesėdo į stalo galą, kaip tai padarė Fasiras, nes čia jis nebuvo svarbus. Stalo galas - vieta šeimininkui ir garbingam asmeniui. Jis čia nesvarbus, negarbingas ir nereikalingas. Na, nebent tik gyvybės išsaugojimui. Po to jausis lyg nuveikęs kažką truputį naudingo, bus išvytas laukan ir gręžiodamasis atgal keliaus atgal savais keliais keleliais.
   - Užuojauta jums, - tyliai sumurmėjo Sorenas, išgirdęs, kam visgi buvo skirtos tos laidotuvių gėlės.
   Nuojauta sakė, kad, jei ne iš tikrųjų, tai bent psichologine ar metaforine prasme palaidota buvo dar daugiau, nei patys Fasiras ir Amika sakė. Ar gal - daugiau, nei jie patys numanė.
   Eliksyrininkas rimtu veidu akimis bėgiojo tai prie vieno, tai prie kito kalbančiojo. Galiausiai sustojo ties Fasiru, garbingai kalbančiu apie savo lemties priėmimą.
   ,,Neperduočiau tokios grėsmės niekam iš sau artimų žmonių, ypač, kai liko tiek mažai laiko..." - mintyse pakartojo eliksyrininkas. ,,Neperduočiau niekam iš sau artimų žmonių... Iš sau artimų, ir ne kitokių..."
   - Elfą galima perleisti, tiesa? - staiga į kalbą įsiterpė Sorenas, klausiamai nužvelgė Jeffter'į, tuomet - Fasirą.
   - O gal perduotum prakeiksmą man, Fasirai? - nenutraukdamas savosios minties išsyk paklausė vyras, netikėto klausimo įtaigumą dar sustiprindamas ištartu sūnaus vardu.
   Jis jau nebuvo toks artimas Fasui, kaip būtų to norėjęs. Jautėsi kaltas. Ir, jeigu jam būtų leista prisiimti kaltę... Argi dar vienas prakeiksmas ką nors pakeis? O ir galvą palydėti už paskutinį sūnų būtų tikra garbė. Ir jis jaustųsi bent kiek jam atsiskaitęs.
   ,,Tikiesi, kad jis tau bent mirusiam atneš tėvo dienos proga gėlyčių?" - pasišaipė Spaikas gal pikčiau, negu reikėjo. ,,Neapykanta neišnyksta taip greitai ir tu pats tai žinai."
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #138 Prieš 5 metus »
Juodaplaukis liko stovėti ir neužėmė vietos prie stalo. Nesinorėjo jam dabar sėdėti, ypač kai čia toje pačioje patalpoje buvo ir moteris nekelianti pasitikėjimo.
Fasirui nupasakojus įvykius, kurie turėjo lyg ir pasakyti, kaip jis dabar jaučiasi, Jeffter'is nė nežinojo, ką pasakyti. Nemaloni situacija kažkodėl tapo dar nemalonesnė. Bet tikrai ne dėl to, ką jautė Amikai. Tas pyktis jai nedingo ir gailesčio neatsirado. Nebūtų nustebęs, kad pati dėl dabartinės situacijos butų kalta. Paskutinį kartą, kai ją matė, ji nepasirodė galinti būti rūpestinga motina. Juk ta, kuriai rūpėtų, nedarytų dėl savo vaiko visko paskutinę akimirką.
- Užjaučiu..,- tarstelėjo nužvelgdamas tiek savo krikštasūnį, tiek buvusią vieną iš savo ateities profesorių. Nors tai ką pasakė buvo skirta ir velai, visgi tai animago nuomonės apie ją nekeitė.
Magijos ministrui baigus pristatinėti Lordess ir Elridę, jis spėjo patikinti Edgar'ą dar kartą, jog jam elfas nebus perleistas. Iš tiesų, žaliaakis nelabai ir tikėjosi, jog Fasas bus pakeitęs savo nuomonę. Nesitikėjo ir to, jog atkeikime dalyvauti paprašys visų, kurie šiuo metu buvo virtuvėje. Pagal nurodymus, tai turėjo būti ypatingi žmonės. Ir jei tai buvo šis ketvertukas, tai reiškė, kad ta tatuiruotoji yra svarbus asmuo auksaakiui. Ar vaikinui, mūvinčiam juodą pirštinę ant vienos rankos, tai turėjo sukelti pykti ir Fasiro atžvilgiu? Ne. Jis ant jo nepyko. Suprato, kad kiekvienas turi savo jausmus ir kiekvienas turi savo nuomonę apie tam tikrus žmones. Tačiau tikėjosi, kad ir pats pusvampyris suprato, kodėl buvęs Grifų Gūžtos prefektas nėra linkęs bičiuliautis su jo drauge.
Jeffter'is nukreipė savo žvilgsnį į grifiukę, žiūrinčią į eliksyrininko sūnų, kuriam buvo reikalinga ir jos pagalba. Jaunuolis visiškai nenorėjo, kad ji į tai būtų painiojama, bet be jos, regis, nebuvo galima susitvarkyti.
- Tu neprivalai to daryti,- tarė savo globotinei magas. Nenorėjo, kad kažkas darytų kažką, kas gali būti nesaugu, prieš savo valią. Norėjo padėti elfui, bet nenorėjo, kad per tai nukentėtų jam rūpintys žmonės.
Netruko į pokalbį įsitraukti ir pats Faso tėvas, pareikšdamas, jog jis gali perimti būtybę. Nežinia ar tai buvo geresnis sumanymas, tačiau jis turbūt labiau patiko trumpaplaukiui, nes tuomet, atsirastų bent teorinė galimybė gauti elfą jam. Bet manyti, jog būtybė bus perleista buvusiam Hogvartso profesoriui butų naivu, žinant tai, kad jos negavo Edgar'as, kuris neturėtų būti svarbesnis pusiau vampyrui už jo tėvą.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #139 Prieš 5 metus »
   Fasiras sugniužęs dėbsojo į stalą. Prie stalo sėdėjo tik jis ir jo tėvas - du galbūt galingiausi padarai, kalbant apie fizinę jėgą, šiame kambaryje. Galbūt todėl, kad jautėsi saugiausiai. Fasiras - nes neturėjo ko prarasti, Sorenas - nes buvo per autoritetingas, kad prarastų. Fasiras nurijo seilę ir pakėlė akis į Amiką, stovinčią tarpduryje. Tiesa, jis jai dar neužsiminė apie savo prakeiksmą.
   ,,Dar turi draugiškumo mano atžvilgiu? Maloni staigmena..."
   - Mano elfas buvo prakeiktas, - pasakė faktą Amikai bejausmiu balsu. - Turiu arba leisti jam mirti, arba bandyti įveikti prakeiksmą su 4 man svarbiais žmonėmis. Teisingai? - grįžtelėjo į Egdar'ą su klausimu apsiblaususiose, pavargusiose akyse.
   Tiesą sakant, jis užuodė druskingą vandenį. Ko gero, ašaras, nors niekuomet negali būti pilnai tikras. Taip pat pusvampyris galėjo užuosti beveik materialią niūrumą ir sutrikimą. Pirmasis kvapas gal sklido ir vien tik iš jo. Kitas - ko gero, iš kitų, sutrikusių dėl tokios jo išvaizdos ir dėl to, ko jis jiems nepapasakojo.
   ,,Na, tu per mažai ir pasakoji." - varnas ant šaldytuvo kranktelėjo. Jo balsas buvo labai tylus ir labai tolimas, nors Fasiras dabar ir neatkreipė į tai dėmesio.
   - Tu gali atsisakyti, Elride, - juodaplaukis jaunuolis rimtomis akimis žvelgė į mergaitę.
   O gal jau ir merginą? Ji gerokai ūgtelėjo nuo to laiko, kuomet jis ją rado nualpusią ir parnešė pas Edgar'ą lyjant bjauriam lietui. Kažkoks haripoteriškas vaizdelis - kaip tyčia smarkūs lietūs neša mirtis tėvams ir seneliams, palikdami jų sūnus, dukteris bei anūkus našlaičiais. O laikas po tokių praradimų eina labai greitai, šventvagiškai greitai, vis labiau atitolindamas gyvuosius nuo mirusiųjų. Rodos, net nuo tų pasivaikščiojimų po Godriko Daubą einant nusipirkti ledų praėjo tiek daug laiko, nors praėjo tik savaitė... Jie turbūt stebisi, kaip jis taip stipriai sugniužo per šešias dienas. Iš tikrųjų taip jau seniai.
   Fasirui knietėjo pridurti, kad jis neturės kitų pasirinkimų, jei Elridė atsisakys, bet ir Edgar'ui pridūrus, jog ji neprivalo prisidėti, jis tik sukando dantis ir linktelėjo galva. Jis neatims iš jos pasirinkimo galimybės. Tik tuomet, ko gero, teks apturėti konfliktą - ir su tėvu, ir su krikštatėviu, tarytum abudu tik konfliktuoti ir temokėtų, kai jis pats renkasi sau sprendimus, jau ne mažas gi vaikas - bet nieko, viskas bus tvarkoj.
   ,,Bet... Elfas... Jis juk to nenusipelno... Na, ir Sorenas. Jis irgi daug ko nenusipelno, bet turi. Gyvenimas ne visada esti teisingas."
   Į Soreno klausimą jo sūnus tik nežymiai linktelėjo. Išgirdęs jo pasiūlymą juodaplaukis kurį laiką susimąstęs žvelgė į eliksyrininko veidą. Dar vienas bandymas būti didvyriu?
   ,,O kas, jei sutikčiau? Pabėgtum ar užmestum bėdą kažkam kitam? Ne, mes nežaisim."
   - Ne.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #140 Prieš 5 metus »
Stovėti ten vidury beveik nepažįstamų žmonių ir girdėti kaip jie tik iš pagarbos, ir tai greičiausiai net ne jai, o juodaplaukiui, reiškia savo menką užuojautą, Amikai buvo labai sunku. Mergina galėjo drąsiai galvą guldyti, jog nei vienas iš čia esančio ketvirtuko nesuvokė, ką reiškia motinai jos pirmagimio netektis. Taip, trumpakasė pati puikiai žinojo, kad nebuvo geriausia mama, tiksliau sakant, gera. Bet pastaruosius ketverius metus ji stengėsi. Tikrai nuoširdžiai stengėsi, jog mažylis pasijustų mylimu ir turėtų bent dalį visko, ko moteris pati nebuvo pratusi turėti. Būtybė net celibato laikėsi, savo energetinius poreikius tenkindama mintimis. Tačiau štai dabar, kai jos sūnus gailiai apraudojamas jau mažumėlę daugiau nei savaitę, jaunoji našlė tegavo kažkokį vos sukramtytą žodį, kuris turėtų bent kiek paguosti ją ir nuraminti visus sudayžytos širdies sopulius. Kokie gi žmonės šlykštūs, - mintijo vela, o išgirdusi kelis bejausmius sakinius iš pusvampyrio lūpų, kiek primerkė akis, rauktelėjo riestesnę nosikę ir suvedusi rusvų antakių porą, lėtai ėmė artėti prie kėdės, ant kurios, rodos, visai nerūpestingai sėdėjo jaunasis kapliadantis.
- Elfas? - atsistojusi visai prie pat Fasiro, pradėjo Lordess, pamiršdama, jog be jos ir pusvampyrio yra dar keletas žmonių, - tai sakai, nori išgelbėti elfą? O aš buvau tokia kvaila, jog stačia galva nėriau į tave, galvodama, kad tau rūpiu... mes rūpim, tikrai nuoširdžiai rūpim, bent jau Helis... - Paskutinius tris žodžius ištarė kiek tyliau, - ir dabar, kai jo jau nebėra, tu tiesiog lengva ranka imi ir nubrauki visą jo atminimą, nes pasirodo neva tavo tarnas prakeiktas! Tu net negedėjai, tiesa?! - Užsipuolė ministrą tatuiruotoji, nejučiom išsikeldama hipotezę, jog Fasiras visa tą laiką nuo pat laidotuvių galimai praleido ne kankindamasis dėl netekties, o mintydamas kažkokį planą susijusį su Baubu, - Man šleikštu net pagalvot, kad galbūt tik džiaugiesi atsikratęs mažylio. - Mosikavo rankomis ore mergina, - ar tada... - stipriau prikando lūpą, - tada ten prie kapo tau nors kiek buvo liūdna... skaudu?.. - Amika kelioms minutėms pritilo ir įdėmiai įsistebeilijo į šaltas, auksinį blizgesį, rodos, kone bepraradusias akis, prisimindama vėsią laidotuvių naktį, emociniu skausmu motinai neprilygstančia net Azkabane tūnančio Psicho bučiniui, - aišku... - galiausiai nutraukė tylą trumpakasė. - Na, neketinu dalyvauti šitame fiasko. Pats sakei, jog būtini tik artimiausi asmenys. Žinai, gaila tik dviejų dalykų: elfo, nes jam teks mirti, ir jūsų, pone von Sjuardai, - netikėtai kryptelėjo galvą į tolėliau sėdintį žilstelėjusį vyrioką, prisiminusi, jog ir jis čia yra, - kad likęs paskutinysis sūnus, viso labo tėra sumautas cinikas, savo ego iškėlęs aukščiau kitų, nemylintis net savo paties tėvo. - Vėlei kilstelėjo sidabrines akis į juodaplaukį. - Tu man šlykštus. - Dar tylesniu balsu pridūrė. Šįkart šokoladinių plaukų savininkė neišlėkė iš kambario, nespragtelėjo pirštais ir neišnyko ore su antro aukšto koridoriaus kampe lūkuriuojančiu raudonu lagaminu. Ne. Airė norėjo dar gerai nuskenuoti padarą, kurio gyslomis tekėjo antžmogiška jėga, o akių baltumoj žydėjo nebylūs vyzdžiai. Gimdyvė niekaip nesugebėjo suvokti kaip buvo galima būti tokiam atšiauriam, tarsi nejaučiančiam, tarsi niekada negalinčiam mylėti.
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #141 Prieš 5 metus »
Sakytum, įdomus Elridės gyvenimas. Visokiausi įvykiai, Hogvartse, Dauboj... Bet toks gyvenimėlis jos visiškai nedžiugino. Ir, kaip gali būti keista, gerai, visai ne keista, bet jai vis tiek atsibodo. Norėjosi bent trumpam atsipūsti, atsipalaiduoti ir tiesiog egzistuoti, valandai, dviem. Galbūt tada susidėliotų mintys, planai apie viską, o ne sėdėtų galvoje chaosas ir nuomonės taip nesikirstų viena su kita. Nors, net ir tai neištaisytų visko.
O ir laiko nebuvo, kad žaliaakė kuriam laikui galėtų tik "egzistuoti", ji turėjo apsispręsti, greitai. O žodžiai, kad ji neprivalo to daryti neprisidėjo prie to, kaip tik ėmė labiau kirsti per sąžinę ir savijautą. Žudyti elfą, ar Fasirą, daryti tai, ko nori jis, ar turbūt daugelis tame kambaryje? Paaugliukė dar bandė įsivaizduoti, ką tokiu atveju turėtų rinktis suaugęs žmogus, bet ji juk nebuvo suaugusi, tad ir sekėsi ne per geriausiai. Baltapūkė spoksojo į vieną tašką ir tylėjo, neturėjo ką sakyti, norėjosi sprukti iš to namo, bet žinojo, kad tada sąžinė ims graužti ją dėl tokio "vaikiško" elgesio. Nors, galbūt taip ir pasielgtų suaugęs žmogus? Atrodo, tėtis pabėgo nuo jos, bet gyvenimas jo nepablogėjo. Ne... Taip elgtis ne. Nutraukusi savo apmąstymus, kadangi, jos manymu, nukeliavo per daug į lankas mergaitė apsidairė.
Kaip tik tuo metu, vela ėmė spręsti jos sunkiąją dilemą. Iš dalies gerai, iš dalies ne. Elridė stebėjo jos elgesį ir dėl to ėmė jaustis dar blogiau. Keista, kad kitų žmonių elgesys ir jų nuotaika taip lengvai galėjo viską pakeisti.
Mergaitę ėmė pykinti, tačiau "spektaklis" kol kas nežadėjo baigtis, o juolabiau, tie žodžiai... Jie supykdė mergaitę. Fasirui nerūpėjo vaikas? Tikrai? Ką ji tada čia veikė, kuo buvo išskirtinė?
-Jūs klystate,-gan oficialiai besikreipdama Elridė įsistebeilijo į velą. Ji nujautė, kad turėtų patylėti, bet negalėjo. Nenorėjo klausytis tų nesąmonių, kadangi visą laiką jautė dėkingumą Fasirui, nors to tiesiogiai ir neparodytų. Tik, ką ji turėtų sakyti toliau? Pasakoti, kad jis yra nuostabus padarėlis? Nee, tiesiogiai to pasakyti ji negali, kad ir kaip dėkinga buvo. Baltapūkė dar žvilgtelėjo į Edgarą, neatrodė, kad ji daro teisingai, bet kažkas viduje liepė ir ji tam pakluso.
-Jei jam rūpėjo vos pažįstama mergaitė, kodėl jam neturėtų rūpėti...-Elridė pasistengė prisiminti, kas toks buvo tas vaikas.-krikštasūnis?-Grifė sumirksėjo ir nebegalėjo nuleisti akių nuo Amikos. Ji laukė jos reakcijos ir vengė Edgaro ir tik tada dingtelėjo mintis, kaip kvailai pasielgė. Kas jei netyčia jai pavyks taip įkalbinti likti ją? Kas jei ji bus vienintelė neapsisprendusi - padėti, ar ne? Juk dabar viskas, rodos, susidėliojo gerai, sąžinės graužatis nebebūtų buvusi tokia stipri, bet viskas bet kurią sekundę netyčia galėjo apsiversti. Nors, turbūt mergaitė nebūtų to pasakiusi, jei tikrai tikrai nebūtų norėjusi prisidėti prie viso jovalo.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Elride Endlercat »

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #142 Prieš 5 metus »
   Sorenas žvilgsniu nuslydo prie Edgar'o. Šis tebestovėjo, nors Fasiras pasiūlė prisėsti. Senasis vampyras nužvelgė tvirto jaunuolio veidą, jautė jo įtampą. Jis jautėsi čia nesaugus ir magizoologui buvo visiškai aišku, kodėl. Šis elgesys jam priminė susitikimą požeminėje savo klasėje su vienu antgamtu. Tąsyk antgamtas bijojo antgamto, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Ne visada trigubas kraujas atneša galios tiek, kiek atneša metai ir patirtis, ir jaunas, galimai bailus ir niūrus antgamtų vaikas tai suprato. Dabar žmogus bijojo antgamto. Įdomiausia buvo tai, kad šiuo atveju padėti Sorenas būtų visai bejėgis.
   Tuomet senojo tėvo akys nukrypo į sūnų. Šis dėbsojo į stalą nusikaltėlio poza - tuomet, kai jau viskas padaryta, į tave žiūri pasibaisėję - ir visgi su užuojauta - artimieji, o policininkai uždeda antrankius, kad ir koks bejėgis esi, apakintas savo paties žiaurumo, kurio iš savęs nesitikėjai, ir nuveda į kambarį pilkomis sienomis. Su nedaug šviesos. Ir tu ten praleisi gal metus, gal penkerius, o gal ten ir sutrūnysi it prastai iškeptas pyragas...
   Kažin, ar Fasiras laisvalaikiu vis dar užsiiminėja maisto gamyba?
   Tėvui jis atrodė per daug nusivylęs ir sugniužęs. Kažkas buvo ne taip. Jis leido jiems rinktis, ar dalyvauti atkeikime, bet atrodė, jog nuo to jis pasidarė dar abejingesnis savo ar elfo likimui. Eliksyrininkas tylėjo, klausydamasis ir Fasiro paaiškinimų. Jam griežtai atsisakius, Sorenas neatsiduso. Tiesiog nuolankiai linktelėjo galva. Dar bus proga.
   Kai kalbėti ėmė Amika, Sorenas suraukė antakius. Kietai sukąsti žandikauliai nejučia atsipalaidavo, buvęs profesorius atidžiai įsistebeilijo į nusivylusios, mažai ką beturinčios moters veidą. Kaip tik nenutinka gyvenime. Vampyras suprato, kas vyksta - ar manėsi suprantąs, ir nežinojo, ar verta į tai kištis.
   - Nemanau, kad manęs reikia gailėti, - pagaliau prabilo, bemaž karštligiškai svarstydamas, ką pasakyti, kad neužgautų nė vieno čia esančio ir neišduotų to, ko nereikia. Tad lėtai ėmė dėlioti žodžius, diplomatiškai rinkdamas iš kruopščiai per metų metus susidėlioto metaforinio diplomato lagaminėlio.
   - Aš to nenusipelniau, - atsikrenkštęs tyliai pasakė jis jau net be liūdnos, sau būdingos šypsenos. ,,Ir tikiu, o gal, kaip tėvas, galiu pasakyti netgi... ŽINAU, kad jis yra geresnis... Žmogus už mane." - mintijo Sorenas, tik sustabdė save nuo šio minčių išreiškimo garsiai. Mat, kaip iš tėvo lūpų, tai skambėtų pernelyg naiviai.
   Svarstant, ką pasakyti toliau, netikėtai prabilo Elridė. Sorenas kiek nustebęs pasisuko į ją.
   Amika dar neišėjo... Sorenas žvilgtelėjo į Fasirą.
   Kaip liūdna, kad dabar senis von Sjuardas nežinojo ar neturėjo ko pasakyti.
   - Esu linkęs manyti, jog, jeigu Fasiras jūsų prašo dalyvauti atkeikime, jūs jam esate svarbi, - nusprendė kitu keliu eiti von Sjuardas ir susikaupusiu veidu žvelgė į velą. - Aš netikiu, kad jis būtų galėjęs džiaugtis dėl savo krikštasūnio mirties, bet tuo įsitikinti bus įmanoma tik po atkeikimo. Ar jūs galėtumėte skirti dar šiek tiek savo laiko ir pastangų?
   Jis bent jau stengėsi. Visi kada nors susimauna. Bet rizikuoti... Galbūt verta?
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #143 Prieš 5 metus »
Fasirui pasitikslinus dėl svarbių žmonių, tamsiaplaukis pritariamai linktelėjo galva.
Netrukus išgirstas ministro atsakymas "ne" tėvui dėl elfo perleidimo nei kiek nenustebino Edgar'o. Tai buvo visiškai suprantama. Atrodė, jog beliko tik išsiaiškinti ar visi sutiks prisidėti prie elfo atkerėjimo. Bet tik atrodė. Tatuiruotoji moteris nejučia ėmė plūsti jaunąjį von Sjuardą. Savanaudė.. savo galvoje tik dar kartą patvirtino faktą magas apie Amiką, kuri vėl kalbą vedė aplink save. Kai ji jau kreipėsi ir į profesorių von Sjuardą, Jeffter`iui rodėsi, kad ji jau gerokai perlenkia lazdą sakydama tai, jog jo krikštasūnis nemyli savo tėvo. Animagas tuo nebūtų patikėjęs ir tokius žodžius būtų palaikęs tik visiškais paistalais. Bet visgi jis buvo priverstas patikėti, kadangi eliksyrininkas nepaneigė to fakto, kas rodė, kad tarp Soreno ir Fasiro, tikriausiai, vyrauja ne kokie santykiai. Kodėl? įdomu buvo sužinoti jaunuoliui kas vyko tarp von Sjuardų, tačiau nesigilino. Dabar buvo ir svarbesnių reikalų nei aiškintis, kodėl auksaakiai tarpusavyje nesutaria. Tik ne visiems svarbesni reikalai buvo aktualu dabar. Tai įrodė ir jaunosios Edgar`o globotinės įsiterpimas. Užuot ji davusi atsakymą Fasirui pasirinko veltis į ginčą su vela. Žinoma, tuo pačiu ir suprato ją, nes ji dar labai jauna ir daug ko dar tik išmoks. Sorenas irgi leido sau įsitraukti į diskusiją mėgindamas aiškinti, jog namų šeimininkas nėra nieko nemylintis bei nieko nesirūpinantis. Juodaplaukis sutiko tiek su juo, tiek su Elride, tačiau jo manymu, bent šiuo momentu, tos kalbos buvo nereikalingos.
Jeffter`is nudelbė savo akis į grindis. Jam nepatiko pokalbis ta tema, kuria visi kalbėjo dabar, todėl jis atsidusęs įkišo savo pirštinėtą ranką į savo kelnių kišenę ir išsitraukė savo burtų lazdelę.
-Silencio!- sušuko ne vieną kartą sumuosodamas lazdele, kol nutildė visus, esančius virtuvėje. Nutildė net ir Fasirą, kuris dar nieko nespėjo pasakyti. Tuomet kiek kilstelėjo akis ir primerktomis akimis nužvelgė visus.
- Gal kam nors ir aktuali ši tema, tačiau ja galima pakalbėti ir vėliau. Dabar turėtų būti svarbus elfas, kuris irgi yra gyva būtybė su jausmais, kaip ir mes visi, o ne koks pliušinis nemąstantis žaislas, kuris tik tenkina kažkieno užgaidas,- vaikinas išvis negalėjo pateisinti tokių namų elfų šeimininkų, kuriems priklausančios būtybės nieko kito neatstojo, kaip tik tarnus,- Todėl atsakykite ko buvote klausti. Prisidėsite ar ne?- paklausęs, dar kartą sumosavo lazdele, jau ramesniu balsu tardamas burtažodį panaikinantį nutildymo kerus.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #144 Prieš 5 metus »
   Fasiras toliau niūromis svarstė liūdną savo ir elfo likimą. Galbūt išeitų ir su trim ar dviem žmonėmis, jeigu surinkti daugiau neįmanoma? Tik kaži, kokios būtų pasekmės. Bet kokiu atveju reikės rizikuoti. Nebent Edgar pasakytų, kad taip situacija tik dar labiau pablogėtų. Nors, rodos, Amika irgi turėtų žinoti. Ir Sorenas, galbūt. Juk tiek laiko dirbęs su visokiu biesu, netgi po Nu Savis vardu, jis turėtų turėti bent jau menką supratimą apie tokius dalykus.
   Tuomet Amika užsiliepsnojo ant jo. Fasiras klausėsi jos niūriomis akimis, kiek išplėstomis iš nuostabos. Kvėpavimas patankėjo iš tramdomo siuto, kumščiai susigniaužė iki baltumo - deja, per daug gerai matėsi, mat rankas jaunuolis laikė ant stalo.
   - Jeigu nebūčiau jo gedėjęs, nebūčiau švaistęs savo laiko, - sušnypštė jis. - Aš nenoriu, kad dėl mano kaltės mirtų dar viena būtybė.
   ,,Nereikėjo nardyti, kur nereikia", - pasišaipė, tik jau nutylėjo, mat nenorėjo pasirodyti krikštatėviui visu gražumu. Ir Elridei, mat ji irgi buvo viena iš dviejų jam dar likusių labai svarbių žmonių. Jei Amika išeis, pagedės dar kiek, iš siuto pamėtys obuolius į sienas, ar dar kažkur, ir pasibaigs. Išėjo Helijus, dėl jo kaltės, nors jis ir nenorėjo. Dar vienas išėjo įkandin visų.
   ,,Tu man šlykštus", - nuskambėjo dar vienas metaforinis antausis pusvampyriui. Jis sukando dantis ir norėjo pats rėžti kažką aštraus, bet čia netikėtai įsiterpė Elridė. Apšepėlis išplėstomis, tik jau ne iš pykčio, akimis žvilgtelėjo į mergaitę. Pro netvarkingus, čia tamsesnius, čia šviesesnius, nevienodo ilgio šiurkščius barzdaplaukius prasišvietė kažkokia optimizmo liepsnelė, nors Fasiras ir nesišypsojo. Gal tik nebebuvo toks įsitempęs. Kada nors nupirks jai ledų, jeigu liks gyvas. O jeigu neliks...
   Sorenui ėmus liūdnai blevyzgoti ir kaltinti save, Fasiras vėl apniuko. Ir vėl tėvas vaidina nelaimingąjį, nuskriaustąjį kankinį ir šventąjį.
   ,,Jis taip nekalbėtų prieš tiek žmonių, jei tuo netikėtų", - atsklido šnabždesys iš varno gerklės. Vos girdimas, nors pusvampyris į tai ir nekreipė dėmesio. Nors ir jautė keistą vos juntamą, o gal jau ir nebe vos, o neblogai, sąžinės graužimą ar intuityvų poreikį pasigilinti į šį reikalą. Tik tiek, kad jis dabar neturėjo tam laiko.
   ,,Kažin, ar tu ir vėliau turėsi tam laiko, Fasirai", - išmintingai prabilo varnas, išmintingai tiek, kiek jam pačiam taip atrodė.
   Fasiras nieko nebespėjo pasakyti. Vyresniam jaunuoliui visus nutildžius, beliko laukti ir tylėti. Kamavo jausmas lyg jo likimas būtų sprendžiamas jam stovint nuošalyje. Bet jei viskas pavyks, jis nepamirš jiems padėkoti.
   ,,Kantrybė - dor..."
   ,,Nutilk, tavęs čia nereikia." - netekęs kantrybės užkišo paukštį pusvampyris. Šis vėl prasmego į tolimą tylą. Keistai, nesmagiai tolimą. Kažkas ne taip.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“

*

Neprisijungęs Amika Bela Lordess

  • Astronomė
  • ***
  • 110
  • Lytis: Moteris
  • Tik palik vaiką vampyrui ir nebebus nei vaiko, nei vampyro
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #145 Prieš 5 metus »
Išgirdusi naujosios Edgaro augintinės žodžius, Amika suraukė antakius. Merginai nepatiko toks ale drąsus mažosios baltapūkės įsikišimas, juk ji, gal ir pažinodama namo savininką iš anksčiau, tikrai negalėjo žinoti, koks jis yra su kitais žmonėmis, tiksliau sakant, būtybėmis. Iš pačio pusvampyro reakcijos aiškiai matėsi, kad jis nebuvo itin patenkintas tokia mini tamsiaplaukės scena. Tiesa, kam jam džiaugtis, kai kažkokia nepažįstama, keturis metus jo namuose viešpatavusi moterėlė ėmė reikšti savo, jo atžvilgiui nepalankią, nuomonę, ypač prie jo artimųjų. Jaunuoliui burbtelėjus, jog visgi gimdyvės sūnaus gedėjimas tebuvo tik laiko švaistymas, Amika stipriau dantimis įsikando į vidinę skruosto pusę ir nežymiai kilstelėjusi visai iš pykčio apniukusias akis, greičiau nukreipė žvilgsnį į tolėliau sėdintį, bet irgi Fasirą teisinantį, pražilusį vyrioką. Kad ir koks vaikas bebūtų, tėvai amžinai jį gins... Galbūt išankstinis Soreno gailėjimas taip pat nebuvo geriausia idėja, - trumpai pamintijo vela.
  Rodos, vienintelis normaliausiai besielgiantis žmogysta įvairiarasių padarų knibždančioj virtuvėlėj išliko pirštiniuotasis. Trumpakasė net nepyko, kai šis ėmėsi iniciatyvos ir kerais užtildė šurmulį. Tikriausiai pastarajam ketverių - penkerių metų tarpe tiek Amikai, tiek Fasirui seniai reikėjo sveikiau mąstančios būtybės, kuri tiesiog perimtų visą naštą į savo rankas. Edgarui netrukus vėl pamojus burtų lazdele ir atšaukus kerus, tatuiruotoji nebesiruošė tęsti ankstesnės diskusijos. Žinojo, jog savo dalyvavimu padėtu mažajam šaltakraujo augintiniui, tačiau ambicijos neleido merginai dar ilgiau likti vienoje patalpoje su kapliadančiu ir ši, staiga pasičiupusi tą didelį, raudoną lagaminą, nė neatsisveikinusi, spragtelėjo pirštais ir pradingo ore. Poelgis negražus, bet gal kartais žiaurumas ir į naudą.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 5 metus sukūrė Amika Bela Lordess »
Vampires and beasts lick tears from my cheeks

*

Neprisijungęs Elride Endlercat

  • Burtininkė
  • *****
  • 683
  • Lytis: Moteris
  • meow
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #146 Prieš 4 metus »
Elridė vos vos šyptelėjo. Edgaro poelgis atrodė turbūt teisingiausias, kuris ir nurimti padėjo. Įsiklausiusi ką jis sako mergaičiukė susimąstė ir įsistebeilijo į Fasirą. Ji nenorėjo, kad kažkas nutiktų jam, tačiau jei to jis norėjo... Juk neturėjo teisės drausti ir sakyti "ne" tik todėl, kad jai tai atrodė neteisinga. Ji giliai įkvėpė, nutildymas buvo panaikintas, tad jai tereikėjo pasakyti paprastą žodį, bet... Atsirado tas didžiulis - bet.
Mergaitė žvelgė išsprogdinusi akis į vietą, kurioje dar prieš kelias sekundes buvo Amika. Pirštų spragtelėjimas ir viskas, nieko nesupratusi Elridė klausiamai nužvelgė Edgarą.
-Turbūt mano atsakymo nė nebeprireiks...-nusivylusi baltapūkė pasistengė susidėlioti mintis, nors, nebuvo ten ką dėti, kadangi galvoje buvo tik pyktis ir pagieža tai mergiotei, kuri pasielgė taip savanaudiškai. Aišku, iš pradžių pati Elridė tempė gumą be jokio reikalo, bet tiesiog išnykti turbūt buvo visiška savanaudiškumo viršūnė. Visai kaip mano tėvas... Išspraudusi mažą šypsnį dėl savo "pokšto" grifė nužvelgė Fasirą ir nieko nelaukusi pasistengė atsiprašomai nusišypsoti.
-Atsiprašau, kad taip užtempiau... Gal ji nebūtų tada išėjusi...-Jausdama kaltę grifė sučiaupė lūpas ir toliau niršo ant Amikos. Ir visgi, be viso to įniršio atsirado klausimas, kas bus toliau? Elfo laidotuvės? Ar galbūt netikėtai Fasiras atras dar kažką, kas prisidės prie visos šitos nesąmonės? Vargu, bent taip atrodė Elridei. Ji nebežinojo nei kur dėtis, nei ką sakyti, bet kuo toliau, tuo greičiau visas pyktis išnyko. Negražu, bet bent žmog... Pusžmogis lieka gyvas, o elfas, ką jau padarysi, nors galėtų jį bent paleist... Ir tada mergaičiukei kylo klausimas.
-Ei... O... Kas nutiktų, jei Fasiras paleistų savo namų elfą?

*

Neprisijungęs Sorenas von Sjuardas

  • Eliksyrininkas ir magizoologas
  • *****
  • 1715
  • Lytis: Vyras
  • Viskas įmanoma, tik kažin, kokia kaina.
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #147 Prieš 4 metus »
   O toliau jau - kaip ištraukimas iš dežavu dvasia persmelkto sapno. Kurį, rodos, jau nesyk sapnavai, žinai, kas bus toliau, šiaip visai jau smalsu, bet kartu ir norisi dingti. Senasis vampyras rimtai nužvelgė savo buvusį auklėtinį, bene vienintelį čia dar išsaugojusį sveiką protą.
   Štai todėl būtybėms gamta neduoda gyventi daugiau kaip šimto penkiasdešimt metų - po tiek laiko tu galiausiai taip susipainioji savo mintyse ir jausmuose, taip nuvili močiutę gamtą, kad ji galų gale rimtai užsiknisa ir pasiunčia tave sliekams, mat ir tau nepavyko pateisinti jos lūkesčių.
   Kai turi mažiau - geriau vertini.
   Ir, deja, tuomet į gamtos diktatūrą įsiterpia magija. Vampyras nusuko akis į tuščią erdvę, kurioje ką tik buvo Amika. Buvo, bet nebebus. ,,Kiek ten reikėjo žmonių? 4?" - pasvarstė jis. Akivaizdu, jei norima išgelbėti elfą, reikės kviesti dar kažką. Gaila, kad daugelis tų, kuriuos būtų galima pakviesti, jau ilsisi ir stebi keistoką draugiją iš viršaus.
   ,,Gal čia gali dalyvauti gyvūnai?" - pasisiūlė Spaikas. - ,,Ar mes vėl diskriminuojami?"
   Sorenas tylėdamas žvilgtelėjo į vėl prabilusią Elridę. Iš jos išaugs geras žmogus, eliksyrininkas tuo nė kiek neabejojo. Iš visų čia esančių išaugs geri žmonės. Na, beveik galima sakyti, kad du iš jų jau beveik tokiais ir tapo. Jauni, bet geri žmonės.
   ,,Tai pamąstymas visai ne į temą."
   Juodabarzdis von Sjuardas - na, dabar barzdočiai šiame kambaryje faktiškai buvo du, tik jaunesniojo veidas, tiesą sakant, labiau priminė valkatos veidą. Soreno gal kiek kitaip. Jei nusibalintų, galėtų net eit per Kalėdas per kaminus į gryčias landžiot ir dovanėles mėtyt.
   Auksaakis linktelėjo, pritardamas Elridės minčiai. Nors galbūt elfui tai ir nepatiks.
Labiausiai Hogvartsui nusibodęs, 13 metų vedęs NIV pamokas ir senas kaip Žemės branduolys profesorius.
Vestuvių pasiūlymai nebepriimami.  

*

Neprisijungęs Edgar Jeffter

  • VII kursas
  • *
  • 1371
  • Taškai:
  • Lytis: Vyras
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #148 Prieš 4 metus »
Tamsiaplaukio poelgis su kerais atrodo vėl visus sugrąžino prie to, ko jie čia ir buvo susirinkę. Tik, regis, ne visi ruošėsi padėti elfui, o nenorą padėti išreiškė vela, kuri nieko nesakiusi pradingo. Fasas su Sorenu irgi tylėjo. Vienintelė jo globotinė ryžosi kalbėti.
- Kažin ar jai apart jos pačios kas nors daugiau rūpi..,- atsidusdamas Edgar'as tarsi ir atsakė grifiukei, jog jos delsimas greičiausiai nieko nebūtų pakeitęs.
Dabar laikas slinko elfo nenaudai, nes Fasiras turėjo tik tris žmones iš keturių, kurie jam rūpėjo labiausiai. To nebuvo pakankama, kad elfas būtų atkerėtas.
- Abejoju ar tai suveiktų. Greičiausiai tuomet jam tektų susirasti keturis svarbiausius asmenis. O ar jis tiek jų turi? Kažin,- animagas svarstė kas būtų, jei būtų išlaisvintas elfas, - Tačiau dabar turime tik vieną išeitį. Elfo perleidimą,- žalios akys nukrypo į magijos ministrą. Jeffter'is nieko daugiau nesakė, tačiau leido suprasti, kad kitu atveju elfas bus neapsaugotas. Ne aišku buvo ar jaunasis von Sjuardas ryšis kam nors perleisti elfą ar ne, kai dabar turėjo suprasti, jog priėjo aklavietę. Aišku, šioje vietoje jis galėjo rinktis apsaugoti kitus nuo galimo prakeiksmo, tačiau toks pasirinkimas vargu ar kaip nors pagelbės Fasiro būtybei. Kitu atveju dar yra galimybė, jog visi išsisuktų iš ne malonios padėties. Tik toji galimybė teorinė, nes niekas nežinojo, kas tiksliai nutiktų po to, kai namų elfo savininkui svarbūs žmonės ištartų reikiamą burtažodį. Na, bent iš to teksto, kurį matė jaunuolis mūvintis juodą pirštinę ant dešinės savo rankos, buvo galima daryti prielaidą, jog elfo savininkui nenutiks tai, kas gali nutikti elfui.

*

Neprisijungęs Fasiras von Sjuardas

  • *****
  • 1110
  • Lytis: Vyras
  • Per ilgai užsibuvote su manim, ilsėkitės ramybėje
Ats: Oldefortų namas/ Fasiro von Sjuardo namas
« Atsakymas #149 Prieš 4 metus »
   Fasiras kurį laiką bukai spoksojo į tuštumą, likusią toje vietoje, kur ką tik stovėjo Amika. Šią sekundę ji jo gyvenime nulėmė daug. Jei pagalvoji, na, ne taip ir daug - tik vieną gyvybę, tik vieną sveiką protą, tik vieno padaro vienatvę, na, gal visgi dviejų padarų... Bet velniai nematė. Gal jis irgi nulėmė jos gyvenime daug. Pusvampyriai nepadaro gyvenimų gražesnių. Senovėje žmonės net nesugalvojo skirtingų vardų pavadinti pusvampyriams, vampyrų našlėms ir panašiems padarams - visus vadino vienodai - dampyrais. Paniekinamai. Jaunasis von Sjuardas sugniaužė kumščius, sėdėdamas už stalo.
   ,,Na, ir ką dabar?" - metė Fasiras mintį į savo tuštumą tokiu tonu, lyg kaltintų - gal šiek tiek save, gal varną, gal dar kažką. Na, taip, elfo gyvybė turbūt nebuvo verta Helijaus gyvybės. Kita vertus, juk jis ir išgelbėjo Helijaus gyvybę, todėl...
   ,,Et, tai jau nebeturi prasmės."
   - Viskas gerai, - bejausmiai atsiliepė Fasiras. Tuomet gal kiek pasigailėjo savo tono. - Ačiū tau, - žvilgtelėjo į ją, mėgindamas bedugnes, glūdinčias vietoj akių, pripildyti dėkingumo ar kažkokios optimistinės liepsnos. Bet bedugnė yra bedugnė.
   Bent pabandė. Varnas žvilgtelėjo į jį nuo aukšto ir abu sutartinai, bet nesusitarę garsiai atsiduso. Išgirdęs Elridės mintį, pusvampyris neiškart ją suvokė.
   - Galbūt... - sumurmėjo jis, mąstydamas. - Vis dėlto nemanau, kad užkeikėjas nebūtų numatęs šio sprendimo. Ir pačiam Baubui jis būtų velniškai nemalonus, - tarė ministras ir padarė pauzę. - Jis veikiau sutiktų mirti, - pridūrė, atsiminęs, kad, rodos, Elridė buvo iš žiobariškos šeimos ir tokios detalės kaip namų elfų ištikimybė jai galėjo būti nežinomos.
   - Jinai neteko sūnaus, negaliu jos kaltinti, - į Edgar'o repliką atsiliepė Fasiras, ranka nuo veido nusibraukdamas ilgesnius nei įprastai, seniai bekirptus plaukus. - Ne. Čia ne išeitis, - kategoriškai atsakė jis. - Neleisiu nė vienam iš jūsų prisiimti šios atsakomybės. Galėčiau... Galbūt pasikviesti... - nutilo, įtemptai mąstydamas.
   Logiškai mąstančiąja savo proto dalimi jis puikiai suvokė, jog iš tikrųjų tai tokių artimų žmonių jis jau seniai nebeturėjo. O kažkada būtų galėjęs prisikviesti dvigubai tiek, kiek reikėjo - mamą, brolį, seserį, na, dar ir įseserę, galbūt ir Soreną, galbūt jie nebūtų taip susipykę, jeigu visa šeima būtų kartu. Taip, mama neleistų jiems pyktis.
   ,,Tu pats tai pripažįsti", - pastebėjo varnas.
   ,,Ji jau negyva."
   - Galbūt savo patarėją iš ministerijos arba Claudie, anksčiau mes su ja sutardavome... - sugniužęs kalbėjo Fasas, nepakeldamas akių. Iš tikrųjų jos tikrai nepateko į jo artimiausių keturių žmonių sąrašą. Kita vertus, kai Amika išėjo...
   ,,Ko gero, turėjai papulti į Klastūnyną", - dar vieną kortą metė paukštis. Fasiras nežymiai krūptelėjo.
   - Nežinau, kuris variantas geriausias. O kas gali nutikti, jei jį paleisime? - paklausė pusvampyris juodosios magijos ir apsigynimo nuo jos išmanovo.

„Kuris iš jų yra tikrasis košmaras – gąsdinantis sapnas, kurį regėjai, kai miegojai, ar nemaloni realybė, laukianti, kol nubusi?“