[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras iš tamsos dėbsojo į beatsigavinėjančią Amiką. Mažumėlę švytinčiomis, jau gražiai auksinėmis akimis bemaž smalsiai stebėjo, kaip iš lėto kito jausmai, atspindimi velos veido. Iš pradžių - bukas žvilgsnis į lubas, vėliau - nedidelis sutrikimas, ir tik vėliau, kai prisiminimai lėtai sugrįžo į sąmonę, jau bemaž paniką ir liūdesį. Visa spalvų paletė. Nuo baltos iki juodos. Nuo ištrintos sąmonės iki prisiminimų prislėgimo visu vos pakeliamu svoriu. Pusvampyris tylėjo ir tuomet, kai suprato, kaip stipriai kankinasi ji, netgi jau fiziškai riečiama to didžiulio skausmo. O jis tai suprato labai gerai, labai gerai.
   ,,Kažin, tarp ko ryšys stipresnis - tarp dvynių, ar motinos ir jos vaiko?" - pasmalsavo Fasiras. Muninas snapu pešiojo sau sparną, bandydamas išrauti seną, suragėjusią ir kažkur sulūžusią plunksną. Savo ruožtu Amika pirštų galiukais ieškojo kažko ant savo kaklo ir pusvampyris puikiai suprato, ko visgi. Tyliai nurydamas dar vieną gurkšnį savo ,,nektaro", kažkodėl pasijuto mažumėlę nuvertintas... Negi ji galvojo, kad jis - toks beširdis kraugerys?
   ,,Atsimeni, kai tavo tėvai susipažino, mama jį irgi taip pavadino", - prisiminė Natalie pasakojimą Muninas.
   ,,Tik tiek, kad Sorenas toks ir yra," - atsakė Fasiras. Minutėlę patylėjo. ,,Nors ir aš jau ne ką geresnis." - pamintijo. Tai jam nekėlė jokių jausmų. Bent jau jam taip atrodė.
   - Nesu gi aš toks monstras, kaip atrodo, - neištvėręs paprieštaravo pats sau, Amikai vis dar nepatikliai žvalgant savo kaklo plotus. Netikėtai ši išdūmė į virtuvę ir von Sjuardas lėtai išpėdino iš paskos.
   Kai Fasiras įžengė į virtuvę, jo žvilgsnį iškart kliudė tuščias degtinės butelis. Iš kriauklės sklido stačiai, gulsčiai, apskritai ir visaip, kaip beįmanoma, pusvampyrišką uoslę riečiantis alkoholio ir skrandžio rūgšties tvaikas. Jaunuolis pasisuko į prie spintelės sukniubusią Amiką, dabar jo akyse atsispindėjo keleriopi jausmai - tiek užuojautos šešėlis, tiek nusivylimo bei pasišlykštėjimo.
   Šįsyk Fasiras susilaikė nuo paburbėjimų dėl netvarkos. Padėjo ištuštintą savo puodelį ant spintelės ir nustūmė toliau, už po paskutinio apsipirkimo palikto maišelio, kad nesimatytų nelabai malonus puodelio turinys. Kažką atsiminęs von Sjuardas delnu praskleidė maišelį ir išvydo, jog jame buvo sudėti vaisiai. Paėmęs patį pirmą pasitaikiusį nuo viršaus - obuolį - Fasiras smalsiai žvilgtelėjo į išsekusią... Viešnią? Įnamę? Šeimos narę? Jų tarpusavio ryšius apibūdinti buvo gana sudėtinga.
   - Užkąsk, - Fasiras nerūpestingai mestelėjo obuolį Amikai. Pamintijo, kad elgiasi galgi kiek per draugiškai, negu leidžia jo įvaizdis. Tad po kelių sekundžių taisydamas padėtį kandžiai ir egoistiškai pridūrė: - Man laidotuvių gana.
   Tat padaręs ir bemaž visai savim patenkintas ilgailtis stoviniavo per kelis žingsnius nuo jos. Žvilgsnis užkliuvo už ištuštinto puodelio ir pusvampyris susimąstęs padėbsojo į jį. Nusprendęs skrandį dar labiau papildyti tada, kai išeis Amika, auksaakis atsisėdo prie virtuvinio stalo ir pažvelgė pro langą.

[Amika Bela Lordess]

Merginos galvą tiesiog plėšte plėšė aštrus skausmas. Ašaros liovėsi besiritenusios kakavinių plaukų savininkės skruostais, o baisus liūdesys ėmė virsti į ilgalaikę melancholiją. Amika, rodos, ėmė atsiskyrinėti nuo šio pasaulio ir tarsi mėgautis tuo. Žinojo, jausmų audros, parodančios visas šios ydas ir silpniausias puses, nebeprikels numirusiojo, o akimirka, kuomet galiausiai reikės susitaikyti su baisia netektimi - neišvengiama.
Žmonės kūrybingi - visada sugalvos kaip užmaskuoti savo skausmą, - pamintijo šviesiaakė ir migrenai kiek atslūgus, buvo beketinanti kilstelėti nuo žemės, kai staiga sugavo tamsiaplaukio nerūpestingai mestą vaisių. Kiek pyko ant vaikino gimdyvė, bet suprato, jog galbūt tokiu elgesiu jis pats stengėsi kovoti su savaisiais demonais. Negirdomis praleidusi sekančius jaunuolio žodžius ir ne itin maloniai nuskenavusi tolėliau padėtą bordo spalvos skysčio pripildytą puodelį, galiausiai atsistojusi nuo grindinio, Amika mažumėlę susvirduliavio, bet netrukus atgavo stabilesnią padėtį ir susiradusi šiukšliadėžę, išmetė rankose laikytą jau ištuštintą butelį degtinės. Vis dėlto, tai nebuvo vaistai skirti jos sielos skausmui išgydyti. Jaunuolio pametėtą obuolį, vis dar purvinais, kapų žeme išteptais drabužiais vilkinti trumpakasė padėjo atgal į neiškraustytų prekių maišelį. Nebuvo nusiteikusi valgyti. Tiesą sakant, dabar Amika nebuvo nusiteikusi niekam, net mirti, tačiau kriauklėje paliktą netvarką sutvarkyti taip pat reikėjo. Tad paleidusi vandens srovę, darganotomis, apatiškumo pervertomis akimis kerėtoja ėmė atlikinėti namų elfų darbą. Baigusi valyti kriauklę, tatuiruotoji nusišluostė rankas į prijuostę atstojančią skarą ir nužvelgusi jau gerą parą nekeistus drabužius, spragtelėjo pirštais bandydama nusiteleportuoti į antro aukšto miegamąjį. Deja, nesėkmingai. Nusilpęs, jėgų pritrūkęs merginos kūnas su trenksmu nusirito nuo laiptų, taip ir nepasiekęs tikslo. Jaunoji našlė šįkart jau vargiau atsikėlė nuo žemės. Visa moters nugara nusibrozdino ir įgavo vadinamosios drakono keteros išvaizdą, vien dėl to, jog mergina pati patingėjo į kambarį nusigauti pėstute. Sudejavusi dėl erzinančio perštėjimo, vela stipriai sugriežė dantimis ir nors von Sjuardas buvo nusisukęs į lango pusę, būtybė žinojo, kraujo kvapą šis galėjo justi net mylios, jei ne kelių, atstumu.
- Fasirai, atsiprašau... - dar sumurmėjo pilkšvų akių savininkė, į tokią keblią situaciją kapliadantį pastatydama jau antrąjį kartą šiandiena ir pirštais brukštelėjo per nugarą, nusivalydama tekantį kraują.

[Fasiras von Sjuardas]

   Pro langą skverbėsi žiemiško ryto pilkuma. Penkiasdešimt žiemos ryto atspalvių. Gana bjauraus ryto. Ant lango ėmė dribti šlapios snaigės. Tarytum girtuokliai ant slidaus šaligatvio, nusitašę iki lygmens „tapkė“.
   Pakvipo sūdytu vandeniu. Fasiras neatsigręžė. Tokiems dalykams reikia laiko ir vienatvės, bent jau pats buvo tuo įsitikinęs. Tiesa, kartkartėmis sukirbėdavo abejonė... Galgi, jei būtų turėjęs kokį artimą žmogų tuo metu, kai naktimis kankindavo mirusių šeimos narių vaiduokliai, dabar nebūtų tapęs tokiu bjauriu ciniku. Nors dabar kažin, ar beliko prasmės tai svarstyti.
   Išgirdęs tylų obuolio cinktelėjimą į Amikos delną, Fasiras žybtelėjo auksinėmis akimis į ją. Varnas aštriai kranktelėjo, nesulaikęs kvatojimosi iš pusvampyrio. Ganėtinai groteskiškas vaizdelis. Lyg kažką atsiminęs juodaplaukis kreivai šyptelėjo ir nusisuko į langą. Juokas visuomet ima iš netinkamų dalykų netinkamu momentu.
   Visgi dėmesį nukreipė vandens tekėjimo garsas. Fasiras dėbtelėjo į nusisukusios Amikos nugarą. Kurį laiką patylėjo.
   - Neplauk tu tų indų, - sumurmėjo. Amika, rodos, nuleido tai negirdomis. Arba neišgirdo iš tikrųjų. Von Sjuardas nenorėjo rizikuoti atrodymu maldaujančiam, tad nutylėjo. Tylą skrodė vandens lašėjimas. Fasiras atsistojo, minutėlę padvejojęs įsipylė atsigerti.
   - Arbatos? - lakoniškai pasiūlė Amikai, besišluostančiai rankas į skarelę. Netikėtai ši dingo iš virtuvės, o po dar akimirkos Fasiras išgirdo gana nemalonų ausiai dunkstelėjimą laiptinėje. Patikrinti, kas ten vyksta, išėjo su puodeliu rankose.
   Dar nespėjus išeiti iš virtuvės pusvampyrio šnerves pasiekė alkoholio molekulėmis užvanotų eritrocitų kvapas.
   - Ir už ką gi atsiprašinėji? - lyg susitaikęs su visomis pasaulio blogybėmis atsiduso Fasiras. - Jeigu įdomu, man turbūt nėra nieko bjauresnio už degtine skiestą kraują, - šiurkščiai drėbė ir, pasidėjęs puodelį ant grindų, negalvodamas užlipo laiptais.
   Stabtelėjo ties ja, atsargiai kilstelėjo, dilbiu netyčia kliudydamas kruviną nugarą. Fasiras garsiai nurijo seilę.
   - Įsitverk, - uždėjo velos ranką sau ant sprando, kad padėtų užlipti. Vampyriška vaizduotė nupiešė gana tikrovišką iliuziją, kaip dabar Lordess galėtų jį nusmaugti.
   Fasiras neketino nešti jos ant rankų. Vis dar nepametė iš galvos to, kad ji vela ir gali prisigalvoti visokių dalykų. Dabar namie neliko mažojo velos dėmesio nukreipinėtojo... Fasirą, jam pusiau nešant, pusiau padedant eiti Amikai, tarpduryje į jos kambarį vėl prigavo liūdesys.
   Visgi jo dėmesį mažius irgi nukreipdavo. Tik ne nuo meilės ar netgi jo paties kaip Amiką, o nuo vidinio įniršio. Helijaus vardas puikiai atitiko jo rolę šiuose namuose. Tam tikra prasme iš tikrųjų jis nešė tamsiai fasiškų namų šešėliams saulę.
   Brėško rytas. Tekėjo žiemos saulė, o ne Helijaus. Dirbtinė, šalta, nesmagi.
   - Visgi... Arbatos atnešti? - kaip niekur nieko paklausė jaunuolis, sustojęs tarpduryje. Akys su prastai slepiamu smalsumu tyrinėjo nelaimingos moters veidą. Senas liūtas sudraskytu snukiu ir tuščia akiduobe, kurioje juoduoja nuplėštos venos ir vietoj šiltesnio jausmo likusi tuštuma bei įniršis... Šitaip jautėsi kažkuri pasąmoninga Fasiro dalis jam žvelgiant į agresyvaus ir savo gyventojus niekinančio pasaulio parblokštą merginą. Ta proga pusvampyris pašiaušė delnu varno sparno plunksnas.

[Amika Bela Lordess]

Stebėdama neskubančius jaunuolio judesius, mergina prikando lūpą, aišku, ne „veliškai", kaip kadaise viliodama įvairiausio plauko palydovus, bet taip paprastai, gana buitiškai ir visai ne seksualiai, o bandydama sutramdyti beištrūkstančią nemalonaus perštėjimo aimaną.
Griežtas juodaplaukio tonas nei kiek negerino nemalonios situacijos, tiesą sakant, tik dar labiau erzino bei tampė ir taip kone benutrūkstančius drumzlinų sidabrinių rainelių savininkės nervus, tačiau jo paslaugos Amika neatsisakė. Visgi kažkuri būtybės esybės dalis turėjo pripažinti, jog šiokia tokia pagalba ir ne itin jaukus žmoniškas artumas, nors kiek to žmoniškumo turėjo išsaugojęs savyje vampyras cinikas, geriau nei slegiančios melancholiškos raudos. Netgi vynas baigdavosi anksčiau nei baigiasi vienatvė.
 Galiausiai įsikibusi į stačią durų atbrailą ir, it nudegusi, staigiu judesiu atitraukusi ranką nuo kapliadančio kaklo, Amika, vėl būdama savo kambaryje, susimąstydama akimirkai pasuko galvą į šoną. Tik dabar, rodos, visos emocijos ėmė plūsti į vieną vietą ir sudarinėti vieną didelį jausmų burbulą. Tačiau jaunoji našlė tylėjo ir iš išorės atrodė tokia rami, kokia būna tik jūra prieš baisią audrą. Fasirui kiek draugiškiau pasiūlius arbatos, būtybė staiga pabudo iš kelias minutes vykusio vidinio transo ir neperskaitoma mimika atsigręžė į juodaplaukį, kartu užsimodama dešiniąja ranka ir skeldama per kairįjį marmurinės odos savininko skruostą stipresnį antausį.
- Kaip gali būti toks šlykščiai abejingas svetimam skausmui?! Tarsi nejustum, tarsi niekada negalėtum mylėti! - Galų gale pratrūko trumpaplaukė ir grėsmingai žingtelėjo arčiau vaikino, jog galėtų labiau nuskenuoti šio veido išraišką bei žaibuojančiomis akimis sudeginti vaikiną iki pat jo pamatų. - Kaip galima būti tokiu egocentrišku ciniku, iškėlusiu savo nieko vertus principus aukščiau visų kitų?! Kaip gali gyventi tokioj tuštumoj?! Žinodamas, kad gyvensi amžinai, aklai stebėdamas, kaip tavo artimieji miršta, nes net jie tau nerūpi! Nenuostabu, kodėl tavo tėvas su tavim nebendrauja! Tu tik paprastas, niekingas, išlepęs, svetimu krauju susitepęs egoistas, besirūpinantis savimi ir man gaila. Man kartais labai gaila, jog gyvenu su tavim po vienu stogu, kad išvis sutikau gyventi, jog priėmiau tavo pagalbą, manydama, kad tu esi nusiteikęs tik gerais tikslais... Jog Helis gyveno čia! Galbūt, jei ne tu, jis dar būtų gyvas... - Nebesitvardė mergina ir giliau įkvėpusi oro, tyliau, tačiau nei kiek nedraugiškiau pridūrė, - tiesa ta, kad laikas žaizdų negydo. Žmonės tik išmoksta gyventi su skausmu širdyje, galvoje. Dabar man turbūt teks stengtis dvigubai daugiau, nes žinau, jog mažiau neskaudės. Bet galbūt aš priprasiu, kaip pripratau ir prie viso šito. Kaip pripratau prie tavęs... Nenoriu arbatos. Išeik.

[Fasiras von Sjuardas]

   Tas atšokimas nuo jo, it jis būtų gleivėta, smirdanti pabaisa. Fasiras vyptelėjo. Taip ir turi būti. Labai gerai. Ir visgi atrodė gana keistai. Ar jinai jį taip jau stipriai kaltina?
   Fasiras kantriai stovėjo priešais Amiką tarpduryje, lūkuriuodamas, kol toji keista susimąstymo migla pasišalins nuo jos veido ir minčių. Ką gi, galbūt tokios yra netekties ir nusivylimo stadijos. Jaunuolis smalsiai dėbtelėjo į ją, žengiančią artyn, bet greit tą smalsumą ryškiai auksinėse akyse pakeitė sutrikimas. Jis pakreipė galvą nelabai patenkintas, kai ši prasibrovė į jo asmeninę erdvę. Kas tai? Iššūkis? Grasinimas? Ką ji, nusilpusi, sunykusi, supykusi, subjurusi vela padarys jam, bemaž visai sočiam pusvampyriui, graužiamam kaltės ir neapykantos? Gerai, jis juk yra kaltas dėl Helijaus mirties, bet...
   Gal visgi tikrai atnešti arbatos? Arbata juk padeda išvaryti pyktį ir nurimti. Angliškas gėrimas. Ramus, atpalaiduoja labiau, negu kokia degtinė ar vynas.
   Amika stovėjo, pusvampyrį nustebino ta žaibiškai įsižiebusi begalinė neapykanta. Nagi. Ir ką jinai jam...
   - Ei... – nustebęs atšlijo von Sjuardas, gavęs iš velos snukin. Pliūchas. Dešimt taškų.
   Išplėstomis akimis nužvelgė įtūžusią velą, atsitraukė atgal dėl viso pikto. Beje, antrąsyk snukin negavo. Na, bent jau ne fiziniame pavidale. Bet užtat jį užgriuvo be galo nusivylusios ir piktos merginos piktų žodžių krioklys.
   Šlykščiai abejingas svetimam skausmui... Taip, tęsk.
   Egocentriškas, beviltiškai principingas cinikas... Hm, šito jau neteko girdėti.
   Negalintis mylėti. Nes to ir nereikia.
   Fasiras spoksojo į įniršį liejančią Amiką, akys pamažėle sugrįžo į pradinę neišsipūtusią būseną, veidas nurimo, įgaudamas įprastinį niūrumą. Panašiai tą patį kartodavo jis sau, iki kol suprato, kad bemaž dėl visko, kas bloga nutiko jo gyvenime, kaltas buvo Sorenas.
   - Visų pirma, aš nesu nemirtingas, - lyg tarp kitko mestelėjo juodaplaukis pusvampyris, bet, ko gero, per visą šią tiradą vela to nė neišgirdo.
   Po kitų jos žodžių Fasiras kilstelėjo antakį, dėl kažko netikėtai suabejojęs.
   - O tu žinai, kas iš mano artimųjų dar mirė? – paklausė jis, o po sekundėlės dar tylesniu balsu pridūrė: – Aš nebeturiu artimųjų. Ne Sorenas atsisakė savo sūnaus, o aš – tėvo.
   Auksaakis sukišo rankas į purvinų kelnių kišenes. Delnai susigniaužė į kumščius. Net ir po tiek metų vis dar ėmė siutas.
   - Tiesa, laikas žaizdų negydo, - gūžtelėjo pečiais juodaplaukis. – Tu bent jau turėsi kapą, kurį galėsi aplankyti. Iš mano mamos, mano brolio dvynio ir Solvei... Jauniausios sesers neliko NEI KAULŲ, kuriuos būtų galima sudėti į karstą ir kapą. Sorenas palaidojo didžiulę puokštę baltų gėlių vietoj mamos lavono, palaidojo, bet ANEI PIRŠTO nepajudino, kad juos išgelbėtų, - atsiminęs tai piktai prunkštelėjo von Sjuardas. Visgi į veidą šypsena nesugrįžo. Tik suplūdo dar daugiau pykčio ir nusivylimo savim, kad jis pasielgė taip silpnai ir viską papasakojo.
   - Ir AŠ esu kaltas dėl jų visų mirties. AŠ paklusau Sorenui, kai jis uždraudė man išeiti iš Hogvartso ir ieškoti jų, gyvų ar mirusių, - užbaigė jau pajuodusiu veidu. Kilstelėjo akis nuo žemės į pašnekovę, darsyk, bandydamas nutaisyti kuo abejingesnę veido išraišką. Visgi niršus balsas su ta išraiška nederėjo. – Na, nenori arbatos, tai nenori. Nesvarbu.
   Išeidamas iš Amikos kambario pusvampyris iš visų jėgų smogė į sieną, esančią priešais Amikos duris. Nebesulaikė tiek metų tvardyto įtūžio. Tuomet, pamiršęs ir ten, pirmam aukšte, paliktą puodelį, užlipo į trečiąjį aukštą, kur buvo jo paties kambarys. Ir užsidarė duris.
   Ant sujauktos lovos gulėjo knyga „Keršto prakeiksmas“. Fasiras atsiduso. Visai nebuvo ūpo skaityti.

[Amika Bela Lordess]

Amikos nebylumą netikėtai pakeitė niūresnis juodaplaukio balsas. Tiesą sakant, šokoladinių sruogų savininkę nustebino tokia tyli ir gan rami jaunuolio reakcija. Būtybė tikriausiai tikėjosi dar vieno Šekspyro, dramos! Didžiulio teatro su kandžiu scenarijumi ir jausmų proveržio, o gavo romumą. Gan keista, nes iš tikrųjų, jie abudu buvo tik jauni ir ne itin patyrę aktoriai, išleisti vaidinti gyvenimo.
 Nuo von Sjuardo paauksuotų akių, Amika nedrįso nuleisti drąsaus ir grėsmingo stiklinio žvilgsnio, palengvėle persimainančio į švelnesnį, ta ankstesnia motiniška šiluma spinduliuojantįjį. Tačiau Fasirui, rodos, jis nekėlė didelės įtakos.
   Tatuiruotoji klausėsi iš pradžių ramios, po to rimtesnės, niūresnės, pilnos neapykantos ir užtikrintesnės, vėliau kontrastingai pereinančios į abejingą jaunuolio pasakojimo intonacijos. Įtampa tarp antgamtikų, vaiko juoko apleistuose namuose, augo ir, rodos, airė galėjo jausti kaip Fasiras nekaltai braunasi per jos purvinus rūbus, per kūną, per įdegusią odą į sužeistą širdį, į sąžinę.
 Vaikinui staiga trenkus į sieną, visai netoli Amikos, mergina nežymiai krūptelėjo ir dantimis įsikandusi į skruosto vidinę pusę, vėlei nusuko galvą į šoną. Juodaplaukiui užtrenkus duris, tatuiruotoji dar minutėlę pastovėjo sustingusi vienoje pozoje, norėdama įsitikinti, jog liko viena. Ne dėl to, kad bijotų vampyro sukelto mini šou ar, kad pasirodytų arogantiška artistė, o vien iš banalaus bandymo nepalūšti eilinįsyk.
 Galiausiai atleidusi pečius bei giliai įkvėpusi, platininių rainelių savininkė nulingavo iki vonios kambario ir paleidusi karšto vandens srovę, it gyvatė išsirangė iš, seną odą atstojusių, purvinų, kapų žemėmis ir aptežusiu sniegu aplipusių skarų, atidengdama visas slapčiausias tatuiruotes, nuo mažyčio kiniško drakono ant trečiojo kairiosios pusės šonkaulio iki per dalį bikinio zonos išsidėsčiusios vyšnios - sakuros - šakelės. Leidusi kūnui paskęsti karštame vandenyje, Amika porą akimirkų pasimėgavo senaisiais gyvenimo malonumais ir staiga prisiminusi visus įvykius, susiradusi grublėtą, šiurkščią kempinę, ėmė trinti ja savo brangų kūną iki kolei šis paraudonavo. Visgi, juk tai buvo geresnis būdas bandyti nuplauti skausmą nuo savo kūno, nei skandintis ašarotoj vyno taurėj.

[Elride Endlercat]

Mergaičiukė sekė Edgarą, nes ne vienintelis Sorenas nežinojo, kur gyvena Fasiras. Tai suvokusi, kai išėjo iš namų, Elridė pasijautė kiek kvailai, kadangi dar neseniai dėl tokio dalyko teisė profesorių. Aišku, ji save gynė tuo, kad Sorenas buvo tėvas, o ji - galima sakyti nepažįstamas padaras, baltapūkė dar visai neseniai sužinojo, kad Fasiras nėra žmogus. Tai paaiškino jo išskirtinę akių spalvą, tačiau kiek sutrikdė mergaičiukė, kadangi ši pyko, kad nežinojo to seniau, bet, kaip yra taip.
Grifiukė nužvelgė tamsią gatvę, mat apšviesta ji nebuvo labai gerai ir ėmė svarstyti, ko Edgaras galėjo taip bijoti, kadangi nepastebėjo nieko neįprasto. Nesigirdėjo jokių dėmesį kreipiančių garsų ir neskraidė jokie neaiškūs padarai. Paaugliukė negalėjo nieko sugalvoti, kas galėtų kelti pavojų tokioje vietoje.
-Dar daug reikės eiti?-mergaičiukė klausė tyliai, nė nežvilgteldama į Soreną. Ji nusprendė, kad jei ir išgirs kažką iš to vyriškio, jos pasiteisinimas bus tamsus paros metas, kad ir kaip kvailai tai skambėtų. Aišku, ji svarstė ir apie kitokius pasiteisinimus, bet jos maža galvelė nesugebėjo sugalvoti nieko geresnio.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas paklusniai dūlino žingsnis į žingsnį su Edgar'u ir Elride. Kartkartėmis greičiau, it įspirtas į užpakalį kokio nors pikto prisiminimo, kartais - lėčiau, nusistebėdamas pasikeitusiu miesteliu ar norėdamas pasilikti ant pažįstamos tako plytelės ilgėlesniam laikui.
   Kodėl gi žmonės verkia, turėdami savo sąskaitoje numatomus septyniasdešimt ar šimtą metų? Juk net tuomet su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu vis labiau prisipildai liūdnos nostalgijos, net nebepastebėdamas aplinkui esančiųjų bei pasaulio tobulėjimo. Įstringi ten, kur kažkada buvai, nebesiveji laiko ir jis tave pralenkia.
   Vyras per tamsą nužvelgė mergaitę, minutėlę patylėjo. Vietomis iš senų gatvės žibintų ant šaligatvio kaip iš krioklio veržėsi nemaloni geltona šviesa. Sugedusių dantų, smogo aptemdytos saulės ar purvino viščiuko spalvos.
   - Spėju, nebe, - sumurmėjo buvęs profesorius, nusisukdamas į kažkokio gan apleisto namo kiemą, nesiekiamą žibintų. Ant žolės spingsėjo tik vampyrui įžiūrimi petrovabaliai, skleidžiantys sparnus į pirmųjų pasirodančių žvaigždžių šviesą. Gražu, galima būtų tai įamžinti kokioje nors drobėje, kompiuteriniame žaidime arba uždaryti į prisiminimų buteliuką, kur nors uždaryti ir karts nuo karto pasimėgauti vėl jaučiamu gaiviu vakaro kvapu ir magiškomis švieselėmis.
   - Dabar jau atsimenu... - sumurmėjo von Sjuardas, trijulei sukant į Fasiro kiemą. Eliksyrininkas batu netyčia paspyrė ant tako gulėjusį baltą žiedą. Iš kvapo - chrizantema. Kažin, kam.

[Edgar Jeffter]

Žvaigždžių nušviestas nakties dangus lydėjo Edgar'ą, Soreną ir Elridę link Fasiro namų. Kaip neapšviestos Godriko Daubos vietos skendėjo tamsoje, taip ir einantys trys asmenys, regis, skendėjo savo mintyse. Nei vienas iš jų nekalbėjo. Tai tylai pritarė ir juodaplaukis. Jo mintys dabar sukosi apie krikštasunį, pas kurį ir keliavo. Įdomu buvo, kaip jam sekasi ir ar ką sugalvojo per tas kelias dienas. Gal visgi nusprendė nepaisyti elfo tokia buvo viena iš mago minčių. Bet dėl pastarosios labai abejojo, kadangi nemanė, jog pusvampyris aukos neseniai sutiktą būtybę. Ir tokiu atveju jau galėtų atiduoti ją, kad ir tam pačiam Edgar'ui. Įdomu buvo ir tai, kaip jaunasis von Sjuardas sureaguos į tai, jog jo krikštatėvis pranešė apie susiklosčiusią situaciją jo tėvui, kurio į visą tai nelabai norėjo painioti. Na, bet kaip bus, taip bus. Jei magijos ministras supyks ant animago, jis jį puikiai supras, tačiau savo sprendimo nesigailės. Jis dar vis tvirtai tebesilaikė savo pozicijos, kad buvęs jo koledžo vadovas, apie tai turi žinoti.
Trumpaplaukis mikliai pasuko galvą į grifiukę, kai ši sudrumstė tylą.
- Nebedaug,- ramiai tarstelėjo pats po to, kai Sorenas pasidalino savo spėjimu. Klausimas ar išvis buvo daug to kelio. Juk visą Daubą pereiti nėra daug. Bent jau buvusio Grifų Gūžtos koledžo prefekto manymu.
Dar keletas minučių ir trijulė jau žengė į Faso kiemą. Čia mesteltas eliksyrininko komentaras privertė Jeftter'į šyptelėti. Būtų buvę keista, jei senolis būtų pamiršęs net tai, kaip atrodo jo sūnaus namas, kuriame lankėsi. O gal neturėtų būti. Jei žaliaakis žinotų nuodų ir vaistų profesoriaus amžių, tuomet kažin ar besistebėtų tuo, kas kiek stebino dabar.
- Atrodo, jog jis namie ir mes jo nepažadinsime,- darė išvadą pamatęs degančias šviesas keliuose iš namo langų. Aišku, galėjo būti ir kitaip nei atrodė. Buvo galimas daiktas, jog Fasiras kur nors išėjo palikęs namuose įjungtas šviesas. Taip pat egzistavo galimybė, kad jis užmigo prie šviesos. Bet kokiu atveju atvykėliai netrukus sužinos ar apsilankė laiku ir ar nesutrukdė priešais stovinčio namo savininkui. Edgar'as buvo pirmasis, kuris priėjo laukinių durų, todėl kilstelėjo savo dešinę ranką, paslėptą po pirštine ir ketino jau belstis, bet staiga nuleido ranką, nes ne visi apie ją žinojo, todėl nenorėjo kelti papildomų klausimų sukeldamas keistą garsą kelis kart trinktelėdamas metalu į medį. Nors galbūt pirštinės dėka skambesys būtų buvęs įprastas. Kas žino. Dabar vaikinas jau buvo iškėlęs kitą savo ranką, kuria galingai pabarbeno į duris.

[Fasiras von Sjuardas]

   Fasiras kurį laiką padrybsojo ant plačios lovos sukryžiavęs kojas ir ištiesęs rankas į šonus. Kaip nukryžiuotasis. Ko gero, dabar būtent taip jis ir jautėsi. Ilgokai dirbęs, tikėjęs savim ir žmonėmis ir visgi kažkur giliai nujautęs, kad likimas taip paprastai jo nepaleis. Šiuo momentu pusvampyris kalė nusivylimo savim ir pykčio vinis sau į rankas.
   Kai bukasjuodaplaukio  žvilgsnis atitoko ir nukrypo nebe į įskilimą sienoje, bet žemiau, į purvinus rūbus, auksaakis tingiai atsistojo. Dabar nelabai kas rūpėjo, bet į dušą nueiti ir persirengti normalius rūbus jis prisivertė. Neprisivertė tik nusiskusti - anokia čia bėda, dabar atostogos, tad, be Amikos, niekam kitam jo bjauraus snukio matyti neteks. O ir ji kažin, ar stengsis jį pamatyti. Greičiausiai irgi slampinės maršrutu dušas - šaldytuvas - lova. Bala to nematė. Kur rasti maisto ir atsigerti, žino ir pati. Jis ja rūpintis neprivalo.
   O gal? Nors ne. Ką jis jai skolingas? Nieko.
   ,,Galbūt truputį žmogiškumo, kurį buvai atgavęs?" - pasiūlė mintį varnas, tupėdamas ant stalo ir nuspirdamas nuo jo ant žemės parkerį. Fasiras bukai žvilgtelėjo į ant grindų pasiliejusį rašalą.
   - Buvau atgavęs. Net neapsimokėjo pradėti, - lyg ir nebaigęs minties burbtelėjo jaunasis von Sjuardas. Iš po šono išsitraukė kažką, truputį nemaloniai spaudžiantį. Tai buvo ta pati knyga. ,,Kraujo kerštas". Jaunuolis atsidusęs padėjo ją ant grindų.
   Tuomet kažkas pabeldė į duris. Sekundėlę antgamtas pamintijo, kad galbūt čia kažką buria Amika, ar beldžiasi į jo kambarį, bet tuomet atmetė šį spėjimą dėl dviejų priežasčių: pirma, jinai buvo pernelyg įžūli, kad belstųsi, antra, beldimasis buvo per tylus, kad tai būtų jo kambario durys. Vadinasi, turbūt kažkas beldėsi į lauko duris.
   Jaunuolis sunkiai, it bandydamas nuridenti nuo savęs kelis maišus bulvių ar dar kažką bjauriai sunkaus, pakilo ir nulipo laiptais žemyn. Rakindamas duris pamintijo, kad tie, kas pas jį užėjo, mažumėlę nustebs. Jis visas buvo apsirengęs juodai (kita vertus, jis visuomet nešiojo gedulą), plaukai buvo vis dar šlapi ir padrikai krito ant kaktos, nors jis niekuomet neleido sau tokios netvarkos. O ką jau ir kalbėti apie iš skruostų tebestyrančius gan bjaurūs paliesti ir pažiūrėti spyglius. Na, štai, o jis tikėjosi tik ramiai praleisti savo atostogų laiką.
   - Sveiki... - kiek sutrikęs nužvelgė trijulę, lūkuriuojančią jo prie durų. Tuomet atsiminė tai, ką buvo visai užmiršęs šiomis dienomis. Elfas, rodos, kažkur tebetvarkė laidotuvių reikalus, gal kažką apmokėjo. - Prašau užeiti... - užkimusiu balsu numykė, plačiai atverdamas duris.
   Ką reikės pasakyti Edgar'ui, kad jis išvis negalvojo apie savo prakeiksmą? Ir ką čia išvis daro Sorenas? A, taip. Jis turbūt jau žino apie savo itin mylimo sūnaus bėdą. Gal atėjo pasigrožėti vaizdu, kaip nusigaluos paskutinis trukdis jo vienatvei ir išdidumui?
   - Durys į dešinę... - sumurmėjo Fasas, užrakindamas duris ir mostelėdamas ranka į virtuvę, mat svetainėje vis dar mėtėsi chrizantemų lapai ir žiedai po laidotuvių. Koridoriuje, beje, irgi.
   Fasiras net nežinojo, ar svečiai pasirodė labai laiku, ar labai nelaiku. Kiek praėjo dienų nuo prakeiksmo išlaisvinimo? Penkios? Šešios?..

[Amika Bela Lordess]

Dalį dienos, kaip jau buvo galima spėti, šokoladinių plaukų savininkė praleido vonioje, tyliai bandydama nuskandinti savo jausmus. Galbūt anąsyk Fasiras buvo teisus, manydamas, jog meilė tik sumauta hormonų biologija, verčianti žmogų klupėti prieš savo paties gyvulišką pradą, kuriai vela aklai pakluso. Deja, visgi jau buvo per vėlu. Jaunoji našlė jau seniai užsitarnavo sau vietą viename iš devynių pragaro ratų. Lyg tais antrame, kaip Dantė Aligjeris rašė savo poemoje, šalimais pačios Egipto karalienės, savo grožiu prilygstančios antikinei Venerai, kuri kaip ir mūsų būtybė taip pat buvo per daug jausminga bei savo pomirtinį gyvenimą praleido tarp kitų gašlių vėlių.
 Galiausiai išsirangiusi iš šiltų vandens glamonių, Amika įsisuko į švarų, bene naujut naujutėlį juodos kavos spalvos kostiumėlį, nepamiršdama savo į kitą pakopą jau peraugusio gedulo (kuomet desperatiškai bandai susitaikyti, jog viskas yra bei bus gerai), ir apatiškai nužvelgusi, kuriame jau buvo pragyvenusi bene penkerius metus, vangiai atsiduso. Netrukus pikčiau suraukė tankius antakius ir ėmė iš komodos, mažesnių spintelių bei stalčių versti visus jai priklausančius daiktus ir krautis šiuos į erdvų raudoną lagaminą, lygiai tokį patį kaip prieš penkerius metus. Nenorėjo tatuiruotoji elgtis būtent taip, kaip dabar - impulsyviai, neapgalvotai, be jokio konkretaus tolimesnio plano, bet žinojo, pati puikiai suvokė, kad daugiau šiuose namuose ji nebeturi ką veikti. Visgi, nei mažasis Helis, nei jokie artimesni, glaudesni ryšiai su namo šeimininku Amikos nelaikė ir teko pripažinti, jog ir pati vela, kad ir kaip keista bebūtų, nenorėjo tapti, gal tiksliau sakant likti, išlaikytine, o tuo labiau miegoti po vienu stogu su tuo egocentrišku kraujasiurbiu per brūkšnelį ciniku. Tad greitai susiruošusi į nežinomybę, Lordess pradarė medines kambario duris bei pasikvietusi ilgų pirštų spragtelėjimu baltapūkį augintinį, jau buvo kone dramatiškai benutipenanti laiptais žemyn, kai staiga sidabrinių akių kampučiu išvydo vėlyvus svečius. Minutėlę sustingusi vietoje iš netikėtumo, šokoladinių plaukų savininkė kryptelėjo galvą į šoną, norėdama atidžiau pavėpsoti į susirinkusiuosius ir galiausiai juos identifikavusi, na, tiksliau sakant, nuskenavusi jau pažįstamus vyriškius, akimirkai sustojo ties mažąja mergiote, kurios vela nepažinojo nei iš matymo, nei iš kalbų, bent jau kiek pamena, tačiau iškart iškėlė įtikinamą hipotezę, jog tai kokia nors šaltakraujų klano mylima dukterėčia, mažoji pusseserė ar paprastai sakant dar viena giminė - artimoji.
 Nusprendusi kiek atidėti anksčiau susimintytą idėją, auskaruotoji burtų pagalba tyliai grąžino lagaminą atgal į kambarį ir kilstelėjusi galvą aukštyn, ištiesusi nugarą, nuleidusi pečius ir paglosčiusi rankose laikomą magiškąjį šermuonėlį, grakščiai ėmė lipti laiptais žemyn, smalsiai ir kiek per akivaizdžiai nužiūrinėdama ne itin išvaizdžią, bent iš pirmo žvilgsnio, baltaplaukę mergytę.
- Fasirai, nepranešei, kad turėsim svečių, - lyg niekur nieko vyptelėjo vela taip tarsi pasisveikindama su pagausėjusia kompanija ir itin susidomėjusi mažąja viešnia, labiau pasisuko į tą skaisčiaveidę šalčio nubučiuotais skruostais.

[Elride Endlercat]

Mergina visą kelią ėjo neužtikrinta ir jautėsi nesaugiai, kadangi Edgaro žodžiai, kad ir kaip Elridė nenorėjo pripažinti, ją sutrikdė, bet kai vyrukai patvirtino, kad kelio liko nebedaug, paauglė šiek tiek atsikvėpė. Jai ir juokinga pasidarė ir tuo pačiu šioks toks pasipūtimas atsirado, mergina ėmė save mintyse girti, kad įrodė, kad ji buvo teisi ir jokių baisių dalykų Godriko Dauboje nėra ir tik ir laukė momento, kai galės tai pabrėžti. Ir visai nesvarbu, kad prieš kelias sekundes ji dairėsi į šalis, lyg laukdama kažkokio užpuolimo.
Na, o laukti ilgai tinkamos progos nereikėjo. Kai pagaliau visi priėjo prie Fasiro namo, Elridė jį nužvelgė, nors nieko gero nepamatė dėl tamsos, languose matoma šviesa nepagerino prasto matomumo, o tada atsisuko į vieną iš vyrukų.
-Na, tai kas mus čia užpuolė?-tyliai leptelėjusi klausimėlį mergiotė vos vos nusišypsojo, nors ir žinojo, kad tą šypseną vargu, ar pamatys, na, vampyras gal, bet ne Edgaras.
Mergaitė išgirdo, beldimą į duris, nors nepastebėjo, kaip vyrukas priėjo prie jų, jai knietėjo išsitraukti burtų lazdelę ir panaudoti jau seniai žinomą burtažodį, kadangi nors ir buvo šiek tiek atsipalaidavus, vis tiek su šviesa jaustųsi kelis kartus saugiau, o beveik nieko nematydama baltapūkė jautėsi kaip žabala višta, bet nuo burtų susilaikė, juk buvo prie pat namo, o dar rizika, kad netoliese sutiks žiobarus...
Durys prasivėrė, tačiau stovintis Fasiras mergiotės neprivertė pasijausti geriau, nei einant gatve link jo namo ir svarstant, kokie gyviai, be dviejų pažįstamų vampyrų, gali lakstyti Godriko Dauboje. Per jos kūną perbėgo šiurpuliukai ir liūdėsis, jai ėmė atrodyti, kad čia su jais atsigrūdęs Sorenas tikrai nebuvo puiki mintis ir tik dar labiau sugadins žmogui nuotaiką, na, nebent Fasiras mylėjo savo tėvą, nors ji negalėjo tuo tikėti,  jai jis atrodė per daug šaltas ir nerūpestingas tėvas, o tokius vargu, ar net vampyrai mėgo...
Žalios akys buvo įsmeigtos į Fasirą, tačiau baltapūkė visai pamiršo, kad moka kalbėti. Rodos, ne jai vienai atrodė, kad šis gali mirti dėl tokios nesąmonės, apie kurią mergina ne tiek ir daug žinojo. Ir kaip keista, galbūt net juokinga, kad žmogus, kurį dar neseniai erzino ir ant kurio rėkė priverčia jaustis taip nemaloniai, tačiau ne dėl to, kad nekentė jo, o dėl to, kad žmogeliui rūpėjo. Tą jausmą paauglė pažinojo, bet stipriai nekentė, stengėsi jį ignoruoti ir nesutiko su ta galvoje klaidžiojančia ir neduodančia ramybės mintimi, tačiau viską gan greit nutraukė nepažįstamoji, kuri buvo Fasiro namuose.
Aukšta žmogysta privertė atitraukti akis nuo pusvampyrio, mergaitė nelabai suvokė, ką ji gali veikti jo namuose. Elridei atrodė, kad Edgaras kažką minėjo, bet viskas, rodos, išgaravo iš galvos, o galbūt net nebuvo jos pasiekęs? Bet, kad ir kaip bebūtų, baltapūkei pasidarė labai smalsu, kas per padaras ji bus. Juk, regis, ant Fasiro rankų pirštų jokių žiedų nematė, nors nelabai į jas žiūrėjo... Ir nieko negirdėjo minint apie kažkokią mylimąją... O gal vampyrai tuokiasi be žiedų, o kažkokiais ritualais? Mergaitės galvoje skraidžiojo dar daugiau variantų, atrodo, ji visiškai pamiršo, kad atėjo į tuos namus ne dėl jos.

[Sorenas von Sjuardas]

   Sorenas praleido Edgar'ą pasibelsti pirmą. Iš dalies todėl, kad jis turbūt geriau žinojo, kur ir kam eina, iš dalies todėl, kad vampyriškas kvapas neužgožtų žmogiškojo. Galbūt tokiu atveju Fasiras jų net neįsileistų. Aišku, šie pamąstymai ir nuojautos plaukiojo kažkur Soreno pasąmonėje. Ten pat kaupėsi ir keista baimė išvysti kažką nelabai tikėto ar baisaus, kai durys atsivers. Fasiro namo durys atvertos bus, bet Fasiro namų metaforine prasme - anaiptol ne. Ir atsivertų per laiką bet kam, tik ne tėvui.
   Juodabarzdis per tamsą nužvelgė lūkuriuojantį Edgar'o veidą, besimainančių emocijų pilnas Elridės akis. Kol durys atsivėrė, teko šiek tiek palūkėti - vienu momentu senasis eliksyrininkas net suabejojo, ar apskritai jie bus įleisti vidun. Gal Fasiras pajuto, gal pamatė jį, o gal ir dar kažkas...
   O tuomet nakties tamsą perskrodė tam sykiui žilpinanti šviesa, sklindanti, matyt, iš jaunojo von Sjuardo namų prieškambario. Sorenas automatiškai ranka prisidengė akis, bet jau ,,degančiomis" akimis bandė įžlibinti Fasiro veidą. Jau per šiokį tokį atstumą vampyras pajuto, jog namų šeimininkui kažkas ne taip. Veidas, nors ir nustebęs, buvo išvargintas pykčio ar liūdesio, akys bemaž negyvos... Bet svarbiausia, kad auksinės.
   ,,Jis dar nepametė to, ko mokiau, ir tai svarbiausia", - iš plaučių išleisdamas anglies dioksidą ir tik dabar pajustą įtampą pasiguodė vyras. Kai nieko nebeturi, imi vertinti netgi tai, kas techniškai netgi nepriklauso tau.
    - Labas vakaras, - luktelėjęs, kol į vidų sugužės Edgar'as ir Elridė, ir peržengdamas sūnaus namų slenkstį, pasisveikino Sorenas. Ko gero, kitaip pasisveikinti su žmogumi, kurį bepažįsti tik iš laikraščių viršelių, ir nebeišeitų. - Labas vakaras, - linktelėjo eliksyrininkas ir Amikai. Mažumėlę nustebo, ją čia pamatęs dar kartą.
   Maunantis batus ir paliekant juos prie durų, Sorenas nuleido galvą į grindis. Koridoriuje buvo primėtyta chrizantemų lapelių. Dabar juodabarzdis tai pastebėjo ir suprato, kad baltas žiedas tarpuvartėje į kiemą nebuvo koks nors atsitiktinumas.
   Mažai kas dovanoja chrizantemas džiugiomis progomis, tiesa?
   Sorenas užėjo į virtuvę, kaip ir Fasiras nurodė. Čia jis jau buvo. Rodos, sėdėjo prie stalo ir kalbėjosi. Ir su Fasiru, ir Amika. Čia buvo ir jos sūnus. Dabar turėtų būti jau ūgtelėjęs. Ir elfas, visų negandų ir šio susitikimo priežastis.

[Edgar Jeffter]

Džiaugiuosi, kad niekas mintimis ir šypseną, kurią nežinia ar tamsoje kas įžiūrėjo, atsakė Elridei tamsiaplaukis burtininkas. Kol kas nenorėjo veltis į diskusijas apie galimus užpuolikus Godriko Dauboje, kai šią akimirką buvo ir kitų svarbių reikalų.
Kol Fasiro namų durys atsivėrė, teko šiek tiek palūkuriuoti prie jų. Visgi, papildomo pabildenimo neprireikė.
- Sveikas. Kaip tu?- užeidamas vidun Jeffter`is iškart po pasisveikinimo suskubo teirautis kaip laikosi namų šeimininkas, nes iš išvaizdos atrodė nepanašus į save. Koridoriuje esanti kažkokia tai betvarkė irgi neatrodė būdinga magijos ministrui. Negi šitaip jis palūžo? ėmė svarstyti jaunuolis. Kai galiausiai visi suėjo į virtuvę, animagas jau norėjo pradėti pokalbį aktualia tema, tačiau tam sutrukdė moteriškas balsas. Pažįstamas moteriškas balsas. Edgar`as piktai prisimerkė ir pažvelgė į ateinančią kitą šių namų gyventoją, apie kurią buvo visai pamiršęs. Žaliaakis dar nebuvo su ja susidūręs po paskutinio jų susitikimo. Jis iš apėmusio pykčio sugniaužė, po pirštine paslėptą, kumštį. Tai, kad po tokių nutikimų ji dar vis buvo šiuose namuose, buvo tarsi faktas, jog Fasirui ji labai artimas žmogus. Nebent ji paveikė jį savo gebėjimais. Nors mago žiniomis ji nelabai galėjo paveikti jo, nes jis nebuvo visiškai žmogus. Kaip ten bebūtų, ar mylėtų pusvampyris ją ar ne, Jeffter`io pykčio jai tai vis tiek niekur nepradangintų.
Juodaplaukis vaikinas buvo pasiruošęs eilinį sykį gintis, jei prireiks. Jis akylai stebėjo velą ir nepraleido pro savas akis jos spoksojimo į jo globotinę. Jam tai nepatiko. Atrodė tarytum ji regztų kažką.
- Dabar jokių klausimų, tačiau laikykis atokiau nuo šios būtybės,- Edgar`as priėjęs prie grifiukės ir pasilenkęs jai palei ausį sušnabždėjo šiuos žodžius. Tuomet vėl įsmeigė įtarias akis į buvusią ateities būrimo profesorę. Ką gi, regis, dabar trumpaplaukis turės netik būti susikoncentravęs ties tuo, kaip padėti savo krikštasūniui, tačiau dar turės išlaikyti savo dėmesį ir ties ta savanaude harpija, kuri pasitikėjimo nekėlė.
- Tai ką nusprendei dėl elfo?- pagaliau, kiek kryptelėjęs galvą, paklausė eliksiryninko sūnaus. Tiesa, pirma norėjo klausti ar čia būtina būti jo draugei, bet visgi susilaikė, nenorėdamas įplieksti konfliktų, kurie tik atimtų laiko. O laikas ties prakeiksmu, esančiu ant elfo, dabar buvo svarbus.

[Fasiras von Sjuardas]

   - Užeik, nupasakosiu, - nenoriai sumurmėjo Fasiras į Edgar'o klausimą, nenorėdamas, kad jo svečiai murksotų tamsoje už durų. Tiesą sakant, jis nenorėjo, kad ir pas jį jie murksotų, nes ketino pabūti vienas ir tik su savimi, bet...
   - Aš ir pats to nežinojau, - atsakė pusvampyris Amikai, atsigręždamas į ją.
   Nustebo, jos rankose išvydęs raudoną didelį lagaminą, rodos, ganėtinai sunkų. Linktelėjo jai į tai, nerodydamas dar didesnio paniūrimo. Kita vertus... Viskas gerai. Gerai, kad jis liks vienas. Gerai, kad neliks kaip jo dar labiau sudubasinti. Neliks laiko gaišimo ir jis galės atsiduoti tik darbui...
   Fasiras linktelėjo besisveikinančiam Sorenui, neketindamas dėl jo net lūpų praverti pasisveikinimui. Turės būti laimingas, kad jo jis bent neignoruoja. O į virtuvę juodaplaukis įžengė paskutinis ir atsisėdo už stalo. Ranka mostelėjo sėstis ir kitiems. Niauriai šyptelėjo, kai išgirdo, ką Edgar'as, jo krikštatėvis ir autoritetas, sumurmėjo Elridei. Nekomentavo.
   - Klausei, kaip aš, Edgar... - sumurmėjo Fasas, pradėdamas pokalbį. - Šiandien palaidojau krikštasūnį, o Amika - savo sūnų. Helijų, - pasakė jis ir padarė pauzę. Sunėrė pirštus ir pasidėjo rankas ant stalo, bandydamas atgauti įprastinį rimtą savo balso toną. Aišku, jis vis vien buvo niūresnis nei įprastai.
   - Todėl atleiskit už netvarką mano namuose, - atsikrenkštęs pridūrė. Norėdamas nukreipti dėmesį, žvilgtelėjo į Elridę. - Beje, rodos, jūs dar nepažįstamos? Tai Amika, buvusi Hogvartso profesorė ir buvusi Magijos Ministerijos darbuotoja ir vela, - pridūrė, mestelėdamas Elridei užuominą, kodėl Edgar'as bandė ją įspėti. - Kurį laiką gyveno pas mane dėl įvairių priežasčių. Amika, tai Elridė, grifė kaip ir aš. Ir Edgar'o įdukra, jei jau galiu taip pasakyti, - žvilgtelėjo jaunesnysis von Sjuardas į Endlercat klausiamai.
   - Tu klausi, ar aš neperduosiu tau elfo? - niauriai dėbtelėjo į krikštatėvį namų šeimininkas. - Ne, neperduosiu. Galų gale, jau per ilgai delsiau. Neperduočiau tokios grėsmės niekam iš sau artimų žmonių, ypač, kai liko tiek mažai laiko. Tik tikiuosi, kad jūs visi dalyvausite atkeikime, - sumurmėjo ir nutilo.
   ,,...nes kitų variantų neturiu." - užbaigė jis mintyse, bet šitą išgirdo tik varnas, tupintis ant šaldytuvo.