[Kaylie Mateo]

Dviaukštis, niekuo neišsiskiriantis pastatas stovėjo pačiame nuošaliausiame Godriko Daubos kampelyje, kuris išsiskyrė savo kuriama ramybe, bei išskirtiniu gamtos grožiu. 
Įžengus pro vartelius, keliolikos metrų atstumu priešais - pastebima jaukumu dvelkianti lauko terasa, link kurios nuo pat įėjimo nutiestas vinguriuojantis, pagamintas iš pilšvo, smulkaus granito ir žinoma, nakties metu apšviestas saulės energija pasikraunančiais lauko šviestuvais takelis. Taip pat, dešinėje pusėje, buvo galima matyti, nedidelį, tačiau akims patrauklų gėlių darželį, pasižymintį augalų įvairove.
Pastato durys šarvuoto tipo, izoliuojančios garsą. Jų paviršius padengtas laminuota drožlių plokšte. O dėl padidinto saugumo durys yra pagamintos su dviem spynom ir akute per vidurį, na gal kiek auksčiau.
Pirmame aukšte - holas, svetainė, trys miegamieji, virtuvė bei du vonios ir tualeto kambariai. Visus šiuos kambarius, prieškambarius skyrė apkrovas palaikančios vidinės sienos. Kambarių dizainas ir spalvos harmoningai bei šiuolaikiškai suderintos.
Moderniais laiptais užlipus į antrą aukštą galėjai išvysti du trumpus koridorius: kairysis vedė į palėpę, o dešnysis į miegamąjį, tualetą ir vonios kambarį. Šis aukštas išsiskyrė savo projektacija. Mat, Mateo šeimos nariai mėgo išskirtinumą, neperdėtą prabanga.
Dar po visu šiuo namu, apačioje, tunojo pasislėpęs rūsys, kuris beveik nenaudojamas.
               
                                                     
  Laikas - sudėtingas dalykas. Dar vaikystėje laukdamas švenčių trepsėdavai mažomis kojytėmis, stengdamasis pagreitinti laiką, o dabar? Suaugai ir skaičiuoji dienas, vos spėdamas suprasti kur jos dingsta. Tokia ta tiesa apie gyvenimo trukmę. Kiekvienas ją interpretuojame savaip. Jei esame laimingi - ta akimirka pradingsta. Valandos, minutės ir sekundės prabėga nepastebėtos, o jei liūdna, jaučiamės įskaudinti, paskende skausme, nerime, baimėje - laikas sustoja. Leidžia, o gal net verčia patiems brįsti iš to mėšlo į kurį įlipome? To išsiaiškinti, galbūt, negalime, tačiau Kaylie puikiai pažino tą jauseną, kada ji pati nepastebimai įsikibo praeities, neleido sau gyventi, ji tarsi įstrigo to vakaro vaizdiniuose ir neleido sau su tuo kovoti. Iki šiandien.
Parašiusi tą laišką Davinai, mergina nesuklydo. Anaiptol, pagaliau ji rado prieglobstį, paguodą ir individą, kuriam ji nors kažkiek rūpi. Pagaliau ji gali jaustis saugi, tas baimės šešėlis ją tiek laiko gožęs, nuslinko užleisdamas vietą dvasiniam susikaupimui bei moraliniam ryžtui prieš svarbiausią įvykį - virsmą.
- Užeik, - pravėrusi namų vartus praleido šviesiaplaukę pirmą, mat taip ji buvo auklėta. Į savo namus - svečią pirmą praleisk.
Išsitraukusi pundą raktų, atsirinko du tinkamus atrakinti pagrindinėms durims, nors kartais tai erzino. Seniai reikėta atsikratyti dalies ten kabančių pakabukų, kurie buvo visiškai nereikalingi ir pridėjo bereikalingo svorio.
- Prašom į svečius, - vos matomai šyptelėjo ir įžengė paskui Murrell. Čią sugrįžti, rudaakei niekada nebuvo upo, juk čia - terasoje, įvyko tas nelemtas įvykis nusinešęs dviejų žmonių gyvybę, tačiau dabar ji tik neryškiai papurtė galvą į šonus, nusirengė tą juodą paltą, jį tvarkingai pasikabino spintoje. Žvilgtelėjo į šalia stovėjusią kiek vyresnę personą.
- Jauskis kaip namie, - maloniai tarstelėjo ir nuslinko į virtuvę. Tikėjosi šaldytuve rasti pieno, tačiau, vargu, ar jis bus geras, juk ji tą visą laiką mažai tė valgė. Paėmusi pakuotę į rankas, ją atsargiai pavartaliojo ieškodama galiojimo datos.
- Bėda, - išmetusi į šiukšlyną surūgusį skystį, nudelbė akis į Daviną, - gal norėtum kažko kito?

[Davina von Sjuard]

   Pradžioje kavinė atrodė geresnis pasirinkimas. Tarp daugybės žmonių, kitokioje aplinkoje, triukšmingoje ir kiek erzinančioje, tačiau saugesnėje. Niekas nepuls esant viešumoje, tik ne visais atvejais tai gelbsti.
   Kaylie baimę įžvelgė ir dabar. Mergina sąmoningai pasiūlė savo namus, kaip vietą išgerti pieno kokteilį. Galbūt taip buvo saugiau. Nieko netrukdomos galės pasikalbėti, ramiai pasibūti ir jaustis saugios. Be pašalinių, nors įtarė, kad kitokia aplinka rudaplaukei padėtų.
   -Ačiū,-nusišypsojo įžengdama į vidų, apsidairydama. Namo vidus, kaip ir pats namas buvo jaukus. Nedidelis palyginus su Fasiro namu, ar jos šeimos dvaru. Pastarieji, ypač, dvaras, alsavo prabanga. Buvusios grifės būstas... Jaukus, dvelkiantis ramybe ir tuo, ko Davina įvardinti negalėjo. Tarsi aplink raitytųsi mirties tvaikas. Svaigus ir bauginantis.
   Paslapčia dirstelėjo į draugę. Tą pat akimirką prigavo save elgiantis panašiai, kaip elgdavosi juodaplaukis. Regis, meilė juos abu pakeitė. Susuko protelį. Visgi atsargiai stebėjo Kaylie. Pastebėjo, kaip rudose akyse blyksteli liūdesys, gaubiamas skausmo. Atrodė, kad sugrįžti į namus merginai kelią skausmą. Toptelėjo, kad galbūt jie buvo užpulti čia, savo namuose. Ten, kur turėtų būti saugu.
   Kūnu perbėgo šiurpas. Tik dabar suvokė, kaip turėjo jaustis rudakė kaskart grįždama į namus, jei tai buvo tiesa. Norėjo pasakyti, ką nors, bet čia pat susilaikė prisimindama, kad tai tik jos pačios teorija. Vienintelė likusi gyva Mateo šeimos atstovė taip ir nepapasakojo apie tai, kas nutiko. Neatskleidė smulkmenų.
   Linktelėjo nusišypsodama, nusivilkdama odinį juodą švarkelį ir nusekdama namų šeimininkę į virtuvę. Melsvos akys nuslydo modernaus stiliaus spintelėmis. Virtuvė, kaip ir visas namo vidus, buvo jauki. Bet ir čia tvyrojo tas keistas mirties tvaikas. Kažkas slėgė. Galbūt tik vaidenosi.
   -Arbatos,-šyptelėjo pakabindama švarkelį ant kėdės atkaltės ir atsiremdama į stalo kraštą klubu, stebėdama Kaylie.
   -Kaip jautiesi?-atsargiai paklausė nudelbdama akis į žemę. Bijojo išgirsti atsakymą, visgi nuo artėjančio pokalbio pabėgti nebuvo prasmės, o Davina ir nebuvo ta, kuri bėgtų. Drąsos ir ryžto jai niekuomet netrūko.

[Kaylie Mateo]

Keistas mirties tvaikas čia užėjus retai, kada liko nepastebėtas. Mat, čia buvo ta vieta, kurioje Mateo neteko dviejų brangiausiųjų savo šeimos narių. Čia jai grįžti buvo neįmanomai sunku, ta diena taip tikroviškai atgimdavo juos prisiminimuose, tačiau bėgant laikui, slenkant dienoms, žaizdos ėmė gyti, ta naktis kaip per miglą šnaižaruodavo jos galvoje, kol galiausiai pati Kay ėmė tai kontroliuoti. Užtrenkė duris praeičiai, tiems įvykiams, stengdamasi paleisti tai, kas niekada neabeatgims. Dabar ji privalo kovoti, nepasiduoti ir apsiprasti prie to, kas ji dabar.
Besikuisdama po spinteles, rudakė žvilgtelėjo į šviesiaplaukę, lyg norėdama paklausti kokio skonio arbatą ji mėgsta, tačiau nutylo, supratusi, kad tik vieną teturi, tad tą ir užplikys.
- Prisėsk, - nudelbusi akis į arbatinį tarstelėjo Kay. - Tuoj aš, - ištraukusi du baltus puodelius iš viršutinės spintelės, įpylė verdančio vandens, įmetė po vieną mažą arbatos maišelį ir paėmusi už tvirtų rankenų nutipeno link valgomojo. - Tuojaus.. dar cukraus atnešiu, - pridūrė, neturėjo ji trijų rankų, kad viską pateiktų iškarto. - Prašau, - padėjo permatomą, indą su rudais, minitiūriniais "kristalėliais" ant stalo ir galiausiai pati atsitraukusi kėdę prisėdo.
Delnais apglėbusi dar šiltą puodelį, kilstelėjusi jį priglaudė prie lupų. Gurkštelėjo, o išgirdusi Davinos klausimą, įsisteiblijo į pilkšvas, grafito spalvos grindis. Kelias akimirkas žvelgė tylėdama, mat ji pati nebuvo tikra dėl to ką jautė. Juk dar prieš valandą ji buvo persmėlkta keistos persekiojomo baimės.
- Nežinau. - Gūžtelėjo pečiais, giliau įkvėpė ir atsiduso, - Sunku.. Tuo labiau žinant, kad dabar aš nebelabai esu aš, viskas keičiasi, - atsirėmė į kėdės atlošą, - ir šis namas, jis.... jis nebetoks koks buvo. - Apsidairiusi aplink, pažvelgė į pro langą puikiai matomą, apšviestą lauko terasą. - Ten viskas įvyko.. - Nejučia pratarė rudaplaukė ir užsičiaupė vėl leisdamasi prisiminimams ją pasiimti. 

[Davina von Sjuard]

   Valandžiukę stoviniavo vietoje. Dvejojo. Nenorėjo būti našta, net jei tai - tik puodelis arbatos, kuriam pastangų daug nereikėjo, ypač, kai užplikyti reikia jau paruoštą mišinį. Kelios akimirkos ir viskas paruoštas. Deja, vedama visų savo vertybių Davina norėjo padėti. Nesvarbu, kad tai buvo pats lengviausias darbas esant svečiui.
   Visgi paklusniai linktelėjo nusprendusi, kad leidusi Kaylie suktis virtuvėje vienai, duos laiko pabūti su savo mintimis ir kiek apsiprasti su naujai laukiančiu gyvenimu. Be abejo, poros minučių neužteks ir galbūt ji visai apie tai negalvos, bet kartais tų kelių akimirkų ir tereikia.
   -Ačiū,-plačiai nusišypsojo merginai atnešus garuojantį puodelį arbatos. Neprieštaravo ir dėl cukraus, nors šio į arbatą ir nesidėdavo. Galbūt jo reikės namų šeimininkei, jog arbata įgautų kitokį skonį. Buvo įpratusi įvairiausių skonių garuojantį gėrimą gerti be jokių priedų. Net ir tokį ilgą laiką gyvendama čia, Anglijoje, neįprato gerti arbatos su pienu, kaip vietiniai mėgo. Bandė, bet vis tiek pasiliko prie tyros arbatos skonio.
   Atsargiai apglėbė įšilusį puodelį ir kilstelėjo nuo stalo paviršiaus. Įtarė, kad gėrimas dar karštas, tad tik šildėsi rankas. Savotiškas šilumos šaltinis.
   -Vilkiškoji pusė stipriai tavęs nepaveiks,-švelniu bei meodingu balso tonu prakalbo,-neskriausdama kitų neturėsi dėl ko savęs kaltini, be to, laikui bėgant priimsi tai, kaip dalį savęs,-šviesiaplaukės žvilgsnis buvo švelnus, draugiškas ir užjaučiantis. Ji kaip įmanydama bandė pasakyti, kad viskas bus gerai. Turės būti gerai. Šypsena, puošianti jos veidą, taip pat savotiškas bandymas paguosti, nors mergina ir taip dažnai šypsodavosi.
   Išgirdusi tai, kas visą šį laiką nedavė ramybės, liūdnai šyptelėjo. Nenorėjo skaudinti Kaylie, bet nežinodama, kas tiksliai nutiko ir kas ją kankina, vargiai galės padėti. O galbūt jau padėjo. Vien buvimas šalia gydo. Gal ji sugebėjo daugiau nei pati manė? Juk Fasirą jai pavyko ištraukti iš tos duobės, net jei nuopelnus skyrė jam pačiam. Pats pusvampyris kapstėsi iš jos. Davina tebuvo tik pagalbininkė.
   -Jei manai, kad šiąnakt drąsiau jaustumeisi būdama ne viena, galiu pasilikti,-draugiškai nusišypsojo numanydama, kad sužadėtinis nesupyks, jei ji pasiliks pas draugę. Supratingumas buvo vienas iš Fasiro vertybių.
   -O dabar... Papasakok, kas tiksliai tą naktį įvyko,-atsargiai paprašė prieš tai pateikdama pasiūlymą. Gailėjosi, kad negalėjo būti šalia iškart po to, kai Kaylie neteko tėvų ir turėjo nakvoti namuose viena. Turėjo būti nemalonu ir mažų mažiausiai siaubinga. Regis, ji nė neįsivaizdavo, ką išgyveno priešais sėdinti rudaplaukė.

[Kaylie Mateo]

  Keli gurkšniai šiltos, vaisinės arbatos, sudirginusios rudaplaukės skonio receptorius, nugramzdino ją į vaikystę. Tas dienas, kada gyvenimas atrodė toks paprastas ir nesudėtingas. Jokių rūpesčių ar sunkumų, tik vaikiški kaprizai dėl negauto pliušinio meškučio ar pultelių valdomos mašinytės, kas tuo metu darželinuko akimis atrodė didžiausia katastrofa jų vaikiškame pasaulyje. Tačiau tik bręstant suprantame, ką iš tiesų reiškia žodis "problema", ir tik tada suvokiame, jog tas negautas žaislas - tik vienas iš šypseną keliančių prisiminimų - dabar.
  Kay atminė viską, mamos ir tėčio rūpestį, kada ji sirgo, kiekvieną jų švelnų apkabinimą, patarimą bei pykčio kupinus žvilgsnius kada ji stengėsi apginti savo netiesą. Ir visa tai šiuo metu atrodo taip miela ir šilta. Tie prisiminimai nesvarbu jie geri ar blogi, tačiau neįkainojami, bent jau rudakė buvo tuo tikra. Ji jų nekeistu, nebent tik tas dienas, kada dėl vykstančių anatominių-fiziologinių, socialinių ir intelektualinių pokyčių ji įskaudindavo savo kūrėjus, sukeldama jiems tik dar daugiau klausimų ir skausmo. Tačiau dabar ji to nepakeis, ir belieka tik viena - gyventi toliau, susitaikyti su viskuo kas nutiks ir atkeršyti už artimųjų mirtį.
  Iš praeities Mateo sugrįžo, vos tik jos klausa pasiekė švelnus Davinos balsas, tačiau ką ji tiksliai pasakė, ji nespėjo įsisavinti, tad tik pritariamai linktelėjo, tikėdamasi, kad tai nebuvo klausimas.
- Juk tu turi asmeninį gyvenimą, nebūtina, - vos matomai šyptelėjo, tačiau giliai širdyje žinojo, kad pokalbis su drauge būtų vienas iš naudingiausių vaistų "žaizdoms" gydyti. 
  Sekantis šviesiaplaukės prašymas privertė sutrikti. Ir vėl grįžti į tą prakeiktą naktį. Tą nelemtą dieną, kada viskas apvirto aukštyn kojom.
- Tuoj, - prieš pradėdama giliai įkvėpė tarsi stengdamasi užblokuoti visas emocijas, kurios gali išsiveržti be kalbant. - Viskas prasidėjo ryte, tėvai buvo nerimastingi, liepė tam vakarui kažkur išeiti, pasiūlė aplankyti senelius, nesuvokiau kodėl jie to prašo, tačiau sutikau, tikėdamasi, kad jie turi planų.. - kilstelėjo puodelį auksčiau ir šiltu skysčiu sudrėkino išsausėjusias lupas. - Bet atėjus vakarui, vos tik palikau namus teko sugrįžti, mat palikau kuprinę, - padėjo tuščią puodelį ant stalo ir tramdydama emocijas tęsė toliau - grįžus aš jų viduje neradau, terasoje išgirdau triukšmą, nubėgau pažiūrėti, bet ten pamačiau tik... - nutylo, tačiau neilgam - tik daug kraujo, vos kvepuojančią mamą ir tėtį, kurie vos pamatę mane liepė dingti, tačiau aš neklausiau.. Tie padarai mane puolė.. - pažvelgė į ranką, tačiau Murrell deka nebuvo likę nė žymės, - na ir kaip žinai, mane pažymėjo, o jau po to aš dingau, grįžau tik po kelių parų, tačiau nebuvo nei tėvų kūnų nei jų, tik daug kraujo.. - akys nukrypo į pro stiklą matomą įvykio vietą, ir vėl tas vaizdas iškilo priešakį, atrodė norisi viską pamiršti, atsigulti, užmigti ir pabusti iš šio sapno, tačiau tiesa ta, kad tai buvo realu.   

[Davina von Sjuard]

   Ją plėšė dvejopi jausmai. Noras, išsiaiškinti, kas tiksliai įvyko tą naktį, ir kaltė, kad privertė savo draugę prisiminti siaubingą įvykį, sugriovusį gyvenimą. Norėjo paprieštarauti pati sau, pasakyti, kad neprivalo pasakoti. Taip bus lengviau. Ir sudėtingiau jai, šviesiaplaukei.
   Trumpam nusuko akis į grindis, svarstydama, kaip derėtų elgtis toliau. Ji negalės padėti, jei nežinos visko, ką privalo, bet ar versti žmogų išgyventi tragišką naktį antrą kartą verta? Psichologinis ir emocinis skausmas kerta daug stipriau nei fizinis. Jokia fizinė kankinimo priemonė nesugebėtų atkartoti to, ką tenka išgyventi netekus artimųjų.
   Jūrą primenančių akių žvilgsnis nuslydo tamsiomis kambario grindimis. Jis skyrėsi nuo dvaro. Nors buvo jaukus, tačiau čia žaidė tamsios spalvos, o štai dvare... Ten kone viskas buvo šviesiausių spalvų. Galbūt dėl to Davinai taip ir patiko būti ten.
   Užjaučiamai žvilgtelėjo į Kaylie. Priėmė sprendimą. Taip turėjo būti teisinga.
   Trumpam sulaikė kvėpavimą klausydamasi. Nė pati to nepajuto. Nepajuto ir to, kaip susigūžė tarsi jausdama viską, ką turėjo jausti mergina radusi niokojamus tėvų kūnus. Ji netikėjo. Atsisakė patikėti tuo, kas buvo papasakota. Ne, jos rasė negalėjo taip pasielgti. Ji nebuvo tokia, kaip jie, bet kodėl jie...
   Nuleido galvą. Nugara išsitiesė, tačiau žvilgsnio nedrįso pakelti. Kaylie buvo tikra, kad tie vilkolakiai nebuvo savame prote, ji tuo buvo tikra... Bet viskas, kaip ispanė suprato iš pasakojimo, kitaip. Buvusios grifės tėvai žinojo, kas jų laukia. Jie žinojo ir saugojo tą, kurią labiausiai mylėjo. Kilnus poelgis. O tie, kurie užpuolė... Jie irgi žinojo, ką daro. Kam dar pulti merginą, pasirodžiusią terasoje, bet mirtinai jos nesužeisti? Tik tam, kad pakankinti. Priversti kentėti dar labiau. Klausimas: kam buvo ta kančia? Kaylie tėvams, kad prieš mirtį suvoktų, jog jie neapsaugojo jos, nuo šiol ji bus viena iš jų ir liks vienui viena. Ar visgi pačią merginą?
   Lėtai atsistojo, padėjo puodelį ant stalo. Šis tyliai skimbtelėjo. Koks paprastas garsas, priverčiantis prisiminti, kur esi. Su kuo esi.
   –Eikš. –Liūdnai nusišypsojo atsisėsdama merginos ir švelniai ją apglėbdama. Regis, dar visai neseniai taip ją guodė Viljamas su Klara, o dabar ji ne tik buvo suaugusi, bet ir spėjo susikurti savo gyvenimą. Laikas...
   –Nepaliksiu tavęs vienos... –Tyliai sumurmėjo perbraukdama ranka per ilgus, rudus plaukus, tokiu būdu bandydama nuraminti merginą.
   Ji nepakeis to, kas įvyko, bet gali pabandyti padėti pakeisti ateitį.

[Rafael Beaumont]

Beaumont žingsniavo Godriko dauba. Įdėmiai apžiūrėdavo kiekvieną namą, kad rastų būtent tą namą, kuris yra apibūdintas jo pasirašytame popierėlyje. Profesorius šiek tiek bijojo supainioti namus, kadangi Beaumont nei kartą nesilankė čia. Apskritai į svečius vaikinas vaikščiodavo retai. Galbūt todėl, nes niekas nekviesdavo jo į svečius? Juk prancūzas kartais atrodydavo labai keistas. Jis buvo tas žmogus dažnai prakalbantis ne anglų kalba, turintis gyvūnus, kurių vardai kaip graikų dievų, dažnai leidžiantis laiką bibliotekoje vienas, be jokio draugo. Juk tai iš tiesų šie dalykai yra pats geriausias keisto žmogaus apibūdinimas. Dažniausiai tokie keistuoliai visada neturi draugų, bet rudaplaukis keletą draugų turėjo. Viena iš tų draugų buvo Kaylie, kurios namo melsvai pilkų akių savininkas ir ieškojo. Galiausiai švilpynės koledžo vadovas pamatė dviaukštį namą, esantį pačiame Godriko daubos pakraštyje. Magiškų gyvūnų priežiūros profesorius lėtai priėjo prie durų ir pasibeldė. Tikėjosi, kad duris atidarys pati Kaylie, o ne kažkas kitas.

[Kaylie Mateo]

  Laikas bėgo greitai, Kay sunkiai sekėsi susitaikyti su tuo, su kuo buvo supažindinta tą vakarą, kada nusprendė išlįsti iš savo kiauto, susitikdama Daviną.
  Tądien sužinotas informacijos kiekis paliko ją ne tik sukrėstą ir pasimetusią. Jos širdis, siela - viskas, ko ji negalėjo pajusti empiriškai buvo perverti skausmu bei neapykanta sau. Tam kuo ji taps. 
  Draugei apleidus Mateo šeimos teritoriją, rudaplaukė tesugebėjo raustis po tėvų daiktus, ji ieškojo atsakymų, kurie, galbūt jai padės suvokti, kas tą naktį ištikrųjų įvyko. Kodėl ji vis dar gyva? Kodėl tie padarai turėdami nuostabią galimybę atsikratyti jais visais, sudarkė tik jai artimus? O jai tepaliko savo dantų žymes keliančias begalinį fizinį ir dvasinį skausmą. Galbūt, tai padarė tam, kad kiekvienas virsmas priverstų ją viską atmintį, kol galiausiai ji to nebepakels ir savo ruožtu pranyks, kartu su savimi nusinešdama sau paskirtą prakeiksmą?
  Nors, kita vertus ji turi tikslą. Ji negalės ramiai miegoti, gyventi ar mirti tol, kol tie padarai mėgausis laisve. Ji su viskuo susitaikys, tada daug ir sunkiai treniruosis, kol vieną dieną ji bus pasiruošusi juos pulti iš pasalų. Slaptai. Kaip tai padarė jie - vilkolakiai. O iki tol - ji tik ieškos atsakymų.
  Šią akimirką Kaylie buvo susikoncentravusi ties savo senelio dienorasčiu, kurį rado paslėptą palėpėje. Ji sėdėjo virtuvėje, atsirėmusi į stalą ir skaitė. Tikėjosi čia rasti kažką, kas leis atskleisti šeimos paslaptis, kurių ji taip ir neišgirdo iš tėvelių.
  Tačiau jos dėmesį patraukė, klausą sudirginantis beldėsys. Kažkas kumsčiu tirnktelėjo į šarvuotas duris. Rudaplaukė sėdėjo dvejodama, mat buvo tikra, kad nieko į svečius nekvietė. Na, nebent grįžo Davina su antivilkiniu eliksyru, tačiau šituo labai abejojo.
  Dar kelias sekundes padvėjojusi atsistojo. Lėtai nužingsniavo prie durų. Kelis syk giliau įkvėpė. Atsargiai linktelėjo prie akutės, o tai ką per ją išvydo - ją nustebino. Kaylie nesuvokė, ką Rafael čia veikia, tačiau atiminė dieną, kada jam davė savo adresą. Velnias... Lengviau atiskvėpusi atrakino duris ir jas pravėrė.
- Sveikas, - vangiai šyptelėjo, - užeik, - mostelėjo ranka įleisdama vaikinuką į vidų.

[Rafael Beaumont]

Vaikinas stovėjo prie merginos durų. Savo mintyse vis repatavo kalbą, kurią turėjo pasakyti merginai. Pasakyti kodėl jis atėjo ir panašiai. Labas. Atsiprašau, kad sutrukdžiau, bet kažkada davei adresą ir aš nusprendžiau ateiti, kadangi...visiškai neturiu draugų.. Beaumont atsiduso. Ar jis galėtų pasakyti, kad visiškai neturi draugų, jaučiasi vienišas ir Kaylie vienintelė likusi jo draugė? Ne. Jis to nepasakys. Jis buvo per didelis bailys, kad pasakytų. Kad išdrįstų kalbėti apie savo problemas. Kad išdrįstų viską sakyti ne tik alkoholio buteliui, bet ir kitiems. Tikriems žmonėms, likusiems draugams, o ne tik buteliui ar gyvūnams. Taip, jis šnekėdavosi su savo gyvūnais Hadu, Poseidonu ir Dzeusu. Jie visi jam patapo labai svarbiais. Tapo jo kompanjonais kelyje per gyvenimą, kuris kartais nesielgdavo su vaikinu gerai. Rafael'io lūpas paliko gilus atodūsis. Jis jautėsi liūdnas ir nusiminęs, bet gyvenime juk būna ir daug blogesnių situacijų nei draugų praradimas ar kas nors panašiaus. O ir ne vien jis matyt buvo nuskriaustas, juk visi pasaulio žmonės turi problemų. Bet kažkodėl apie tai vaikinas negalvojo. Jį slėgė jo problemos ir apie kitų kol kas negalvojo. Po kelių akimirkų jį iš mąstymo ištraukė Kaylie balsas. Rudaplaukis nusišypsojo.
- Sveika, - tarė, o tada užėjo vidun. Apžvelgė merginos namus. - Atleisk, jeigu sutrukdžiau, tiesiog kažkada man davei savo adresą, tad nusprendžiau tave aplinkyti. Norėjau susitikti su tavim kadangi matėmės seniai, - pasakė vaikinas savo kalbą ir nusišypsojo.