[Fasiras von Sjuardas]

Godriko gatvė, namo numeris 9.

[[Senasis namo aprašymas]]

   Anksčiau namas priklausė Oldefortų šeimai. Paskutinysis jame gyveno auroras Fasas Oldefortas, vėliau žuvęs aurorų misijoje. Po tos mirtinos nesėkmės vienintelis galimas paveldėtojas liko jaunesnysis Faso brolis Toras Oldefortas - deja, namas tolimame užkampyje jam neatrodė reikalingas, juolab, kad siejosi su prarasta šeima.
   Tai, kaip čia pasakius, kurį laiką pastatas buvo visai apleistas. Jame tegyveno namų elfas Uncas, ištikimas Oldefortų šeimos tarnas. Dar reikėtų prisiminti, kad į namą be Oldefortų leidimo negalėjo įeiti joks pašalinis žmogus, bet Toras prieš parduodamas namą šį burtą panaikino. O dabar namą nusipirko kitas žmogus, tiksliau, pusiau žmogus, pusiau vampyras - pats Magijos ministras Fasiras von Sjuardas. Jau ilgą laiką gyveno vienas ir apsistodavo viešbučiuose, bet, kaip žinia, tai ne pigu.
   Kurį laiką namas buvo tvarkomas ir puoselėjamas, tačiau kuo toliau, tuo mažiau Fasas rūpinosi aplinka tiek dėl gausėjančių darbų, tiek dėl blogėjančios savo sveikatos. Kurį laiką pastatas atrodė šitaip, tragiškai, bet vėliau sodyba vėl imta rūpintis žmoniškai - prie to prisidėjo elfas Baubas (anksčiau vadintas Uncu), Fasiro mergina (vėliau - žmona) Davina Murrell bei kurį laiką čia apsistojusi draugė Miona Hera.

   Namą supo dvimetrinė mūrinė tvora, kurią ir iš vidinės, ir iš išorinės pusės puošė stilizuotos įvairių magiškų gyvūnų ir augalų figūros. Įėjus į kiemą pro testraliais ir hiprogrifais dekoruotus geležinius sunkius, aukštus vartus (šitų Fasiras nepakeitė – jam jie visai patiko), galėjai vienu plytelių taku nužygiuoti tiesiai prie triaukščio, tipinio angliško stiliaus, pilkų ir gelsvų plytų mūrinio namo melsvu stogu. Abipus takelio visur žydėjo Mionos susodintos smulkiažiedės mėlynos gėlytės, kurių pavadinimo Fasiras niekaip negebėjo įsiminti.
   Taip pat galėjai pasukti į kairę ir nueiti į kairiau ir toliau namo esantį jau sutvarkytą ir atstatytą, panašų į namą ūkinį pastatą, prieš kurį augo baltos aukštos rožės. Didžioji šio pastato dalis vis dar buvo tuščia, nors namo šeimininkas puoselėjo idėją nusipirkti ir ten apgyvendinti porą žirgų, o naudojamoje pastato pusėje buvo įrengtas garažas, kuriame kol kas stovėjo tik vienišas motociklas.
   Pasukęs į dešinę galėjai pamatyti kelių medžių ir suolelių apsuptą (jau veikiantį!) fontaną. Jis nebuvo didelis, bet atrodė pakankamai įspūdingai. Formą jam parinko Davina - tai buvo liūtas, kuris kartkartėm veikdavo padoriai, kartkartėmis užmigdavo prieš saulutę, o kartais, kai užeidavo noras dūkti, čiaudėdavo ant praeivių šalčiausiomis vandens srovėmis. Baubas jį veikiai praminė Apči, veikiai šitaip jį vadinti pradėjo ir Fasas. Aplink jį Miona prisodino raudonžiedžių gėlių, kurios Apčikui didžiai patiko.
   Dar tolėliau Fasas savo rankom pastatė kiek šleivą, bet jaukią pavėsinę ir perskaitęs palėpėj kaži kaip rastas sodininko knygas, apželdino visai šauniai atrodančiu vijokliu.
   Veja jau irgi buvo sutvarkyta – šituo irgi pasirūpino Miona, nors dabar aplinką prižiūrėjo namų elfas Baubas, o už namo vis dar buvo nedidelė kvidičo aikštė, bet jau sutvarkyta ir paruošta žaidimui.

    Namas buvo triaukštis su rūsiu. Kai įeisi į vidų, pateksi į pirmą aukštą, pirmiausia į prieškambarį su paltų pakaba, o tada pro duris į koridorių. Koridorius gana ilgas, su keturiomis durimis kairėje ir keturiomis dešinėje, o koridoriaus gale - durys į laiptinę. Kairėje pirmos durys - erdvi ir puošni svetainė, antros - gana senoviška virtuvė (iš kurios galima nusileisti į rūsį), trečios - valgomasis, ketvirtos - elfo Unco kambarėlis. Dešinėje pirmos - vonia ir kiti bendro naudojimo kambariai.
   Antrame aukšte, į kurį veda raudonu kilimu iškloti laiptai, yra penki kambariai - du svečiams ir trys anksčiau gyvenusios šeimos nariams. Fasiras iškraustė iš ten daugelį paveikslų ir kitų senų daiktų ir sunešė į palėpę, kai kas jau buvo išsigabenta ankstesnių savininkų.
   Trečiame aukšte buvo didelis ir erdvus, senovinis kabinetas su slaptomis durimis į keistą laboratoriją - šitą kambarį užsiėmė Fasiras. Šalia jo kambario buvo erdvus miegamasis su židiniu ir gigantišku Davinos piešiniu ant sienos, o dar kitos durys vedė į kambarį, Baubo įrengtą Davinai - darbui ar šiaip laisvam laikui. Dar vienas trečiajam aukšte esantis kambarys buvo tuščias ir Fasiras vis dar nebuvo užtikrintas, ką jame įrengs.

[[Faso ir Džeinės RPG;
Fasiras įsigyja namą; motociklo gedimas; Amikos atvykimas; Baubo pasirodymas;
Soreno ir Edgar atvykimas; Edgar neria į komą;
Helijaus gimtadienis; Helijaus laidotuvės;
atkeikimo RPG pradžia; atkeikimas; Edgaro paskutinis įspėjimas ir susitikimas su Nojumi Amneta; 
Soreno, Sabrinos ir Leopoldo susitikimas;
vakaras prieš sutikimą su Edgar'u; pirmoji diena po Munino mirties, Soreno apsilankymas ir pažintis su Sabrina;
„skambutis“ su Miona; Fasiro sugrįžimas namo su Davina; ;]]

[Fasiras von Sjuardas]

[[Senasis namo aprašymas]]
   Šis senas, didingas, nors ir pablukęs ir likęs niūrus namas, stovi Godriko Daubos pakraštyje. Namas yra triaukštis, turi senoviškas, dailiai išraižytas duris, kurias atverti tegali Oldefortų anūkas. Aplink namą plyti nemažas vejos plotas, visas aptvertas gana aukšta pilka mūrine tvora, ant kurios išraižyti gyvūnų, kovų ir kitokie reljefai. Toliau nuo namo yra ir nedidelė Kvidičo aikštė, kurioje žaisti mėgo ir pats jo statytojas, Turdanogas Oldefortas, kaip pasakoja legendos, kilęs iš Požemių Karių. Ant vejos stovi magiškas fontanas, kuriame niekada nesustoja bėgti vanduo, kelios statulos, išgrįsti keli takai ir prisodinta medžių, kurie jau dideli ir seni. Yra keli suoliukai. Visa tai prilygsta lyg ir asmeniniam šeimos parkui.
   Taip pat toliau nuo namo ir Kvidičo aikštelės yra nedidelis tvartas. Jame anksčiau Turdanogas laikydavo hipogrifus ir testralius. Tvarto kampe stovi didelės šieno krūvos, kurios niekada neišsibaigia. Ir mėsa, kuri neišsibaigia ir negenda. Tai vis puikios Turdanogo magijos dėka.
   Namas triaukštis.
   Pirmame aukšte yra elfo Unco kambarėlis, virtuvė, svetainė, vonia, ir kiti bendro naudojimo kambariai. Iš virtuvės galima nusileisti tiesiai į rūsį.
   Antrame aukšte, į kurį veda raudonu kilimu iškloti laiptai, yra Turdanogo mamos, dukros ir sūnaus kambariai, bei du svečių kambariai.
   Trečiame aukšte yra paties Turdanogo kambarys, kurį dabar užėmė Fasas Oldefortas, jo proanūkis, Faso brolio Toro kambarys, nedidelis Šeimos Muziejus, kelionių kambarys ir slaptos durys sienoje į požeminę Turdanogo laboratoriją. Joje dvelkte dvelkia magija, galima kerėti nekreipiant dėmesio į Žymiklį, virti eliksyrus ir panašiai.
   Po to, kai mirė auroras Turdanogas, turėjęs sūnų ir dukrą, vardu Henrikas ir Teodora, daug kas pasikeitė. Sūnus buvo mokytojas, paskui neteisingai apkaltintas kelių žmonių nužudymu ir pats sulaukęs vienintelio sūnaus, Alberto, sėdo į Azkabaną. Teodora tapo puikia Hogvartso aurore, tačiau žuvo kovoje. Albertas augo su mama, kurios visos galios buvo sunaikintos kovojant su užpuolikais juodaisiais magais (o visi užpuolikai buvo nužudyti). Albertas tapo Auroru, o jo žmona Severija - Magiškųjų Monstrų ir Gyvūnų Tyrinėtoja, todėl, dėl nuolatinių kelionių savo abu sūnus (Fasą ir Torą) perdavė paauginti žuvusios tetos sūnui Nevertėliui Mantui, kuris kartais užsiiminėjo slaptomis misijomis šnipinėjant nusikaltėlius Aurorams. Ir štai - į Hogvartsą pateko Fasas, vienas iš dviejų Alberto sūnų. Senas, užburtas garsios burtininkų giminės namas tai nujautė ir laukė naujo gyventojo.

Fasas iš vieno Hogvartso bibliotekos skyriaus sužinojo, kad galbūt turi giminių Godriko Dauboje. Jeigu neklydo, iki šio senovinio miestelio buvo per 20 kilometrų. Šiaip taip, gavęs leidimą trumpam išvykti, pasigavęs burtininkų autobusą ir nuvyko į Godriko Daubą. Ir jo vaizdas, netvarka Fasą suglumino. Pasivaikščiojęs po keletą gatvelių, sutiko bobutę ir paklausė, ar čia kur nors yra Oldefortų namas. Ši, pažiūrėjusi į jį kaip į nevisprotį, mostelėjo ranką į vieną pusę. Ten Fasas ir nuėjo. Žinodamas, kad namas užburtas, atsargiai paspaudė rankeną. Durys lengvai atsidarė. Užgniaužęs kvapą mokinys įėjo į namą. Puošniame koridoriuje įsižiebė lempa.
- Sveikas atvykęs, Oldefortų anūke. - pasisveikino kažkas. Fasas krūptelėjo ir staigiai nukreipė lazdelę į dešinę, iš kur kilo garsas. O čia stovėjo paveikslas su kokių 45 metų moterimi.
- Laba diena.- pasisveikino. Ir užmetė akį į užrašą po paveikslu: ,,1889 m., Liucija Oldefort". - Kas jūs?
- Liucija Oldefort, Turdanogo mama. Tavo prosenelė. O tu?
- Aš Fasas Oldefortas, Alberto sūnus.- šyptelėjo Fasas.
- Pagaliau šie namai sulaukė gyventojo. Tik šiaip, būtų gerai, kad neprisivestum draugų žiobarų. Tu jau mokaisi Hogvartse?
- Taip. - linktelėjo nustebintas Fasas. Aišku, jis gyvens čia, bet dar kelis metus turės būti pas tėvus.- pirmame kurse.
- Tai dar kelis metus turėsi pagyventi pas tėvelius.- nusiminusi pasakė Liucija. - Na nieko, laikas bėga su vėjeliu. Bet pasistenk dažniau užeiti, gerai? O dabar eik apsižvalgyti.- iš nusišypsojusi dingo. Fasas pasižvalgė, bet rėmuose moters nebesimatė.
Koridorius buvo tiesus, jo gale matėsi laiptai, ant kurių ištiestas raudonas kilimas. Iš vidaus namas visai neatrodė pažeistas laiko, kaip iš išorės. Nieko nuostabaus, juk čia užburtas namas. Fasas apžiūrėjo visus kambarius: erdvią svetainę, virtuvę, senovinę vonią. Ant koridoriaus sienų buvo matyti ir daugiau paveikslų, su kuriai berniukas pašnekėjo. Pagaliau jis ėmė lipti laiptais. Antrame aukšte buvo įrengti 5 šeimos kambariai, durys į keturis buvo atviros. Pirmasis - greičiausiai Turdanogo, nes ant sienos snaudė jo paveikslas. Pakalbėsiu kitąkart, nežadinsiu...- pamanė Fasas. Kitas buvo Liucijos kambarys. Dar du - nepažįstami. O paskutinis, koridoriaus gale, buvo su užvertomis durimis. Vos Fasas įėjo vidun, kambarys sutvisko įvairiomis spalvomis ir išgąsdino berniuką. Prasimerkęs Fasas išvydo tiksliai pagal jo skonį sutvarkytą kambarį. ,,Ačiū tam, kuris sukūrė tokius kerus."- pamanė Fasas. Pažvelgęs į laikrodį, išėjo lauk, jo jau laukė autobusas į Hogvartsą.
- Iki, Liucija.- atsisveikino jis.

***
Fasas įžengė į savo senelio namus. Buvo susitaręs su tėčiu ir mama susitikti ten. Iš virtuvės jau aidėjo pažįstami kvapai ir puodų bildesys. Fasas nejučia išsišiepė.
- Labas, mama,- įėjęs pasisveikino. Mama prišoko prie jo ir apkabino. Staiga išvydo droviai šalia tupintį Ahadą.
- O kas jis toks? Ligeris?
- Ligeris, Ahadas. Radau beklaidžiojantį miške. Taikus, todėl priglaudžiau,. Gal nebūsi prieš?
Mama išsišiepė.
- O kaip gi.
Staiga pasigirdo laiptų girgždesys.
- Labas, Fasai,- pasisveikino tėtis. Kaip visada, santūriai, bet vis vien nesulaikydamas šypsenos. Aiškiai ir nuvargęs.
- Labas. Kaip su Juoduoju?
- Gaudome. Niekas nepavyksta.
- Jis Hogvartso teritorijoje. Susitikau šįryt.- tarė Fasas. Tėtis išpūtė akis.
- Ir nepakenkė?
- Ne.
- Juodojo stilius. Niekam nieko nedaryti iki tol, kol susitinka trečią kartą.
- Supratau,- tarė Fasas. Nematė priežasties minėti, jog kitas kartas ir bus trečiasis. Tad tik nuėjo valgyti išsiilgtų mamos keptų blynų ir pasakoti, kas vyko Hogvartse.
- Labas, Fasai!- pasigirdo iš koridorio riaumojimas. Pro duris į virtuvę įšoko lūšis.  Fasas pasivertė į irbį ir stryktelėjo. Tradiciškas pasisveikinimas - draugiškos kautynės tarp dviejų brolių, kurias tradiciškai laimi Fasas.
- Sveikas, Torai, pagaliau!- pasisveikino jis su broliu. Kai visa šeima susėdo prie stalo, prasidėjo pokalbis, trunkantis ligi vakaro, pokalbis už visus Mokslo Metus.

***

Po mėnesio Fasas išsiruošė į Aukštutinį Fleglį, pas draugę klastuolę Džeinę. Tėvai jau buvo išvykę į misijas, pusbolis kažkur trankėsi Aurorų pavedimais, Toras buvo jo namuose.  Namas buvo visiškai tuščias, išskyrus patį Fasą ir Ahadą.

***

Fasas įžengė į savo namus, įleido klastuolę Džeinę. Kartu užlipo į trečią namo aukštą, kur buvo Faso kambarys. Fasas padėjo ant stalo saldumynų, pasiuntė elfą atnešti vaisių.

[Džeinė Meko]

Džeinė įėjo į Faso kambarį.
-Čia jauku,-nuoširdžiai pasakė.
Tada kiek pritilo.
-Klausyk, atleisk, kad atėjau ten kur jūs buvot su Keite. Aš tik nusipirkau naują šluotą. Senoji sulūžo,-pasakė juodaplaukė.
Jos pantera smalsiai apuostinėjo Faso daiktus.

[Fasiras von Sjuardas]

Fasas jau buvo ramus, kaip visada. Džeinės pantera tyrinėjo Faso kambarį. Ahadas irgi tai darė, tik lėčiau, nes gėdijosi, nepažįstąs savo namų. Nors nebuvo ko gėdytis - jis čia gyveno labai neilgai. Fasas žvilgtelėjo į Džeinę ir šyptelėjo.
- Nieko baisaus. Kalbėjome su Keite... ji galvoja, kad esu bejausmis debilas, mirtinai jos nekenčiantis,- Faso akyse šmėstelėjo dirbtinė pašaipa, bet ko gero, tik jo tėvas Albertas tegalėjo suprasti, ar ji skirta pačiam Fasui, ar Džeinei, ar Keitei.- Turiu pagrindų įtart, kad Keitė ne šiaip sau nemėgsta žiūrėti, kai aš vaikštau ar kalbu su tavim.- Grifas šelmiškai išsišiepė. Tada atsiduso ir nusprendė pakeisti pokalbio kryptį. Mostelėjo į saldumynus, stovinčius ant stalo, ir ką tik elfo atneštus vaisius ir šyptelėjo.- vaišinkis. O šiaip... graži šluota.
Fasas apžiūrėjo. Tai buvo ,,Žaibas", pirmoji tos markės šluota. Jis pats vienoje spintoje savo kambaryje turėjo nublizgintą ir išpuoselėtą šluotą ,,Žaibas 3", bet to neminėjo.

[Džeinė Meko]

Džeinė šyptelėjo.
-Ačiū,-padėkojo juodaplaukė.-ieškojau geresnių, bet visos buvo išpirktos.
Mergina paėmė iš indo kriaušę ir jos atsukando.
-Taigi, bandysim Ieškoti horukrusų?-paklausė Džeinė.
Ji paglostė Ahadą.
-Jis dar paaugo,-pastebėjo Džeinė ir nusišypsojo.

[Fasiras von Sjuardas]

Ahadas pamalonintas sumurkė ir atsisėdo šalia Faso.
- Pirmiausia galbūt pasidomėsim apie Juodąjį, jo biografija, galbūt?- pasiūlė Fasas, su šypsena stebėdamas Ahadą. Pats pasiėmė obuolį. Vaikinas kai ką prisiminė. Atsistojo, nuėjo prie stalo, kur buvo palikęs kuprinę. Stalčiuje rado kelias knygas iš bibliotekos ir savo užrašų knygą.
- Jeigu gerai pamenu, šioje knygoje buvo informacijos apie Juodąjį. Jo tikrasis vardas - Džonas Jakslis. Jeigu esi pasidomėjusi Voldemorto laikų istorija, tai jis - buvusio Mirties Valgytojo sūnus. Charakteri, matyt, įaugęs į kraują,- šyptelėjo Fasas. - Tėtis pasakojo, kad Jakslis buvo suimtas už keturiolikos žiobarų ir šešių burtininkų nužudymą per vieną savaitę. Jakslis mokėsi Hogvartse, vasaromis lankė papildomus Juodosios Magijos kursus privačiai. Juodasis gyveno berods, Ūdrų Žabanguose. Kaip Juodasis pabėgo iš Azkabano, jeigu neklystu, buvau pasakojęs. Nežinau, ką čia bepridurti.
Fasas pažvelgė pro langą ir išvydo, kad jau temsta.
- Manau, dar galėsim šnektelti rytoj. Dabar eime į antrą aukštą, ten yra du svečių kambariai.- Fasas nuvedė į antrą aukštą ir įleido į vieną jaukų svečių kambarį Džeinę.- Jeigu ko prireiks, galėsi pakviesti elfą Uncą.
Akimirksniu prisistatė namų elfas.
- Patarnauk viešniai, jeigu ji pakvies,- įsakė Fasas. Balso tonas nebuvo įsakantis, bet elfas vis vien nusilenkė ir pranyko.- Taigi labanakt,- šyptelėjo grifas ir uždaręs duris, išėjo. Kai kas jį būtų pavadinęs lunatiku, ar kuo panašiu, bet Fasas visada prieš užmigdamas mėgo pavaikščioti ar paskraidyti lauke. Būdamas visiškai sąmoningas.
O po kiek laiko grįžo namo. Apie vidurnaktį.
((Pabandom sukurt kitokią Horokrusų paieškų istoriją, kad neatrodytų kaip HP kopija. Per asmeninius pasitarsim plačiau.))

[Fasiras von Sjuardas]

Fasas nubudo anksti, palyginus, kada nuėjo miegoti. Vaikinas, vis dar apsiblausęs apsirengė ir nulipo laiptais į pirmą aukštą. Nusiprausė, nustebo, kad Džeinė vis dar miega. Fasas atsisėdo prie stalo virtuvėje ir pašaukė namų  elfą:
- Uncai!
Elfas bematant prisistatė ir nusilenkė.
- Dabar pagamink pietus, kažką skanaus,- išsiblaškes paprašė vaikinas.- o paskui sutvarkyk, išvalyk laboratoriją. Nekeisk daiktų tvarkos, tik išvalyk purvą ir dulkes.
- Supratau,- maloniai atsakė elfas. Jis visada buvo klusnus ir geras, o šeima jam visada atsilygindavo daugybe laisvų valandėlių. Uncas pakilo į orą ir nužingsniavo oru prie puodų.
Fasas apsnūdęs jį stebėjo. O tada tarė:
- Einu prasiblaškyti į smuklę. Pranešk Džeineu, kai nubus.- ir išėjo.

[Džeinė Meko]

Džeinė pabudo ir nusižiovavo.
-Ir kaip aš galėjau užmigti...-suniurzgė ji.
Jos pantera mieguistai suurzgė. Į kambarį įskubėjo namų elfas.
-Šeimininkas dabar smuklėje,-pranešė jis.-liepė jums pasakyti, kai pabusite.
-Aišku, dėkui, kad pasakei,-padėkojo mergina.
Elfas nusilenkė.
-Tau visai nebūtina lankstytis,-šyptelėjo juodaplaukė.
Džeinė atsistojo ir išsitraukusi iš savo lagaminą apsivilko paprastą juodą suknelę. Po kiek laiko juodvi su Naktimi išėjo į smuklę.

[Fasiras von Sjuardas]

Fasas vienas, na, tik su Ahadu, parskrido hipogrifais namo iš Londono Skersinio Skersgatvio smuklės ,,Kiauras katilas". Hipogrifus uždarė daržinėje ir prikrovė jiems mėsos, nes jie buvo labai pavargę, po tokios ilgos kelionės. Tada Oldefortas įžengė į savo namus. Koridoriuje pasisveikino su Liucija Oldefort, tada nuėjo koridoriumi.
- Pietūs jau laukia,- pranešė priešais išdygęs elfas. Fasas linktelėjo ir nuėjo į virtuvę.
- Ačiū, Uncai. - padėkojo jam. Atsisėdęs pavalgė: mat per visą dieną nebuvo nieko įsidėjęs į burną, išskyrus kelis sausainius ir liepų viskį. Pavalgęs darsyk padėkojo: - Ačiū.
Uncas nuoširdžiai nudžiugęs, kad šeimininkui patiko, nusilenkė ir išnyko. Ahadas išlindo iš kampo kruvinu snukiu. Fasas suprato, kad Uncas net nepalieptas, pasirūpino ir ligerio skrandžio turiniu. Vaikinas patikrino, ar nėra atėjusio pašto. Ir nusivylė. ,,Kaži, ar Albertui nebus kas nors nutikę?" - sunerimo Fasas dėl buvusio Dumrštrango bendrakursio ir geriausio draugo.
- Uncai!- pašaukė Fasas. Elfas iškart atsirado priešais.- Žiūrėk, turiu rimtą klausimą ir tikiuosi rimto atsakymo.
Elfas linktelėjo.
- Ar neatrodau girtas?- paklausė Fasas. Pats jis jautėsi visiškai normaliai, bet bijojo, kad iš išorės taip nuostabu viskas nėra. Elfas apėjo jį iš visų pusių ir vėl atsistojęs priešais, užtikrintai pasakė:
- Ne.- ir slapčia sumurmėjo girtumo nuėmimo burtažodį.
- Ačiū, Uncai. Kai Džeinė grįš, jeigu norės valgyti, pataisyk vakarienę. Saugok namus. Ir apgaubk mane papildomu apsauginiu sluoksniu. Tokiu, kuris nepanaikintų tėvo apsaugų ir nepraleistų vilkolakių. Noriu būti užtikrintas, nes lazdele naudotis negaliu.
Uncas kažką pabūrė. Atrodė suirzęs, bet garsiai to nesakė. Fasas giliai įkvėpęs atsiduso. Patikrino, ar tebeturi Ugnies amuletą ant kaklo, ar laikrodis savo vietoje. Pora galeonų irgi kišenėje. Vaikinas padėkojo Uncui ir išėjo.

[Džeinė Meko]

Džeinė atvėrė Oldefortų namų duris ir įėjo. Džeinės juodoji pantera Naktis įtipeno paskui merginą. Tuojau pat prisistatė Uncas, Faso namų elfas.
-Šeimininkas išėjęs,-pranešė elfas.-gal norėtumėte ko nors valgyti?
Juodaplaukė kiek pagalvojo.
-Na... Gal turite "skitles"?-paklausė mergina.
Elfas padavė jai dubenėlį saldainių. Džeinė nuėjo į savo kambarį ir atsisėdusi ėmė kramsnoti saldainius. Po kiek laiko merginos galva nusileido ant pagalvės ir ji užmigo. Ji sapnavo pievą ir paukštelius, ir iš jos delnų išskrido ugniniai paukšteliai ir kelios gėlės. Gėlės nusileido ant Džeinės lovos, o paukšteliai skraidė. Jie nieko nedegino, nors ir nutūpdavo ant daiktų, bet buvo iš ugnies.

[Fasiras von Sjuardas]

Irbis grįžo namo. Koridoriuje jį pasitiko namų elfas. Snieginis leopardas atsistojo ir atvirto į žmogų.
- Sveiki, šeimininke.- pasveikino elfas.
- Labas, Uncai. Grįžau.
- Lova paklota.
- Ačiū. Gali eiti ilsėtis, tik aišku, saugok namus.
- Ačiū, šeimininke.
Elfas dingo. Fasas užlipo laiptais į antrą aukštą. Labai tyliai pravėręs duris, įkišo galvą į Džeinės kambarį. Pamatė, kad ji miega, o aplink skraido ugnies paukščiai ir žydėjo gėlės. ,,O, kad aš tai sapnuočiau..." šyptelėjo mintyse vaikinas. Tada sugrįžo į laiptinę, užlipo į trečią aukštą. Nuėjęs į savo kambarį, prigulė dešimčiai minučių. Tada atsikėlė, atsisėdo prie savo stalo ir kažką užsirašinėjo. Paskui išgėrė vandens ir ėmė skaityti ,,Hogvartso istoriją".

[Džeinė Meko]

Džeinė atsibudo nuo kažkieno žingsnių.
-Kas čia...-suniurzgė.
Ji staigiai atsimerkė ir išvydo ugnines gėles ir paukščius. Jie akimirksniu pranyko. Mergina atsistojo ir nusiprausė po dušu. Susišukavo ir apsirengė žalią suknelę. Tada įėjo į Faso kambarį. Išvydo jį skaitantį knygą. Juodaplaukė atsirėmė į sieną.
-Tai kas naujo?-paklausė Džeinė.-ką sužinojai?
Ji smalsiai pažiūrėjo į Fasą.

[Fasiras von Sjuardas]

Fasas Oldefortas blankiai šyptelėjo savo draugei Džeinei. Ji buvo apsivilkusi žalia, labai klastuoliška suknele. ,,Galbūt tyčia stengiasi pabrėžti savo koledžą ir jo vertybes? Cha, vertybės pas klastuolius..."
- Nieko naujo. Keitė kaip visada niurzga. Klausinėjo, ką man sakė Paskirstymo kepurė,- gūžtelėjo vaikinas.- Ir dar kelių nežymių klausimų. Pastoviai kažką gniaužė kišenėj. Nieko naujo. Bereikalingas laiko švaistymas.
Fasas paspaudė savo laikrodžio mygtuką. Atsirado ore kybantis ekranas, kuriame buvo galima matyti ir girdėti visą pokalbį parke. Fasas parėmęs galvą jį stebėjo. Gal Džeinė ras, ko jis nepastebėjo.

[Džeinė Meko]

Džeinė prisimerkusi priėjo prie ekrano.
-Atrodo, nieko įpatingo, bet...-tarstelėjo mergina.
Ji parodė į Keitės kišenę. Iš jos kyšojo grandinėlė.
-Tokios grandinėlės būna nuo pakabukų, kaklo papuošalų arba medalionų,-pasakė juodaplaukė.-Keitė turbūt jį ir gniaužė. Be to, ji nemoka meluoti. Iš jos akių matosi, kad tas daiktas, kuris yra ant grandinėlės, svarbus. Matai?
Džeinė nusišypsojo. Na, bent šiokia tokia pradžia.

[Fasiras von Sjuardas]

Fasas prisimerkęs įsižiūrėjo į kišenę. Iš tiesų, kyšojo grandinėlė.
- Daiktas buvo per smulkus, kad būtų koks pakabutis. Grandinėlė lygi, aiškiai iš tauriojo metalo, tik tokioje tamsoje neįžlibinu, kokio. Bet lažinuos - auksinė. Taigi ne kokie karoliai ar kitoks š... tad gaunasi... medalionas ar amuletas?- klausiamu tonu užbaigė Fasas. ,,Ji beveik nepatraukė rankos nuo to amuleto... " pamanė vaikinas. Ir tai pasakė:
- Keitė, galima sakyti, visą laiką buvo uždėjusi ant to daikto ranką. Įtariu, kad tai gali būti Juodojo horokrusas. Gal ir nesąmoningai skamba, bet aš tikrai taip manau.

((Georgai, bet gi mažiausias eilučių skaičius - 5?))