0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Elijah Chris Dawson

  • Burtininkas
  • *****
  • 649
  • Lytis: Vyras
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #450 Prieš 5 metus »
- Aha prašom, - šyptelėjo Elijah ir stebėjo, kaip mergiotė viską greit suvalgo.. Sakyčiau ji greita..
- Na sakykim ,kad buvai irzli ir dėl to nenorėjai eiti, - pašaipiai nusijuokė Dawson' as ir žvilgtelėjo pro langą.. Gerai, jau ėmė temti, galėsim eiti.. - pamįslė grifas ir pasiruošė naktiniam žygiui..
- Taip mums jau metas.. Pasiruošusi, viską susirinkai? - Pasidomėjo vaikinukas, nes nenorėjo, kad ji čia ką paliktu, - neskubam, spėsim.. ilga naktis laukia..
Elijah netikėjo, kad šįkart į mišką pasiima pirmakursę mergina, kuri mažai dar ką išmokusi.. Jis sau prisiėmė tokia didelę atsakomybę, kaip niekada, jis žinojo, kad ją saugos, tačiau dėl merginos sveikatos ir galimo patirto išgąsčio abejojo..
- Na nieko nepalikai? - Dar kartą pasiteiravo Chris' as ir pravėrė duris pirma išleisdamas merginą, o dar kart apsidairęs ir pats iš paskos nuėjo..
„Šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską“

*

Neprisijungęs Anika Alanis

  • III kursas
  • *
  • 119
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • After all this time? Always
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #451 Prieš 5 metus »
- Aš nieko ir nebuvau pasiėmusi su savimi, - šyptelėjo mergina.
Anika jautė, kad vaikinas po tomis pašaipiomis replikomis slepia kažkokį nerimą.
Tikiuosi nebūsiu jam našta. Kita vertus, jei jis taip galvotų gal nekviestų manęs kartu?.. Mąstė mergaitė, visgi apžiūrėdama kambarį ar nieko nepalieka.
Anika nesijautė silpna ar išsigandusi, nor jei papultų į pavojų, jai būtų buvę malonu būti išgelbėtai tokio vaikino.
Ji vėl nuraudo, kaip slyva ir pažiūrėjo vaikinui į akis. Jos buvo neįžvelgiamos tačiau šiltos ir spindinčios.
Ji susisupo tvirčiau į savo apsiaustą, pasiruošdama, kad lauke bus šalta ir žengė pro duris.
-Ačiū, - tarstelėjo, dėkodama už džentelmenišką gestą ir išėjo laukan į vėsų vakarą.

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #452 Prieš 5 metus »
     Kalendorinė žiema jau ėjo į pabaigą, tačiau Hogvartsą bei jo apylinkes buvo nuklojęs storas balto sniego sluoksnis. Išlandžiojusi ir susipažinusi su, ko gero, kiekvienu pilies kampu, mažoji Felicia patraukė ežero link, kurį buvo mačiusi tik iš tolo. Aišku, žiema galbūt nebuvo geriausias metas jį apžiūrėti, mat tiek, kiek rudos mergaičiukės akys aprėpė, vanduo buvo užšalęs, o jau ir taip neploną ledo sluoksnį buvo uždengusios pusnys. O ir šiaip, prancūzaitei žiema nebuvo tokia miela kaip kiti metų laikai. Ne todėl, kad būtų labai šalta ar šlapia (žinoma, tai irgi nebuvo žiemos pliusai), bet meniškos sielos vienuolikmetei trūko spalvų, viskas aplink buvo itin blanku ir niūru. Tiesa, iš tos nuobodžios pilkų spalvų gamos išsiskyrė nedidukas apsamanojęs vieno aukšto namelis namelis ant ežero kranto. Kurį laiką dar iš tolėliau stebėjusi pastatą, Cerise nesugebėjo atsispirti pagundai ir atsargiai nutipeno  jo link.
     Pravėrusi duris, šalia kurių buvo iškaba su užrašu „Draugų namelis“, pirmakursė nedrąsiai linktelėjo rankeną ir atvėrė girgždančias duris. Viduje nebuvo daug vietos, tačiau jauku ir net keistai šilta, matyt, magija,- gūžtelėjo pečiais naujai iškepta klastuolė ir apsidairė. Prieš jos rudas akis buvo atsivėrusi svetainė su jau pagyvenusia sofute ir pora fotelių, dešinėje nedidukė, bet itin jauki virtuvėlė. Nusipurčiusi sniegą nuo kelius siekiančių juodų batų, Felicia ėmė viską apžiūrinėti iš arčiau.

*

Neprisijungęs Frailė Luelė Martes

  • I kursas
  • *
  • 10
  • Taškai:
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #453 Prieš 5 metus »
   Ištroškusi nuotykių mažoji Anaideia niekaip negalėjo nurimti tol, kol nebuvo deramai iššniukštinėtos visos slapčiausios Hogvartso vietelės.
   Ši diena kaip tik buvo puikiausiai tam tinkama - po kojomis lūžinėjo atitirpti nespėjusi šalna, pasiutusio vėjo, kuris buvo būdingas šiam Britanijos regionui - nebuvo matyti ir girdėti. Dangus buvo giedras it vidurvasaryje, vos tik pakilusi saulutė užu Hogvartso bokštų dailiai apšvietė kiemą ir visas jo kerteles. 
   Viena ranka nuolat taisydama plaukus, nes šį rytą jie buvo itin nepaklusnus, o kitoje nešanti savo senuką, dar seneliui priklausiusį, fotoaparatą, mergaitė stengėsi neapvirsti. Šiandien mergaitės tikslas buvo nusileisti kalnu, kuris itin tankiai apaugęs žolynais ir krūmynais. Kadangi šalnos jau buvo išguldžiusios žoles į šonus ir beruošiančios jas miegui - kalno papėdę buvo ne taip ir sunku pasiekti.
Laikydama už palto skvernų, kad kuo geriau matytų tai, kas vyksta po kojomis, mergaitė atsargiais žingsniais leidosi žemyn. Vis dar piktos ir aštrūs krūmų šakos skaudžiai braukė per atidengtą rankų odą palikdamos mažyčius rausvus randelius.
   Leisdamasi nuo kalno Anaidėja atsitiktinai pažvelgė priekin. Subolavęs vaizdas tolumoje mergaitę nustebino. "Palaukit... Juk tai... Namelis?" - klastuolė netgi prisimerkė stengdamasi geriau įžiūrėti tolumos vaizdą. Ir taip, akys jos neapgavo, kalno papėdėje, tankiai iš šonų apaugęs vandeniu pažliugusiomis žolėmis, stovėjo mažytis medinis namelis. Iš to, ką mergaitė sugebėjo įžiūrėti tolumoje, buvo galima spręsti, jog namelis tikrai ne pirmos jaunystės. Ko jau ko, tačiau namelio tokioje atokioje vietoje ji nesitikėjo atrasti.
   Garbanę taip knietėjo prieiti arčiau ir pažiūrėti per mažyčius, dailiai apkaltus ir išgraviruotus, namelio langus, tačiau iš galvos niekaip nedingo mintis, jog namas kažkam priklauso ir mažieji (iš namo dydžio niekaip neatrodė, kad gyventojai gali būti dideli) namo gyventojai gali kaip reikiant įniršti.
    Bespardydama į šonus aukštas surambėjusias žoles, mergaitė pasileido bėgti statoku kalnu. Prisiminusi, jog rankoje vis dar neša su savimi žiobarišką fotoaparatą, šokoladinės odos atstovė staigiai sustabdė savo besipinančias kojas ir vos neapvirtusi, prikišo fotoaparato žiūrimąją akutę prie savo akies. Pasigirdo trumpas ČAKŠT ir mergaitė toliau tęsė savo kelionę. Priėjusi arčiau namo, palto kišenėje susirado savo burtų lazdelę ir tvirčiau ją suspaudė - magijos pasaulis pilnas netikėtumų, todėl laikydama burtų lazdelę rankoje ji jautėsi saugiau.
    Apėjusi aplink namą, gyvybės ženklų nepastebėjo. Klastuolė buvo ganėtinai smalsi mergaitė, taigi niekad nebūtų sau atleidusi, jeigu taip ir neįžengtu į namelio vidų ir jo neištyrinėtų. Taigi ilgai nedvejodama, mergaitė suėmė apvalią, dailiai graviruotą rankeną ir ją pasuko - durys buvo neužrakintos. Slopus girgždesys ir jos prasivėrė.
    Namas, pasirodo, buvo tuščias. Šaltas oras name taip ir prasiskverbė į Anaidėjos kaulus. Patrynus savo rankas, jaunuolės žingsniai nukrypo ties virtuves puse. Virtuvė nuo kitų kambarių labai nesiskirstė - tie patys baldai, tos pačios spalvos, vos ne toks pats vaizdas. Su savo greitu šokoladinių  akių žvilgsniu mergaitė greitai apžiūrėjo kambarį, kas galu galiausia nukrypo į lango vaizdą, kur beje klastuolė pastebėjo ateinantį svečią. Jeigu tai nebūtų Felicia, pirmakursė jau seniai nešdintusi iš šio namelio. Bet šią viešnią riestanosę kaip ir norėtų sutikti. Juk jos po pasiskirstymo kepurės ceremonijos taip ir neteko artimiau pabendrauti.   
   Pasigirdus durų cypimui, Anaidėjos liesas kūnas nukrypo ėjimu ties durų. Ten sutikus naująją kolegą, jaunuolės veide atsirado šypsena.
  - Oj, nesitikėjau čia sutikti kažko dar. - Gan mielai ir trumpam nusijuokė. - Ar galiu kuo nors padėti?

*

Neprisijungęs Felicia Cerise Bonheur

  • I kursas
  • *
  • 18
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Je fais un caca nerveux
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #454 Prieš 5 metus »
     Ant sienos virš nedidelės šviesiai rudos, gal labiau kreminės, spalvos sofutės buvo pakabintas vidutinio dydžio saulėgrąžų paveikslas, kurio rėmeliai derėjo prie sofos bei fotelių. Tiesą sakant, viskas su viskuo čia derėjo, tačiau ta, sakytum, blanki spalvų paletė buvo visai maloni rudai Felicios akiai.
     Netrukus pasigirdo mergaitiškas balsas, nemenkai išgąsdines nieko čia nesitikėjusią sutikti pirmakursę klastuolę. Kiek krūptelėjusi, mergužėlė atsisuko į pusę, iš kurios sklido balsas. Personą mažoji Klastūnyno globotinė pažinojo - kartu sėdėjo paskirstymo ceremonijoje. Tik, eee, vardą buvo primiršusi, žinojo tik tiek, kad jis neįprastas, o jį tariant turbūt galima nusilaužti liežuvį.
-Sveika,- linksmai pasisveikino su bendrakoledže ir priėjo arčiau, mat didelis atstumas neatrodė itin mandagu, o ir nežinia, gal čia tamsiaodės namai, o ta neklaužada prancūzaitė įsibrovė it kokia vagilė.
-Aš Felicia, jei pameni,- sukikeno vienuolikmetė ir užkišo rudą plaukų sruogą už ausies,- tu gal čia gyveni?- nedaugžodžiaudama (tiesą sakant, nelabai ir žinojo, kaip tai reikėjo daryti) paklausė labiausiai tuo metu rūpėjusio klausimo.

*

Neprisijungęs Shiro Onibi

  • *
  • 12
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • hellur
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #455 Prieš 4 metus »
Vidurdienis. Dauguma mokinių sėdėjo pamokose, sukniubę ant suolų, ar kvidičo treniruotėje, ruošdamiesi svarbiausioms varžyboms. Tik viena figūra skubėjo ežero pakrante, po pažastimi pasikišusi daugybę popierių. Tai buvo pirmakursė, kurios balti plaukai plevėsavo vėjyje ir dailus veidas neturėjo visiškai jokios išraiškos. Shiro dažnai bėgdavo iš pamokų. Tai nebuvo geras įprotis- tačiau sėdėti uždaroje patalpoje su tais mulkiais ji visai netroško. Žinoma, kelis kartus ją buvo sugavę- tačiau Shiro mieliau už bausmę kartais šveis trofėjus ar valys požemius, nei kiekvieną dieną trūnys pilyje. Be to, profesoriai negalėjo prisikabinti prie jos pažymių- jie buvo puikūs, todėl niekas per daug nekibo prie švilpės.
Pagaliau pasiekusi medinio namelio duris, ji įėjo vidun ir numetė savo užrašus ant grindų kampe. Shiro dažnai čia ateidavo- paruošti namų darbų, piešti, o kartais net pagroti gitara, nes ji buvo tikra, kad niekas čia jos neužtiks- dauguma mokinių bijojo šios vietos. Tačiau švilpės nei girgždančios lentos, nei ant sienų išraižyti vardai netrikdė. Fasas, Džeinė, Keitė... jos mintyse visiems šiems žmonėms kūrėsi istorijos ir ji nesijautė vieniša.
Shiro atsiduso ir atsisėdo ant grindų, atsirėmusi į sieną ėmė sklaidyti savo popierius, naujausią radinį- užrašus apie uždraustąjį mišką iš uždraustojo knygų skyriaus. Ją be galo domino miškas, tačiau prieš eidama ten ir rizikuodama ne vien įspėjimu ar net išmetimu iš Hogvarsto, bet ir savo gyvybe, Shiro norėjo sužinoti viską, ką ten galėtų sutikti, visus pavojus ir miško gyventojus.
-

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #456 Prieš 4 metus »
   - JUNSHI! - pasigirdo vaikiškas, bet pykčio jau pritvinkęs balsas ir pasklido ežero paviršium, karts nuo karto užkliūdams už kokios bangelės ir vis labiau nuslopdamas. Jaunas katinas, jau pavargęs nuo šeimininko sadizmo, dėjo ežero pakrante kiek tik nešė kojos. O, užuodęs draugišką kvapą, jis staiga rado kelią į kažkokį mažai žinomą, apsamanojusį namuką, ir juo staigiai pasuko. Hayato, nešinas peiliu, pasuko iš paskos.
   Katinas kaži kokiu būdu rado kaip prasmukti vidun - gal durys nebuvo uždarytos iki galo ar koks langas buvo atviras? Neilgai trukus vidun garsiai šnopuodamas įlėkė ir Shinohara, pirmakursis švilpis, apdovanotas neabejotinais talentais nuolat prisivirti košės ir ją spėti išsrėbti iki kol degėsių kvapas nueis iki profesorių.
   - Jun... Shi... - vos gaudydamas kvapą sušvokštė vaikis ir staiga suprato, kad galbūt įsilaužė į kieno nors namus. Ant sienų jis pamatė begales vardų. Sadistiškos fantazijos vaikiui tai iškart sukėlė įtarimų - o kas, jei visi šie vardai yra čia gyvenančio serijinio žudiko aukos?
   Visgi Hayato nepasižymėjo atsargumu, tad užvėrė duris ir žengė pirmyn.
   Pravėręs dar vienerias duris švilpis išvydo čia tupintį ir įžūliai į jį dėbsantį katiną. Jis šiame kambaryje buvo ne vienas - dar buvo Hayato nematyta švilpė. Baltapūkė.
   - Labas, - saldų balsą išsyk nutaisė vaikigalis. - O, matau, čia atbėgo mano kačiukas. Visur jo ieškojau, jaudinausi... Gerai, kad suradau, - plepėjo toliau, ranka siekdamas paglostyti katino galvą. Šis išsyk atsitraukė.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Shiro Onibi

  • *
  • 12
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • hellur
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #457 Prieš 4 metus »
Shiro krūptelėjo nuo riksmų, pasigirdusių iš lauko. Staiga pro paliktą durų plyšelį įslydo pilkas it pelenai katinas, tarytum bandydamas nuo kažko pasislėpti namelio šešėliuose. To padaryti jam nepavyko- į kambarį įsiveržė švilpis, rodos, susinervinęs, tačiau bandydamas tai nuslėpti jis nutaisė taikią išraišką ir saldžiai pasisveikino su Shiro. Švilpės akys užkliuvo už peilio, kurį berniukas tvirtai gniaužė savo rankoje. Baltaplaukė susiraukė.
-Regis, tas kačiukas nelabai tave mėgsta,-tarė ji, kai katinas pasitraukė link jos.
Shiro mylėjo gyvūnus, tad ištiesė ranką paglostyti katiną, kuris iš pradžių nepatikliai prisiartino, tačiau paglostytas jaukiai susirangė švilpei ant kelių. Pirmakursė vėl nukreipė akis į įsibrovėlį. Azijietis, turbūt japonas, kaip ir ji. Jo pataikūniška šypsena buvo sustingusi veide, Shiro jam neatsakė šypsena, tik įdėmiai pažvelgė į akis, bandydama suvokti, kas čia per tipas.
-Kas tu toks? Paprastai žmonės bijo čia užeiti,-ištarė švilpė.-aš Shiro.
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 4 metus sukūrė Shiro Onibi »
-

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #458 Prieš 4 metus »
   Hayato nė kiek nesutriko dėl to, kad čia sėdėjusi švilpė matyt, iškart jį perprato. Vaikis buvo įpratęs meluoti iki paskutinio lašo nuo pat vaikystės, tad ir dabar nutaisė naivią veido išraišką.
   - Ne, šiaip mes sutariam gerai, - pasakė pirmakursis. - Tik kartais, žinai, kaip sunku su katėmis? Ima, užsispiria, ima draskytis... Bet tai reta, - patikino jis, akinamai blykstelėdamas lokhartiška šypsena.
   Hayato suprato, kad pamiršo paslėpti peilį, kurį nešėsi delne. Tai jam irgi nepadėjo meluoti.
   - Su ja šlapenką pjausčiau katinui, velnias, pamiršau pasidėti, - susikrimto švilpis, dėbtelėdamas į jį išdavusį katiną.
   - O ko gi man bijoti? - nustebo moksleivis. - Pirmąkart čia atėjau, bijojau, kad katinas nepapultų į blogas rankas. Bet, kaip matau, nebuvo ko bijoti, - pakartojo darsyk, į šypseną įpildamas šlakelį kuo nuoširdesnės šilumos.
   - O, ir atsiprašau, kad toksai nekultūringas, - teatrališkai suglaudė delnus ir nusilenkė merginai. - Aš - Hayato.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Shiro Onibi

  • *
  • 12
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • hellur
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #459 Prieš 4 metus »
Shiro susiraukė. Tas apsimestinis meilumas jau lindo jai per gerklę.
-Taip, matau, kaip šitas katinas tave myli... tiesiog veržiasi grįžti pas tave,-sumurmėjo baltaplaukė, nuleidusi žvilgsnį į murklį, jaukiai susirangiusį jai ant kelių ir visai nesiruošiantį judėti.
Katinas visai nesiveržė grįžti pas šeimininką, priešingai, jis įleido nagus į Shiro šlaunis tarytum išsigandęs, kad kas jo nepatrauktų.
-Hayato... malonu susipažinti... turbūt,-tarė pirmakursė, išgirdusi japonišką keistuolio vardą.-gal tu tą „dešrinį” peilį pasidėk kur nors, tada, nebent ketini mane papjauti. O to bandyti nepatarčiau.
Shiro buvo kiek suirzusi, kad įsibrovėlis ją sutrukdė, tačiau, nors jis ir buvo keistas, Hayato nebijojo.
-Kodėl tu ne pamokose?-paklausė Shiro.
-

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #460 Prieš 4 metus »
   Hayato buvo, ko gero, psichiškai nesveikas, tačiau tikrai ne durnas. Švilpė galbūt buvo kažkokiu būdu susipažinusi su kačių elgesiu ir suprato, kad Junshi nedievino šeimininko. Kita vertus, gal, kad tai pamatytum, nebuvo būtina tapti kačių išmanovu.
   - Tu jai patikai, - taikiai pripažino Hayato, šįkart turbūt nė kiek nemeluodamas. Atsidusęs jis atsisėdo ant fotelio, buvusio tame pačiame kambaryje, prie pat to, ant kurio jau buvo įsitaisiusi Shiro. Peilį paklusniai padėjo ant stalo, pasipiktinęs pažvelgė į mergaitę.
   - Papjauti? Kas čia per idėjos? - įsižeidęs paklausė jis. Jis niekada gyvenime nieko nebūtų papjovęs. Niekada. Ypač mielo veido baltaplaukės švilpės. Tiesą sakant, jis neatsiminė, kad ir būtų norėjęs kada nors ką nors papjauti. Jis juk ne žudikas. ,,Dvejamintės pavyzdys", - nusišypsojęs turbūt atsakytų Orvelas.
   - Kodėl ne pamokose? - pakartojo klausimą Hayato. Gūžtelėjęs pečiais pagaliau atsakė į klausimą: - Nenorėjau eiti į Nuodus ir Vaistus. Man nepatinka Varno Nago dabartinė vadovė. O tu kodėl? - pasiteiravo jis.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Shiro Onibi

  • *
  • 12
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • hellur
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #461 Prieš 4 metus »
Shiro pagaliau šyptelėjo, išgirdusi Hayato atsakymą apie peilį. Pirmakursis, be abejonės, buvo keistuolis, tačiau bent jau įdomesnė asmenybė už daugumą švilpių, kurie dabar susigrūdę sėdėjo pilies viduje ir vaizdavo pavyzdingus mokinukus. Baltaplaukė pakasė katinui už ausies, kol tas pūkuotas kamuoliukas ėmė murkti.
-Nenoriu visą dieną sėdėti klasėse... ir kol kas rimtesnių bausmių už pamokų praleidinėjimą nesusilaukiau, tad kodėl turėčiau nustoti tai daryti?- gūžtelėjo pečiais Shiro.
Pirmakursė tyliai surinko savo popierius apie Uždraustąjį mišką į vieną pluoštą, juos užversdama, nors Hayato turbūt jau spėjo juos pastebėti.
Shiro nuleido žvilgsnį į murklį.
-Koks jo ar jos vardas?-smalsiai paklausė švilpė.
Nors ji ir nesutarė su dauguma kitų mokinių ar bent jau nesiekė jų draugijos, labiau mėgo būti viena, bet gyvūnus dievino. Tai buvo viena priežasčių, kodėl Shiro taip domino miškas- jis buvo pilnas įvairiausių gyvūnų, kurių anksčiau ji nebuvo mačiusi.
-

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #462 Prieš 4 metus »
   Hayato nusišypsojo, kai nusišypsojo ir Shiro. Galbūt pagaliau pavyko gauti truputį jos prielankumo. Švilpis su geranoriška šypsena stebėjo murkiantį katiną.
   - Logiška, aš taip pat kol kas išvengiau bausmių, - nusijuokė Shinohara. Prisiminęs, kad, jei tėvai sužinotų, kaip jis mokosi, jam nebūtų saldu, japonas sumintijo paklausti, kaip su pačios Shiro tėvais. - Spėju, tu taip pat iš Japonijos, taip? Tavo tėvai gyvena Anglijoje, ar tik atsiuntė tave čionai mokytis, kaip ir mane?
   Hayato budriai nužvelgė Shiro skaitalus, susidėtus ant stalo. Pažino nekantrų judesį, bylojantį norą paslėpti įkalčius. Ne, jis nemanė, kad tokia mielo veido baltaplaukė švilpė galėtų domėtis kažkuo labai neleistinu. Kita vertus, jis pažino proto tamsybes, traukiančias prie blogio ir uždraustųjų žinių.
   - Tai jis, Junshi, - atsakė Hayato, patogiai įsitaisęs fotelyje. Pajutęs, kad ir Shiro laužo taisykles bei kažką slepia, jis kur kas labiau atsipalaidavo. Jam patiko žinoti, kad žmonėse, besisukančiuose aplink jį ar patenkančiuose į jo akiratį, taip pat slypi blogis.
   - Tau patinka katės, Shiro? - paklausė jis.
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“

*

Neprisijungęs Shiro Onibi

  • *
  • 12
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • hellur
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #463 Prieš 4 metus »
Shiro šyptelėjo.
-Taip, teta mane atsiuntė mokytis čia, bet aš gyvenu Japonijoje,-tarė pirmakursė, sąmoningai nutylėdama apie savo tėvus.-ar pasiilgsti Japonijos?
Jos šypsena kiek nublanko, ir švilpė nuleido akis į katiną.
-Junshi,-sumurmėjo Shiro, ir katinas pakėlė savo milžiniškas žalias akis, tarytum prašydamas dar dėmesio.
-Na, mano teta gyvena su dvidešimt septyniomis katėmis, tad tenka priprasti,-nusijuokė pirmakursė, glostydama katiną.-tačiau man jos netrukdo. Mėgstu gyvūnus. Jų kompanija man patinka labiau, nei daugumos žmonių...
Shiro pakreipė galvą ir smalsiai pažvelgė į Hayato.
-Išvengi bausmių nuo ko? Ką tokio neleistino mėgsti veikti?-paklausė švilpė. Kiek sudvejo,- ar... ar kada nors esi buvęs uždraustajame miške?
Ji nebebuvo tokia įsitempusi, kaip prieš tai. Taip, Shiro vis dar buvo atsargi, tačiau smalsumas skatino jos norą pažinti švilpį.
-

*

Neprisijungęs Hayato Shinohara

  • Menininkas
  • ****
  • 226
  • Lytis: Vyras
  • Viso pasaulio apgaulės taikinys
Ats: Medinis draugų namelis
« Atsakymas #464 Prieš 4 metus »
   - Teta? - pakartojo Hayato, o tada vaikiškai užsiėmė už burnos, susipratęs, kad galbūt nereikėjo gilintis. - Atsiprašau, kad kišuosi ne į savo reikalus. Aišku, pasiilgstu. Juk ten namai, - nostalgišką šypseną nutaisė japoniukas, mat daugybę kartų buvo matęs tą veido išraišką kituose žmonėse. Pats, aišku, nelabai jautė šiltesnius jausmus net namams ar šeimai. Na, truputį. Ir Suzu jautė - jis juk buvo jo draugas. Na, ir tebėra.
   Hayato užvertė akis į lubas, kažką mąstydamas apie gimtąjį Tokiją. Užsimąstė tiek, kad beveik nebegirdėjo, ką Shiro kalba su jo katinu, tiksliau, kaip taria jo vardą.
   - Oho, dvidešimt septynios katės? - pakartojo Hayato ir laiku išsižiojo, parodydamas didžiulę nuostabą. Shiro jam atrodė labai atvira. Galbūt intravertė, tik su beveik niekuo nebendraujanti iki tokio lygio, jog pasakoja apie save pirmam sutiktam žmogui.
   - O apie ką mes ką tik kalbėjom? - sudirgo Shinohara. - Nuo pamokų nelankymo, - nepatenkintas pakartojo jis. - Hm, taip, sykį teko, kai Junshi pabėgo. Na, du sykius, jei atvirai, - tankiai sumirksėjo jis. - O kodėl klausi ir ar pati ten lankeisi?
MIORK SO KUNCHYOM
„Kažkas, išmeskit mane iš mano galvos/ Nekenčiu minčių, kurių negaliu paneigti“