0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #480 Prieš 1 metus »
Dori klausėsi Esmeraldos ir vis labiau raukė antakius. Taip, tu išties atrodai keista, pamanė mergaitė, bet garsiai to nepatvirtino.
Netrukus keistoji lazdelė savavališkai pradėjo šaudyti kažkokiais kerais. Dori mikliai metė ją iš rankų ant žemės.
- Čia ne aš! - sušuko ji griufiukei. - Lazdelė pati paleido kerus!
Dori atsiduso.
- Aš sakiau, kad ši lazdelė nepatikima. Nežinia, ką ji gali padaryti. Ne ne, man šitos lazdelės nereikia, - tvirtai pasakė.
Tik dabar Dori normaliai apsidairė po kambarį. Jis buvo jaukus. Čia stovėjo senovinė sofa ir du gražūs foteliai. Prie sienos buvo dėžė su nemažai prikrautų daiktų. Kaži, kas gyveno šiame namelyje, svarstė Dori, o gal jis turėjo kokią nors kitą paskirtį? Ir kas, po velnių, į namelį pakišo šias dvi netikras relikvijas? Aš netikiu, kad jos tikros. Tikrai ne. Ypač dabar, kai viena pabandė Esmeraldą sužeisti. Čia kažkas ne taip.
- Žinai, man visas šitas namelis atrodo kažkoks keistas, - tarė Dori.
Klastuolė klestelėjo ant minkštos sofos. Ši pasirodė neįtikėtinai patogi. Dabar pasidarė daug jaukiau nei prieš tai. Sofa kažkuo taip traukė, jog norėjosi imti ir pasilikti čia nakvoti.
- Žinai, vis dėlto čia taip jauku, - kardinaliai tarė pakeitusi nuomonę vienuolikmetė.
Dori jautėsi kažkokia apsvaigusi.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #481 Prieš 1 metus »
- Nereikia? Kaip sau nori.
Ji toliau klausėsi Dori. Juodaplaukė pradėjo apžiūrinėti visą kambarį. Esmeralda pakėlusi nurimusią lazdelę nuo grindų, taip pat pakėlė akis nuo radinių. Iš tiesų čia viskas atrodė gan senamadiškai. Lentos išklerusios ir permirkusios bei apsamanojusios. Esmeraldai pasirodė, kad jai šiek tiek pradėjo skauduliuoti galvą. Bet ji nepasidavė. Mergaitei atrodė, kad čia mažiausiai dešimt metų niekas nesilankė, tačiau pritūpusi apžiūrėti pelėsius po langu pastebėjo, kad į samanas įmintas batas. Čia kažkas jau buvo. Bet mes jau tai žinom ir galim pasiruošti. - Esmeralda išsitraukė lazdelę. - O gal kažkas norėjo, kad mes juos pastebėtumėme?Nors... kam to reikia? Esmeralda pabudo iš apmastymų, nes galvą visai įsiskaudėjo, be to, Dori pasakė kaiką kas atitraukė raudonplaukės dėmesį nuo pėdsako.
- Eik jau, tu taip greit keiti nuomonę. Ei, tau viskas gerai? Dori, stokis tu nuo tos sofos! Ei...
Esmeralda pradėjo jaustis keistai mieguista, tarsi kas būtų užvožęs taip stipriai, kad net sąmonės būtų įmanoma netekti. Esmeralda vis dar laikėsi, tačiau vaizdas po truputį liejosi, namelio durys sugirgždėjo, o Dori, atrodo jautėsi kaip ir pati Esmeralda. Staiga Esmeralda juokingai atrodanti dėl mieguistumo, užstojo Dori ir iš kukmedžio lazdelės paleido kerus. Mergaites apgaubė raudonas skydas. Už jo kažkas makalavosi. Esmeralda jautėsi begalo keistai, jai buvo įdomu, ką tuo metu jautė Dori? Ir kas ten už to skydo?

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #482 Prieš 1 metus »
Dori, galima sakyti, apatiškai reagavo į aplinką. Jai dabar norėjosi tik vieno: atsigulti ir miegoti. Bet čia nėra pagalvės, kažkokias nesąmones pradėjo sapalioti mintyse pirmakursė.
Netrukus Esmeralda sukluso. Ji atrodė keistai: galbūt kiek sunerimusi, bet tuo pačiu mieguista kaip ir Dori. Klastuolė išgirdo, kaip kažkas įėjo į namelį. Per akimirką grifiukė sukūrė skydą, kuris jas apgaubė. Juodaplaukė kažkur giliai galvoje žinojo, kad turi išsigąsti, kad reikia stotį į kovą arba bėgti. Bet ši tik sėdėjo ant sofos toliau ir ėmė keistai juoktis.
- Nebūk juokinga, Esmeralda, nejaugi manai, kad šitas padės mums apsisaugoti nuo jo? - parodė už skydo.
Visai netikėtai kažkas pokštelėjo ir skydas pradingo. Pasigirdo šiurpokas Dori juokas, nors iš tiesų tai mergaitė nelabai suprato, kad juoktųsi, bet garsas tikrai ėjo iš jos gerklės. Už jau panaikinto skydo stovėjo kažkas nematomas. Tikrai. Todėl, kad ore kabojo kažkoks maišelis. Taip, tartum jį kas nors laikytų rankose. Maišelis tolygiai su girgždančių grindų garsu ėmė artintis mergaičių link. Bet Dori vis tiek nebijojo. Ji juokėsi toliau. Kažkas nematomas numetė maišelį ant sofos ir galvoje pasigirdo žodžiai: nuneškite tai i pilį. Dori, akimirkai grįžus blaiviam protui, pasvarstė, ar ir Esmeralda išgirdo savyje tą balsą. Netrukus žingsniai ėmė tolti ir užsitrenkė durys. Mergaitės liko vienos.
Klastuolė paėmė maišelį ir pabandė jį atrišti tiek ranka, tiek kerais. Nepavyko.
- Na, jeigu jau turi dvi mirties relikvijas, tai čia turbūt trečioji: prisikėlimo akmuo? - Dori vis dar nenormaliai juokėsi. - Ar ne taip, Esmeralda? Čia kažkoks vaiduoklis ėmė ir įteikė tau trečiąją relikviją, dabar gali būti mirties valdovė! - pati to nesuprasdama šaipėsi.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #483 Prieš 1 metus »
Kelioms akimirkoms mergaitė pasijuto mieganti, nes girdėjo duslų vyro balsą:nunešk tai į pilį.. Ttačiau jos skydas susprogo it burbulas ir tas garsas ją pažadino. Esmeralda pabudo ir mergaitę pradėjo erzinti klastuolės pašaipos ir kraupus juokas.
- Už-si-kišk. - Esmeralda to nenorėjo pasakyti, tačiau kažkokiu būdu tas žodis atsirado išorėje. - Oi, atleisk. Kažkaip išsprūdo. Atrodai kaip nesava, žinau, kad taip nesakytum. Aš taip pat jaučiuosi keistai. Be to, kas čia per maišas?
Mergaitė pabandė jį atrišti - neatsiriša. Atrišti kerais - neatsiriša. Tada ji susinervino ir sušuko:
- Bombardo!
Kerai maišelį sudraskė į skutelius. Ten buvo juoda, aksominė dėžutė. Mergaitė ją atidarė, joje buvo žiedas su įskilusiu juodu akmeniu. Esmeraldai jis pasirodė gražus ir ji užsimovė žiedelį ant piršto.
- Pažiūrėk, argi negražu? Man jis patinka, bet jeigu nori galiu jį duoti tau. Vis dėl to pirmoji jį pamatei tu. Kaip klastuolei tau jis tinka. Pasiimk. Beje, kas ten įėjo, nes girdėjau, kaip sugirgžda durys. A, ir sapnavau kažkokį žemą vyriūkštį su pražilusiais plaukais, kuris sakė ,, nunešk tai į pilį... '' ir jis nutrenkė į mane šitą dėžutę... - ji parodė į aksominę dėutę. - Juokinga, tiesa? Sapnuoti kai tau gresia pavojus, hm, apgailėtina. Be to, sapne tavęs nebuvo. Kas uvo kol miegojau? Išvis, aš miegojau ar tai tik mano fantazijos vaisius? - vis dar apsvaiusi skiedė ilgaplaukė.

*

Neprisijungęs Dori Mendel

  • V kursas
  • *
  • 1227
  • Taškai: 102
  • Lytis: Moteris
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #484 Prieš 1 metus »
Dori kvatojo. Ji viduje stengėsi nurimti, tačiau išorėje to visiškai nesimatė. Norėjo liautis, bet buvo taip juokinga! Klastuolė sėdėjo apsikabinusi kelius, pilvą nuo juoko skaudėjo, ašaros tryško.
- Už-si-kišk, - kartojo ji, - už-si-kišk, - leipo juokais nei pati nesuprasdama, kas jai čia taip juokinga.
Netrukus Esmeralda kažką susprogdino, bet tai Dori matė ir girdėjo tartum per miglą. Pasirodo, maišelyje buvo žiedas, ir klastuolė dar labiau ėmė tiesiogine to žodžio prasme žvengti.
- Esmeralda, mus tikrai kažkas apmovė, - šiek tiek sutvardžiusi juoką po minutėlės tarė ji. - Tikiuosi, tu supranti, kad tai negali būti mirties relikvijos? - tačiau žiedelį mergaitė paėmė.
Tik užsimovus jį ant piršto pirmakursė pajuto kažkokį keistą jausmą, kurio negalėjo apibūdinti. Bet protas ir vėl aptemo. Tuo pačiu metu ji norėjo mesti žiedą tolyn ir bėgti tekina į pilį, bet kartu jautė, jog turi čia dar šį bei tą nuveikti ir pargabenti nešulį Hogvartsan.
- Nežinau, - atsakė į virtinę bendražygės klausimų. - Nežinau, sapnavai tu ar ne, kas buvo tiesa, o kas ne... Bet mums įdavė šitą žiedą. Žinai, man reikia į spintą, - paskutinį sakinį tarė griežtu, kone piktu balsu. Visas juokas baigėsi.
Vedama kažkokios įdomios jėgos ir keisto pojūčio Mendel tiesiais žingsniais nužingsniavo prie spintos kampe, į kurią prieš tai nekreipė jokio dėmesio. Atidariusi duris klastuolė pamatė joje kelis pakabintus vyriškus paltus. Nustūmusi juos šonan Dori įlipo į spintą. Nesuprato, iš kur, bet žinojo, ką turi daryti. Ištiesusi ranką į spintos galinę sienelę pirmakursė pajuto, kaip ranką apima švelni šiluma, o ranka pradingsta sienelėje. Kažkas panašaus į perkėlą į Hogvartso ekspresą.
Atsisukusi į Esmeraldą mergaitė nusišypsojo. Vieną ranką ištiesė atgal į sienelę. Kitą - Esmeraldai.
- Eime su manim, Esmeralda, - švelniai tarė. - Juk tu žinai, kad mes turime ten nueiti. Juk tu žinai, kad mums reikės tai pargabenti į pilį.
Tamsiaplaukė jautė, kaip iš žiedo ima taip pat skilsti šiluma ir pamatė, kad žiedelis sužibo šviesia mėlyna spalva, tartum mėlyna ugnis. Dori vėl pradėjo džiaugtis, po truputėlį kikenti, juoktis.
- Aš juk sakiau, Esmerlda! - pridūrė. - O gal nesakiau, - juokėsi. - Nebežinau! Bet mums taip pasisekė, kad atsidūrėme čia! Juk nieko nevyksta be reikalo, ar ne?
Daugiau Dori nieko nebesakė, tik besišypsodama laukė grifės.

*

Neprisijungęs Esmeralda Aukso Gija

  • I kursas
  • *
  • 80
  • Taškai:
  • Lytis: Moteris
  • Niekad nesakiau, kad su manimi praleistas laikas bus ramus
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #485 Prieš 1 metus »
Tikrai, Dori išprotėjo.
- Hm, gal tu nusiimk tą žiedą. Elgiesi tarsi girta būtum. Alio, klausaisi? Dori, kodėl elgiesi taip keistai? - Esmeralda pamatė, kad Dori stačiai varo link spintos, ji vienintelė atrodė prižiūrima šiame namelyje, dėl to ši spinta nuo pat pradžių mergaitei kėlė šiurpą savo širpia švara. Dori įlipo spinton, Esmeralda persigandusi pašoko nuo sofos. Na ir bailė aš! - pamanė ji su panieka sau.
- Dori, tikrai nepatariu tau joje būti... ei, kas čia dabar? Pogalais tai tikrai nenormalu! Lipk iš ten, ateik. - tarsi su mažu vaiku šnekėjo mergaitė. dori pradėjo žvengti kaip koks arklys. - Gal baigsi pagaliau? Ką? Ne, neisiu!
Tačiau Dori jos nesiklausė. Viskas atrodė kiek nenormalu tiek su Dori elgsena, tiek dėl spintos nebuvimo fiziškai ar buvimo... Žodžiu, ši vieta džiaugsmo mergaitei nekėlė. Negaliu jos niekur leisti vienos, kai ji tokioje būsenoje. Nuspręndė grifė ir tvirtai suėmusi ištiestą Dori ranką atsistojo į spintą. Čia dvokė šlapke. Iš viso prie ko čia ta šlapkė? Ji nustojo bjaurėtis kvapu ir tris kartus giliai įkvėpusi palietė spintos sienelę. Jos ranka pradingo ir kūną nudiegė kažkas šalto ką ji užčiuopė.
- Einam, Dori. Pasiruošk lazdelę.
Ir vos Esmeralda žengė žingsnį, jos ranką kažkas sugriebė, o kadangi Esmeralda stipriai laikė Dori už rankos, jas abi įtraukė.
Kambaryje liko susprogdinto maišelio likučiai ir dar buvo girdėti, kaip girgžda svyruojančios spintos durelės...

*

Neprisijungęs Erick Thompson Collins

  • I kursas
  • *
  • 9
  • Taškai: 19
  • Lytis: Moteris
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #486 Prieš 8 mėnesius »
 Buvo šilta pavasario diena. Švietė saulė, dangumi tingiai plaukė keletas baltų debesėlių. Retkarčiais pūstelėjus vėjeliui, tvankus oras prisipildydavo atrėjančios vasaros kvapų - žemuogių, gėlių ir ežero vandens aromato.
 Erikas slampinėjo lauke, nežinodamas, ko nusitverti. Mokslo metai ėjo į pabaigą, prasidėjo egzaminai. Dauguma mokinių nuo aušros iki sutemų sėdėdavo bibliotekoje, apsikrovę knygomis ir pergamento lapais. Eriką vien nuo minties apie egzaminus apimdavo irzlumas. Berniukas neabejojo, kad viską, net tokius kvailus ir nereikšmingus egzaminus, kaip Astronomijos ar Magijos istorijos, išlaikys puikiai.
 Juk net didžiausiam kvailiui aišku, kad neišvirsi iš teleskopo sriubos! - vilkdamas kojas per išdegusią žolę mąstė juodaplaukis. Jo nuomone, panašaus sunkumo klausimų buvo galima tikėtis iš egzamino, kurį parengė besmegeniai profesoriai.
 Galų gale Erikui įgriso tas nepakeliamas karštis ir berniukas nusprendė pasieškoti vėsesnės vietos. Tačiau tai buvo ne ką lengviau, negu sukurti Išminties akmens kopiją. Visur, net pačiuose nuošaliausiuose kampeliuose tūnojo pasislėpę mokiniai. Juodaplaukis slampinėjo iš vietos į vietą irzliai burbėdamas ir raukydamas tankius antakius.
 Po ilgų vaikštinėjimų Erikui pavyko aptikti išties nuošalią vietelę - nedidelį, apgriuvusį namelį, stovintį ant Ežero kranto. Vieta buvo rami, graži ir nuošali. Pats tas, jei nori pabūti vienas ir atsikratyti gaujos įkyruolių pirmakursių, triukšmingai zyziančių, kad nustos lankyti Hogvartsą, jei iš visų egzaminų negaus "nuostabu" įvertinimo.
 Namukas buvo suręstas iš medžio. Vienuolikmetis atpažino tamsią Uždraustojo miško eglių medieną. Jis buvo dviaukštis, medinėmis čerpėmis dengtu stogu, grubiai tašytų rastų tvora ir dideliu užrašu, skelbiančiu "Draugų namelis".
 Hogvartsas kartais tikrai kvaikštelėjęs,- prunkštelėjo Erikas, - Draugų namelis. Koks dar Draugų namelis? Kam iš viso reikia draugų, jei gali pabūti vienas?
 Vis dėlto vieta turėjo keistą poveikį. Ji tarsi traukė užeiti vidun, atidaryti girgždančias duris, išluoti grindis, užlipti sutręšusiais laiptais į palėpę. Nežinia, ar pasidavęs keistąjai jėgai, ar tiesiog norėdamas išvengti betikslio klydinėjimo, vienuolikmetis stumtelėjo duris ir užėjo vidun.
 Namelio vidus buvo ne ką įprastesnis už išorę. Čia keistoji jėga siautėjo visu smarkumu. Lėtai slinkdamas durų į kažin kokį kambarį link, Erikas galvojo, ar tik ne toji jėga šitaip apraizgė langus voratinkliais. Jis užėjo į vieną iš patalpų ir priblokštas sustojo.
 Jis pateko į svetainę. Čia stovėjo keli raudonu aksomu aptraukti krėslai, lakuoto medžio staliukas ir knygų lentyna. Viduryje lubų kabojo didžiulis krištolo sietynas, o ant akmeninio židinio atbrailos tvarkingai išrikiuoti stovėjo daili urna, žvakidė ir kažkokia keista nuotrauka. Joje buvo vaizduojamas berniukas, stovintis greta marmurinio fontano ir grojantis lūpine armonikėle. Po nuotrauka dailiomis, kaligrafiškomis raidėmis buvo užrašyta:
 
Citata
Danielis, 1972 metai, Hamburgas
Tačiau labiausiai pribloškiantis dalykas buvo tai, kad svetainė buvo puikiai prižiūrėta. Nors nuotraukos kiek dulkėtos, tačiau visa kita - lentyna, krėslai, staliukas - buvo švarūs ir blizgėte blizgėjo. Net židinyje nebuvo matyti anei menkiausio suodžio.
 Norėdamas pasilikti čia kuo ilgiau ir susižavėjęs nameliu, Erikas priėjo prie didelio, arkos formos lango mediniais rėmais ir, pasislėlpęs už užuolaidos, įsistebeilijo į vaizdą už lango. Berniukas nuoširdžiai troško, kad niekas netrukdytų ir jis galėtų šitaip sėdėti valandų valandas. 

*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #487 Prieš 8 mėnesius »
     Ir vis dėl to, diena buvo nors ir graži, labai liūdna - kaip ir visos kitos. Nikolė niekada ankščiau nepraeidavo nei egzaminų, nei jų pasiruošimo, nei pamokų, nei namų darbų... O dabar, tai nebeteko prasmės. Depresija paveikė viską.
     Apglėbusi brolį ir jį uždengusi kažkokiu mėlynu pleduku, kurį rado koledžo bendrajame kambaryje, Nikolė nusprendė, kad kol gražus oras, galima Willialmą išsivesti į lauką. Aišku, broliui jau metukai ir septyni mėnesiai - jį darosi vis sunkiau nuslėpti nuo kitų akių, tačiau nėra kito pasirinkimo. Brolis auga, o jo smalsumas ir noras pažinti pasaulį - dar greičiau. Dabar jis jau nebe kūdikis, kurį galimą užmigdyti davus jam tiūtę, jis bėga visur kur tik gali, ima visą ką tik gali, kišą viską į burną, o Nikolei vienai pačiai reikia juo rūpintis ir, juo labiau, tai daryti slapta. Vienintelis pliusas, kad Nikolei Hogvartse liko tik du metai, tada broliui jau bus trys ar ketveri ir Nikolė jau galės iškeliauti iš Hogavrtso, bus pilnametė ir galės nebeslėpti brolio. Gyvenimas bus kur kas lengvesnis.
     Tačiau apie ateitį negalima dar svajoti, nes dabar, šiuo metu, reikia rūpintis broliu. Šiandien rožinių plaukų savininkė ieškojo nuošalios vietelės, kur nebūtų jokių burtininkų ir raganų ir Nikoė, galėtų išleisti brolį pažaisti, paropoti ir padaryti dar kitų dalykų, kuriuos daro tokio mažiaus vaikai laisvalaikiu.
     Į Nikolės atmintį grįžo draugų namelis, esantis  netoli ežero, kuriame, būdama trečiame kurse, penkiolikmetė praleisdavo visas dienas su savo draugais. Tuomet jis buvo labai jaukus ir mielas, tik ar iki dabar išliko? Šiaip jau, pagal trumpaplaukės prisiminimus, anas namelis buvo gana nuošali vieta, tad yra tikimybės, kad jame nieko Parkeriai nesutiks. Daugiau nebedvejodama Varno Nago koledžo mokinė patraukė į tą pusę, kur turėjo būti draugų namelis. Šiaip jau, pavadinimas visai geras - Nikolė ir Willialmas patys tikriausi draugai.
     Pravėrusi medines girgždančias duris, mergina įžingsniavo į vidų. Apsidairiusi ir nepamačiusi nė vienos gyvos dvasios, ji nudengė Willialmą. Berniukas, išvydęs jaukų namelį, tik nusijuokė savo maloniu balsu, Nikolė jam atsakė šypsena ir paleido žaisti.     
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti


*

Neprisijungęs Erick Thompson Collins

  • I kursas
  • *
  • 9
  • Taškai: 19
  • Lytis: Moteris
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #488 Prieš 8 mėnesius »
 Praėjo jau kelios valandos nuo tada, kai Erikas tylomis atsisėdo ant palangės ir ėmė stebėti vaizdą už skaidraus stiklo. Nuo tada vaikinas nė kiek nepajudėjo ir nepakeitė pozos. Jo žydrai pilkšvos akys be tikslo klydinėjo namelio kiemeliu, juosiamu grubiai tašytų rąstų tvora.
 Staiga Eriko žvilgsnis užkliuvo už blyškaus šešėlio, nuslinkusio skersai taką. Jis nematė, kas to šešėlio savininkas, tačiau nė kiek netroško akis į akį susidurti su kokiu nors mokiniu. Piktai burbėdamas, kad kažkas eilinį kartą neduoda jam ramybės, vaikinas nulipo nuo palangės ir žaibišku greičiu perlėkė kambarį , ketindamas išsprukti pro užpakalines duris. Deja, jis nespėjo. Pakraupęs juodaplaukis klausėsi, kaip tyliai girgždėdamos atsiveria senojo namelio duris ir kažin kokia būtybė, tiksliau, būtybės įžengė vidun. Ne, Erikas nebijojo vaiduoklių. Jis bijojo mokinių, mokytojų ir apskritai bet kokių padarų, trikdančių jo auksinę, pilkšvo depresijos rūko gaubiamą ramybę. Tad dabar, apimtas panikos, vaikinas ir vėl šoktelėjo per visą kambarį - atgal, prie lango. Jis užlindo už sunkių, žemę šluojančių aksominių užuolaidų, visa širdimi trokšdamas, kad neavėtų tokių didelių, juodų batų su tokiu storu blizgančio lako sluoksniu. Tačiau paslėpti aiškiai matomų batų nosių nebuvo laiko, tad Erikas nutarė, kad geriau rizikuoti, negu akis į akį susidurti su nežinomu svečiu.
 Sunkiai atsidusęs Erikas užsimerkė ir maldaute maldavo, kad nepažįstamasis neužklystų vidun.   
« Paskutinį kartą keitė: Prieš 8 mėnesius sukūrė Erick Thompson Collins »

*

Neprisijungęs Vėtrūnė Kristė de Leighi

  • VII kursas
  • *
  • 185
  • Taškai: 288
  • Kartais geriau pasilikti nakty, nes ryto laukti jau per sunku.
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #489 Prieš 7 mėnesius »
      Nikolė buvo tokia atsidavusi savo broliui, mylėjo jį visa širdimi, nes jis buvo vienintelis, kas liko iš jos motinos Žanos. Galima sakyti ir iš šeimos, nes tėtis vis dar nieko nežino apie motinos mirtį, apie Nikolės depresiją ir jos sunkumus, jau keli mėnesiai kaip jis išvykęs į tas savo apgailėtinas kvidičo rungtynės ir praleidęs svarbiausius nutikimus jo šeimoje. Vien tik dėl to, Nikolė kenčia depresiją, vargsta su broliu ir nebemyli gyvenimo. Viljalmas yra vienintelis dalykas, kuris neleidžia išsipildyti savižudiškoms mintims Nikolės galvoje.
      Su visa ta meile, kuri beliko joje, rožinių plaukų savininkė stebėjo kaip jos brolis renka nuo grindų įvairiausius pagaliukus, kaip kūrybingai jo fantazija juos pateikia kaip laivus, paukščius ar ko tik jis neprisigalvojo.
      - Vilai, kas čia? - parodė į berniuko rankose laikomą pagalį.
      - Didinas! - išskleidė kažkokius garsus ir ėmė įgarsinti savo „didiną“. Trumpaplaukė garbanė nusijuokė ir apžvelgė namuką, kuriame buvo jiedu du. Viskas jauku ir gražu, saulės šviesa, sklindanti pro langą jaukiai apšvietė kambariuką. Ir, kad tave kur, jie čia buvo ne vieni! Už užuolaidų kyšojo kažkokie juodi batai! Persigandusi Nikolė apglėbė brolį murmėdama, kad viskas bus gerai, o tada suriko užuolaidoms:
      - Ei, kas ten?! Išlysk, ir nedrįsk skriausti mano... - nesinorėjo sakyti „brolio“, nes Nikolė jį tik ir stengėsi nuo visų nuslėpti, tačiau, kad ir kas tenai buvo, jis turbūt aiškiai jau pamatė ir suprato, kad Nikolė visą šį laiką Hogavrtse slėpė savo brolį.
      Nedrąsiai, stipriai apglėbusi savo brolį, penktakursė nusėlino link užuolaidų ir prisiartinusi pakankamai arti, staigiu judesiu suėmė užuolaidų galą ir atplėšė jas. Iš už užuolaidų pasirodė berniukas, koks pirmakursis ar antrakursis. Koks skirtumas, vis vien keleriais metais už Nikolę jaunesnis, o tokiems dar galima aprėkti ir prisaigdinti niekam nesakyti apie tai, ką matė. Bėda ta, kad Nikolę užgulusi depresija, neleido to merginai padaryti.
      - Kas tu toks?
Nėra nieko stipriau už norą gyventi


*

Neprisijungęs Nikolė Parker

  • VI kursas
  • *
  • 212
  • Taškai: 30
  • Lytis: Moteris
  • Noriu gyventi, o ne egzistuoti
Ats: Medinis Draugų namelis
« Atsakymas #490 Prieš 7 mėnesius »
      Nikolė buvo tokia atsidavusi savo broliui, mylėjo jį visa širdimi, nes jis buvo vienintelis, kas liko iš jos motinos Žanos. Galima sakyti ir iš šeimos, nes tėtis vis dar nieko nežino apie motinos mirtį, apie Nikolės depresiją ir jos sunkumus, jau keli mėnesiai kaip jis išvykęs į tas savo apgailėtinas kvidičo rungtynės ir praleidęs svarbiausius nutikimus jo šeimoje. Vien tik dėl to, Nikolė kenčia depresiją, vargsta su broliu ir nebemyli gyvenimo. Viljalmas yra vienintelis dalykas, kuris neleidžia išsipildyti savižudiškoms mintims Nikolės galvoje.
      Su visa ta meile, kuri beliko joje, rožinių plaukų savininkė stebėjo kaip jos brolis renka nuo grindų įvairiausius pagaliukus, kaip kūrybingai jo fantazija juos pateikia kaip laivus, paukščius ar ko tik jis neprisigalvojo.
      - Vilai, kas čia? - parodė į berniuko rankose laikomą pagalį.
      - Didinas! - išskleidė kažkokius garsus ir ėmė įgarsinti savo „didiną“. Trumpaplaukė garbanė nusijuokė ir apžvelgė namuką, kuriame buvo jiedu du. Viskas jauku ir gražu, saulės šviesa, sklindanti pro langą jaukiai apšvietė kambariuką. Ir, kad tave kur, jie čia buvo ne vieni! Už užuolaidų kyšojo kažkokie juodi batai! Persigandusi Nikolė apglėbė brolį murmėdama, kad viskas bus gerai, o tada suriko užuolaidoms:
      - Ei, kas ten?! Išlysk, ir nedrįsk skriausti mano... - nesinorėjo sakyti „brolio“, nes Nikolė jį tik ir stengėsi nuo visų nuslėpti, tačiau, kad ir kas tenai buvo, jis turbūt aiškiai jau pamatė ir suprato, kad Nikolė visą šį laiką Hogavrtse slėpė savo brolį.
      Nedrąsiai, stipriai apglėbusi savo brolį, penktakursė nusėlino link užuolaidų ir prisiartinusi pakankamai arti, staigiu judesiu suėmė užuolaidų galą ir atplėšė jas. Iš už užuolaidų pasirodė berniukas, koks pirmakursis ar antrakursis. Koks skirtumas, vis vien keleriais metais už Nikolę jaunesnis, o tokiems dar galima aprėkti ir prisaigdinti niekam nesakyti apie tai, ką matė. Bėda ta, kad Nikolę užgulusi depresija, neleido to merginai padaryti.
      - Kas tu toks?
Vieną dieną aš priversiu svogūnus verkti