[Margo Diuken]

 Ar įsivaizduojate Margo lekiančią suraukta kakta ir mosuojančią sulenktomis rankomis kaip tikrą Olimpinę bėgikę? Aš irgi ne. Juk čia Margo, visi žino, kad ji net bėga gražiai.
 Niekur nesidairydama, laikydama savo tikslą priešaky ir ranka prispaudusi prie galvos skrybėlę, kad ši nenuskristų ir nenukristų, o būdama ant galvos dar ir šiek tiek nuo lietaus saugotų varnė skubiais žingsniais, ką jau galima užskaityti kaip bėgimą, įvirto į dar padorios išvaizdos pašiūrę, nors niekas tiksliai nebepasakė, kas ir kam jį čia pastatė, prieš tai savo rankomis atitempęs kalną lentgalių.
 Ne tiek daug ir trukus, penktakursei vos spėjus prisėsti ant sofos, kuri, jos pačios laimei, nebuvo vien iš dulkių ir nedvokė pelėsiais bei drėgme, o gobelenai buvo neįprastai neišblukę ir tikrai padoriai atrodė, čia atsidaigojo dar vienas lietaus užkluptas nelaimėlis.
 -Labas. - tarstelėjo tokia intonacija, kad savo minčių net pati nebūtų įspėjusi. -Man labiau patinka saulė, o pridirbti niekada nevėlu. - vos pastebimai atsitraukdama per vieną kitą milimetrą atsakė. -O patsai kokiais tikslais atklydai? Sekioji ar ieškai batų? - tylutėliai sukrizeno.

[Teodoras Meiden]

Theodore lėtai įkvėpė senų, kiek papuvusių, bet tvarkingų medinių lentų kvapo ir nusipurtė, lietaus lašus nudrėbdamas į Margo pusę. 
-Manau, kad tu tikrai nenuspėjama, tad sumaniau pasekti,- sarkastiškai sumurmėjo,- beje, kokio velnio man tave sekti? Ar ką sumaniusi esi, kad taip bijai?- sukrizeno berniokas, papurtydamas blondiniškus plaukus. Atsistojo. Pradėjo vaikščioti po patalpą.
-Tai...kadangi įstrigom čia gerokam pusvalandžiui ar daugiau, ką norėtum nuveikti?- paklausė penktakursės, pats nueidamas apžiūrėti senų paveikslų. Nepasakytum, kad jis domėtųsi menu, bet kai lietus pila kaip iš kibiro, ką ir daugiau beveikti su ta mergina, kuri taip erzinančiai kalba ir plasnoja savo blakstienomis? Savo šlapiais pirštais perbraukęs per paveikslą, kuriame buvo nupieštas miškas, jam kilo bebrotiška mintis.
-Žinai? Gal norėtum pašokti?- įsižiūrėjas į langą, už kurio krito milžiniški lietaus kamuoliai, užsinorėjosi pajudinti rankas ir kojas. Theo užkėlė savo rankas ant varnės pečių ir pradėjo sukti įvairiomis pusėmis, nekreipdamas dėmesio į jos norus ištrūkti.

((Aš dar miegu, nežinojau ką rašyt))

[Margo Diuken]

 -Taigi, mano keliai nežinomi. - Margo turbūt išgirdo ko anas nenorėjo, kad išgirstų, na, o jei norėjo to ir dar kartu įžeisti, tai jam smarkiai nepasisekė. -Aš irgi neįsivaizduoju kokio velnio, bet juk visokių keistuolių per brūkšnelį užsislėpusių maniakų pasitaiko. - patraukė pečiais lyg niekur nieko. -Nieko nebijau, nebent vabalų - paskutinius du žodžius tyliai tyliai sumurmėjo. -O sumanymų aš visada turiu. Ir nesipurtyk čia.
 Tegul sau malasi po kambarį, bet penktakursė nesekė nelaimės draugo pavyzdžiu ir liko sėdėti tik pasisukusi į vaikino žingsniuojamą garbės ratą, atsainiai atsilošusi ir sunėrusi rankas ant krūtinės.
 -Pabūti tyliai. - atrėžė nė kiek ne piktai, bet ir ne "o-siaube-čia-gi-bernas-reikia-plasdent-blakstienomis" pavasariška mergaičių maniera. Jei gerbėjai nesirodo, tai jau tokiais tauškalais jų ir nepriviliosi. Gerbėjai ne musės, kad vimdančio saldumo įkandin atsektų. Bent jau to tikėjosi Margo.
 -Dieve ne! Mano abi kojos kairės. - bandė dantimis ir nagais (perkeltine prasme) įsikibti sofos, bet buvo per vėlu. -Siaubas, tik nesulaužyk ko nors. Man. Ir suorganizuok kokį rokavą foną ar ką, nes tikrai pateksi į tylių maniakų sąrašą. - pusiau juokdamasi suėmė vaikino riešus ir atklijavo jo delnus sau nuo pečių (atklijavo, nes ant jų turbūt buvo "Super Moment" klijų.) ir smagiu sukiniu dingo iš "Pavojus! Bandys šokdinti tyliame namelyje!" zonos.

[Auksė Marlena Hale]

Bethany skubėjo. Ji nesuprato kodėl, bet širdis daužėsi krūtinėje lyg trokšdama pasprukti. Galvoje nebuvo nei vienos visą šį elgesį galėjusios paaiškinti minties. Mergaičiukė skuodė koridoriaus laiptais žemyn. Batukai, primenantys sumažintus bei netokius ilgus kerzus, dunksėjo į grindinį. Šalikas plaikstėsi priešais varniukę, plaukai paleisti draikėsi šonuose, o tamsus sijonukas, paslėptas po storesniu apsiaustu, nakties dangaus spalvos mantija, lietė kelius, it norėdamas priminti, jog lauke taip apsitaisius galėjo būti vėsoka.
Lauke oras nepriminė net ir menkos pavasario šilumos, atšiaurus vėjelis iškart savo švelnumu prilietė mergaičiukės veidelį, skruostai ėmė įgauti švelnų raudonį. Skubėjimo jausmas niekaip neišnyko, net nežinodama kur skuba ar kur lekia, pasileido per menkai matomą takelį ežero pusės link. Kojos pačios dėliojo greitus, lengvą bėgimą primenančius žingsnelius, šaliko galai persimetė į nugaros pusę jr nustojo plaikstytis. Šviesūs plaukučiai siekė veidelį, įkyriai vėjo padedami lindo į akis bei bandė pakutenti suskeldėjusias, visiškai negyvomis, virtusias lūpas.
Bethany sustojo tik beveik atsitrenkusi į keisto namelio duris. Rankas spaudė šaltukas, skruostai ruošėsi degti, o lūpos skeldėjo vis labiau, burnoje ėmė susidaryti vis mažiau seilių bei sausumas troško užpildyti visą gomurį. Nepagalvojusi apie nieką, nors jos galvoje ir nebuvo minčių, įsiveržė į namuką bei gana garsiai užstrenkusi duris tylomis ėmė tyrinėti kelis kambariukus. 

[neptunica]

Nep, pati nesuprasdama kodėl iš Kiauliasodžio pėstute tipeno Hogvartso link. Ši mokykla jai visad liks nedideliu pasaulio stebuklu. Akimirkai prisiminė pirmąją kelionę į Hogvartsą...

11-metė nedrąsiai žvelgė į sieną, jos galvoje kirbėjo ramybės neduodančios mintys o jei atsitrenksiu į sieną? arba nespėsiu į traukinį? Neįprastos spalvos akių savininkė žvilgtelėjo į mamą, tėtį ir mažąją Penelopę.
- Nebijok, Mieloji. Viskas bus gerai. - Išgirdo padrąsinančius Dafnės Eimešvilės žodžius. Gyliai įkvėpė ir pradėjo bėgti į sieną. Prieš pat "susidūrimą" užsimerkė, tačiau pajuto tik švelnų dvelksmą ir spėjo išgirsti mažosios juoką. Blondinukė atsimerkė, jai pavyko. Palikusi lagaminą ir rusų ilgaplaukę Grintą, nubėgo traukinio link. Reginys buvo tikrai nuostabus...

Nejučia ex-švilpė šypsojosi. Šioje mokykloje ji praleido septynis turbūt geriausius jos gyvenime metus, čia ji susirado draugų, išmoko burti ir atrado gyvenimo tikslą. Netrukus MM darbuotoja atsipeikėjo, juk turėjo žiūrėti kur eina, kad vėl neatsitrenkti į ką nors. Akimirkai prisiminė Kristoferį pasikėlęs berniūkštis, jokios pagarbos vyresniems. Netrukus pastebėjo priėjusi Hogvartsą. Kelias sekundes pažvelgusi į pilies "vartus", nusprendė jog nedrums Hogiečių ramybės ir apsižvalgiusi nuėjo pakrantėn. Stebėdama ežerą lėtai ėjo pakankamu atstumu, kad nesušlapinti batų. Netoliese pastebėjo namelį...draugų namelį. Nežinia kodėl pradėjo bėgti link jo ir galiausiai užėjo į pastatą. Koridoriuje pamatė seną gerą draugų "lentą", kurioje buvo išraižyti vardai visų, kadaise čia apsilankiusių. Tarp daugybės jų Neptūnė rado savąjį. Prie jo buvo prirašytas klastuolės - Marijos Blackwood vardas. Kadaise jos buvo draugėmis. Įdomu, kaip dabar laikosi mažoji Mari? toptelėjo Eimešvilei, išgirdusi jog namuke ne viena, šūktelėjo:
- Ei, čia dar kas nors yra?

[Auksė Marlena Hale]

Ledines rankas Bethany bandė sušildyti delnus trindama vieną į kitą, kartkartėmis tarp delnų iš burnos įpūsdama menkutį šilto oro pliūpsnį. Žingsniai aidėjo padėjus kiekvieną koją ant lentos, ši kaskart lengvai išleisdavo savitą garsą, it norėdama pabrėžti, jog jos čia ilgiau. Eidama pro lauko duris, kito kambario link, Bethany pamatė lentelę. Joje išsigraviravo ir jos vardas, įamžinęs šiokį tokį apsilankymą šioje vietoje.
Atradusi svetainę (ją rasti buvo pakankamai lengva, juk šis namelis teturėjo tik tris kambarius), mergaičiukė įsitaisė viename iš apdulkėjusių, vėsių, apsitrynusių fotelių. Ji jautė kiekvieną iš šalčio įsitempusį nugaros raumenėlį, stingti pradedančius kojos raumenis, tačiau nejautė delnų. Šalčio dėka varniukė sunkiai belankstė pirštelius. Susivėlę plaukai lindo prie veidelio, o suskilinėjusios lūpos ėmė dar labiau džiūti bei skilinėti.
- Eee, - sustingo, mat jau buvo atsikėlusi iš fotelio. Iš tiesų galėjo tylėti bet jau buvo pernelyg vėlu, - taip, yra.
Paskutiniai du žodžiai nuskambėjo it drąsos išbandymas pačiai mergaičiukei, ji sunkiai nurijo susikaupusias seiles, nes rodėsi, kad išdžiuvusioje gerklėje formuojasi naujas bei keistas neaiškus gumulas. Bethany sustingo viduryje svetainės.

[neptunica]

Blondinukė laukė. Ji kiek prisibaimindama laukė kol pasirodys tas kas spėjo į namelį užeiti anksčiau. Deja, išgirdo tik balsą. Nepažįstamą, bet atrodo tokį artimą balsą negi deja vu? Ne, Mera, neleidžiu tau eit patikrinti. Eisiu pati, negaliu amžinai būti baile šyptelėjo katytei ir gyliai įkvėpusi įžengė svetainėn, tačiau pamatytas veidas leido "coliukei" atsipalaiduoti.
- Bethany! - Vos nešaukdama Neptūnė puolė apsikabinti pusseserės. - Dieve mano, nesitikėjau tavęs pamatyti beveik vidury mokslo metų. - Palauk, jei tu jau čia, o Viešpats, kaip greit bėga laikas, jau kitąmet Penelopė atvyks mokytis į Hogvartsą. - Nusišypsojo Betei ir pajuto iš kuprinės išsikapstančią Merą bei Regalą. Mera atsistojo šeimininkei iš dešinės, o Regalas užlipo mažajai(ūgio prasme) ant galvos.
- Labas Bethany. - Nep išgirdo Regalą telepatiškai pasisveikinant su Bethany. Akimirkai prisiminė kaip kartą būdama svečiuose Betė maitino ežiuką ir jie susidraugavo. Šypsodamasi nužvelgė giminaitę. - O tu paaugai, - tarė Nika, - greit būsi aukštesnė už mane. - Kiek nevykusiai pagyrė pirmakursę. - Beje, sveikinu patekus į Varno Nagą.

[Auksė Marlena Hale]

Balsas, kurį buvo išgirdusi mergaičiukė, pasirodė pažįstamai, tačiau dėl aido nebuvo tikra. Bet pasirodžius savininkui, o tiksliau balso savininkei ir tuo pačiu pusseserei, visokios keistos abejonės išsisklaidė.
- Neptunica! - sugebėjo išspausti vieną žodelį pamačiusi pusseserę. Apkabinta pajautė tikra šilumą, kurios būtent jai ir truko. Nebuvo jos mačiusi ilgą laiką, tad išsišiepė iki ausų bei pajautė, jog lūpos tapo visišku marmuro paviršiumi. - Taip, Penelopė tikrai turėtų greitai pasirodyti Hogvartse. Na, įdomu kaip čia atsidūrei, - stebėjo išlendančius augintinius, - girdėjau, dirbi ministerijoje.
Akelės nukrypo abiejų Neptunicos augintinių link. Bethany miglotai prisiminė kaip juos prižiūrėjo, bet puikiai prisiminė, kad Regalas ją guodė kai ši vėl ašarojo dėl motinos netekties, nesvarbu, jog buvo prabėgę keleri metai.
- Labutis, Regalai, - pagavo gyvūno žvilgsnį, tuomet pasisuko į pusseserę, - nežinau ar tikrai praaugsiu, - vyptelėjo, - na, Varno Nage yra labai draugiškų ir linksmų žmonių. Na, o kaip tu laikaisi?

[Anika Alanis]

Šviesiaplaukė mergaitė vaikštinėjo hogvartso apylinkėse, bet regis ji nematė kur eina ir tikslo kažkur nueiti neturėjo. Giliai kažką susimąsčiusi ji pėdino kur tik kojos nešė ir staiga atsitokėjo atsimušusi į ežero pakrantę. Apsidairė. Pilis buvo jau kažkur toli, tačiau visvien didelė ir didinga. Šalia stovėjo mažas, gan jaukus namelis, tačiau į vidų ji net nekėtino užeiti. Užlipusi ant šalia esančio lieptelio mergaitė atsisėdo ant pačio jo krašto, nuleido kojas žemyn, bet vandens nesiekė. Ir gerai, nežinia kokių padarų ežere gyvena.
Vakaras buvo gražus ir šiltas. Gamta sparčiai rudenėjo, tačiau tądien nebuvo jokio vėjo, ežero vanduo buvo lygus tarsi stiklas. Leidosi saulė, dangų nudažydama oranžine spalva ir taip vakaro peizažą paversdama tiesiog magišku.
Tačiau vaizdu mergaitė grožėjosi neilgai, vėl nuklydo į prisiminimus kurie nedavė ramybės.

[Elijah Chris Dawson]

Vaikinas nieko nenorėdamas matyti vaikštinėjo po Hogvartso apylinkes, nes daugiau ką veikti jis nelabai ir turėjo, o bendrauti su kažkuo irgi nesinorėjo, turbūt kalta vasara.. Visi jos tik laukia, nes atostogos, nereiks mokytis, tačiau Elijah kitaip, jis atostogas mėgo iki neseniai praėjusių, nes kai grįžo rado ten tai, ko mažai tikėjosi.. O tai vaikinui sukėlė daug įvairių jausmų.. Ir dauguma buvo liūdesys, neviltis, tiksliau neigiamos emocijos..
Bevaikštant vaikinas net nesuvokė kaip atsirado prie ežero, turbūt dėl to, kad buvo paskendęs savo nuoskaudose.. Kaži ar dar yra tokių beviltiškų žmonių kaip aš, aišku esu vampyras visi pavydi, tačiau aš visada paniuręs arba irzlus, jau geriau aš kiekvieną papjaučiau nei bendraučiau, tačiau čia taip negalima.. - mįslijo vaikis, kai staiga priėjo kažkokį namelį.. Pirmą kartą čia tokį matau.. Nieko nelaukęs Chris' as priėjo arčiau, čia kabojo lentelė "Draugų namelis"..  Kodėl kur tik eisi ten draugai, draugų ir panašiai.. Kas čia per.. Grifas nežinojo ar įsmukti į vidų ar eiti prie ežero, tačiau besižvalgant pamatė merginą, kuri sėdėjo netoli šio pastato, tad vaikis nieko nelaukęs įsmuko į vidų, nes tingėjo ir nenorėjo bendrauti.. Oho, kaip jauku.. Gal namelis kiek senovinis, tačiau čia gal kažkas jį užkerėjo, taip gera..
Namelis buvo vienaaukštis, jo viduje galima rasti virtuvę, vonią ir svetainę su patogumais.. Tad Dawson' as nieko nelaukęs nutipeno iki fotelių ir ten tuptelėjo..

[Anika Alanis]

Mergaitės apmąstymus nutraukė kažkoks šlamesys. Atsisukusi akies krašteliu ji pastebėjo figūrą įsmunkančią į namelį. Įdomu, ji mane matė? Pagalvojo mergaitė ir atsikelusi nuo tiltelio, tyliai nuslinko prie durų.
Šiek tiek jas pravėrusi pamatė, kad tai ne mergaitė, kaip jai pasirodė, o vaikinas. Jis buvo gražus, rudų, susivėlusių plaukų, atrodė kiek pablyškęs ir susikrimtęs.
- Labas, - tarstelėjo šviesiaplaukė įsmukdama į vidų per tą mažytį durų plyšelį. -Aaaamm. Tau viskas gerai?
Anika iš tiesų buvo susirūpinusi, nes vaikinukas atrodė liūdnas, o varnanagė buvo iš tų žmonių, kurie nelinkę kitiems leisti liūdėti vieniems. Juk savaime suprantama, kad dalinantis savo skausmu jis sumažėja. Nors apie savo asmeninius skausmus ji taip negalvojo.

[Elijah Chris Dawson]

Elijah atsisėdęs į fotelį eilinį kartą paskendo savo pamąstymuose apie gyvenimą, apie jo rasę, apskritai apie tėvą, motiną, draugus Naujajame Orleane ir daugybė kitų svarbių dalykų, kai staiga išgirdo žingsnius, šie dar buvo toli, na gal kokių penkių metrų atstumu, tačiau jie artėjo ir štai.. Durų girgždesys, jos prasivėrė.. į vidų įžengė mergina, tai buvo galima spręsti iš jos balso, kuris buvo gan malonus ausiai..
- Laba, - sau ramiai burbtelėjo Chris' as, - Manau, kad ne, - šyptelėjo vaikinas žvilgtelėjęs atgal per petį... Na man ir sekasi, vien merginos mane susiranda, gal aš per daug gražus..
- Užeik, va dar vienas fotelis - rodydamas pirštu į laisvą vietą šalimas nutęsė jaunasis vampyras.. - Be to iš balso galima spręsti, kad ir tau ne viskas gerai, - liūdnoku tonu tęsė grifas.. Na sakyčiau mergiotė visai simpatiška.. ir amžiaus atrodo panašaus..

[Anika Alanis]

- Man? - šyptelėjo, - seniai pamiršta.
Pamelavo mergaitė. Apie savo praeitį ir kas ją graužia ji nenorėjo pasakoti pirmą kartą sutiktam vaikinui. Tokia istorija žmogui dar labiau sugadintų ir taip subjurusią nuotaiką.
- Aš vardu Anika, - prisistatė klestelėdama į parodytą krėslą. - Taigi, kas nutiko?
Mergaitė vos vos palinko link vaikino, tarsi būtų pasiruošusi sėdėti čia kiaurą naktį ir klausytis ilgos istorijos.
Jis kvepėjo maloniai ir Anika akimirką sutriko, ją išmušė raudonis. Gerai, kad prietema kambaryje, kitaip galima taip ir iš gėdos numirti. Pagalvojo šviesiaplaukė ir pasitaisė plaukus.
Šis veiksmas jau buvo tapęs nevalingu, keistas yprotis slepiantis jos prisiminimus. Raudonis truputėlį sužeidė randą ir mergaitė pasitrynė skaudamą vietą delnu.

[Elijah Chris Dawson]

- Iš pradžių atėjusi neatrodei labai linksma, - šyptelėjo Elijah.. Jei ji nenori pasipasakot nereikia, juk ne visi jaučia kada žmogus geraširdis kada ne, čia tik grifas turėjo ta gebėjimą, pat nežino iš kur, bet visada jautė kada žmogus geros auros ir kada blogos... ši mergina kėlė jam gan geras emocijas ir buvo simpatiška..
- Aš Elijah, - ištarė vaikis ir išgirdęs antrą klausimą kiek suglumo.. - Na tiesa sakant, aš nesu paprastas, nežinau ar kai sužinosi tiesą tebenorėsi čia sėdėti.. - kiek liūdnokai šyptelėjo vaikis.. - O jei nori sužinoti kas yra, tad klausykis.. Kai buvau mažas mane paliko mama, o dabar kai jau buvau ją pamiršęs, kai nuoskaudos jau kaip ir pradingo ji vėl išdygo atsiprašinėdama ir maldaudama atleidimo, o žinai kur ji buvo? Susirado kitą diedą ir pabėgo paprasčiausiai.. Kaip manai super? - su šiokiu tokiu sarkazmu balse burbtelėjo Chris' as...

[Anika Alanis]

- Na, - pradėjo Anika, - kaži ar čia yra kas nors super. Ji gal turėjo savu priežaščių, niekada neskubu teisti, tačiau savo vaiko palikti negalima, kad ir kokios tos priežastys bebūtų.
Mergaitė puikiai žinojo, kaip jis jaučiasi ir jai pasidarė graudu, kad kažkam taip pat tenka patirti kažką panašaus.
- Tačiau pralinksmėk, - Anika žinojo kaip kvailai tai skamba, tačiau visvien kalbėjo. - Dabar ji nori būti tavo gyvenime, ar ne? Tai daug daugiau nei kiti turi. Nebent žinoma, tu pats nenori jos matyti. Tada taip jai ir pasakyk, lai žino.
Iš tiesų nebuvo žodžių kurie paguostų ir padėtų jaustis geriau šioje situacijoje, tačiau Anika nebūtų Anika jei nepabandytų.
Šviesiaplaukė žiūrėjo vaikinui į akis bandydama įžvelgti, kas dedasi jo galvoje, tačiau atspėti kitų mintis jai niekad nesisekė.