[Katerina Baush]

Gavusi kvietimą į pižamų vakarėlį Katerina labai apsidžiaugė.
Na, reikėtų man prasiblaškyti. Juk pastaruoju metu vien tik galvoju, net nežinojau, kad mintys gali taip užvaldyti burtininkus. Mergina šiam vakarui psichologiškai nesiruošė - nutarė būti savimi. Tačiau mam jai per pelėdų paštą atsiuntė suknelę. Kadangi Katerinai su rūbais sunkoka įtikti (tik mama galėjo nupirkti tai, ką ji tikrai nešios), ši suknelė - pagyrimas. Mergina ja atsidžiaugti negalėjo. Suknelės ilgis - kiek aukščiau kelių, pūstas sijonėlis, o spalva - mėtinė. Dažniausiai varnanagė pasikeisdavo drabužių spalvą, tačiau ši suknelė - išimtis.
Galų gale atėjo proga ją apsivilkti. Ilgai žiūrėjusi į veidrodį galiausiai išbėgo iš Hogvartso. Priėjusi namelį išgirdo neapgaunamą Lėjos juoką. Iėjusi į namelį ir stengdamasi būti mandagiai paklausė:
- Sveikos, netrukdau? WOW kaip čia gražu, viskas taip "Hogvartsiška".
Dar truputį kai ką padailinusi - padabinusi lubas ereliu atsisėdo tarp Urtės ir Lėjos ant pagalvėlių.

[zaibas2000]

Urtė išsižiojo pamačiusi Lėjos dovanotą suknelę.
-Ji nuostabi!!! Ačiū, ačiū, ačiū, ačiū, ačiū.
Mergaitė šoko draugei ant kaklo. Atsitraukusi ji rimtai pažiūrėjo į draugę.
-Jokių siaubų. Nekenčiu siaubeku. (Tikras įvykis) Kartą mano senoje žiobarų mokykloje visa klasė bandė nuspręsti kokį filmą žiūrėsime mokykloje per skaitymų naktį, vienas klasiokas ėmė įkalbinėti mokytoja žiūrėti tokį žiobarų siaubeką "Pjūklas" ir parodė jai trilerį. Aš visą laiką prasėdėjau suole stipriai užsimerkusi ir užsidengusi ausis.
Ji šyptelėjo.
-Aš už romantišką komediją...
Tada įėjo Katerina ir švilpė atsisuko į ją.
-Ne netrukdai. Sveika atvykusi į draugų namelį kur šį vakarą gims nauja draugystė.
tada pamačiusi, kad varnanagė pridėjo ant lubų savo koledžo herbą ji juokais susiraukė.
-Nesąžininga. Tada reikia pridėti visų herbus.
Urtė tik švystelėjo ore lazdele ir ant lubų sumirguliavo visi keturi herbai. Ji nuraudo.
-Turbūt persistengiau su blizgučiais, reikia dalį nuimti...
Tada ji nubėgo prie lentynos ir gerai pasiknisusi ištraukė vieną.
-Ar tiks šis? Žiobarų filmas "Tai mergina ar vaikinas". Seniai norėjau pažiūrėti. Jauskitės kaip namie- eikit išverskit lentyną ieškodamos gerų filmų.
Mergaitė jau ruošėsi prisidėti kai akys užkliuvo už stalo su vaišėmis.
-Beje, Lėja, ar atnešei ko iš kiauliasodžio?

[Lėja Laputė]

Pamačiusi, kad Katerinos išburtą varno nago herbą Švilpynukė pakeičia visų koledžų herbais, Lėja nudžiugo
- Taip daug geriau. Blizgučiai čia išties tinka, Urte.
Klastuolė pakėlė akis į draugę
- Dėl kiauliasodžio, tai paėmiau ragelių su kremu. Visus su karamele, nes nežinaujau, kokius mėgsta svečiai. Ir dar didžiulį dubenį ledinukų. Ir padariau karštų sumuštinių, - vardijo klastūnyno antrakursė ant stalo dedama valgius
Gaila, kad kaip žiobarų pasauluje čia negalima užsakyti picos.
Ji šyptelėjo nuo tokios minties
- Urte, gal moki išburti picą? Na tokią su vištiena ir grybais...
Lėja nejučia ėmė vaizduotis ant stalo padėtą didžiulę picą.
- Taigi, nuo ko pradėsime? - paklausė ji draugių. - Liksime čia nakvoti? Būtų puiku. Manau, kad filmą žiūrėsime prieš miegą, aišku, jeigu iš tiesų miegosime, o ne visą naktį pražvengsi. O gal renkamės ne romantinę komediją, o kokį fantastinį filmą. Kaip manai, Katerina?

[Kota Lunalight]

((Pardon, tačiau spėju, kad čia neberašysit))

Kota tyliai sėdėjo medyje, augančio netoli šio namelio. Nors ji galėjo užeiti vidun, šaltis jos nebaidė, o sniegas visai patiko - tad mažoji balerina ramiausiai sūpavo kojomis ant šakos, rankose laikydama ir glostydama Aurorą. Sidabraplaukė tyliai niūniavo ,,Spragtuke" išgirstą melodiją - tikriausiai vėl ,,Fėjos Dražė šokį", kaip visada. Baltas balandis ant kelių tyliai tupėjo, leidosi glostomas - būtų katinas, tai murktų, bet aš nežinau kokius garsus skleidžia patenkintas balandis.
Šitaip ramiai trečiakursė rymojo - sėdėdama ant šakos, šaltam vėjui (kurio ji vis tiek nejautė) plaikstant jos plaukus ir tamsiai violetinį sijoną, augintiniui ramiai miegant ant kelių ir žiūrint kaip saulė lėtai ritasi horizontu.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Anabettė ketino apsilankyti senąjame medinio namelio sode. Ten stūksojo senas, tačiau mergaitės mėgstamas ąžuolas. Nors snaigės lengvai glostė jos sušalusius plaukus, klastuolė net lėtai žingsniavo takeliu, kuris kėlė jai šypseną.
Už horizonto jau leidosi kruvina saulė ir tai suteikė dar didingesnį vaizdą apsniktam medžiui. Priėjus arčiau pirmakursė galėjo aiškiai matyti ant ąžuolo sėdintį siluetą.
Nedrąsiai prisiartinus arčiau jo Ana išvydo keistai belinguojančią už ją šiektiek vyresnę mergaitę.
Bettė padėjo savo nedidukę kuprinėlę su joje esančiais sausainiais ant snieguoto pagrindo, taip atkreipdama šviesiaplaukės dėmesį.

[Kota Lunalight]

Kota, pagaliau palikusi Auroros plunksnas ramybėje, ištiesė delną pagaudamą snaigę. Šioji netirpo, nors palietusi kito žmogaus odą iškart būtų tapusi lašeliu. Įdėmiai apžiūrinėdama snaigę, Kota visai pasimiršo kur esanti, mat tas mažytis ledo pasaulis, kad ir kaip bebūtų keista, atrodė įdomesnis.
Pakėlusi galvą ji vidurnakčio mėlio akimis apsižvalgė, lyg kokia jauna stirnaitė. Jos akių lygyje nieko nebuvo, tik dar daugiau šakų, o apačioje stypsojo mergaitė.
- Labas, - tyliai pasisveikino varniukė, švelniai pirštais perbraukdama per Auroros baltą nugarą ir sparnus (gal tiksliau pasakyčiau, bet paukščio anatomijos taip ir nenagrinėjau, atsiprašau). Sidabraplaukė pavertė galvą į šoną, stebėdama mergaičiukę.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Anabettė tyliai tolaiu nagrinėjo mergaitę. Ji turėjo šviesius plaukus, o rankose laikė mažą baltą it snaigė balandį.
-Labas,- išgirdo klastuolė iš keistosios mergaitės.
-Sveika...- nutęsė Bettė. Ir toliau nepastebimai tirinėjo mergaitę. Varnanagiška uniforma puikiai tiko šviesiaplaukiai.
-Šaltoka, tiesa?- bandė pradėti pokalbį Ana, lipdama ant slidžios lediniu sniegu padengtos šakos.
Tačiau tik pavykus jai atsisėsti klastuolė skaudžiai krito žemyn į purų baltąjį žemės apklotą...
Ant šakos lyg balerina graikščiai sėdinti nepažįstamoji sukrizeno, nors Bettei visai nebuvo juokinga. Bandydama atsistoti mergaitė vėl paslydo ir tėškėsi į didžiulę pusnį. Tačiau šįkart krizenimo nesulaukė, o pakėlus rudas akis išvydo snieguotą baleriną.

[Kota Lunalight]

- Aha, - tarstelėjo Kota. Mergaitė ištiesė rankas ir leido paukšteliui skristi iš jos delnų, o pati atsisuko į prašalaitę. - Aš Kota. Kota Lunalait. O tu?
Mažoji balerina patogiau įsitaisė, didelėmis akimis žvelgdama į klastuolę. Mantijos varnanagė neturėjo, buvo nusprendusi, jog šioji tik trukdys karstytis medžiuose, tad primakursei šlumštelėjus žemyn, Kota sukrizeno, tačiau pastarajai nugriuvus dar sykį, mūsų mylima trylikametė be jokio vargo nusileido ant žemės. Kas galėjo pagalvot, kad baletas padės greitam nušokimui. Matyt, pagalvot galėjo ir ne vienas, ir ne du.
- Tau viskas gerai? - kiek susirūpinusi paklausė Kota, ištiesdama mergaitei ranką. Na ir kas, kad jos megztukas gali sušlapti. - Nieko neskauda?

[Natanielis Augustas Lizertas]

Šviesiaplaukė mergaitė lengvai sttiktelėjo nuo šakos.
-Aš Kota. Kota Lunalait. O tu?- prisistatė mergaitė.
-Aš Anabettė Liz. Iš Wizard Liz'ų gal teko girdėti?- nusišypsojo Ana.
Mergaitė neatsakė. Tačiau priėjus arčiau pasiteiravo ar šioji nesusižeidė.
-Tai, kad viskas gerai..- ramino naująją draugę.
Ir pati tylutėliai sušnibždėjo:
- "Luma".
Rudaakė pažvelgė dar kartą į baltaplaukę ir nusišypsojo.
-Amm gal nori sausainių?- pasiteiravo, mat ji jau buvo praalkusi po šių "maudynių", o kimšti vienai kažkaip nemandagu.

[Kota Lunalight]

- Gal ir teko, - nusijuokė Kota. - Atleisk, aš baisingai užmarši.
Sidabraplaukė nusišypsojo klastuolei ir numetė garbanas nuo peties. Į plaukus buvo įrištas mėlynas kaspinas, be šių mažoji balerina dažniausiai negalėdavo net kojos iš bendrojo kambario žengti.
- Kam tau šviesa? - keistai paklausė varnanagė, kai pirmakursė užžiebė mažą žiburėlį savo lazdelės gale. Gūžtelėjusi pečiais, sidabraplaukė vėl įsliuogė į medį ir švelniai delnu paplekšnojo kitą stambią šaką, esančią šalia. - Tikiuosi, į medį lipti moki, - nusijuokė ji, pasilenkdama ir pagriebdama vieną sausainį iš mergaitės. - Dėkui.
Vėl patogiau įsitaisiusi medyje (mat prieš tai kelias minutes kabojo lyg koks tinginys), ji įdėmiai pažiūrėjo į mergaitą.

[Natanielis Augustas Lizertas]

Klastuolė nusijuokė kai mergaitė priėmė jos sausainius.
Anabettė išsitraukė burtų lazdelę ir ištarus burtažodį, šiosios gale atsirado maža miela švieselė.
-Kam tau ta šviesa?- keistai paklausė varniukė.
- Tikiuosi į medį lipti moki,- draugiškai pridūrė.
-Na kadangi lipsiu į medį, nemanai, kad švieselė man praverstų?- pakėlė antakius Anabettė ir pažvelgė jau į žvaigždėtą dangų.-Beje, nenoriu vėl nugriūt,- sukrizeno mergaitė.
Ir paprašius palaikyti  lazdelę, Ana pradėjo kabarotis į medį.

[Ramen Horst]

Ištroškusi nuotykių mažoji Ramen niekaip negalėjo nurimti tol, kol nebuvo deramai iššniukštinėtos visos slapčiausios Hogvartso vietelės.
Ši diena kaip tik buvo puikiausiai tam tinkama - po kojomis lūžinėjo atitirpti nespėjusi šalna, pasiutusio vėjo, kuris buvo būdingas šiam Britanijos regionui - nebuvo matyti ir girdėti. Dangus buvo giedras it vidurvasaryje, vos tik pakilusi saulutė užu Hogvartso bokštų dailiai apšvietė kiemą ir visas jo kerteles, tačiau kol kas ypatingai nešildė, tad Ramen skruostai buvo išmušti raudonio.
Viena ranka nuolat taisydama plaukus, nes šį rytą jie buvo itin nepaklusnus, o kitoje nešanti savo senuką, dar seneliui priklausiusį, fotoaparatą, mergaitė stengėsi neapvirsti. Šiandien mergaitės tikslas buvo nusileisti kalnu, kuris itin tankiai apaugęs žolynais. Kadangi šalnos jau buvo išguldžiusios žoles į šonus ir beruošiančios jas miegui - kalno papėdę buvo ne taip ir sunku pasiekti.
Laikydama už palto skvernų, kad kuo geriau matytų tai, kas vyksta po kojomis, mergaitė atsargiais žingsniais leidosi žemyn. Vis dar piktos ir aštrios žolės skaudžiai braukė per atidengtą rankų odą palikdamos mažyčius rausvus randelius.
Leisdamasi nuo kalno Ramen atsitiktinai pažvelgė priekin. Subolavęs vaizdas tolumoje mergaitę nustebino. "Palaukit... Juk tai... Namelis?" - švilpė netgi prisimerkė stengdamasi geriau įžiūrėti tolumos vaizdą. Ir taip, akys jos neapgavo, kalno papėdėje, tankiai iš šonų apaugęs vandeniu pažliugusiomis žolėmis, stovėjo mažytis medinis namelis. Iš to, ką mergaitė sugebėjo įžiūrėti tolumoje, buvo galima spręsti, jog namelis tikrai ne pirmos jaunystės. Ko jau ko, tačiau namelio tokioje atokioje vietoje ji nesitikėjo atrasti.
Ramen taip knietėjo prieiti arčiau ir pažiūrėti per mažyčius, dailiai apkaltus ir išgraviruotus, namelio langus, tačiau iš galvos niekaip nedingo mintis, jog namas kažkam priklauso ir mažieji (iš namo dydžio niekaip neatrodė, kad gyventojai gali būti dideli) namo gyventojai gali kaip reikiant įniršti.
Bespardydama į šonus aukštas surambėjusias žoles, mergaitė pasileido bėgti statoku kalnu. Prisiminusi, jog rankoje vis dar neša su savimi žiobarišką fotoaparatą, Ramen staigiai sustabdė savo besipinančias kojas ir vos neapvirtusi, prikišo fotoaparato žiūrimąją akutę prie savo akies. Pasigirdo trumpas ČAKŠT ir mergaitė toliau tęsė savo kelionę. Priėjusi arčiau namo, palto kišenėje susirado savo burtų lazdelę ir tvirčiau ją suspaudė - magijos pasaulis pilnas netikėtumų, todėl laikydama burtų lazdelę rankoje ji jautėsi saugiau.
Apėjusi aplink namą, gyvybės ženklų nepastebėjo. Švilpė buvo ganėtinai smalsi mergaitė, taigi niekad nebūtų sau atleidusi, jeigu taip ir neįžengtu į namelio vidų ir jo neištyrinėtų. Taigi ilgai nedvejodama, mergaitė suėmė apvalią, dailiai graviruotą rankeną ir ją pasuko - durys buvo neužrakintos. Slopus girgždesys ir jos prasivėrė...

[Teodoras Meiden]

Theodore - nerangus, juokingas berniūkštis, einantis jau penktąjį kursą. Na, o dabar, šis nevykes ir supuvęs ridikėlis, bando įkišti dešinę koją į džinsus. Žinoma, kai burtininkas niekada nedėvėjo plėšytų kelnių, į skyles nepataikyti buvo labai sunku. Pagaliau manęs, kad koja jau kyšo kitoje juodų džinsų pusėje, teko labai nusivilti, nes ši pataikė į dar vieną skylę. Gana susinervinęs  tokiu savo neapdairumu, kad kelnes buvo neišverstos ir laikomos kita puse, jaunuolis greit jas susitvarkė ir galiausiai užsimovė. Žaibo greitumu nusivilko maikutę ((lietuvių kalbos fanė)) bei greit užsisagstė pilkus, neseniai naudotus marškinius. Nė nepasišukavęs ar neužsidėjęs apsiausto, kaip įprastai, išlėkė kieman. Teodoras greitoku žingsniuku leidosi nuokalne, artėdama prie ežero. Viršuje jo šviesiaplaukės galvos, kaupėsi tamsūs debesys, pranašaudami lietų ar net audrą. Tuo pačiu ir temo. Bebėgdamas Theo atsidūrė ant tiltelio, skiriančio du krantus bei atsiduso. Su kuom nors susitikęs pirmą kartą negalėtų garantuoti apie nuostabų svajonių princą: nekoks kvapelis, susivėlę nuo vėjo plaukai, susilamdę marškiniai, žemėti sportbačiai ir plėšytų džinsų išsidraikę juodi siūleliai. Atsirėmęs į medinį tilto turėklą, pradėjo stebėti besileidžiančią ir vandenyje atsispindinčią raudonai geltonai oranžinę saulę, kuri apšviesdama nedidelį namelį priešaky, sudarė nemenką šešėlį aplink.

[Margo Diuken]

 Visi turbūt jau priprato matyti varnę kažkur besibastančią ir be jokio tikslo mįslingai spoksančią į tolį arba į dar tolimesnį dangų. Kas ten žino, kokie nors gilesnę prasmę turintys veiksniai, o gal paprasčiausiai pagaliau sulauktas tas nuostabusis pavasaris vertė merginą pamiršti pilį ir kaip minusas pliusą traukė pas save, į atgijusį išorinį pasaulį. O ir pavasario ji laukė nežinia kodėl. Galbūt, nes visi atgyja, augalai, pabudinti fėjų, kurias iš žiemos slėpynių surinko saulės spinduliai, pražysta, o paukščiai savo klykavimu ir giesmėmis tirpdo nejaukią šalčio tylą, o jais lėtai, išdidžiai ir didingai atžingsniuoja ir šiluma.
 Nors, turbūt viskas buvo aišku nuo pat pradžių ir be paaiškinimų - pavasaris atitirpindavo per žiemą sustingusį mėlyną kraują, palyginti, upes ir Margo vėl imdavo gyventi. Viskas neatrodydavo taip juodai balta, nes ji tapdavo šunimi, reginčiu vaivorykštę.
 Kaip įmanydama mėginanti gražiai pabaigti savo darbo dieną Saulė ir piktdžiugiškai besikvatojantys tamsūs lietaus ir, galimas daiktas, žaibų pritvinkusių debesų kamuoliai stipriai, kaip kadaise grifai ir klastuoliai, vokiečiai ir rusai, kaip europiečiai ir vergai iš Afrikos, kontrastavo virš merginos galvos, bet ji niekur neskubėjo. Kas ten žino, gal šis kontrastas atneš tikrą vaivorykštę, ne tik metaforą, o pirmąją šįmetę būtų išties smagu pamatyti.
 Dangus prakiuro apdovanodamas žemę, palyginti, milžiniškais vandens lašais, debesys toliau slinko link saulės, o Margo neliko nieko kito, kaip bėgti slėptis į visai netoliese stūksančią ir gana padoriai atrodančią medinę pašiūrę.

[Teodoras Meiden]

Teodoras stebėjo, palyginti lėtai ir graudžiai krentančius didžiulius lietaus kąsnius. Vieni lašai pasirodė netgi spalvoti ar marginti lyg margučiai, paruošti velykoms. Nuo ledo kristalėlių ligi šlapių vandens latakų ant žemės, sklido lėta, rami ir kiek jaukesnė nei įprastai, atmosfera. Tarsi norėdamas sušokti lietaus, vandens ar ledo šokį, kurį vaikystėje buvo sugalvojęs su draugais, atsistūmė kiek tolėliau nuo medinio turėklo, sumušdamas kojų kulnais. Rankas atlaisvino, vaizduodamas baltą, o gal jau nuo purvo pilką, juodą ar rudą paukštį. Ritmingai žingsniuodamas lietuje, pajautė, kad jau yra ganėtinai ir per kiaurai šlapias bei patraukė medinio namelio link. Praverdama girgždinčias duris, atsirėmė į šaltą staktą, dar vis žvelgdamas į tolį, ten kažkur bekrintančius vandens kamuoliukus. Nusiavęs šlaput šlaputėlius batus, nusisegė apsiaustą ir įėjo į namo gilumą, kuriame jis buvo tikrai ne vienas.
-O, sveika,- nežinodamas ką toliau pasakyti, atsisėdo ant apšiurusios sofos,- nepatinka lietus ar ir vėl ką sumanei pridirbti?- paklausė gražiosios gėlelės ir priartėjo kiek (ar net per daug) arčiau jos.